Albumas: Christina Aguilera "Bionic"

Sveiki visi,

Jau kuris laikas ketinau aprašyti apie vieną mėgstamiausių praėjusių metų albumų. Tai buvo Christinos Aguileros naujausiasis albumas „Bionic“, ilgai lauktas, po beveik keturių metų pertraukos nuo paskutiniojo „Back to Bisics“ (2006 m.). Iš tikrųjų tai milžiniškas Aguileros šuolis tiek stiliumi, tiek dainavimu. Iš Dirrty, purvinos merginos tapusi stilinga XX amžiaus pirmosios pusės dama, ji vėl pakeitė kardinaliai savo išvaizdą ir tapo elektronine moterimi. Jos naujasis įvaizdis buvo suderintas su „Bionic“ progresu. Amerikos MTV visai neseniai Christiną Aguilerą pripažino labiausiai besikeičiančia ir geriausiai įkūnijanti kardinalius savo pokyčius atlikėja po Madonnos. „Bionic“ albumas buvo ne išimtis, todėl norėsiu labiau pažvelgti į šį albumą iš savo subjektyviosios varpinės.

2010 metų viduryje startavo naujasis Aguileros albumas. Kitą dieną jau gavau dainų kopijas. Nereikia nė sakyti, kad nelegali prekyba tiesiog klesti. „Bionic“ buvo įvertintas prieštaringai, vieni jį gyrė, kiti žavėjosi, dar kiti peikė. „Bionic“ yra pats nesėkmingiausias Aguileros albumas per visą jos karjerą. Komerciškai nenusisekęs dėl pačių įvairiausių priežasčių: keblūs santykiai su komercijos asmenimis, byranti asmeninė santuoka, dėmesys naujam filmui, nepasidalinami singlai, plakimas su Lady Gaga panašumu ir t.t. ir .t.t. Per pirmąją savaitę albumo buvo parduota apie 110 tūkstančių t.y. beveik keturis kartus mažiau nei ankstesnis jos albumas. Nors Didžiojoje Britanijoje „Bionic“ buvo numeris pirmas, tačiau tai buvo labai mažas pardavimų skaičius, netgi mažiausias per aštuonerius metus britų tope su numeriu pirmu. Aguileros albumas iš esmės beveik žuvo, tačiau Europoje jis susilaukė ir sėkmės: Graikijoje, Šveicarijoje bei kitur, kur pasiekė gan aukštas vietas ir sugebėjo šiek tiek išsilaikyti pardavimų karuselėje. Mažus pardavimus taip pat lėmė nelegalus platinimas, „Bionic“ yra pripažintas vienas labiausiai nelegaliai platinamų albumų per visus 2010 metus. Kam pirkti albumą, jei jis jau sukasi tavo winampe? Žodžiu, su komercija ir prekyba Aguilerai buvo ne šie metai ir ne šis laikas, kur kas geresnių rezultatų ji pasiekė filme „Burleska“ ir su to paties filmo išleistu dainų CD.

Lentelėje kritikų atsiliepimai nėra jau tokie ir blogi.

Taigi, nieko nelaukdamas, noriu aptarti ir kartu pristatyti kiekvieną jos albumo dainą, įprasta tvarka, kaip ir rikiuojasi albume:

1. Bionic.

Tai pirmoji daina, tuo pačiu pavadinimu kaip ir albumas. Tai nėra pats geriausias šio albumo „Bionic“ hitas. Jis skamba pakankamai popsiškai, lengvai, yra gan ritmingas ir jame yra nemažai elektros, tai kas dažniausiai ir pretenduoja į aukštas vietas ir pripažinimą. Deja, po pripažintos albumo „Bionic“ nesėkmės, šiam, galbūt net numanomam singlui, nesukurtas net video klipas.

2. Not Myself Tonight

Tai vienas labiausiai intriguojančių Aguileros kurinių albume. Tai pirmasis jos singlas, pasirodęs prieš albumo išleidimą ir pasaulyje susilaukęs vidutinės sėkmės. Nors iš tikrųjų pirmasis singlas turėjo būti „Glam“, bet dėl sutarčių, kurias reikėjo vykdyti, išėjo „Not Myself Tonight“, kuriam buvo sukurtas ir pritaikytas fetešistinis video klipas, kuris sukėlė begalės diskusijų. Tuo metu Lady Gagos gerbėjai aršiai atakavo Aguilerą dėl jos stiliaus panašumo, netgi kopijavimo, tačiau pati atlikėja turėjo aiškintis ir įrodinėti, jog tai albumo įvaizdžio dalis ir būdama daugiau nei dešimtmetį scenoje tikrai nesiruošia būti antrąja Lady Gaga. Na, primena ar neprimena, kiekvienas turi savo nuomonę. Man asmeniškai, arčiau 1994 metų Madonnos laikų, kai buvo sukurtas panašios tematikos klipas, tačiau akivaizdu, jog Aguilera to ir siekė – fetešistinio – futuristinio klipo, o kitaip to ir nepavaizduosi, kaip tik drąsiais, gašliai, atvirai, peržengiant tabu normas. Man pati daina labai įsimenanti, kadangi esu prie jos labai pripratęs, tai neįsivaizduoju „Bionic“ be šitos dainos ir klipo. Šią dainą vertinčiau kur kas geriau nei „Bionic“.

3. Woohoo

Pirmą kartą, kai išgirdau šitą dainą, pagalvojau, kad tai nemirtingas hitas. Tikrai vasariškas, galingas, „vežantis“, seksualus, kas labai tinka į bendrą „Bionic“ įvaizdį. Iš tikro tai antrasis pripažintas singlas, kuriame Aguilerai talkina reperė N. Minaj. Galinga „bioniška“ pradžia ir staigus dainos pokytis, tikrai „kabina“. Gerai derantis vokalas, Christina savotiškai repuoja, tokiu būdu išbandydama naują, sakyčiau, visai sėkmingą naują sritį. Pagalvojau, jog kokia taip pat aukšto vokalo dainininkė Leona Lewis nedrįstų taip eksperimentuoti. Šiaip daina viena geriausių iš jos „greitųjų“, skamba gerai, tinka šokiams. Man patinka.

4. Elastic love

Naujas skambėjimas, daug elektros, negirdėtas Aguileros balso skambesys, kartais užgožtas muzikos, primena japoniškos muzikos vakarėlį iš „Nužudyti Bilo“ filmo, tačiau klausau jau kažkelintą kartą ir pamaniau, velniai rautų, kažko šis „gabalas“ visgi turi. Tai nėra hitas, tai nėra, kas sudrebintų pasaulį, bet tas eksperimentas žavus, drąsus, o ir klausosi labai futuristiškai. Man patinka.

5. Desnudate

Šita daina kaip ir ankstesnioji labai atspindi bendrą „Bionic“ futuristinį stilių. Ši daina taip pat turi galios užvaldyti, ispaniškų žodžiai intarpai, elektroninis skambesys gali net vesti iš proto. Man asmeniškai tai ne pati geriausia, bet prie mano mėgstamų šio albumo greitų dainų porcijos.

6. Love and glamour (intro)

Tai net ne daina, tai intarpas tarp dainų. Mano nuomone, jis nelabai ir reikalingas, bet kadangi tai yra futuristinis albumas, iš jo buvo bandoma padaryti kažką keisto ir neįprasto, tačiau mano žiniomis, tokius intarpus darė ir kiti atlikėjai savo albumuose, kaip antai Janet Jackson.

7. Glam

Keistas ir neįprastai švelnus Aguileros skambesys. Mano nuomone, labai šita daina derinasi prie paskutiniųjų dviejų dainų. Skamba futuristiškai, savotiškai veža ir tikrai nėra popsiškas gabalas, tokį skambesį reikia mėgti, prie jo reikia priprasti, jo reiki norėti. Ši daina buvo numanoma prie hitų, tačiau nieko panašaus dėl savo per didelio kitoniškumo nuo popso, neįvyko.

