Aktualijos: SRTRF vs. "Literatūra ir menas", arba kodėl man mirtinai gėda dėl Lietuvos?

Sveiki,

Šįkart nieko „nesicackinsiu“, o pasakysiu atvirai: jeigu būtų mano valia ir kas nors tikrai pasikeistų, nueičiau ir kaimietiškai išdaužyčiau (kruopščiai!) kiekvieną SRTRF (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas) langą, o į vėdinimo angas prikaišiočiau nustipusių žiurkių. Vat chuliganiškai. Ten sėdinčius komisijos narius išrūkyčiau lauk su petardomis ir dar ilgai persekiočiau juos ir jų šeimos narius. Šitoks atsakomybės neturėjimas, šitoks pagarbos skurdumas, šitoks žlugdymo mastas tiesiog verčia imtis smurto arba, Literatūros ir meno redaktoriaus žodžiais sakant, tiesiog emigruoti.

Paskutinis Literatūros ir meno numeris išėjo tuščias. Protestas prieš dar labiau sumažintą ilgiausiai per Lietuvos istoriją einančio savaitraščio leidinį. Dugnas pasiektas jau seniai, sako redaktorius įžanginėje straipsnyje. Skaičiau ir tūžau. Ant SRTRF, ant Lietuvos, ant avigalvių valdžios, ant korupcijos, ant interesų grupių... Likau kaip skaitytojas ir Lietuvos pilietis vėl apviltas. Smarkiai. Noriu ataskaitos su vardais ir pavardėmis iš SRTRF, kas ir kaip skirstė finansavimą – tą, manau, turėtų žinoti kiekvienas doras lietuvis. Jis privalo žinoti, kas atsakingi už durnėjančią Lietuvą už intelektualų nustekenimą? Kuris? Man tik parodykite pirštu ir grįšiu į Viduramžius ar į tą momentą, kai pasirinko ne Kristų, bet paleido Barabą ir visi plojo.

Žinote, nepakenčiu kantraus ir nuolankaus lietuvio būdo. Ak, nefinansavo, ir ką? Užsidarysime, išsivaikščiosim ir viskas... Pasakytų graikams šitaip: sprogtų petardos, Vyriausybė turėtų eiti pasiaiškinti, o mes... Mes apraudosime ir emigruosime, nes kultūros žmonės pernelyg demokratiški, pernelyg į kompromisą, debatus linkę, kitą vertus, o kam mūsų čia reikia? Kam reikia to atseit nupezusio laikraščio, jeigu jis „nepatogus“ politikai ir durnėjančiam žmogui?

Gėda. Man mirtinai gėda, kai valstybė du procentus pasididžiuodama skiria supezusiems naujiems kareiviškiems batams ir uniformoms, primesdami supuvusį patriotiškumą ir tuo pačiu momentu sėdi ant pagalvių ir jomis dusina tai, kas iš esmės mes esame – kultūra. Man mirtinai gėda. Prioritetai man jau seniai aiškūs, tačiau velnias, kaip norisi smurtinio akto, kad žmonės paprasčiausiai atsibustų ir nustotų susitaikyti su nuolatiniu žeminimu.

Jūsų Maištinga Siela