20 metų laisvoje Lietuvoje - tai kas pozityvu ir ilgaamžiška

Sausos žemės sauja mano delnuose,
Tampa brangesnė už viso pasaulio auksą.
Staiga pakilęs vėjas ją išbarsto po dulkelę,
Išbarsto keliais protėvių dvasia pagonių maldą.

2010 03 11 Mindaugas Urbonas

Sveiki mielieji, buvo laikas, kada tikėjo mūsų tėvai ir seneliai, kad ateis geresnis rytojus, kuriame mes gyvensime. Mes kažkodėl tikimės, kad gražesnis rytojus ateis jau mūsų vaikams, nesuvokdami, kad jau gyvename savo aukso amžiuje, gyvename laisvėje. Kas pasakys, ar skanesnis obuolys užaugintas laisvoje Lietuvoje, ar tame vilties apnikusiame sodžiuje, kai laisvės žodis buvo saldesnis už viso sodžiaus derlių? Šiandien pasidariau sentimentalus, bet esu tarsi užburtas tokio purtančio jausmo, kad esu laisvas, esu laisvas, esu be proto laisvas ir nežinia, ką su ta beprotiška laisve daryti, juk milijonai kelių į visas pasaulio šalis, bet kažkodėl norisi pasilikti čia, pasilikti ant akmens ir ilgai ilgai sėdėti, niekur neišeiti, apie tai pridedu šio straipsniuko gale eilėraštį. Prisipažinsiu, buvau labai neteisingas žmogus tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Aš vis tarsi senis šimtametis stenu ir sakau, kaip viskas blogai, kaip nėra teisybės, kaip nėra lygybės mūsų šalyje, iš dalies tai tiesa, kol mūsų kontekste Lietuva reiškia mes t.y. dabarties žmones, bet kai į Lietuvą apjungi save, aplinkinius, istorinį kontekstą, mūsų senelius, protėvius, galiausiai pagonis, žvėris, laukus, miškus, girias, upės, ežerus ir visą kitą, tada supranti, kad dabartinės bėdos tėra tik mūsų apsileidimas, mūsų abejingumo padarinys, jeigu iš tikrųjų visi degtų troškimu turėti lygybę ir teisingumą, tai visi kaip vienas kaip tada per Baltijos kelią sukiltume ir padarytume perversmą, utopiška nūdienos pasaulyje, bet juk tai mūsų šalis yra padariusi! Ji tikrai kažkada buvo tokia vieninga, ji iš tikrųjų siekė savo teisingų vertybių, tuo ir mes turėtume siekti. Bet ir vėl pradedu bambėti, o tik noriu pasakyti, kad Lietuva nėra vien tik šalis, kuriame tu turi klestėti ir melžt pinigus sau į sterblę, Lietuva yra žemė, Lietuva yra mąstymas, Lietuva yra mechanizmas, Lietuva yra gamta, Lietuva yra upės ir ežerai, Lietuvą bučiuoja 99 km jūros, Lietuva yra nugulti kapai, Lietuva yra miškai ir laukai, Lietuva yra keliai, Lietuva yra sodybos, kaimai ir miestai, Lietuva yra seni piliakalniai, Lietuva yra žiema, pavasaris, vasara ir ruduo, Lietuva yra daina, javų laukai, gėlių darželiai, Lietuva yra magiška ir mitiška, Lietuva yra dangus, Lietuva yra draugas. Ir nesutinku, kurie iš Lietuvos reikalauja daugiau, kad būtų daugiau, mes patys turėtume būti vieningesni, juk daugeliui ši Kovo 11 – osios diena yra tik išeiginė, kada galima pagerti, pasidžiaugti pailgėjusiu savaitgaliu ir t.t. O ir šiais laikais tampame kosmopolitais, nebenorime turėti ribų, pasaulis mūsų vizijoje turėtų tapti viena didele valstybe, pamažu, sakyčiau, link to ir einama, juk pažiūrėkite, visada galime išvažiuoti, kokiame Londone nebesuprasti, kur yra patys anglai, ten pilna vietnamiečių, prancūzų, italų, brazilų, lietuvių, lenkų, vokiečių, kurie nesureikšmina savo kilmės šaknų. Net pagal Karmos diagnostiką, patriotizmas, mirtinas atsidavimas tėvynei nėra geras, jeigu jis aplenkia dieviškąją meilę, tačiau aš manau, kad patriotizmas yra sveikintinas, galbūt tai yra slenkstis, pasenęs mąstymo mechanizmas, bet jeigu tikėsime, kad Lietuva yra daugiau negu žmonės, todėl kodėl nemylėti savo šalies, kaip dievo apraiškos dalies. Taigi sveikinkime savo patriotizmą, didžiuokimės, bet neišpuikime, nors tikrai pažįstų žmonių, kurie nekenčia, kad yra lietuviai, kad lietuvis lietuviui yra skaniausias patiekalas, ypač, kai pasiklausai emigrantų. Tarsi mums ir vėl reikėtų priešo, kuris suvienytų paklydusius lietuvius, kad jis ir vėl išmoktų būti broliais ir seserimis. Linkiu, kad to priešo nereikėtų turėti, noriu tikėti, kad Lietuva niekada nedings iš žemėlapio, nedings mūsų sąmonėje, mūsų kalboje, kad galiausiai nedings mūsų miškai, laukai ir mes patys. Gerai pagalvojus, juk šalys yra žmonijos prasimanymas, juk pasaulis yra vientisas, jis neturi savo ribų, sienų, pasaulis neturi sostinių, tai mes sukūrėme valstybes ir pasaulį įsivaizduojame politiškai, bet valstybės jau gyvuoja nuo senų senovės, prisiminkime graikus, mūsų baltų gentis, jau tada kažką reiškė žemė ir t.t. Ir aš tikiu, kad per beveik du tūkstančius metų Lietuva tapo mechanizmas ir ji turi savo aurą, biolauką, ji turi savo karmą, savo dvasią, likimą, kuri formavosi šimtus metų, todėl tai, kas tiek laiko formavosi, aš labai abejoju ar tie 20 metų galėjo ją sunaikinti, ar galėjo ją sunaikinti tie žmonės, kurie spjovė ant Lietuvos ir tapo kosmopolitais. Nemanau. Jau pavasaris, šiandien atsidariau langus, sutvarkiau namus. Gera. Šviežias vėsus oras ir mūsų šalies gimtadienis, mūsų šaliai ne 20 metų, mes sena šalis, kuri keitėsi šimtmečiais, o ta 20 metų atkarpėlė tėra tik viena karta, mūsų karta, kuri galbūt netaps kosmopolitiška. Man labai patiko vienas Sigitos Gedos eilėraštis, kuriame jis kalba, kad išvažiavo į Rytus, į kalnus, kur sėdi kažkur aukštai tarp skardžių ir kažko labai labai ilgisi, jis ilgisi tėvynės, jis žiūri į tuos kalnus, į tą svetimą kultūrą ir kažkodėl prisimeną Lietuvą, dabar jis galvoja, kad Lietuvoje tirpsta sniegas ir upeliais žliaugia ežeran vanduo, jis prisimena mėlynes, kurios sirpdavo miško samanose, linguojančius rugius, tėvus, kurie pjaudavo žolę, arimus, metų laikų kaitą, pūgas, žydinčias pienes ir visą kitą nuostabią Lietuvą, kuri niekada nedingo, ji tebėra čia ir dabar. O jūs ją matėte?

Jūsų Maištinga Siela

Niekur neisiu

Aš niekur neisiu, pasiliksiu ant akmens,
Pasiliksiu ir klausysiu vėjo ir vandens,
Ugnies klausysiu kaip motinos senos,
Paliksiu gilią pėdą tėvo žemėje, vagoj.

Aš niekur neisiu, baidausi tolių,
Aš liksiu ant akmens ilgai svajoti,
Ilgai iki saulėlydžių svajoti ir mylėti,
Mylėti nepaliekant nieko, neverkiant.

Aš niekur neisiu, įaugsiu į akmenį
Ir vis tiek dalelė liks šitam lauke.
Aš niekur neisiu, pasiliksiu obelėj senoj
Ir apsimesiu, kad niekur neskubu, lieku.

Aš niekur neisiu, nesutrypkite širdies,
Klausysiu ant akmens pasakų senų,
Dainų klausysiu ir lauksiu pavasarių kitų,
Nenoriu aš išeiti, palikti kas many gyvena.

Aš niekur neišeisiu, dobilais žydėsiu,
Trilapiu skėčiu sieksiu dangaus gelmės,
Debesio aš sieksiu kaip senos svajonės,
Aš niekur neišeisiu, mintimis pasiliksiu čia.

2008 05 13

Asmenybės: Frida Kahlo

Tai vienas garsiausių Fridos Khalo paveiklsų, kuriame atsispindi Fridos sielos gelmės. Šio paveikslo matmenys - keli metrai, gyvai turėtų atrodyti įspūdingai.

Frida Khalo

Frida Khalo niekada nesigėdyjo savo meksikietiškos kilmės, vietoj retro stiliaus ir tuometinių madų, ji rengdavosi tradiciniais meksikietiškai apdarais. Mano nuomone, jai nuostabiai tinka.

Tai vienas garsiausių jos paveikslų, susjisusių tiek su jos vidiniu skausmu, tiek su avarijos trauma, kuri persekiojo visą gyvenimą.

Fridos Kahlo portretas darytas Paryžiuje, ši nuotrauka puikavosi ir ant žurnalo viršelių, tada į Fridą buvo žiūrimą kaip į egzotišką tapytoją, niekas nežinojo jos asmenybės.