8. Prima Donna

Šita daina vėl primena, kad Aguilera turi aštrų balsą, kuriuo gali prisišaukti itin aukštų oktavų. Skambėjimas nėra lengvas, muzika sudaro sunkumo įspūdį, todėl ji pasmerkta nebūti lengvu mėsos gabalu popso pasaulyje, tačiau tas sunkumas ir aštrumas „veža“, jis kelia susižavėjimo, ko negalėčiau labai pasakyti apie pačios dainos tekstą.

9. Morning Dessert (intro)

Tai antrasis intro, tik šįkart jis dainuojamasis – švelnus ir gundantis. Man primena kavos reklamą, net pavadinimas, klausantis intro, kviečia kavos.

10. Sex For Breakfast

Šios dainos pavadinimas įpareigoja, kad pati daina būtų greita, intensyvi kaip greitas seksas – nieko panašaus. Tai lėtas, smagus, tėknus kūrinėlis. Švelnus, girdisi gitara, švelnumas, bet kartu ir „Stripped“ (2002 m.) albumo prasimušantis dirrty aštrumas. Tai nėra mano mėgiamiausia daina, tačiau savo šarmo, kaip sakant, turi.

11. Lift Me Up

Šitas kūrinys jau buvo pristatytas „Šios dienos dainos“ rubrikėlėje, mano bloge. Na, tai vienas mano mėgstamiausių „Bionic“ kūrinių. Lėta baladė, jausminga, balsas – nuostabus, kuris suteikia dainai ilgesingo žavesio. Tai daina, kuri turėjo būti viena iš nemirtingų hitų, turi savo „bioniškumo“, švelnių muzikinių sąskambių. Sakau, šita daina labai tiktų kokiam nors jautriam filmui su liūdna pabaiga, nuostabus garso takėlis. Daina, kuri turėjo įeiti į istoriją, tačiau liko tarsi už borto, nedalyvavo jokiuose topuose, niekur, bet tai daina, kuri prasiskina kelią sau pati į žmogaus širdį be komercijos ir topų.

12. My Heart (intro)

Tai intro, kurio tikriausiai komentuoti nereikia. Tiesiog išgirsti ir nusišypsai.

13. All I Need

Graži, raminanti, atpalaiduojanti daina, kuri neįpareigoja taškytis, neįpareigoja verkti, neįpareigoja labai mąstyti, tiesiog klausai ir atsipalaiduoji. Daina – kaip gyvenimas, tarsi praplaukia, kai jos klausaisi. Aguileros balsas – švelnus, ne aštrus, suderinta su ne popsiška muzika ir įneša savo indelį į „Bionic“ iždą. Man ši daina patinka.

14. I Am

Ši daina yra tarsi tęsinys ankstesnės, skamba labai panašiai, polėkis labai panašus. Tik daina kita. Taip yra dėl to paties gamintojo. Šią ir ankstesnę dainą gamino Samuel Dixon. Daina taip pat labai graži, tėkni, gyvenimiška. Tai tarsi priešprieša „Desnudate“. Pianino skambėjimas apskritai seka per daug „Bionic“ dainų, o žinot, aš taip myliu pianinus. Tiesiog reikia pajausti.

15. You Lost Me

Šią dainą taip pat gamino Samuel Dixon, todėl atitinka jo koncepcijas. Tai neabejotinai viena sėkmingiausių „Bionic“ dainų, kuriam buvo sukurtas ir video klipas. Tai ilgesinga baladė, įkvepianti skausmingą meilę ir širdį draskančius romantikus. Pati Aguilera sakė, jog ši daina jai labai ypatinga, todėl norėjo jai sukurti klipą. Tai trečiasis jos šio albumo singlas, deja, ir paskutinis. Po šio singlo išėjimo baigėsi aktyvus albumo skatinimas, nes buvo suprasta, jog „Bionic“ taip ir nepasieks aukštumų, o be reikalo. Kai pirmą kartą išgirdau šią dainą, aišku, nelegaliai gavęs dainas, pasakiau, jog tai pati geriausia jos albumo daina po „Stronger than ever“. Man ji labai patiko ir iki šiol manau, jog šiame albume Aguilera labai pasisekė su baladėmis, jos šiame albume yra pačios stipriausios ir mane patį labiausiai žavinčios dainos. Gero klipo žiūrėjimo. Ir pagalvojau, visi su šia daina taip užtilo, ir niekas nebeprisiminė vargšės Lady Gagos. Tai jau taip.

16 I Hate Boys

Smagus kūrinėlis su feminizmo dvelksmu. Jame iškart atsiskleidžia Christinos balso tembras, kuris yra būdingas tokiam hitui kaip „Keeps Getting Better“, tačiau iš muzikinės pusės labiau jaučiasi futuristinis vėjas. Tai nėra mano mėgiamiausias albumo kūrinėlis, jis gan trumpas, ir skamba, man asmeniškai, ne per įdomiausiai. Iš esmės „I Hate Boys“ yra pripažintas neoficialus ketvirtasis Aguileros singlas Australijoje, kadangi ši daina šioje šalyje sulaukė atitinkamo susidomėjimo ir būtent ten išleista kaip singlas, niekur kitur ši daina tokių pasisekimų, deja, nesulaukė.

17. My Gilrs (featuring Peaches)

Tai grynai atitinkantis futuristinį muzikinį stilių, įdomaus ir keisto skambėjimo daina. Man asmeniškai, daug geresnis kūrinėlis už „I Hate Boys“, čia taip pat jaučiami feminizmo vėjai, tačiau jis nėra radikalus. Smagus skambesys, vėl primenantis atitinkamą japonų muzikos žanrą, savotiškai norisi šokti pagal šią dainą.

18. Vanity

Be jokios abejonės, tai yra „bioniškas gabalas“, elektros prisodrinta muzika, ritmas, suderintas vokalas, tačiau tai nėra prie mano mėgstamiausių jos dainų iš šio albumo. Jame taip pat yra savotiškai „atidirbtas“ skambėjimas, bandoma ieškoti originalumo, bioniškumo ir jis, mano galva, visai neblogai pavyko, tiesiog, yra dainų, kurias klausaisi iš albumo ir yra, kurias stengiasi prajungti. „Vanity“ man yra viena iš tokių.

Dabar pristatysiu penkias paskutines dainas, kurios priklauso DELUXE albumų versijai.

19. Monday Morning

Keista daina, iš tikro labai mažai klausyta. Bioniškumo dainoje daug, tačiau daina nėra iš mėgstamiausių, ji – švelni, truputį monotoniška, tačiau kartu turinti savo žavingo stiliaus, kuris labai tinka į bendrą „Bionic“ koncepciją.

20 Bobblehead

Intin futuristinis kūrinys. Iš pradžių pagalvojau – nesąmonė, ta keista muzika, kažkoks „perdimas ir varlių kvarksėjimas“, bet klausantis kažkelintą kartą, pagalvojau, visai smagiai klausosi ir ėmiau linguoti į taktą. Dar kartą pagalvojau, kad tik Christina ir gali taip drąsiai ir efektyviai eksperimentuoti su stiliais ir muzika, nesvarbu, kad tai galbūt daug kam ir nepatiks.

21 Birds of Prey

Viena žaviausių „Bionic“ dainų ir apskritai DELUXE dainų. Įdomus skambėjimas, nuostabūs žodžiai ir ta aura, kuri vėl skamba kaip „Lift Me Up“ baladėje. Iš tikrųjų buvo muzikos nutekėjimas, kadangi šios dainos muzika jau buvo gerokai paplitusi prieš paties albumo išleidimą ir dar gerokai prieš pirmojo singlo paskelbimą, tačiau daugelis netikėjo, jog tokia daina gali apskritai būti Aguileros albume. Ot ir gali! Mistika ir ramybe dvelkiantis kūrinėlis, mano galva, tinka keistais gyvenimo momentais, kai lyja, kai žiūri pro langą ir kažką mąstai. Myliu šią dainą, ji įdomi ir pakankamai bioniška.

