Filmas: "Numylėtieji kaulai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti filmą, kurį pažiūrėjus teks šiek tiek atsitokėti, kitaip sakant, atsigauti. „Numylėtieji kaulai“ žengia į kino teatrus, nors vienas tinklapis mums jau padovanojo puikią galimybę pažiūrėti jį jau įgarsintą lietuviškai. Nesusigadinkite progos ir jei turite papildomų litų (kas mažai tikėtina) tai nueikite į kino teatrą pasižiūrėti šio įdomaus filmo. Kuo įdomus šis filmas? Gal siužeto vingrybių aš ir nevardysiu, bet tik užsiminsiu, kad šis filmas apie mirusią mergaitę, kuri pasiklydo savo pasaulėlyje, bet kartu stebi ir gyvųjų t.y. savo šeimos gyvenimą, bando duoti užuominas apie savo skriaudiką. Žiūrint filmą net šiurpuliai nukratė, kaip senas diedas įsivilioja keturiolikmetę į irštvą ir ją sukapoja į gabalus, bet filmas ne apie žiaurumus, bet ta įtampa, kuri glūdi tuose momentuose yra gerai surežisuota. Filmas spalvingas, transcendentiškumo ir realizmo mišinys, puikiai suderinti aktoriai, jų charakteriai stumia šį filmą į priekį. Jame nestokojama nieko: nei žiaurumo, nei įtampos, nei intrigos, nei to humoro, ypač močiutė, kuri degančią kiaušinienę užgesina gelių vaza ir geria vaistus su viskiu, manydama, kad dėl to niekada nemirs. Banalu, bet tai ir yra humoras. Kur kas baisesnė dalis yra susijusi su mergaitės dingimu, artimųjų nuojauta, kad ji vis dar gyva ir sklando tarp jų, ženklai ir kitos užuominos ir čia mistikos mylėtojai galės mėgautis į valias. Ir visgi šis filmas yra ne toks, jame yra kažkas daugiau, gal tas kontrastas, gal tas lengvai sudėtingas požiūris į tokius dalykus vedą filmą prie to, ką jį įdomu žiūrėti. Prisipažinsiu „Numylėtieji kaulai“ mane nustebino ir savo nenuspėjamais vingiais, kada mergaitė grįžta į gyvųjų pasaulį per vieną merginą ne tam, kad pagaliau visi atrastų jos palaikus (ko taip labai norėjosi) geležiniame seife, bet tam, kad pasiimtų skolą – savo pirmąjį bučinį, kurio per nago juodymą neteko būdama gyva. Sakau, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti, bet sakau, šis filmas tikrai patiks visokio plauko filmo mėgėjams, nes jame yra viskas subalansuota! Mažiau, kad „Obuolys“ jau spėjo gerai pasipelnyti ir išleido „Numylėtieji kaulai“ knygą. Jaučiu būtų neprasta knyga, bet kažkodėl „Obuolio“ vertimais nepasikliauju... O kas žino, galbūt kas nors net ir ašarą išspaus per šį filmą, juk galiausiai negalima verkti vien tik per „Titaniką“, juokauju. Gero jums filmo ir apetito, maitinkite ne tik savo skrandžius, bet ir sielas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Majgull Axelsson "Balandžio ragana"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti švedų rašytojos Majgull Axelsson romaną „Balandžio ragana“ . Taip, ir vėl grįžtam prie švedų literatūros. Ir ką galiu pasakyti? Tik vieną žodį – pagaliau! Pagaliau perskaičiau „Balandžio raganą“! Prieš kelerius metus šią knygą aptikau vieno draugo knygynėlyje ir nuo tada ši knyga niekaip neiškrito man iš atminties. Kamavausi visaip: ieškojau knygynuose – nerasta, ieškojau internete – nerasta. Ir galiausiai universiteto knygynas man pasiūlė kompromisą, nors šiaip knygas esu linkęs tiktai pirkti, tai yra tas knygas, kurias skaitau savo malonumui. Kadangi man knyga yra intymus reikalas – kartą perskaitęs, knygą pasilieku visam gyvenimui kaip kraitį. Na, man už knygą, popierių ir raides popieriuje nieko negali būti maloniau, nežinau, jums gal tai ir ne taip priimtina. Juolab, kad ir popierių keičia elektroninės knygos, kuriomis jau prekiaujama šiuometinėje knygų mugėje, bet apie tai plačiau kitą kartą. Šįkart apie „Balandžio raganą“ („Aprilhaxan“), kaip jau supratote, žodžio „balandžio“ reiškia ne paukštį, bet mėnesį. Ir išties ši knyga turi savo jėgą, prisipažinsiu, tuos du metus apie knygą jau buvau susikūręs legendas, todėl ji labai skyrėsi nuo tai, ką perskaičiau. Maniau, kad knyga bus apie magiją, paslaptingas moteris, bet nė velnio. Ši knyga – šiuolaikiška! Ji apie keturias netikras seseris ir jų sunkius likimus. Birgita – vyriausioji sesuo, nusigėrėlė, gyvena barakuose, atsiduoda už alų ir kvaišalus, visi ją vadina kekše. Margareta – fizikė, vieniša gyvenime ir kažko ieškanti, nuolatos rūkanti, balansuojanti tarp racionalumo ir iracionalumo bedugnių. Kristina – dvynukių mama ir sėkmingai šeimą sukūrusi moteris, dirba ligoninėje daktare. Dezirė – sesuo „paslaptis“ apie jos egzistavimą niekas nežino, nes tikroji motina ją atidavė, kadangi Dezirė apsigimė ir sirgo baisia paralyžine liga, jos gyvenimas teka ligoninės lovoje ir ji vienintelė yra „Balandžio ragana“, ta kuri gali įsikūnyti į paukštį ir pamatyti savo netikrų seserų gyvenimus, kurie iš pirmo žvilgsnio teka ramia vaga, bet jas vienija vienas dalykas – jos užaugo pas vieną globėją – tetą Eleną. Ir čia sudėtinga knygos fabula yra taip išvarpyta, kad negali atsistebėti veikėjų likimais ir jų sandūra. Visos turi paslapčių, visos turi savo sudėtingus likimus ir tai yra gyvenimiški žmonių charakterių egzemplioriai, puikiai integruoti literatūrine prasme. Sakau, pačioje pabaigoje net „pagavau“ adrenalino dozę skaitydamas tekstą, o tekstas tiesiog tirpte tirpo akyse. Knyga nėra „popsinė“, ji bylinėjasi tarp sudėtingų žmonių santykių, bet autorės rašymo stilius yra gan paprastas, tačiau pati fikcija ir saviraiškos būdai – originalūs, jie ir padaro kūrinį įdomesnį. Stipriausias pamatas „Balandžio raganos“ – vaizduojamasis gyvenimas nei pagražintas, nei subjaurotas, toks koks ir yra tikrasis gyvenimas. Su magiško realizmo žiupsneliu „Balandžio ragana“ pretenduoja į tikrai gero romano kategoriją, tiesa, tik jos įsigyti jau nebeįmanoma, tą jau išbandžiau savo kailiu. Jos leidimas 2001m., tačiau vis dar galite ją aptikti įvairiose bibliotekose ir savo kailiu išbandyti jausmų dinamitą, kurį dar ilgai po to nešiosite savyje. Iki šiol man prieš akis stovi gyvi veikėjų paveikslai, tetos Elenos paslaptis ir ta sesuo, kurios likimas kitoms seserims taip ir neatsiskleidė. Neapsigaukite, čia Jums ne „San Francisko raganos“, tai, kaip sakiau, gyvenimo atspindys, tai, mūsų gyvenimo iškarpos albume, kurį puikiai iliustruoja „Balandžio raganoje“. Dabar pagalvojus, jeigu tokia knyga būtų parašyta lietuvės, tai būtų neabejotina sensacija, štai kodėl 1997m. Švedijoje ši knyga buvo apdovanota prestižiškais apdovanojimais ir dievinama skaitytojų. Kažkada kreipiausi į leidyklas, kad šią knygą perleistų, bet iš jų pusės nebuvo nei cypt, nei krepšt. Krizė. Štai keletas kritikų pasisakymų apie „Balandžio raganą“: „Literatūriniai „Balandžio raganos“ nuopelnai – nepaprasta įtampa intelektualinė įtampa, išradinga kompozicija ir pasakojimo jausmingumas, kokio seniai nebuvome matę.“ Birgit Muunkhammar. „Niekada nesu skaičiusi taip įžvalgiai aprašytos namų neturėjimo, vidinės laisvės ir nuolatinio pasirengimo peržengti įprastas normas būsenos, kurioje atsiduria asmenys, bandantys peršokti iš vienos visuomenės klasės į kitą. Ir niekada taip taikliai nebuvo nušviestas represinis globos ir socialinės rūpybos sistemų pobūdis“. Gia Bergstrom – Edvards. Taigi kol kas mano galvoje knygos audinys dar labai gyvas ir šviežias, nesakau, kad esu sukrėstas knygos, bet galiu pasakyti, kad skaityti tikrai buvo verta, malonu, tam tikra prasme „Balandžio ragana“ mane „vežė“. Ačiū Axelsson už šią knygą!

Jūsų Maištinga Siela

Trys metai, kai mirė Jurga Ivanauskaitė

Sveiki mielieji, šiandien sukanka lygiai trys metai, kai šį pasaulį paliko mano rašytojų autoritetu laikoma Jurga Ivanauskaitė. Ivanauskaitės mylėtojų – marios, lygiai tokių pat legionų ir jos niekintojų, ką padarysi, pasaulis vis dar stovi ant skirtingų nuomoninių pamatų, tikriausiai taip ir turi būti. Nepaslaptins, kad Ivanauskaitė buvo žymi dėl savo literatūrinės plunksnos, dėl kurios mėgavosi smaližiai skaitytojai, peikė kitikai, bet ir vieni, ir kiti teigia, kad Ivanauskaitė buvo pati žymiausia ir ryškiausia mūsų dienų rašytoja, deja, jau buvusi. Ir neseniai, lindėdamas universiteto bibliotekoje, aptikau viename laikraštyje straipsnį apie pirmąją ir tikrai nepaskutiniąją prisiminimų Dovilės Zelčiūtės knygą „Jurga“ recenziją. Neprisimenu recenzatorės pavardės, bet ši nestokojo savo vadinamosios kritikos vėl sumaldama Ivanauskaitę dėl populiarumo, nesuprantu, kodėl žmonėms tai bado akis, atrodo, kad populiarumas – blogis. Juk „The Beatles“ irgi buvo populiari grupė, bet jos muzika vertinama iki šių dienų. Bet ne apie tai, recenzatoriai baisai rūpėjo Ivanauskaitės pavardė ir jos rusiškoji kilmė, apie tai buvo rašoma kone trečdalis recenzijos, o juk turėkime galvoje, jog recenzija turėjo būti apie Zelčiūtės knygą. Perskaičiau straipsnį ir supratau, kad Ivanauskaitė buvo ir bus tokia ryški asmenybė, kad visada atsiras kritikos dėl jos BŪVIMO PER DAUG ir, deja, teks susitaikyti, kritikos bus ne tokios jau ir teigiamos. Bet nepaisant to, Jurga vis dar yra neįminta lietuvių literatūros ikona, daugiau nei asmenybė, labiau, sakyčiau, reiškinys, apimantis ne tik literatūrą, bet ir kitus menų klodus su tokiomis nuotaikomis – maištingumu, novatoriškumu, ryškiomis spalvomis, kraštutinumais, fatališka lemtimi. Bet juk dauguma žmonių to ir nori, štai kodėl kritikai ir mėgsta taip paviršutiniškai „mėsinėti“ Ivanauskaitišką kūrybą, vertinant jos turinį kaip pagyvenusios bobos depresijos saviraiškomis, o gaila, nes kai kam iki šiol „Viršvalandžiai“ tebėra tarytum maldaknygė sunkiausiais gyvenimo momentais. Paskutinysis Ivanauskaitės gyvenimo pėdsakas iki šiol yra stiprybės pamatas, nutiestas daugeliui metų į priekį, kuriuo jau remiasi nemaža sergančiųjų, gyvenimo ištroškusiųjų, pasimetusiųjų žmonių. Gal todėl sveiko proto, o aš sakyčiau, riboto proto žmogus, negali pilnai suprasti, suvokti ir tinkamai ištransliuoti Ivanauskaitės tekstų, jie pasirodo per niūrūs, per žiaurūs, per daug laikraštiniai ir visaip kitaip neigiami. Ir galiausiai yra ta žmonių grupė, kuri už teksto ribų įžvelgia nepaprastą dvasios paieškos klodą, beprotiškos aistros proveržį, fatališką ir nenumaldomą savęs ieškojimo tendenciją. Praėjo tik trys metai, bet Ivanauskaitė nenutyla, tarsi pati iš kapo bylotų apie savo ryškų būvimą, bet ji – tyli, tylesnė už vėją, o už ją kalba jos bendraminčiai, kurie per šiuos metus nuveikė labai daug: išleistos knygos, įkurtas skveras, steigiamos kasmetinės premijos, pastatyta katino skulptūra, sukurtas filmas ir t.t. Manau, nė vienas rašytojas, jau neminiu paties Maironio ir kitų patriarchų, nėra sulaukęs tiek daug dėmesio. Labai abejoju, kad bobų perdalus rašanti rašytoja būtų sulaukusi tiek daug dėmesio, jei jau taip mėgstama žmonių, tai, vadinasi, rašytoja, kažką vis dėlto parašė vertingo ir įdomaus. Net neabejoju, kad po šimto metų, Ivanauskaitė bus viena iš pagrindinių lietuvių autorių mokyklinėse programose ir ši ryški, įdomi ir originali liepsnelė tikrai neužges, kol gyvuos Lietuva. Ką man davė Jurga? Negaliu to žodžiais apsakyti. Jurga jau tapo nebe žmogus, bet jausmas, jausmas, kad esi ne vienas. Jurga tampa mąstymo dalimi, gyvenimo būdu, Jurga tampa laisvės simboliu, teisingo maištavimo priežastimi ir kitokio pasaulio atnašavimu. Nežinau kaip būtų, bet be Jurgos būtų kitoks Vilnius, kuriame gyvenu, senamiesčio gatvės be Jurgos būtų ne tokios, raudoni čerpių stogai būtų ne tokie, jaukūs knygynai prarastų prieskonį, peizažai būtų tolimesni, o su Jurga viskas paprasčiau, su ja gyventi lengviau, ji yra ir, ačiū Dievui, tebėra vienas iš mano jėgos ramsčių gyvenime. Sako, kad jos nebėra, sako, kad ji numirė ir ją visi pamirš, sako, kad ji rašė knygas, bet niekas nežino apie ką, sako... Dievaži, žmonės per daug sako, tiesiog patylėkime ir pabūkime su Jurga, su ta, kuri gyvenimą padaro gražesnį.

