Maištinga Siela

Pasaulį paliko legendinė Whitney Houston

2012-02-12T15:43:00.000+02:00

Sveiki visi,

Šiandien mane pribloškė žinia, kad iš šio gyvenimo išėjogarsioji amerikietė dainininkė Whitney Houston. Visai neseniai mirė tokiosscenos atlikėjos kaip garsioji Etta James, Lietuvoje svečiavusis Cesaria Evorair atrodo, kad pasaulis nepaliaus stebinti savo trapumu. Whitney Houstonįsimylėjau dar vaikystėje, kai per „Ryto ratas“, kai tik susikūrė LNK,transliuodavo pasaulinius hitus. Tada pirmąkart pamačiau Houston dainą „I will Alwayslove you“, kuri buvo panaudota garsiajame filme „Asmens sargybinis“. Na ką aštoks mažas galėjau dar suvokti apie dainavimą? Nežinau, bet išsižiojęs tadaklausydavau, kaip spalvotoji poniutė traukia nuostabiai aukštas natas. Būdavonepakartojama.

Esu labai seniai rašęs apie Whitney Houston biografiją ir jos nelengvą gyvenimą. Tąkart kažkas man lyg ir leptelėjo – „galėjaiką nors įdomesnio savo saite parašyti, nei apie nuo narkotikus sprogstančiąmoterėlę.“ Tąkart nieko nesakiau, su saitiečiais pasidžiaugiau, jog dainininkėpo nemažos pertraukos grįžta į sceną su septintuoju soliniu albumu „I look toyou“. Aišku, nelabai jai sekėsi pasaulinis turas – daug balso lūžių, nutrauktųkoncertų ir pan. Bet ji stengėsi sugrįžti į sceną ir priminti apie savo kadaiseturėtą šlovę.

Žinot, gyvenimas nėra vien tik blizgėjimas ir nuolatinissiekimas gyventi geriau ir įrodinėti, kad tu gali. Mes, žmonės, turime ir destruktyviąjąpusę, kuri mus kankina, liepia liūdėti, gailėti savęs ir nekęsti gyvenimo. Žiūrintį Whitney Houston, man visada akies krašteliu matydavosi, kad ji turi atominęskausmo bombą viduje, nors ir kaip ji besistengtų atrodyti gražiai ir šypsotis.Galvoju, kad toks skausmas buvo šarmingai gražus, kažkas, kas leido būti jaitokiai ypatingai ir daryti ypatingą dainavimą. Kartais mes tokie... tokie,kurie neatlaikome savo Asmeninės Legendos, savo talento sunkio.

Kol kas mirties aplinkybės nėra žinomos, bet spauda jauspėja lyginti priežastis su Michael Jackson‘u. Dar ne kartą atsisukę į muzikosindustrijos istoriją, prisiminsime ir linksniuosime Whitney Houston vardą irpavardę. Atsigręžkime ir mes, pabūkime su jos balsu. Keista, jos jau nebėra irtokios, kaip kažkas sakė, niekada nebebus, bet liko jos balsas, nuotraukos,albumai, filmai... Pridedu keletą Houston atliekamų kūrinių:

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės"

2012-02-07T16:41:00.001+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių autoriaus JeffryEugenides kultinį romaną „Jaunosios savižudės“ (The Virgin suicides). Šis romanasAmerikoje pasirodė 1993 metais ir sulaukė stulbinančio pasisekimo, į lietuviųkalbą išversta 2008 metais. 1999 metais pagal jį pastatytas filmas... Iš tikrofilmą jau buvau pasisiuntęs ir ketinau jį žiūrėti, kai visai netikėtai pamačiauknygą per išpardavimą, sakau, paimsiu ir pirmiau perskaitysiu. Toks manometodas – pirma knyga, o po to filmas, nes po filmo dažniausiai knyga prarandanetikėtumo prieskonį ir, švelniai tariant, būna jau sugadinta. O filmas juk tikkelių valandų klausimas. Taigi, pirma perskaičiau romaną.

Ir iš tikro, knyga pasirodė pakankamai stipri tiek savoistorija, tiek savo naratoriumi (pasakotoju). Knyga parašyta daugiskaitospirmuoju asmeniu kelia keistą neaiškumo jausmą, bet kartu ir saugumo, juknežinai, kuris iš vaikinukų pasakoja Lisbonų šeimos tragediją. Ypatingas irįdomus pasakojimo stilius suteikia knygai kitoniškumo prieskonių, o kartu irkeistą įsiskverbimą į pačią istorijos esmę.

Požiūris į Lisbonų mergaites sumitintas, neretaiišblukintas ir per daug hiperbolizuotas natūralumo ir realumo pagrindu. Kodėl taipyra? Ogi dėl to, kad vaikėzai šią istoriją pasakoja per atitinkamą laikodistanciją – jau praėjus daugeliui metų nuo „savižudybių sezono“, o taspasakojimas neretai skamba tarsi per rūką, o kai rūką perskrodi, lieka keistosir ryškios detalės – ką pasakė ponia Šer, koks buvo mergaičių kvapas ir kitosstulbinamai į atmintį įsirėžusios detalės. Paslaptis kuriama per laikodistanciją tarsi viskas vyksta čia ir dabar, bet per pasakojimodaugiasluoksniškumą mes žinome, kad taip nėra. Lisbonų mergaitės – Sesilija,Merė, Bonė, Laks ir Teresė primena keistas būtybes, kurios tiesiog fanatiškaivedė berniukus iš proto. Skaitant knygą, net susidaro toks įspūdis, kad tievaikėzai daugiau nieko nedarė, tik tupėjo kelkraštyje ir nuolatos stebėjobyrantį Lisbonų namą ir kas dedasi už langų. Paaugliškas fanatiškumas čiaužfiksuotas ypatinga tonacija ir darosi kraupu, kas iš tikrųjų nutiks Lisbonųmergaitėms.

Knygos finalas ir taip aiškus – lauk kone grupinėsmergaičių savižudybės. Pasakotojas nevengia jau nuo pirmų skyrių užsiminti, kadvisos Lisbonų mergaitės nusižudys. Visa kita – tai detalių dėliojimas irbandymas aiškintis priežastis ir analizuoti Lisbonų bei mergaičių elgseną priešjų savižudybę. Ir visgi per visą knygą nėra atsakoma į klausimą, kodėlmergaitės nusižudė. Jos nei liūdėjo, nei dar kažką... Turėjo savo paaugliškųproblemų, griežtus tėvus – tai ką daugelis Amerikos paauglių išgyveno praėjusioamžiaus antroje pusėje. Aišku, viską dar sutirština tai, kad viskas žvelgiamanuo kelkraščio (berniukų pusės) ir nėra galimybių įsisupti į pačią Lisbonųšeimą ir paaiškinti visas priežastis. Bet tuo ir įdomi ši knyga! Tuo keistufanatišku sudievinimu ir mistika, bandymu spėlioti, kodėl mergaitės norėjomirti, jei atrodė sveikas ir gyvos.

Pagrindinis šio romano tikslas – paauglių gyvenimoperipetijos. Juk gerus šimtmečius į paauglius nė nebuvo žiūrima, tikišlaisvėjusioje visuomenėje ėmė formuotis keistas požiūris, kad paauglystė –tai „sudėtingas periodas“. O kas domėjosi anksčiau? Karai, nuosmukiai, pramonėskūrimas, vergystė ir kiti dalykai. Jaunimui nebuvo vietos. Manau J. Eugenidesužfiksavo būtent pradėjusį plisti žvilgsnį į paauglių problemas. Šiuo atvejumergaičių problemas. Knygoje nemažai humoro, kuris kyla iš suaugusiųjųsiauraprotiškumo ir sugebėjimą iš musės padaryti dramblį. Visi, tie daktarųspėliojimai apie Sesilijos paskleistas mirties daleles, kuriomis užsikrėtėlikusios Lisbonų seserys, tiek kaimynų pasvarstymai apie tėvus, tiek žurnalistųinterpretavimai kėlė juoką. Kiekvienas matuoja savo matu ir niekas nebandopabūti pačiomis mergaitėmis. Koks joms turėjo atrodyti tas pasaulis, kad jisbūtų nevertas gyventi? „Galų gale Lisbonųmergaites draskiusios kančios rodė, kad jos paprasčiausiai atsisakė priimtipasaulį tokį, koks jis joms buvo siūlomas – kupiną trūkumų“ (p. 281) Apieką ir eina kalba. Apie paauglių maksimalų potencialą gyventi ir viską patirti –viskas arba nieko, tačiau kaip retai tam suteikiamos sąlygos realizuoti.

Šiaip knyga skirta visiems. Paaugliai galės mėgautispaslaptinga Lisbonų mergaičių istorija, o suaugusieji ir literatūros mėgėjaipasakojimu stiliumi bei psichologija. Man ši knyga patiko, nesigailiu neipirkęs, nei skaitęs. Dabar bėgsiu žiūrėti filmo.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Karo žirgas" / "War Horse"

2012-02-07T16:15:00.002+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apienaujausią Steven‘o Spielberg‘o dramą „Karo žirgas“ (War Horse) (2011 m.),pasaulį išvydęs prieš pat Naujuosius metus dabar siautėja ir Lietuvos kinoteatruose. Be jokių išvedžiojimų ir siužeto nupasakojimų tiesiog pasidalysiusavo nuomone.

Iš tiesų filmas patiko – nominuotas net šiuometiniams Oskaramskaip geriausias metų filmas, bet labai abejoju, ar šįkart jis nuskins laurus. Lyginantsu kitu Spielbergo filmu „Šinlerio sąrašu“ šis filmas visgi turi nusilenkti. Ištikro tikėjausi tobulos dramos, bet šįkart pasirodė preciziškai ištęstas, čiaįsinarplioja kelios šalutinės siužetinės linijos – vokiečių dezertyrai, anūkėsir senelio istorija ir kažkaip nepajauti, kad siužetiškai labai platu, o tasžirgas lieka lyg koks simbolis jų kelyje, o ne herojus, kuris pradėjo savostoišką heroizmą ardamas akmenuotą lauką. Kai kurios scenos siaubingaiatpažįstamo Spielbergo ir kitų režisierių braižo – kamerinė muzika garsotakelyje, gražus peizažas ir bėgantis vaikėzas su arkliu per nuostabiai gražųlauką... Dievaži, toks metodas naudojamas jau prieš gerus 20 metų , pvz.: „Rudenslegendos“, „Šaltasis kalnas“ ir kiti filmai, kurie pasakoja neįtikėtiną epinępasakaitę sugraudinat žiūrovams.

Ir visgi tai tėra tik viena medalio pusė, o kita – kur kasgeresnė. Visgi Spielbergui vėl pavyko prisikasti iki Oskaro nominacijos irsužavėti žiūrovus epiniu pasakojimu, gražiais vaizdais, graudulinga užsispyrimoir ištikimybės istorija. Iš tikro to maždaug ir tikėjausi, jeigu ne tasužtęsimas ir šalutinės epinio pasakojimo linijos. Apie aktorius irgi niekoblogo negaliu pasakyti, iš tikro atliktas puikus režisūrinis darbas, tik esmėtame, kad atsigręžus atgal į kino industriją, mes rasime nemažai panašiųalternatyvių „Karo žirgui“.

Šiaip filmas pakankamai stiprus kandidatas į Oskarus,daugelis žiūrovų iš vis turėtų būti sužavėti ir tai yra natūralu. Gyvulio iržmogaus ryšys stipresnis negu esti realiame gyvenime ir tai tikriausiai žavižiūrovą. Žavi ir mane. Todėl įvertinu su avansu.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Tarnaitė" / "The Help"

2012-02-06T22:15:00.000+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Tarnaitė“ (TheHelp) (2011 m.). Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesitikėjau tokio filmo, nesbuvau išgirdęs visokiausių nuomonių apie jį, tai tikėjausi kažko kontraversiško,bet nieko panašaus nenutiko. Dar kažkas komentaruose burnojo, kad veltui išmetėpinigus į balą ir nuėjo į filmą skirtą boboms. Drįstu nesutikti, kad taibobiškas filmas. Taip, jo centre – moterys, tačiau tai filmas, kuris gvildenasudėtingas amerikiečių socialines praeities problemas.

Žinot, buvau kažką panašaus matęs. Ir tas filmas vadinosi„Paslaptingas bičių gyvenimas“, kuris taip pat pasakoja apie sudėtingąspalvotosios rasės žmonių padėtį praėjusio amžiaus viduryje. Filmas „Tarnaitė“šiais metais kaip tik nominuotas „Oskarui“, dar šį mėnesį pamatysime, ar jisnuskins „Oskaro‘ statulėlę ar ne. Ir išties, manau, kad vertas šis filmasapdovanojimo, juolab, kad man labai patiko pati narstoma tema, pagrindinių personažųcharakteriai totaliai skirtingi ir charizmatiški. Nėra kažkokio „lyderio“ ardidžio herojaus, kuris savo krūtine nustumtų visus vargus ir pats negautų užtai per snukį. Atvirkščiai, viskas klostosi organiškai, be didelių kulminacijųar atomazgų.

Skaudžiausiai žiūrovui per širdį kerta tarnaičiųpasakojimai ir patirtys. O jų gyvenimas iš tikrųjų nelengvas, kai turiprižiūrėti ir čiūčiuoti baltaodžių vaikelius, o savuosius palikti namuose. Už tai,kad gramdai šūdą, atsiprašant, tau net į tualetą neleidžia nueiti, nes galvoji,kad bakterijomis apkrėsi tualeto kraštelius. Juk tai absurdas! Natūralu, kadtokia situacija Amerikoje negalėjo ilgai tęstis. O Misisipės valstija buvoviena aršiausių skirstymo į baltuosius ir spalvotuosius ginėja. Nemažai filmeemocinio graudulio, tačiau jis toks suvaldytas, natūralus, ne taip, kaip kokia mūzaiš serialo „Vergė Izaura“, kuri raudojo 10 minučių eterio, apsikabinusi medį irviena pati su savimi šnekėjosi. Ne, čia moterys išdidžios, jos žino savo vietąir tam eteriui laiko neskirta.

Žmogaus pažeminimas ir skirstymas į rases buvo ilgakančia. Norėčiau, kad dabar sukurtų filmą atvirkštiniu variantų, kuris parodytųtai, kad baltieji dabar spaudžiasi į kampą, nes viskuo aprūpinti juodukai,labai lengvai gali apkaltinti rasizmu bet kurį ne taip pažiūrėjusį arnepriėmusį į darbą baltaodį. Taip, dabar situacija Amerikoje per 50 metų labai pasikeitusi,tačiau filmas gi ne apie tai...

Labai patiko pagrindinės aktorės, kaip minėjau, personažųcharakteristika labai skirtinga, todėl labai įdomu stebėti dramą tarp pačiųherojų, kurie gan gyvenimiški ir realūs, nors tos moterys, kurios žaidė sukortomis klube ir buvo nusiteikusios prieš lygybę ir atrodė šiek tiekpižoniškai patetiškos, šiek tiek nenatūralios. Man tik vis įdomu, kaip patysjuodosios rasės atstovai vertina šį filmą, ta jaunesnioji karta ir tasenesnioji karta. Tai tikriausiai tas pats, kas mums dabar kalbėti apie tremtįir besikeičiantį Sovietų Sąjungos klimatą. Taigi, filmas ir yra neblogagalimybė žvilgtelėti į tai, kas dėjosi Amerikoje, prieš susiliejant rasėms irįstatymams į vienovę. Tai, ką aš pamačiau, mane totaliai patenkino tiekemocionaliai, tiek istoriškai, tiek pasakojimu, tiek vaidyba, tiek režisūra,todėl negaila duoti ir maksimalų įvertinimą.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Juodas balionas" / "Black Balloon"

2012-02-06T22:08:00.001+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų kino juostą „Juodasbalionas“ (Black Balloon) (2008 m.). Iškart pasakysiu – man patiko šis filmas. Negaliupasakyti, kad filmas skirtas daugiau jaunimui, nes tai būtų šiurkštus melas. Žinau,kad „Juodas balionas“ yra savo laiku susišlavęs nemažai kino apdovanojimųAustralijoje ir pripažintas Amerikoje, bei Europoje.

„Juodas balionas“ pasakoja apie vaikinuką Tomą, kurisvisą savo gyvenimą gėdijosi ir nenorėjo savo autizmu sergančio brolio Čiarlio.Tomas atsikrausto su šeima į naują vietą ir čia jam pradeda patikti mergina,bet kaip jam nesigėdyti brolio, kuris savo išmatomis žaidžia ant kilimo arba,pajutęs geismą, imasi masturbuotis... Iš tikrųjų drama sukurta labai reali. Jinukreipta ne tiek į autizmu sergančius asmenis, bet į tuos, kurie nuolatos supasergančiuosius, kaip jaučiasi aplinkiniai, kaip jie turi nešti atsakomybėsnaštą už sergančiuosius ir kokią kartais gyvenime kainą tenka sumokėti.

Filmas iš tikrųjų gvildena labai sudėtingą irproblematišką temą – tėvų ir vaikų santykiai, kai šeimoje nuolat reikiarūpintis sergančiu Čiarliu. Bet Tomas randa atramą – jo naujoji draugė suprantaČiarlio ir šeimos bėdą ir nenusisuka ir nesmerkia Tomo kaip kiti mokyklos ir plaukimodraugai. Tomas nori turėti normalų brolį ir tas potroškis labai imlus, jisryškus ir totaliai išpildytas filme, kad, net žiūrėdamas į Tomą, imi jįpateisinti, suprasti, bet kartu pamatai išmatas valančią nėščią motiną, kurinegali palikti Čiarlio, irgi supranti, kad ir jai sunku. Dvi ugnis, du barjeraiir nėra kaltų, nėra ko nuteisti, nes gyvenimo nuteisti negalima. Tai filmas,kur nėra pasirinkimo, nes taip tiesiog šeimoje susiklostė. Kokia turėjo būtiTomo vaikystė, kai Čiarliui nuolat skiriamas dėmesys, mes tik galimeįsivaizduoti... Gal priekaištą turėčiau tik dėl to, kad aktoriams jau virš 20metų, o filme jie atlieka vaidmenis 14 – 15 metų paauglius, tai šiek tiek...hummm... matosi skirtumas, kaip sakant. Ir tai būna ne viename filme.

Mano galva, labai puikiai su autizmo sergančiu Čiarliovaidmeniu susitvarkė aktorius Luke Ford. O filme glūdi viskas – ir ironija, irjuokas, ir ašaros, ir skausmai. Man visada patiko tokio pobūdžio filmai, kurienatūraliai „išsilieja“ iš gyvenimo terpės. Kas žino, kiek šeimų kasdien pradedasavo rytą būtent taip, kaip pradeda Molisonų šeimyna. Gyvenimas toksnenuspėjamas...

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Klastingi namai" / "Dream House"

2012-02-06T22:07:00.003+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastinginamai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą,pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajustišiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmassu mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.

Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visiškąšlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmuibūdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą irišgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar taivaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską irpaaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdamagyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekvienadetalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!

Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tikpagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu –jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtųuž kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labaigražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai neseserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz,Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio– siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.

„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tikmažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau,dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikiadaryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas,tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmoir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilooperą.

Įvertinimas: 6/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

"Vilniaus energija" vagia ir po to tyčiojasi iš žmonių! Arba kaip apiplėšti vidury baltos dienos ir dar padėkoti

2012-02-05T17:35:00.000+02:00

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu jaučiuosi kaip žiemos užbetonuotažiurkė, kuri bijo iškišti koją į lauką ir nubėgti sau sūrio į parduotuvę. Tiesa,kartą visgi išbėgau, pamačiau „gyvą“ saulę ir nejučia pasijutau kaip koks lokysper žiemos miegą apsivertęs ant kito šono ir pramerkęs pusę akies.

Gelbsti mamos uogienė ir vilnonės kojinės. Nieko nedarau,nes nieko ir nenoriu daryti. Guliu lovoje ir skaitau knygą arba žiūriu kinofilmus. Kartais dar paskaitinėju Delfi ir tik slapta net nuo savęs patiesnusipurtau, pažiūrėjęs reportažą apie eketėje besimaudančius senukus. Didžioji dalisjaunimo tik stovi vilkėdami kailiais ir išsprogusiomis akimis žiūri įpagyvenusius ekstremalus.

Sako, jei šalta – išlenk 50 – 100 gramų degtinės. Nenoriu!Bet va arbatos savo žaliosios kas pusvalandį! Miegu po 12 – 14 valandų į parąir jaučiuosi tikrai kaip zombis. Argi? Tikriausiai mano siela kilusi iš Afrikos– dievinu šiltą ir kartais karštą klimatą!

Kaip apsisaugoti nuo šito baisaus sindromo? Kaitina irpyktis apie Vilniaus energiją, kurią jau visiems mums jau linksniuojamukeiksmažodžiu pakrikštijo kaip „Vilniaus anarchija“. Gavo biznieriai iš mūsųpinigėlių ir sau reklamos turbo-mega paleido į rinką, kad neva mes baisiai faini kaimynai beesą. Gerai sakė vienasstraipsnis – apiplėšė vilniečius vidury baltos dienos ir reklamomis darpadėkojo. Žmonės, kurie moka Vilniaus energijai už šildymą – donorai. Paskutiniuojumetu net inkstą atiduoda, o jei neatidavė, tai po tokių šalčių pamatęsąskaitas, tai ir kepenis turės atiduoti.

Va bet koks visgi baisus tas visuomeninis gyvenimas. Gręžiaiki paskutinės ląstelės tą paprastą žmogelį, gręžia iki skausmo, kiekvienaslipa, šika, deda šiaudų ir vėl triedžia, šika jam ant tos vargšės galvos, o kąžmogelis? Tyli amžinai susukęs snukį ir nieko nedaro. Ir nenuostabu, jei tektųmokėti ir trigubai už šildymą, jie vis tiek mokėtų, pasivaipę su keliaisplakatais ir karikatūrom palei Seimo ar kokio oligarcho langus. Skamba manotonacija anarchistiškai – ir, dievaži, turėtų! O kas, jei ne mes patys tą mėšląnuo galvos nusigramdysime?

Ilgą laiką sakiau, pritardamas dar Nijolei Oželytei, kadLietuvos žmonės labai kantrūs. Labai. Bet dabar imu matyti, kad nė velnio – jietiesiog apsileidę! Apleidę savo garbę, orumą prieš amžinai išsiskietusiusoligarchus, kurių sterblės, dievaži, kaip kombainai, niekada nesustos ryti išžmonių ne tik pinigus, bet ir gyvenimą, sveikatą, ramybę.

„Vilniaus energija“ – koktu darosi nuo tos žmogųišjuokiančios reklamos. Ar jums neprimena komunizmo? Atėjo rusai mūsų išvaduotinuo... mūsų pačių tikriausiai ir už tai, kad pavergė dar ir dėkingumą viešaiturėjome reikšti. Panašiai ir su „Vilniaus energija“. O juk Zuokas dar vasarą –rudenį kalbėjo, kad šiluma pigs 20 procentų. Pasiplokime mes patys sau, kaiatėjo tokios sąskaitos, kad šilčiau jau ir kosmose be skafandro būtų gyventi. Kalbaeina visgi ne apie pinigus ir kišenes, bet apie tą klaikią sistemą, kuriojemes, paprasti gyventojai, kaip musės voratinklyje tik bezdam, bambam, verkiamir NIEKO NEDAROM. Siunčiam po to visokius profsąjungų atstovus, pamosuojampalei langus ir tipo ale jau parodėmsavo jėgą! Tai vadinu pasityčiojimu iš žmogaus. Visai kaip šalto vandenspabranginimas. Kaip kažkas sau gali leisti įvertinti Žemės turtą pinigais irsau krautis kapitalą kitų sąskaita? Suprantu, kad už šiltą vandenį reikiamokėti, bet už šaltą? Aš apsitveriu gerus kubikus kilometro oro ir imu mokestį išjūsų – štai kaip skamba tas mokestis. Suprantu, kad reiktų mokėti už vamzdžiųremontą, siurblių taisymą, kas susiję su vandentiekiu, bet už patį vandenį – nunebesvaikite, brangieji, nes kapitalistinė sistema visai išgraužė jūsų akis,smegenis ir išmasturbavo jūsų orumą bei savigarbą.

Turėčiau kažką pasiūlyti, kad visa tai liautųsi. Žinot,net ir musės voratinklyje gali turėti svorio, kai jos supras, kad dauguma josgali suplėšyti voratinklį – sistemą. Kol leisime šikti ir tapšnoti ant mūsų,tol tiek „Vilniaus energija“, tiek kiti čiulpikai – vampyrai mus ir valgys. O mesjuk puikūs donorai, galime tik pasidžiaugti ir kaip visada pasiploti!

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Gran Torino"

2012-02-04T22:40:00.000+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (GranTorino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘iopasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą)pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertaslaukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinįfilmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus požmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nesnepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kuriebeveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi ikišiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietiniųjaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurioužsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...

Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau...Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketoprijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas įvaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmėsfilmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinęsudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip įantrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymaisir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“,tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurįnuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jįauklėti.

Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis įpaviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinispersonažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg irnenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kasužgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampaniekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikiakeršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiaužiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumaspasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmąsenuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, betkartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.

Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daugskaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančiusžmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turipamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Kovotojas" / "The Fighter"

2012-02-04T22:35:00.001+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kovotojas“ (TheFighter) (2010 m.). Taigi dviejų auksinių gaublių filmas, kurį taip pat norėjaupamatyti ir įvertinti savo matu. Stengiausi vienu metu nežiūrėti su „Imtynininku“(2008 m.), kad nebūtų tapatūs, tačiau nori nenori kažkuo šiuos filmus vis tieksugretini. Bet dabar apie „Kovotoją“, kuris pasakoją realiai vykusius įvykiusapie boksą. Tikrai, nesižaviu filmais apie sportą, nes man amžinai primenaprastus filmus apie beisbolo žaidėjus su kepuraitėmis ant galvos, kadapabaigoje įvyksta visgi didysis finalas ir pagrindinis smogiuotojas vis tieklaimi. Čia išlieka panašus principas.