22. Stronger Than Ever

Dievaži, tai apskritai pati geriausia viso albumo daina! Nejučia mane vėl grąžina į 2002 metus, į skandalingąjį jos „Stripped“ albumo laikus ir vėl priverčia skraidyti. Tai pakankamai „kitokia“ daina nuo bioniškųjų, tačiau turi savo įprasto pianino atgarsių, kurių Aguilera ankstesniuose albumuose beveik nenaudodavo. Balsas ir vėl gyvas, vėl aštrus, draskantis širdį. Ką ir bepasakyti, širdį draskantys žodžiai, tekstas labai stiprus, „kabinanti“ aranžuotė. Kaip visada, per šitą dainą lengva įsivaizduoti gerą video klipą ar net geram filmui muzikinį takelį. Sakau, tegu kalba pati daina.

23. I Am (stripped)

Tai paskutinė „Bionic“ daina, kuri yra įdomi savo tekstu ir pakankamai bioniška, palyginus su ankstesne daina. Tai vėl švelnus, Aguilerai ankstesniuose albumuose nebūdingas dainavimas. Sakyčiau, labai suderinta su pačia muzika. Šią dainą mielai pasiklausyčiau kur nors važiuojant autobusu per Lietuvą, iš tikro, tai ilgesinga ir graži daina.

24 Little Dreamer (Bonus)

Noriu pristatyti ir dainą, kurios be reikalo neįtraukė į „Bionic“ albumą, bet yra tikrai gan įdomus ir „vežantis gabalas“, pridedu dainą, įvertinkite patys. Man tai gan stiprus kūrinys. Vienas iš mėgiamiausių.

Taigi apžvelgiau daugmaž visą „Bionic“ albumą. Iš tikrųjų nelengva vertinti, kai nesi muzikos ekspertas, bet visada gali išsakyti savo subjektyvią nuomonę – patinka ar nepatinka. Apibendrinus, noriu pasakyti, kad „Bionic“ yra iššūkis, iššūkis klausytojui ir pačiai Aguilerai. Aišku, yra albume dainų, kurių nesinori klausytis, bet bendrame kontekste, man jos labai gražiai įsilieja. Apskritai, kai kurie kritikai peikė, jog albumas yra „makalynė“, kad yra daug įžymių žmonių, kurie dirbo prie šio albumo, dirbo skirtingomis kryptimis, todėl albumas, anot jų, yra chaotiškas. Aš taip nemanau, albumas yra gan suderintas, tik viena ar kita daina išsiskiria savo nebioniškumu, tačiau sąskambiai ir futuristinė idėja visada išlieka daugiau ar mažiau dainose.

Jums šis albumas gali patikti arba nepatikti, gali patikti kelios dainos, gali nepatikti nė viena. Kiekvienas turi savo nuomonę. Apskritai nesu elektros muzikos mėgėjas, tačiau kokį bumą atnešė šis Aguileros albumas, mane patį nustebino. Tai gan gurmaniškas albumas, nepritaikytas plačiajai rinkai, tad belieka, kaip sakant, atlikėjai palinkėti komerciškai sėkmingesnio albumo ateityje. Noris pasakyti, kad šis albumas buvo reikalingas ir jis nebus nurašytas į istoriją, tai kas supras ir klausysis, visada bus gyva ir reikalinga.

Jūsų Maištinga Siela

"Chorų karai" 2011 (Antrasis sezonas)

Sveiki visi,

Nuo vasario 13 dienos, per TV3 prasideda muzikinis šou projektas „Chorų karai“. Tai kone geriausias ir įdomiausias, mano galva, muzikinis projektas. Negaliu žiūrėti tų visų iki kaulų atsibodusių šokių ir „Žvaigždžių duetų“, negaliu ir jau nuo jų vemti verčia, bet tikriausiai žmonėms patinka. Štai pernai stebėjau „Chorų karus“ ir pagalvojau, kad ko gero tai vienas geriausių kada nors buvusių muzikinių renginių Lietuvoje. Profesionalumas, skindantis iš atlikėjų, daina atliekama kaip vienas kumštis, kaip grupė žmonių – tvirtai ir su įvairiom interpretacijom pateikia dainą, žodžiu, buvo įdomu. Kaip visada nepatiko tik renginio koncepcija – užtęstinumas, perdėtas rezultatų laukimas, banalūs pokalbiai apie ratus ir batus, kurie išmušdavo iš vėžių ir net norėdavosi perjungti kanalą. Labai tikiuosi, kad šis ateinantis sezonas bus toks pat įdomus ir smagus savo turiniu ir dainomis, kad komisijoje bus nuotaikingi ir įdomūs žmonės kaip antai ponia Zita K., o ne koks nors pasipūtėlis Jurijus Smoriginas, kurio kalbų negaliu klausytis.

Džiugu, jog prie šio projekto prisijungė ir kiti miestai – Utena, Telšiai, Tauragė. Taip pat džiaugiuosi, jog bus su kuo ir prie ko leisti šeštadienio vakarus. Tad, trumpa komercinė rekomendėlė ir reklamėlė – pridedu vaizdo įrašus, kurie pasklido bereklamuojant „Chorų karų“ antrąjį sezoną. Gero žiūrėjimo ir projekto.

Smaragdinis Telšių choras jau pasirodė gyvai:

Įdomūs ir įspūdingi „Chorų karų“ anonsai“

Neringos Čereškevičienė vadovaus Baltajam Vilniaus chorui. Jų pasirodimai gatvėse.

Jūsų Maištinga Siela

Tiek, kiek tau duota

Sveiki visi,

Jei gali. Jei tik gali, tai gyvenimą išgyvenk visą, tiek, kiek jis Tau duotas. Jei gali, jei iš tikrųjų gali, tai paimk tiek, kiek tau duota, daugiau ir nereikia. Jei gali, tai pasidalyk su kitais, jeigu moki, jeigu žinai kaip, tai pasidalyk. Jeigu užtenka tiek, kiek turi, daugiau neimk, pamokyk kitą būti laimingą, visai kaip pirmoką, kuris turi išmokti skaityti. Jeigu gali, dainuok, jei negali, tai kalbėk, jei negali, tai bent mąstyk ir mylėk, tiek kiek Tau duota. Jeigu gali, pakeisk, skrisk, pažink, pereik kalnus, sugalvok iššūkius, jeigu negali, tai bent stovėk, žiūrėk, mąstyk ir kvėpuok. Tiek, kiek Tau ir duota. Jeigu gali.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Socialinis tinklapis"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai apie filmą „Socialinis tinklapis“ (The social network) (2010). Tai amerikiečių kino filmas apie „Facebook“ sukūrimą. Žinot, jame įžvelgiau labai daug komercijos. Labai įdomūs tikrieji šio filmo „kėslai“. Ar tai noras dar labiau įsigalėti „Facebook“ rinkai pasaulyje, ar parodyti tikrąjį nuoširdų kelią apie jo sukūrimą? Žinot, filmas manęs tikrai nesužavėjo, nors ir yra rimtas pretendentas į vasario mėnesį vykstančius „Oskarų“ apdovanojimus.

Filmą vertinčiau kaip teismų bylinėjimą. Iš tikrųjų žiūrėjau net prasukinėdamas, nepatiko man ten tas tiesos aiškinimasis, nepatiko tos keistos vyrukų intrigėlės. Didžiausia, ką davė filmas, tai yra bendras suvokimas, kaip atsirado vienas „didingiausių“ internetinių portalų – „Facebook“. Ir viskas. Filmas, kuris turėtų idėją, mintį, meninės reikšmės, galiausiai estetikos ar dar kažko, tai tikrai nėra „Socialinis tinklapis“.