Jūsų Maištinga Siela

Smagu lipti ant to paties grėblio

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Aš tai „apturėjau“ tokį džiaugsmą pabūvodamas kaime. Ir baisiai susinervinau vienu, sakyčiau, banaliu dalyku, dėl kurio tikrai neverta net nervintis. Lietuvos tauta vis dar lipa ant to paties grėblio, tokia išvada peršasi pasižiūrėjus Eurovizijos atranką, kada dar nesudainavusiam Sashui Songui, lietuviai mielai kaip apsėsti balsuoja už jo banaliąją dainą, o kas keisčiausia net vertintojų komisija jam paskyrė aukščiausius balus. Pasibaisėjęs prabalsavau už veteranę Aistė Pilvelytę, kuri savo balsu ir daina tiesiog prikaustė mane nuo pirmojo akordo. Nežinau, kas yra lietuviams, bet jie užsiciklinę vienoje vietoje, negaliu pasakyti, kad netoleruoju jų sprendimo, bet tiesiog noriu supeikti jų nesveiką lipimą ant to paties grėblio. Tą patį galiu pasakyti ir apie choro karus, tai vienintelė laida, kurią žiūriu nuolat ir kas kart nusimenu, kad mano nuomone nesutampa su daugumos. Kažkas įsikalė į kvailą galvą, kad šampaninis Kauno choras yra geriausias, todėl už jį ir reikia balsuoti, nors paskutiniąją savaitę net teisėjai jo chorą įvertino kaip prasčiausia, bet durniai lietuviai ėmė ir subalsavo už jį, nors visiškai buvo akivaizdu, kad jų pasirinktoji daina buvo monotoniška, nekaip skambanti ir t.t. O gal aš kažko čia nesuprantu? O gal čia veikia miestų politika, kada net vedėjai iki apsiputojimo aiškina apie miesto palaikymą, bet iš balų rezultatų ir taip aišku, kad balsuojama ne už miestą ir ne už dainą, nes, tarkim, Vilniaus purpurinis choras, kuris tikrai visada sulaukia aukščiausių balų iš komisijos narių, kažkodėl pagal žiūrovų balsus jie lieka paskutiniai. Niekas nepalaiko Vilniaus, nes, mat, Irena Starošaitė per „sena“ vadovaiti tokiam chorui, o aš galiu pasakyti, kad paskutinė kartą Vilnius taip patiko, kad prabalsavau net kelis kartus ir tikrai ne dėl to, kad jau keletą metų gyvenu šiame mieste. Bet Vilnius ir vėl liko paskutinis, tik dėka teisėjų jie palypėjo aukščiau ir aplenkė panevežiečius. Nežinau kodėl niekas nebalsuoja už Vilnių, nors jie demonstruoją nuostabius vokalus, galbūt ne tokius energingus, kaip Kauno, bet ir vėl pasirodė tiesa, kad žmonėms reikia ne dainos, ne gaidų, bet pačio balanaliausio dalyko – šou. Tas pats nutiko spoksant viena akimi eurovizijos atranką. Iš vienuolikos atlikėjų patiko tik du, kiti taip nusidainavo, kad kraupiau net nebūna. Aš pats nelabai apie muziką nusimanau, bet jau pirštu tikrai galiu apsakyti, kurio malonu klausytis, o kuris tik bando kažką išvedžioti ir stebint atranką būtent ir susidarė toks įspūdis, kad ateinantys dainorėliai bando tik, tiesiogine to žodžio prasme, pasireklamuoti, sakyčiau, dainų dainelėse vaikai ateina bent jau pasiruošę, o štai apie atranką tegaliu pasakyti, jei ne Aistė Pilvelytė ir Urtė, tai būtų pats klaikiausias eurovizijos žiūrėjimas po 2004 metų atrankos, kada išrinko Liną ir Simoną. Negali gi pykti ant tų kvailų lietuvių, jie visada geriausius linkę palikti antrose ir trečiose vietose, bet galbūt tai mano subjektyvi nuomonė, bet pasiklausius užsieniečių komentarų apie mūsų atrankas, jiems patikusios dainos lieka taip pat už borto, bet ką padarysi. O apie Sashą aš iš vis patyliu, man jo balsas kaip dvesinčio seno nukaršusio šuns, bet tikriausiai lietuviam jis patinka, nes už jį balsuoja taip energingai ir gausiai, lyg kas jiems į geras vietas būtų įgnybę įkaitintomis replėmis. Net tokioje vietoje kaip atrankos, mano akimis, nėra teisybės. Tai kur ta teisybė, jeigu teisėtai demokratiškai dauguma ir išrenka savo atstovą. Tikriausiai esu liurbis, kad rašau apie tokį dalyką kaip euroviziją, bet kokia išvada? Kadangi eurovizija domisi labai daug žmonių, iš balsų, susidomėjimo ir viso kito galima labai daug spręsti apie visos tautos charakterį ir mentalitetą, bet kaip jau supratote, gerbiamieji, viena šikna visų laukų neapšiksi – lipkim ir toliau ant to paties grėblio!

Jūsų Maištinga Siela

Ar tikrai reklama išgelbės pasaulį?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie reklamą. Nežinau, kodėl kilo tokia mintis, tiesiog pagalvojau, kad mūsų – gyvenimas perpildytas reklamos, mes patys gyvename su ja, mes paženklinti jos, vieni kitus reklamuojame ir rekomenduojame save. Komercija – ar tai problema ar gėris? Sunku pasakyti. Dėka komercijos galime žinoti, kiek dabar kainuoja „Pampersai“, „Olvasai“, dėka jos, galime lėkti į parduotuvę pirkti keliais centais atpigusių pomidorų ar link galiojimo pabaigos artėjančio pieno, juk tai pati banaliausia reklamos apraiška, kokia tik begali būti sugalvota žemėje. Reklamos galia – nepaprasta, nes tai galingas instrumentas valdyti mus – avis, žmonės suspėję pasinaudoti reklamos jėga dabar jau sėdi aukščiau kartelės ir mėgaujasi gyvenimu už mūsų kvailumo nuopelnus. Gerai išreklamuoti dalykai nėra pavaldūs mūsų protui, reklamuotas pirkinys, vadinasi, jis turi būti geras, todėl nesuvokdami to, jau dedamės produktą į pirkinių krepšelį. Iš pradžių nekaltoji reklamėlė nepastebimai ateina į mūsų pasąmonę ir reklamos užvaldyti tampame visuomenės robotais. Galima diskutuoti ar ši priklausomybė yra gerai ar blogai, nes visada atsiras pusių, kuriose komercija pasirodys būtina. O net geriau pagalvojus, mes patys turėtume imti ir pasinaudoti šiuo lobiu. Aš vis kalbu apie knygų komerciją, kada Lietuvos kritikai peikia populiarias knygas, šiandieninį popsą, viską, kas išreklamuota, bet ne viskas taip jau ir blogai, kas populiaru ir reklamuojama. Geroji pusė yra tai, kad galima reklamuoti TIKRAI reikalingus dalykus, ypač kultūros apraškąs: kiną, knygas, renginius ir t.t. Galiausiai galima reklamuoti ekologiškus produktus, bet svarbu, kad ta reklama būtų teisinga, o ne kaip kokios „Actimel“, nuo kurios ne tik kad žarnyno nesutvarko, bet dar ir skystai vidurius paleidžia, na, sorry, kokia gi čia reklama? Ne reklama, o smegenų plovimas! Produktyvios, teisingos ir tikrai teigiamos reklamos yra tiek mažai, kad net baisu. Tikriausiai pateisinu tas reklamas, kurios nereikalauja, bet prašo tarkim kraujo donorystės centras, paramos fondai, ieškantys pinigų, kultūriniai renginiai, o ne pesticidais prifarširuotas nukainotas vynuoges. Reklamos aukomis, o gal palaimintais tampame kiekviename žingsnyje, pusvalandis televizoriuje be reklamos, matyt, jau nebeįsivaizduojamas, todėl jei to nepastebėjote, tikriausiai žiūrite ne į televizorių, o į kartoninę dėžę ir verta jau apsilankyti pas psichiatrą, o šiaip pašto dėžutės pilnos reklaminių skrajučių, laikraščiai taip pat, radijas irgi užsiima reklama, parduotuvėje – reklama, net prie kasų jau pastatė televizoriukus, kad tiesiai į snukį kaip morfijų pumpuotų tą prakeiktą reklamą, kino teatre prieš filmą duoklė reklamai, įvažiuoji į kokį miestą, tave pasitinka reklaminis monitorius, net autostradoje važiuojant tarp besiganančių karvių laukuose slūgso milžiniški reklamai skirti – pastoliai ant kurių nupieštos saulėgrąžos „Yes“, nauji džinsai ar „Maximos“ iškabos, reklama važiuoja su mumis į darbą ant troleibusų, autobusų, ji ateina netgi sms žinučių pavidalu, jau nešneku apie elektroninius paštus, kur spamai tiesiog užverčia šūsnimis mūsų dėžutes. Iš tikrųjų kur tik nusipersi, ten ir bus reklama, netgi katedroje ir ten rasi reklamą! Mums jau tai įprasta, tikriausiai to ir nepastebime, nes ir šuo kariamas pripranta. Ar reikia kovoti su reklama? 90 procentų reklamos yra tokios banalios, tokios nelogiškos ir, sakyčiau, niekam nereikalingos, netgi kenksmingos. O jei panagrinėtume reklamų turinį tai pasibaisėtume, dabar yra madinga televizijos reklamose pastatyti nekaltus vaikus ir liepti jiems sakyti mintinai išmoktus tekstus, vaizduoti laimingą šeimą ir pirkti, pirkti, pirkti ir iki paskutinės grabo lentos PIRKTI! Daugiau negu kas antra reklama būna erotizuota, gundantis balsas, gili iškirptė, trumpas sijonas, tarsi pirktume žmones, o ne gaminius ir paslaugas. Reklamos persismelkusios erotikos, prisiminkite „Coca-colos“ reklamą, kada reklamuojama nauja seksi ir senoji „Coca-cola“, potekstė akivaizdi kaip du kart du – keturi. Galbūt jau net atsibodusi ta tendencija, šiek tiek originalesnė Tele2 reklama, serialo „Ir turtuoliai verkia“ parodija į „Ir turtuoliai taupo“, tada nekantrauji, lauki ir naujos reklamos dozės, tarsi tikro serialo dalies. Kol kas reklama dar tebėra tik biznis, kurį daro kas nori, kaip nori, reklamuoja beveik ką nori ir kiek nori. Tiesa, čiut nepaspringau, kaip per vadinamąją „Vaikų valandą“ tarp animacinių filmukų įkišo reklamą, kurioje reklamuojami prezervatyvai, moterų higieniniai dalykai ir viską tąkart vainikavo potenciją skatinantys vaistai. Labai išmintinga, sakyčiau, vaikai tikrai bėgs kaip akis išdegę įsigyti būtent šių prekių, pasirūpins tėvais. O jei rimčiau, reklama yra tokia laukinė, grubi, nepamatuota, kad ji per daug pradėjo lįsti į mūsų gyvenimą, taip pradėjo, kad jau net nebesipiktinu, kažkaip nebereaguoju, tarsi viskas taip ir turėtų būti. Bet ar tikrai taip ir turi būti?