Sveiki mielieji, šiandien reikėtų prisiminti seną mūsų saito rubriką „Asmenybės“. Pastaruoju metu itin daug pradėjau rašyti apie filmus, nes jie mane užplūdo kaip NSO bangos kosmose, todėl ir blogas pradėjo kentėti nuo vienos ir tos pačios temos, todėl, kad tai kompensuočiau, nusprendžiau jums pristatyti vieną garsią meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo. Iš tikrųjų jau seniai norėjau pakalbėti apie šią neeilinę asmenybę, bet tiesiog vis nebūdavo progos arba visai pamiršdavau. Ši asmenybė yra viena iš tų žmonių, kuriuos prisiminus kritiniais atvejais pasidarydavo lengviau gyventi, iš tikrųjų Frida Kahlo mane vedė į priekį su inercija, kad per gyvenimą reikia eiti aukštai iškėlus galvą. Tenka prisipažinti, kad tai mėgstamiausia moteris tapytoja, apie kurią sužinojau pamatęs filmą „Fridą“, sukurtą 2002 m., kuriame superinį vaidmenį atliko Salma Hayek. Jos vaidmuo buvo toks stiprus, toks „Fridiškas“, kad už tai buvo numinuotas Oskarui. Filmas buvo perteiktas tokios autentiškos dvasios, kad iki šiol šis filmas tebėra vadinamas pačiu pačiaušiu mano kategorijoje. Tai filmas, kuris įstrigo amžiams manyje, o Jūs patikėkite, tokių filmų nėra daug. Nežinau kodėl taip nutiko, gal dėl to, kad Fidoje atpažinau save, atpažinau ir tą, kas glūdėjo manyje, bet pats dėl įvairiausių dogmų negalėdavau suvaldyti ir parodyti pasauliui. Galiausiai Frida man lieka moterimi, kuri esti kaip stiprybės fundamentas mano gyvenime. Filmas yra autentiškas Fridos gyvenimo atpasakojimas. Tai kas matė filmą, žino apie ką aš kalbu. Frida buvo meksikietė, gyvenusi 1907 -1954 metais. Jos tapybos darbai iki šiol šokiruoja savo paprastu nepaprastumu, kas slypi už akies lopinėlio – nepaprasta kančia ir skausmas. Frida būdama dar visai jaunutė papuolė į avariją, kurioje vos nemirė, ji, tiesiogine to žodžio prasme, buvo sulaužyta, autobuso luotas buvo kiaurai išlindęs per gimdą, todėl po jo ji nebegalėjo turėti vaikų. Po operacijų Fridą visą gyvenimą kentė baisingiausius skausmus, buvo daugybę kartų rinkta ir klijuota po gabalėlį, gal visai atsitiktinai ligos suspausta pradėjo tapyti. Ir tapė savu atrastu būdu sielos išgyvenimus, kurie atsispindėdavo jos autoportretuose. Negana to, ji ištekėjo už garsiausio to meto tapytojo, kuris visą gyvenimą jai buvo neištikimas, tiesa, pati Frida buvo biseksuali ir turėjo intymių santykių su moterimis, bet tas gyvenimas, jis su nieko nepalyginamas. Tas gyvenimas visiškai neatitinka mūsų gyvenimo, Jums reikėtų žinoti, kokia buvo Frida Kahlo! Maištinga, ugninga, keista! Čia ji galėdavo persirengti vyru, čia ji gerdavo tekilą kaip tikras vyras, čia ji švelni kaip lelija, o kitą kartą jau sukelianti muštynes smuklėse. Frida niekada nebijojo savo trūkumų, tyčia paryškindavo savo suaugusius antakius, buvo po avarijos visą gyvenimą šluba, kenčianti skausmus, bet kartu nepaprastai laiminga, bet kartu linkusi į kraštutinumus. Daug rūkė, gėrė, paskutiniaisiais gyvenimo metais dėl ligos ji jau buvo invalido vežimėlyje, dėl gangrenos jai nupjovė kojos pirštus. Gyvenimas iki paties Paryžiaus ir vėl atgal į gyvenimo bedugnę, jos asmenybė buvo tarsi stebuklas tuometinėje visuomenėje, kada grūmėsi komunizmas ir kitos politinės idėjos. Tiesa, buvo bandymų susilaukti ir vaikelio, bet dėl ligos ji negalėjo jo pilnai išnešioti, galiausiai ligoninėje Fridą ištiko isterijos priepuolis, ji reikalavo, kad išluptas gemalas būtų jai parodytas. Galiausiai prieš save pasistačiusi vaiko likučius stiklainyje be jokių ašarų tapė savo negimusio vaiko portretą. Frida ir jos vyrą siejo begalinė meilė, net neištikimybė neleido sugriūti jų santuokai, bet galiausiai, kai pačios Fridos sesuo permiegojo su jos vyru, Fridai trūko visa tolerancijos votis, ji išsiskyrė, ėmė giliai ristis į duobę, bet gyvenimo pabaigoje praleido visgi su vyru, jau prikaustyta prie lovos, su visa ta lova ji atkeliavo ir į savo paveikslų parodą, nes daktaras buvo uždraudęs jai keltis iš lovos, tada Frida taip užsispyrė, kad ją išlupo su visa lova. Cituoju vikipediją: „Į 1953 m. balandžio tryliktosios savo parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važiavusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje. Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas. Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš JAV intervenciją Gvatemaloje. Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose.“ Frida iki šiol yra vertinama dėl savo įnašo į dailės pasaulį, apie ją yra parašyta begalės knygų ir tai kone ryškiausia Meksikos asmenybė visame pasaulyje. Iš tikrųjų dar būtų galima kalbėti begalės apie šią fantastišką moterį, apie nepalaužiamą jos dvasią, mokėjimą gyvenimą vertinti kaip begalinius iššūkius, o svarbiausia, niekada neabejoti ir nebijoti savęs. Visa tai puikiai atsiskleidžia neeiliniame biografiniame filme „Frida“. Ko mane išmokė Frida? Pabrėžti savo trūkumus kaip vertybę ir išskirtinumą! Esi luošas? Na, tai ir puiku, eik per gyvenimą kaip nuostabaus grožio apdovanotas! Niekada nesinervinti dėl savo ydų, niekada nebijoti savo silpnumo, tik jas pripažįstant, jos tampa stiprybe. Frida buvo tokia, todėl, kai patampu mažmožių vergas ir suprantu, kad vėl kažkas negerai, nejučia prisimenu Fridą, kuri man suteikia jėgų būti tokiam, koks esu, nesvarbu, kad niekas pasaulyje tavęs nesupras ir nepateisins. Būti savimi yra kur kas svarbiau, nei būti pripažintam kitų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmai: "Aš čia buvau" ir "Kelias"

AŠ BUVAU ČIA

Sveiki mielieji, šiandien noriu iškart pristatyti du filmus, kurie mane sudomino, tikiuosi, kad jie Jums patiks. Pirmasis iš jų, tai filmas „Aš buvau čia“ (I was here) (Mina olin siin). Neapsirikite, tai ne anglų filmas, bet estų. Regis, Estija stebina savo kino pasiekimais, šis filmas taip pat buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias metų filmas užsienio kategorijoje. Estai stebina ne tik filmais, bet ir savo siužetais ir aktualumais. Prisiminkite filmą „Klasę“, kuris sukrėtė visą Baltijos kino industriją, o filmas pasirodė toks geras ir didaktinis, kad jį pradėta rodyti Lietuvos mokyklose kaip auklėjamoji priemonė. Dar vieną nuostabų estų filmą teko matyti pernai „Kino pavasario“ festivalyje, ir tas filmas vadinosi „Taarka“ apie garsiąją praėjusio amžiaus estų dainininkę Taarką. Tai filmas ilgai įstrigęs atmintin, kuris neišblėsta iki šiol, todėl turėtume didžiuotis, kad estai kuria puikius ir nuostabius filmus! „Aš buvau čia“ – tai filmas apie jaunimą, apie dar besimokantį jaunimą, kuris visais įmanomais būdais stengiasi ištrūkti iš savo bėdų ir vis dar tiki gražia savo ateitimi, nors dabartis toli gražu neprimena pasakos. Rasas, pagrindinis filmo herojus, nori tapti daktaru, bet dėl pinigų įsivelia į vagystes, kol galiausiai įsivelia į tokias Talino mafijos realijas, kad sunku patikėti, jog šis vaikinas dar išvys gražų rytojų. Tai filmas apie neturtingųjų klasę, apie sunkų jaunimo gyvenimą be tėvų, kada norisi žūtbūt išgyventi ir pasiekti savo svajonę. Filmas yra gan tamsus, nemažai veiksmo vyksta tamsiomis Talino gatvėmis arba skurdžiuose Talino butukuose, bet nepaisant visko, filmą laikyčiau labai sėkmingu ir gražiai nufilmuotu, ir išties tai – puikus estų darbas. Dauguma dalykų primena nūdienos skurdžių Lietuvos jaunuolių gyvenimus, kada pagrindinis orientyras būna apdriskusi mašina ir nuolatos galvos skausmas susijęs dėl bindzino, rūkalų ir maisto, o filme dar ir dėl narkotikų, dėl pastarųjų Rasas ir įsivelią į velniavą. Nesakysiu kuo viskas baigiasi, bet saku jums atvirai, nepatingėkite parsisiųsti šio filmo ir pažiūrėti. Kiek žinau šis filmas dalyvavo festivalyje „Skenorama“ (šiaurės šalių kino festivalis) ir buvo gan puikiai įvertintas, vadinasi, yra dėl ko. Aišku, kai kam filmas primins rusų gangsterių filmus (nors man jų nepriminė dėl gražios estų kalbos, jau įsimylėjau šią kalbą, nesvarbu, kad ji filme vaizduojama šiurkšti ir su daug daug keiksmažodžių), kai kam šis filmas pasirodys per niurus, per pesimistinis, nesukeliantis jokių dirgiklių išskyrus apgailėtinumo jausmą. Matot, čia ir vėl yra skonio reikalas, bet sakau šis filmas man visai patiko ir savo sąskaitoje jau turiu ne vieną estų filmą, reikės ateityje neprajoti pro šalį, surinkti ir kitus, nes, saku, yra tikrai ko pažiūrėti.

.
KELIAS

Kitas filmas vadinasi „Kelias“ (The road). Tai niūrus filmas, bet mano supratimu geras ir įtemtas. Šio filmo žanras – drama, bet jį galėčiau palaikyti ir psichologine siaubo drama, nes yra tam pagrindo. Įsivaizduokite pasaulį be saulės ir be derliaus, pasaulį nuniokotą, kuriame lieka tik žmonės kanibalai, kurie valgo vieni kitus. Tokiame pasaulyje atsiduria tėvas ir sūnus, kurie pėsčiomis bando nukakti prie jūros, tikėdamiesi pamatyti saulę ir susirasti maisto. Filmas – žiaurus, net purčiausi vietomis, tai puikus nužmogėjimo filmas, kuriame žmones kitus žmones laiko rūsiuose, kad galėtų juos valgyti, kad patys išgyventų, todėl jau įsivaizduojate, koks tai filmas. Deja, jei tikitės „Pjūklo“, pamirškite, filmas ne apie tai. Filmas yra apie tėvo ir sūnaus santykius ties beprotybės riba. Tokie liūdni žvilgsniai, tas beprotiškas alkis, kad belieka valgyti tik leisgyvius keptus žiogus ir tų beveik neįmanoma rasti. O papjauto žmogaus žarnos nejučia tampa žmonėms delikatesas, kuriam atsispiria tiek tėvas, tiek ir sūnus. Be viso to, jie turi pistoletą, kuriame liko dvi kulkos. Vienas – tėvui, kitas – sūnui. Pistoletas lydi visą filmą ir laukiama to momento, kuris nulems herojų likimą. Filme herojai neretai atsiduria ant tos ribos, kai belieka persišauti galvas, kad jų nenukankintų ir nesuėstų kanibalai. Pakeliui į niekur, jie sutinka ir kitų žmonių, kurie neturi ko valgyti, dauguma jų plėšrūs, sulaukėję žmonės. Žmogus tampa žmogui patiekalu, vieninteliu būdu išsigelbėti, niūrų pasaulį nuskaidrina tik praeities prisiminimai. Tai graudus ir niūrus filmas, be jokių mistifikacijų, parodantis tokią realybę, kuri galėtų būti, jeigu būtų. Filmas „Kelias“ yra puikus žvilgsnis į tai, ką jūs patys darytumėt toje situacijoje, aišku nusižudytumėt, bet kai šalia yra vaikai, nuomonė pasikeičia, tai filmas tarsi variklis, gyvenimo moto – vaikai ir tėvai, kurie vedą į tikslą – išgyventi ir išlikti, nors rytojus toks blankus ir neaiškus. Tas rytojus išlieka iki pat filmo pabaigos taip ir neatskleistas, gal ir gerai, nes filmas parodo, kad reikia gyventi čia ir dabar, nesvarbu, kas laukia rytoj.