Taigi, filmą vis tiek rekomenduoju užkietėjusiems racionalistams, logikams, biznio besivaikančioms personoms, tiems, kurie domisi teise, makleriams ir šiaip visokio plauko chuliganams. Gero žiūrėjimo.

Įvertinimas: 5/10

Jūsų Maištinga Siela

Portalų margumynai

Sveiki visi,

Sakau, pažaisiu, paeksperimentuosiu! Nutariau apsilankyti keliuose žiniasklaidos portaluose ir pagal pirmąsias pasitaikiusias antraštes sukurpti miniatiūrinį pasakojimą. Iš to galima nemažai spręsti apie portalo pažiūras, norą sudominti, pozityvumą arba sensacingumą. Antraštės imtos iš visokiausių skilčių, įvairumo dėlei. Žiūrim, kas gavosi:

www.lrytas.lt

S. Štombergas išbandys trenerio duoną, o pasaulio dujų atsargų užteks dar 250 metų. Lukašenka pasakė, kad gerbs žmogaus ir piliečio teises, o bėglys prašo rusų ginti nuo lietuvių, nes Paryžiaus gatves užliejo mada. Gėdijamas mergišius grasina atkirčiu, kadangi Vilniuje policija tikrins vairuotojų blaivumą, o Airijoje ruošiamasi emigracijos bangai. Sako, Žiūriu į imperatorę Jekateriną II, regiu D. Grybauskaitę, o štai Vatikanas susirūpinęs dėl Italijos premjerui pareikštų seksualinių kaltinimų. Netikėtai „Google“ keičia generalinį direktorių, tikriausiai tik tam, kad žemaitis žada pažaboti šiukšlininkų epitetą, o mūšyje dėl „Oskarų“ žvanga ir latvių ginklai.

www.panele.lt

Gražūs žmonės – protingi, nustatė mokslininkai, nors ir vyks „Žvaigždžių dueto“ penktojo sezono atidarymas, jeigu tu mėgsti dainuoti duše. Netikėtai Agnė Jagelavičiūtė grįžo: skysto protelio laikotarpis jau praėjo!!! Pamanykit, Nicole Kidman mano esanti nemadinga, o sexfailai ir Vaivos paslaptys už 25 litus siūlo minutę „kaifo“. Kinų kirpėjas sukūrė Obamos atvaizdą iš plaukų, nes artistė su praeitim ir Jurgelevičiūtei svečiuojantis LNK studijoje imti slėpti daiktai. Fotoaparatą laimėjusi akloji neįsižeidė, nes jau paskelbtas labiausiai plastinių operacijų subjaurotų žmonių dešimtukas.

www.bernardinai.lt

Ne mūšiai, o žmonių jausmai, nes „Skalvija“ kviečia mokytis kino. Imk ir gyvenk, Viduržemio sonata, nes vienybės išraiška – pasidalijimas. Pamatinis Lietuvos laisvės klausimas skamba taip: Klaipėdiečiai piketuos prieš nesveiką aplinką, o Rumunijoje atsodinamos kalėdinės eglutės. Mokslų pliuralizmas ir žmogaus vienovė pakvies Jus visus į Rusijos nesikeičiamumo matricą ir Baltarusiją.

Jūsų Maištinga Siela

Nijolės Oželytės kalba - neregėtas tiesos spjūvis į melo akis

Sveiki visi,

Tiesiog klausiausi ponios Nijolės Oželytės žodžių ir pagalvojau, jog juos turi išgirsti visi. Nepatingėkite, paklausykite. Kalba balsas, kuris yra tautos balsas. Ponia Nijolė kalba visų vardu, kalba suprasdama eilinį žmogų ir gindama paprastą darbininką. Taip, šiai moteriai nesvetima iškalbos dovana, prisimenant jos pratarmes laidoje „Korida“ ir t.t. ir t.t. Šįkart ji kalba taip, kaip turėtų kalbėti ir ginti save kiekvienas iš mūsų. Ji aiškina pagrindines priežastis, kodėl Lietuva yra tokia, kokia yra. Tenka sutikti su argumentuotais teiginiais. Atėjo metas, o jis jau seniai toks ir yra, kada tauta dirba ir sėkmingai vergauja valdžiai. Tauta dirba jiems, nors valdžios funkcija yra dirbti tautai, atstovauti mūsų interesams! Šie nušašę, nutukę diedai, kurie turėtų mumis rūpintis, įkinkė mus vežimus ir liepė tempti jų karavaną. Taip, Oželytės kalba yra labai revoliucioninga, net neabejoju, jeigu dauguma iš mūsų turėtų tokį požiūrį, tai seniai Seimą ir viską, kas kruta valdžioje ir lobsta, būtų nušlavę nuo žemės paviršiaus. Įvykiai Baltarusijoje, Ukrainoje, prisimenant Oranžinę revoliuciją ir t.t. turės kada nors kilti ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad tai, kas dar visai neseniai vyko prie Seimo, vyks ir ateityje. Per ilgai oligarkiškas virusas valdo Lietuvą.

Kai kam liko nesuprastas pasakymas apie Oželytės pasisakymą apie emigraciją. Antraštės sumirgėjo neva N.Oželytė skatina emigraciją. Kas kaip nori, tas taip interpretuoja, bet sutinku su Oželyte, kad reikia. Reikia pamatyti pasaulį. Pamatyti kitas kultūras. Pamatyti ir išlįsti iš savo storos agrarinės lietuviškos kiaulių odos. Galiausiai tik patyrę patys kitokią aplinką tapsime geresni vieni kitiems.

Ir dar! Senas geras pasakymas: Amžinai nežels žolytė, kur prajojo Oželytė.

Oželytės kalba Seime.

Oželytės komentaras apie Drąsiaus bylą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Toni Morrison "Sula"

Sveiki visi,

Žinot, paėmiau Toni Morrison knygą „Sula“ per išpardavimą už 7 lt. Negalėjau atsispirti žemai kainai ir tai, jog visai neseniai www.bernardinai.lt buvau perskaitęs minimaliai apie autorę, jog ši įtraukta į dešimtuką „10 rašytojų, pakeitusių pasaulį“. Sakau, užskaitau ir pasiimu! Na, ir nepasigailėjau, o dar kartą įsitikinau, kuo mažiau pradžioje žinai apie pačią knygą, tuo įdomesnis potyris ir netikėtumas ją skaitant. Toni Morisson rašo apie juodaodžių gyvenimą JAV – ose, o „Sula“ yra viena iš tokių autorės knygų, kuri buvo parašyta 1973 metais. Žinot „Sula“ nėra ta vizitinė Morrison kortelė, jos aukštumos laikomi romanai: „Mylima“, „Mėlyniausios akys“, „Meilė“ ir „Rojus“. Romanas „Mylima“ taip pat išverstas į lietuvių kalbą.

Žinot, iš pradžių tikėjausi apie juodaodžių gyvenimą kažką panašaus į H. Bičer – Stou romaną „Dėdės Tomo trobelė“, bet teko apsirikti. Stilius gan jausmingas, tačiau realistinis, turintis magiško realizmo traukos. Perskaičius, pajutau, jog knyga kažkuo priminė tokius romanus kaip „Šimtas metų vienatvės“, „Pasaulis pagal Garpą“, „Meilės peizažas“ ir kitus, kur gyvenimas praplaukia per lapus ir pajauti, kaip jis keičiasi ir kaip užsimezga, išsivysto, sužydi ir nugaišta. Apie laiko tėkmę. Tokios knygos yra man pačios brangiausios ir įdomiausios. „Sula“ yra būtent su tokiu kalibru užtaisytas epinis pasakojimas, kuris suvirpina širdį.