Iš esmės filme nieko naujo mes nesužinome ir nepamatometo, ko nebūtume matę. Filmas nieko nenustebina, nesudirgto ir nešokiruoja. Eilinėsportinė drama apie realiame gyvenime egzistuojančius sportininkus, kuriepasiekė savo gyvenimo šlovę. Šiaip filmas visai gražiai nufilmuotas, aktoriai –puikūs! Kažkuo panašūs į realiuosius prototipus. Matosi, kad aktoriai rimtairuošėsi vaidmeniui, daug sportavo, o aktorius, suvaidinęs Dikį, net badavo pervisą filmavimą. Daug atsidavimo šiems vaidmenims. Filmas deklaruoja aiškiąvertybių sistemą – pasiaukojimą, atsakomybę, šeimyninius santykius, bet kartuparodo jų konfliktiškumą.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis iš tikro puikus irgeras. Susižiūrėjo su malonumu, bet kai reikia padaryti filmo refleksiją,pamatai, kad filmas na... vidutinybė. Geras režisierius minko gerusmanipuliavimo pedalus su žiūrovais, verčia sekti Mikio karjeros traukinuką ir filmogale – finalinė kova. Kaip ir visuose sportiniuose filmuose – viskas daugmažbaigiasi laimingai ir pergalingai, neminint „Imtynininko“, pastarasis filmasman paliko geresnį įspūdį siužetine prasme.

Gražiai nufilmuotas, jaučiama, kaip kamera lengvaiplaukia tarsi gulbė. Vietomis pasinaudota tomis kameromis, kurios iš tikrųjųfilmuoja ir transliuoja bokso rungtynes. Išvardinau tiek daug gerų dalykų apiefilmą ir vis tiek jis man pinasi į vidutinybę savo neišskirtinumu. Žinoma,filmas labai tinka pažiūrėti vakarui, tik bijau, kad bent jau mano makaulėjejis po daug laiko visgi pasilaidos užmaršties kapinyne.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Pamergių kerštas" / "Revenge of Bridesmaids"

2012-02-03T23:31:00.001+02:00

Sveiki visi,

Vakar kaip tik užsinorėjau kokios nors bukos komedijos.Facebook‘iečiai man parekomendavo „Pamergių kerštas“ (Revenge of Bridesmaids)(2010 m.) Taigi eilinė amerikietiška komedijytė apie dar vienas vestuves... „Nuotakųkarai“, „Sunokusios pamergės“ ir t.t. Tai papildymas dar vienu filmu į tokiųfilmų bumų. Šiaip tikrai vidutiniška komedija. Tikėjausi iš tikro daugiaujuokų, vietomis pasijuokiau, nors vietomis nesupratau kam toks nuobodus irbanalus siužetas. Tikriausiai pagrindinis trūkumas – meksikietiška meilėsistorija amerikietiško filmo versijoje. Kvailas ir bukas vyras, bet pavojingaigražus, nutaria vesti skurstančią merginą, nes ši pasakė, kad yra nėščia, tadpalikęs savo mylimąją jau ruošiasi vestuvėm su apgavike. Vaikystėje teko matytitokių serialų, jos padarė traumą – juokauju, tačiau filmo siužetas nukaltasbūtent iš tokių banalių polių!

Filmą gelbsti gerą ir blogą darančios pamergės –komedijinė porelė. Tiesa, tikėjausi, kad jos šiek tiek daugiau prikrėsvestuvėse šunybių, kadangi filmo pradžia daug žadanti, tačiau viskas pakankamai„normaliam stovy“ vystosi ir daug kas nuspėjama. Iš tikro net nežinau, kodėlrašau atsiliepimą apie šį filmą, nes jis man toks net nežinau, tikrai negeriausia matyta komedija apie vestuves... Kažko man trūko – gal maksimalausšarmo, visiško kvaitulio, dar didesnio absurdo, kaip tai būna tarkim „PagiriosLas Vegase“ ir t.t. Nematytos naujos aktorės lyg ir tinka šiam žanrui.

Prie lengvo alaus ar šiaip popcornų, o gal žiūrėti viena akimi ir dar rašinėtis per skype,tikrai šis filmas tinka. Šiaip tikrai nesužavėjo, tačiau buvo tinkama nuotaikair atitinkamas filmas. Galbūt kažkam ir labai patiks, ypač komedijų gerbėjamsir šiaip, kai norisi, kad kažkas pakeltų ūpą!

Įvertinimas: 6.5/10

Jūsų maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Brėkštanti aušra. 1 dalis" / "Breaking Dawn - part 1"

2012-02-03T22:44:00.002+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Brėkštanti aušra. 1dalis“ (Breaking Dawn – part 1) (2011 m.) Na, iš tikro jau užsitęsė visa ta „Saulėlydžio“sagos istorija. Man visada tai konkuravo su Hario Poterio saga, kuri trukoištisą dešimtmetį. Šįkart tai priešpaskutinė sagos dalis ir naujas režisieriusBill Condon, prieš tai režisavęs puikų filmą „Kinsis“. Daug kam iš manopažįstamu ši filmo dalis nepatiko ir daug ką nuvylė, bet ir kitas filmo dalisrežisavo skirtingi režisieriai. Kame šuo pakastas? Iš tikro ir man pirmojifilmo dalis t.y. 50 – 60 procentų eterio, liaudiškai tariant, atrodė, kad „pjovėgrybą“. Suprantama, juk knyga viena, joje viena kulminacija, viena atomazga, očia iš vienos knygos du filmus reikia suskaldyti ir kiekvieną taip pat paruoštisu netikėta kulminacija ir atomazga. Viskas čia ir buvo gerai, tačiauveiksmo pritrūko. Amžinas vilkolakio irvampyro konfliktas ir perdėtas pasiaukojimas dėl tos vargšės nabaštikės Belosjau gali ir depresiją įvaryti!

Vestuvių ceremonija labiau priminė laidotuves, nes Belaeina prie altoriaus ir panašu, kad ji ne tai, kad jaudinasi, bet tuoj privemstėvui į kalnierių... Filmo pastatymas šįkart man labiausiai skyrėsi nuo kitųdalių (tiesa, nepamenu, ką berodė „Užtemime“) tuo, kad šįkart viskas realistiškiau.Pamenu pirmąją dalį, ten kiekvienas vampyro krustelėjimas buvo kaip mistika,kaip stebuklas, o žvilgsniai su kompiuteriu gerai atidirbti, o šįkart... Šįkartsu Bela gerai padirbėta, nes nusiurbė gerai mėsos, atrodė tikrai iškankintaanoreksikė, tačiau to ir reikėjo iš filmo. Kvailiausia tai buvo scenos apieperdėtą pasimylėjimą – vampyras su mirtingąja nori pasidulkinti, tačiauvampyras ir vėl bijo ant jos kūno palikti mėlynių – tyliu! Viskas būtų irgerai, bet tai buvo per daug užtęsta, bet nieko nepadarysi, juk viena knyga, ofilmą reikia dviejų dalių susukti. Šiaip jei ne keistas Belos nėštumas, taifilme praktiškai nieko naujo ir nebūtų įvykę – tas pats konfliktas tarp vilkųir vampyrų, tie patys įstatymai, tas pats miškas, ta pati motyvacija ir visikaip išprotėję bando tą Belą APSAUGOTI. Bla bla bla bla ir t.t. Nu juk nuobodu!

Bet nėra ir taip jau blogai. Einant filmui prie pabaigosvisgi jau šis tas naujo. Kyla įtampa dėl to, ką iš tikro pagimdys Bela, ir josta tragiška pogimdyvinė mirtis žada tai, kad ji suvampyrės. Paskutinės scenosišlaiko kulminaciją ir pagaliau VALIO – ji atsimerkia vėl sunormalėjusiu kūnuir kaip niekada graži. To ir reikėjo tikėtis iš siužetinės linijos. Pasigedautik mistikos nuo pat pradžių, kas dažniausiai užgniauždavo kvapą praėjusiosedalyse. Filmo ryški pabaigos kulminacija žada, kad Candon (dar kažkas juokėsiiš jo pavardės) paruošė kur kas stipresnę filmo dalį, belieka jos sulaukti šiųmetų lapkritį.

Įvertinimas: 6.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Paulo Coelho "Alchemikas"

2012-02-03T17:01:00.001+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti nuomone apie perskaitytą PauloCoelho knygą „Alchemikas“. Tikriausiai būtų juokinga pristatinėti patį rašytojąir jo biografijos faktus, apie tai, kaip jis rašo knygas ir koks jismilijoninis bestseleristas. Su juo susidūriau prieš tris metus, kai įsigijau irperskaičiau romaną „Vienuolika minučių“. Nuo to karto šis rašytojas tapo tabu ir sakiau, kad nebeverta daugiau nėskaityti. „Vienuolika minučių“ nebuvo prastas romanas, bet tas keistai šiltaskalbėjimas ir prostitutės gyvenimas, jos preciziškas mąstymas manęs neipaveikė, nei sujaudino, nei sugundė – na sorry,bet Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.) buvo šimteriopaiįdomesnis ir sodresnis. Apskritai romanas „Vienuolika minučių“ buvo toksvidutinis, bet visai neseniai pateko į rankas jo garsiausias kūrinys, pasaulyjepasirodęs, jei neklystu, apie 1988 metus ir pelnęs nemirtingą šlovę. „Alchemikų“leidimų Lietuvoje irgi sulaukta ne vieną ir ne du kartus. Šios knygos bumasmūsų šalyje prasidėjo prieš gerą dešimtmetį ir tikriausiai tebėra daug kamatradimas. Nežinau, kaip kitos šio brazilo rašytojo knygos, tačiau įtariu, kad kontraversiškaiįvairuoja.

„Alchemiko“ sėkme negalima abejoti, nes tai išmintieslobynas, prisidengęs egzotiškų šalių kaukėmis. Arabiškas dvelksmas, smėlynai,piemenystė, Andalūzija... Na, kas gali atsispirti? Pati kalbėjimo tonacijalakoniška, tiksliai išreikšta mintis, todėl iš knygos galima išsirinkti daugybęsentencijų ir jomis kasdien gyventi. Net viršelio anotacija išduoda, kad knygaprimena „Mažąjį princą“ ir „Livingstono žuvėdrą“. Kas tiesa, tas ne melas. Man artimiausiaknygos „dvynė“ būtų paauglystėje skaityta albanų rašytojo Kahlilio Džibrano(Khalil Gibran) knygą „Pranašas“ – neišsemiamos išminties tekstas apie gyvenimoprasmę ir jo pamokas. Šiuo atveju, skaitydamas „Alchemiką“, patyriau kažkąpanašaus.

Pati knyga nėra sudėtingos siužetinės kompozicijos – tai kelionė,kuri apsuka ratą, kad žmogus pažiūrėtų po savo kojomis, sekdamas ir mokydamasisiš savo Asmeninės Legendos kelionės metu. Tačiau supresuoti patarimai,perifrazės, simbolika suteikia gilios išminties įspūdį, nors tos tiesios mūsųgyvenime yra akivaizdžios, tik mes jomis neretai nesivadovaujame. Prisimenu momentą,kai Alchemikas ir piemuo Santjagas keliauja dykuma ir juos sustabdo du klajokliaiir klausia, ką jie gabena, pamatę buteliuką skysčio ir keisto metalo kiaušinį. TadaAlchemikas jiems atsakė, kad tai nemirtingumo skystis, o kiaušinis – tai išmintiesakmuo. Klajokliai nusijuokė ir paliko juos ramybėje. Žmonės priartėję priesvajonių ir tikslų, laikydami tai rankoje, tiesiog nebetiki pasaulio paprastumuir sėkme. Kiek mes progų praleidžia per savo skepticizmą ir kiek mes patysnusigręžiame nuo to, kai tavo troškimą nori išpildyti visas pasaulis?

Galėjau išrinkti puikių citatų, įrodančių „Alchemiko“išminties sodrumą, tačiau ar verta? Knyga nėra didelė, ją laisvai galimaperskaityti per vieną dieną su arbatos pertraukėlėmis. Žinot, man didžiausiąpoveikį darė tai, kad skaitydamas išmintingą istoriją jaučiausi ramus, kažkurnugrimzdęs į XIX amžiaus smėlynus kartu su piemeniu ieškau ne tik jam atsakymo,bet ieškau ir pats. Svarbiausia yra įgyvendinti Asmeninę Legendą (puiki P.Coelho perteikta sąvoka). Liūdniausia, kad autorius teisus, nes dažniausiai meslabai greitai sužinom kokia mūsų gyvenime Asmeninė Legenda, - o ji kaipsvajonė, - bet augdami mes ją pamirštam, nustumiame į antrą planą ir dažnaibijome leistis ją įgyvendinti. Geriau jau mirti, kaip sakoma knygoje, ieškantAsmeninės Legendos galutinio taško, negu mirti senatvėje, nugyvenus besvajonės.

Šiaip knyga sukėlė labai gerų emocijų, minčių, savoasmeninio gyvenimo permąstymo momentų. Norėtųsi, gyventi taip, kaip piemeniui.Kartais atrodo, kad taip ir gyveni, tačiau pamatai, kad nė velnio atsisakiusdaugiau ir paėmus mažiau, nesivysto tikėtasi laimė. Tikriausiai trūkstabesąlygiško atsidavimo. O norėtųsi... Tada, kaip ir pati knygos pagrindinėmintis sako, reikia klausytis savo širdies ir niekada nepasiduoti, nesjuodžiausia valanda tik prieš aušrą.

Manau, kad tai puikus literatūrinis kūrinys,balansuojantis tarp grožinės literatūros ir beveik, sakyčiau, ezoterikos. Pakankamaiaiškus ir ypatingas savo paprasta raiška, kalbant apie nepaprastus dalykus –apie gyvenimo prasmę. Kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus savo gyvenimeprasmę susikuria tik pats.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Miegančių drugelių tvirtovė"

2012-02-02T19:07:00.000+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti naujausią Algimanto Puiposfilmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012 m.). Puipa man labai kontraversiškas kūrėjas.„Dievų miškas“ buvo tikra tragedija, jeigu galima taip pasakyti, o „Nuodėmėsužkalbėjimas“ atvirkščiai, pritrenkė moters dvasios pasauliu, jis buvo labaiabstraktus, prisodrintas įvairiausių simbolių ir t.t. Ir nenuostabu, kadangi,kiek žinau, pati Jurga Ivanauskaitė rašė scenarijų, kryžmindama savo romanųherojus. Puipa ir vėl apie moteris kine ir šįkart „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Žinot, patiko man šis filmas. Jo prasmės kur kasaiškesnės ir atviresnės nei „Nuodėmės užkalbėjime“, kadangi filmas „išlipa“ išžmogaus dvasinės būsenos į socialinę terpę, o ir pati filmo tematika, kaip irIvanauskaitės romanas, šokiruoja ir laviruoja tarp nuopuolių ir moralėskodeksų. Vienas pažįstamas žmogus man pasakė, kad tokios knygos ir filmoreikėjo tada, kai atkūrėm Lietuvos nepriklausomybę, tada tikrai buvo mažaiinformacijos apie lietuvaičių prostitučių invaziją Vakaruose. Bet geriau dabar,negu niekada.

Vis galvojau, kad Puipa tikrai susimovė „pakviesdamas“, ogal reiktų sakyti, padovanodamas pagrindinį vaidmenį savo žmonai JaninaiLapinskaitei. Žinot, po filmo pagalvojau, kad bus blogiau, bet nėra su p.Janina taip ir blogai, tačiau vis tiek Monikos vaidmens jai nebūčiau patikėjęs.Apčiuopiamas moteriškumas, šeimos skyrybų drama lyg ir perteikta, tačiau ją kurkas labiau užgožia merginų charakteriai, kurie labiau charizmatiškesni,įdomesni, na, o kam tada ta tyli „namų drama“? Tada supranti, kad čia ne tieksiužetas „kaltas“, bet atsakomybė pereina aktorei ir režisieriui.

Puipa sukūrė savo misticizmą: šmėžuojantis sapnas apievienuolį, balto žvyro karjerai, šokantis Kristinos vaiduoklis ir ta „keista“,bet įdomi filmo pabaiga – toks netradicinis Puipos elementas. Šiaip labaiįtikinama merginų prostitučių leksika, kurią pavadinčiau „prostitučių žargonu“.Ypač nustebino aktorė Giedrė Giedraitytė, atlikusi Gitanos vaidmenį. Iš šiopersonažo man išplaukė pagrindinis moralinis klausimas – „Ką daryti buvusiaiprostitutei, kai ji nieko nemoka?“. Taip, Gitanai patinka bučiuoti ir glamonėtiinvalidus, savotiška meilės išraiška, kuri gimė iš anomalių tarp jos ir tėvosantykių vaikystėje. Bet ką daryti, kai neturi už ko užsitverti? Eiti dirbti įMaximą, kai tave ten laiko kaip „Duresel“ bateriją, o ne žmogumi? Keista, kadžmonėms valstybė draudžia daryti tai, ko jie nori. Gal ir pateisinu šiek tiekprostituciją, tačiau keista, kai valstybė lipa į lovą ir kontroliuoja, ar užseksą mokami pinigai. Suprantu, valstybė turi palaikyti šiokias tokias moralėsvadžias, tačiau ar laisvė nėra prigimtinė ir pirminė? Čia diskusija, į kuriąpakviečia filmas – begalinė.

Kita filmo siužetinė drama – vidutinio amžiaus krizė irirstančios šeimos tragedija. Žinokit, kas bent kiek yra išgyvenęs skaudžiasskyrybas, tas žinos, kaip tai skaudu. Niekaip nepamiršiu, kaip Monika nuėjo įautomobilį, atsisėdo, suprasdama, kad jau tikrai viskas – Linas sėdi šalia, betjis jau nebe jos... Jau nebe. Išnyrantis transo pasaulis liudija apie tai, kadgyvenimas pasibaigė, reikia žengti į naująjį, bet yra gyvenime dalykų, sukuriais niekada nesusitaikom. Taip ir Monika. O kiek šiuo metu dabarbesiskiriančių žmonių? Kiek išgertų antidepresantų kasdien? Žmonių pasaulispraranda stabilumą. O ir Monikos personažas prie filmo pabaigos ima keistaielgtis – savo vyrui pasiūlo „komercinį pasiūlymą“. Kas tai? Susitapatinimas susavo merginomis, kurios gyvena dvare – Miegančių drugelių tvirtovėje? Belieka tikspėlioti, bet įtariu, kad tai polisemantinis elgesys, kilęs iš praradimonevilties.

Geras filmas. Man jis patiko, prikaustė, nors gal perdaug tų scenų su „mobiliakais“. Filmas lyg ir pagauna pagreitį, darosi įdomu iršmaukšt braukšt Monikos snukis pirmame plane ir skambina telefonu kažkelintąjįkartą. Lūkuriuoji 15 – 20 sekundžių ir vėl pereinama prie veiksmo. Kitą vertus,gal tokios scenos „visai nieko“, leidžia susivokti, kas ką tik įvyko. Graži mirtiesinterpretacija, nuolat jaučiama terpė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Manau,kad šįkart Puipai tikrai pavyko dėl filmo, o labiausiai, manau, nuskilo dėlpačios tematikos, kuri visada visuomenei buvo įdomi, opi ir aktuali.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Kaip išgyventi, kai nebėra dėl ko gyventi?

2012-01-31T16:08:00.001+02:00

Sveiki visi,

Žinau, kaip kartais žmogui pritrūksta jėgų ir, rodos,tuoj palūši. Visai neseniai perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevųjūros“, kur užfiksuota alinanti ir atkakli žmogaus kova su gyvenimu. Visadagalvojau, kad su gyvenimu nereikia kovoti, juk jis draugas, tačiau, kaiatsiduri tokiose lagerių sąlygose, nori nenori turi susikurti kažkokį tikslą,turi nuolat sau ir gyvenimui įrodinėti, kad esi už jį stipresnis. O juk ir mespatys kartais patenkame į kitokį lagerį – sielos ir dvasios lagerį, kadaalkstame Meilės ir Šviesos.

Štai viena iš labiausiai Dalios Grinkevičiūtėsįkvepiančių miniatiūrų, kuria skubu pasidalyti su Jumis, skaitytojai. Nesperskaičius pagalvojau, kad šie Dalios žodžiai gali būti pritaikytijuodžiausiomis gyvenimo valandomis. Bet kiekvienas, kaip sakant, į esmę kirviuprasikerta eketę pats.

Pridedu:

Mano šviesiam, geram, mylimam žmogui!

Žemėje daug blogio, abejingumo,neapykantos, daug neteisybės, neužtarnautos nuoskaudos, išdavystės... Labaidaug. Bet... yra ir kitokių žmonių. Žmonių, kurie bet kokią minutę ateis įpagalbą nepažįstamam žmogui ir tau taip pat. Tai geri, teisingi, nuoširdūs,kuklūs ir jautrūs, nepaperkami žmonės. Džiaukis, jeigu tu sutinki tokį Žmogų! Vertagyventi, kad yra tokių žmonių! Jų nedaug, bet yra. Apsidairyk aplink. Galbūt jiskur nors netoliese! Nors ir kaip siautėtų blogis, nors ir kokius tankius žiedusjis išskleistų, - tokių žmonių bus visada. Jų negalima išrauti su šaknimis,kaip negalima užmušti Šviesos, Gėrio, Žmoniškumo, Taurumo. Kai tavo sieloje bustamsu, kai joje užges visos ugnys, - prisimink Juos. Ir Jie išties tau rankas.

69. VI. 25

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Imtynininkas" / "The Wrestler"

2012-01-31T03:00:00.002+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti mintimis apie filmą „Imtynininkas“(The Wrestler) (2008 m.). Jau kuris laikas norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangivis painiojosi po ranka, o kai sužinojau, kad filmas debiutavo ir „Kinopavasaryje“, pagalvojau, kad šunys nematė – pažiūrėsiu! Nenusivyliau. Filmas 2008metais Venecijos festivalyje apdovanotas auksiniu liūtu, o pagrindinis filmoaktorius Mickey Rourke nominuotas auksiniam gaubliui ir net Oskarui kaipgeriausias aktorius... Išties juosta apipilta nemažai liaupsių, tačiau ji manpasirodė pernelyg gal niūri, bet tas niūrumas ir duoda savotiško žavesio. Žiūrėjaufilmą ir jaučiausi panašiai, kaip žiūrėdamas paskutinį Alejandro GonzalezIrritu darbą „Biutiful“, bet pastarasis iš vis buvo nuostabus, o „Imtynininkas“tikriausiai nusileidžia tuo, kad čia labiau susitelkta tik į begęstančiosžvaigždės gyvenimo vienišumo cunamį, neišsimušant į socialines peripetijas.

Būtų juokinga dabar atpasakoti filmo siužetą. Rourke atrodopasenęs ir tas jo senumas filme labai gerai tinka. Kai jį pamačiau einant žavųsenstelėjusį vyrą su kišeniniu šuneliu raudonu kilimu per apdovanojimus, netjuokas suėmė, kad suvaidino imtynininką, tačiau ir pačiame filme nepasakysi,kad jis „monstras“, atvirkščiai, „Amerikietiškų imtynių“ gerbėjai turėtų labainusivilti, nes filme akivaizdžiai visi yra draugai, seni kovotojai veteranai,kurie tiesiog falšyviai valdo minią ir jų emocijas. Nežinau, ar „Amerikietiškoseimtynėse“ tas pats, tačiau, kai paauglystėje juos žiūrėdavau, būdavo netkeista, kai jie po tokių smūgių vėl gali po savaitės drąsiai kautis...Nesvarbu. Filmas juk ne apie falšyvizmą, o apie vienatvę, su kuria žmogussusiduria, kai pasijaučia niekam nereikalingas. Kai liga prispaudžia, tadapamatai, kas lieka iš to tavo juokingo darbo. Nepamainomų nėra, o štai šeima,artimieji, jie visada bus šalia tavęs... Deja, imtynininkas susizgrimba pervėlai su artimaisiais ir čia gimsta žiūrovo gailestis pagrindiniam personažui.

Šiaip filmas paprastas kaip du kart du. Dramos tematikairgi nesvetima kinui, (prisiminkime Rokio epopėją), kuris leidžia tikįsivaizduoti, ką jaučia nuo Olimpo nulipusi „žvaigždė“. Šiaip filmas labiauvisgi skirtas gurmanams – gera vaidyba, operatorius vaikšto nuolat paskuipagrindinio personažo užpakalį, kad ir kur jis beeitų – striptizo baran, sportokluban, pabėgioti miškan ar šiaip darban. Vienos įdomiausių scenų buvo, kai jispardavinėja salotas ir dešras prekybos centre, nes imtynės jam nepelningasdarbas, labiau hobis. Tada pagalvojau, kad ir „Maximos“ pardavėjos galbūtfalšyviai šypsosi, linki geros dienos, o mintyse keikia tą maistą ir tave patį.O juk būna... Sunkaus gyvenimo smogas gaubia visą filmą, bet tai nėra blogai,man filmas visai patiko, patiko YPAČ pagrindinio aktoriaus vaidyba. Žiūrėtitikrai galima, bet klausimas – ar visiems? Nepamatysit – nesužinosit.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela,

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Dalia Grinkevičiūtė "Lietuviai prie Laptevų jūros"

2012-01-30T02:39:00.003+02:00

Sveiki visi,

Vienu metu virpėjau skaitydamas ir galvojau, kadapsiverksiu. Pagalvojau, jeigu būčiau vietoj Dalios Grinkevičiūtės atsidūręslageryje, prie Laptevų jūros, būčiau pirmąją dieną pasikoręs arba įšokęs įledinę Leną. Neįtikėtina tvirtybė ir noras bet kokia kaina išgyventi...