Jūsų Maištinga siela

Filmas: "Hachiko: Šuns istorija"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuriam tikriausiai daugelis iš jūsų nepagailės savo jautrios širdies ir apsiverks. Šis filmas vadinasi “Hachiko: šuns istorija” (Hachiko: A dog‘s story). Tai nepamirštama šuns ir žmogaus istorija. Prieš gerą mėnesį teko matyti „Palikti sniegynuose“, tai ir šį kartą neatsisakiau puikios progos pamatyti filmą su šunimi. Ir neklydau, filmas buvo fantastiškas! Juolab, kad šis filmas yra tikros istorijos prototipas. Įsivaizduokite šeimininką, kuriam netikėtai į gyvenimą ateina mažas šunytis, gal visai atsitiktinai, o gal ir ne, šuniukas pats pasirinko savo šeimininką. Pasirinko visam gyvenimui. Šeimininkas taip pamilo šunį, kad paskutiniuoju metu nebeįsivaizdavo savo šeimos gyvenimo be Hachiko. Nuo mažens jis mokino šuniuką parnešti numesto kamuoliuko, bet šuo buvo išdidus, jis niekada jo neatnešdavo. Šeimininkas turėjo draugą profesorių, jie išsiaiškino, kad šuo kilęs iš Kinijos, ir kad šie šunys labai ypatingi, kamuoliuką, pasirodo, šuo atneš tik tada, kai bus labai rimta motyvaciją. Bet aišku, visi tai pamiršo, šalia šuns istorijos rutuliojasi ir šeimininko šeimos istorija. Galiausiai Hachiko užauga ir jis pasprunka iš namų ir ateina pasitikti šeimininko į stotį. Kiekvieną dieną jis laukia jo sutartoje vietoje, priešais paradines traukinių stoties duris. Kiekvieną vakarą grįžta profesorius ir laimingas šuo nulaižo jį ir laimingas su juo grįžta namo. Ir taip kiekvieną dieną, šuo išmoko kelią mintinai, jis kasdien eidavo pasitikti to šeimininko, aplinkiniai tą šunį įsidėmėjo, pakeliui jam duodavo užkąsti ir jis buvo tarsi to miestelio visų draugas. Visi pažinojo Hachiko ir jo šeimininką. Bet vieną rytą šuo sulojo ant savo šeimininką, jis atnešė jam kamuolį, tai buvo šuns ženklas šeimininkui, bet šeimininkas jo deramai neįvertino. Ir labai nenoriai traukinių stotyje atsisveikino su šunimi. Atsisveikino paskutinį kartą gyvenime. Šeimininkas daugiau niekada nebesugrįžo, jis mirė universitete sustojus širdžiai. Šuo tai žinojo, bet jis kasdien ateidavo į traukinių stotį, atsisėsdavo į savo vietą toks liūdnas ir vienišas, bet šeimininkas nė karto nebegrįžo. Metai iš metų šuo vis ateidavo į tą pačią vietą ir laukdavo savo mylimo šeimininko. Visi tą šunį pažinojo, jis jau buvo tapęs legenda, taip jis šeimininko pralaukė septynerius metus, kasdien ateidamas į sutartą vietą, kol galiausiai mirė nuo senatvės. Ši istorija iš tikrųjų nutiko Japonijoje, prie beveik šimtą metų, ir dabar ten tebestovi pastatyta bronzinė šuns statula, kuri tebelaukia sugrįžtančio šeimininko. Amerikiečiai paėmė šią istoriją ir sukūrė graudų filmą. Gal filmas ir nėra stebuklingas ir nuostabiai nufilmuotas, bet jis yra toks už širdies griebiantis, kad pagalvoji, ar tu pats gyvenime turi tokį draugą, kuris po tavo išėjimo lauks tavęs taip, kaip laukdavo Hachiko savo šeimininko. O kai pagalvoji, kad tai tikra istorija, kad internete dar tebėra tikros to šuns nuotraukos, net suspaudžia širdį. Siūlau ir jums pažiūrėti šį filmas. Tai filmas skirtas visai šeimai, bet paliečiantis kiekvieną iš mūsų individualiai ir giliai. Žmogaus ir gyvūno santykiai kartais būna kur kas gražesni ir darnesni nei tarp žmonių, šis filmas puikus to pavyzdys. Mes nuolat poriname apie žmogiškumą, apie tai, kad turime vienas kitą mylėti, bet pamirštame, kad mūsų kontaktas su gyvūnais, galiausiai, ir su visais mus supančiais daiktais gali būti toks paviršutiniškas ir paprastas, kad net skaudu, jog negalime dėl kažkokių tai priežasčių įžvelgti giliau. Šis filmas nieko nesmerkia, nieko neišduoda, tai – teisingas filmas su geru emociniu kalibru.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą. Tai Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“. Tenka prisipažinti, kad tai, deja, paskutinė Ivanauskaitės grožinė knyga, kurią perskaičiau, daugiau jokios ir nebėra, nebent kur nors stalčiuje ir glūdi niekur nespausdintas rankraštis, kuris galbūt kada nors išvys dienos šviesą. Pasirodo „Pragaro sodai“ ne toks jau ir mažas romaniukas, dydžiu didesnis net už „Raganą ir lietų“, būtent „Pragaro sodai“ ir pasirodė 1992 metais, kai iki „Raganos ir lietaus“ debiuto buvo likę tik metai, kai kilo tas didysis Ivanauskaitės skandalas, dėl kurios iš dalies ji išvažiavo į Rytus. „Pragaro sodai“ tai – antrasis Jurgos romanas ir ketvirtoji knyga, išėjusi po „Pakalnučių metai“, „Mėnulių vaikai“ (romanas), „Kaip užsiauginti baimę“. Iš tikrųjų „Pragaro sodus“ neįmanoma lygiagrečiai jau dabar vertinti kaip vieną kūrinį, nelyginant su kitais kūriniais ir visa Ivanauskaitės asmenybe. Ši knyga yra apie tuos laikus, kai mano karta dar kantriai sėdėjo vystykluose ir lietuviškoji homo suvietucus gynė Lietuvą. Knygoje aprašome garsieji roko maršai, kurie maištavo prieš tuometinę sovietinę valdžią ir skatino nepriklausomybę, labai rizikuodami savo gyvybe ir asmenine laisve. Šis romanas yra „išmirkytas“ būtent toje terpėje, o Ivanauskaitė aplinkinius šmaikščiai vadina - homo suvietucus. Ivanauskaitė pasiėmė puikius personažus – dainininkus, dvasininkus ir kitus iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tuometinius žmones, kuriuos iš tikrųjų vienijo tik vienas dalykas, noras būti laisviems tiek individualiai, tiek kaip viena Lietuvos valstybė. Ši knyga, sakyčiau, labai Ivanauskaitiška, kadangi jame kaip ir „Raganoje ir lietuje“ begalės destruktyvumo, egzaltacijos, metimosi į kraštutinumus. Skaitai ir negali atsistebėti, kaip pati autorė, rašydama šį kūrinį, iš totalios nevilties nepersipjovė venų ar nenusinuodijo sovietiniais preparatais. Visas tekstas pulsuoja beviltiškumo jausmu, kurį išgyveną kiekvienas šio romano herojus, tekstas labai egzaltuotas, egzaltuotos jo nuotaikos, herojai trokšta būti mylimi ir patys mylėti, bet jiems taip trūksta tos meilės, arba jie myli ne tuos žmones ir dėl to beprotiškai kenčia. Taip kenčia, kad ruošiasi mirti. Mirti dėl meilės. Mirti iš meilės. Mirti dėl laisvės. Laisvė ir meilė yra dvi pagrindinės ašys, kurių visokiausiais būdais siekia pagrindiniai romano veikėjai: Agnė, Roberta, Domantas, Saulius Strazdas. Svarbiausia, kad nė vienas iš jų nežino, kas yra ta Laisvė ir kaip reikia mylėti, todėl ieškojimas atneša beprotišką destrukciją, herojų dramą ir metimąsi į kraštutinumus. Šitoks jaunas žmogus neturi savęs nekęsti vien dėl to kad niekas nedavė tinkamos instrukcijos kaip reikia mylėti. Tokia maištinga ir egzaltuota literatūra primintų „Prozako kartos“ knygą, pagal pastarąją pastatytas ir neblogas filmas, prie jo priskirčiau ir neseniai į lietuvių kalbą išverstą „Jaunosios savižudės“ ir visa kita jaunimo destruktyvi literatūra. Sakydamas destruktyvi, nenoriu pasakyti, kad pats kūrinys duoda destruktyvumo skaitytojui, atvirkščiai, tokia literatūra atveria kitokias gyvenimo tiesas, pradeda suprasti arba bent jau pažinti, prisiliesti prie savo individualios egzaltacijos, polinkio į destrukciją. „Pragaro sodai“ yra intensyvus tekstas su dar intensyvesne kolbos raiška, nepaslaptins, kad Ivanauskaitė yra žodžio meistrė, jos žodyno diapazonas – labai platus, labai daug sinonimų, tokių, kurie retai vartojami kitų autorių ar vertėjų raštuose, daug palyginimų tiek vientisinėje kalboje, tiek pačiuose dialoguose, kalba tikrai yra turtinga, mokanti sudominti ir nuspalvinti kūrinį. Nepaisant, kad knyga egzaltuota, ji yra labai turtinga ir vertinga, Ivanauskaitei būdinga tai, kad jos herojai myli visu šimtu procentų, myli nekęsdami ar neapykantai atiduoda save visą, čia nė su žiburiu nerasi abejingumo apraiškų, net ir Domantas, šio romano herojus, kuris tvirtina, kad yra šėtonas, nes nieko nesugeba mylėti, iš tikrųjų turi mega užpatentuotą potencialą meilei, bet tiesiog pats nesusigaudo savyje. „Pragaro sodų“ herojai savikritiški, jie mėgsta save kartais be pagrindo menkinti, ir vėl nepaslaptins, kad ir pati Ivanauskaitė tuo pasižymėjo. Ir čia matome, kad autorius ir kūrinys yra neatsiejami Siamo dvyniai, kuriuos reikia visada nagrinėti kartu, nes kūrinys visada yra kaip veidrodis, kad ir kaip nepatiktų pačiam autoriui. Kalbant apie paties kūrinio fabulą, Ivanauskaitė šiame romane pateikia ir savas skaitymo taisykles, kurios iš dalies panašios į argentiniečio klasiko rašytojo Chuljo Kartasaro „Žaidžiame klases“, kada kūrinys yra ne vientisas, bet suskirstytas skyriais ir išmėtytas savaip, mes galime jį skaityti vientisą arba pasirinkti vieną iš keturių herojų ir sekti jų gyvenimo dramą. Prisipažinsiu, man artimesnė Ivanauskaitės literatūra susijusi su Rytų kultūra, dvasios ieškojimu, kuris būtent ir prasideda „Raganoje ir lietuje“, o tolesnė literatūra yra begalinis ieškojimas. „Pragaro sodai“ turi ir „Raganos ir lietaus“ apraiškų, čia stiprus užtaisas egzaltuotai meilei, kurią pratęs Vika ir kunigas Paulius sekančiame romane. Lyginant šį romaną su novelėmis, novelės yra kitokios, jose vyrauja kitokia nuotaika, nors tema iš dalies ta pati, dominuoja meilė ir mirtis. „Pragaro sodui“ bene artimiausias jo pirmtakas romanas „Mėnulio vaikai“, net mintis ta pati, panašūs herojai, tik, aišku, „Pragaro sodai“ yra visai kitokiame kontekste – roko maršai ir jaunimo žargonas, kuris yra originalus, egzistavęs ir dar tebeegzistuojantis nūdienos pasaulyje. Na, ir aišku, šis romanas leidžia atsikąsti tų dienų, kurių mums neteko paragauti arba priminti tiems, kuriems teko jį pajusti. Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas, juolab, kad stilius gerai pažįstamas ir mylimas, patariu ir jums paskaityti šį Jurgos Ivanauskaitės romaną.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija - džiaugtis ar verkti?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie mūsų dar vieną tautos aistrą – euroviziją! Ir iš tikrųjų džiaugtis ar liūdėti? Mūsų tauta ir vėl išsirinko atstovą į šių metų vykstančią „Euroviziją“ Osle, Norvegijoje. Šis reiškinys labai platus, yra begalės nuomonių apie šį konkursą, vieni užsikemša ausis ir viską juodai ignoruoja, kiti tik šaiposi iš šio konkurso ir vadina jį cirku, dar kiti kasmet nekantriai laukia šio konkurso ir vis tikisi nustebinti Europą, bet, kaip žinia, nelabai sėkmingai gaunasi. Iki LT – united laikų, šis konkursas buvo vadinas „Lietuvos kapinėmis“, o tai iš tikrųjų bylojo apie Lietuvoje vyraujančią muzikos ir dainų krizę, esame dainų tauta, ale. Dabar, žmonės pakeitė nuomonę, jie teigia, kad geriausia yra siųsti ne dainą, o šou – svarbiausia neva atkreipti dėmesį. Čia, mano nuomone, ir yra didžiausia problema, kad patys sau duodame klišes, va, čia tas Europai tinka, tas netinka, tas išsiskirs, o tas ne. Va, kas ir „nabanalina“ šį konkursą, tokie kaip mes, kurie ima standartą, kad svarbiausia yra atkreipti dėmesį į save, mes pamirštame savo tautos identitetą, pamirštame savo tautosaką, savo rūbus ir kitus dalykus. Šiemetiniai nugalėtojai – „Inculto“, džiaugtis dėl to ar vergti irgi neaišku, bet pagrindinė žmonių motyvacija buvo tai, kad daina linksma, yra šou, mano nuomone, labai neatidirbtas elementas ir neva to pakanka, kad Europai mes patiktume, o štai gerosios dainos lai palieka už borto, nes jos turi savo gerbėjus ir lai būna tik mūsų šalyje, nes Eurovizijos nesudomins, va, čia yra mūsų mentaliteto kapinės, tai kodėl mes taikome į tas klišes? Kodėl pamynę savo dainininkus ir užuot išleidę juos į Europos rinką, stumiame silpnesniuosius? Prisipažinsiu, nuo LT –united laikų, nė karto nebuvo išrinkti mano atstovai, Augustė Verdickaitė likdavo už borto, Rūta Ščiogolovaitė irgi, na, dėl skonio nesiginčysime, bet čia valdo net ne skonis, bet instinktyvus noras įtikti Europos rinkai. O gal aš klystu, gal žmonėms tikrai patinka tos dainos, kurios būna išrinktos? Bene tragiškiausia daina buvo „Pasiklydęs žmogus“ angliškas variantas, ši daina visiems patiko, nors, gal mano ausys kokios nors blogos, nes tas balsas man priminė dvesiantį šunį, kuris dūsta paspringęs kaulu, tikriausiai taip ir bus – ausų problema. Nieko nenoriu įžeisti, bet šiuometiniai atstovai nebuvo silpni, Aistė Pilvelytė, kurios pergale beveik neabejojau, staiga liko it musę kandusi, ši daina, mat, kai kam primena Jeronimą Milių, per liūdna, nėra šou ir t.t. Ir nesvarbu, kad yra daugybę pavyzdžių, kad tokios dainos kasmet atsiduria finale ir užima aukštas vietas. Prisimenu vis kaip gerą pavyzdį estų pernykštę dainą, kada tauta išsirinko ne Eurovizijos standartus, o tai, kas jiems patiems patiko ir prašau jums rezultatas. Negi lietuviai jau jaučiasi tokie išskirtiniai, kurie galvoja, kad tai kas klausoma Lietuvoje, Europoje nesiklausoma? Na, taip, nereikia pamiršti, kad lietuviams Lietuva – pasaulio centras. O kitas dalykas, gal iš dalies per daug dėmesio skiriame šiam konkursui, kurio esmė – siųsti ne savo geriausią dainą, bet tą atstovą, kuris sugebės įstrigti į kitataučių sąmonę? Yra toks pasakymas: nori atkreipti dėmesį – nusirenk, gal lietuviams reikėtų apie tai pagalvoti, per didelis noras į save atkreipti dėmesį sugadina šį konkursą ir jo malonumą daugeliui žiūrovų. Nors jei prakalbome apie nusirenginėjimą, reiškia, šiemet tauta prabalsavo už blizgančius „triusikus“, gal ir gerai, kelia šypseną, bet ką padarysi, prieš tautą nepapūsi, nepatenkintiems nieko nebelieka tik užsimerkti, nusukti akutes ir toliau gyventi veidmainių pasaulyje, kur svarbiausia kičas, o ne talentas, kur svarbiau dėmesys, o ne nuoširdumas. Nepeikiu „Inculto“ dainos, ji gan simpatiška, tačiau bandau analizuoti tautos mentalitetą šiuo gan neįprastu būdu. Rezultatus matote patys, net Europa nemėgsta padlaižių, todėl ir liekame gale, galiausiai kaip dainavo legendinė „Rondo“ – netikėk, kad priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, šis gyvenimas kitoks, reikia būti savimi. Tik ar tikrai apsinuoginę prieš visą Europą liksime savimi? Ar reikia dalyvauti veidmainiškame konkurse ir patiems tapti kičais? Gal ir reikia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Byla 39"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kadangi daug laiko nebelieka, tai laisvalaikiu pasirenku patogiausią meną – kiną. Juolab, kad ne už kalnų ir „Kino pavasaris“, kuriame trūks plyš ketinu jame apsilankyti, teks tai suderinti ir su mokslais. O šiandien noriu pristatyti siaubo filmą – „Byla 39“ (Case 39), tai lengvo pobūdžio filmas, sakyčiau tikrai neprastas. Visi iš siaubo filmo tikisi mažų mažiausiai save išgąsdinti, bet siaubas gali būti ir kitoks, jis gali būti mistifikuotas su giliais psichologiniais baubais ir ne vien kūno dalių pjaustymu, su pagrindiniu klausimu, kaip nugalėti savo baimę. „Byla 39“ yra vienas iš tokių filmų, kurio pamatas yra ryškus psichologizmas, jeigu matėte filmą „Našlaitę“, tai suprasite apie ką aš kalbu, siaubo filmas sulipdytas be jokių pabaisų, didžiausia baimė žmogui yra pats žmogus, nors „Byla 39“ turi nemažai panašumų su „Našlaite“, tačiau šis filmas yra kitoks, jis neišvengė ir demonų, mūsų tikrovei atitolusių dalykų. Filmas iš tikrųjų prikausto, o aš net kelius kartus krūptelėjau, nesitikėkite kažko panašaus į „Paranormaliuosius aktyvumus“, šis filmas yra per daug standartinis, amerikiečių nulipdytas iš to paties „plieno“, bet kad ir standartinis filmas, jis, mano nuomone, nėra banalus. Gaila tik vieno, kad toks visai neblogas filmas pasimes tarp visų kitų neblogų siaubo filmų ir po gerų metų visai užsimirš, vadinasi, šis filmas dėl savo standartiškumo neįstrigs tiek, kad pasiliktų visam gyvenimui, nors, turėkime galvoje, kad kiek filmų žiūrėtojų, tiek ir filmų variantų, jūsų akimis šis filmas gal ir būtų daugiau nei standartas, o galbūt, neatmeskime ir tokios galimybės, ir visiškas šlamštas. Man labai patiko Renė Zelveger vaidyba, šis vaidmuo jai labai tiko ir, sakyčiau, su personažu labai gerai „susidraugauta“, o ir mergaitė parinkta nebloga, tokia bauginanti vien iš savo nepaprastų akių, režisieriams pavyko puikiai įteigti, kad jame slypi demonas. Jau nebekalbu apie šio filmo siužetą, jį galite paskaityti ir http://www.obuolys.lt/ , ar kituose tinklapiuose apie kino filmus. Tik noriu užakcentuoti, kad šis filmas nebus nuobodus, pažiūrėsite ir nesijausite laiko išmetę į šiukšlių dėžę, tai neblogas filmas savaitgaliui ar šiaip šiokiadienio vakarais prieš miegą, kai norisi atsigulti į lovą, ištiesti kojas ir pasimėgauti žydraisiais ekranais ar monitoriais.