Jau seniai neskaičiau tokių epinių kūrinių. Pagalvojau, jog visgi grįšiu prie magiškojo realizmo ir paskaitysiu kelias Salman Rushdie, Gabrielio G. Marquez knygas. Pasiilgau to jausmo. „Sula“ davė šią jausmų dozę. Na, iš tikrųjų romanas aprėpia nemažą laiko distanciją XX amžiaus. Juodaodžiai po Pilietinio karo, atgavę laisvę, lieka tarsi atstumti nuo baltųjų, jie vis laukia savo adaptacijos, bet ji neateina. Tas sunkus laukimas ir tarpsnis, kada juodaodžiai pradeda integruotis ir jaustis laisvi ir tolygus su baltaisiais yra tik XX amžiaus antrosios pusės nuopelnas. Iki tol į juoduosius dar sunkiai buvo žiūrimą. Šis laikotarpis užfiksuotas „Suloje“ ir nupasakojamas per dviejų draugių Sulos ir Nelės gyvenimą. O, kokia tai buvo draugystė! Autorė labai suintensyvina spalvas ir susitelkia į draugystę. Aišku, tai gilus psichologizmas, dabar galvoju, ar mano vaikystės įvykiai taip pat visą gyvenimą tempiasi su tokia nostalgija? Nežinau. Bet ta atmosfera, tas įkūnijantis tėknus ir ramus stilius tiesiog užbūrė. Paprasta, nemanieringa proza!

Autorė kuria įdomią atmosferą, įdomiai vaizduoja susiskaldžiusį tuometinį pasaulį. Per sublimuotą fikciją, iš juodaodžių tarsi agrarinės kultūros ji magiškai ir fiktyviai perkelia žmonijos patirtį į literatūrą. Manau, tai geba ne kiekvienas. Dialogai labai gyvi, juose jaučiasi kasdienybės tekėjimas, tikroviškumas, bet kartu ir susvetimėjimas. Žmonių tarpusavio santykiai, daugiausia yra vaizduojami tarp pačių juodaodžių, baltieji visada romane yra kažkur slėnyje, kažkas tolumoje, už izoliacinės sienos. Sulos namas primena magišką namą, kurioje apsistoja trys berniukai diujai, vienakoja močiutė Eva ir kiti. Laikas teka, bet personažai nekinta, rodos, ir nesensta. Magija atsiskleidžia tarp eilučių, ji įskiepyta kasdienybės ritualuose.

Sula ir Nelė, dvi neišskiriamos draugės, kurių gyvenimai išsiskirs per amžius. Tai graudi, įdomi ir žmogiška istorija. „Taip. Bet mano vienišumas yra mano. O va tavo vienišumas yra kažkieno kito. Sukurtas kažkieno kito ir tau atiduotas. Neįtikėtina, ar ne? Padėvėtas vienišumas.“ (p. 124) Dviejų moterų draugystė, metų tėkmė kurpia nostalgišką jausmą. Tai tarsi paminklas prabėgusiam laikui. Jos tokios vienišos viena be kitos ir visgi nesupranta, jog labiausiai, ko gyvenime jos pasiilgo, yra jos pačios.

Knygoje jaučiama ir amerikietiškųjų juodaodžių tautosakos, mitų nuojauta. Strazdų antplūdis, netikėtai atėjusi žiema ir t.t. Gamtos ryšys su žmonėmis ypač magiškas ir visada „Suloje“ kažką reiškiantis. Sapnai taip pat aiškinami. Toni Morrison atsakymo ieško ir žmogaus pasąmonėje. kam? Ogi tam, kad atsakytų į vieną iš pagrindinių žmogiškųjų klausimų. Kas turėjo atsitikti, kad žmonės liko tokie svetimi? Kas turėjo atsitikti, kad juodaodžiai ir baltieji nuo seno buvo atskiros ne tik etninės grupės, bet ir valdančiųjų ir vergautojų klasės Kas turėjo atsitikti, kad motina ir dukra tampa svetimomis? Kas turėjo atsitikti, kad dvi geriausios draugės – Nelė ir Sula, suaugusios taip susvetimėjo? Morrison vienareikšmiško atsakymo nepateikia, bet atsakymus visada nujausite perskaitę „Sulą“.

Jūsų Maištinga Siela

Atsisakykite įpročio sirgti gripu!

Sveiki visi,

Vetuokime gripą iš Lietuvos lauk. Pasižiūrėjau žinias, per kurias rodė grėsmingą Lietuvos žemėlapį ir išsigandau, kad Kiaulių gripas ir šiaip gripas plečiasi kaip Černobylio radiacija. Baisu! Plaukite rankas, venkite troleibusų, autobusų ir šiaip sausakimšos, kur pilna žmonių. Žodžiu, važiuojam gyventi į kaimą! Juokauju. Šiaip žmonės dar ir nuo gripo miršta, tai visai nebejuokinga...

Pagalvojau, kad šią žiemą dar gripu nesirgau. Nei pernai, nei užpernai. Tik peršalimai mane puola iš visų pusių. Išvada: reikia naujų žieminių batų! Pastaruosiuose vien skylės ir vandenys bėga, todėl nenuostabu, kad būna užkimęs balsas, užguita nosis ir t.t. ir t.t. Bet turim atsilaikyti prieš poną nevidoną gripą. Nebandykite susirgti! Nedrįskite!

Šiltų kojinių, arbatų, citrinų, vitaminų ir šiaip sėkmės nesusiduriant kaktomuša su virusu kur nors durų prieangyje!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Doriforė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną Sigito Parulskio romaną „Doriforė“. Tai trečiasis skaitytas jo romanas. Pirmą kartą šis romanas pasirodė 2004 metais, kurį išleido etatinė Parulskiados leidykla – „Baltos lankos“. Jeigu atvirai, tai manau, kad tai daug geresnis kūrinys nei „Trys sekundės dangaus“, kur buvo abstraktūs kliedesiai apie kariuomenę, karą ir šiaip vyro santykį su tarnyba. Sakau, kad jei ir šioje knygoje vėl iškils tie patys vaizdai, kurie atsikartojo ir „Murmančioje sienoje“, tai sakau, verčiau nusišausiu durų rankena.

„Doriforė“ mane suintrigavo ir sudomino. Manau, kad tai labai žmogiškas ir jausmingas Parulskio kūrinys, palyginus jį su kitais jo romanais. Sunku Parulskiui su jausmais ir žmogiškumu, nenori perteikti gryno jausmo, jis, sakyčiau, slepiasi už cinizmo, už sarkazmo už vyriško brutalumo, kuris kartkartėmis primena kaimiečio pijoko sapaliones apie bobas ir panašiai kaukių. „Doriforėje“ šių jausmų proveržis kitoniškas, įdomesnis. Čia taip pat neapsieinama be cinizmo, bet čia cinizmas sumišęs su parodija. Parodijuojami keli aspektai – šiuolaikinis rašytojas su komercija ir senieji, klasikiniai kūriniai. Parulskis sukurpia pasaulį, kuriame susikryžmina rašytojo fikciją su jo tikruoju gyvenimu, įtariu, jog nemažai panaudota ir autobiografinių faktų.