2005 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido DaliosGrinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ serijoje „Lietuvių literatūroslobynas XX amžius“. Tai antroji serijos knyga, kurioje mus pasitinka įvadinisViktorijos Daujotytės straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę. Profesorė čiaapmąsto apie tremtinių literatūrą, lyginą Grinkevičiūtės atsiminimus su Sruogos„Dievų mišku“ ir bando numanyti, kokios Dalios Grinkevičiūtės asmeninės savybėsleido išgyventi atšiauriomis Sibiro sąlygomis. V. Daujotytė kaip visada kalbapakiliai, ramiai ir giliai viską apmąstydama.

Į šį rinkinį įeina visi autorės parašyti raštai: „Atsiminimai“,„Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj žemėj“ ir kelios miniatiūros. Ištikrųjų „Atsiminimai“ yra didžiausias autorės kūrinys, rašytas apie 1950 metus,pirmą kartą grįžus iš lagerio. Šie užrašai vėliau buvo užkasti į stiklainį, oautorė antrą kartą visą istoriją ėmėsi rašyti jau grįžusi iš lagerio antrąkart.Šie du tekstai yra gan ypatingi, kadangi pasakojama ta pati istorija, bet juoseišlikęs skirtingas santykis. Pirmieji „Atsiminimai“ ypatingai skaudūs, juoseDalia Grinkevičiūtė labiau atvirauja, atskleidžia savo kietą charakterį, kuris padėjoišgyventi lageryje. „Atsiminimai“ – tai sumišusi dokumentinė reflektyviautentiška medžiaga, tikriausiai didžiausias kūrinys parašytas iš išgyvenusiųSibire. Skaitai ir kai kurie faktai šokiruoja, bet neleidžia netikėti.

Nesvarbu, kad tekste nuolat minimos pavardės, josanaiptol neerzina, o veikiau glumina. Juk jie vieni kitus pažinojo ir didžiojidalis virto sušalusiais lavonais ant sniego pusnių. Labiausiai šokiruojagyvenimo aprašymas užpustytuose barakuose, tas neįsivaizduojamas nužmogėjimas,kai šalia mainosi tos pačios utelės, kamuoja badas, kojas sutraukia skorbutas,o žmonės tiesiog triedžia ir šlapinasi tiesiog vietoje. Šaltis ir badas, badasir šaltis, poliarinė žiema ir saulės nematyti ištisus 9 mėnesius. Ką tadadaryti, kai aplinkui tiek ligonių ir tu pats tampi ligoniu, o durų nebegaliatidaryti, nes jas užvertė sniegas, o tau dar kažkas naktį pro kamino stogąvisam barakui kepalą duonos įmeta, o visa kita tik juoda pūga ir mirtis. Baisiossmulkmenos atskleidžiamos „Atsiminimuose“, bet Dalia Grinkevičiūtė, kuriai visolabo tebuvo vos 14 – 15 metų, jau tada kaip vilkė kabinosi į gyvenimą irkartojo sau nepasiduoti.

Žmogiškumo sutraiškymas, jo visiškas suluošinimas,nebebuvimas, kai žmogus lieka tik gyvulys, o kažkokie mitai apie muziką,teatrą, apie kultūrą telieka praėjusio gyvenimo keisti prisiminimai. Kaip išliktižmogumi, kaip save išlaikyti, kai pro tavo kojas bėga tryda ir žinai, kad taušiltinė, kuri tave nuvarys akimirksniu į kapus? Žinokit, skaičiau tuosatsiminimus ir drebėjau, ir stebėjausi, o juk viskas jau ir taip žinoma... Betbūtent „Atsiminimuose“ jutausi kartu gyvenantis užpustytame barake. Ir tasjausmas yra nenusakomas, kai žinai, kad tai vyko iš tikrųjų. Aišku, atsiminimaiyra atsiminimais, kai kas juk ir nutylima, galbūt kažkas apie save gali būtipagražinta, nes neretai pati Dalia Grinkevičiūtė kitų žmonių akivaizdoje savenupiešia kaip heroję, hiperbolizuoja savo stiprybę, tačiau ar galima taipainioti su heroizmu? Kiekvienas nuspręs skaitydamas.

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ vėl mus nukelia į 1941metų tremtį ir pasakojama tą pačią istoriją, tik jau santykis ir tonacijakitokie. Čia daugiau skubėjimo, mažiau smulkmenų apie uteles ir trydas, daugiaurefleksuojama apie sistemą ir išsigimusį socializmą, kuris be pagrindosunaikina žmogų. „Gimtojoj žemėj“ – tai Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai jauesant Lietuvoje, kai ji pabaigusi Kaune mediciną ryžtąsi dirbti Laukuvoje. Čia jipapasakoja savo 15 metų patirtį ir pasakoja apie kitokį lagerį, kuris jąnemažiau smukdė ir laužė dvasiškai. Grinkevičiūtė negaili kritikos vietiniamslietuviams, kurie pavirtę stalininiais komunistais ima vykdyti partietiškąpolitiką, pamindami bet kokį žmogiškumą. Ir iš tikrųjų, skaitant darosi koktu,kad tokia grubi ir ciniška politika šitaip galėjo manipuliuoti žmogumi. Spauda,teismai ir visa sklindanti informacija buvo klaikiai žeminanti žmogų ir žmogusbuvo įbaugintas, bet net ir šiame etape Grinkevičiūtė buvo kovotoja ir ji nėneketino nusilenkti partijos batams, aišku, už tai sumokėjo savo didžiulękainą.

Aš pats esu kilęs iš tų kraštų, todėl Laukuva man puikiaipažįstama, pažįstama ir kai kurių žmonių nuomonė apie Dalią Grinkevičiūtę, onuomonė tebesklando ne itin palanki jai. Ir nenuostabu, juk šitiek pavardžių irnusikalimų, machinacijų suminėta „Gimtojoje žemėje“, kad vietiniai ten iš gėdosturėtų eiti paraudonavę. Manau, kad labiausiai autorę žeidė šmeižto faktas, kadšitaip galima moraliai palaužti žmogaus dvasią. Juk rašytojos, jeigu ją taipgalima pavadinti, stipriausioji pusė ir buvo moralė, tikėjimas ir kiti vidiniaidalykai. Partijos politika galėjo iš didžiausių nuopelnų visuomenei sukurti pavojingosaferistės įvaizdį. Manau, Dalia Ginkevičiūtė nukentėjo visomis įmanomomisTarybų Sąjungos formomis, juk ji buvo ir tardyta, ir žeminta, ir šantažuota, irtremta, ir badauta, ir neteko visos šeimos ir ko tik tai norite. Sunku įsivaizduoti,kas lieka iš žmogaus, kai per jį pervažiuoja toks Sovietinis tankas! Kažkuo šiknygos dalis priminė kitą romaną – Sofi Oksanen „Valymas“ ir pagalvojau, kadturėtų išeiti neblogas filmas.

Šiaip mokykloje teko skaityti ištraukas. Dabar jaunebežinau, ar Grinkevičiūtė tebėra išlikusi, bet jei mums Balys Sruogaatstovauja kaip didysis tiesos reiškėjas apie Hitlerio padarytą žaizdą visaiEuropai, tai Dalia Grinkevičiūtė atstovauja Stalino kavalerijai. Neverta diskutuoti,kas ir kiek daugiau sunaikino, dabar tekstas ir istorija mums kaip dokumentasbyloja apie vienintelį norą – norą gyventi ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis.Prisimenant dabartinę krizę ir mus visus daugiau ar mažiau apimančiasdepresines nuotaikas, galime nesunkiai iš tokios knygos pasisemti jėgų. Ten,lageryje prie Laptevų jūros, sąlygos buvo šimtus kartų blogesnės, bet kokie tenbuvo žmonės! Dieve, kieki žmonės... Jie net prie mirties nepatilo meilės irtikėjo, kad grįš į Lietuvą, gyvi arba mirę. Gyvenimo troškulys ir pamatytisaulę buvo stipresni už badą ir šaltį, už žaidas ir iš jų begeriančias uteles. Mannet graudu, kaip visgi iš tikrųjų žmonės skausmingai ir kantriai mylėjogyvenimą. Tikriausiai ne šiaip sau. Tikriausiai ne dėl atsitiktinumo. Juk buvodėl ko.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Oda, kurioje gyvenu" / "El piel que habito"

2012-01-29T15:26:00.001+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą, kuris Lietuvoje spaliomėnesį buvo labai išreklamuotas. Tai ispanų režisieriaus Pedro Almodovaronaujausias darbas „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habit / The skin i livein) (2010 m.). Taigi šįkart Almodovaro grįžta su garsaus ir šokiruojančioromano ekranizacija ir šįkart jo mūzą Penelope Cruz keičia Antono Banderas beiElena Anaya, pastarąją turėtume žinoti iš Julio Medem filmo „Kambarys Romoje“.

Žinot, Almodovaro filmai visada kažkuo kitokie, norskartu ir labai panašūs. Šiek tiek teko nusivilti „Šaltais apkabinimais“, nespanešėjo į perspaustą melodramą, tačiau šįkart pats siužetas, kuris man kažkuošiek tiek primena „Pasikalbėk su ja“ išgelbėjo visą filmą. Pirmąsias 40 minučiųnelabai supratau, kas iš tikrųjų vyksta, kažkoks mokslininkas daroeksperimentus su ląstelėmis, pasakojama jo žmonos ir dukters istorija, o darkažkokia keista moteris, uždaryta jo namuose, su juo koketuoja. Sakau, kas pernesąmonė, tačiau tai tik pradžios istorijos užuominos, kuri pasirodo iš tikroneįtikėtina.

Aišku, gyvenime nieko panašaus nebūna. Sudėtinga irpaties personažo mąstysena ir poelgių motyvaciją. Ar jis tik norėjo pasišaipytiiš savo dukters „skriaudėjo“, ar iš tikrųjų buvo tik šalto proto genijus,sugriovęs jam visą gyvenimą? Filmo siužetas iš tikro intriguoja ir jis galitapti tikru diskusijų objektu – pradedant žmogiškumo klausimu ir baigiant teisingumovykdymu. Žmogiškasis žiaurumas pagrindiniam personažui padovanoja galimybępatikėti meilės galia, bet taip ir neaišku dėl ko – dėl to, kad Vera panaši įjo buvusią žmoną Galą? O gal už tai slypi kita jėga? Ar įmanomapertransformuoti žmogaus pojūčius ir energetiką? Ar galėjo Vera sugundyti vyrą?Milijonai klausimų kamuoja po filmo peržiūros, bet vienareikšmiško atsakymoniekas nepateikia. Tikriausiai patys nuostabiausi filmai ir yra, kuriuose liekaklaustukų arba daugtaškių...

Aktoriai puikūs, labai Amodovariški, kai kurios siužetinėsperipetijos ir stilistika, kaip antai pasakojimo tėkmė, žmogžudysčių scenos yratiesiog keistai trapios, prasilenkiančios su realybe, bet nepanašūs nė į vienokito režisieriaus braižą.

Tai pakankamai intelektualus, šaltai karštas filmas apiekerštą, keistą meilę, bandymą užpildyti vienatvę, skausmą ir netektįšaltakraujiškumu. Manau, kad šis Almodovaro filmas labiau vykęs, nei „Šaltiapkabinimai“ ir daugeliui kino gurmanų turėtų padaryti neblogą įspūdį.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Žmogaus fiziologija. Ar reikia ją tvardyti dėl etiketo ir mados tendencijų?

2012-01-26T18:01:00.000+02:00

Sveiki visi,

Turėčiau kažką gražaus ir vėl parašyti, bet žodžiaiprišalo. Ir tikrai. Visai neseniai „Delfi“ tinklapyje perskaičiau, kad įLietuvą atplūsta – 24C šaltukas. O jūs gi žinote tą keistą jausmą, kai netstriukę surakina, medžiaga ima trauktis nuo šalčio, o nosies šnervės keistailimpa, prisimenant, kad ir juose yra gyvaplaukių, kurie filtruoja orą.

Vokiečių mokslininkai pasakė, kada pats efektyviausiasbūdas valyti nosį yra krapštyti ją pirštu. Mūsų etikete – tai baisus įžeidimas,bet kam tik tas etiketas neprieštarauja, ar ne? Štai net gadinti orą priežmonių yra gėda, nes nesuvaldai savo fiziologijos, tada koks tu žmogus? Tas baisusžmogaus manieringumas atėjęs iš senovės paverčia mus pačius perdėtos moralių irįsitikinimų vergais. Štai senovėje moterys, turiu galvoje kilmingasias ponias,juk jos amžinai su metaliniais korsetais vaikščiodavo, sutraukusios talijas įsiūlelius. Atkasti moterų viduramžių ir baroko palaikai liudija apie baisiąpatologiją, patikėkite, moterų kaulų struktūra pakitusi neatpažįstamai, ošonkauliai primena siaurėjantį piltuvą. Štai kodėl jos dažnai negalėdavosusilaukti vaikų, o vyrai aikčiodavo iš baimės, kad moterys nepagimdys jiemspalikuonių, o kokia virtuvės „pelenė“ tiesiog vieną po kito kaip patranka šaudoį gyvenimą vaikus.

Ką aš norėjau pasakyti? Juk ir šiais laikais mados iretiketo dalykai tiesiog luošina moteris ir vyrus. Jau nešneku apie kenksmingą kosmetiką,o štai silikoniniai implantai ir leidžiami butulinai... Visai neseniaiperskaičiau, kad jau net vyrams į sėklides dedami silikonai, kad šie atrodytų „vyriškesni“.Nieko nepadarysi, tai laikmečio dvasia, savo kūno kulto demonstravimo era, kaiseksualumas yra visa ko pirminis antipodas, darosi nebevaldoma.

Nesakau, kad dabar pulkime visi viešai ir demonstratyviaigadinti orą ir krapštyti nosį, tačiau raginu pamąstyti, kodėl vieni dalykai yrapriimtini, o kiti laikomi gėdingais? Istorinė paradigma leidžia apmąstyti savo susidariusiusįpročius, ieškoti priežastinio klausimo ir į tai atsakyti. Tai puikus pavyzdys,kaip galima keisti savo nuostatas, įpročius ir nuimti nereikalingus atgyventos moralėspančius.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Aš esi tu"

2012-01-26T17:39:00.000+02:00

Sveiki visi,

Tęsiu lietuviškų filmų mini maratoną ir šiandien noriutrumpai pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Aš esi Tu“ (You am I) (2006 m.). „Ašesi Tu“ – tai Kristijono Vildžiūno režisuotas vaidybinis kino filmas apie...nei šį, nei tą, pasakytų paprastas pramoginių filmų žiūrovas, o man šis filmaspatiko, kadangi jame buvo kažkas suvyniota, kažkas paslėpta, kažkas neaiškaus,kažkas „su mintimi“. Tai filmas su simboline žmogaus ėjimo per gyvenimą prasme.Viskas vyksta Lietuvos provincijoje, na ir dalis lyg ir filmuota kažkuružsienyje – vieno vaikino pasakojamos istorijos linija, Sizifinio kopimo nuopotvynio motyvas dvelkia kažkur jau matytu misticizmu. Bet jau Lietuvos gamtakokia graži. Beveik visas filmas filmuotas vasaros metu, kai aplinkui keistaipilna nepažinios ir pamirštos gyvybės – medžiai, sraigės, paukščiai, žolynai...Net baisu įžeisti tokią gamtą ir pusiausvyrą.

Iš tikro tai sąmonę fiksuojantis filmas apie architektą,kuriam nusibosta miesčioniškas gyvenimas ir jis, šiuolaikinis LietuvosRobinzonas, susiprojektuoja namą medyje su židiniu, vandeniu ir t.t. (Dievaži, taigičia mano vaikystės svajonė!) Ir filmas tai man priminė – gyventi miške,pamirštant civilizacijos suniokotą žmogų. Tai gamtos ir žmogaus glaudiparalelė, kai tu esi aš – dvasia prie dvasios. Archetipinių energijų ištroškęsjaunimėlis taip pat atsliūkina į netolimą kaimą ir daro „tūsą“, tik jų santykissu aplinka ir gamta jau visai kitoks, jiems gamta – tai trijų dienų poilsis, one gyvybiškai svarbi terpė, kai tu esi aš, o aš esi tu. Skirtingų ideologijųžmonės susiduria žaliame gyvybės gamtos lopšyje ir atranda savo giliausiusprigimtinius jausmus, kurie užsimezga subtilūs, apipinti keistu tylėjimu irmistika.

Sunku pasakyti apie filmą kažką blogo, nes strategija irsiužetas gan aiškūs, pats žiūrovas renkasi savo santykį su filmu ir jis turėtųsuprasti, kad filmo užmojis yra menas, o ne žiūrovų receptorių tenkinimas. Oman patiko, patiko aktoriai, filmo keistumas, siužete „išgraužtos“ istorijos irpaliktas tik tylus pusiau siužetinis tekėjimas. Jeigu norite kažko ramaus irtėknaus, o ir dar lietuviško, manau, filmas gali visai tikti.

Įvertinimas: 7.3/10

Čia, per „Youtube“, galite pamatyti ir visą filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Eurazijos aborigenas"

2012-01-26T17:35:00.001+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Eurazijosaborigenas“ (Eastern Drift) (2010 m.). Režisierius Šarūnas Bartas – vienas garsiausiųir įdomiausių Lietuvių režisierių šįkart kuria filmą paremtą trilerio pagrindu.Girdėjau nemažai liaupsių apie šį filmą, juk surinko sidabrines gerves, oEstijos kino festivalyje „Juodusios naktys“ buvo pripažintas kaip geriausiasmetų Baltijos šalių filmas – apie tai ir dar daugiau galite paskaitytikiekviename puslapyje apie šį filmą...

Iš tikrųjų tikėjausi abstraktesnio filmo, bet kadangi čiaįsivelia trilerinis siužetas, kuris manding nemažai panašus į rusų filmus apiemafiją, kurių apskritai negaliu žiūrėti, gal kažkiek ir nuliūdino. Ir tikrai,filmas toks šįkart kosmopolitinis, nors Šarūnui Bartui tai jokia naujiena, jofilmai jau tokie... Filmas trejomis kalbomis – lietuvių, prancūzų ir rusų. Tokiamišraininė liudija apie žmogų „be šaknų“, toks nei šen, nei ten – tai pagrindinėfilmo problematika. Staiga „bežemis“ žmogus sulaukėja ir grįžta prie savo prigimtiniųištakų – ieškojimo motyvo, todėl filmui visai tinka apibūdinimas – aborigenas.

„Tarp rytų ir vakarų“ – man norisi sakyti apie šį filmą. Labaidaug gražių dalykų filme – tėkmė, miestai, kosmopolitinis pasaulis, kuriamepasimetęs žmogus yra priverstas ne visada eiti gražiais ir teisingais keliais. Tosžmogžudysčių scenos na jau tokios „rusiškos“, kad net neįdomu buvo žiūrėti,tačiau filmas visgi kažko turi, turi giluminę idėją, kuri iš esmės ir gelbstivisą filmą. Ką bereiškia žmogaus tautybė, jei nauja tautybė yra „verslas“ iržudymas?

Tikrai ne prasti aktoriai, kurie atitinka filmokoncepciją – skirtingų tautybių aktoriai įkūnija savo tautybės charakterius. Maišymasis,kažkokia keistai juntama „dirbtinos“ arba atpledijusios meilės aura tarppersonažų, noras gyventi, bet kartu jis toks vaiduokliškas, liūdnas ir niūrus. Negitoks ir yra gyvenimas, kai įsipainioji į „nemalonius“ reikalus ir gauni greituspinigus už kontrabandą? Vienišumo filmas, kurį bando užpildyti meilėsžaidimais, pigiomis merginomis ir barais... Spalvos labai jau niūrios, amžinaprietema irgi spinduliuoja keistas energijas, tačiau filmas kažką visgi turi irtai neįvardijama žodžiais.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos kariuomenė: ar reikia privalomos karo prievolės?

2012-01-21T20:14:00.001+02:00

Sveiki visi,

Neveltui klausiu dėl Lietuvos kariuomenės. Pamenu savovaikystę, žinot, kuo ji skiriasi nuo mergiotiškos vaikystės? Tau nuolat buvoprimetama, jog anksčiau ar vėliau, jei nesimokysi ir neturėsiu vaikų, tavetuojau supakuos ir į armiją paims. Ir tikrai, nekenčiau vien šios minties,tačiau, kol atėjo jau mano laikas, Lietuvos kariuomenė tapo profesionali irimami tik savanoriai. Karinė prievolė, man regis, buvo kažkas baisaus... O juktiek baisių dalykų teko apie ją girdėti, o aštresnio liežuvio bobelės tik irlaidydavo replikas, kad tik iš kariuomenės grįžtama „tikru vyru“. Gal kai kurieir grįždavo mulai, eržilai, praradę savo tapatų švelnumą patriarchato „pasaulėlyje“,kurį pavadinčiau priverstiniu lageriu, kada norom ir nenorom „kačialini“raumenis, avimi sunkūs kerzai ir kas dvi savaites lendama po kirpimo mašinėle,kad palaikytum karišką, - apsaugok Juozai Statkevičiau, - stiliuką. Taip,vyriškumas karo, o reiktų sakyti gražiai, kaip mus mokė – šalies gynybos sektoriustikriausiai priaugina vyriškos – patiniškos agresijos, kuri tikriausiai neretaiir suprantama kaip „vyriškumas“. Štai sau galime ir pasiploti, kodėl šeimosetiek smurto, kodėl vyrai šiokie ar anokie. O jūs man pabandykite įrodyti, kadkarinė prievolė prie to neprisidėjo?

Visai neseniai čia vėl pasirodė iš krašto apsaugosministrės Rasos Juknevičienės lūpų gandai, kad dėl finansų gali būti, kadLietuva vėl turės grįžti prie priverstinės karo prievolės. Iš vis man labaiįdomi ta mūsų atsilikusi Lietuvos politikėlė, ji tokia niekinga, tokia pilnasrutų ir dvokianti, bet niekada nepaliauja manęs stebinti. Kol mes beveik gerusdu dešimtmečius vertėm jaunuolius norom nenorom eiti į katorgą – oops, norėjaupasakyti ginti ir mylėti tėvynės, Latvija jau seniausiai turėjo profesionaliąkariuomenę ir apskritai visos Vakarų išsivysčiusios šalys turi tikprofesionalios gynybos statusą. Tai ši sistema buvo paveldėta būtent iš SovietųSąjungos, kurioje reikėjo armijoje atsidžiaugti ilgus du metus.

Ar reikia Lietuvai atgal grįžti penkiais žingsniais atgalvien dėl to, kad biudžetinė karvė užtrūko ir nebebus pinigų kopūstienei irkerzams pripirkti? Ir iš tikro, kodėl į balą metami tokie pinigai. Tik pamanykit,gynybai! Nuo ko mes ginamės? Gal patys nuo savęs? Vienas internetiniskomentaras labai taikliai pasakė, jog su latviais mes niekada nekariausime, nesbroliai, jei pultų lenkai, vis tiek mus suėstų, jei pultų rusai subaltarusiais, vis tiek mus suėstų. Esame per silpni savo tautine sudėtimi irčia jums, vaikeliai, ne XX amžiaus pirmoji pusė ir nepasivaikščiojimas popartizanų miškelius, kai aplinkui tokie ginklai sukurti. Ir visgi, tada kam takariuomenė ir kam jos iš vis reikia? Ar tik čia ponia valstybė kartaisnepraplauna nemažai pinigėlių? Apskritai, juk mokomasi kariuomenėje ne tiek gynybos,o kariavimo taktikos. Juk ginklai sklidini agresyvios energetikos, o vargšasžmogelis, užliūliuotas patriotiškų dainelių, vėl tampa įrankiu, jis ir vėlpavaldi pelė sistemai, kuri praplauna pinigus, užverbuoja nuobodžiaujantįjaunimą ir prikepa daug gražių karinių kotletų. Ir išties, mane tik taistebina, kad Europoje nevyksta masinis karas, kai visi taip iš širdies ima „gintitėvynę“, akivaizdu, kad nori nenori imi ir numatyti taikinį bei priešą.

Galbūt kas nors su manimi ginčytųsi dėl gynybos, primintųman istoriją, tą pačią Sausio 13 – ąją ir tuoj piestų man žertų, kad ir dabarlietuviai kai kurie, gal ne visi, stotų krūtinėmis už tėvynę. Galbūt. Darkažkas juokavo, kad grąžinus karinę prievolę, pats jaunimas išsilakstys slėptisnuo valstybės į miškus, o aš tik palinksėjau galvelę, paklaksėjau akelėmis irsakau: vaje, vaje, kaip diena, taip dar viena priežastis palikti Lietuvą. Darkitas klausimas, ar vertybė gultis po tuo tanku, lyg neva taip ir beišreiškiamameilė tėvynei iš senesniosios kartos vis lyg girdžiu skundą, jeigu tą tankągalima apeiti. Juk gyvybė ne ką mažesnė vertybė! Galbūt ir reikia pasiruoštiginti save, savo šalį, bet aš ką noriu pasakyti... Apie bendrą tendenciją, kurivyko ir Šaltojo karo metais. Jei ginkluojasi kaimynas, tai ir kitas kaimynas,žiūrėk, jau pabūklą tuoj šluostys. Jei apskritai nereikėtų nuo nieko mūsųginti, gal ir pasaulis būtų ne toks agresyvus. Juk kiek milijardų kasmet JAV,Rusija, Šiaurės Korėja tiesiog meta į karinę galią, kai tuo tarpu žmogųpamaitinti galėtų. Juk mat, reik mylėti savo tėvynę! Tik kažin, ar ta meilėneiškreipta kitų tėvynių atžvilgiu, jeigu pradėtume nuo savęs, gal ir pasaulispasikeistų, bet juk laboratorijos žiurkei nepasakysi, kad ji kilusi iškanalizacijos, juk anarchistu ir kruvinuoju revoliucionieriumi išvadins irpasiųs šieko pjauti.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad apskritai takaro prievolės mokyklėlė suaugusiems man atrodo absurdiška. Aš jos niekadanepalaikysiu, nors ir niekinti negaliu. Tiesiog mums patiems reikia nuspręsti,kas mums geriau. Juk galiausiai turėtų būti referendumai, galiausiai turėtųkalbėti tauta, tie, kurie galbūt eitų į tas kariuomenes, o ne visokie „išrinktieji“,kurie vienaip ar kitaip yra paveikti politinių srovių, oligarchų ir kitųbepročių, kurie šika ir tapšnoja virš mūsų galvų, atsiprašau už išsireiškimą.