Jūsų Maištinga Siela

Legenda apie socialinę stipendiją

Sveiki mielieji, šiandien ir aš nutariau pagaliau prabilti apie socialines studentų stipendijas ir visą pinigų mašinos reikalą. Galiausiai ir man trūko kantrybė, na, tokia jau dalia ištiko šį blogą, kad pavirto skundų knyga, įdomu, ar pastarąja kas nors bent skaito, įvertina, ar šis sukurtas saitas tik tam, kad piliečiai galėtų išlieti savo pyktį, nusivylimą ir kitas neigiamas emocijas. Nori sužinoti tautos nuotaikas – eik į skundų knygą ir sužinosi, kas dabar vyrauja Lietuvoje, bet dabar ne apie tai. Vis su drauge piktdžiugiškai pokštaujame, kad socialinė stipendija išgelbės pasaulį, juk buvo žadėta pačios valdžios, kad mieli studentai gaus socialines stipendijas, tokias, kad net pragyventi bus galime ar dar liks pinigų, sėdim kaip sėdėja, niekas tų stipendijų nemato, o jei ir matė, tai per vieną semestrą gavo grašius. Įdomu, kaip galima iš jų išsilaikyti, juk buvo tiek žadėta ir sakyta? Pasirodo mistinių dalykų pasitaiko ir dvidešimt pirmame amžiuje, bet neskubėkime dėl to krykštauti, juk ta socialinė stipendija, kuri turėjo išgelbėti studentą, padėti susimokėti už nuomą, įsigyti rūbų, maistui kirti savo dalį, o dar gal ir į filmą nueiti, jau nekalbu apie tai, kad pagal pažadus buvo tokios nuotaikos, kad čia ta stipendija galėsime tiek gyventi, kad jos liks net aukos aukoti skurstantiems Afrikos vaikams, užkamšyti Lietuvos biudžeto skyles, apkeliauti pasaulį ir šiaip gatvėmis dar pažarstyti. Bet matome kaip savo ausis, kaip visada šie pinigėliai sugulė į kitas kišenes, ne paslaptis, kad dalis į oligarchų godžias pinigines, tikriausiai pirktas kokiame Tailande ar JAV kaip suvenyras. Na, o mes, studentai, vėl didžiai sotūs pažadais. Jei kas nors už kiekvieną pažadą man duotų po litą, jaučiu, ir aš išlėkčiau į kokį Tailandą pamedituoti, bet deja, deja... Jau nekalbu apie skatinamąsias stipendijas VPU universitete, ypatingai lituanistų fakultetui, kuris amžinai kenčia nepriteklius ir yra bene skurdžiausias! Čiut nuo kėdės nenukritau, kai Delfije pasirodė kalnus vertas straipsnis, apie tai, kaip VPU ir Riomeris pasiūlė studijas trumpinti net iki trijų metų, nenumušant kreditų! Mat, juk reikia lygiuotis į Europos universitetus ir modernėti, neatsižvelgiant, kad pusę dalykų studijų programose yra net nereikalingų, o iš svarbiausiųjų dalykų begėdiškai atimami kreditai tarkim kokiai kūno kultūrai ar užsienio kalbai. Na, jei jau taip modernėjame ir lygiuojamės į Europą, tai tvarkomės nuo pagrindų, pagaliau jei studijų trukmė tokia, tai lai ir stipendijos būna užsienio lygiu, kodėl šito žebenkštys negali padaryti, a? Kalbant apie stipendijas, visi tik susiraukia kažkodėl, tarsi bertume druską ant atviros žaizdos, vadinasi, kažkur prapuola pinigai ir niekas negali jų išlupti. Kažkodėl visi reikalauja mokėti už troleibuso bilietėlius, o neduok dieve sučiups, baudą mokėsi, o kodėl niekas valstybei neišrašo baudų už tai, kad nesumoka mums? Kažkodėl iš vargšo piliečio reikalaujama iki paskutinės kelnių siūlės sąžiningumo, o jei, neduok dieve, jo nebus, dar ir nubaus, o štai valdžia gali sau leisti piktnaudžiauti į valias. Tokios nelygios svarstyklės ne tik kelia pyktį, bet jau isterišką (beviltišką?) juoką, kad ant tokių pamotų sėdime mes. Tauta šoka kaip žiurkės pagal užburtą valdžios fleitą, kol galiausiai iš mūsų melžia naudą, mes tik susėdę dejuojame, būtų mano valia, nueičiau visus kaltininkus padegčiau, o veidus išvoliočiau fekalijose. Svarbiausia, mes suprantame, kad sunkmetis, kad gal ir nėra tų visų pinigėlių, bet kad jie visai neprieina ir niekas iš vyriausybės net neketina dėl to aiškintis, tai yra smūgis žemiau juostos, reiškia, dabar sunkmečiu figos lapu kaip Adomas valdžia prisidengs ir prisikakoję nematomai į delną, turinį susikiš sau į kišines. Štai, gavau nemokama vietą universitete ir tik gavau vieną stipendiją, kurios sumos geriau neminėsiu, bet už ją bent susimokėjau garbingą kontrolierės išrašytą baudą ir liko tik centai. Kitą stipendija nusimato tik po pusmečio, nors šiaip kas mėnesį turėčiau gauti reguliarią sumą kaip ir daugumoj universitetų. Bet geriau špygą taukuota. Tokiu atveju belieka vėl keikti pinigų skirstytojus ir džiaugtis, kad bent jau už mokslą nereikia mokėti. Štai tokios žaidomo taisyklės, kurio pavadinimas – „Melžk studentą, kol pastips“. Mūsų pienų liaukos nėra jau tokios didelės, liūdniausia, kad valdžia aprėpusi ne tik universitetą, bet ir kitas institucijas sėkmingai lyg ąsai suteneriai mus visus išnaudoja, tad, mielieji, giedokime: „Amen, Juze!“ juk visgi bandome atitikti užsienio šalių standartus! Tokia nuoširdi veidmainystė verta pasaulinės Nobelio taikos vardo ir visų liaupsių.