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Vampyro dienoraštis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu jums pristatyti vieną serialą, kuris manęs nepaliko abejingo. Iš tikrųjų pačioje pradžioje buvau nusiteikęs labai skeptiškai prieš visus vampyriškus serialus ir kitas komercija persisunkusias neva banalybes, bet kažkodėl užsikabinau už šio serialo, parsisiunčiau keletą serijų, po to dar vieną ir dar, kol galiausiai visiškai užbūrė mane šis siužetas. Lietuvoje, deja, šio serialo nerodo, todėl jeigu turite torrentus, galite iš rezervo parsisiųsti visas dešimt serijų, dabar jau ne vienas tūkstantis lietuvių laukia ir vienuoliktosios serijos lietuviško įgarsinimo porcijos. Ką aš galiu pasakyti? Intriguojantis, paprastas ir mistinis siužetas, bet labai dailūs aktoriai, lengva įsijausti į veiksmą ir intrigas, sakyčiau, ant labai panašių pamatų pastatyti filmai „Saulėlydis“ ir „Jaunatis“, tik „Vampyro dienoraštis“ yra savu formatu ir savais veikėjais. Jeigu jums nors per nago juodymą patiko filmai, tai šis serialas jums patiks tikrai nemažiau, o gal net ir labiau. Pridedu torrentų aprašymą: „Tai amerikiečių antgamtinės fantastikos/siaubo serialas, kuris paremtas L. J. Smith knygų serija „Vampyro dienoraščiai“. Pirmoji šio serialo serija pasirodė 2009 metų rugsėjo mėnesį ir, atsižvelgus į aukštus reitingus, pradinis 13 pirmojo sezono serijų užsakymas buvo išplėstas net iki 22 serijų. Šiuo metu išleista dešimt pirmojo sezono serijų, o likusios serijos pasirodys nuo 2010 metų sausio 21 dienos. Praėjus keturiems mėnesiams po automobilio avarijos, kurios metu žuvo septyniolikmetės Elenos Gilbert ir jos penkiolikmečio brolio Džeremio tėvai, jie vis dar stengiasi priprasti prie naujosios gyvenimo realybės. Elena visada buvo pavyzdinga paauglė: graži, populiari, mokyklos socialinio gyvenimo aktyvistė, tačiau dabar ji užsisklendusi savyje bando nuslėpti milžinišką sielvartą. Vienintelę paguodą ji randa savo draugų – geriausios draugės Bonės, draugės ir priešės viename – Karolinos ir buvusio vaikino Meto – rate. Tuo tarpu Džeremis pasirenka kur kas pavojingesnį kelią ir, norėdamas numalšinti skausmą, svaiginasi narkotikais. Taip pat jam ramybės neduoda klausimas, kodėl Meto sesuo Vikė staiga jį atstumia ir pradeda draugauti su didžiausiu Džeremio varžovu – Taileriu. Mistikfolso miestelyje prasidėjus mokslo metams, Elena su draugėmis yra sužavėtos gražaus ir paslaptingo naujoko, vardu Stefanas Salvatorė. Stefanas ir Elena iškart pajaučia abipusę trauką nepaisant to, jog Eleną glumina keistas Stefano elgesys. Tačiau ji nežino didelės Stefano paslapties, kurią jis slepia giliai šešėliuose – jis yra vampyras. Antrąjį jų pažinties vakarą nutinka nelaimė, kai Vikei miške įkanda paslaptingas gyvūnas. Nujausdamas, kieno tai galėjo būti darbas, Stefanas parskuba namo ir ten randa savo 15 metų nematytą vyresnįjį brolį Deimoną. Deimonas taip pat vampyras ir šie broliai turi ilgą ir nelabai gražią praeitį. Deimonas tyčiojasi iš Stefano dėl to, jog jis pasirinko gyvenimą be smurto ir žiaurumo, tačiau tuo pačiu supranta jo pamišimą dėl Elenos – juk ji stulbinančiai panaši į moterį, kurią Stefanas mylėjo daugiau, nei prieš šimtą metų. Dabar šie du broliai vampyrai – vienas - geras, kitas - blogas – kausis dėl Elenos, jos draugų, šeimos narių ir viso Mistikfolso miestelio sielų.“ Taigi kaip matote siužetas nėra labai jau kažkuo negirdėtas, bet žiūrėti laisvu metu galima. Visas tas aprašymas, sakyčiau, yra tik pradžių pradžia palyginus su tuo, kas nutiks iš tikrųjų...

Yra daugiau informacijos apie antrąjį sezoną, ją rasite paspaudę ant šio užrašo: ANTRASIS "VAMPYRO DIENORAŠČIO" SEZONAS

O čia rasite informacijos apie TREČIĄJĮ "VAMPYRO DIENORAŠČIAI" SEZONĄ.

Jūsų Maištinga Siela

Pirmą kartą Lietuvoje - filmų apie budizmą festivalis „Budos kine“

Sveiki mielieji, aptikau renginį, kuriame neįmanoma nesudalyvauti, tiesiog palčiau čia: Vasario 18–24 dienomis Tibeto kultūrinio ir dvasinio palikimo išsaugojimu besirūpinanti asociacija „Tibeto kultūros namai“ vilniečius kviečia į pirmą kartą Lietuvoje rengiamą dokumentinių ir vaidybinių filmų apie budizmą festivalį „Budos kine“, kurio programoje – 7 premjeros, debatai su filmo „Senovės Tibeto beieškant“ režisieriumi Thomu Schmidtu bei pažintinės paskaitos apie budizmą. Vilniuje festivalis vyks vasario 18-24 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Vėliau festivalis persikels į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Klaipėdą. Asociacijos „Tibeto kultūros namai” vadovės Karolinos Levanaitės teigimu, festivalio filmai suskirstyti į tris programas: „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“, „Kelionės į Rytus“ ir „Tibeto akimirkos“, siekiant kuo išsamiau pristatyti budizmo vertybes, istoriją ir plėtrą Vakaruose. „Festivalio žiūrovai pamatys dokumentinius filmus, atskleidžiančius viršlaikę budizmo mokymų prasmę, paaiškinančius šiuolaikiškų žmonių susidomėjimą budizmu bei pristatančius budizmo kelią į Vakarus. Vaidybiniai filmai jaudina tibetiečių kasdieninio gyvenimo detalėmis“, - sako asociacijos vadovė.15 metų budizmą praktikuojantis Thomas Schmidtas apie savo filmą sako: „Mano sutikti jogai ir tai, ką pamačiau, toli gražu neatitinka mūsų nusistovėjusio supratimo apie tai, kaip viskas yra iš tiesų”.Pagrindinės festivalio programos „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“ filmai atskleidžia istorinį lūžį 2500 metų religijoje. Prasidėjus komunistinės Kinijos okupacijai, Tibete buvo uždrausta praktikuoti budizmą, sugriauti tūkstančiai vienuolynų, žuvo milijonai žmonių. Tibeto lamos suprato, kad nebegali išsaugoti budizmo mokymų Tibete, todėl nusprendė perduoti juos vakariečiams. Dokumentiniai filmai „Skaidrusis Lama“ bei „Budizmas šiuolaikiniame pasaulyje“ pristato vakarietiškojo budizmo veidą. Filmai pasakoja apie du lamas: butanietį Lopon Tsečiu Rinpočę ir daną Olę Nydalą – pirmąjį europietį lamą Karma Kagju tradicijoje bei jų abiejų veiklą Vakaruose, taip pat jų mokinius, atradusius praktiškąjį budizmo požiūrį ir metodus. „Tobulo mokytojo žodžiai“ pasakoja apie Lamą Dzongsar Kjentse Norbu – vieną garsiausių Njingma tradicijos mokytojų, Bernardo Bertolucci konsultantą kuriant „Mažąjį Budą“, aistringą futbolo sirgalių, charizmatišką filmų kūrėją, pasaulio pilietį. Kiekviename žingsnyje jis griauna mokinių įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti budistų lama. Filme pasirodo Bernardo Bertolucci, Stevenas Seagalas bei Keanu Reevesas. „Prabusk! Kelyje su Dzen meistru” – tai Dzen meistro Seung‘o Sahn’o mokymų dokumentika, kurioje jis su žaisminga energija pristato Dzen mokymų esmę. Programos „Kelionės į Rytus” filmai pasakoja apie Azijos tyrinėjimus. Filmo „Tibetiečių žinia: budizmas” režisierius Arnaud Desjardin buvo vienas pirmųjų vakariečių, pradėjusių keliauti po Aziją septintajame dešimtmetyje. 1964-1965 m. jam pavyko nufilmuoti unikalią dokumentiką apie Tibeto budizmą ir įvykius po okupacijos. Programoje „Tibeto akimirkos” – trys meniniai filmai, atskleidžiantys tibetiečių gyvenimo momentus. Filmus „Išdykę vienuoliai” ir „Keliautojai ir magai” sukūrė ne profesionalus režisierius, o budistų lama, B. Bertolucci draugas ir „Mažojo Budos” konsultantas Dzongsar Kjentsė Norbu („Tobulo mokytojo žodžiai”). Filmas kurtas be konkretaus scenarijus ar profesionalių aktorių. „Išdykę vienuoliai” pasakoja apie aistringus futbolo sirgalius vienuolius, kuriančius planus, kaip į vienuolyną atsigabenti televizorių ir pasižiūrėti pasaulio taurės finalą. „Keliautojų ir magų” herojus – mažo kaimelio valdininkas svajoja pasprukti į Ameriką, tačiau atsiduria visiškai kitokioje kelionėje. Eric Vali režisuotas filmas „Himalajai” atskleidžia mažo kalnų kaimelio, kurio gyventojų verslas verčia juos nuolat leistis į pavojingas keliones per kalnus, gyvenimą. Papildomoje festivalio programoje – paskaitos apie budizmą šiuolaikiniame pasaulyje, Eglės Rašimaitės pasakojimas apie įspūdžius iš kelionių po Indiją ir Nepalą bei gyvenimą budistų vienuolynuose, Ryčio Juozapavičiaus moderuojama diskusija „Taikomasis Dzen“ apie iššūkius surasti Vidurio Kelią kasdieniniame gyvenime, kuomet esame blaškomi skirtingų įsitikinimų ir stokojame mąstymo „laimėkime kartu“ bei paprasčiausios pagarbos kitokiai nuomonei. Kino teatro „Pasaka” vestibiulyje veiks fotografijų paroda bei informacinis centras.