Juk pasaulis, juk ir ta pati Lietuva yra tokia tik dėlto, kad mes patys toleruojame, kad be mūsų voxpopoli vyktų absurdo žaidimas. Reikia perskaityti taisykles, kad žinotum,kaip jas sulaužyti ir pakeisti. Kartais reikia nelįsti po tanku, o jį tiesiogapeiti. Kartais. Bet ne visada.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Anarchija Žirmūnuose"

2012-01-19T19:46:00.003+02:00

Sveiki visi,

Taigi šiandien tęsiu lietuviškų filmų apžvalgą. Vienąnaktį naktinėjau ir sugalvojau, kad laikas pažiūrėti prieštaringai vertinamą „AnarchijaŽirmūnuose“ (2010 m.). Tiesą sakant, atsiliepimų girdėjau pačių įvairiausių,bet geriau pačiam pamatyti, nei eiti nuo liežuvio prie liežuvio. Visgi palikoman šis filmas savotišką įspūdį, o tai tikriausiai yra gerai. Po „Pornomelodrama“ seanso, galvojau, kad filmas bus kažkuo tapatus, tačiau šįkartpilnametražis filmas visai tiko, juolab, kad viskas išvystyta, herojųcharakteriai jau dinamiški, kintantys, nėra statiški, nors kai kurios scenosatrodo gan patetiškos, tačiau tai dovanotina.

Labiausiai įsiminė anarchistės Sandros personažas, kurįsukūrė aktorė Severija Janušauskaitė. Dievaži, kažkuo man priminė švedų filmą „Merginasu drakono tatuiruote“, tas žvilgsnis, metalu adytas diržas, liesos ir laibosrankos, pankiška šukuosena, įtikinamas balsas ir numanomas žiaurumas. Išpradžių abejojau Tomos Vaškevičiūtės personažu Vile, naivios kaimo mergaitės,atvažiavusios į didmiestį. Susidūrusi su anarchija ir miesto ritmu bei taisyklėmis,ji pati transformuojasi. Labai žaviai užfiksuotos tikros Žirmūnų realijos –studentiškos būsto problemos, stojimai į Pedagoginį, Vilniaus viešasistransportas, atpažįstamos senamiesčio gatvelės... Žavi ir pati simbolika –nuolat atsirišęs batas, stiklainiai uogienės, kurie galiausiai tampasprogmenimis, Žirmūnų stotelės autobuso afiša, piešiama A raidė ir kitidalykai.

Režisieriui jau pavyko kurti ir kitoniškus personažus,sudurti skirtingų ideologijų likimus ir visgi išlaikyti personažus nepriešiškus, o mokančius prisitaikyti. Kai kurie momentai matosi dirbtini, turiugalvoje siužetinę plotmę, tačiau jie atidirbti ir puikiai dera filme. Pradžiojeparodytas Sandros anarchiškumas, ateinant iš nuomininkės pasiimti užmokesčio, šiektiek šokiruoja, nes ji vėliau sutinka Vilę, o mes jau bijome, kad Vilėsneištiks toks pats smurtinis atvejis, kaip ir pirmosios nuomininkės...Psichologinė įtampa juntama per visą filmą, o ir apie pačią Sandrą sužinome tikiš detalių, nuolat tvyro keistas jausmas, kad Sandra turi lesbietiškų užmačių įVilę, o tai galiausiai ir pasitvirtina filmo eigoje.

Manau, kad filmas nors ir prieštaringai vertinamas, jisyra įdomus, pakankamai išvystytas ir originalus. Pagrindinė idėja – padovanok žmoguiidėją (šiuo atveju anarchizmą) ir jam bus lengviau gyventi, kol neperlips persavo visas A raides ir nesubyrės jo pasaulis. Filme atrodė viskas motyvuotą,pateisinta... Ir tik skonio reikalas, ar Jums šis filmas patiks, ar ne.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Porno melodrama"

2012-01-19T19:23:00.001+02:00

Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojorežisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“(2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukasapie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje.Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko geroiš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje,tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok,bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja,kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodosantykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai perdaug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualųir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos irVilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėtaant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik vienamergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieškamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgigan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, peranksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kadpasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas,scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Niekonenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvystopersonažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodėpernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne HermonoHessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau,reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai iržodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniustiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kamedidžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika...Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmąir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Žmogus - tai mįslė ir atsakymas (Gimiau pačiu laiku)

2012-01-17T03:31:00.004+02:00

Sveiki visi,

Ar gyvenimas yra ilgas, ar labai trumpas, manau,nusprendžia tik pats žmogus. Pamenu savo močiutę, kuri vis man sakydavo, kad „savoamžių jau nugyveno“. Pamenu, aš jos klausdavau, ar ji bijo mirti ir man visadaatsakydavo, kad taip. Manau, ji nežinojo, kas ta mirtis. Kiek pamenu, mūsųrimčiausios pokalbių temos ir būdavo „gyvenimas ir mirtis“.

Pamenu, kaip ji visada manęs paklausdavo: „ar verksi, kaiaš numirsiu?“ Manau, kad ašarų pakalnės per laidotuves yra neatsiejamakiekvienų mūsų senolių dalia bei tradicija. Daug ašarų tikriausiai jiemsreiškia ne gailestį, kaip bandytų dabar išaiškinti psichologai, bet daugmeilės, kitaip sakant, suprask, kad laimingas gyvenai ir turėjai daug brangiųgiminių ir draugų. Aš jai atsakydavau, kad verksiu ir ji pasijusdavo geriau. Jukkaip svarbu, kad kas nors palaidotų senąją kartą ir ją prisimintų.

Mano senelis dabar irgi kartoja tuos žodžius: „manoamželis jau baigiasi“. Ir tikrai, nieko nebenori, viskas jau vis vien, tikslenka kažkokios dienos, viskas daroma tik minimaliai ir kažko vis laukiama,lyg pati mirtis jau tuoj turėtų įeiti pro durų slenkstį ir pasiimti. O jukpažinojau kaimynę, kuri virš 90 metų vis optimizmu apsiputojusi kartodavo, kadjai tik duokit to gyvenimo, tai dar tris tokius laikus prijungsianti prie savoesamo gyvenimo. „Juk ir tie žmogaus amžiai galėtų būti ilgesni, o dabar gimei,užaugai, pagimdei, užauginai ir į grabą,“ - juokaudavo ji.

Žinot, kodėl visgi Darvino teorija turi spragą? Jeigu mesbūtume išsivystę iš beždžionių ir neturėtume dvasios, mes juk būtume pilkamasė. Kas visgi nulemia žmogaus vidinę energetiką? Kas nulemia, kad jis yraoptimistas, o žiūrėk, jo kaimynas – pesimistas. Kas nulemia, kad vieni yra geriverslininkai, apsukrūs politikai, o kiti laisvos bohemos ir menininkai? Negi genai?Charakterio savybes visgi fiksuoja ne DNR ir mokslas to paaiškinti negali. Negaliir Darvinas. Vadinasi, kiekvienas žmogus kažką turi savyje didingo, kažkokiąmisiją, kažkokį individualų koloritą, kuris nėra ir negali būti nulemtasgenezės. Lygiai taip pat yra ir su žmonėmis, kurie gyvenimą mato labai greitąir trumpą arba labai ilgą ir vargingą.

Ar Jūsų niekada neapėmė toks jausmas, kad gyvenimas visginėra nei ilgas, nei trumpas? Yra pasakymas – „gimiau pačiu laiku“. O kitokiolaiko mums ir nebereikia. Dar antikos laikais sakydavo, kad joks tėvas irmotina neturėtų laidoti savo vaikų, tai vaikai turi laidoti savo tėvus. Tai gamtostąsa. O mes? O mes, tikiu, sugrįšim, vienais ar kitais pavidalais vis tiek sugrįšim,juk esame nuostabūs, skirtingi ir kol kas nepaaiškinti nei Darvino teorijomis,nei psichologijos mokslu, nei filosofija. Mes patys sau esame ir mįslė, iratsakymas. Dar tik laiko klausimas, kada patys save įminsime.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Pasitenkinimas - tai gyvenimo prasmė?

2012-01-14T16:53:00.001+02:00

Sveiki visi,

Kaip svarbu vienišam žmogui surasti priežastį dėl kogyventi. Labai svarbu. Teko kažkada turėti ilgiausią diskusiją su racionalaustipo mąstančiu žmogumi, kuriam savo sunkiomis gyvenimo akimirkomis lyg irsąmoningai, lyg pasąmoningai bandžiau guostis, kad man trūksta gyvenimomotyvacijos. O jis man beveik piktu tonu tarė – kokios dar motyvacijos? Kokios?!Jis nesuprato manęs arba suprato ir tai buvo jam nepriimtina.

Gyvendami mes kuriame dvejopą „laimės rūšį“ t.y.pasitenkinimas ir tikrasis džiaugsmas, kuris neprarandamas bent jau taip patgreitai kaip pasitenkinimas. Na, pasitenkinimas. Kaip tai atrodo? Gyveni savopaprastą žmogelio gyvenimą ir didžiausias tavo „džiaugsmo“ trumpalaikiaispakilimo taškais – tai pasitenkinimo forma, kuri kaip orgazmas trunka akimirka.O toliau grįžti į zombio būseną, ieškai kito pasitenkinimo – alkoholio,narkotiko, rūkalų, pirkinių, ko tik norite. Pasitenkinimo lygis labai platus. Tarkimgavus algą bėgti į parduotuves nusipirkti plastikinių iš Kinijos atgabentųniekniekių, (nes pirkiniai – tai trumpas pasitenkinimas), kurie gaminami išŽemės resursų ir kažkam dar priedu krauna kapitalą. Štai tau ir pasitenkinimas,kai kaimynei Onutei iš Indijoje nukankintos karvutės odos vyras nupirko „Armani“rankinę, o Onutės kaimynei Marytei ego nuosmukis, kad jos vyras nupirko tokiąpat iš Gariūnų tik su suklastotu „Armani“ užrašu, nors tai tų pačių karvučiųoda ir forma, siūvimas tas pats. Bet pasitenkinimo Marytė nejaučia, nes josvyras negali taip patenkinti, kaip Onos vyrelis. Ir tokių pavydžių galimaprikurti milijonus.

Tai pasitenkinimo laimė, kuri paremta niekalais,nesąmonėmis. Baisiausias, kad kažkas suformavo, jog taip reikia. Kažkas davėpeno manyti, kad laimė yra sudaryta konkurencingumo principu. Toli žvalgytisnereikia, nes kokia valdymo sistema, toks ir žmonių laimės lygis. Gaila tiktai, kad žmonės nebeabsorbuoja dvasinio lygmens, ilgalaikio džiaugsmo, kurisyra vidinis ir besąlyginis, paremtas meile, o ne resursų eikvojimu irmasturbacija.

Bet kai nebelieka gyvenime motyvacijos, vidinio dvasiniolygmens, kuris teiktų džiaugsmo, vilties, o svarbiausia – pilnatvės, žmogujeįvyksta lūžis. Jis tampa pasitenkinimo lygmens primatas. Pasitenkinai ir likaipatenkintas iki kito karto. Viskas. Ir su tokiais žmonėmis esu susidūręs labaidaug kartų, to išmokė juos pats gyvenimas. Jie man sako: na, ko tu liūdi,zuikeli, nu ko ir vėl draskaisi ir depresuoji, juk gyvenimas yra gražus,pažiūrėk į mane. Pažiūriu aš į juos ir man noris dar labiau verkti. Jų laimėtokia tuščia, nes jų laimė – tik pasitenkinimas pinigais, sėkme, darbu, šunimi,puošniais namais, mašina, priklijuotais nagais, o jų asmeniniai gyvenimaisuskeldėję kaip granitas.

Štai jums klausimai. Tai ką daryti žmogui, kuris yrasavotiškas sistemos atmata, kuriam neužtenka tik pasitenkinti, o dvasinioresurso gėrybės ne visada išlaikomos širdyje dėl grubios sistemos, bendraminčiųnebuvimo ir kitų sąlygų. Negi ir mums, stabilumo ir tikrosios laimėsištroškusiems žmonėms eiti ir užsidaryti į olas kaip budistams ir nebepriklausytiniekam, tik sau?

Kaip visada darau išvadą, kad niekas nesikeis, kol žmonėspatys neatsibus ir nepanorės gyventi ne pasitenkinimo lygmenyje, o tikrosioslaimės lygyje.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Gyvenimo kokybė

2012-01-11T19:10:00.002+02:00

Sveiki visi,

Sėdėjau ir skaitinėjau svetimus blog‘us. Man niekadanepatiko tas žodis „blogas“, jis per daug man teikdavo blogą atspalvį sulietuvišku žodžiu „blogas“ – antonimas žodžiui „geras“. Tai angliškas terminas,kuris labai lengvai prigijo mūsų interneto platybėje. Aš tai tiesiog vadinusaitu arba internetiniu dienoraščiu.

Taigi... sėdėjau sau svetimuose internetiniuosedienoraščiuose, skaičiau kažką ramiai apie knygas ir staiga užkliuvo tokiepasakymai: „metų blogiausia knyga“; „gaila sugaišto laiko“ ir t.t. Ir iš tikro,kiek mes gyvenime – vis einam ir darom ne tai, ką reikėtų daryti, skaitom netą, ką turėtume skaityti. Ar moteriškas žurnalas su psichologų nepamatuotaistestais apie tai, kaip sulieknėti ar geriau rankoje Tolstojaus romanas? Daugelisnori iš mūsų nugyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą, bet...

Kaip svarbu yra nors kartą perskaityti blogą knygą irsuprasti, kodėl ji prasta, kaip svarbu nors keletą kartų pamatyti prastų filmų,kad pamatuotum ir suprastum, kas iš tikrųjų yra gera ir vertinga knyga. Kaip svarbunors kiek savo gyvenime įsileisti bergždžių, nereikalingų dalykų, vardanharmonijos, vardan patirties ir tada, tada gal mums iš šalies nebeatrodys, kad „sugaišaube reikalo laiką“. Ir bloga patirtis atnešą kažką gero...

Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (12 knyga)

2012-01-08T15:50:00.002+02:00

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį)„Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiektiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijojepasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai irteikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Nekiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimustiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metųįvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.

Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankėmūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijassu Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos irkitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėjaspinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savovibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybėsvergovę.

<...>

„Bet kuri gyvų organizmųpopuliacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nestai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištamasuderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusinegrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis suDieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti.Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsųvalią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta.<...>

Tai, kad mūsų pasaulyjereligija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovėssamprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyjeseniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika.Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilėatšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam,kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“

Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja irFroido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulioreligijas. „Savų troškimų, savogyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, taipagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiutelevizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasiir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė.Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kaddegraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmasužplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis,niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jisįtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tikpatologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels priekušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“(414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomiąsavotišką tiesą.

Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavękeistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan.kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozauraiatrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jiesurydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...>(p. 419)

Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kadreikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yraDievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. SegejusLazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika irmechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūstaasmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosisenųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kadpasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos iržmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jogužangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra irbesikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaikoauklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijųsantykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai?Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina estienergijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymosimboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimųtramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina.Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p.422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkimenetobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui,kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta,ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.

Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmosmechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą ištikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiogvykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimiųpriežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialinesklases, jų funkcionavimą, pvz.: „menožmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas irkankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“(p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikintineįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas,slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bettuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savoaistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesasbūtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“(p. 430).

Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingosinformacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigojeLazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos irvisos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamasapie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigojepažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze,pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemėsžmonių energetiką į vienovę.

Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – taipaskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaipauklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinantivisų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiekpapilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tiknaujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikytitai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėrair tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.

Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo,tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galoįtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikosmetų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelissakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant joknygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestasautoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.

Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtinavieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduojuvisiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nesvakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko,ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos,kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmosdiagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražuir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš visnepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitaiknygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenimesituacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą,tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Žiniasklaida - jau seniai pirmoji valdžios forma

2012-01-07T23:58:00.001+02:00

Jūsų Maištinga Siela

Būti truputį šen ir būti visu savimi čia ir dabar. Kažkursninga, Austrijoje ir Šveicarijoje, sako, tiek daug prisnigo, o man daugiaunieko nebelieka, kaip tikėti, būnant čia ir dabar. Juk negaliu būti Austrijojeir viską patikrinti. Tai irgi tikėjimas. Tikėjimas žiniasklaidos balastu. Ir jeigumes galime patikėti, kad ten iš tikrųjų yra labai daug sniego – juk nuotraukosir visa kita, ir galime tikėti, kad šveicarai ten labai krykštauja, ypačprovincija, kai pusnys tyliai apgaubia medines ir plastmasines palanges irakimirkai užkonservuoja namuose jaukią žiemišką tylą, jeigu mes tuo galimepatikė, tai kaip netikėsi, jei žiniasklaida teigia, kad Kosmose nėra gyvybės,kaip netikėsi ja, kad ji rašo, jog Kinijoje nebėra laisvų pandų?..

... ir tada suvoki, koks tu esi pažeidžiamas perinformaciją. Kaip tave lengva kontroliuoti per propagandą, užtenka kažkamvaldyti žiniasklaidos vairą ir mes lyg romūs avinėliais jais tikime, nes jukAustrijoje ir Šveicarijoje tikrai prisnigo ir kosmose nėra (ar tikrai?) gyvybės.

Kas iš tikrųjų yra tiesa? Sąžinė žiniasklaidoje tėra trukdis,žiniasklaida yra biznis, kaip turgus, kaip Maxima, kaip prekyba žmonėmis – ten tiesostiek, kiek dykumoje tikrų oazių, o visa kita – miražai, miražai, miražai... Mokslasir žiniasklaida jau kadaise peraugo tikrąją politiką, kuri tupi Seimo irparlamentų vištidėse ir peri „tiesos ir teisingumo kiaušinius“. Žmonės valdomiper žinias ir tai kiekvienas nors kiek protaujantis žmogus gali pajusti.

Rinktis tenka mums, ką kramtyti, ką atryti, kąsuvirškinti.

Taškas.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Ką mums norėjo pasakyti 19 - metis, kuris susisprogdino ant Tauro kalno?

2012-01-07T17:04:00.000+02:00

Sveiki visi,

Gyvenu netoli Tauro kalno, sostinės Naujamiestyje, tačiau negirdėjau jokiosprogimo, kurį tikina girdėję Antakalnio, Šnipiškių ir Šeškinės rajonųgyventojai. Devyniolikmetis vaikinas, pasigaminęs galingą sprogmenį, savogyvenimą baigė mėgstamoje vietoje – Tauro kalno šlaite. Belieka tikįsivaizduoti, ką tą momentą išgyveno vaikinas, uždegdamas dagtį, kokios buvoskausmo akys, nukreiptos į naktinį Vilniaus panoramą.

Buvau šiek tiek pritrenktas, kai kitą dieną prisėdau prie informacijostinklapių ir perskaičiau apie šį įvykį, nes aš pats asmeniškai paryčiaispraėjau pro įvykio vietą, apjuostą įvairiausiais „Stop“ įspėjamosiomisjuostomis. Nė pagalvoti negalėjau, kad aplink – pareigūnai ir čia nuaidėjodidžiulis sprogimas prieš geras 4 - 5 valandas. Pagalvojau, kad ir vėl eiliniainesibaigiantys miesto remontai, tad pralindau pro tą juostą ir ramiausiai saupraėjau... O jeigu būčiau žinojęs. Nežinomybė verčia žmogų visada elgtisneatsargiai ir neapdairiai. Bet iš kur kitą vertus galėjau žinoti?

Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į tą momentą, kada devyniolikmetis ateinaant Tauro kalno. Kodėl? Kame priežastis, jei neseniai, kaip tvirtino mergina,jai buvo padovanotos gėlės, šampanas ir žiūrėtas filmas dviese. Mylintis irmylimas žmogus to nepadarytų. Nebent... Mergina atmetė susipykimo variantą, jitvirtina, kad vaikinas tiesiog išėjo vienas pasivaikščioti, o po kurio laiko jiir kiti vaikino artimieji gavo atsisveikinimo sms‘us.

Tikriausiai didžioji dauguma žmonių vienais ar kitais atvejais yrapagalvoję apie savižudybę, o kita dalis net yra ketinę tai padaryti. Iš ko kylasuicidas, nenoras gyventi, nemeilė gyvenimui ir savo būčiai? Iš savo patirtiesgaliu pasakyti, kad didžiausias dalykas – meilės stoka tiek iš aplinkinių, tiekiš paties žmogaus. Nemeilė ir vidinė vienatvė yra didžiulė kančia, kuri neretaipriveda prie gyvenimo niokojimo. Kiek žinau, vaikinas net nebelankė mokslų,kuriuos buvo pradėjęs visai neseniai sostinėje. Ir jeigu širdyje neatsirandajėgos savęs pakelti, pakelti iš nemeilės kylančias problemas, tada prasidedanemalonus dvasinis žmogaus yrimas.

Jokiu būdu nekaltinu nei vaikino, nei artimųjų, nes tai yra visos žmonijosproblema – mes nesame vienovėje, vienybėje. Netolygios sąlygos, skirtingilikimai, vaikystė susiklosto dėl vienos ir tos pačios priežasties – žmonijos valdymo.Kapitalizmas mus atvedė į netolygų pasiskirstymą. Vidutinės klasėsdarbininkėlis, na ką jis gali žinoti apie meilę, apie gyvenimą vienyje, apiedvasinį tobulėjimą, atjautą visai žmonijai, jei jis nuolatos yra įkinkytas įdarbo stakles – kalti ir užkalti pinigėlius sau ir šeimai. Argi toks žmogus,ant kurio galvos: paskolos, vystyklai, namų ekonomika, darbas, nuovargis irt.t. – kapitalizmo vergystės grandinės, negi toks žmogus dar pajėgus rūpintisnormaliai šeima, mylėti save ir kitus. Todėl natūralu, kad per kapitalizmoantrankius mes imame riboti savo meilę, rūpestį, nes labai daug energijosišnaudojame tiesiog vergaudami sistemai, ieškodami būdų prasimušti ir išgyventi.Dėl trūkumų ir nuovargio šeimoje ateina kirminas, kuris ne taip suklostovaikystę, atsiranda nesutarimai, rietenos, iššaukia pretenzijas, neįvertintųpastangų galimybės, žodžiu, konfliktišką pasaulį, tada žmonės nusigręžia,susipriešina, užsidaro, o viduje vis tiek lieka potroškis gyventi meilėje irmylėti. Bet dvasia jau žudoma.

Kai kas pasakys, kad esu kvailas valdžios nihilistas, tačiau būtent per josgodumą, per šitas santvarkas buvo apleista didžiausias lobis – žmogus ir jodvasiniai lobynai, jo prigimtiniai gebėjimai mylėti buvo suprantami kaipsavaime duotieji, tačiau pamiršta, kad juos reikia tobulinti, puoselėti, ugdytiir saugoti. Pasakysiu kitaip, valdžia ir sistema suskaldė žmogų, padarė jį išsidraikiusį,netolygų, prišaukė ir atnešė milijonus nesantaikų ir, žinoma, nemeilę. Galimetik spėlioti paviršutiniškas vaikinuko savižudybės aplinkybės, spėlioti tąpaskutinį lašą, tačiau gilumoje tų savižudybių mūsų visuomenėje nemažės irnemažės, nes mes sergame ir mus toliau sargdina mūsų sistema, mūsų pavergimas. Negižmogus turi laiko ir noro gilintis į save ir meilę, aplinkinius, jei vos tikgrįžus iš po 8 valandų darbo reikia dar keisti sauskelnes ar gaminti vyruivalgį. Žmonės yra neįtikėtinai akli arba neįtikėtinai kantrūs, jognuolaidžiauja sistemai, pamindami savo didžiausią vertybę – save irartimuosius, leisdami pamiršti, jog turi didžiulį meilės potencialą, bet neturikur ir kaip jos realizuoti, - o juk niekas nepasakė ir nepamokė, jog taipreikia, - nes pasaulis pilnas niekalų, prievartos, kurie ima viršų. Gali negyventi,bet jei gyveni, tu automatiškai turi eiti į katorgą, kitaip neišgyvensi.