Jūsų Pasipiktinusi Maištinga Siela

Filmas: "Shank"

Sveiki mielieji, šiandie noriu pristatytu dar vieną filmą, kuris vadinasi „Shank“, į lietuvių kalbą išvertus reiškia „kotą“, „vamzdį“, „blauzdą“, čia tikriausiai koks nors anglų šnektos specialus žodis. Šiaip šio filmo nėra lietuviškai, todėl, aišku, siūlau Jums jį parsisiųsti ir pažiūrėti originalų kalba. Kodėl jį vertėtų pamatyti? Jeigu Jūs norite kažko šokiruojančio, kažko supurtančio, kažko originalus ir neįprasto, šis filmas yra kaip tik Jums! Tik, aišku, dėl savo specifikos, filmas nėra skirtas plačiajai visuomenės daliai ir, net drįstu suabejoti, ar daug žmonių eitų į kino teatrus, pasižiūrėti šio filmo, kadangi, sakyčiau, šis filmas sukeltų neregėtas diskusijų ir pasipiktinimo bangas. Jau nekalbu apie gan lėkšto pobūdžio „Bruno“, nors ir jam dovanotina, kadangi einant į tokį filmą, reikia suprasti, kad tai – parodijos filmas, o štai „Shank“ yra kitokio pobūdžio filmas, čia pavaizduotos šiuolaikinio gyvenimo peripetijos, susijusios su jaunimo žiaurumu, homoseksualizmo diskriminavimu ir uždraustos meilės vaisiais. Filmas nėra lengvas, nors jame yra gausu ir erotikos, kuri vietomis priartėja net prie pornografijos žanro, kai iš po kampų pradeda švysčioti genitalijos, bet būkime teisingi, netgi tas pats seksas negali būti banalus, kadangi tai yra mūsų gyvenimo dalis. Na, kiti ims ir sakys, kas gali būti banaliau už filmą, kuriame gausu sekso, gal tai jų nuomonė, aš imu ją keisti, kadangi tai kas aktualu, tai kas madinga ir tai, kas žmonėms patinka, niekaip negali būti banalu. Galiausiai negalima populiarumą ar aktualumą vadinti banaliu dalyku, nors žiūrint „Shank“, gali ir kilti tokių minčių. Taigi, kalbant apie filmą, filmas pasižymi ypatingu žiaurumu, jo pradžioje gatvėje puolami praeiviai, spardomi, filmuojami mobiliaisiais telefonais, sakyčiau, mūsų dienų kasdienybė jaunimo tarpe. Filmas kaip filmas, bet staiga čia atsiranda dar viena linija – savo seksualinės tapatybės paieška, kurios centre vienas jaunas gatvės vaikinas, kuris dažniausiai būdavo prie užpuolikų, jis turi paslaptį – jam patinka vaikinai, jis bando tai slėpti, kartu bėgti nuo savęs, bet kartu negali susivaldyti, jis ima ieškoti seksualinių atsitiktinių santykių, bet galiausiai gauja sužino apie savo nario „iškrypimus“ ir ima jį persekioti, įsilaužia į jo namus, viską nuniokoja, galiausiai aptinka jo partnerį, jį pagrobia, žiauriausiais būdais kankina, o buvęs gaujos narys viską bando sutvarkyti savo rankomis, net keista, kad visame smurto filme niekur nešmėkšteli policijos vaidmuo. Galiausiai pats gaujos narys parodo esantys ne tokios orientacijos ir visų akivaizdoje pradeda prievartauti kažkada persekiotą narį. Baisūs dalykai, bet tikriausiai verta apie tai viešai kalbėti ir kurti, gelbstint šimtus žmonių, kurie kasdien yra tokioje ar panašioje situacijoje. Šalia šių linijų yra ir gilesnių humanizmo apraiškų: kaip žiaurumą išprovokavęs kūdikio netekimas, mokytojo ir jo partnerio liūdnas likimas. Iš tikrųjų filmas yra toks specifinis ir tarsi tam tikras atšvaitas, parodantis kito gyvenimo peripetijas, kurias būtina keisti. Tai filmas apie žmonių laisvę, jų laisvę pasirinkti savo gyvenimą. Tai filmas apie baimę būti savimi, apie tai, kad žmonės yra linkę gyventi klišėse, smerkti, žlugdyti vieni kitus, bet filmas taip pat puikiai parodo, kad už to vadinamo „blogio“ slypi labai jautrūs dalykai, dėl kurių ir vyksta visas šis purvinas žaidimas, dėl kurio, aišku, kenčia negalintys apsiginti žmonės. Net neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie šio filmo negalės žiūrėti, nes jiems pasirodys per šlykštu ir koktu, ir kaip nuo senų senovės jau buvo, sakys, kad tai kertasi su jų vertybėmis, ir kad puse ten esančių personažų reikėtų iššaudyti, bet toks veiksmas, mano nuomone, tik prisideda prie to, kad žmonės yra tokie pat nelaimingi, kaip tas žiaurus gatvės jaunimas, pretenduojantis į kito žmogaus laisvę, kurie dvasiškai kompleksuoja, negalėdami mėgautis savo gyvenimu. Filmas iš tokio tipažo bagažinės kaip „Kino pavasaris“ arba Skalvijos filmo asortimentai, visgi filmą siūlau žiūrėti bent jau nuo šešiolikos metų, nes tikrai yra necenzūruotas, tikro gatvės žargonų gyvenimas, kas kad anglų kalba, bet vis tiek, verta kai kam apsaugoti savo ausis, bet kokia čia naujiena vaikui, kai dauguma jų bendraamžių jau pradeda elgtis be jokios motyvacijos taip, kaip elgėsi jaunimas „Shank“ filme. Užuomazgai – šis filmas turi kažką bendro su estų filmu „Klasė“, švedų „Lilija amžinai“ ir kitais žmogaus laisvę ir pasirinkimo laisvę ribojančiomis temomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vampyro padėjėjas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris turėjo išvysti ir Lietuvos kino teatrus, bet kažkodėl šios minties buvo atsisakyta, todėl teko ir kitokiais būdais jį pamatyti. Filmas ir vėl apie vampyrus – „Vampyro asistentas“. Nesu kino kritikas, bet pabandysiu išsakyti bent jau savo asmeninę nuomonę. Šis filmas nėra blogas, dėl savo populiarios tematikos, tikriausiai Amerikoje sulaukė nemažai gerbėjų. Žavus paauglys vieną dieną su draugu gauna pakvietimą į monstrų cirką, kuriame nutinka įvairiausi nuotykiai ir šmaikštūs, ir baisūs. Galiausiai tiek jis, tiek jo draugas yra paversti vampyrais, tik likimas taip susiklosto, kad jie tampa skirtingais vampyrais ir skirtingose barikados pusėse – priešai. Filmas ne tiek kraupus, kiek juokingas, jis skirtas visai šeimai, todėl yra gan lengvo turinio ir nesunku įsijausti į filmo fabulą. Tai filmas neverčiantis mąstyti ar kažko išgyventi, tai filmas, kuriame reikia atsipalaiduoti ir mėgautis jo keistais ir įdomiais personažais. Na, kaip aš galiu nepaminėti savo mylimos aktorės Salma Hayek (suvaidinusią Fridą), čia ji atliko Madam Trusko vaidmenį, moterį, kuriai auga barzda ir gali numatyti ateitį. Čia, kaip ir visose filmuose apie vampyrus, rasime geruosius ir bloguosius, keista, bet čia neypatingai išplėtota meilės istorija, kadangi ten, kur vaidina paaugliai, jų problemos dažniausiai būna konkuravimas ir rungtyniavimas su savo lyties atstovais, o ne dėl kažkokios neaiškios meilės, nors, kaip patys pamatysite, simpatijų yra ir šiame filme – mergaitė su beždžionės uodega. Kas jau kas, bet šiame filme humoro jausmo tikrai nestokojama, kitas klausimas, ar tas humoras yra juokingas, na, tai lieka skonio reikalas, bet prisipažinsiu, kad buvo tokių momentų, kada išspaudžiau nevieną šypseną. „Vampyro asistentas“ kaip nuotykinio žanro filmas yra neblogas, siūlyčiau pažiūrėti tiems, kurie nori nors kiek atsitraukti nuo dramų ir sukrečiančių filmų. Visgi tai daug geresnis filmas, nei lėkšti „Amerikietiški pyragai“, o tai geriau tiek mūsų galvelėms, tiek mūsų sielai. Tiesa, tikiuosi nepradėsite po to sapnuoti vampyrų? Siųskitės ir žiūrėkite.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: DŽovanis Bokačas "Dekameronas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pabūti ypač kritiškas vienai knygai. Ir šį kartą mano akiratyje – italų rašytojo Džovanio Bokačo kūrinys „Dekameronas“. Nusprendžiau vieną kitą nuomone pasidalyti ir apie programines knygas, su kuriomis tenka susidurti universitete. „Dekameronas“ yra šimto novelių knyga, tai – dviejų tomų leidinys, nors dabar yra visokių sutrumpintų variantų, bet tikrai nėra lengva skaityti noveles, kuriose atsikartoja tie patys motyvai, tos pačios nuotakos ir pasakojimo stilius. Pirmas tomas – 400 puslapių, kitas – tiek pat. Tai Jūs įsivaizduokite, perskaitai visą šitą kūrinį ir pabandai prisiminti nors kelias noveles, sunku, nors jų gausybė ištirpsta viena kitoje, kitaip sakant, novelė praryja sekančią novelę. Sugrįžtant prie autoriaus, visgi tai nusipelnęs Bokačas, rašęs tarp viduramžių ir Renesanso laiptelių, bet jame daugiausia renesansiškumo palyginus su Dante (kurio čia neapsiėmiau komentuoti) ar Petrarka. Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei, bet Bokačas nebūtų Bokaču, jeigu jis nebūtų išgalvojęs ir rėminės novelių kompozicijos. Štai kodėl tos visos novelės yra laikomos vienu kūriniu – „Dekameronu“. Autorius puikiai sugalvojo „įmūryti“ noveles į tam tikrus veikėjus, kurie pabėgę iš Florencijos miesto, kažkur nuošaliame kaime, susėdę ant pievelės, dalijasi laurų vainiku ir pasakoja savo istorijas, o kai vakaras ateina, visi grįžta namo iki kitos popietės. Viskas paprasta, bet turint galvoje, kad tais laikais tokia pasakojimo forma nebuvo niekur paplitusi, Bokačas yra vertas dėl šio sumanymo titulo. Kas gi pasakojama „Dekamerone“? Na, savaime suprantama, meilės istorijos! Kokių tik neteko perskaityti, ir apie išplėštą širdį, apie gudrius žydus, ir apie piktus sūnus, ir apie nevidonus vienuolius ir t.t. Tarp novelių vis įsipindavo autoriaus pasiteisinimai, kad jis nieko nenorintis įžeisti, kad nieko nenorintis sumenkinti, matyt, tuomet už savo kūrinį buvo sulaukęs daugybės kritikos žodžių ir nebe reikalo, juk jis peikė bažnyčios nuodėminguosius – vienuolius, kunigus ir t.t. Nors autorius buvo tyraširdis katalikas, visgi išdrįso „atlaužti“ savo piktą darantiems krikščionims. Neretai Bokačas Romą vaizduoja kaip ištvirkėlių Rojų, vyskupus nusidedančius sadomos nuodėme, o vienuolius laiko melagiais. Tai buvo rimtas rimbas ant visos katalikybės, štai kodėl jie išleido „Dekameroną“ dauguma katalikiškojo pasaulio atstovų paversdami: pirkliais, damomis ar burtininkais. Man asmeniškai, bene įdomiausia buvo pati „Dekamerono“ pradžia, kada aprašomi tikri Florencijos maro paradiniai, kaip lavonai buvo velkami į gatves, prie jų bijoma prisiliesti, galiausiai mėsos maišai suverčiami į duobes. Štai taip ir gimė novelės, kurios mėgindamos pasipriešinti tuometinei mirties baimei, ėmė ir prakalbo apie meilę, riterius ir damas. Riterio sluoksnis – rimtas viduramžių luomas, kuris sumišęs su kurtuazine apraiška, įvelka visą „Dekameroną“ į aistringos meilės pasakojimus. Suprantu, kad tuomet „Dekameronas“ turėjo būti įdomus, bet šiandien, bent jau man, jis buvo tarsi pasakos, nevertos net „Tristano ir Izoldos“ istorijos. Na, aišku, dėl novelių istorinės vertės nesiginčiju, jis yra puikus dokumentas, atskleidžiantis tų laikų ideologiją. „Dekameronas“ yra tas kūrinys, kuriame linkstama į žemiškuosius dalykus, nejučia čia atsiranda homocentrizmas, renesansinių idėjų gūsis, religija nustumiama į antrą vietą, aišku, tai labai didelis pokytis mūsų europinės literatūros eigoje, už tai didelis bravo Džovanui Bokačui. Bet jeigu kas manęs paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, atsakyčiau, kad man ji nepatiko. Na, gal kai kurios novelės patiktų Jūsų vaikams prieš miegą, tačiau kaip maloniam skaitymui, ši knyga man netiko, matyt, skonio reikalas. Bet visada yra ir šviesioji pusė - ši knyga duodą išsilavinimą, supratimą apie viduramžių ir renesanso neišvengiamą koliziją (susidūrimą). O kai pradedi išmanyti istorinę literatūrą, kitaip imi žvelgti ir į nūdienos kūrinius. Bet Jūs gi nekvaili ir suprantate, kad „Dekameroną“ skaitys tik tie, kuriems liepta skaityti, žmonės per daug skuba, jie per daug laiko atiduoda kitoms reikmėms, todėl laisvu laiku, mano nuomone, yra tikrai vertesnių knygų už „Dekameroną“. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela

Su pavasariu!

Tavo ir mano gyvenimai-
Tik neįskaitomos natos
Vasario sniege
Parašytos sniegenų kojomis –

Niekas niekas niekas − − −

Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki mielieji, su kalendoriniu pavasariu! Kadangi – pavasaris, nutariau ir vėl šiek tiek pakeisti mūsų blogą, tikiuosi, kad pavasarį čia susirink dar daugiau skaitytojų, kurie mėgstą literatūrą, dailę, teatrą ir kitas meno šakas, o kartais ir šiaip „pablevyzgoti“. Man pirmosios dvi kovo mėnesio savaitės išmėginimų metas – praktika mokykloje, todėl reikės šiek tiek jėgų sugrįžti į ten, kur visiškai nesinori, bet ką padarysi, toks jau likimas. Tikiuosi, kad nereikės laukti pavasario iki balandžio ir jau kovo viduryje turėsime visiškai nutirpusius laukus ir miškus. Pavasaris tuo ir yra žavus, kad tai – atgimimo metas, taip jau mano gyvenime yra, kad vasaris visada būna pats sunkiausias mėnuo visomis prasmėmis, ištinka daugiausia nelaimių, daugiausia sukrėtimų ir konfliktų, bet balandis viską kompensuoja, tada noris veržtis į laukus ir kvėpuoti sprogstančiais viržynais. Dieve, pavasaris būna toks trumpas, per trumpas man, tai beveik sekundžių reikalas. Tas momentas, kai nudžiūsta keliai ir pradeda sprogti medžiai pats gražiausias, kitą dieną žiūri, kad medžiai jau apsiputoja smaragdu – pavasaris jau ir praėjęs, nors oficialiai tebesitęsia, bet jau nebėra tos dvasios. Lauki ir sulauki, pradedi laukti kito pavasario. Ir taip metai iš metų! Taigi, šiemet pavasario proga linkiu tik vieno dalyko, - bėkit sutikti to pavasario, nepražiopsokit jo, nes jis būna tik kartą metuose. Tik kartelį.

Maištinga Siela

Knyga: Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, šįkart jau klasika tapusia Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“. Na, ką čia imsi ir kritikuosi tokią knygą, kuri tikriausiai nedegtų net pragare, jeigu tikėsime Bulgakovu, jog rankraščiai nedega. Ir nebe reikalo, nes šis rašytojas, kol parašė šio romano variantą, tikrai nusikamavo, juk degino ir degino savo rankraščius, bet tikriausiai jį buvo užvaldęs tikras šėtoniškas mechanizmas, nes vis grįždavo prie tos pačios „Meistro ir Margaritos“ istorijos. Visada įdomu pasidomėti kaip buvo kuriamas vienas ar kitas kūrinys, o apie šią knygą jau sukurta begalės legendų. Skaitydamas šiuolaikinius kūrinius (neskaitant tai, ką skaitome universitete) nejučia pasijutau tuščias klasikos srityje, todėl užsibrėžiau tikslą perskaityti šį romaną. Na, galite įsivaizduoti, ko tikėjausi iš klasika tapusios knygos? Labai graudžios meilės istorijos, vos ne muilo operos, o štai atsivertus „Meistrą ir Margaritą“ mano nuomonė pasikeitė iškart. Na, kur Jums matyta, kad dvidešimtojo amžiaus pusėje būtų rašyta apie taip kaip Šėtonas atkeliauja į 1930 metų Maskvą ir pradeda krėsti išdaigas, o šalia lyg per sapno siūlą plaukia kitas siužetas – Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Galiausiai romanas persipina totaliais stebuklais ir aliuzijomis į Bibliją, į švietimą, politiką, į visus pasaulio civilizacijos pamatus, o Meistro ir Margaritos meilės drama tiesiog pasimeta tarp visų šių realijų ir simbolių. Ir nepaisant visko, kūrinys yra žavus, dinamiškas, nenuspėjamas ir meistriškai išvarpytas. Kartais knyga jautėsi mano minčių subanalinta, na, žinote, kai dabar sklando pasauly tokios knygos apie Harį Poterį, vampyrus ir kitokius burtus, nejučia „Meistras ir Margarita“ nebepajėgia priblokšti sąmonės savo lakia vaizduote, o kai kurie stebuklai, pokštai ir išdaigos pasitaiko tarsi atkartotini paaugliškų fantastinių knygų prototipai. Galima sakyti, ne Bulgakovas susilpnino kūrinį, bet ateities, mūsų šių dienų literatūra jį nužemina. Tokie dalykai kaip: kalbantis storžievis katinas, Margaritos kelionė į pokėlį pas Šėtoną, primenanti Pelenės istoriją, raganos ir t.t. daro kūrinį aptakų ir fantastinį labiau skirtą vaikams, bet neapsirikite, tai tik paviršutiniškasis sluoksnis. Knyga pasirodo esanti kur kas sudėtingesnė, juolab, kad jame jaučiasi rusų tautosakiniai motyvai persipynę su krikščioniškuoju pasauliu, kuriuos dar apraizgo ir tarpukario Rusijos cenzūriniai momentai. Tai begalo įdomu, juk šį kūrinį išspausdino po Bulgakovo mirties praėjus 26 metams, nes iki tol niekas nenorėjo spausdinti šio kūrinio dėl griežtų tuometinių cenzūrinių kanonų. Autorius puikiai aprašo skundikų dalią, kai pas tave atvažiuoja greitąja ir tave išveža į bepročių namus, nors norėjai tik atsigerti arbatos, o iš tikrųjų kaimynas tave išskundė, nes leptelėjai kokią nesąmonę. Visuomenėje turėjai atrodyti padorus, vaikščioti gražiai apsirengęs ir galvoti ką kalbi, Bugakovas puikiai tai suderina su Šėtoniškąja „chebryte“, kuri sąmoningai laužo Maskvos miesto stereotipus ir sukelia sąmyšį. Šalia šio siužeto seka ir Kristaus nukryžiavimo istorija, čia, sakyčiau, daugiausia dėmesio skirta Poncijui Pilotui ir jo vidiniam pasauliui, jo vidiniai kančiai, kuri nutrūksta tik po beveik dviejų tūkstančių metų Meistro pastangomis, kuris ir rašė romaną apie Poncijų Pilotą. Kas dar? Tiesa, Bulgakovas, matyt, turėjo nuostabų humoro jausmą, nes knygoje apstu juokingų kolizijų tarp šėtoniškųjų ir mirtingųjų ideologijų, dėl šios situacijos pilna kuriozinių situacijų, bet šis humoras, antraip nei kitų, nėra lėkštas, savotiškos ir autentiškos laiko dvasios egzempliorius. Šį knyga turi ne tik su Biblija stiprių sąsajų, bet ir su Getės „Faustu“, prisiminkime tą pačią Margaritą, Fausto namus, kurie prilygsta Meistro namams rūsyje ir visur dominuojantis velnias, kuris neša ir skleidžia pažinimo jėgą, praplečia tai, ko žmogus savo jėgomis niekada negalės padaryti. „Meistro ir Margaritos“ velnias nėra vien nesulaikoma jėga, romano pabaigoje paaiškėja, kad jis visgi klauso Dievo nurodymų ir nesikiša ten kur jam negalima. Vadinasi, net velniai pagal Bulgakovą turi savo taisykles ir ribas. Aišku, galima dar daug ką interpretuoti ir rašyti, čia būtų tik mano tokie pagrindiniai pastebėjimai. O šiaip knyga tikrai nenusivyliau, kaip visada jaučiuosi praturėjęs ir įgavęs šiokių tokių žinių, o ir skaitymo malonumas savo dar prideda. Ir iš tikrųjų, kas žvelgiate į klasikinius kūrinius kaip į nuobodų ir statų kalną, neapsirikite, juose būna daug staigmenų, o kai įdėmiau, įsiklausai į jų ritmą, pamatai, kad šiuolaikinė literatūra ne ką toliau nuėjo nuo klasikinės, o kai kur net subanalėjo. Ar šią knygą pavadinčiau šedevru, kaip dauguma kažkaip yra linkę sakyti? Dėl to suabejoju, galbūt jei tai būtų knyga, kurią skaityčiau kažkelintą savo gyvenime, gal ir būtų šedevras, bet kuo skaitai daugiau, tuo tampi imlesnis ir pradedi vertinti viską kritiškiau, o kai kada net „nebeprigyveni“ su kūriniu, diagnozė – senstu. Bet tikriausiai taip ir turi būti, kad išeitum iš naivumo lygmens, kai tada dar atrodė, kad kiekviena knyga yra gera. Grįžtant prie Bulgakovo, sakau, griebkit knygeles ir skaitykit, gal ir „Meistras ir Margarita“ paklius į rankeles.