Mano vertimas iš eskimų kalbos, tegu kalba senolių išmintis

Sveiki mielieji! Na, juk Jūs suprantate kaip dažniausiai būna, kai gerai pagalvoji, tai pamatai, kad kartais reikia visai nedaug, nors aplinkui to nematyti, bet Jūs negalvokite, kad taip nėra, nes kaip ten bebūtų, galiausiai visgi nutinka taip, kad nežinai ar tai benutiktų be to įsikišimo, bet, aš manau, kad svarbiausia – visada pagalvoti ir su kuom nors pasitarti, kad blaiviai pamąstytum, nes kitaip gali nutikti ne taip kaip tu visada galvojai, nors, žvelgiant iš kitos pusės, yra ir pozityvių dalykų, kada iš tikrųjų patiki ir pradedi daryti būtent tai, ką reikia daryti, kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, kad ir kaip atrodytų labai paprasta, žinokit, kad tereikia tik gerai pasiruošti tam, kas iš tikrųjų bebūtų, nes šitie visi turi savąsias puses ir gerąsias, ir blogąsias ir, nors dažniausiai pagalvoji, kad tikriausiai jau nieko nebegali tokio ypatingai ryškaus, bet staiga, kai mažiausiai to tikiesi, būtent tai, kas iš tikrųjų priverčia susimąstyti, kas galbūt ir galėjo, kas galbūt turėjo ypatingai daug visokeriopų dalykų, kurių, gerai pagalvojus, nereikia šitaip sumenkinti dėl labai svarbios priežasties, nes kitaip mąstant, kažkur girdėjau, kad niekaip iš to paties negausi, nes jeigu pridėsi, buvo jau kažkada sakyta, pasidaugina visi šie reikalai ir dar tais laikais niekada nebuvo šitiek daug ir šitiek negalvojant apie tai, kas galbūt, va, na suprantate, kaip tai svarbu turėti, ypač saugoti, kad suprastum kaip kažkada, galbūt dar visai neseniai apie tai, juk girdėjote, nėra tiesiog didelio reikalo apie tai tiek daug ir tiek plačiai, kaip tas kažkada citavo būtent tuos žodžius, kurie buvo panaudoti toje byloje, kai dar, rodos, visai neseniai kaip gerai pamąstai ir galėjo prie to iš šalies prisidėti, kad nieko tokio nebūtų, bet, na, juk supranti, kad čia svarbiausia tikriausiai yra ne tai, kaip ypač sakydavo tada, bet kaip, supranti, kad čia yra beveik tiek pat to, kas iš tikrųjų yra svari priežastis apibūdinant, kaip sakė tie, nėra jau tiek jų ir daug, nes, kaip ten bebūtų, aš manau, yra tiek daug visokių už ir prieš, kad, sakau, būtų tiesiog neteisinga imti ir, va, šitaip begėdiškai, negalvojant supurtyti tai, kas iš tikrųjų tiek daug metų turėjo tokios didelės reikšmės šiai sistemai, bet nedarykime iš to tragedijos, kaip ir sakė kažkada, reikia visada sukaupti paskutinę minutę ir tiesiog su visa jėga per tai išreikšti, kad galiausiai galėtum sudėti visus taškus ant i, tada pamatysime, kad visgi kalbant apie trumpuosius gauname tokią ilgųjų virtinę, kad apsukę iš kitos pusės, galiausiai priartėsime prie tos esmės, kuri visada, pasak mūsų visų didžiųjų įsitikinimų, pastatė tam, kad visi mąstytų apie tai, kad nėra jau taip lengva išvengti to, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo taip niekaip neperkalbama, bet jus žinote, tereikia daugiau triūso, kad tinkamai pamatuotume tai, kad visada gautume būtent tą, kad visi, nepaisant tų svarbių trukdžių, nepaisant tų visų duobių, visgi mes esame tie, kurie iš tikrųjų būtų viską atidavę, bet niekada neskubėkime, nes toje pusėje stovi tokia tvirta, kad jokiais būdais, na, kaip sakė jie, buvo jau labai tokie neaiškūs, sakyčiau, visai neryškūs, kad net reikėjo tiek daug pastangų, kad viskam gerai suvokti, tiek pat reikia ir laiko, ir likusių dalykų, ypač to, kas slepiasi už visų tų ribų, kai nebėra nei tų visų kontūrų, nei tų kas vadinama, kaip pasakytų išmintis, variantai tarp eilučių, jie, kaip daug kas mano, yra iš tikrųjų pasislėpę toje pusėje, kai nelieka daug nukąstų tų nereikalingųjų ypatybių, bet taip yra labai elementaru, kadangi visos tos, kurios reikalingos, yra sudėtos būtent savo vietose, tik reikia turėti tiek daug ypatybių, kad galėtum viską perteikti per paprastą intervalą, kaip pasakytų Napoleonas Bonapartas, yra tik tai, kas iš tos pusės įeina pro tas paradines duris, kuriose stūksojo tokie didžiuliai, kaip niekas kitas nebūtų tiek daug pasakęs, matyt, jo lūpose tiek daug išminties, kad reikia net viso to tūrio, kuris išsiskleistų iš tų, kurie net tinkamai nemoka iškvosti reikiamų reikšmių, padalyti ir atimti su visais reikiamais dalykais, bet nepaisant visų tų trūkumų, Jūs turėtumėte visa tai tinkamai įsisavinti ir nors per nago juodymą tapti protingesniais.

Jūsų Maištinga Siela

Laida "Be grimo" prakalbo apie TAI, apie ką šiaip jau Lietuvoje gerai kalbėti negalima

Sveiki mielieji, gal kas iš Jūsų matėte paskutiniąją laidą „Be grimo“? Šįkart kalbėta ypač aktualia ir skaudžia Lietuvai tema – homoseksualizmas. Negaliu išsakyti nuomonės šios laidos idėjai, visų pirma, dėkui šiai laidai, kuri tiesiai šviesiai nepabūgo kalbėti apie šią temą. Laidos vedėjos buvo supratingos, žavios ir, neslėpkim nieko, palaikančios bei suprantančios homoseksualų pusę. Aišku, laidoje dainavo ir Ruslanas, kuris papasakojo išpuolį prieš savo močiutę, kurią užsipuolė parduotuvėje, kad neva jų giminę reikia sušaudyti dėl anūko homoseksualumo, močiutė, kaip žinia, atsidūrė ligoninėje. Taip pat kalbėjo seimo narė Aušrinė Povilionienė, kuri taip pat neslėpė žmogaus teisių naudos ir įstatymo pažeidžiamumo, laidoje taip pat apsireiškė pats Rokas Žilinskas, kuris pademonstravo, kad dėl savo homoseksualumo niekada nėra nukentėjęs ir net demonstratyviai išėjo iš studijos pareiškęs, kad salėjo nėra homofobų. Laidoje taip pat kalbėjo pavieniai asmenys, homoseksualų tėvai, išmestas iš universiteto dėstytojas dėl savo orientacijos, kuris dalijosi skaudžia savo patirtimi. Bet, galiausiai, laida gavosi graži, nepaisant tai, kad žmonės nusiteikę prieš gėjus ir lesbietės į laidą atsinešė net iškarpas laikraščio, kuriame pavaizduoti pusnuogiai brazilų gėjų paradų užpakaliai, lygindami kad neva ir Vilniuje gegužės 8 –ąją taip pat bus užpakalių paradas. Nors Povilionienė bandė kalbėti apie žmogaus teises ir lygiateisiškumą, homofobai kalbėjo tik apie lovą baisiausiai piktindamiesi, kaip žmonės gali viešai reikšti savo seksualinius įsitikinimus. Keista, vienas net prisipažino sukūręs peticiją prieš būsimą Lietuvoje pirmąją gėjų eiseną, nes anot jo, tai asmeninio seksualumo propagavimas, jis turi likti namie, lovoje, tada teisingai laidos vedėja paklausė, o kodėl „Olialia“ pupytės išvertusios papus ir užpakalius gali puikuotis spaudoje ir ant kiekvieno kampo, kodėl jis neva prieš jas nesukūrė peticiją. Matot, vaikinas užsikirto. Ir taip dauguma pasisakymų buvo grynai tiesiogine to žodžio prasme nusodinti, nes jie grynai yra kilę iš pasipiktinimo ir kažkaip bandoma demokratiškai argumentuoti, nors tas argumentavimas nėra net pagrįstas. Žaviuosi Povilioninės blaiviu protu, kaip ji geba blaiviai mąstyti ateitimi, istoriškai pagrįsti žmogaus mąstymo raidą ir pokyčius, ir įrodyti, kad tos vertybės, kurias gina lietuviai tėra tik laiko klausimas, kurios yra net nevertybės, o kažkurių žmonių kartuvės. Homoseksualai kalbėjo apie teisę ir lygiavertiškumą, homofobai apie lovą ir antrąjį galą, o laidos vedėjos žaviai šypsojosi, sakyčiau nieko naujo, kaip visada. Mano pozicija šiuo klausimu Jūs visi puikiai žinote, todėl noriu ir Jus pakviesti su manimi eiti į gėjų ir tolerantų šventę, kurioje, deja, mielieji, tikrai nebus rodomi falai ar kažkokios nešvankybės, nes tai – eitynės, o ne paradas! Žinau, kad ten atvažiuos iš visos Europos palaikymo komanda, įvairios organizacijos, galiausiai bus patys gėjai, galėsite pamatyti gyvai (tarytum zoologijos sode, juokauju, meskite šias mintis į šalį), galiausiai bus prijaučiantys, šeimos, artimieji, kurie palaiko lygias teises, todėl kviečiu ir jus atvykti gegužės 8 –ą dieną! Daugiau informacijos tikriausiai paskelbsiu čia, bloge, apie vietą ir tikslų laiką, gaila, kad mano kambariokas numojo ranka ir pareiškė, kad neverta į tai veltis, bet aš esu kitos nuomonės, esu prie to, kad neturime numoti nei ranka, nei koja, kad neturime būti abejingi, bet visgi vienaip ar kitaip išreikšti savo nuomonę. Tikėkimės baikeriai neužmėtys mūsų buteliais ir bambaliais. Manau, ši laida buvo tik viena iš daugelių, kurių dar laukia ateityje ilgoje kovoje arba kvietime draugauti ir būti visiems lygiems be jokio išskirtinumo.

Jūsų Principinga Maištinga Siela

Balsavimo rezultatai iš meno šakų

Sveiki mielieji, pagaliau baigėsi balsavimas, kuriame, Jūs mielieji, galėjote išreikšti nuomonę apie meno šakas. Klausimas buvo elementarus – kuri iš šių menų šakų yra Jums artimiausia? Ir kaip nebūtų keista iš 201 balsų 50 balsų arba kitaip sakant net 24 procentus skyrė muzikai. Nemanau, kad visi esame tokie dainingi, bet gerai pagalvojus, gal iš tikrųjų žmonės ir myli muziką, jos klausosi kasdien: troleibuse, autobuse, namie, telefonu, radiju, prekybos centruose, koncerto salėse ir t.t. Muzika bene labiausiai prieinama meno šaka, o štai antroje vietoje liko fotografija, kuri surinko 34 balsus (15 procentų). Šiais laikais, kai kone visi turi fotoaparatus, gali sau leisti fotografuoti viską, nuo sutrukinėjusio cemento iki lytinių aktų, juokauju. Trečioje vietoje – šokis ir literatūra, kurie turi po 30 balsų. Ketvirtoje – kinas su 28 balsais, penktoje – dailė su 19 balsų ir galiausiai teatras su 5 balsais lieka paskutinis, galbūt dėl to, kad tai kone brangiausias ir sunkiausiai prieinamas menas. Ką gi, mielieji, ačiū, kad šiuos kelis mėnesius lankėtės ir balsavote!