Aišku, atsiras žmonių, kurie man tučtuojau prieštaraus. Ypač geraipasiturintys verslininkėliai ir šiaip laimingai gyvenantys suokalbininkai,kurie sakys: dirbti reikia, dirbti daug ir sunkiai... Kai išdžiūvusi žmogausdvasia tenori tik laisvės, meilės, žmogaus, paprasto žmogaus. Kada nukris nuožmogaus melžimo agregatai, gal tada pagaliau pamatysime vieni kitų nerūpesčius, o veidus, gal tada atsiras daugiau meilės sau ir aplinkiniams, o taiir kartu geriausias būdas užkirsti kelią plėsti žmonijos vėžiui – suicidui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Melancholija" // "Melancholia"

2012-01-05T00:25:00.001+02:00

Sveiki visi,

Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danųrežisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesąsakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai palikone kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijosgluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“,„Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tikšįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...

Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vykstapagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija,nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirtakur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojųdvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visosžmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąjąplanetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius irišlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokiagyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šaliasulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.

Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kadŽemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga irdėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą.Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yramūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis,kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama,kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis,kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžiaper subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavoprajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmasnesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti irpasvarstyti.

Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmodaugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai irsuprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinisir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumasgimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija,kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvusfilmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtėkosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė KirstenDunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietąpretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“,todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmėšio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiameKanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savokarjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir CharlotėsGainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tikosavo vietoje ir savame charakteryje.

Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems,kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos,bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau,filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Webseminarai.lt: Nijolė Oželytė "Ne už tokią Lietuvą kovojome. Kas kaltas?"

2012-01-05T00:23:00.002+02:00

Sveiki visi,

Tikriausiai tie, kurie turi mane Facebook‘e, žino, koksaistringas esu Nijolės Oželytės kalbų fanas. Vakar kaip tyčia aptikau vieną josinterviu, kuris trunka apie pusantros valandos, tačiau pražiūrėjau jį kaipdokumentinį filmą, praplėtusį istorinį kontekstą. Ir ne tik istorinį kontekstą,apskritai patvirtinantį faktą, kokie faini, gražūs ir saviti žmonės yraLietuvoje ir pasaulyje. Viena iš tokių yra Nijolė Oželytė.

Aišku, greitai gavau kritikos, kad perdėm Oželytė perdaug tiesmukiška, grubi ir savimyla, ko apskritai žiūrėdamas interviu netnepagalvojau, atvirkščiai, po video peržiūros sukilo tokia meilė ir gerų jausmųdozė. Apskritai manau, kad dažniausiai taip sako silpni, kompleksuoti žmonės irpavydi įtaigių kalbų sakytojams, jiems įtaigi intonacija virsta pykčiointonacija ir užblokuoja tai, kokia prasmė slypi žodžiuose. O juk mes žinome,kad ir Hitleris buvo puikus oratorius, toks oratorius, kurio žmonės vien dėl jorėkavimo susirinkdavo paklausyti. Taip, Oželytė taip pat puiki oratorė, betesmė ne tik puikiame kalbėjime, bet ir tai, ką tu pasakai, žodžių prasmėje.

Manau, kad šis interviu turi pasiekti kiekvieną Lietuvospilietį, kadangi jis praplečia suvokimą apie žmogaus ir valstybės santykį. Interviusmarkiai angažuotas politiškai, tačiau politika ir mūsų gyvenimas eina labaiglaudžiai šalia vienas kito, todėl ir keikiam ją, ir sakom, kad viena rankaduoda, kita atima... Prašau pasižiūrėti www.webseminarai.ltnufilmuotą interviu. Tiesa, labai džiaugiuosi atradęs šį saitą, kadangi jametalpinami ir kitų įdomių ir pakankamai intelektualių žmonių interviu ne vienpolitinėmis temomis, tačiau nemažiau aktualiomis temomis.

Pasimėgaukite kalba:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis" // "Puss in Boots"

2012-01-04T16:15:00.003+02:00

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti į Lietuvos kino teatrusatžingsniavusį kino filmą „Batuotas katinas Pūkis“ (Puss in Boots) (2011 m.).Amerikoje gruodžio mėnesį įvyko šio animacinio filmo pristatymas, o irLietuvoje labai greitai galėjome mėgautis šiuo filmu. Katinėlis Pūkis atkeliavovisai neatsitiktinai, nes šis personažas buvo labai pamėgtas iš „Šreko epopėjos“,todėl filmo kūrėjai ėmė ir sukūrė Pūkiui atskirą filmą.

Manau, kad viskas pasiteisino, nes filmą žiūrėjau sudraugu pilnoje salėje tarp 4 – 7 metų vaikų ir jautėmės ne ką mažesni. Aišku,kai kurios filmo vietos ir humoras vaikams buvo nesuprantamas, ypačdeklaruojami seksualiniai juokeliai, kurie mums sukėlė tikrą juoką, vaikų buvotiesiog praleisti pro ausis ir akis. Šiaip filmas dubliuotas lietuviškai iraktorius Kostas Smoriginas – neįmanoma jo balso neatpažinti – padarė puikųdarbą.

Pats filmo siužetas modifikuotas ir paremtas dviejųpasakų motyvais: „Batuotas katinas“ bei „Džekas ir pupa“ ir iš dalies „Alisastebuklų šalyje“, iš pastarosios pasiskolintas kalbantis kiaušinis personažas. Filmasprisodrintas amerikietiško humoro, veiksmo, kuris labai tinka šeiminiamspasižiūrėjimams. Deklaruojamos senos ir tos pačios tiesos bei vertybės – gėris nugaliblogį, blogis neatsiranda be priežasties, draugą nelaimėje pažinsi ir t.t. Ko ašpasigedau? Galbūt giliau išvystyto siužeto ir netikėtumo, nes viskas labai jaugreitai praėjo ir per daug viskas buvo aišku. Šiaip skubėkite susitikti sukatinu Pūkiu Lietuvos kino teatruose, kol turite galimybių ir laiko.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas Čilės vynas "Gato Negro / Carmenere" // Red wine of Chile "Gato Negro"

2012-01-04T15:56:00.000+02:00

Sveiki visi,

Taigi tęsiu savo ragautų vynų reportažo skyrelį ir šįkartnoriu pristatyti Čilės raudoną sausą vyną „Gato Negro“ (Juodas katinas)Carmenere. Čilietiškas „Gato negro“ vynas yra tikriausiai žinomas visamepasaulyje, o jų vynų asortimentas labai platus, o ypač raudonų vynų pasaulyje.Žinot, negalėjau nesusigundyti būtent šiuo vynu, jis gan žinomas ir populiarusLietuvoje.

Žinote, tikėjausi aukščiausios klasės skonio, tačiau šiektiek teko nusivilti. Pats vynas gan neblogas, bet bijau, kad man tiesiognelabai tiko „Carmenere“ rūšis ir ta violetinė etiketė. Tiesiog tai buvo 2010sezono vynas, o visi kiti „Gato negro“ vynai jau buvo 2011 – ųjų, todėlvadovaudamasis, kad geresnis vynas yra „pastovėjęs“ vynas, rinkausi būtent „Carmenere“iš Central Valley regiono su 13, 5 procentų alkoholio. Gal ir apsirikau, tačiauskonis buvo toks, kad vyną reikėtų gerti prie sūrio ir vynuogių. Aišku,specifinis skonis, tačiau patys ekspertai įspėja, kad būtent šis vynas yraapgaulingas, jis iš pradžių gali pasirodyti ne koks, bet pamažu apsiprantagomurys ir geriasi tikrai neblogai. Tenka su jais ir sutikti.

Paties vyno spalva buvo man sunkiai apibūdinama, veikiau taitokia raudona su violetiniu atspalviu, o kvapas primena saldų aromatizuotątabaką. Šis vynas daugiau aštresnio pobūdžio, nei tarkim argentinietiškas „Astica“.Gerti tikrai galima, o ir tikiu, kad Lietuvoje „Gato Negro“ vyno paklausa turisavitus gerbėjus. Šiaip antrą kartą šio vyno nesirinkčiau, rinkčiausi kažkąkitą iš „Gato Negro“ asortimento.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas Argentinos vynas "Astica Merlot / Malbec" // Red wine of Argentina "Astica Merlot / Malbec"

2012-01-04T15:34:00.002+02:00

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną raudonąjįsausą vyną iš Argentinos. Šįkart tai „Astica Merliot/Malbec“ 2009 metų iš Lujande Cuyo regiono, Mendoza provincijos, kurio alkoholis lygus 13 procentų. Nusprendžiau,jog reiktų paragauti dar daugiau argentinietiškų vynų, o kaip tik pasipainiojo2009 šis rūšinis vynas su akcija...

Oranžinėje etiketėje pavaizduota rožė. Neveltui, kadangivos tik atidarius juntamas būtent keistas specifinis kvapas, primenantis gėles,o skonis taip pat mane šįkart nustebino – nerūgštus, sakytum, kad netgi šiektiek saldus, tačiau cukraus savaime neturi. Skonis buvo pakankamai švelnus iraromatingas, labai tinka gerti prie maisto su mėsa arba šiaip degustuoti gryną.

Man labai patiko šis vynas, paliko tikrai gerą įspūdį, opo jo skrandyje nekilo jokių rūgščių, kaip būna po kai kurių vynų, tuo labiausubtilus skonis nesutraukė liežuvio. Man labai patiko tas keistas gėliųšvelnumas, o ir spalva labai charakteringa – ryškus juodai raudonas rubinas. Visgirekomenduoju pabandyti gurmanams ir ne tik, man jis tikrai patiko, tadnepagailėsiu didelių balų.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela Jus sveikina su Naujaisiais 2012 - aisias metais!

2012-01-03T15:00:00.001+02:00

Sveiki mieliausieji,

Na štai, pagaliau sutikome Naujuosius 2012 - uosiusmetus. Skubu Jus visus pasveikinti. Tokia ta gruodžio mėnesio pabaiga ir sausiopradžia – visada skubame sveikinti. „Pasveikinkime vieni kitus, juk tai darytišitaip lengva...“ dainuodavo Marijonas Mikutavičius. Skubu ir aš, juolab, kad2012 – ieji ypatingi metai. Daugelis mano pažįstamų, kurie dažniau čia lankosi,tik skeptiškai iš manęs juokiasi, sako, ale ir tu pradėjai visais taispranašais tikėti. Netikiu tik vienu – Pasaulio pabaiga, mūsų visų pabaiga. Jukmes – nemirtingi, tai, kas yra mumyse, o tai yra siela, dvasia, Dievokibirkštis, kuri eina išgyvenimo į gyvenimo ir pagaliau atėjo ypatingas laikas,kada galime pakilti.

Galbūt kažkas mane ims laikyti kliedesingu fanatiku,tačiau kas norės, tas supras. Juolab, kad laikas parodys, kaip viskas bus ištikrųjų. Nenusiminsiu, jeigu nebus ir to, kas buvo ir dar bus čia rašyta,analizuota, narstyta, įrodinėta, peikta ir atmesta, galiausiai kiekvienasrenkasi savo santykį ir kaip jam džiaugsmingiau ir įdomiau gyventi, kaipperdažyti ir nuspalvoti savo gyvenimą, kaip jį sužaisti, suvaidinti,nugyventi... Kai supranti, jog gyvenimas yra tai, kad gali pasirinkti sau tamtikrą vaidmenį, dažą, grimą, tada suvoki, jog nėra jau taip viskas beviltiškainepriklausoma nuo tavęs paties. O dar geriau – niekada nebuvo ir nebus normaliųžmonių. Ir tai yra nuostabu! Mokėkite būti nenormalūs ir kitus matytinenormalius. Nebijokite tokio žodžio, nes nenormalumą mes turime priimti kaipindividualumą. Linkiu per ateinančius metus nebijoti sunkumų, savęs iraplinkinių, ir to, kas vyksta ir įvyks su mumis visais.

Atsisukus – 2011 – ieji man asmeniškai buvo sudėtingimetai, nelengvi transformacijos ir pokyčių metai, kurie vis dar lyg ir tęsiasitik kitame plane ir kitame kontekste. Pokyčiai ir permainos, nestabilumas, štaikas dar laukia manęs ir daugelį iš mūsų, bet tikriausiai reikia prisimintilabai gerą Douglo Adamso pasakymą: „Galbūtaš nenuėjau ten, kur ketinau, bet užtat sustojau ten, kur norėjau.“ Kartaisatrodo, jog daug ką prarandame, metame viską į šalį dėl nepaaiškinamospriežasties, prieštaraudami „sveikam protui“, bet viskas vyksta ne šiaip sau,viskas vyksta pagal Dieviškąjį planą, nes visada pravartu prisiminti, kad beMūsų Viešpaties nenukris nė vienas plaukas nuo galvos. Jei praradome kažką,vadinasi, viduje kažką įgijome arba dar įgysime eidami tolesniu keliu.

Tikiu, kad 2012 – aisiais bus visko. Tai jau yra. Tai jauužprogramuota ne tik mūsų visų mintimis, bet ir paties Kosmoso atliepimu.Viskas gali atrodyti kaip košmaras, tačiau taip nėra ir nebus, mes keičiamės,keičiasi Žemė, mūsų prigimtis išstumia visuomenės normas ir mokslo klystkelius,kuriuos laikome nenuginčijama tiesa prieš dvasią, Dievą ir nepažinumą.

Linkiu dvasiškai verstis per galvą, iš visų jėgų trokštitobulėjimo ir gerų minčių, gerų permainų, o labiausiai – mylėti drąsiai ir bebaimės. Nieko nepaprasite, nes Jūs jau esate ir turite save, o viskas, kas nejumyse, prisiminkite, jums ir nepriklauso, įskaitant ir turtus, reputaciją,šeimos narius... Taip, jie yra ir jais džiaugiamės, tačiau ateinatransformacijos metai ir vėl teks prisiminti save ir meilę visumai, o nepareigas, ne darbus, ne dar kažką. Linkiu, kad 2012 – ieji būtų kuo šiltesni,draugiškesni, pilnesni tikėjimo, o ne reikalavimo ir pretenzijų. Kad būtųdaugiau atsakymų, nei klausimų. Linkiu mylėti. Mylėti! Mylėti! Mylėti!

Nieko gražiau ir geriau negu mylėti.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Arkanzase mirštantys paukščiai - tai Žemės kristalų aktivyzacijos padarinys?

2012-01-02T18:31:00.001+02:00

Sveiki visi,

Kažkas dar iš manęs tyliai prieš pusmetį pasijuokė, kadArkanzase (JAV – ose) buvo paskelbta, jog vienu metu „ėmė lyti negyvaispaukščiais“. Aš papasakojau vieną skaitytą straipsnį, susijusį su Žemės ir visosžmonijos sąmonės pabudimu 2012 –aisiais metais, kuris susijęs su kristalųtelkinių aktyvizacija. Kristalų telkiniai yra įsikūrę giliai po žeme būtentArkanzaso srityje ir Brazilijoje. Kadangi Žemės sąmonė bunda, koreguojasienergetiniai laukai ir slenka Žemės poliai, tai tik patvirtina Arkanzasevykstančiomis anomalijomis.

Nuotr.: Kristalų telkinys Arkanzase.

Iki šiol mokslininkai negali paaiškinti, kodėl šiaismetais, kaip tyčią per Naujuosius, kada žmonių energetika tarsi sutampa suŽemės planetos vibracijomis vėl nutiko tas pats – Arkanzase vėl ėmė iš dangauskristi negyvi paukščiai. Priežastis buvo paprastai spėjama – kalti naujametiniaifejerverkai. Gudresnis žmogus suprastų, jog tai yra tikra nesąmonė, kadangifejerverkus leidžia visame pasaulyje ir prie dar didesnių paukščių kolonijų,tačiau tose vietose paukščiai nekrenta negyvi į žemę...

Ką aš norėjau pasakyti? Čia stengsiuosi rašyti įvairiussavo pasvarstymus ir galimybes užfiksuotus spaudoje ir kaip jie galėtų būtisusieti su Pabudimu ir transformacija. Kaip tyčia, suaktyvėję energetiniaipokyčiai per Naujuosius galėjo padidinti kristalų aktyvizacijos bangą ir dėl toore sukelti virš Arkanzaso iškrovas, paveikdamas ir paliesdamas sparnuočius.Aišku, Jūs visu tuo galite netikėti, tačiau galite pasiskaityti daugiau apiekristalų ir visos Žemės aktyvizaciją šiame straipsnyje – http://atsibudimas.ucoz.com/news/arkangelas_metatronas_perejimas_i_kvantini_kristalini_lauka_per_dzeimsa_timberona/2011-10-26-223

Ir tai nėra tik šiaip išmislai. Juolab, kad katastrofų,krizių ir kitų žmogaus protu sukurtų sistemų (ypač valdžios, bankų ir t.t.)griovimas pasauliniu mastu tik prasideda, nes to reikalauja tiek žmogaus, tiekvisos Žemės dvasinė, energetinė transformacija. Kaip galvojate, kodėl „Snoras“subliuško? Kodėl Europos Sąjunga krenta į euro zonos krizę? Volstrytomanifestas JAV – ose? Rusijos prezidento neteisėti rinkimai iššaukė tautospasipriešinimą? Šiaurės Korėjos lyderio mirtis? Ir t.t.? Žemėje irgi vyksta taspats. Štai Japonija Naujuosius pasitiko su dideliu Žemės drebėjimu šiaurėje.Galite manimi netikėti, tačiau tai tėra tik pradžia – griūtis įsisuko įvergvaldingos valdžios elitą. Apie tai ir dar daugiau pasistengsiu kalbėtitiek, kiek leis technologijos šiais 2012 – aisiais metais.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Argentinietiškas sausas raudonas vynas "Intis" / Red wine of Argentina "Intis"

2011-12-29T10:26:00.001+02:00

Sveiki visi,

Seniai jau galvojau čia pristatyti savo ragautus vynus. Tebeturiupomėgį raudonam sausam vynui. Sako, alkoholis yra destruktyvi medžiaga, betnebūčiau toks kategoriškas, juolab, kad ir pati šiuolaikinė ir liaudiesmedicina sako, kad 50 gramų degtinės išvalo ir dezinfekuoja organizmą, o ir „lakti“iki apsvaigimo niekas neverčia, visur ir visada reikia turėti saiką, ar netaip?

Kad ir kaip ten bebūtų, pats Jėzus Kristus gėrė vyną irvertė jį savo krauju, bet niekur raštuose neparašyta, kad vargšelis kur norsgirtas po stalu voliotųsi ir kamuotų ryte sunkios pagirios. Ne visiems tiesausi raudoni vynai: vieniems burną sutraukia, kitiems iškart galvą pradedaskaudėti, ir tegu – ir negerkite, ir neragaukite. Tačiau visada esti bohemų iršiaip gurmanų, kurie mėgsta mėgautis vynu, bent jau viena taure, o gal net visubuteliu. Pastebėjau, kad Vokietijoje vynas kainuoja centus, tik Lietuvoje jisjau baisiai „užkeltom“ kainom, bet ypatingom progom paprastam žmogeliui visgiįperkamas.

Neseniai ir aš pasidairiau po vynotekas ir šiaip prekyboscentrų vynų skyrelius ir visgi pastebėjau tokią tendenciją, kad daugiausiaivyno visgi į Lietuvos lentynas atplūsta iš Ispanijos, jis beje yra ir pigesniskeleliais litais. Taip pat dominuoja itališki ir Prancūzijos vynai, na, o manomėgstamiausi Čilės ir Argentinos vynai taip pat turi savo nišą, bet jųasortimentas, palyginus su ispanų vynais, per pus mažesnis, o ir kainos šiektiek didesnės. Mano nuomone, patys prasčiausi vynai – vokiški. Čia jų priplūdoį Lietuvą labai prastos kokybės, pačių pigiausių ir neskaniausių asortimentų.Nieko nesakau apie saldžius „Kalėdinius“ aromatizuotus vynus – Vokietija vienintelėjų tiekėja.

Raudonas sausas vynas, atvirkščiai, nei alus, turispecialiųjų sulfatų ir jonų, kurie gerina virškinimo procesą, todėl vynas labaidažnai naudojamas prie valgių. Apskritai, geras ir normalus vynas, laikytasstatinėse turi apie 200 specialiųjų „gėrybių“, o neužlaikytas vynas, prastoskokybės gali siekti tik 20 ar dar mažiau. Vynas neturi cholesterolio ir yratikras mitas, kurie galvoja, kad raudonas vynas yra nenatūralus ir turidažiklių. Tikras sausas raudonas vynas yra fermentuojamas su tamsiomisvynuogėmis, kurios paliekamos su odele, o baltasis vynas – be odelės arbašviesiomis vynuogėmis.

Šįkart noriu pristatyti argentinietišką vyną pavadinimu „Intis“.Tai Merlot – Malbec 2010 metų raudonas vynas priklausantis „San Juan – Wine ofArgentina“ regionui. Tai ne stalo, bet rūšinis (geresnės kokybės) vynas. Jau prisipažinau,kad patys skaniausi vynai man yra Čilės ir Argentinos, o ir kaina „Intis“ buvoprieinama – 12.99LT, kai kur gali kaina šiek tiek svyruoti. Tai vynas beįprasto kaučiukinio kamščio, o su įprastine metaline atsukama, liaudiškaitariant, „korka“. Iš pradžių suabejojau jo kokybe, nes labiau pasikliaujukaučiukiniais vynais, bet visgi skonis buvo labai geras. „Intis“, - rašoma antetiketės, - Saulės Dievas buvo itin garbinamas Pietų Amerikoje, Saulė buvosvarbiausia gyvybės išraiška, teikianti švelnumą ir šviesą, ji ir šiandien yraypatingai svarbi mūsų vynuogių derliui. Šis vynas - tai mūsų duoklė jai.“Tokios legendos labai žavi, nes grukšnojant galima dar labiau įsivaizduoti irpajusti skonį. Patiko ir tai, kad vynas nebuvo rūgštus, kas dažnai būna suprastokais vynais.

„Sodrus raudonas vynas, turintis prinokusių raudonųjųvaisių aromatą su subtiliais prieskonių tonais“ – toliau sako etiketė. Ir ištikrųjų tai mano gomuriui buvo geras vynas, su specifiniais, kaip ir rašoma,aromatais. Šiaip Argentinos vynai pakankamai charizmatiški ir aitrūs, o šispasirodė šiek tiek švelnesnio kolorito, tačiau vis tiek savito argentinietiškoLas Moras serijos skonio. Tinka prie maisto, mėsos ir šiaip ragauti, gertikambario temperatūros (raudonieji vynai neatšaldomi, kaip baltieji).

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Apie nežemišką žmogaus DNR kilmę ir žmonijos priešistorę.

2011-12-28T17:07:00.001+02:00

Sveiki visi,

Perskaičiau įdomų straipsnį apie žmogaus DNRkūrimo priešistorę. Daugelį dalykų mūsų žemiškasis mokslas nepajėguspaaiškinti, ypač dvasinių dalykų, abstrakčių ir galingų energijų. Skubu suJumis pasidalyti aptiktu Virgio saite straipsniu, kurį į lietuvių kalbą išvertėViliari. Manau, kad šiaip ar taip, ši „teorija“ arba „tiesa“, jei neįtikina,tai bent leidžia praplėsti žmogaus vaizduotę ir sąmonė. Kas žino, kaip buvo ištikrųjų, tačiau pridedu straipsnį, o jo turinys, manding, sutampa su kitaisžinių šaltiniais, todėl savąjį santykį turiu individualų, tikiuosi, kad ir Jūstai pajusite.

Pridedu straipsnį:

Homo sapiensužsėjimas. Sirijaus Spikeriai per Patricija Kori

Mes norime jus pernešti į tą erdvės-laiko kontiniumą,kuris jūsų linijinio laiko skaičiavimo terminuose buvo prieš šimtą tūkstančiųmetų. Tai buvo įvykių svarbiausias etapas, atsitikęs jūsų galaktikossektoriuje, kada nepaprastų griaunančių energijų įsiveržimas, privertėtiesiogiai įsikišti Šviesos Jėgas iš daugelio išmatavimų – bet tai greičiaubuvo atsakymas į atitinkamus įvykius, ne kaip įsikišimo aktas.

Pagalbos šauksmai pasklido po visas materialios Visatossferas, per Kosmoso šviesos stygas ir mes paprasčiausiai negalėjome jųpraignoruoti – nors žinojome, kad nevertai tiesiogiai įsimaišyti į įvykius,vykstančius tose civilizacijose.

Šviesos Jėgos iš aukščiausių išmatavimų, apsijungė kartu,kad padėti tos vietos išgijimui, spinduliuojant meilės ir šviesos bangas visomsgyvoms fizinio pasaulio būtybėms, norėdami atstatyti pusiausvyrą. Daugumasprotingų būtybių iš penkto ir šešto išmatavimo grįžo į materiją, pagimdydaminaują Šviesos Darbuotojų bangą, kurie padėjo trimačiam pasaulyje atstatytitamsos ir šviesos balansą. Palaipsniui energijos pasikeitė ir švytuoklė grįžo įpusiausvyros tašką.

Ten kur šviesa apšvietė patamsę, užgimė Dvasia irsubtilus Šviesos Voratinklis sužibėjo. Tačiau, materijos tankis, atrodė veikėkolektyvinę dvasią ir greitu laiku pusiausvyra jūsų trimačiam pasaulyje, žemųvibracijų vėl buvo pažeista.

Ta kova tęsiasi amžinai, nes tokia Visatos prigimtis. Kuotankesnis pasaulis, tuo aukštesnis poliškumas.

Kada būtybės, planetos, žvaigždės ar galaktikos pakylėjaevoliucijos spirale, materijoje užgimsta kiti ir nuo tų „naujagimių"procesas prasideda iš naujo. Štai kas palaiko pusiausvyrą Visatoje. Tai visoegzistuojančio prigimtis. Nežiūrint į Šviesos Būtybių, grįžusių į fizinęrealybę, gausą, mūsų Seniausieji suvokė, kad jūsų Visatos pusiausvira pažeistapilnai, šviesa blėsta, o Šviesos Darbuotojų per mažai, kad žymiau paveiktivibracijas, formuojančias trimatę erdvę ir atstatyti balansą. Atrodė, kad be Dieviškumo pagalbos pasaulis,kurį jūs vadinate Visata, paskęs tamsos bedugnėje,bus sunaikintas.