Jūsų Maištinga Siela

Leonidas Donskis. Tibetas ir mūsų moralinės dilemos

Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe. Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai: - Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje? - Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį? - Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos? - Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje? - Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija? Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės. Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę. Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija. Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros. Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“. Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys. Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos. Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis. Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą. Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne? Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu. Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė. Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio. O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti. Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą. Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.

http://www.donskis.lt/

Kiekvienas žinių portalas turi būti atsakingas už turinį

Sveiki mielieji, būna dienų lyg tyčia, kai nėra ant ko paburnoti ir ieškai bet kokios priežasties prie ko nors prisikabinti, kad galėtum papeikti. Nežinau, matyt, mums, o gal tik man vienam – įgimta paburnoti ant valdžios, o neretai ir ant viso likusio pasaulio. Šįkart atsidariau populiarų internetinį žinių portalą „Delfi“. Nereikia nė sakyti, kas pirmoje strofoje pasipainiojo man po akimis – ogi Kubilius! Tikriausiai tai vienas nemėgstamiausių šių dienų Lietuvos personažų, net Facebook‘e susikūrė grupė, kuri agituoja, suprask tu, kad reikia užmušti Kubilių kaip baisiausią kenkėją. Gal ir reikia, gal ir ne, bet tai apie ką Delfis ir kiti portalai rašys, jeigu ne apie mūsų žymųjį politiką. O jei atvirai, manau, kad Kubilius nėra jau toks blogas žmogus, net matosi jo stresas ir depresija prieš kameras, kai jį išpila ne vienas litras prakaitų, o smilkiniai ir kakta sublizga kaip žuvies užpakalis. Manau, jog Kubilius kaip tikras konservatorius yra per daug konservatyvus, tylus žmogus, ne jam būti tokioje žiaurioje zonoje, čia reikėtų griežtos ir valdingos rankos. Žvilgsnis krypsta į Dalią Grybauskaitę ir Degutienę, moterys perima valdžios ir Lietuvos vairą, matyt, tai gerai, nes net astrologai teigia: Lietuvai moteris valdžioje yra kaip skaistykla nuodėmingiesiems. Tad laukime išganymo, mielieji! Ką toliau rašo „Delfis“? Tiesa, jis mėgsta reklamuoti „nuostabiąją“ panelė.lt., pastaroji, mano nuomone, absurdiškesnio ir juodesnio portalo negali būti, kadangi susirenka ten visi pletkai ir paskalos, visiškai nukabintos nuo palubių, o žmonės, iš komentarų matosi, tiki labiau už Bibliją. Šįkart panelės auka tapo gerbiamas (o gal ir nelabai) stilistas Mantas Petruškevičius, mano akimis, pašiepiamai vadinamas „mados guru“ ir apie naują jo nusiperdimą visuomenėje. Aišku, gal aš čia iš pavydo, kaip pasakytų Petruškevičius, porinu apie jį blogai, juk žinote, kiekvienas norėtų atsidurti jo vietoje ir iškilmingai vadintis „mados guru“. Na ir kaip Delfis šįkart nepraneš apie Žalgirio pergalę, dieve, sakyčiau, pagaliau laimėjome nors vienas rungtynes, nes nuosmukis man neleidžia skaityti net straipsnių, o tik jų antraštes. Na, likau sužavėtas, kad Delfis parašė ir apie Naujają Zeolandiją, kurioje kažkas sumanė gaminti kuprines. Suprask, tai didi žinia pasauliui! Kas žino, kad po metų tas kuprines išvysime Gariūnuose ar šiaip kokiame Rietavo turguje. Bet per daug nereikia koneveikti „Deli“, kadangi visgi tai – pakankamai informatyvus ir hiperaktyvus žinių portalas, čia viskas yra savaip suskirstyta savo sritims. Kvailiams – kvailių zona, šiek tiek protingesniems irgi yra ko paskaityti. Kažkodėl labiau pamėgau http://www.lrytas.lt/ čia kažkaip man neišlenda visokie Petruškevičiai ar dar kokie nors nusiperdę Lietuvos žvaigždūnai. Daugiau kalbama ir apie kultūrinius dalykus, nors iš esmės Delfyje irgi galima šį tą aptikti. Už vis man labai šaunus puslapis http://www.bernardinai.lt/ , nors pastarasis yra labai įtakotas krikščioniškojo pasaulio, bet jame būną įdomių kultūrinių straipsnių, pokalbių ir interviu. Čia po akis kažkaip iš vis mažiau politikos aktualijų, nuo kurių kartais jau būna bloga. Keista, bet kartais sušvelninantys ir teigiami klausimai labiau patinka, nei tas negatyvių žinių perteklius kitur. Kartais žmonėms reikia, kad jiems ir meluotų arba kaip daro http://www.bernardinai.lt/ įteigia, kad gyvenimas yra kur kas gražesnis nei avarijos, išprievartavimai, gaisrai, apiplėšimai, kyšiai, žmogžudystės, sprogimai, pedofilijos skandalai ir t.t. Galbūt tokių straipsnių turinys iš dalies padaro, kad komentarai sąmoningai ar nesąmoningai žmonių būna žiaurūs ir negailestingi. Na, kur čia komentarai, o tiesiog apjuodinimai, kurie jau praranda žmogaus asmens tapatybę ir tampa totalus „briedas“, tarp kurių įsimaišo tik vienas kitas šviesulys, bet protingi žmonės komentarų nerašo ir neskaito, dažniausiai, matyt, toks aš nesu. Žmonės tapo laisvi spaudoje, visuomenėje, tačiau įgyta laisvė tapo nebe būtinybė, bet iškreipta vertybė. Daugelis rašo ką nori ir kaip nori, tai gal ir nėra blogai, tačiau su gauta žodžio laisve, kažkodėl žmonės pasijuto didžiais sakalais ir pradėjo porinti ne savo nuomonę, bet šlykštų mazutą. Žodis čia tampa laisvas ir tu tik pamėgink paporinti, kad tu neturi teisės taip juodinti straipsnio ar kažkokių žmonių, autorius iškart pasibaisės ir atspjaus, kad dar ir kaip turi reikšti savo nuomonę. Tik kad iš šalies ta nuomonė jau tampa į nuomonę nepanaši, komentarai Lietuvoje tapo stereotipiniai, kad turi apjuodinti, pasakyti kažką kritiško arba priblevyzgoti keiksmažodžių. Manau, kad kiekvienas portalas turi būti atsakingas už savo komentuotojus ir skaitytojus, juos reikėtų kaip nors valdyti, trinti, o kartais ir bausti už kažkurias net fašistines idėjas. To niekas nedaro. Kas iš tų komentarų vertinimo? Arba „Manau, kad šis komentaras netinkamas“, patys komentatoriai tuo pasinaudoja ir teigiamus komentarus sužymi kaip netinkamuosius, palikdami savo išmatų krūveles. Štai tokia tapo mūsų žodžio laisvė – pasislėpę už anonimų tapome netapatūs, tušti ir pikti. Bet gana apie tuos komentarus, apie juos visada nukrypstu, taigi, esmė tame, kad portalai nusimeta atsakomybę už žmones, o juk visų ir nesugaudysi. O jei ir pradėsi gaudyti, tada sakys: dingo žodžio laisvė, - bijos rašyti tiesą, bet tai kartais geriau patylėti, nei apšikti ką nors. Ar jūs to nemanote?

Jūsų Maištinga Siela

Rašytojai R.Šerelytei įteikta J.Ivanauskaitės premija, o Metų knyga - K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum"

Kristina Sabaliauskaitė

Reneta Šerelytė

Sveiki mielieji, pagaliau jau paaiškėjo dviejų prestižinių konkursų nugalėtojai. Tai Jurgos Ivanauskaitės premijos nugalėtoja Renata Šerelytė ir Metų kngygos titulą sulaukusi Kristina Sabaliauskaitė. Neaušindamas burnos, noriu pasakyti, kad premijos, mano nuomone, išdalytos gerai, skaičiau abi knygas ir jos tikrai įdomios, savitos ir vertos savo laimėjimų laurų. Pridedu staipsnį: Sekmadienį Vilniaus knygų mugėje antrą kartą įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Šiemet ji skirta rašytojai Renatai Šerelytei už romaną "Mėlynbarzdžio vaikai". Praėjusių metų premijos gavėja rašytoja Kristina Sabaliauskaitė jai taip pat įteikė diplomą su drambliuku, kuris kažkada stovėjo ant I.Ivanauskaitės stalo. R.Šerelytei taip pat atiteks 3000 litų premija. Atsiimdama apdovanojimą R.Šerelytė džiaugėsi, kad jai teko laimė pažinti J.Ivanauskaitę. „Premija man buvo labai netikėta, bet iš tiesų patys džiaugsmingiausi apdovanojimai - netikėti. Jurga buvo ryškus ir drąsus žmogus, iš kurio ir šiandien mokausi drąsos ir žaismingumo, kurio kartais labai trūksta man pačiai“, sakė R.Šerelytė. J.Ivanauskaitės premija teikiama už kūrinį, kuris išleistas per dvejus praėjusius kalendorinius metus, o autorius - ne vyresnis nei 45 metų amžiaus. Būdama tokio amžiaus mirė J.Ivanauskaitė. Pirmoji J.Ivanauskaitės premija įteikta pernai Kristinai Sabaliauskaitei už 2008 metais išleistą romaną "Silva Rerum", kuris šiemet buvo pripažintas "Metų knyga". Šių metų laureatą rinko komisija, vadovaujama rašytojo, kultūrologo Vytauto Rubavičiaus. Dešimties asmenų vertinimo komisijoje buvo ir Rasa Drazdauskienė, Aleksandra Fomina, Giedrė Kazlauskaitė bei Edita Mildažytė.