Iš viso balsų: 201. Kinas 28 (13%) Literatūra 30 (14%) Teatras 5 (2%) Dailė 19 (9%) Šokis 30 (14%) Architektūra 7 (3%) Fotografija 32 (15%) Muzika 50 (24%)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Žozedas Bedje "Romanas apie Tristaną ir Izoldą"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šįkart tai bus iš viduramžių epochos paplitęs nemirtingas pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą. Kaip žinote, pagal šią legendinę istoriją yra sukurtas ir kino filmas, bet perskaičius visą istoriją, visgi man paaiškėjo nemažai netikslumų, filmas visgi interpretuotas yra kitaip ir kažkurie faktai pakeisti. „Tristanas ir Izolda“ – tai pasakojimas, paplitęs dar viduramžiuose, jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas apie neblėstančią šių žmonių meilę, bet, deja, iš jų tėra išlikę tik neryškūs fragmentai. Aš skaičiau jau prozos forma parašytą kūrinį , parašytą Žozefo Bedje „Romanas apie Tristaną ir Izoldą, autorius gyvenęs 1864 – 1938 m. ir tyrinėjęs viduramžių istoriją ir iš visokių nuotrupų bei versijų sukūręs šį, sakyčiau, neblogą ir stebuklingą romaną. Lietuvišką vertimą skaičiau labai seną, beveik 50 metų senumo vertimą, tai knyga buvo jau beveik sutręšusi, kartu tai davė ir tokios viduramžiškos dvasios, tarsi skaitytum kokią seną kroniką, atkapstytą iš senų neatmenamų laikų. Romanas beveik kaip ir pasaka, tik labiau skirta suaugusiesiems. Atrodo, kas begali būti banaliau už meilės romaną šiandienos pasaulyje, bet neapsirikite, „Tristanas ir Izolda“ apima kur kas daugiau temų, nes kartu tai ir tautų istorija, mūsų istorija, kažkada skleista ir nešta iš lūpų į lūpas, tai kodėl jos vėl neprisiminus ir neatgaminus? Žozefas Bedje taip ir padarė, nesumenkino kūrinio, jame atsispindi ir viduramžių feodalizmas, keltų kultūra, jų magija, kaip antai nenukertamas ir nesunaikinamas erškėčių krūmas augęs ant Tristano kapo, persipina ir prancūziški – angliški papročiai. Čia taip pat susidursime su blogiukais riteriais, čia vis dar šlovinama garbė, čia kregždės nešioja auksinius plaukus, atskraidintus už jūrų marių, čia dar tebegyvena slibinai, nepaisant pasakiškų motyvų, čia labiau vyrauja realistiniai motyvai tokie kaip: žmonių santykiai, to metų hierarchija, jūrininkystė ir socialiniai statusai. Šiame romane sutiksime ir raupsuotuosius, ir karalystes, sutiksime ištikimybės fikciją, garbės ir šlovės aukštinimą tarp kurių beveik kaip du klevo lapai audroje blaškosi Tristanas ir Izolda, nepaisant milžiniškos audros, čia jie visada atsitrenkia vienas į kitą. Iš tikrųjų šis romanas, ši istorija, mano akimis, pranoksta net švento Valentino pasakojimą, „Romeo ir Džiuljetą“ ir, manau, verta pavadinti pačia gražiausia laikų meilės istorija. Nepabodėkite paskaityti, tikrai neilgo 175 puslapių romaną ir pamatysite, kad ir šiais banalybių laikais, kai jausmai laikytini tik padrikais ir asmeniniais dalykais, istorijoje matysime, kad meile vis dar yra graži, vis dar gali būti graudi, vis dar gryna, ištikima ir nemari, tiesiog, stebuklinga. Juk iš tikrųjų pagalvojus, šiais laikais jau nebeatsiranda jokių panašių istorijų, atvirkščiai, užmirštamos ir senosios, vadinasi, yra pagrindo prisiminti, sakyčiau, šį kosmopolitinį kūrinį, tragišką, bet gražią meilės istoriją.

Jūsų Maištinga Siela

Vanduo - vienas iš Žemės turtų!

Sveiki mielieji, šiandien ir vėl skirsiu laiko ekologijai ir kalbėsiu apie vieną iš didžiausių visos Žemės planetos turtų – vandenį! Kodėl taip nusprendžiau? Kažkaip prisiminiau kaimą ir senelį, ir vieną aliuminį dubenį, kuriame visi pakaitomis plaudavome kojas, nes tokios prabangos kaip vonia neturėjome. Senelis mokė taupyti vandenį, jei vanduo gan švarus, vadinasi, ir tu gali jame nusiplauti kojas! Mane, aišku, tai erzino, bet kai pamačiau, kaip miesčionys taupo vandenį, tai likau sukrėstas iki paskutinio garbanoto plauko, įsivaizduokite, paskambina draugė, kai tuo tarpu plauna indus kriauklėje. Vanduo su didžiausia čiurkšle bėga ant lėkščių, o šita persona pusvalandį nesugeba pasukti užpakalio ir užsukti vandens, kadangi loja su drauge per telefoną. Paaiškinimas, o gal labiau motyvacija – mokame tik centus už vandenį, todėl galime tai leisti! Baisiau ir nebūna, tai jei už vieną kubą mokėtume po kelis šimtus litų, tai gal tame pačiame vandenyje plautume ne tik indus, bet matau, kad žmonės nelabai susimąsto apie vandens vertybę, nes ko jau ko, bet vandens mūsų Marijos žemelėj visada atsiras. Kai kas, jaučiu, pasvajoja, kas būtų jei iš čiaupų imtų tekėti ne vanduo, o, tarkim, spiritas, visi tuojau nusilaktų iš to gero gyvenimo. Lietuvoje H2O yra tas pats, kas žvyras ant kelio, nors daugelis ir žino apie kraštus, kuriuose vanduo yra tokia prabanga, kurią tegalima pilti tik į burną, o visus higienos reikalus galima atlikti tik po tekančia karšta gyvulio šlapimo čiurkšle. Mums gal ir atrodo tai baisu, bet bent užsukime čiaupus, kai kalbame telefonu ir gerbkime gamtos išteklius. Gerai, kad vanduo pigus, bet tai nereiškia, kad jis niekada nesibaigia. Lietuva – turtinga gruntiniais vandenimis, todėl gėlu vandeniu gali nuleidinėti net savo „kvepiančias“ fekalijas savo porcelianiniuose unitazuose. Ir vėl man iškilo vizija, kaip valdžia pasistatė auksuotus tualetus arba Kaune už pusę milijono įrengė viešuosius tualetus ir tuos pačius užrakino, neleidžia niekam naudotis, bet tai jau kita kalba. Turėkime galvoje, kad gėlo vandens nėra tiek jau ir daug, daugiausia – ledynuose, kurie nyksta ne metrais, o kilometrais, Baikalo ežero vanduo jau nebėra toks švarus, o jame glūdi beveik 20 procentų gėlo vandens. Upės ir toks jau nusenka, jau nekalbu apie vargšes upes, kurios teka per miestus, jos neretai jau netgi nebepasiekia jūros, ir tai nėra vien tik mano kliedesiai, tai – faktai! Todėl gulėdami ramiai karštose savo voniose, gal neskubėkime šampūnais ir visokiais šarmais suteršti vandens, pažiūrėkite į jį skaidrų, galbūt po šimtmečio tokio ir nebeturėsime, kadangi vanduo iš niekur neatsiranda, jis yra pastovus ir visas egzistuojantis pasaulio vanduo kažkada tekėjo dinozaurų gyslose, taigi tik tam tikri filtrai: augalai, žemė, debesų susidarymas, pravalo vandenį ir jį vėl padaro skaidrų, bet jis vis tiek yra tas pats, nes niekas jo nebepagimdys! Todėl turėkime galvoje, kad tas vanduo, kuris nueina su mūsų išmatomis, galbūt atsidurs limonado „bambaliuose“ toks pats tyras ir skanus, kokį nuleidome į kanalizaciją. Duok dieve, kad taip ir atsitiktų, kadangi mes vandenį daug daugiau naudojame, nei jis spėja atsinaujinti, todėl nenusiminkite, mielieji, kad vieną gražią dieną jis imtų stigti, tada už „bambaliuką“ mokėsime ne dešimtim ir ne dvidešimt litukų, o kauksim ir mušimės prie parduotuvių eilės, kaip kadaise dėl karvių kanopų sovietiniais laikais. Bet kam susimąstyti, jeigu kol kas vis tiek to vandens pilna ir apstu, kad net galima kalbėti telefonu, kol net ne mūsų, o BŪTENT VISOS ŽEMĖS TURTAS IR PALIKIMAS nuteka į smirdinčius kanalizacijos vamzdžius. Mūsų netaupumas, galvojant, kad tai yra DAUG, yra absurdiškas, visko tikrai nėra daug ir viskas tikrai mums nepriklauso. Tas pats ir su oru, tas pats ir su augalais, gyvūnais ir kitais Žemės ištekliais. Vanduo – vienintelis skystis, kuris yra bekvapis, beskonis, gali būti kietas, skystas ir dujinis, vandens yra daugiau nei žemės, bet jį taip lengva užteršti, taip lengva sudrumsti. Vanduo gali būti permatomas, beveik kaip stiklas, bet storame sluoksnyje, jis tampa žydras arba žalias dėl jame esančių dumblių, o ne dėl to, kaip kažkas sakė, kad jame atsispindi dangus. Net mes esame iš vandens, mūsų kūne yra 60-75 procentai vandens, mes gyvename vandenyje, kol gimstame, mes pilni šio nuostabaus skysčio, todėl šitaip nevertinti, šitaip netausoti ir šitaip siurbti vandenį gali ne žmogus, bet pabaisa, net žvėris, ir tas gerbia, ir saikingai tausoja vandenį, o mes būdami vos ne kaip vėžinės ląstelės kibirais deguto pilame į medaus kubilus nė nesusimąstydami, kad nuodijame viso pasaulio gyvybę kartu ir savo. Nesiūlau Jūsų plauti kojų viename litre vandens, bet bent būkit geri, užsukite čiaupą, jei nenaudojate vandens, juk šitaip padaryti neturėtų būti sunku. Galiausiai reikia ne susimąstyti, nes tas mąstymas labai greitai pasibaigia, panašiai kaip pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, siūlau ne mąstyti, o veikti! Mąstymą rišti su veiksmais ir tausoti, gerbti ir mylėti tai, kas iš tikrųjų mums net nepriklauso, bet taip su mielu noru kasdien naudojame.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, ateityje tikrai pakomentuosiu savo nuomonę apie paskutinę naujai perleistą Jurgos Ivanauskaitės knygą, na, o kol kas tiesiog pridedu anotaciją:

„Tyto alba“ perleido Jurgos Ivanauskaitės knygą „Pragaro sodai“. Metai iki „Raganos ir lietaus“ išleistas antrasis Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“ (1992) – tai prarastosios kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, to meto undergroundo, grupinis portretas, nutapytas sodriu rašytojos dailininkės teptuku.

Knygoje atsispindi Sąjūdžio metais pirmuosiuose Roko maršuose dalyvavusios autorės patirtis, ne vienas iš pagrindinių personažų turi nesunkiai atpažįstamus prototipus. Tarp roko muzikantų ir jų gerbėjų, pankų ir gatvės filosofų pasirodo ir „Raganos ir lietaus“ herojaus pirmtakas – charizmatas kunigas, gamtos prieglobstyje įsikūrusioje buveinėje globojantis besiblaškančias sielas.

Dabartiniam skaitytojui fatališkai atrodo detaliai aprašyta vienos iš centrinių romano figūrų Robertos patirtis gydantis onkologijos ligoninėje. Būtent jos žodžiais rašytoja taikliai diagnozuoja daugumos savo romano veikėjų būseną: „Baimė būti ir baimė išnykti. Baimė gyventi ir baimė numirti.“

Mistiniai sutapimai, XX amžiaus dvasinių guru, roko hitų citatos, visa persmelkiančio blogio, artėjančios Antikristo karalystės nuojauta sudaro „Pragaro sodų“ audinį, kuris primena įvairiaspalvėmis lemputėmis blykčiojantį lėktuvų taką, vedantį romano veikėjus galbūt į laisvę ir nepriklausomybę, galbūt į išsvajotus Vakarus, o galbūt – į niekur.