Buvo sukurta Taryba, kurios sudėtį sudarė AngeliškiKariai, andromediečiai, Pakylėtieji Meistrai, šviesos būtybės iš septinto,aštunto ir devinto išmatavimų. Sirijiečių Seniausieji ir Plejadiečių ŠviesosPasiuntiniai, tam kad apspręsti labiausiai efektyvų būdą šviesos tarnavimui,šiuose pasauliuose. Jie buvo labai atsargūs, žinodami, kad savo įsikišimupakeis karmą ištisų civilizacijų, amžinai surištų materialios erdvės procesais.Kartu jie įdirbo idėją, apie Šviesos Būtybių viršrasės, kuri tarnausmaterialinėje Visatoje stebėtojais – Naujais Šviesos sargybiniais, sukūrimą.

Toks, mano brangieji, buvo jūsų likimas. Per visą Visatąpasklido naujiena,apie tokio eksperimento planus – fizinių būtybių rasėsužgimimas, su šviesos kūnais, sugebančiais savyje išlaikyti aukštus dažnius.

Daugiau nei atsargiai peržengiant visatos dėsnio ribas,Taryba susirišo su daugelio nutolusių civilizacijų lyderiais... pasiūlymuprisijungti. Daugumas iš jų (bet ne visi) pasisakė už Projektą „Žvaigždinė Sėkla".

Pradžioje reikėjo parinkti tinkamą gyvybei planetą, kurigalėtu aprūpinti, fizinių būtybių rūšies su šviesos kūnais, palankiomissąlygomis išauginimui. Planeta ilgą laiką turėjo likti izoliuota tam, kad rasėsaugiai išaugtų, išsikristalizuotų ir surastų idealia aplinką dauginimuisi.Tačiau ta planeta turėjo būti prieinama Galaktinei nežemiškų pasauliųbendrijai, kuri apsiėmė rūpintis jos vystimusi. Planeta turėjo būti su tobulaatmosfera ir biologine sritimi, bet neapgyvendinta kitomis protingomis rūšimis,ne jų būvimas būtinai įtakotų rezultatą, taip pat, kaip ir eksperimentas,paveiktų bet kokią civilizaciją, ten besivystančią.

Žemė padavė balsą, jos uam (muzikinis Žemės sielos „parašas") pripildė kiekvienąKosmoso sąmonės lygį. Žemės muzika, be kokių tai iškraipymų, nuskambėjo, nes nėviena išvystyta civilizacija niekada nebuvo įsišaknijusi jos nekaltamedirvožemyje. Tada nebuvo nei gaudimo, nei trukdžių, kurie dabar girdimi nuoGajos. O buvo jos skambių dažnių aukštosios harmonikos ir užtikrintas aiškusjos širdies mušimas.

Kadangi, ji buvo Saulės sistemos gerklės čiakra, taiprotas, žymiai lenkiantis jūsų pasaulį, nusprendė, kad ji idealiai tiks jūsųmaterialios Visatos sektoriaus centro vaidmeniui. Jie žiūrėjo į jūsų žaliaimelsvą planetą iš toli ir matė, kad ji iš tikro yra Edemo Sodu.

Žemė buvo neištirta teritorija, nutolusi planeta, visaisatžvilgiais pasiruošusi gauti evoliucinį postūmį, kad pakilti spirale. Tęsdamijos tyrinėjimą, Tarybos nariai pastebėjo, kad nežiūrint į faunos įvairovę,floros ir mineralų turtus, trečia planeta nuo ugninio branduolio Ra, labailėtai juda prie protingų rūšių išsivystymo joje. Daugelį milijonų metų„beždžionžmogiai" Homo Erektusvis toliau vaikščiojo Žemėje, beveik ne evoliucionuodami ir natūraliosesąlygose esantys gana silpnai išvystytoje išgyvenimo stadijoje.

Žemė buvo nuspręsta pripažinti idealia vieta, AuksinėsRasės gimimui.

Didžiojo Eksperimento Kūrėjai žinojo, kad siekiantišvengti genetinio fondo išsekimo, reikia į DNR matricą įvesti genetinių kodųįvairovę, kad įvairių rasių kryžminimas tik stiprintų jas, o ne silpnėtų, kaiptai dažnai būna kituose pasauliuose su izoliuotomis rūšimis. Būtent taip Žemėjeatsirado keturios skirtingos rasės... tokios unikalios, nors pagal galaktinękilmę ir paskirtį bendros.

Jūsų archeologai negali paaiškinti izoliuotų keturiųrasių atsiradimą planetoje. Galimasakyti, pagrindinių rasių archetipų fundamentali genetinė medžiaga ir sukūrėpirminę jūsų rasės substanciją, tuo pat laiku į jūsų dvylikasiūlės DNRsudėtingus šviesos kodus, buvo įpintas aukšto išsivystimo lygio būtybių (išaukščiausių sferų) programavimas ir vibraciniai paternai.

Genetinė tų pirminių rasių medžiaga buvo apjungta į rūšieHomo Sapiens programą. Sumaišydamiketurių rasių DNR vienoje matricoje, genetikai sukūrė skirtingas atšakas, kaddominuojanti genetinė medžiaga, iš atitinkamos planetos ar žvaigždinio dažnio,būtų pasėta tose klimatinėse Gajos sąlygose, kurios labiausiai primintųsąlygas, kokios buvo tose planetose. Genetikai galvojo, kad tai palengvinssėkmingą pavyzdžio vystimąsi. Mes pasikartosime, tai buvo padaryta dėlgenofondo sustiprinimo, nes Homo Sapiensrasių susimaišymas, garantuos jūsų išgyvenimą.

Tai labai supaprastintas paaiškinimas, apie šiuolaikiniožmogaus vystimąsi jūsų planetoje, kuris netik kaip rūšis, žymiai skiriasi nuokitų gyvūnų ir beždžionių, o ir turi skirtingas rasines charakteristikas. Taipadės jums suprasti, kaip tokios skirtingos rasės atsirado skirtingose jūsųplanetos taškuose ilgainiui iki to, kaip jūsų kronikos pabandė aprašytineįtikėtina jūsų rūšies įvairumą. Tai padės jums suprasti, kodėl Darvinoteorija negali adekvačiai aprašyti žmogaus atsiradimą, evoliucijos keliu irniekada neras „trūkstančios grandies" ... ir niekada nepripažins, kadpirmais Homo Sapiens buvo visiškikristalai iš atskirų pasaulių ir išmatavimų.

Pagrindinio genetinio kodo formavimas buvo bendras,donorinių rasių ir Šviesos Būtybių iš daugelio pasaulių, darbas. Šviesos Šeimapripildė matricą spindesiu, o genetikai paėmė už pagrindą pagrindinių Žemėsgyventojų (Homos Erectus) genetinę medžiagą,pagyvindami eksperimentą meile dėl Aukščiausių Tikslų.

Pirminės rasės atitiko keturias Žemės stichijas ir turėjoketurias pagrindines spalvas: juodą, raudoną, baltą ir geltoną. Iš jų maišėsinaujos spalvos ir atsirasdavo naujos rasinės charakteristikos.

Tolimame jūsų galaktikos taške egzistuoja planeta suEngan pavadinimu. Jos gravitacinis laukas ir atmosferos sąlygos labai primenaŽemės dykumų regionus. Tai karšta ir sausa planeta, kur apriboti vandensresursai ir reti lietų vertinami labiausiai, o auksas ir brangakmenių klodaigyventojams neturi jokios reikšmės. Enganas žymiai senesnis už Gaja, matęs nevienos civilizacijos gimimą ar atgimimą, išmirimas paskutinės, kaip tik sutaposu Projekto „Žvaigždžių Sėklos" pradžia. Jų okeanai dingo, dėl atmosferossuardymo, išprovokavo sausrą. Rezultatas aišku buvo masinės mirtys, kuriossunaikino beveik visus gyventojus.

Pradžioje Seniūnai norėjo išrinki eksperimentui būtentenganiečius, žinodami, kad taip jų sėklos išgyvens. Genetinė enganiečiųmedžiaga, būtybių su didele fizine jėga, išreikšta seksualine ir gyvybiškaenergija, buvo pridėta prie genofondo ir tapo dominuojančia žmogiškos DNRmedžiaga.

Jums jie žinomi kaip negroidų rasė, enganiečiai pas jusasocijuojasi su juoda spalva.

Homo Sapiens prototipas sudominuojančiais enganų genais buvopatalpintas į Žemės ekosistemos pačią karščiausią klimatą, labiausiai panašų sujų planeta – Afriką, pasienį su Azija, Australiją ir aplink ją esančias salas.

Antra pagrindinė rasė - atlai – priklausė labai išsivysčiusiai civilizacijai iš Plejadžiųžvaigždžių sistemos, išsidėsčiusios arti jūsų galaktikos centro. Jų palikuonisjūs vadinate raudonodžiais. Jie prisijungė prie jūsų planetos apgyvendinimo,kad atnešti besąlygiškos meilės dovaną į žmogišką matricą. Jų dalyvavimasDidžiajame Eksperimente, apdalino jus šventa širdimi, davė sugebėjimą užjaustivisa kas gyva ir keistis tokia energija su visais kūriniais.

Juos patalpino į tas žemes, kurios tapo Atlantidoskontinentu, kur didingi kalnai ir jų viršūnės brėžė horizontą. Jų palikuonis iršiandien galima rasti snieguotose žemėse ir Žemės lygumose: Himalajai, Andai...Skardinguose kalnuose. Tai eskimosai, tibetiečiai, perūniečiai, majai irAmerikos aborigenai (indėnai).

Trečia rasė, kurią jūs vadinate azijiečiais (geltonoji tauta), kilusi iš vietos, pakankamainutolusios nuo jūsų Saulės Sistemos – iš planetos, kurios nežino jūsų NASAagentūra, nes jos nesimato jūsų teleskopuose. Tolima ir izoliuota, ši senovinėplaneta yra krizėje, panašią į tą, ką pergyvena jūsų šiuolaikinis pasaulis.

Žymus gyventojų padidėjimas ir sudėtingų technologijųdievinimas, atvedė civilizaciją ant išnykimo ribos, kai ji paprasčiausiai ardėpati save. Jie atidavė valdžią technologijai ir priartėjo prie evoliucinėsprarajos, prie kurios dabar slysta ir žmonija. Sukūrė galingų robotų irdegraduojančio proto pasaulį. Jie norėjo apsijunkti su kitais pasauliais (kuriatai prasme, pabėgti patys nuo savęs) kada jų tarpgalaktinis, komunikacinistinklas išgirdo apie „Žvaigždžių Sėkla" projektą.

Jie buvo loginio bendravimo ir technologijų meistrai.Juos patalpino į tas geografines sritis, kurios labiausiai priminė jų planetą,pakankamai drėgna ir šilta.

Arijiečiai – tie, kuriuosvadinate baltoji rasė jūsų pasaulyje – kilusi iš Oriono žvaigždyno. Būdama technologiškaiišvystyta civilizacija, jie sugebėjo įveikti visas kliūtis ir įsisavintitarpgalaktines keliones. Jie buvo tyrinėtojai, kurių ugninga prigimtis traukėjuos prie naujų krantų.

Jie jums davė stiprią valią ir norą išsiskirti, kaiprūšiai. Tai ta jūsų dalis, kuri visada paieškose, nepripažįsta jokių apribojimųir prasiskleidžia, susidūrę su sunkumais.

Jų penkta planeta, nuo centrinės žvaigždės, buvopalyginus šalta, o tenykštė saulė – šaltesnė už jūsų, taip kad jie, išimtinaifizikine prasme, buvo pati delikačiausia genetinė medžiaga, kurią reikėjoįvesti į matricą. Jų oda buvo visiškai balta, neturinti pigmento, jiems reikėjoapsaugos nuo intensyvaus Ra spinduliavimo.

Homo Sapiens Arijietiškąprototipą reikėjo patalpinti į pačią šalčiausią ir tamsią jūsų planetosaplinką, nes kitaip negalėtų išgyventi pradinėje stadijoje. Jie atsidūrėvidurinėje srityje, tarp polių, kur nėra tiesioginių spindulių ir kur žymigeografinė izoliacija, užtikrinta kliūtimis, reikalingomis išgyvenimui.

Toks buvo pirminis santykis – pagrindinės keturios jūsųgalaktikos stichijos, En-ganiečiai (žemė), fizinio pasaulio meistrai, davė jumsjėgą ir fizinę ištvermę. Altai (vanduo) pagerino jūsų meilės sugebėjimą irjausti giminystę su visomis gyvomis būtybėmis aplink jus. Aziatai (oras)aprūpino jus sugebėjimu mąstyti ir bendrauti su aukščiausiu intelektu. IrArijiečiai (ugnis) padovanojo sėkloms stiprią valią ir energiją įveikti betkokias kliūtis.

Penktas elementas, ryšys su planetos siela, buvo rastas Homo Erectus, vietinio žemiško primatoDNR. Jis davė Homo Sapiens pirminęformą ir struktūrą, visam laikui surišęs jus su Gajos siela.

Nei vienas iš šių prototipų nėra geresnis už kitą, nesvisi jūs, praktiškai visais atžvilgiais – vienas ir tas pats. Kiekviename išjūsų yra visų keturių kitų planetų rasių genetinė medžiaga – tik skirtingulaipsniu. Į visų DNR taip pat įpinta Šviesos Būtybių iš aukščiausių išmatavimųir tikrųjų planetos gyventojų, vaikščiojančių ant dviejų kojų dar prieš Homo Sapiens, DNR.

Jei žiūrėti iš sirijiečių pusės, galima pastebėti,kad genetikai užsiiminėję sėklųsukūrimu, nuveikė didelį darbą, kad išlaikyti šventą krypti. Keturiospagrindinės kryptys (vakarai, rytai, šiaurė, pietūs) atstovaujami keturiomisrasėmis; viršus – aukščiausių sferųšviesos kodai, o apačia- lėtaivystantis žmogbeždžionės atšaka, rišanti jus su Žemės planeta. Šie kosminėsminties elementai buvo saugiai sujungti, pagimdydami septintą kryptį - jūsų Esybės vidų - vieta kur yra siela.

Jūs pradedate atsiminti, kad jūsų rasinė sąmonė šaknimisišeina į žvaigždes ir jūsų genetinė programa turi savyje daugelio rasių DNR. Tapirminė atmintis, paslėpta giliai pasąmonėje...žymiai giliau, nei jūsų loginisprotas, galėjęs anksčiau pasinerti.

Štai kodėl daugumas žmonių su išankstiniu nusistatymužvelgia į kitos spalvos būtybes. Papuolę į kraštutinį Žemės poliškumą, daugumasiš jūsų, kaip ir anksčiau, daugiau mato skirtumų nei panašumų. Abipusės dovanosvieni kitiems, pasireiškė per taikų egzistavimą ir tarprasinį kryžminimą. Ištikro jūs turite atsiminti, kad, jei ne genetinė įvairovė, žmonijos rasėpaprasčiausiai neišgyventų, kai ištisos floros ir faunos populiacijos,išnykusios kituose genetiškai izoliuotose planetos srityse.

Rasinės tarpusavio priklausomybės pamokas reikėtų dėstytimokyklose ir viešuose pasisakymuose – ten, kur rasinės įtampos sėklos sudygstair per dažnai sukelia konfliktus, pyktį tarp jaunimo. Kitų rasių nepakantumoironija slepiasi tame, kad atrodantys skirtumai, iš tikro yra jūsų jėga, o taippat panašumas. Jūsų rasinė įvairovė reikalinga jūs išgyvenimui taip, kaip oras,kurį jūs kvėpuojate, kaip vanduo, kurį jūs geriate. Jūsų genetinė medžiaga buvoišrinkta tokiu būdu, kad struktūroje derėtų pačių labiausiai išvystytų Visatoscivilizacijų stipriausios pusės, užtikrinančios jūsų civilizacijos išgyvenimą.

Supratę savo tikrąsias šaknis – ir savo vienybę – jūs vėlatversite absoliutų grožį kitų, išmoksite juos mylėti, kaip patys save.

Ir tada jūs pažinsite besiplečiančią žmonijos širdį.

Ir tada jūs suprasite Vienybės reikšmę ir brangumą.

Trumpa žmonijosistorija

Turbūt daugeliui įdomu sužinoti kas jis, kodėl jis čia?Kam žmogus gyvena, kokia gyvenimo prasmė? Kas sudaro žmogų, kas yra Dvasia irDievas? Daugelį nors kartą gyvenime aplanko tokios mintys, todėl noriupapasakoti Jums istoriją.

Visatoje egzistuoja nuostabi vieta - Žemė, kurią sukūrė Dievas vienam ypatingamprojektui, projektui – žmogus. Projektas, kuriame Dievas pabandė sujungti tai,kas ligtol nebuvo bandyta sujungti: dievišką nemateriją su fizinine materijaarba kitaip tariant sujungti pačias aukščiausias energijas su pačiomisžemiausiomis. Tuo pačiu suteikė begalines galimybes augti ir pasireikšti tiekfiziniame pasaulyje, tiek Dieviškame. Šio projekto tikslas –pasiruošimas naujamVisatos vystymosi šuoliui.

Daug Sielų ir Dvasių dėl nepakankamo samoningumo šiuometu yra Motulės Žemės energetiniuose pasauliuose. Tarp jų yra tiek žemiečiai,tiek ir nežemiečiai. Daugelis žemiečių įsikūnydavo kitose planetose, todėlmaždaug 1/3 Žemėje skirtų įsikūnijimų priklauso nežemiečiams.

Dauguma visatos gyventojų (fiziniuose įsikūnijimuose)neapdovanoti Dieviškąja dalele – Aukščiausiasiais (Auščiausias „Aš"),kurią turime mes, žmonės. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir su didelemeile įdėjo į žmogų Dievišką dalelę bei pilną teisę jai pasireikšti.

Projektas Žemė planavosi kaip „mokykla" visaiVisatai, mokantis dirbti su negatyviomis energijomis. Pabuvoję Žemėje įgaudavodarbo su negatyviomis energijomis įgūdžius, gaudavo Dieviškąją dalęlę irgalėdavo grįti su įgauta patirtimi į savo planetą bei pradėti pokyčius joje.Tuo pačiu suteikdami galimybę visiems savo planetos gyventojams įgytiDieviškąją dalelę.

Tačiau giliam Dievo nusivylimui, jo sukūrtas projektas sutrenksmu buvo sugriautas dėka kai kurių Dieviškų darbuotojų, Velnio, Šėtono irDemono. Žemėje buvo sukurti gundymo metodai, kad dauguma ateję į Žemę gautipatirties dirbant su energijomis, bet nesusidūrę ir neturėdami žinių kaipdirbti su tamsiomis, lengvai pakliūdavo į spąstus ir tokiu būdu neišvengiamaisukūrdavo sau karmą. O karmos sukūrimas reiškė, kad jie turės privalomaisugrįti į Žemę jos atidirbimui ir išvalymui, ir dauguma sugrįžę atidirbimui vėlneatsilaikydavo prieš pagundas ir taip dar labaiu didindavo savo karmos naštą.

Daug buvo Žemėje sukūrta apgaulingų ir nuo tiesos keliųišvedančių dvasinių mokymų, kurie atvesdavo į aklavietę, pririšdami žmogų priekonkretau dvasinio augimo lygio, nesuteikdami jam galimybės pilnai prabusti.Dieviška būtybė niekaip negalėjo prabusti žmoguje, praktiškai buvo užgniaužtiSiela, Dvasia ir Aukščiausieji. Tamsiosios energijos pradejo dominuoti žmoguje.Žmogus pamiršo, kad išsilaisvinimą ir prabudimą jis gali gauti sąmoningumo iratleidimo būdu.

Per labai trumpą laiką Žemė ėmė garsėti Visatoje savo žiauriu pasauliu ir energijomis ir žinia apie tai gąsdinone vieną Visatą. Visatoje Žemę ėmė vadinti kalejimu, į kurį labai lengvapalliūti ir labai sunku išeiti.

Kas vykstadabar?

Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, mums visiems suteiktaspapildomas šansas prabusti. Dievas aktyvavo ypatingų vaikų atėjimą į Žemę,suteikęs jiems galimybes naudotis milžiniškomis dieviškomis savybėmis.Kiekvienam žmogui Dievas kasdien duoda po tūkstantį užuominų, kad padėtiprabusti ir praregėti.

Aktyvuotas kristalinis Žemės tinklas, kuris kelia žmoniųvibracijas, tuo būdu skatindamas prabudimą. Aktyvuotas dvasinės literatūros,kurioje pateikiama maksimaliai teisinga informacija kelianti žmoniųsąmoningumą, spausdinimas ir sklaida (Krajonas, Telos knygos ir t.t.)

Į Žemę pasiųsti patikimi Dieviški darbuotojai, kurie turiįvesti tvarką Žemės energetiniuose lygiuose ir paleisti Žemės transformacijosprocesus pagal Dievišką planą.

Sugrupuoti ir į Žemę, įsikūnijimo būdu, atsiųsti daugelistų, kurie prisidėjo sukūriant žiaurias sąlygas Žemėje. Jiems duotas paskutinisšansas prabusti ir ištaisyti tai ką padarė per įsisąmoninimą ir atleidimą.Kiekvienas iš jų turi galimybę prabudusaktyvuotis galingus potencialus savo žinių, patirties, specializacijos ir energetiniųgalimybių bei ištaisyti visas, savo ankstesnias klaidas.

Straipsnį pagalwww.usladushka.com medžiagą paruošė Viliari

Jūsų Maištinga Siela

Krojanas apie 2012 metų pakylėjimą. Kas iš tikrųjų įvyks 2012? Nauja žmogaus DNR?

2011-12-28T16:08:00.001+02:00

Sveiki visi,

Tęsiu savo epopėją apie 2012- uosius dvasinio virsmo metus ir pridedu Virgio saite išverstą Krojano straipsnį apie dvasinį pakilimą, kuris jau prasidėjo ir vis dar sėkmingai tęsiasi iki pat 2012 - ųjų gruodžio galo. Kaip vertinti šį straipsnį? Kiekvienas lai susikuria individualų santykį - galima viskuo tikėti besąlygiškai, galima būti išdidiems skeptikams, kurie tik tiki faktais ir mokslo pasauliu arba galima tiesiog užsimerkti ir pajusti ir patiems atsakyti, ar iš tikrųjų mūsų Žemė, Gaja, mūsų motina, keičiasi kartu su mumis.

Pridedu straipsnį:

Sveikinu Senas Sielas, Aš Esu Krajonas išmagnetinės Tarnybos. Pajuskite savo Pakilimo energijas, kurias aš paruošiaujums, Mylimieji, dabar jos švelnios ir taikingos, praleiskite jas per savoatomus, prisipildykite šia ramybe. Dabar Pakilimo energija – svarbiausia jumsenergija planetoje, ir tai pati universaliausia energija. Tai Pasaulio Motinossaldaus pieno energija, kuri liejasi į Žemę, kad jus Palaimintų. Jūs, SenosSielos, tos, kurios atėjote į šį įsikūnijimą Pakilimo patirties, dabar aš jusvadinu PAKILIMO MEISTRAIS, nes jūs esate procese, jūs kylate ir įgyjate tametikrąjį Meistriškumą. Ir, netgi nežiūrint į tai, kad daugelis iš jūsų jauturėjote šią patirtį praeituose gyvenimuose, šiame įsikūnijime jūsų Pakilimasunikalus. Jūs galite prisiminti, kaip jūs Pakilote praeityje, senovinėsepirmapradės planetos energijose, ir ši patirtis leis jums įgyti jūsų dabartinioPerėjimo gilų suvokimą. Aš galiu jus pasveikinti. Todėl kad jūs jau Pakilote!Ir tai iš tiesų taip. JŪS Pakilę į amžinos Dieviškosios Šviesos lygį, aš vadinušią Šviesą saldžiausiąja. Aš sakau, kad jūs Pakilę, nes jūsų sąmonė pasiekė šįlygį, jūs prisilietėte prie šio lygio ir praleidote jį per save į Žemę,nutiesdami Tiltą tarp 4-5 ir 3 išmatavimų, nes tai labai svarbu visos planetosPakilimui. Pakilimas – tai tarsi pakilimas į piramidės viršūnę, kur piramidėtai globali Dieviška Sąmonė. Jūs galitešito nesuvokti, bet jūs jau viršūnėje. Jūsų sąmonė ten, pasaulio Kalnoviršūnėje. Ji dabar susijungia su puikiomis Saldžiausios Šviesos lygioenergijomis, kas gi įvyks paskui? Jūsų sąmonė spirale ima leistis į jus, būdamavisiškai realizuota Pakilusių Pasaulio lygyje. Taip vyksta, nes jūs pasirinkotePakilti kūne. Jūsų sąmonė susilieja su naujojo daugiamačio pasaulio dieviškašviesa, į kurį po to jūs pereisite sąmoningai ir pilnavertiškai, ir jūsų sąmonėneša jums šviesą ir viską išgydančią šio lygio energiją. Jūs tarsi šokate antšviesos okeano bangų. Jūsų sąmonė tai kyla, tarsi didžiulis švytintis delfinasarba banginis, į pasaulio viršūnę, kad įkvėptų Pakilimo energiją, ir po to vėlima leistis į trečiojo išmatavimo pasaulį, bet jau transformuota. Ir tada jijums įžemina Saldžiausios Šviesos energiją, ir kažkas stebuklingo vyksta sujumis tomis minutėmis, valandomis ir dienomis, nes jūsų sąmonė atneša šįnektarą į jūsų atomus, molekules ir ląsteles, ir jie natūraliai sveiksta irkeičiasi švelnioje Tobulo Pasaulio Meilės energijoje. Ir taip, aš atėjaušiandien kartu su savo palyda, kad pakalbėčiau su jumis apie Pakilimą, kaip apieprocesą, kuris dabar vyksta, nes mes ką tik atėjome iš to lygio, kurį aš vadinuSaldžiausios Šviesos Pasauliu. Mes atėjome, kad perduotume jums sekančiusparametrus, atributus ir instrumentus jūsų Pakilimo suvokimui, kad jis būtųlabiau komfortiškas ir suvoktas. Nes šiais laikais labai svarbu, kad jūsvisiškai suvoktumėte Perėjimo procesą.