Įdomu tai, kad Parulskis iš pradžių romaną pradeda rašyti taip, lyg nežino, kas bus rašoma. Tarsi nebūtų susikūręs jokios aiškios krypties, koncepcijos, bet ji vėliau susirutulioja pati. Daug kam Parulskis patinka už cinizmą, o man jis patinka už savo besaikį degradacijos pritvinkusį žaidimą su žmogaus vertybėmis. Niekada negalėčiau mąstyti kaip Parulskis, jo žaismė visiškai nutolusi nuo mano pasaulėžiūros, tačiau jo žvilgsnis į vertybes kartais yra saikingas juoko ir chamizmo užtaisas. Jeigu Dievas turi humoro jausmą, tuo net neabejoju aš pats, tai Parulskis leidžia net kartais žiauriai išsityčioti ne tik iš tai, kas žmogui brangu, bet ir iš Šventųjų raštų, paties Dievo. „<...> Visatos diskotekos DJ, su kuo aš kalbuosi, su Biblija, su anekdotų rinkiniu, nė vienas šventųjų foliantų tyrinėtojas, nė vienas egzegetas nekelia žydiškojo humoro aspekto, o juk ten viskas parašyta su humoru, net jeigu tai Dievas juokas, vis dėlto tai juokas, Dievas neturi balso teisės, jo vardu kalba kiti, jis tik mosuoja rankomis, kurčnebylis, kurio ženklų pilnas pasaulis, pilnos būties knygos paraštės, bet aš nesuprantu, ką jis, mano Tėvas, nori man pasakyti savo kurčnebylio mostagavimais, mimika, gestais <...>“ (p. 248) Sigitas Parulskis, be jokios abejonės, tam tikru istoriniu laikotarpiu už tokius pasvarstymus būtų sudegintas ant laužo. Toks Dievo sumenkimas yra protestas ir kartu taiklus apvertimas, jog ta neapsakoma Dievo galybė visiškai nematoma plikai žmogaus akiai.

Kaip jau sakiau, „Doriforė“ yra labiau parodijų romanas. Parodijuojama viskas, kas susiję su kūryba, rašymu, rašytoju ir personažais. Viskas sulieta į vientisą monolitą. Šiame romane nemažai palyginimų, kurie panaudoti vienaip ar kitaip iš garsių knygų personažų, jų pavidalais, kanonais. Pats rašytojas save apibūdina kaip Balzaką, kuris ėda savo sveikatą per naktis su nesibaigiančiais kavos puodeliais. Kartu rutuliojasi ir nesėkminga meilės istorija. Jo epicentre – vienišas, melancholiškas ir ciniškas pagyvenęs vyriškis. Griūvanti senoji šeima, meilužė, viskas sukurpta pagal tradicinius literatūrinius meilės romanus, kurie čia šiuo atveju ir yra išjuokiami. Daug originalių, ciniškų minčių apie pasaulį. „Apie žmones geriau manyti blogai, kad bent kartais geras jų elgesys nustebintų. Keršyti mintimis - malonu ir nepavojinga." (p. 27). "Dulkinimasis be prezervatyvo taip pat nesaugu, atremiu, tačiau žmonės labiau bijo skristi lėktuvais, o ne atvirkščiai.“ (p. 21) Kartais atrodo, jog parodijuojama ir išjuokiama viskas kas kruta. Tokia demotyvacija, demoralizacija tikrai gali įaugti į kraują, todėl į Parulsiškus svaičiojimus siūlau žiūrėti kaip į paprastą žaidimą, kūrybinę masturbaciją.

Ir visgi romanas man patiko. Turi savo lakios vaizduotės. Žavi sugretinti nesugretinami dalykai, žavi apsiskaitymas, detalių panaudojimas, pati fikcija apie kūrybos procesą. Romano pradžia buvo itin sultinga ir įdomi, tačiau vėliau praradau jautrumą, dirglumą ir jau ėjo link nuobodumo, trūko netikėtumo, nes romano pabaiga man asocijavosi su „Murmančios sienos“ pabaiga apie išleistą knygą, kažkokius neaiškius apibendrinimus. Įtariu, jog Parulskiui sunku su romano pabaigomis. Taip, postmodernizmas įtakoja neišbaigtumo, erdvės skaitytojui, jo apmąstymams, tačiau kažko pabaigoje dar trūko. Tas aprašymas, kad arkliašūdžio rinkėja išgelbsti pagrindinį personažą kažkaip jau banaliai skamba, bet vėlgi, tai galima žiūrėti kaip ir romanų parodijų juoką.

Manau, kad jau po truputį imu prisijaukinti Parulskį, užčiuopti kitų niuansų, įdomybių. Su šiuo romanu, kuris, mano galva, yra pagal savo fikciją gan įdomus ir stiprus, įtvirtinantis postmoderniškąsias lietuvių literatūros aukštumas, jis užimą reikšmingą sostą lietuvių literatūros Olimpe. Visgi manau, kad kartu romanas turi ir didelį degradacijos, vertybių krizės, nykimo tendenciją. Lyginant su „Murmančia siena“, sunku pasakyti, kuris romanas įtaigesnis ir geresnis, tai skaitytojo subjektyvi nuomonė, tačiau „Doriforė“ kol kas turėjo to, ko dar nebuvau skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visiškas užtemimas" / "Total eclipse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną filmą „Visiškas užtemimas“ (Total eclipse) (1995 m.). Na, iš tikrųjų šį filmą pažiūrėjau spontaniškai. Besiruošiant sesijos egzaminams, daug laiko rašyti blogą nebelieka, tačiau filmą pažiūrėti suskubau, kadangi filmo turinys atitiko mano egzaminų medžiagą. Sakau: kodėl nenušovus du zuikius? Taigi.

Filmas gan senstelėjęs, jaučiasi kita kūrybinė atmosfera ir visai kitoks požiūris į patį filmą. Kvepėjo laikmečiu, kada mažesnis masinės vartosenos psichozės dvelksmas. Filme išvysime Leonardo Di Caprio – jauną, žvalų, dar visai bernioką, kuris atliko ypač sudėtingos asmenybės vaidmenį – Artūrą Rembo. Filmas pasakoja apie 19 amžiaus pabaigos poetus, apie dviejų simbolistų audringą gyvenimą. Čia susitinka jau senstelėjęs, brandusis Polis Verlenas ir dar visai jaunas Artūras Rembo. Polis Verlenas iki šiol yra laikomas talentingu poetu, pakreipęs poezija visai kita linkme, tačiau Artūras Rembo – genijus, pranokęs savo mokytoją. Abu šie veikėjai susitinka, filmas autobiografinis, tikrais įvykiais paremtas ir rekonstruotas. Kiek jame interpretacijos, sunku pasakyti.

Filmas apie pamišėlius. Tikri menininkai yra pamišę, tuo net neabejokite. Abu šie vyrai darė tokias orgijas ir girtuoklystes, kad sunku patikėti. Filme daug homoerotinių dvelksmų, kurie išmuša iš vėžių, tačiau filme parodoma, kad meilė ir aistra – tai du skirtingi dalykai. Verlenas, susižavėjęs Rembo asmenybe, kuri buvo beveik laukinio bepročio, pradeda smarkiai gerti, smurtauja prieš nėščią žmoną, miega su vyrais ir t.t. Filmas gan įtikinamas, aišku, dabar pasistengus, būtų galima sukurti netgi šedevrą, kaip antai „Frida“, „Mažosios dulkės“ ar „Modiglianis“ ar „Skandalingoji plunksna“, kur pasakojama apie rašytojų ir tapytojų gyvenimus. Tai filmas iš tos serijos, geras, skoningas, įdomus, informatyvus filmas.

Labiausiai, aišku, stebina asmenybės mastai. Menininkas ant beprotybės laiptelių, praradęs visišką atsakomybės ir racionalumo jausmą, pasineria vien tik į savo aistras ir hedonistinį gyvenimą. Artūras Rembo buvo iš vis sekso, alkoholio ir kitokio „sveiko“ gyvenimo šalininkas, nes jam rodės, jog per tokius „transus“ galima išeiti iš savęs ir regėti kitas erdves, kurios duoda kartu peno kūrybai. Kokia asmenybė, tokia ir kūryba. Galiausiai Artūras Rembo gavo galą nuo savo nesaikingų eksperimentų.