Ar daug pasikeitėme nuo "Rolando giesmės" laikų?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie prancūzų epą „Rolando giesmę“. Tikriausiai daugelis iš jūsų esate su šiuo epu susidūrę mokykloje, todėl galbūt tai nebe naujiena, o štai šį kūrinį man teko atrasti iš naujo. Kažkada jį vertinau kaip nuobodų ir nieko vertą kūrinį, bet dabar, mano akimis, „Rolando giesmė“ yra puikus dviejų pasaulių (krikščioniškojo ir kitatikių) sankirta. Kūrinys mane erzino savo nepakantumu, bet nieko negalėjai padaryti, nes ir šiandienos žmonės, nors jau, rodos, prabėgus tūkstančiui metų, visgi tebėra vis dar tokie patys nepakantūs, netolerantiški, nuožmūs ir žvėriški. „Rolando giesmė“ yra būtent toks kūrinys, kuriame susikerta pagonys ir krikščionys, bet pasirodo, pagonys čia vadinami musulmonai, bet tai ne bėda, nes krikščioniai tada galvojo, kad bet kokia kita religija yra blogis, nešlovė ir juos būtinai reikia atversti į tikrąjį tikėjimą. „Rolando giesmė“ man leido pasimėgauti krikščioniškuoju pasaulio neteisingumu, žiaurumu, na, aišku, kūrinyje krikščionys yra neva gerieji, bet nė velnio. Mano nuomonė išlieka vis ta pati, joks pasaulio individas negali kitam individui uždrausti tikėjimo, primesti savo ideologijos, o tuo labiau per prievartą grūsti savo religinių įsitikinimų. Tiesa, kalbant apie ankstyvuosius viduramžius, sugretinus mūsų laiką ir viduramžius, matome, kad pasaulis nelabai pakito, galbūt tik kryptys, bet mąstymas toks pat primityvus, jei anuomet fanatiškai tikėjome Dievu, tai dabar tikime pornografiniais filmais, ekonomika ir geresniu rytojumi. Iš tikrųjų „Rolando giesmė“ yra tas veidrodis, kuris parodo, kaip mūsų gyvenime integravosi krikščionybė, aš nieko neturiu prieš šią religiją, yra kaip yra, bet jų būdai ir priemonės atskleidžiami būtent šiame kūrinyje yra pavaizduoti kaip teigiama reformacija, bet deja, žvelgiant iš šiandienos taško, taip jau neatrodo, bet ką padarysi, „kakulio“ delnu nepatapšnosi ir istorijos neperrašysi. Kuo šis kūrinys dar yra naudingas ir įdomus? Nepaisant, kad jis senas, jame, kaip sakiau, yra tikrai nemažai nūdienos pasaulio realijų. Skaitosi greitai, nesulyginsi su sunkiasvoriais antikos kūriniais. Stebina dar vienas dalykas – hiperbolizuota garbė! Nežinia ar iš tikrųjų visada tokie žmonės buvo ar tai tik dėl perdėtos didaktikos atsiskleista autorių nuomonių vertybės. Jau tokia perdėta garbės vertybė, kad atrodo, kad be Karolio Didžiojo ir Dievo, pasaulyje daugiau neegzistuoja jokia vertybė. Manau, tai per daug sudievinta ir žvelgiant iš šiandienos pozicijos, matome, kad garbė dabar teikia net keisto humoro prieskonio, kada Rolandas turėdamas išsigelbėti mūšio lauke, geriau save atiduoda mirčiai, nes, pasak jo, garbė yra viskas. Mūsų nesąžiningais biurokratiškais laikais garbė yra lygi nuliui, o štai kaip garbingai žiūrim į pažįstamą, kuris gudriai ir nesąžiningai sugebėjo prasimušti visuomenėje. Tokia jau tiesa, yra ir skirtybių, bet ir šiandien visgi iš kažkur žinom, kad būti garbingam yra gerai, bet kažkodėl tokiai nebūnam, turiu ypač galvoje politinę grietinėlę. Taip, matyt, dabar jau gavosi, kad teks vis dažniau ir dažniau čia rašyti apie viduramžių literatūrą, kadangi dėl studijų kaltės, o gal labiau malonės, turiu įveikti nemažai literatūros, todėl manau, kad ir jums ne prošal susipažinti su ja, kad ir kaip bepasirodytu nuobodi. Grįžtant prie „Rolando giesmės“, čia galima aprėpti ne tik literatūros, paralelių su mūsų pasauliu, bet ir istorinių įdomybių, faktų iškraipymų krikščionių naudai ir to meto kultūrinių bei pasaulėžiūros klodų. Juk įdomu paskaityti lietuviškai išverstą kūrinį, dar iš tų laikų, kad žmonės manė, kad jie gyvena Visatos centre, toliau nuo jų ir Dievo gyvena graikai, dar toliau musulmonai – pagonys, o už jų – pasaulio galas su visomis pabaisomis. Laikai, kai žmogus siaubingai bijojo ne mirties ar vorų, bet mirti be paskutinio patepimo arba padaryti nuodėmę. „Rolando giesmėje“ glūdi visi šie raktai į mūsų literatūros raidą, istoriją ir kultūrą. Kaip pasitapšnojome, taip ir išsimiegojome, mano mielieji!

Jūsų Sirguliuojanti Maištinga Siela

Apie nieką ir kitus demonus

Sveiki mielieji! Būna dienų lyg tyčia, kada atrodo, kad gyvenimas teka kaip pieno upė, monotoniškai ir nieko ypatingo nenutinka. Taip galėčiau apibūdinti savo savaitę, jau nekalbant apie tai, kad reikia nustoti skųstis oru ir pasibaisėtinais keliais. Prisėdi prie kompiuterio ir nežinai ką parašyti, kuo galėtum pasidalyti ir papasakoti. Kadangi šiandien nėra temos, todėl kalbėsiu apie nieką! Apie nieką kalbėti galima visada, ką dažniausiai ir daro žmonės, kalbėdami apie nieką, klausosi nieko ir neretai gyvena su nieko, mes apsupti, okupuoti tuo nuožmiojo NIEKO – kasdieninės gyvenimo ceremonijos būtų iš tikrųjų nieko vertas, jei ne dvasinis žmogaus pasaulis, į kurį įeina jo vaizduotė, išmonė, svajonės, mintys ir samprotavimai. Kiekvienoje makaulėje glūdi niekas ir kartu nepakinkoma, galbūt ribų neturinti fantazija. Bet būna dienų, o net ir ilgiausių tarpsnių, kada, atrodo, niekas nevyksta arba nieko negali nutikti, nes nėra tam galimybių, o dievai, net nėra laiko, kad kažkas nutiktų. Kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, tai – absurdas! Nes kasdien visada kas nors nutinka, netgi tada, kai lovoje gulime pusplikiai apsidrabstę maistų ir žagsim kaip paskutinės kiaulės, diena kai reikia poilsio ir yra prasminga, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas nevyksta. Juk šiaip ar taip nieko neveikimas arba kalbos apie nieką dar niekam neatėmė gyvybės, atvirkščiai, ji būtina sąlyga, norit išgyventi PILNAME IR VISKO UŽPILDYTAME PASAULTYJE! Būdami ekologiški, mes jaučiame nuolatinį naujų permainų alkį permainoms, nors nepastebime, kad esame aptekę veikla, neskaitant tinginystės, kad norime vis dar daugiau galimybių, dar daugiau nuotykių, kad pagaliau nunuodytume tą NIEKO jausmą. Jau pradėjau tauzyti filosofiškai, o iš tikrųjų juk tauziju apie vieną ir tą patį – apie NIEKĄ! Keista, staiga viskas ima ir nuščiūva, viskas tampa abstraktu ir neapčiuopiama. Jeigu mes tiek apsipylę NIEKUOM, ir jeigu bet koks tauzijimas nejaučia tampa NIEKU, tada leiskit paklausti, gerbiamieji agrarinės valstybės piliečiai, tai kame yra PRASMĖ?

Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela

Mergina nubausta 101 kirčiu, nes per išprievartavimą pastojo

Nežinau kaip jums tos žmogaus teisės, bet pasaulyje vyksta tikros nesąmonės. Nieko beveik nekomentuodamas, tiesiog pridedu pranešimą:

16 metų mergina iš Bangladešo nuteista išplakti už tai, kad per išprievartavimą pastojo. Merginai skirta iškęsti 101 kirtį. Merginos tėvas buvo nubaustas pinigine bauda ir šeimą grasinama išvyti iš kaimo, jei bauda nebus sumokėta. Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad mergina netrukus po išprievartavimo buvo ištekinta, tačiau vėliau santuoka buvo anuliuota, nes auka per išprievartavimą pastojo. Merginą praėjusį balandį išprievartavo 20 metų kaimietis iš Brachmanbarijos regiono. Mergina buvo taip susigėdusi po pažeminimo, kad net nedrįso kreiptis į policiją. Vėliau kaimo vyresnieji prievartautojui atleido, o merginą nuteisė išplakti.

Knyga: Alessandro Baricco "Aistrų pilys"

Sveiki mielieji! Su paskutiniuoju žiemos mėnesiu, tikiuosi pavasario nereikės laukti iki kovo pabaigos ir nuo šiol bus vis šilčiau ir šilčiau. Man prasidėjo dar vienas semestras, nauja literatūra, todėl vis mažiau laiko skirsiu savo malonumui skaitymams savo prioritetines knygas, todėl skubu pristatyti dar vieną knygą, šįkart italų rašytojas Alesandras Barikas „Aistrų pilys“ (Alessandro Baricco „Castelli di Rabbia“). Ką aš galiu pasakyti apie šią knygą? Mažytis šedevriukas. Tai viena iš tų knygų, kurią galimą priskirti prie pačių pačiausių. Nedaug tokių knygų patenka į mano rankas. Šita knyga yra magiškai kaip ir „Šimtas metų vienatvės“, apie kurią jau rašiau, ši Baricco knyga taip pat buvo mažytis atradimas. Prisipažinsiu, tai antroji knyga, kurią man tenka skaityti šio garsaus ir jau klasiku laikomu autoriumi. Pirmoji knyga buvo „Novečentas“, teatrinis monologas, kurią turėjau garbės ir vaidinti dar mokykliniais laikais. „Aistrų pilys“ knyga yra stebuklinga tuo, kad autorius magiją daro iš paprastų, elementarių, kasdieniškų dalykų, iš pirmo žvilgsnio, čia nėra jokios magijos, bet... Berniukas, kuriam nuo mažumės našlė davė didžiulį švarką, jį privalo nešioti, kol galutinai išaugs ir tai bus jo subrendimo ženklas. Įsivaizduojate vaiką, kurio tikslas pagaliau išaugti nuolatos didelį švarką? Jis jį pradeda net sapnuoti, gyventi juo. Tai jo troškimas. Ponas Reilis stato pirmąjį geležinkelį, visi į tai žiūri kaip į stebuklą, bet niekas net nežino, kad tam traukiniui taip ir neverta pajudėti iš vietos; sūnus mulatas įsimyli savo netikrą motiną, netikra motina savo netikrą sūnų. Vienas architektas sumano pastatyti stiklinius rūmus. Sąsiuvinis, kuriame sunumeruotos sąvokos. Kasdien po vieną, kad labiau pažintų pasaulį. Tai ir yra magija, kai šių žmonių likimai persipina ir gaunasi nuostabi, užburianti istorija. Tikiu, kad tokios istorijos buvo pasakojamos labai seniai, istorijos, kurios virsta legendomis. Ir tai yra nuostabu! O jau rašymo stilius – pilnas muzikos, bet tikrai ne monotonijos. Skaitai ir galvoji, kad tokia istorija yra taip papasakojama, lyg ji būtų vienintelė istorija visame pasaulyje, o svarbiausia – ji apima žmonių aistras, toriškumus. Baricco klausia, kas yra tie žmonės, kurie neturi savo jausmų, troškimų, svajonių, aistrų? Niekas. Jie – tušti, o štai jų aistros, priešingai, veda juos į priekį, į gyvenimą ir tai knyga yra būtent apie tai. Tai knyga su prieskoniais, su tokia dvasia, kuri tvyro tarp eilučių, veikėjuose, jų poelgiuose ir meistriškai sulipdytuose sakiniuose. Teko girdėti, kad vertimas gan prastas ir dalis to autentiškumo nuplaukia, gaila, nes ir su vertimu man pasirodė knyga labai sodri ir atskleista. Ką aš dar galiu pasakyti? Džiaugiuosi šį mažytį stebuklą įsigijęs į savo biblioteką. Kas žino, gal vieną dieną ir vėl sugrįšiu prie Alessandro Baricco. Beje, šiam teko garbės svečiuotis vienais metais ir Lietuvoje, knygų mugėje, tada jis labiau pristatė savo knygą „Be kraujo“, šis rašytojas nėra labai produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys yra originalus ir savitas. 1991 metais Italijoje debiutavo su „Aistrų pilimis“ ir nuo šiol yra laikomas šiuolaikiniu klasiku, vienas žymiausiu italų autorių. Pietiečių literatūra kaip jau žinote yra labai aistringa, ši knyga yra kitokios aistros, gal dėl to, kad tai aistra ne apie žmonių meilę, bet aistra gyvenimui, todėl stebiesi skaitydamas, kad visgi gyvenimas yra gražus savo smulkmenose, pradedi žvelgti į vaikystę, gal ir aš kažkada turėjau panašų švarką, kurį iš visų jėgų stengiausi išaugti, taip stengiausi, kad tą švarką išmainiau gyvenimo pakelėje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namai" / "Home"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu pristatyti jums filmą, kurį net neturite, bet PRIVALOTE pamatyti! Aš vis šneku apie homoseksualų teises, apie tai, kad nebūtume abejingi, kad būtų mažiau smurto, kad kovotume už Tibetą, bet beveik nepaliečiu pačios svarbiausios temos – ekologijos. Filmas „Namai“ yra nepaprasto grožio, akis atveriantis dokumentinis filmas, kuris apimą ciklą nuo Žemės atsiradimo istorijos iki šių dienų globalinių problemų ir net nagrinėja išgelbėjimo perspektyvas. Tai filmas, kuris susitelkia ties Žemės egzistavimo istoriją ir žmogaus kaip civilizacijos nešėjo pasakojimą. Filmas kitiems tik įdomus, kitiems kyla įvairių pamastymų, o mane tai sukrėtė. Žiūrint tą filmą tiesiog atsistebėti negaliu, kaip mes, žmonės galime tiek gręžti, tiek naikinti, tiek teršti žemę, kad iš jos turėtume tik tiek, ką turime dabar. O mes turime jau pusę prarastų mūsų Motinos Žemės išteklių. Neverta pasakoti apie šio filmo naudą, ji ir taip akivaizdi, bet baisiausia, kad ir kaip tu asmeniškai norėtum viską pataisyti, kad ir kaip norėtum prisidėti prie gyvūnų, vandens ir medžių išsaugojimą, tai vienam padaryti ir visko atitaisyti neįmanoma. Filme taip pat kalbama apie ledynų tirpimą, dumblių nykimą, kurie išvalo vandenynus, nusekusių upių pavyzdžiai ir nepraleidžiamas pro ausis uždelsto veikimo bomba – Sibiro metano laukai, kur nutirpus amžinam įšalui, atsidengs milijonai hektarų dumblių masyvų, kurie išskiria dvidešimt kartų daugiau šilumos nei pats anglies dioksidas. Taigi žemė netolimoje ateityje gali pavirsti tikru šiltnamiu, arba kitaip sakant, keptuve. Šis filmas, kurį mačiau pirmą kartą 2009 birželį, buvo parodytas vienu metu tą pačią dieną ir tą pačią valandą per beveik visų šalių televizijas, kartu ir Lietuvoje, kad žmonės susipažintų su artėjančiomis nelaimėmis ir pradėtų rūpintis ne tik savo šikna ar nauja mikrobangų krosnele, bet ir visu likusiu pasauliu, kurį išmelžėme kaip gerą pieningą karvę. Taigi šis filmas buvo sukurtas tam, kad pagaliau žmonija pabustų, nustotų gręžti žemę, o kibtų į ateitį ir padėtų išsaugoti, kas dar liko. Kiek vandens, kiek dirvų, laukų, gyvūnų mes įkinkėme į savo gyvenimą, pasižiūri šį filmą ir matai, kad visa gyvybė tiesiog dabar vergauja vien tik žmonijos gerovei. Galvijai sėdi ganyklose, rupšnoja žolę ir net nenutuokia, kad jie iš tikrųjų yra aptvare, kurį drąsiai galima pavadinti koncentracijos stovykla, kol žmonės jų nenuvedė į skerdyklą. Net nupurtė, kad šitiek puikios mūsų žydrosios planetos jau nuniokota, filme pateikti faktai ir skaičiai šokiruoja, rodyti gražūs planetos vaizdai ima keistis į nualintuosius ir net darosi nebeaišku, kaip ištemsime dar 50 metų kai per pastaruosius pakeitėme Motinos Žemės veidą nepataisomai. Apie visą tai ir dar daugiau filme „Namai“. Pakvieskime Žemę į pasimatymą. Dėkui http://www.torrentai.lt/ kurie įdėjo šį filmą, jis be galo reikalingas mums visiems, o labiausiai Žemei, mūsų visų namams.