Ir taip, štai Dieviška informacija, su kuria mesatvykome. Mėgaukitės pilnavertišku šio paketo priėmimu, tai dovana jums,brangieji, kurią jūs patys sau perdavėte iš ateities, iš jūsų tobulo pasaulio,Pakylėtųjų Meistrų pasaulio.

Dieviškasis Nemirtingumo Genas:

Štai ir atėjo į Žemę tie patys Naujieji Laikai,kuriuose žmogus tampa visišku savo likimo, gyvenimo ir mirties šeimininku.Žinokite, kad sąvoka ir žodis „mirtis" greitai nustos jus gąsdinti irvaryti į kampą, nes šių sąvokų pas Pakilusius nėra. Dabar jūs mokotės kartu susavo biologija Pakilti ir vėl tapti nemirtingais. Pakilimas – tai taikus ir palaipsnis visųjūsų apribojimų pertvarkymas, pradedant nuo individualių vidinių ir baigiantišoriniais pasauliniais. Kai jumyse nelieka apribojimų, vyksta jūsų natūralusPakilimas į begalybės ir ramybėspasaulį, bet pradžioje į TOBULUMO IR KOSMINIO GROŽIO BŪSENĄ. Apribojimai – taijūsų vidinės baimės, prisirišimai ir kompleksai. Pagrindinė baimė, ribojantižmoniją – tai mirties baimė. Tai yra tas, kas neleidžia jums komfortiškai irpalaipsniui Pakilti, kas daro jūsų kelią nelengvu. Nes jūs šventai tikite šiosribos nepajudinamumu. Jūsų nuomone, įmanoma viskas, kas bebūtų, bet tik nenemirtingumas. Per tūkstantmečius buvusių trumpų ir sunkių gyvenimų jūsužmiršote savo natūralią nemirtingumo būseną, arba, geriau pasakius, buvimą užmirties ribų. Kai jūs patys valdote savo likimą, savarankiškai formuojate irgyvenimą, ir savo perėjimą į kitą lygmenį, į kitus išmatavimus. Taip, jūsųperėjimas – tai nebūtinai mirtis. Jūsų dvasinis darbas dabar yra tuo giliai,visa širdimi, patikėti. Šiandien aš kalbėsiu su jumis apie jūsų giminaičius irapie jūsų vaikus, nes ši pati didžiausia riba jumyse visą laiką verčiajaudintis dėl jų, galvoti, ar jie pakils, ar numirs. Toks galvojimas yratrimatis. Visi pakils dabar arba per tūkstantį metų. Svarbu, kad jūspalaipsniui, etapais, eitumėte savuoju SUVOKTOS SAVITRANSFORMACIJOS keliu, ir būtumėteatsidavę ir ramūs. Nes JŪSŲ PAKILIMAS NUTIESIA KELIĄ JŪSŲ ARTIMIESIEMS. IR JIEBŪTINAI PASINAUDOS ŠIUO ŠVIESOS IR MEILĖS KELIU, KAI BUS TAM PASIRUOŠĘ.Šiandien aš turiu pasakyti su visa meile, kurią jaučiu žmonijai – PALEISKITETREČIĄJĮ IŠMATAVIMĄ, IR JŪS PAKILSITE LENGVAI, KAIP VAIVORYKŠTĖS SPALVŲ OROBALIONĖLIAI (Meistro šypsena). Šiandien taip svarbu jūsų viduje transformuotitą ribą, kuri vadinama mirties baime. Ir jūs turite unikalų Jėgos atributą šiaitransformacijai. Tai jūsų Aukščiausiasis Aš ir jo Dieviškasis Spinduliavimas.Jo Tobulos Akašos. Būtent iš jūsų Aukščiausiųjų Aš Akašų susiformuoja tasspinduliavimas, kuris jūsų biologiniuose kūnuose tampa jūsų genetineinformacija, jūsų DNR. Paprašykite savąjį Aukščiausiąjį Aš nukreipti jums iš JoŠirdies Dieviškąjį Nemirtingumo Geną ir sufokusuoti jį jūsų širdyje, šventoješirdies erdvėje, energijoje, kurią aš vadinu Kristaus Kūnu. Kristaus Kūnas –tai švytinti sniego baltumo energija, ji tiršta ir saldi, ir jos paprastailabai maža žmonių širdyse, tiesiog ji kol kas neišvystyta jumyse. Betsusijungiant šiai energijai su jūsų Aukščiausiojo Aš Kosminiu Ketinimu,Kristaus Kūnas ima vystytis ir plėsti šventą jūsų širdžių erdvę. Tai paruošiažmogaus širdį tos Didžiosios Dievo Meilės atėjimui, kuri jus pakels. Į KristausKūną iš Aukščiausiojo Aš širdies leidžiasi spindinti auksinė šviesos spiralė,nuausta iš daugybės plonyčių kaip voratinklis spiralių. Tai DievoSpinduliavimas, ir šiame spinduliavime įrašyta Dieviško jūsų EsybesNemirtingumo ir jos tobulo Buvimo bet kuriame pasaulyje informacija. KristausKūnas širdyje ima vystytis nuo prisilietimo prie šios energijos, jispalaipsniui plečiasi ir transliuoja Dievo Spinduliavimą ir genetinius įrašusjame į jūsų molekules, ir taip, palaipsniui, vyksta informacijos perrašymas,jūsų sąmonėje esančios mirties ribos transformavimas, jūsų sąmonė keičiasi.Taip pat jūs galite paprašyti savo Aukščiausiojo Aš Tobulos Sveikatos geno visųligų ir karminių iškraipymų įrašų jumyse transformavimui, tai ateis tik po to,kai į jūsų Kristaus Kūną harmoningai bus įrašytas Dieviškasis NemirtingumoGenas. Palaipsniui transformuokite šias ribas ir baimes jumyse, paprašykitesavojo Aukščiausiojo Aš Dievo Spinduliavimo, kuriose spiralėse įrašyta TobulaDieviška Informacija. Priminsiu jums apie tai, kad reikia kiekvienu prašymuprašyti Tobulumo, jeigu jūs prašote Grožio, prašykite Tobulo Grožio, TobulosLaisvės, Tobulo Išgijimo, Tobulos Būsenos, Tobulos Gerovės ir t.t. Tada jūspereinate į Pakilusių pasaulį, o tai Tobulumo ir Harmonijos pasaulis,Aukščiausiasis Aš suvokia šį kodinį Žodį-Raktą – „Tobulas", ir jūsakimirksniu gaunate iš Jo tą Šviesą, kurios prašote.

Kristaus Kūnas:

Kristaus Kūnas – tai vienas iš pačių svarbiausiųjūsų natūralaus Pakilimo ir Transmutacijos atributų ir instrumentų. Vystydamasijūsų širdyse, ši Šviesa išeina už anachatos ir fizinio kūno ribų, pavirstašvytinčiu sniego baltumo spalvos toru aplink jus, nuaustu iš krištolinėsenergijos. Palaipsniui šis toras formuoja švytinčią šviesos sferą – buveinę,arba jūsų Pakilimo Šventovę. Kristaus Kūno išvystymas realizuoja Pakilimoenergijos generaciją į jūsų lauką ir į jūsų atomų branduolius. FormuojasiŠventa Dievo Erdvė jumyse ir aplinkui jus. Jūsų šventa širdies erdvė stiprinasavo nuostabią jėgą ir meilę, ir dabar nuolatos įrėmina jūsų buvimą. Kadaktyvuotumėte savyje Kristaus Kūno vystymąsi, medituokite į Pasaulio viršūnę, įsavo Aukščiausiojo Aš širdį, iš kurios baltas, švytintis ir šiltas spindulysateina į jūsų širdį. Medituokite į Kristaus Kūną jūsų širdyje. Nukreipkite į jįsavo dėmesio spindulį, ir nuo šios energijos Kristaus Kūnas ims vystytislengvai ir greitai. Taip Kristus ir Kosminė Meilė jumyse iš tiesų atgims irapgaubs palaimintu Pakilimo ir grožio apdangalu didžiules Žemės erdves. Ir tągali padaryti tik viena širdis! Tai nuostabu! Tik viena mylinti širdis galipakeisti ir pakylėti visą pasaulį. Bet kas gi bus, kai jūs visi tą padarysite?

Kai kurie iš jūsų pagalvojo, kad tai pernelygpaprasta – gauti Dievišką Genetiką ir atgimti per Kristaus Kūną paprastųformulių ir kreipinių į Aukščiausiąjį Aš pagalba. Jūs manote, tai gali padarytikiekvienas ir tam nereikia dvasinio darbo? Taip, kiekvienas, ir nereikiadvasinio darbo, bet tik tuo atveju, jeigu jūs tikite ir mylite, ir jūsų širdisatvira Dievui, o tai yra brangenybė jūsų pasaulyje iki šiol. O pasaulis turibūti toks, kad Dievo Meilė ateitų paprastai ir kiekvienam. Tie, kurių širdys ištiesų atvertos, gaus šį Dievišką Geną, šį Dievišką ir tokį gražų spinduliavimą.Pradžioje jūs gausite jį į savo širdis, po to į jūsų ląsteles.

Mes kalbame apie Kristų kaip apie amžiną KosminėsMeilės aukščiausią energiją, tai ne religinis faktorius, o visaapimantis.Kristaus energija yra jūsų ląstelėse. Tai Dievo įrašas jose.

Apie giminaičius:

Daugelis iš jūsų klaidingai mano, kad turistabdyti ar koreguoti savo pačių Pakilimą dėl artimųjų, kad duotų jiems laikopasiruošimui, o sau viltį, kad būsite išgirsti. Ne! Tai neteisinga! Jūs jokiaisbūdais neturite stabdyti savo pačių Pakilimo kelio, taip jūs diskvalifikuojateenergiją ir statote tūkstančius kliūčių savo artimųjų kelyje. Pakilti turitebūtent jūs! Tai jūsų pagrindinis darbas dabar Žemėje, ir tuo jūs padedatevisiems, ir pirmiausia savo artimiesiems. Aš pasakysiu jums kai kuriuosdalykus, kurie jums gali pasirodyti keisti bei neįprasti. Bet aš turiu apie taipasakyti. Tai Taurus Gimimas ir tauri žvaigždinė substancija jūsų kraujyje irširdyje, tai jie jus verčia ieškoti tiesos, prikelti senovę, sekti į savoGimtąsias Žvaigždes. Būtent ta gyva energija verčia jus eiti pirmyn ir kiltivis aukščiau ir aukščiau pakopomis, kaip sunku jums bebūtų. Tą turi ne visi.Tokią energiją reikėjo užsitarnauti daugeliu kilnių veiksmų Visatoje. Branginkite tai, ką įgijote. Tiems,kurie negirdi Dievo dabar, dar tiktai teks nueiti šį Didžiojo Nuopelno irTarnystės kelią. Jūsų viduje yra Dieviškasis Instrumentas, leidžiantis jumsgirdėti širdimi ir jausti Dievo balsą, ši energija kviečia jus Namo.Pasitikėkite šiuo Keliu. Žmonės, kurie užsidaro nuo Šviesos ir bijo tiesos arbaneturi kol kas šios energijos, jie arba praėjo kitus kelius Visatoje, arba darnepakėlė jos iš užmaršties ežero dugno savo esybės viduje, neišreiškė šioaistringo prašymo Dvasiai – PILNATEISIŠKAI TURĖTI SAVO LAISVĘ IR JĖGĄ.Paleiskite trečiąjį išmatavimą. Paleiskite jį ir žmones, kurie nori pasiliktijame, padarykite tai per Dievo Meilę. Jie bus jums už tai dėkingi daugelįdaugelį metų. Nes jūs padarysite geriausia iš to, ką galite padaryti jųvystymuisi ir savo paties vystymuisi. Kristaus Kūno vystymasis realizuojaatsiskyrimą nuo jūsų visų sunkių senosios energijos apvalkalų, viso sąmonės irenergijų lukšto, svetimų vibracijų, kurios trukdo jums Pakilti. Kristaus Kūnoenergija formuoja jūsų subtilią ir amžiną tobulą Pakilimo erdvę. Tai jūsų DievoRūmai, ir tai jūsų Šventovė. Kuo platesnė tampa ir kuo labiau prisipildošviesos energijos ši sfera aplink jus, tuo labiau jūs tampate apsaugoti nuovisų išorinių įtakų, nuo visų pašalinių sunkių vibracijų poveikių. Visatasuinteresuota jūsų Pakilimu, nes per jus ji taip praeina savo pačios evoliucijąir mokosi šios patirties per žmogų. Visi Pakilimo atributai ir instrumentai,kurie duodami jums dabar, yra amžini. Jie tampa jūsų lauko dalimi.

Sinchroniškumas:

Pakilimas atsispindi Sinchroniškume. Kuo labiaujūs pakilę, tuo labiau veikia sinchroniškumas. 2012 metų pabaigoje Žemė pasieksaukščiausią sinchroniškumo laipsnį, ir jau dabar, kai jūs pastebite, kad „jūsųtelevizorius kalba su jumis", kai jūs sakote vienas kitam vienus ir tuospačius žodžius, turite vienu metu vienodas mintis, rašote vienas kitam vienoduspranešimus ir dažnai pastebite savo laikrodžiuose 11:11, 12:12, 13:13 ir t.t. –žinokite, tai svarbiausias instrumentas ir jūsų Pakilimo lygio rodiklis.Greitai jūsų Pakilimas atves jus į tai, kad jūs pamatysite, koks plastiškas irdaugiamatis iš tiesų yra kiekvienos esybės ir visų jūsų, kaip visumos, pasauliovaizdinys. Televizija, radijas, internetas, visa jus supanti realybėakimirksniu atsilieps į jūsų mintis, būsenas, meditacijas. Jūs grupėmis,šeimomis imsite spontaniškai patirti palaimos ir įkvėpimo būsenas vienu metu.Jūs pamatysite, kad ims keistis pats laikas, jis išeis į pirmą planą ir pareikšapie save kaip apie gyvą ir save suvokiančią laisvo Buvimo amžiną evoliucinęsubstanciją. Pamažu jūs imsite pastebėti, kad pasaulis aplink jus nebėratrimatis.

Suvokimo instrumentas:

Jūsų Pakilimui labiausiai būtinas jūsų nuolatinisir pilnavertiškas suvokimas ir tiesioginis dalyvavimas visos Visatos gyvenime.Šiandien aš jums atveriu mažą paslaptį galimybės būti visada suvokiančiam, taipadės jums atlikti sąmoningą Pakilimą. Susikoncentruokite į savo galvos smegenųcentrą... Šis švytintis centras spinduliuoja šviesos energiją ir pulsuoja. Jisbetarpiškai susijęs su globaliu Visatos centru. Nutieskite iš savo galvoscentro iki Visatos centro ploną šviesos stygą, sujunkite savo centrą ir Visatoscentrą. Jūs viena visuma, jūsų galvos centre ir Visatos centre yra vienas irtas pats. Iš Visatos Centro išveskite ploną stygą į jūsų atomo branduolį. Tenjūs aptiksite tą pačią nuostabią substanciją ir Šviesą. Viena ir ta pati DievoMeilė pulsuoja ir jūsų galvos smegenų centre, Visatos centre ir jūsų atomuose.Iš atomo branduolio nukreipkite ploną Šviesos stygą į jūsų smegenų centrą. Jūską tik atkūrėte šį Dieviškąjį Trikampį – Visata, Atomas ir Žmogus. Jūsų mintyscirkuliuoja šiame trigubame Šviesos kanale, visi jūsų žodžiai, ketinimai,būsenos, veiksmai ir emocijos vienu metu kyla ir Visatos centre, ir jūsų atomocentre, ir jūsų galvos smegenų centre. Kaip jūs manote, kur yra šaltinis?Visur. Visuose trijuose centruose vienu metu. Jūs ir esate tie trys centrai.Visuose centruose Viena Dieviškoji Energija. Būkite sąmoningi, juk jūs nuolatoskuriate šią Visatą, pačius save, savo atomus. Jūs galite manęs paklausti, kodėlaš nepasakiau kurti šio trikampio iš jūsų širdies? Priežastis ta, kad Visatoscentre ir atomo centre dieviško intelekto ir širdies taškai yra suvienyti. Tenpat, kur yra Visatos centro Kosminės Smegenys, ten yra ir širdies centras. Taspats ir jūsų atomuose. Ir jūsų širdžių centre, molekulių ir ląstelių, jūsaptiksite tą pačią Šaltinio energiją ir Universalų suvokimą. Būkite susivokę,brangieji mano, sąmoningai kurkite viską; prie ko prisiliečia jūsų mintys irjausmai – šventa. Nes jūs esate Dievas.

Žmogaus ego:

Brangieji, jūs negalite ir neturite tvarkyti kitųžmonių ego, bet savąjį ego jūs turite transformuoti. Svarbiausias pakilimofaktorius – visų rūšių vidinės kovos visiškas nutraukimas. Pabaikite vidinęPasaulio Pabaigą, nutraukite kovą su savo trimačiu ego. Jūs galite jį lengvaiir subtiliai transformuoti. Įsivaizduokite prieš save švytinčią šviesos sferą.Tai jūsų širdis. Ir šioje šviesos sferoje yra mažytė lėlytė, tokia, kaip būnadrugelis prieš savo gimimą. Ar galite jūs kažkuo kaltinti tokią lėlytę? Ar jūsgalite ir ar turite su ja kovoti ir ją nugalėti? Ne. Jeigu jūs taip darysite,gyvenimas šiame kokone sustos, ir drugelis negalės gimti. Palikite visussavirefleksijos bandymus, paleiskite, pagaliau, savo trimatį kaltės jausmą,supraskite ir priimkite tai, kad jūs ir esate ta lėlytė. Nustokite ją kaltintituo, kad ji dar nesubrendo tapti jumyse drugeliu. Tęskite šią meditaciją,sušildykite šią lėlytę Dievo Meile ir jūsų Dėkingumu jūsų trimačiam ego,paimkite šią lėlytę į savo delnus, ir jūs pamatysite pradžią ir jūsų giluminėstransformacijos momentą. Jūs pamatysite savąjį ryškų, lengvą ir nemirtingądrugelį, kuris gims šią akimirką jūsų širdyje. Nereikalaukite nieko iškiaušinio, kuris dar nepasiruošęs tapti paukščiu ir pakilti skrydžiui. Turėkitekantrybės ir mylėkite. Tik meilė gali transformuoti ego. Kovos laikasbaigėsi.

Laikas:

Pakilusieji praeina savo vidinio laiko natūralauspasikeitimo etapą. Dabar jūs patys, jūsų sąmonė ima generuoti savo tobuląLaiką, Saugumo ir Grožio Laiką. Išreikškite ketinimą gyventi Tobulo Laikoautonominiame sraute. Šis autonominis Pakilusiųjų Laiko kanalas eina per jūsųširdis. Ir todėl tai visada tyras ir apsaugotas kanalas. Jis iš vidausprisipildęs rožiniu šiltu švytėjimu. Tie, kuriuos jūs mylite, gali įeiti į šįtobulo laiko kanalą. Autonominio Laiko kanale vystosi jūsų penktasisišmatavimas ir nauja amžinybės sąmonė. Kad nutrauktumėte pagreitėjimą ir vidinįskubotumą, jums reikia suprasti laiką ir su juo bendradarbiauti. Laikas niekada nebuvo tiesinis. Taisuperlengva ir plastiška kūrybinė substancija. Peržiūrėkite savo netolimosateities dienas, laukiamus įvykius, ir iš anksto apgaubkite juos VioletineLiepsna, kuri transformuos visą šurmulį, sudėkite savo dienas į saulės daleles– Laiko kvantonus. Jūs galite tai tiesiog vizualizuoti. Saulės kvantonai – taikaip laiko ląstelės. Jie yra galinga koncentruota Tobulo Laiko energija, kuriąjūs galite įdėti į bet kurią savogyvenimo dieną bei valandą ateityje ir dabartyje. Kvantonai išplės laiką, irjūs išeisite į autonominį savo Tobulo Buvimo kanalą. Autonominiame Laiko Kanalejūs nesusitiksite su žmonėmis, su kuriais nenorite turėti kontaktų, nes taikitas laikas, ir šiame kanale formuojasi kita erdvė. Šviesos Darbuotojai, kurietarnaujate socialinėse sistemose – jūsų užduotis šiose sistemose pagreitintilaiką, visa socialinė sistema suspaudžia ir greitina laiką, bet taipasitarnauja Gėriu tiems, kurie pasirinko Pakilimą, nes linijinis laikas irtrečiojo išmatavimo egzistavimas Žemėje iš tiesų traukiasi. Jūs matote Didįjįtūkstantmetės žmogaus kovos už laisvę Rezultatą.

4 Pakilimo pakopos:

Šiame jūsų Perėjimo etape Pakilimas išreikštastik 4 pakopomis.

1 – Spindulingumas.

2 – Pertvarkymas.

3 – Sukimasis.

4 – Pakilimas.

Visos jūsų sistemos ir praktikos palaipsniuitampa kvantinėmis, ir visos jos yra šios grupės iš 4 pakopų dalimi. Pakopa„spindulingumas" padeda sugrįžti jūsų švytėjimui, jūsų lauko vientisumoatstatymui ir jūsų čakrų išgydymui, vyksta kritinės energijos masės jūsųPakilimui kaupimas.

„Pertvarkymas", nors ir užima antrąjąpoziciją sąraše, realizuojamas kartu su pirmąja ir sekančiomis dviemstadijomis. Visos pakopos yra tarsi keturios vieno Spindulio išraiškos, kurisPakelia ir išgydo.

„Pertvarkymas" – tai didelė dalis, į ją įeina ir mūsųDNR išgydymas, jūsų čakrų išvystymas ir išgydymas, Kristaus Kūno išvystymas irišplėtimas jūsų širdyse ir daugelis kitų dalykų, apie kuriuos mes pakalbėsimesekančiuose perdavimuose.

Toliau yra „sukimosi" stadija, kai jūssukatės, kai ima suktis jūsų ugninė Dvasia ląstelėse ir nubunda jūsų atomai –Kosminis Kūno Protas. Šioje stadijoje kritinė energijos masė sukaupta ir gilidvasinė transformacija leidžia jūsų atomams tarsi sužydėti sukimosi metu irtransformuoti visą jūsų Esybę iš vidaus.

Apjungus pirmųjų trijų pakopų pasiektusevoliucijos rezultatus, gimsta ketvirta pakopa „Pakilimas", ir tai vykstatiesiog jūsų viduje. Aš dabar paliečiu didelę temą, mes ją išgvildensimesekančiuose darbuose.Šiandien mes turime žinoti, kad visos pasaulio dvasiniovystymosi sistemos pergyvena gilias kvantines transformacijas ir taip turibūti. Pakilimas – tai kiekvienos Esybės Dieviškosios Genezės kvantinisprocesas. Visos sistemos ir visų tikrų mokymų atšakos vienijasi ir dabar tarnaujavienam bendram tikslui – jūsų bendram Perėjimui į Naują Taikingo ir HarmoningoEgzistavimo Paradigmą. Kaip aš jau pasakiau, visas 4 pakopas jūs praeinatevienu metu. Ir tai vyksta netgi tuo atveju, jeigu jūs nieko nepraktikuojate,nes Pakilimo Spindulys, keičiantis jūsų DNR, ateina iš Saulės ir paima jus įsave, į savo harmonijos ir ramybės šerdį. Lengvai paleiskite visas senaspakopas, sistemas ir praktikas. Kuo jūs dabar beužsiimtumėte, žinokite – ir tasistema pergyvens transformacijas ir taps kvantine, ar tai būtų joga, Reiki arkovos menai. Viskas, kas bebūtų. Jūs nieko neprarandate. Tiesiog jūsų technikossujungia savo esmes ir tampa universaliomis. Jeigu anksčiau rezultatui pasiektimokiniai turėdavo praktikuoti metų metus, tai dabar pasikeitimai gali įvyktiper tris dienas. Nes jūs patys tampate kvantiniais.