Filmas neblogas. Patiko. Įtikino. Sujaudino. Siūlau visiems, kurie domisi istorinėmis asmenybėmis, myli DiCaprio, mėgsta gerą – gurmanišką kiną, myli poeziją ir žavisi beprotiškomis asmenybėmis, kurios neturi jokių tabu ir stereotipų.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Tikslo siekimo motyvacija

Sveiki visi,

Kartais, kai sesija tiesiog varo iš proto, galvoje kyla daugybė maištingų minčių. Nedarysiu! Nenoriu! Nereikia! Lai apsišika! Manifestiškas protestas prieš pareigą. Aišku, visada gali pasirinkti: daryti tai ar nedaryti. Pasirinkimas yra vienas. Kai kas bando eiti dviem frontais, bet aš nebegaliu, nebemoku. Jei darai, tai daryk gerai. Jau kuris laikas skamba ši frazė mano galvoje. Tavo paties reikalavimai sau... Kas tai? Tikslas? Motoras, sukurtas gyvenimui? Ateičiai? Jeigu esame orientuoti į čia ir dabar, jeigu jau taip siekiame totalios akimirkos t.y. buvimo čia ir dabar ir noru džiaugtis tuo, ką turi šią akimirką, tada kas yra mūsų pastangos ir reikalavimai sau? Kartais pagalvoju, kad tie reikalavimai užauga netgi į pretenzijas ir žmogus iš vis susipriešina savyje. Eina ten, kur visiškai nėra sutvertas. „Nekišk vinies į elektros lizdą“ – sako pamokslautojai. Aš pasakyčiau taip, jeigu jaučiate, jog kovote per prievartą, jeigu save prievartaujate, jei jums sunku – visada paklauskite, ar jums tai reikalinga?

Esu hedonistas. Manau, kad gyvenimas yra malonumas, kadangi jis yra dovana. Katalikai ir dar kai kurie labai daug pasakoja apie gyvenimo kryžius, ugnį, kurį tenka pereiti. Taip, gyvenimas niekada nėra paprastas, tačiau jį reikia paprastinti. Jeigu yra įmanoma atsisakyti kančios, tai taip ir padarykime. Tikslas neturi būti kančia, priemonės tikslui įgyvendinti irgi. Nebent jūsų akimis tikslas yra toks vertingas ir reikalingas, kad nesvarbi kančios forma ir motyvas, kuriuo norite tikslą pasiekti. Kartais pamirštame tikslą ir priemones paverčiame masturbacijos įrankiais, tikslu tiesiog daryti vien iš pareigos įpratimo, atsisakant net laimės. Noriu pasakyti, kad gyvenimas per trumpas „grūzinti“, daryti tai, ko nenori. Tikslo siekimas visada bus malonus tik tada, kai pats jausi, jog sėdi savo rogėse. Eini teisingu keliu. Laikas skirtas tikslui, kad ir mokymuisi, kad ir kitose sferose, turi teikti pilnatvės ir jaukumo jausmą, o jeigu to nėra, reiktų susimąstyti ir padaryti išvadas.

Perkratau savo gyvenimą ir bandau prisiminti, kiek jame tikslų, kokiais būdais siekiu tikslo ir kaip jaučiuosi tai darydamas. Jei gyvenu ne tikslui, jei gyvenu ne ateičiai ir jeigu gyvenu ne kažkam ir ne kažkur, kur manęs galbūt reikės arba ne, vadinasi esu čia ir dabar. Tikslas yra dabartis, tikslas yra būtis ir dabarties akimirka. Kodėl manęs nebėra, kuris neseniai rašė pirmąsias šio straipsniuko eilutes? Jis sutirpo, esu tik tas, kuris rašo šį dabarties žodį. Ir suvokimas, kad kas sekundę miršti ir savęs nebegali atsukti, bet vis tiek esi ir egzistuoji. Ir klausi, kodėl aš dabar nesu 1998 metuose? Kodėl aš čia ir dabar? Kodėl vakar buvo ta dieną, o ne 2004 kovo 15? Kažkas lemia, jog laikas bėga šiuo momentu. Ir kartais norisi erdvę pratraukti užtrauktuku ir patikrinti, ar manęs nėra kitame laike? Toks jausmas, jog esi visur ir visada, bet labiausiai čia ir dabar. Todėl sakau ir sakysiu, jog reikia džiaugtis dabarties momentu, rūpintis, bet nesikankinti dėl ateities. Atėjo vakar diena ir praėjo, ateina ši sekundė ir praeina. Rytojus irgi ateina. Nereikia dėl to panikuoti. Jis ir be mūsų dūsaujimo vis tiek ateis.

Mano mokslų „kančia“ maloni. Pagalvojau: aš savo rogėse. Ačiū Dievui.

Jūsų Maištinga Siela

Ir jeigu tai...

Sveiki visi,

Žinot, pasaulyje nėra kojų, kurios už tave pereitų kalnus, nėra rankų, kurios nelyg Sizifas ridentų į kalną akmenį, nėra širdies, kuri plaktų ilgiau, nėra kvėpuotojo, minties brandesnės už tavo. Žinot, nėra naktų, kurias nemiegotų arba miegotų kas nors už tave, nėra akių, kurios už tavąsias regėtų – gylį, formą, spalvas. Nėra tavo gyvenime kito suvokėjo, kuris skaičiuotų laiką savo matais, nėra žodžių, kurie nusakytų tave. Esi tik tu pats.

Lūpų pravėrimas. Akių mirksnis. Minties kraštelis. Tebūnie. Tebūnie tai aš. Jei kažkas sukūrė. Jei jau gyveni, jeigu jau netyčia įkvėpi ir iškvėpi. Ir jeigu... Tai sukurk save iš naujo. Pasijusk sukurtas ir kuriamas kiekvieną akimirką. Nėra didesnio džiaugsmo negu augti ir mylėti augant. Tai tarsi aušra, kuri po truputį tampa diena. Tu gali būti ja. Gali sukurtas būti kuriamas ir vėl.

Ir vėl... Ir jeigu tai esi tu. Esi tas, kuris esi ir tai suvoki. Suvoki savo būvimą ir kūrimo procesą. Nėra galvos, kuri galvotų už tave. Nėra instrukcijos, kuri nurodytų, kaip gyventi. Tu kuri save Dievo teptuko mostais, esi palaimintas, kad gali būti čia ir dabar. Ir jeigu... Ir jeigu tai netiesa, tai visada norėčiau, kad tai būtų tiesa.

Jūsų Maištinga Siela

Ar reikalingas celibatas?

Sveiki visi,

Paragintas vieno žmogaus, susimąsčiau apie celibatą. Iš tikrųjų ne daug žinau apie celibato istoriją. Tik tiek, kad jis labiausiai įsišaknijęs Romos katalikų kunigams, t.y. vyrams dvasininkas. Celibato laikosi kai kurie budistų vienuoliai, taip pat vienuolės. Pagrindinė celibato mintis – susilaikymas nuo bet kokių seksualinių formų: lytinio akto, masturbacijos ir panašiai. Vyro organizmas kartais nėra suvaldomas, lytinio susijaudinimo negali niekas reguliuoti, tačiau paties sąmoningus veiksmus gali. Stačiatikių, dar kitaip vadinamieji ortodoksų ir protestantų dvasininkai nėra įsipareigoję laikytis celibato, tačiau regula įspėja, jog seksualiniais dalykais dvasininkams piktnaudžiauti nedera.