Jūsų Maištinga Siela

Mano paveikslas: "Reinkarnacija"

Sveiki mielieji! Šiandien trumpai noriu tiesiog pristatyti naują savo darbelį, kuriam iš tikrųjų net nesugalvojau pavadinimo, bet dabar impulsyviai duosiu – „Reinkarnacija“. Tiesiog paveikslas, kuris galbūt papuoš miegamąjį. Teptuko į rankas neėmiau nuo paskutinio paveikslo tapymo, tai yra prieš pusmetį, kai savo idėją išreiškiau per susidvejinusią moterį. Šis darbas kaip matote yra kitos, jame daugiau niūresnių spalvų, nežinau kodėl taip gavosi. Iš pradžių net išsigandau pamatęs, kiek paveiksle matosi juodos spalvos, ne dėl to, kad ši spalva būtų negraži, bet ji kartu neša ir tokį niūrumą, bet jau teko išklausyti vieno draugo nuomonės, todėl visai apsidžiaugiau, jog jam patiko, jog ryškios tendencingos spalvos, anot jo, atsimuša iš pirmo žvilgsnio jaudai pilkame fone. Aišku, nuotraukoje nepamatysite nei technikos, nei storesnių paveikslo potepių, todėl galima tik iš bendro konteksto spręsti apie paveikslo prasmę, kuri iš dalies ir man pačiam tebėra paslaptis. Neklauskite, kas čia pavaizduota, negaliu jums atsakyti, nes, manau, kad ir taip puikiai matote, kadangi turite akis ir sėdite prie monitoriaus. Tema kaip visada mano pasaulio saviraiška – siurrealizmo prizmė, tikrovė sumišusi su magiškuoju pasauliu, iš kurio, mano galva, ir gaunasi nebloga dvasinės būsenos, kartu ir idėjos saviraiška.

Jūsų Maištinga Siela

Dėl Tibeto skvero steigimo Užupyje

Sveiki mielieji! Šiandien aptikau žinią, jog Vilniuje planuojama įrengti Tibeto skverą, o tai mano galva, yra nuostabu! Dauguma entuziastų nori jį įrengti Užupyje, o jūs kaip žinote, šis meninis Vilniaus rajonas yra pasiskelbęs kaip atskira respublika ir turi savus įstatymus ir savas šventęs, galbūt ateityje daugiau parašysiu apie Užupio unikalumą, kurio daugiau niekur pasaulyje ir nerasite. Štai, mano nuomone, labai svarbu yra įrengti Tibeto skverą vien tam, kad pripažintume Kiniją kaip šalį tautų egresorę, vygdžiusią tibetiečių genocidą. Kartu tai yra ne tik meninins išmislas, bet ir savotiškas pripažinimas, tautos, kuri jau pavergta 51 -ienerius metus! Kadangi mūsų saitas pasisako už Tibeto gynimą prieš šiurkščią Kinijos diktatūrą, todėl man svarbu yra kiekvienas krestelėjimas Lietuvoje susijęs su Tibetu ir jo apraiškomis. Taigi pridedu straipsnį:

Vilniaus savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitete buvo svarstomas klausimas dėl Tibeto skvero įkūrimo Užupio rajone, Malūnų gatvėje. Komitetas priėmė sprendimą siūlyti idėjos autoriams ieškoti kitos nei Užupyje vietos, tinkamos skvereliui įkurti. Mes, Tibeto skvero idėjos autoriai, esame linkę manyti, kad būtent Vilniaus rajonas Užupis yra tinkamiausia vieta šiam skverui įkurti. Taip pat primename, kad Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija dar 2009 metų balandžio 21 dienos posėdyje pritarė prašymui suteikti Tibeto vardą skverui Užupyje. Tibeto skvero idėją remia Užupio respublikos savivaldos institucijos. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama yra Užupio garbės pilietis, kuris lankėsi šiame išskirtiniame Vilniaus rajone 2001 metais. Tibeto dvasinį lyderį tuomet oficialiai priėmė sostinės vadovybė, šis įvykis buvo palankiai sutiktas tiek oficialių institucijų, tiek Užupio bendruomenės, tiek ir žiniasklaidos priemonių. Tibeto vardo suteikimas skverui niekaip neprieštarauja „vienos Kinijos“ politikai, kuria remiasi tiek Europos Sąjunga, tiek ir Lietuvos Vyriausybė. Norime akcentuoti, kad šis skveras įprasmintų kultūrinį ir dvasinį Vilniaus bei Tibeto bendradarbiavimą, kuris prasidėjo dar 1990 metais Dalai Lamai, vienam pirmųjų, atsiuntusiam sveikinimo telegramą, kurioje džiaugiamasi atkurta Lietuvos nepriklausomybė. O jau 1991 metais Dalai Lama lankėsi Lietuvoje ir nuo tada prasidėjo aktyvus lietuvių domėjimasis Tibeto kultūra, kurį taip gražiai įprasmina rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis palikimas. Esame įsitikinę, kad Tibeto skvero įkūrimas neturės neigiamos įtakos Lietuvos ir Kinijos santykiams, o veikiau taps būdu Lietuvai ir Vilniui tapti patrauklesniems tiek Vakarų, tiek Rytų šalių turistams. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis pasisako už Kinijos valdžios ir Dalai Lamos bei jo atstovų dialogą ir taikų santykių sureguliavimą, siekiant tvaraus sprendimo, gerbiant Tibeto kultūrą, religiją ir identitetą, todėl Tibeto skverelis galėtų tapti gražiu simboliniu kvietimu šiam dialogui, taip pat demokratijos plėtrai regione. Reikalaujame, kad Vilniaus miesto valdžios institucijos atsižvelgtų į Užupio bendruomenės nuomonę, taip pat UNESCO komisijos Lietuvoje, tarpparlamentinės grupės ryšiams su Tibetu, Tibeto kultūros fondo, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro nuomonę, kad Tibeto skverelis reikalingas Vilniui.Autoriai yra Tibeto laisvės rėmimo grupės nariai.

Knyga: Jan Guillou "Blogis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną perskaitytą knygą, kurią galbūt ir jūs skaitėte arba ketinate skaityti, o gal kažko panašaus ir ieškote. Šį kartą mano akiratyje švedų rašytojo Jano Gijaus „Blogis“ (Jan Guillou „Ondskan“). Čia jau rašau apie nebe pirmą švedų rašytoją ir vis skandinavų šalys nepaliauja stebinti savo keistai paprasta ir kartu nepaprasta literatūra. Iš tikrųjų skandinavai nesiekia nieko užslėpti po keistomis mūsų literatūroje būdingomis metaforomis ar metonimijomis, todėl galbūt ta vadinamoji simbolinė literatūrinė kalba nėra tokia turtinga kaip mūsų, tačiau skandinavų pasirinktos temos yra įsišaknijusios čia ir dabar, kas aktualu, o mes vis mėgstam žvelgti į praeitį, rašyti vis apie sovietinių laikų išgyvenimus, bet kas vyksta aplinkui, mums tampa svetima, metaforizuota ir tarytum lietuvių literatūrai neįdomu ir tik nedaugelis rašytojų rašo būtent apie dabartinius laikus, aišku, tai nėra problema. Kalbant apie romaną „Blogį“, verta paminėti, kad tai autobiografinis romanas, paremtas autoriaus asmeniniais išgyvenimais, o tie išgyvenimai, Dieve mano, patikėkite, tikrai nėra jau tokie lengvi, mano galva, netgi labai šiurpūs. Šią knygą drąsiai galėčiau pavadinti jaunimo smurto knyga, o ne blogio, bet čia ir slypi tas romano raktas, kad smurtas yra per daug konkretus, o štai blogio šaknys kur kas gilesnės, autorius nagrinėja šalia smurto ir jo priežastis ir čia autoriaus akys krypsta į tėvų ir aplinkinių auklėjimą bei jų požiūrį į smurtą. Penalizmas – smurtas teikiamas žmogui, siekiant gerųjų auklėjamųjų tikslų. Knyga išleista 1981 m. taigi Švedijoje ji jau tapusi moderniąją klasika, todėl apie smurtą tais laikais, mano nuomone, kalbėta dar nedaug. O knygoje taip įtaigiai aprašoma Eriko smurto ir blogio daigo sėjimo procesas, kad iš tikrųjų sunku atsiplėšti. Erikas nuolatos mušamas tėvo, galima sakyti, už nieką, galiausiai Erikas pakliūva į internatinę mokyklą, norėdamas išvengti smurto, bet čia jis ir vėl pasireiškia, kadangi gimnazistų vedama politika artima nacistiniai ideologijai, Erikas ne iš tų, kuris leistųsi žeminamas ir mušamas vyresniųjų. Čia prasideda dviejų metų kova internatinėje mokykloje; kova su tiesioginiu smurtu ir intelektualiuoju, paremtu Indijos revoliucionieriumi Gandžio. Iš tikrųjų skaitai ir purtaisi nuo visų tų mokyklos taisyklių, nuo suaugusiųjų nesikišimo ir abejingumo. Nežinau ar Lietuvoje yra tokia vieta kaip „rėmas“, kai mokinys daug jaunesnis už neva nepaklusnumą, bet iš tikrųjų už nevergavimą vyresniesiem, yra kviečiami į kovą, kurioje retai kas iššliauždavo iš rėmo, aikštelės už valgyklos, su sveikais dantimis ar nosimi. Šalia smurto Erikas bando suprasti, iš kur visa tai kyla, ar su tuo reikia kovoti, o gal nusileisti? Bet kai Taryba užkabina Eriko draugą, jį terorizuoja, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir Erikas supranta, ką reikia daryti. Galiausiai, romano pabaigoje, blogis sugrįžta su kaupu jo autoriui, tai yra Eriko tėvui, ir čia viskas labai gražiai užsibaigia, kad gyvenime dažniausiai yra lygiosios, kaip šauksi, taip ir atsilieps, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Manau, ši knyga žiauri, bet teisinga, tikrai nepabos jos skaityti, nes tai siužetinė knyga, lengvai skaitosi, nėra gilių filosofinių minčių, bet jausmas perskaičius knygą išliks ryškus, tarsi pats asmeniškai būtum perėjęs tą visą pragarą. Aišku, knygą turėtumėte rasti bibliotekose arba knygynuose, jeigu dar neišpirko, nes leidimas tikrai nėra iš naujųjų. Gero skaitymo su Jano Gijo „Blogiu“.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Rimas Tuminas "Vyšnių sodas"