Apie Motiną Depresiją

Sveiki mielieji, iš tiesų nežinau, ką beparašyti. Galva išgaravo kaip pigus amoniakas, gal dėl to, kad ir man pagaliau atėjo sunkus metas, depresijų metas, kada pasineri į ilgas ir antibiotikais nenumalšinamas kančias. Kažkada sirgau depresija, sakoma, kad ir vieną kartą įveikus šią ligą, ji sugrįžta ir vėl, ir vėl, kol galiausiai... Na, supratote, apie ką aš. Tad pakalbėkime apie žmogų ir jo savanorišką ir „nelabai“ kančią. Galbūt tai labiau aktualu kokiems nors mizantropams ar „emo“ stiliaus žmonėms, bet juk būna žmonių, kurie kančią priima kaip gyvenimo dalią ir nesąmoningai jos trokšta. Pats patyriau savo kailiu, kada kančia gali būti maloni tik tol, kol turi aplinkinių žmonių, kurie nors šiek tiek reaguoja į tavo skausmą, tai nieko bendro neturi su dėmesio stoka, aš tikiu apie tokius žmones, kurie pasidaro sau problemų, kad būtų įdomiau ir dramatiškiau gyventi. Nežinau, galbūt tai kažkokia psichinė liga, bet ji būna totaliai nevaldoma, sąmonė nepajėgia suvystyti nenumaldomo dramos alkio. „Budeliai, plakite mane stipriau...“ legendinė frazė nejučia tampa slapta, užgniaužta incognito credo. Kančių alkis ne visada būna vienodas, jis tarsi akivaras, kuris sezoniškai prasiveria ir vėl užsitraukia maurais ir dumbliais. Nesveikas kančios troškimas priveda prie beprotiškų dalykų, neretai nesulaukus pagalbos rankos ar gydytojo švirkšto su raminamaisiais, ir prie mirties. Žinau, galbūt daugeliui atrodys nesąmonės ir kliedesiai, bet tikrai yra tokių žmonių, kurie sąmoningai siekia dramatizmo ir tuo kentėdami nesuvokdami arba suvokdami mėgaujasi. Mėgautis savo skausmu, nesėkmėmis ir nelaimėmis, štai ką patyriau per paskutiniąsias savo gyvenimo dieneles. Aplinkinių reakcija skirtinga, visi bando pripiršti kaip visuotinį kerštą visam pasauliui, tuo tarpu ir jiems, bet tikriausiai nedaugelis suvokia, kad tikroji problema slypi many, ir kad kerštas, ir didysis sąskaitų suvedimas yra su pačiu savimi. Taip būna ir kitiems. Nagi, prisipažinkite, juk būna ir jums dienų, kada nieko nenorite kaip tik užsitraukti užuolaidas, apsikabinti bet kokio alkoholio butelį ir gulėti, miegoti ir apraudoti save kaip mirusį daiktą. Būna. Dažniausiai tokias savijautas išprovokuoja aplinka, bet kažkuriems žmonėms tereikia mažytės žiežirbos, kad padegtų visą viduje užgniaužtą parako statinių bunkerį. Sprogimas vėl sudrumsčia vandenį ir maurais užėjęs akivaras nejučia ir vėl prasiveria. Vieni be klaidų įveikia šį etapą, o kiti nuo ramybės būsenos pertekliaus tiesiog taip įsivažiuoja į savidestrukcijos žaidimą, kad nebeturi stabdžių, nebenori pagalbos taigi kančia tampa liga vardu DEPRESIJA. Depresijos metu niekas nebesiseka, nieko nebesinori, sutrinka mitybos pagrindai, kiti organai, sulėtėja mąstymas, nuolatinis liūdesys varo iš proto , o mintys apie gyvenimo nutraukimą – beprotišką skausmą, tingulį, miegą, mažakraujystę ir t.t. depresijos metu skauda tiek kūną, tiek sielą. Aišku, yra antidepresantai, kurie užglušina šios ligos simptomus, bet žmogus toks nepastovus depresijos metu, kad gali padaryti bet ką, bet kur ir bet kada. Kas iki šiol žiūrėjo į depresiją kaip į vaikiškų kaprizo ir žmonių, kurie neturi ko veikti žaidimėlius, faktas kaip blynas, kad jūs niekada nebuvote susidūrę su Motina Depresija. Tiesa, depresija nėra sloga, ji per savaitę nepraeina, ji tęsiasi ilgą pusmetį, o kartais ir ilgiau, kartais prieinama prie beprotybės, visai nepasveikstama arba, kaip jau minėjau, prieinama net prie mirties. Visuotinės krizės metu depresija žymiai padidėjusi, žiūrėsime, kaip gyvensime toliau. Jeigu gyvensime...

Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela

Kam čia juokinga?

Juokinga? Žiūriu turiu antigerbėjų šiame bloge, kurie kaip žiurkės įlenda ir tikriausiai net neperskaitę straipsnio pažymį „juokinga“, o jei kaip delfi‘je būtų laisvi komentarai, tai pripiltų savo mėšlo iki ausų, ir nesvarbu, kad buvo kalbėta apie mirtį ar dar kažką, vis vien rezultatas tas pats ir reguliarus – „juokingas“ straipsnis. Tokiems landūnams ir save karūnuojantiems „gyvenimo gadintojams“ galiu pasakyti: „man nei šilta, nei šalta“. Šis blogas buvo ir bus, nepriklausomai nuo jūsų piktavališkų pastangų, tiesa, jei norite ir turite ką pasakyti, visada prašom parašyti man į kontaktus (cirkininkas@gmail.com), mielai jūsų pasisakymus aptarsiu čia viešai, gal tada ir kitiems bus juokinga.

Maištinga Siela

Knygų mugė 2010

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pasidalyti įspūdžiais apie Vilniaus knygų mugę 2010! Nežinau ar mugė labai jau nukentėjo dėl to, kad tiek penktadienis, tiek šeštadienis buvo darbo dienos, bet aš per žiemos aptižusius šaligatvius visgi nuvariau į Litexspo. Iš pradžių knygų mugėje pasijunti kaip rojuje, rojuje, kuriame gali apsilankyti tik kartą per metus. Na, vis geriau tiek, negu nieko. O kas baisiausia, kad rojus neretai tampa pragaru, panašiai kasmet ir man. Per knygas nardai po tris - keturis kartus, sutinki pažįstamus, sudalyvauji renginiuose (rašytojų kampelyje), bet po to dingsta visa energija, ji kažkur išgaruoja tarp daugybės žmonių. Žodžiu, išvargsti. Taip atsitiko ir šį kartą, po penkių valandų vaikštynių sausakimšoje mugėje, kojos nejučia tampa medinės, išmuša prakaitas, darosi trošku ir norisi valgyti. Gerai, kad bent jau rašytojų kampelyje galima prisėsti ir pailsėti, išgerti kavos ir t.t. Ir nepaisant nuovargio, jis būna dangiškai saldus ir būtinas po tiek įspūdžių. Šiemet vaikščiojau po knygų mugę ir jutau deja vu (jau matyta), nes pernai ir užpernai lygiai tose pačiose vietose stovėjo tie patys stendai, tie patys žmonės ir tie patys pirkėjai, beveik niekas nepakito. Gal tik daugiau naujų knygų atsirado. Net tas pats Algimantas Čekuolis už to paties stalo pasirašinėjo gerbėjams, tik aišku, į naują savo knygą. Ir tai yra žavu! Žavu, kad gali sugrįžti į knygų mugę, kaip vos ne į savo namus ir atsigerti įspūdžių, nuotaikų, knygų ir nuovargio. Viskas taip ir turi būti! Laikas eina, tie patys žmonės tik kitos knygos. Rodos, pernai ta knyga buvo pristatinėjama kaip nauja, o žiūrėk, šiemet ji prie nukainotų. Man tai gerai, juk galiu ją įsigyti pigiau! Ir ištiktųjų prisipirkau pilną kuprinę knygų, tikriausiai užteksiu iki kokio balandžio ir nebereikės eiti į knygynus, o gaila, nes kiekvienos knygos įsigijimas yra tarsi mažas stebuklas, o štai knygų mugė, kurioje kainos žymiai mažesnės jau tampa dideliu orgazmu. Ir ne man vienam, nes šioje mugėje gali sutikti ne vieną bendramintį, išalkusį vilką, kuris sukiosis apie knygas kaip apie vištas ir rinksis ką įsinešti. Aišku, knygų mugė yra ir komercijos reikalas, knyga pristatoma kaip ne stebuklas, ne civilizacijos ir kultūros stebuklas, o kaip prekė, kurią reikia „prastumti“. Na, tai labiau leidyklų reikaliukai, bet prisipažinsiu, man ta komercija čia nekliuvo, jeigu moki atsirinkti sau priimtinas knygas iš margumynų ir nesi vien tik reklamos auka, tai viskas su tavimi yra tvarkoje. Galiausiai, kodėl ir geri dalykai negali pasinaudoti reklama ir išsiveržti į viešumą?! Gali, mielieji, dar ir kaip gali. Tik mokėkime atsirinkti kas mums patinka ir arčiau, kaip sakant, dūšios. Iš tikrųjų prisiėmiau tiek knygų, kad net nuo mokslų atbaido, nes norisi skaityti ir siurbti skaitalą tarsi kokį martinį, reikės kaip nors susikaupti ir viską suderinti, nes jaučiu, kad knygos atneša tokį įdomumą, kad atbaido nuo mokslų, bet kaip nors... Šiemet knygų mugėje pabuvojau dvejuose renginiuose. Tai Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Kambarys jazmino krūme“ pristatyme, kuriame dalyvavo pati autorė, literatūros kritikė ir mano buvusi dėstytoja, rašytoja ir nacionalinės premijos lauriatė Vanda Juknaitė. Pokalbis buvo išties įdomus ir man besidominčiam literatūros apraiškomis – turtingas ir turiningas. Šiame pristatyme buvo kalbėta apie Lauros kūrybą apskritai, siejama su naująja knyga ir apskritai kalbama apie rašybą kaip apie darbą, o ne kaip apie eilinę pramogą. Čia ir vėl neišvengta tame tarpe ir erotikos temos, kuri skleidėsi apysakoje „Prieblandos seserys“, ji mėginta sietis su buvusiu romanu „Benedikto slenksčiai“. Be galo įdomiai kalbėjo Vanda Juknaitė, atitinkamai savo nuomonę išdėstė kritikė, o Černiauskaitė tik trūkčiojo pečiais ir vis sakė, „aš nežinau, viskas vyksta intuityviai“. Kitas pristatymas buvo ne ką prastesnis tai – Emily Dickinson eilėraščio rinkinio „Pusiaudienio krantai“ pristatymas, taip pirmieji jos eilėraščiai išversti į lietuvių kalbą. Čia kalbėjo pati vertėja Sonata Paliulytė, kuri pristatė šią devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę. Buvo išties įdomu pasiklausyti, buvo skaitoma pati poezija, kalbama apie vertėjų charakteristiką, eilėraščiai skambėjo angliškai ir lietuviškai, beje, ir pačioje knygoje eilėraščiai eina šiomis kalbomis – lietuvių ir anglų. Be visų šitų renginių apsilankiau ir reklamos korpuse, kur buvo demonstruojamos spausdinimo staklės, po to trečiojoje salėje, kur save pristatinėjo universiteto leidiniai, buvo mokoma ir rodoma kaip senoviniu būdu įrišamos knygos. Taigi knygų mugės šurmulys nusidriekė per visą šį savaitgalį, džiaukitės kas turėjote galimybės ten apsilankyti, nes tokia proga pasitaiko tik kartą metuose, o kaip dabar šitaip politikai žiūri į kultūrą, o ypač į knygų „biznį“, tai kitais metais gali jos ir nebebūti, bet labai abejoju, kadangi knygų mugė buvo ir tebėra grandiozinis renginys, į kurį suplaukia apie 50 tūkstančių gyventojų kasmet. O kiek dar jų negali atvažiuoti? Tegu knygų mugė dar gyvuoja ilgai ir sėkmingai.

Jūsų Maištinga Siela