Pabandysiu nusakyti savo suvokimą ir požiūrį į celibatą. Dabar visuomenėje kyla daugybė diskusijų apie tai, kad Romos katalikų dvasininkijai reikia keistis, adaptuotis ir galiausiai atsisakyti celibato. Matot, mano galva, viskas priklauso nuo požiūrio ir religinių dogmų. Pagal Romos katalikus ir šiaip bendrą suvokimą aišku, kad seksualiniai santykiai trukdo dvasiniuose dalykuose. Ilgą amžių žmogus buvo pilnas kraštutinumų – pasirenki dvasinį gyvenimą arba pasaulietinį. Manau, kaskart ateina vis greičiau ir greičiau tas momentas, kada dvasinis ir vadinamasis pasaulietinis gyvenimas susilies. Negalima atskirti dviejų žmoguje esančių polių. Dvipolis mąstymas iš esmės ves mus į priekį. Bet iki tol reikėjo vienpolio mąstymo t.y. tas yra gerai, tas yra blogai, viską skaičiuoti ir skirstyti kraštutinumais tarsi nuteisiant. Dabar ateina metas žvelgti į gėrį ir blogį kaip į du draugus, nes nė viena pusė neegzistuoja be kitos. Dvipolis mąstymas galiausiai ištirpdys ir celibatą. Pokyčiai nėra blogai, mes nestovime vietoje, vertybės kinta. Jūs tik pagalvokite, jei istorijoje būtų įvykęs koks nors šiek tiek kitoks lūžis ties suvokimu ir būtų atsitikę, kad laikymasis celibato įgautų neigimo požiūrį, tai šiais laikais visi į celibato besilaikantį žmogų žiūrėtų kaip į iškrypėlį, nes visuomenėje būtų nustatyta kitokia norma, vadinasi, mūsų vertybės yra kintančios, ji susiformavo su laiku ir jos privalo kisti, nes vienalytės tiesos niekada ir nebuvo.

Tęsiant apie celibatą, noriu pasakyti, kad sutinku, jog šis reiškinys buvo būtinas ir reikalingas. Iš tikrųjų daug amžių seksualinis gyvenimas dvasininkams kėlė pagundų, trukdė susikaupti, slopino dieviškuosius troškimus. Juk nuo seksualumo labai lengva priklausyti. Paklauskite tai besimasturbuojančių paauglių, jie patvirtins, manau. Taigi kūniškų poreikių tenkinimas slopina tyrumą. O juk būtent Romos katalikų kunigai atlieka pasauliečio ir Dievo „pokalbio“ tarpininko funkciją. Štai kodėl einam iš pažinties ir panašiai. Kažin ar labai norėtųsi atlikti išpažintį tokiam kaip mes t.y. pasaulietiniam, ne konjunkcijoje per tarpininką kunigą su Dievu? Galbūt. Dabar jau skonio reikalas. Per kunigą katalikybėj kalba Dievas, per mišias ir t.t. Kitos krikščionybės šakose dvasininkas jau nebėra tarpininkas, jis yra veikiau kaip bendruomenės „galva“, kitokios funkcijos ir t.t., todėl ir celibatas nebeišliko. Kitas dalykas, kad celibato laikymasis atneša ir kitų neigiamų dalykų – skandalai dėl pedofilijos ir šiaip homoseksualių santykių. Tai yra asmeninė žmogaus problema, kai jis eina į kunigus, bet neatsikrato žemiškųjų pradų, o slopinamos aistros ir noras pasitenkinti galiausiai tiek išauga, kad priveda iki ... patys suprantate. Tai taikau ne visiems, yra tikrai gerų ir nuostabių dvasininkų, kurie padeda gyventi, gera būti šalia jų.

Celibato galas jau nebe tiek ir toli. Jis sunyks savaime arba katalikybė ims kaip nors keistis ir progresuoti. Galiausiai žmogaus gyvenimui reikia naujos dvasinės krypties, nemažai katalikų ir šiaip visų krikščionių resursai išsisėmė. Dabar kiekvienas žmogus siekia savo asmeninio santykio su Dievu, o ne per tarpininką kunigą. Kai kas bando tai derinti. Todėl manau, kad celibatas išnyks kartu su jo funkcija, tarpininkauti per tyrąjį kunigą, kadangi santykio su Dievu jau reikia mums kiekvienam asmeninio. Kitokios katalikybės progresavimo į gerąją pusę aš kol kas nematau. Kol kas yra celibatas ir tai nėra blogai, tačiau kartu, manau, katalikybė, tiek ir kitos senosios religijos bijo keistis, bijo priimti sprendimus. O gaila, juk kažkada katalikybė ir šiaip krikščionybė labai keitėsi, nuolat progresavo, štai kodėl skilo protestantų, ortodoksų ir katalikų šakos. Dėl keitimosi. Manau, kad tokios šakos turi keistis, skilimo jau nebereikia, reikia pačias idėjas generuoti. Tikėjimas yra galinga jėga, meilė Dievui yra pati stipriausia jėga Pasaulyje, nes kai myli Dievą, tu myli save, gyvenimą, artimuosius ir visą Pasaulį. Nieko nežinau stipriau už šį stebuklą. Tegu jis ateina į jūsų namus ir į kiekvieno širdis, o Dievui, manau, kaip visada svarbiausia yra Meilė, o ne tai, ar žmogus laikosi celibato ar ne.

Jūsų Maištinga Siela

Ryšys su nepažįstamaisiais

Sveiki visi,

Žmonės yra „svetimi“. Šiandien, važiuodamas viešuoju transportu, tai ir vėl supratau. Nežinau, kaip visada buvo, bet žmonės bijo vieni kitų. Iš tikrųjų bandau tai susieti su socialine psichologija, kurią neseniai mokiausi. Žinot, nieko nėra geriau už tai, kai mokaisi ir tuos pačius reiškinius pamatai gyvenime, patyri praktiškai t.y. savu kailiu. Žmonės yra tokie „padarai“, kurie saugosi. Tuo įsitikinau ir šį kartą.

Sėdėjau autobuso gale, kur yra trys vietos. Sėdėjome trise. Viena moteris išlipo. O kita pasislinko nuo manęs ir tarp mūsų liko tuščia vieta. Kodėl pasislinko? Anksčiau, nelabai tai ir analizuodavau. Pasislinko, kad būtų daugiau erdvės, bet tikrasis motyvas yra tai, kad žmogus siekia savo privačios teritorijos. Sėdėti šalia ko nors, netgi ir transporte yra nelabai malonu, nes to žmogaus nepažįsti, jis yra arti tavęs, taip arti, kad galėtų rankomis pasmaugti. Kiekvienas saugojasi, instinktyviai bėga nuo nepažįstamųjų ir tokiu būdu t.y. atsitraukimo būdu išsaugo savo socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo šįkart yra nepažįstamasis, paprastas pakeleivis toks, koks esi ir tu.

Ta pasislinkusioji moteris nieko blogo nepadarė. Ji pasislinko ir paliko tuščią vietą ne dėl to, kad būčiau atgrasus ar dar „kažkoks“, ji pasislinko instinktyviai. Juk įlipę į pustuštį autobusą ar troleibusą imame ieškoti atokesnės vietos, kad niekam nekristume į akis. Stengiamės sėsti į dvivietę, tuščią vietą. Jei atsisėsi prie nepažįstamojo, prie kurio yra tuščia vieta, jis pasijaus įsižeidęs. Pažeista jo privati erdvė, o aplinkui juk yra ir taip tuščių vietų. Lengviau tikriau senyviems žmonėms, jie to nepajaučia. Jiems svarbu sėdėti tuščioje vietoje, o aplinkiniai tegu galvoja ką nori.

Taigi, ar tai susvetimėjimas? Gynyba? Sunku pasakyti. Tik toks keistas jausmas tąkart viešajame transporte užplūdo, jog kiekvieną iš mūsų reikia prisijaukinti tarsi žvėrį, kad šis imtų valgyti iš tavų rankų.

Jūsų Maištinga Siela