Sveiki mielieji, šiandien skirsiu kelis sakinius teatro pasauliui. Neseniai teko būti Rimo Tumino režisuotame spektaklyje pagal Antonijų Čechovą „Vyšnių sodas“. Šio režisieriaus spektaklyje buvau jau antrą kartą, todėl jau braižas puikiai atpažįstamas ir kaip visada nepaprastas bei savitas. Pirmasis spektaklis buvo beveik prieš dvejus metus „Trys seserys“ taip pat statytas pagal Antonijų Čechovą. Prisipažinsiu, „Trys seserys“ man asmeniškai buvo geriau tiek scenografija, tiek pačių aktorių vaidyba. Kalbant apie patį spektaklį „Vyšnių sodas“, reiktų pasakyti, kad šis spektaklis patiktų ne visiems. Tie, kurie tikisi Raimondo Bingelių „bajerių“, komiškų elementų ar meilės intrigų, iš „Vyšnių sodo“ to geriau nesitikėti. Šis spektaklis gan statiškas, kai kam pasirodytų net monotoniškas ir „blevyzgos“ apie nieką, jau teko išgirsti ir tokių nuomonių, bet šis spektaklis, mano galva, yra visgi ne toks. Jis gilus ir tiksliai motyvuotas, tai pasakojimas apie vienos šeimos nuskurdimą, kai jie nesutinka parduoti „Vyšnių sodą“, kad išgelbėtų savo finansinę padėtį, galiausiai šeima tiek nuskursta, kad jie beveik pusvelčiui parduoda „Vyšnių sodą“. Tai gili, skaudi istorija, kurios drama vyksta ne tiek išorėje, bet kiek pačių veikėjų viduje, grumtynės su tiesa, kuriai tenka pažiūrėti tiesiai į akis. Šalia to man padvelkė ta dvasia, ta būtent autentiška laikotarpio dvasia, kai šeimos spręsdavo savo likimus, kaip aplinkui važiuodavo tik traukiniai, moterys dėvėdavo skrybėlaites, o vyrai galėdavo įšaukti priešininką į dvikovą. Šiame spektaklyje vaidino tikri scenos grandai: Eglė Gabrėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas (Leo), Andriaus Žebriauskas, Gediminas Girdvainis, Larisa Kalpokaitė ir kiti. Ir nepaisant visų aktorinių veteranų, spektakliui kažko trūko, kartais trūkdavo balso, prisipažinsiu, kad pasijutau kone kurčias, kai senesnio rango aktoriai kalbėdavo, o Žebriausko vaidinamos kalbėsenos ne visada ir suprasdavau. Žodžiu trūko aktoriams įkvėpimo, o šiaip viskas buvo tikrai puiku. Scena tikrai atspindėjo devynioliktąjį amžių, kada visas pasaulis buvo dalijamas tik į Maskvą ir Paryžių, kaip beje ir „Trejų seserų“, kai kur net personažų žodžiai ryškiai kartojasi, bet tai jau Antonijaus Čechovo įtaka, o ne režisieriaus. Ir nepaisant tai, Tuminas yra scenos genijus, savaip pastatyti ir interpretuoti Čechovo dramą gali ne kiekvienas, beje visos Čechovo dramos ir yra pastatytos Tumino, kurias galėjome pamatyti visus per pastarasis dienas, nes vyko Čechovo garbei rengiamas teatro festivalis. Nors „Vyšnių sodui“ jau 20 metų (pirmą kartą pastatytas 1990m.), galima sakyti, atkentėjo net dvidešimt metų teatro pakylėjimo ir savo susidomėjimo dar neprarado, nes salė buvo pilnutėlė, o bilietus juk pirkome prieš kelias savaites, todėl teatrui tikrai nėra reikalo sirgti nepopuliarumu, kadangi žmonės noriai eina į teatrus ir mėgaujasi vaidyba, istorija ir net turi savo numylėtinius aktorius bei režisierius. Šis spektaklis vyko Lietuvos nacionaliniame teatre, iš pradžių buvo šilta, bet tos šilumos viduje pritrūko, nes pradėjau stirti, o juk teatre nesiori kaip gyvuliniuose vagonuose sėdėti su storomis striukėmis, bet galiausiai ne tame esme, bet tai, jog beveik po metų pertraukos pabuvau rimtame spektaklyje ir šįkart neketinu ilgai gaišti iki kito ir reikėtų pradėti žvalgytis po vasario mėnesio repertuarus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Palikti sniegynuose"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti kino filmą „Palikti sniegynuose“ (Eight below). Nors šiam filmui jau geras ketvertas metų, bet aš jį pamačiau tik dabar, paskatintas lituanisčių barako gyvėtojų, dėkui joms už aliuziją į nuoširdų ir graudų kino filmą. Šis filmas kiekvienam romantikui suvirpins širdį, ne dėl to, kad jis per daug sentimentalus, bet tiesiog jis labai žmogiškas. Šiame filme neįmanoma išlikti abejingiems tik vieniems dalykams – šunims. Tos nuostabios sniego šunų akys, bandos hierarchinis vaidmuo ir sudėtingos išgyvenimo sąlygos minusinėje penkiasdešimties laipsnio šalčio temperatūroje yra pats geriausias nusiginklavimas prieš ekraną. Čia yra vienas iš tų atvejų, kada šuo tampa lygiagretus kitam žmogui kaip lygiateisis draugas ar netgi tikras šeimos narys. Iš tikrųjų buvo įdomu stebėti tą negailestingą kančią, tarytum būčiau mazochistas, tarp žmogaus ir gyvūnų jausmų besipinančių interesų. Sakau, tokiam šalčio fobui kaip man, pirmasis pusvalandis spoksant į demonstruojamą ledą ir pūgą buvo labai jau žvarbus, o dar Vilniui tokie šalčiai, kad gyventi ramiai negali, o ką jau bekalbėti apie Antarktidos speigus. Siužetas labai paprastas: po vienos kelionės į kalnus du žmonės kone mirtinai sušalo ir juos iš bazės Antarktidoje lėktuvu pargabena į žemyną per baisią audrą, o Antarktidoje paliekami šunys, kurie iš tikrųjų ir išgelbėjo tuos du žmones. Jie paliekami surišti kieme ir niekas nė numanyti negalėjo, kad šią žiemą daugiau niekas į šią bazę nesiruošia grįžti. Po penkiolikos dienų šunys išsiilgę ne tik šeimininko, bet ir maisto, nutraukia grandines ir apsiima išgyventi vieni patys, medžiodami paukščius ir kitus gyvius, kurių, aišku, nėra labai gausu Antarktidoje. Kita drama vyksta šeimininkui, kuris niekaip negauna finansavimo ir leidimo grįžti į Antarktidą, kad galėtų pasiimti savo numylėtus šuniukus, ir galiausiai drama rutuliojama pagal visus Disnėjaus filmui būdingus bruožus. Šis filmas sukurtas pagal tikrus faktus, todėl duoda lakią fantaziją, kaip iš tikrųjų realybėje šunys galėjo vieni ant ledo išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Primenu, kad šį filmą galite sėkmingai parsisiųsti iš http://www.torrentai.lt/ šiais laikais su filmo įsigijimu nėra jokių problemų, todėl jei norite jausmingos, tiek šaltos, tiek ir šiltos dramos, kuri suvirpintų širdis, manau, šis filmas bus tikrai neblogas šiltuose sausio mėnesio apgultuose namuose su arbatos puodeliu rankose.



Maištinga Siela

Viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą

Sveiki mielieji, nauji metai ir nauji vargai. Rodos, per Saulės užtemimą Motina Žemė nutarė nemiegoti ir padovanoti dar vieną katastrofą – žemės gebėjimus Haityje. Ir pareikalauti daugiau negu dešimtadalį milijono gyvybių, aišku, galima ginčytis ar tai Saulės užtemimo įtaka ar atsitiktinumas, kaip ir 2004 cunamis Indijoje. Bet katastrofų akivaizdoje žmonės tampa geresni ir supratingesni, štai kaimynai estai Haičiui paaukojo daugiau nei JAV, aišku, išvedus atitinkamą išgalių vidurkį, mes taip pat nebuvome abejingi ir prisidėjome kad ir trupinėliu, o štai įsijungus žinias tik ir girdžiu Haičio gyventojus, kad neva niekas nieko nedaro, mes jų negelbėjame ir panašiai. Suprask kaip nori, aišku, už juos kalba artimųjų praradimo skausmas, badas ir nesaugumas, žinojimas, kad rytoj jau niekad nebebus taip, kaip buvo vakar. Gamta ir Žemė, regis, ir vėl susimokė prieš žmogų ir parodžiusi pirštu liepė eiti į kampą, gana prisižaidėme protingais ir galingais, nesiginčysiu, mums reikia dar ne tokio gero „bizūno“ ir patys suprantate už ką. Kol Lietuvoje karaliauja naujo dešimtmečio šalčio rekordai, galime pasidžiaugti šiltais namais ir nušalusiomis galūnėmis, aišku, jeigu turite tokius namus. Šiltai gulėti lovoje ir žiūrėti chorų karus, klausytis Šapranausko komentarų, ir bandyti spėlioti ar jis kartais nepadauginęs kalba, ar tik reiškia didelį perdėm perdėtą pasitikėjimą humoru. Na, bet tai ne amžiaus klausimus, todėl paliekam Šapranauską atokiau ir pakalbam apie naujų gerų balsų paieškas, pasiklausius chorus tik ir trūkčioji pečiai, kur talentingi žmonės buvo iki šiol? Kodėl nedainavo? Savaime suprantama, juk ne kiekvienas nori veltis į muzikinį teršalų pasaulį. Talentingas žmogus dažniausiai pasirodo esąs dar ir protingas, todėl jis renkasi kitą, daug saugesnį kryptį, nei staigi šlovė ir praturtėjimas. Gal ir gerai. O štai chorų karai man įrodė, kad visgi Lietuva dar gali būti vadinama dainų šalimi, nors pastaruoju metu jau buvau pradėjęs manyti, kad tai – mitas. Šalia to, savaitės bėgyje išgirdau ir žurnalistės Skaivos Jesevičiūtės komentarą, kad ne va kaimynė suspardė jos šunį, aišku, drąsioji Skaiva ryžosi ginti gyvūnų teises, po to liko tik mėgautis, kaip ji su kamera nuvažiavo į kalėjimą ir bandė suregzti interviu su pagarsėjusiu dar vienu šuniuko skriaudėju, kurį vyrukas numetė nuo tilto. Vyrukas pasirodo baisiai „naglas“ į kamerą aiškiai parodė, kad nesigaili ir jaučiu tik gailėjosi savęs, kad buvo ale toks kvailas ir įdėjo filmuotą medžiagą į internetą, o už nusikaltimą savigraužos nė lašo, tikriausiai Marse lengviau aptikti vandens. Džiaugiuosi, kad Skaiva stojo ginti nors už šunų teises, kai tuo tarpu Lietuvoje vis dar negerbiamos ir žmonių teisės. Bet ai, koks skirtumas ar žmogus, ar šuo, juk vis tiek ir vienas, tiek ir kitas, pagal mus lietuvius, to paties nuodėmės verti. Aišku, šuo geriau, juk jį gali skriausti, jis nepasiskųs garsiai ir niekam neatlėkęs nepasisakys kankinamas. Baisu kas darosi, ir nenuostabu, kad dar žmonės Haityje už mūsų visų nuodėmes tikriausiai ir miršta, juk, jei tikėsime karma, mūsų visi veiksmai turi atoveiksmį, kurį gali priimti kiekvienas iš mūsų. Taigi kokia visuomenė, tokios ir bausmės visuomenei nuo pačios Motinos Gamtos. Bet nesiskųskim, Lietuvoj dar visai ramu, tik va Dievas šiemet nepašykštėjo šaltos žiemos, kai kas nuo jos kenčia, o kai kas ir mėgaujas. O prie kurių esi tu?

Jūsų Maištinga Siela