Paleiskite trečiąjį išmatavimą:

Pasakykite: „Brangusis trečiasis išmatavime, tudaug ko mane išmokei, bet dabar aš išsilaisvinu iš visų savo apribojimų ir vėltampu daugiamate Esybe. Aš dėkoju tau už visas pamokas ir apribojimus, betdabar aš su meile paleidžiu tave, dėl savojo Pakilimo į laisvą Vienybėspasaulį". Paleiskite trečiąjį išmatavimą. Išreikškite ketinimąišsilaisvinti iš visų savo kančių, baimių ir prisirišimų, iš visų skausmingųpamokų ir netobulumo. Jūs iš tiesų Pakilsite! Neimkite su savimi jokiokrovinio. Nesistenkite trimačio proto instrumentais paaiškinti sau to, kaip jūsgyvensite aukštesniuose išmatavimuose. Jums vis tiek teks susidurti sunežinomybe ir išmokti gyventi naujame pasaulyje. Viską pradėti nuo nulio. Bettai nauja kelionė, laimingesnė ir laisvesnė, negu buvo anksčiau, ir ji taip patjus daug ko išmokys, bet dabar per džiaugsmą. Dabar jūs jau galite statyti savolaisvą Pakylėtą Pasaulį, jį matyti ir jausti, būti jame sapne, būti jame savosvajonėse ir meditacijose. Bet jokiu būdu netaikykite jam trimačių įstatymųmatricos. Nebandykite apriboti šio pasaulio. Ruoškitės įeiti į VienybėsPasaulį. Tai pasaulis, kur yra vienybėje Žemė ir Dangus, visi aukštieji išmatavimai,visi kosminės meilės ir harmonijos įstatymai, žmogaus Siela ir kūnas, Materijair Dvasia. Šiame pasaulyje nėra užmaršties, ir todėl nėra nemokšiškumo irkančių. Jūs jau čia buvote. Jūsų Sielos prisimena šį pasaulį, nes šis pasaulis– Namai. Jūsų Sielos žino, kaip čia gyventi, kad atneštų Tikrąjį Gėrį irNeįkainojamą Patirtį visiems. Čia jūs esate Vienis. Jūs taip pat turite šeimą,bet visa tai Viena Šeima. Vienas Gyvenimo Medis, Viena Širdis ir Viena Meilėvisiems. Šis pasaulis jums atviras. Svajokite apie jį ir neribokite savosvajonių. Ateikite kiekvieną dieną į šį Vienybės pasaulį, ir palaipsniui jūspastebėsite, kaip jis lengvai ir natūraliai išstumia jūsų senąjį trimatįpasaulį iš jūsų sąmonės, iš išorinės realybės.

Jūsų Vaikai:

Daugelisiš jūsų turi vieną problemą – jūs manote, kad jeigu jūsų vaikai jūsų neklauso,nenori mokytis, aplamai nieko nenori, tai jie nepakils. Jūs manote, kadpaaugliai, kurie pradeda rūkyti, nenori jums paklusti, nepalaiko jūsų interesųdėl Pakilimo ir pareiškia apie tai, kad jiems nusispjauti į evoliuciją – einadegradacijos keliu. Tai netiesa – jūsų vaikai labiau Pakilę. Jie jau praėjo tą,ką jūs praeinate dabar. Aš išskiriu šią„sunkių", jūsų manymu, vaikų ir paauglių grupę į dvi dalis. Pirma dalis,ir tai didžioji dalis, tai tie, kurie pakils kartu su jumis, bet atspindi JŪSŲVIDINIUS TRIMAČIUS RIBOJIMUS. JŪSŲ TOTALIOS KONTROLĖS BANDYMUS, IŠANKSTINIUSĮSITIKINIMUS IR STEREOTIPUS. Ir antra grupė, ji mažesnė už pirmąją, tai Sielos,kurios atėjo, kad pasiliktų trečiąjąme išmatavime žvaigždžių agentų vaidmenyjedar kažkuriam laikui ir dar giliau pakeistų trimatį Žemės planą. Būkite ramūsdėl savo vaikų. Paleiskite juos visam laikui, leiskite jiems atstovauti Žemėjetą energiją, kuria jie yra dabar. Pakilimas – tai jūsų darbas. Jūsų vaikai, irypač paaugliai – tai jūsų laimėjimų lygio jūsų Pakilime veidrodis. Kuo labiaujūs paleisite savo vaikus, tuo lengvesni, neprisirišę ir galingesni tapsitepatys. Laisvė – tai viskas, ko jie ieško ir reikalauja iš jūsų. Jūs šiuo atvejugalite padaryti patį geriausią, parodydami kas yra Laisvė iš tiesų. Parodydamijiems savo akimis, būsena, neprisirišimu, jėga ir pasikeitimais. Į tai jiesureaguos teisingai. Tik nekurkite nieko dirbtinai ir nereikalaukite nieko,išskyrus savąją Dieviškąją Laisvę. Santykiai tarp giminaičių, netgi tarp tėvųir vaikų, toli gražu ne pats svarbiausias dalykas Visatoje. Supraskite tai.Dievo Meilė išreikšta visame, ir ypač JŪSŲ PASIRINKIMO laisvėje ir vientisume.Todėl gerbkite kitų Sielų PASIRINKIMĄ, netgi jei tai jūsų vaikai. Juk tailaikina. O jūs amžini.

Aš Esu Krajonas. Mes tęsime Pakilimo temą.

2011.12.5

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela Jus sveikina su šv. Kalėdomis!

2011-12-23T00:18:00.001+02:00

Sveiki mano brangieji,

Pagaliau dar vienos Kalėdos. Laukiu jų, nors didelį metų dalį jųnelaukiau... Tačiau, jos vis tiek ateina ir žiūrėk, vis tiek šypteli, pamatęsžmones lakstančius dovanėlių, mojuojantį Kalėdų senį ar šiaip per plikledįpaslydusį žmogų su pirkiniais. Kalėdos. Pirmiausia išgirdęs tą žodį prisimenusavo vaikystės Kalėdas – ilgas rytas lovoje prie televizoriaus, o aplink daugdaug mandarinų – žievių ir sveikų vaisių, kvepia vėsa ir, žinoma, šiokiostokios dovanėlės. Vakare – nemirtingas filmas „Vienas namuose“... Ir taitikriausiai buvo Kalėdos. Mano Kalėdos, visada kažkas ypatingo būdavo tikgalvoje ir širdyje, kažkur lauke, giedrame nakties danguje, pagaliu braižantsniegą ir laukiant mėnulio už horizonto, kažkoks keistas tikėjimas, apie manateityje numatytą likimą, Kūčių nakties burtus, eglės kvapu prisigėrusiamekambaryje.

Ir tai tikriausiai yra Kalėdos. Stebuklas vyksta tik tada, kai patys jįsusikuriame. Didžiausias stebuklas – tai, kas aplinkui. Žinau, kad būna žmonių,kurie Kalėdas sutinka vieni, pats tai dariau keletą metų ir žinokit, didžiajammomentui išaušus – neskauda. Neskauda sutikti Kalėdas ir Kūčias vienam. Nebeskauda,nes kažkas nusėsta ant tavęs tą ypatingą momentą ir pats pasąmonėjeišsigrynini. Šį momentą – čiumpi paltą ir leki pasižvalgyti į gatves, užvertęsgalvą vėl, kaip vaikystėje ieškai žvaigždžių, bet sunkiai tarp tų miesto lempųsekasi jas pastebėti, bet vis tiek... Ir tai tikriausiai yra Kalėdos. Tai, kąsusikuri savyje, kokius ryšius palaikai su artimaisiais, kokie žmonės supatave. Ir tada net nebeklausi, kodėl esi vienas, tiesiog esi ir tai tikriausiaiyra geriau, nei būti per Kalėdas su netinkamais žmonėmis.

Šioms Kalėdoms grįžtu pas mamą. Lyg ir norom, lyg ir nenorom... Tikriausiaiyra Kalėdos. Ir tikriausiai reikia džiaugtis. Ir tikriausiai to nusipelnome.

Tad noriu palinkėti visiems to neapčiuopiamo Kalėdinio stebuklo ir kartumažytės savirealizacijos ten, kur jos trūksta. Noriu palinkėti, kad nieko perdaug nesitikėtumėte, nenoriu prifarširuoti bereikšmės vilties, o viltis, ji vistiek yra ir bus, niekas jos neatims, noriu geriau palinkėti savigestuliacijos įsave ir Pasaulį, pajusti tai, kad Pasaulis atliepia į sveikinimus ir norus, jeiir tu jam suteiki to paties. Juk visi žinome, kad didesnė laimė yra dovanoti,nei gauti dovaną. Bent jau man... Ir jeigu neturite ir negalite šiais metaiskažko dovanoti, tai padovanokite save, savo laiką, dėmesį, rūpestį ir meilę, iršventai tikiu, kad tai bus atliepta iš aukščiau. Ir jeigu netyčia, nebus kam topadovanoti, tai tiesiog gali parašyti man laišką, išklausysiu ir atrašysiu įbet kokį. Taip, gali padovanoti man laišką, jei jautiesi negerai, vienišai irgalvoji, kad Kalėdos – baisi šventė, lauki, kol jos greitai praeis, nesnusibodo aplinkui esantys laimingi žmonės. Parašyk adresu – cirkininkas@gmail.com ir aš Taveišklausysiu.

Na, ir sniego! Pusnių, raudonų skruostų, rogių, vaikų, duonos, žaidimų,poilsio, pinigų, juoko, valgių ir ... visko, ko norisi, kad pratęstume šiojeŽemėje džiaugsmingą gyvenimą. Tikiu, kad džiaugsmingi žmonės – tai ir mylintisžmonės, viskas eina iš to paties energetinio šulinio. Reikia mokėti džiaugtisne tik dvasine šviesa, kuri pakyla kaip Kalėdų žvaigždė, bet ir brangintimenkniekius, paprastumą. Juk galiausiai visuma yra svarbiausia, ta harmonija,kurią galime pajausti, atrasti ir džiaugtis per Kalėdas.

Myliu Jus visus, tokie, kokie esate. Tegu mano žodžiai pasilieka su Jumisbet kurioje Pasaulio vietoje ir... ir tikriausiai tai yra Kalėdos!

Gerų švenčių, mielieji! Būkite šviesoje net ir tamsiausiomis dienomismetuose!

Su Meile,

Jūsų maištinga Siela

Argentina - mano sielos šalis

2011-12-22T22:55:00.001+02:00

Argentinos vėliava.

Argentina nuo seno garsėja geru vynu.

Argentinos žemėlapis.

Buenos Aires. Pats miestos centras ir širdis.

Argentina ribojasi su Čile, o ten - gausybė kalnų.

Į Buenos Aires ateina rytas. Dievaži, kaip Niujorkas.

Diego Maradona - Argentinos pasididžiavimas ir legenda.

Viršuje "Iguazu" kriokliai, kurie riboja Argentinos ir Brazilijos sieną.
Žemiau - spalvingasis La Boca kvartalas.

Sveiki visi,

Man visa knietėjo parašyti kokį straipsniuką apie Argentiną. Visada tennorėjau nuvykti, žinot, Buenos Airės, naktinis gyvenimas, prirūkyti tangokvartaliukai, akordeonas ir aistringas trepsėjimas į medines grindis,aistringos moterys, skvarbūs vyrų žvilgsniai, spalvotasis La Boca kvartalas irviskas kaip vienas didelis stebuklas.

Argentina pripažinta viena tolerantiškiausių Lotynų Amerikos žemynų šalių,o jos sostinė Buenos Airės yra vienas didžiausių pasaulių miestų, kuris suvisais priemiesčiais talpina apie 11 milijonų gyventojų, o pačiame epicentregyventojų kiekis arti trijų milijonų. Sunku įsivaizduoti tokius skaičius irkiekius vienoje vietoje! Niekada nesu buvęs Argentinoje, bet tai yra vienageidžiamiausių mano šalių, kurią norėčiau aplankyti. Argentina man visada yrakaip neišsipildžiusi svajonė, o tie žmonės, ta kultūra, kuri ten vystosi,gyvena kažkurioje mano sielos dalyje. Ar Jūsų pačių retkarčiais neapima toksjausmas, kad turite kažkokį giminingą ryšį su kažkuria tautą, jos kultūra iristorija? Manęs irgi.

Simpatiją Argentinai jau turiu seniai. Juk tai visiškai laukinis kraštas!Bent jau toks buvo prieš penkis šimtus metų! Pas mus kūrėsi jau pirmasisuniversitetas, o ten dar tik užkariautojai pradėjo įkurdinėti Buenos Aires.Štai kokia sena yra Lietuva, o mūsų šalies samprata ir mentalitetas siekiatūkstantmečius, palyginus su jaunute Argentina ir kitomis Šiaurės ir PietųAmerikos šalimis. Buenos Airės labai gražiai išsiverčia į lietuvių kalbą – GeriOrai. Manoma, kad šį pavadinimą sostinė ir gavo dėl įkūrėjo suteikto pavadinimądėl gerų orų Argentinoje.

Šiaip mane visada stebina tai, kai pas mus Kalėdoms žmonės tikisi sniego,dienos sutrumpėjusios iki nago juodumos, o ten žmonės Kalėdas švenčia įsijungęventiliatorius – juk vasara. Buenos Airėse beveik niekada nesninga. Turiu vienąpažįstamą, kuris prieš kokius keturis metus man vasarą (Lietuvos sezoniniulaiku) atsiuntė nuotrauką, kaip Buenos Airėse sninga. Straipsniai rašė, kadpaskutinį kartą Buenos Airėse sniegas buvo pasirodęs tik 1918 metais. Manbelieka tik įsivaizduoti, kaip ten buvo nustebę žmonės, kurie per savo gyvenimąnet nebuvo įšvykę toliau į pietus, kur pas juos šalčiau ir niekada nebuvo matęsniego. Tikriausiai turėjo labai džiaugtis. Taigi Gerų Orų miestas ir joskultūra... Kiek teko domėtis ir klausinėti, kad Argentinoje visgi nėra labaisaugu, žinoma, yra super saugių ir puikiai sutvarkytų kvartalų turistams, betpatys vargingesnis vietiniai gyventojai, kurie nuoširdžiai lanko bažnyčią, einaį darbą, o vakarus leidžia prie TV ekranų, laidų, žinių ir muilų operų, gyvenakur kas paprastesnį gyvenimą. Tokie žmonės pirmuosiuose aukšto namuose būtinaiįsirengs grotas, nes nesaugu būti naktimis kai kuriose vietose ir kvartaluose.

Argentina 2002 metais patyrė labai didelę ekonominę krizę, todėl išaugodidelis nedarbas ir padaugėjo vagysčių ir t.t. Nežinau, kaip šalis atlaikėšiuos sukrėtimus 2009 – 2011 metais, būtų įdomu sužinoti, bet šalis turi visai,sakyčiau, neprastą prezidentę, kuri neseniai buvo išrinkta antrai kadencijai.Tikriausiai argentiniečiams tiko ir patiko jos valdymas...

Jei Jums pasakyčiau „Argentina“, ką Jūs pirmiausia pagalvotumėte? Kokiosasociacijos kyla? Be tango ir vyno? Ogi futbolas! Jeigu mes dieviname krepšinį,tai visų argentiniečių „antroji religija“ – futbolas ir Diego Marodana, kuris1978 metais savo šaliai padėjo laimėti Pasaulio Čempionų auksą. Ne paslaptis,kad Lotynų Amerikoje geriausiai futbolą žaidžia Argentina ir... Brazilija.Todėl visai natūralu, kad argentiniečiai nemėgsta brazilų, o brazilaiargentiniečių. Ne, ne dėl politikos ar kokios konkurencingos ekonomikos, obūtent dėl futbolo. Tas pyktis galbūt yra tik tarp pačių aršiausių fanų, tąpajutau ir savo Facebook‘e, kuriame turiu vieną pažįstamą lietuvį, kuris jaudaugelį metų gyvena Brazilijoje ir šis savo anketos sienoje parašė, kadaplinkui visi brazilai džiūgauja, kad lietuviai krepšinyje nugalėjo Argentinosekipą, nes ne kiekvieną dieną neva argentiniečiai gauna į kaulus. Sunku su tuosportu, ji kaip ir politika... O štai Argentina Olimpinė čempionė krepšinio rungtynėse,nugalėjusi ir Lietuvą, ir visus varžovus, o mums kone beliko nusprogti iš pavydo, tariant liaudiškai. O patysargentiniečiai tik paklaksėjo akytėmis, na, kas jiems tas krepšinis, jei jieturi futbolą. O mes tikriausiai būtume šventę kokį mėnesį dėl gautų medalių,tačiau aplinkui tikriausiai kitataučiams tai ir nerūpėtų. Visi mes mokamesureikšminti savas pergales ir pamiršti kitų laimėjimus.

Turiu tokį pažįstamą lietuvių išeivės anūką Rosario mieste (berods, antramepagal dydį Argentinos mieste), kuris man taip pat rodė vaizdus, kaip pačiojeArgentinoje kovojama futbole, nes šalyje esti ne viena stipri rinktinė, onepatenkinti fanai kelia riaušes po varžybų, todėl matytame reportaže galėjauįsitikinti, koks iš tikrųjų karštas argentiniečių būdas.

Kalbant apie Argentinos ryšius su Lietuva, galiu pasakyti, kad šioje šalyjetikriausiai antra po JAV daugiausiai emigrantų lietuvių po Antrojo Pasauliniokaro, kai atėjo sovietai. Ten mūsų lietuvių, kaip manoma tuo metu nusėdo apie30 – 40 tūkstančius. Nemaža dalis, ar ne? Tas pats draugas iš Rosario, rodėkelias savo močiutės nuotraukas, kuri yra lietuvė, pats draugelis ir jo tėvailietuviškai nekalba, tačiau pats yra didelis Lietuvos fanas. Jis man ispanųkalba, argentinietišku dialektu pasakojo apie stiprią lietuvių bendruomenęArgentinoje, rodė nuotraukas ir t.t. Galbūt ten niekas jau ir nekalbalietuviškai, tačiau ten nusėdusi lietuvių jau argentiniečiais tapusi kartamielai rengiasi mūsų tautiniais rūbais, klausosi dainų ir su didelėm simpatijomkalba apie mūsų šalį.

Šiaip ten seni žmonės labai gerbiami ir mylimi. Gal ne visur ir ne visada,bet dažniausiai taip. Jų įprotis visada bučiuotis susitikus į žandus – puikus!Seneliai savo vaikų ir anūkų nebūna pamiršti, jie prižiūrimi, dažniausiainesėdi senelių namuose, nekalbu apie visus, tačiau tokia tendencija tikrai yra.

Na ir pati Argentinos gamta, kaip be jos? Gamta nuo atogrąžų miškų prieBrazilijos ir nuostabiųjų krioklių iki pat Antarktidos. Didžiąją dalįArgentinos užima Patagonija, tokios lygumos panašios į stepes, kur auginamosavys ir kiti galvijai. Šiaip Lietuvoje ne daug produkcijos esu pastebėjęs išArgentinos. Turiu įdomų įprotį – visada mėgstu pažiūrėti iš kokios šalies yraatkeliavęs produktas. Daugiausiai tai būna žemės riešutai ir vynai. Ak, kaipgalėjau pamiršti vynus! Raudonas ir sausas vynas iš Argentinos yra pats manomėgstamiausias! Apskritai mėgstu Argentinos ir Čilės vynus – jie nuostabūs! Oir Lietuvoje vis labiau ir labiau populiarėja jų produkcija, o ir džiugu, kadiš tolimų šalių importas gali dominuoti su vietiniais ispanų, italų ir kitaisEuropos vynais.

Jei kada nuvykčiau į Argentina... Ne, gal geriau apie tai nereikia. GražiTu ir iš tolo, kol dar nesu ten, kol dar nepamačiau visų tų dydžių, mastų,kultūrinių maišačių, norisi išlaikyti Argentiną širdyje tokią, kokia ji yra. Oji – nuostabi, mėlyna, kalnuota ir lygi, skaidri ir uždeganti, aistringa iršviesi, tikinti ir mylinti.

Gal ne dabar, gal ateityje... Kas žino, gal ir kitame gyvenime, bet tai visainebaisu. Juk aš ten būsiu.

Jūsų Maištinga Siela

Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraštis

2011-12-22T22:15:00.000+02:00

Sveiki visi,

Tiesiog vėl skaitinėjau Vidmantės Jasukaitytės eilėraščius iš jos rinkinio „LaLoba“. Ir vis galvojau, kad man tos eilės patinka. Vieną tokį ilgą, bet labaiįdomų įmetu čia į saitą. Manau, kad iš jo galima pasisemti tiek dvasinės, tiekestetinės energijos.

Vasara praeina, bet ruduokažkur pasislėpė

Vytautui Rubavičiui

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė, -

Gėlės nebekrauna pumpurų, bet žydi kaip pasiutusios,

Žaibų nebėra, bet perkūnija griaudžia,

Medžiai ėmė liepsnoti kaip degantis auksas,

Bet nė vienas lapas nekrenta...

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje, -

Jokio drovumo, - bet žodžiai aukšti ir kilnūs,

Niekam nevalia prisiliesti, bet amžinai esi atsidavęs,

Širdis nieko nebesmerkia, bet nepriima nė kruopelytėsmelo,

Šypsaisi visiems ir esi visų, bet šypsena – iš aukšto,

Tarsi būtum anapus,

Nors žinai – myli visus ir amžinai mylėsi...

Mieloji, - sako bičiulis, - jaunystė pasibaigė, betsenatvė dar neprasidėjo, -

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje,

Imi galvoti, kad išsitempė laikas, -

Mieloji, - kadaise sakė bičiulis, -

Jaunystė pasibaigė, bet senatvė dar neprasidėjo...

Kada tai buvo? Prieš trisdešimt metų? Argi

Tada irgi buvo pasibaigus jaunystė?

Cha cha cha!... Nesąmonė! Tada

Dar atsiminėm svetimus kliedesius apie banginį,

Kuris niekada nepažins Bepsės, - „... koks tylintis lietus,kiek

Daug vandens po kojom...“ Tada dar

Geležiniai giesmių bėgiai, spiegiantys išilgai kūnų,

Nešė dejuojančius tramvajus, - geležinius giesmiųtramvajus

Per sulytas jausmų ciklamenų klombas...

Ooo!.. Tada stabdydavom juos, atsistoję priešais ant

Bėgių iškeltomis rankomis... Oooooo!..

Jie duždavo atsitrenkę į mūsų tikėjimą, kad

Yra Dievas, ir meilė, ir laisvė, ir kad visa tai paslėpta– kūryboje...

Tada jautėmės kaip slaptieji burtininkai, nematomaityliai

Keliaujantys liaudyje su paslaptimi, -

Raitydavosi spiegiantys bėgiai, lėkdavo šaltos

Kibirkštys ir kažkam įsmigdavo į antakį,

Dejuodavo sudužusių tramvajų kūnai, vaitodavo

Šuoliuojančios katės ant įkaitusių skardinių stogų –mėnulis

Kaip magas kerėdavo likimus, ir vyno buvo daug, o kava –pigi...

Žinojome, kad viskas, kas uždrausta – slepiasikūryboje...

Duona Rašytojų kavinėje būdavo nemokama...

Buvom alchemikai ir vertėme proto patamsių šiukšles įauksą, ir jis

Spindėdavo mūsų lūpose, kai

Išgėrę pigaus vyno deklamuodavom savo eilėraščius...

Argi tada jau buvo pasibaigusi jaunystė?

Vaikščiodavo Širvys su krupniko taurele ir

Aštriu balso skustuvu nuo staliuko

Nugremždavo užmigusius Verba,

Kažkur visai netoli Okudžava

Paskutiniu troleibusu grįždavo namo, niekur

Nepametęs savo ilgesio, o mes girdėdavome

Jo prikimusią gruziniškai rusišką sielą...

Susiraitydavo šnipų ausys nuo informacijos pertekliaus ir

Perdegdavo jų atminties saugikliai nuo įtampos,

Aplink jaunas poetes amžinai sukiodavosi kažkokie

Kultūros vyrukai ir tik

Kas trečias jų buvo ne šnipas,

Už sekiojamą jiems mokėdavo slaptosios tarnybos,

Bet orgazmo jie norėdavo už dyką,,,

Bet jos greitai juos perkąsdavo, - jie buvo per daugtvarkingi

Ir niekad nepasigerdavo...

Ar ji buvo pasibaigus? Tada? Jaunystė?

Tai kodėl jis tada taip kalbėjo?

Jis žinojo, kas yra Ana, Marisa, Saša Čiornyj ar AndrejBelyj... Jis

Yra nakvojęs išplėštose Ukrainos bažnyčiose kartu

Galvažudiškai šuoliuodamas Babelio „Raitelių armijai“,jis

Mokėjo pasislėpti literatūroje, kur visada laukėprieglobstis, net

Kai esi sekamas, jis mokėjo pasinerti į sumautą gyvenimą,kur

Buvo tiek daug meilės ir - jokios vilties...

Kodėl, kodėl jis kalbėjo, iš kur jis žinojo žodžius,kurių

Nuogybė buvo per daug tikra ir per daug reikšminga?

Mieloji, - sakė bičiulis, - jaunystė pasibaigė, betsenatvė neprasidėjo...

Supratau.

Supratausupratausupratau... Su praaaa taaaauuuuuuu!

Tebesam alchemikai, -hej!... – supratau. Tebesam

Burtininkai, paklaikėliai, šviesių mėnesienų kūdikiai,tebesam

Audros raiteliai ir Štromo knygos romantika, tebesam

Bėgantieji bangomis – laiko, - mums

Senatvė niekada neprasideda, štai kas... Štai kodėl

Mes tik nusidažome plaukus metalo atspalviu, - kadnesiskirtume nuo kitų.

Štai kodėl bičiulis kartoja tą patį kas trisdešimt metų,o –

Niekas nesikeičia.

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė.

Gėlės nebekrauna pumpurų, bet žydi kaip pasiutusios.

Žaibų nebėra, bet perkūnija griaudžia.

Medžiai ima liepsnoti kaip degantis auksas,

Bet nė vienas lapas nekrenta.

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje, -

Ar kažkas neįvyks netikėtai, kaip kartais įvykstaraganiams?..

Ar nebus taip, kad pasaulis ims keistis tiesiog akyse,

Kad nustebę staiga suvoksim, jog kalbame apie meilę, -

Taip seniai kalbame apie meilę, per ilgai kalbame apiemeilę...

O jis mūsų seniai nebegirdi...

Mūsų niekas seniai nebegirdi!..

Neįmanoma! Ooooo!

Mieloji, - sako bičiulis...

..........senatvė.......dar ne......

...........................

Prasidėjo..........