Knyga: Juozas Tumas - Vaižgantas "Mažieji vaizdai"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu aptarti keletą legendinio rašytojo Juozo Tumo - Vaižganto vaizdelių. Leidykla „Pradai“ 1995 metais išleido 2 Vaižganto raštų tomą, kuris vadinasi „Mažieji vaizdai“. Šįkart noriu pristatyti iš šio rinkinio kelis vaizdelius: „Koks aš didvyris“, „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“, „Aš, tarnaitė, kačiokas, Kauno elektra ir Lietuvos milicija“. Na, tai iš tikrųjų yra tik pasiruošimas stambiam Vaižganto kūriniui „Pragiedruliai“ maratonui. Jei tikrai rimtai ketinate pradėti skaityti šį kūrini, tai pradžioje siūlau susipažinti su mažaisiais jo vaizdeliais. Manau, tai puikus būdas priprasti prie Vaižganto stiliaus, tarmės ir meninių raiškos priemonių.

Vaizdelis „Koks aš didvyris“ dvelkia autobiografiniais motyvais, kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, o pasakoja neįvardytasis kunigas, o mes gi puikiai žinome, jog Vaižgantas ir buvo kunigas. Pasakojimas prasideda įprastiniu gamtos aprašymu, bet aprašoma gan realistiškai, dvelkia ne fantazija, bet asmeniniais autoriaus gyvais potyriais. Tai pasakojimas apie Mituvos upėje buvusį skenduolį, kurio niekas neišgelbėjo – iš upės ištrūko pats. Tai asmeninis santykis su skenduoliu, kur prabyla žmogaus sąžinės balsas, kadangi kunigas nešoko į upę ir negelbėjo skęstančiojo, todėl jis jaučiasi kaltas, kaltas, nes bijojo rizikuoti savo gyvybe ir, baimės bei šoko sukaustytas, pasimetė tokioje situacijoje, kur atraikoma didžiausia kaina – žmogaus gyvybė.

Gražūs gamtos aprašymai, lakoniški ir gyvi dialogai, pasvarstymai mus nuneša į Biliūno novelės pasaulį. „Koks aš didvyris“ dvelkia psichologizmu, čia prasimuša ir saikinga didaktika, esti ir labai saikingos ironijos. Apskritai, man tai buvo gyvas, protingo žmogaus pasakojimas apie vieną praeityje įvykusį nutikimą. Vaizdelis – trumpas, nuoseklus ir gan suprantamas, nesvarbu, kad parašytas tarmiškai.

„Aš, tarnaitė ir kanarėlė“ vaizdelis, mano galva, šiek tiek romantizuotas, mažiau jaučiama savo asmeninės patirties. Pasakojama pirmuoju asmeniu, personažas turi daug naivumo, yra savironiškas. Šįkart tai yra pasakojimas apie tarnaitę, kuri vadinama verge, o ši parneša ponui į namus kanarėlę. Kanarėlė tampa tarsi „išminties akmeniu“ žmogiškumo stokojančiam ponui, nes jis palaipsniui, stebėdamas paukštelį, nagrinėja savo santykį su kita gyvybe, ieško tinkamiausio kontakto, tačiau matuodamas savo matu, nesupranta, kas paukšteliui yra geriausia, todėl jį paleidžia į laisvę, net nenutuokdamas, kad kanarėlei tai yra pražūtinga. Gyvūno ir žmogaus santykis negali būti toks pat, tad paukštelio laisvė ir lietuvių (prasimuša politika) nepriklausomybė negali būti matuojama vienu matu. Tai kartu ir pono egoizmas, Vaižgantas vėl išlieka didaktiškai biliūniškas, tačiau tai subtilus didaktiškumas.

„Aš, tarnaitė, kačiokas, Kauno elektra ir Lietuvos milicija“ buvo jau šioks toks rebusas, kadangi reikalauja šiokių tokių žinių apie Vaižganto laikotarpio tendencijos. Šis vaizdelis iš esmės yra kaip ir tąsa vaizdelio „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“. Čia veiksmas vyksta 1919 m. Kaune. Taigi laisvojoje Lietuvoje. Tekste įsiterpiama rusiškų ir lenkiškų posakių, vis dar jaučiama įtampa ir susipriešinimas tarp kitataučių, nes lietuviai vis dar jaučiasi nuskriaustieji. Šiame vaizdelyje man labiausiai patiko kačioko aprašymas. Na, jau taip mielai parašyta, kaip katinėlis trukdė savo nagučiais ir meilumu herojui rašyti raštus, kad net šyptelėjau ir pats užsinorėjau katino. Čia vėl nestokojama ironijos, aukštinama idilė. Na, iš tikrųjų šis vaizdelis turi ir paantraštę – „Mano idilija“. Kaip ir ankstesni vaizdeliuose, taip ir čia, yra nagrinėjamas žmoniškumo santykis, apjungiant ne vieną konkretų įvykį, bet apskritai žmogaus ir visuomenės (Tarpukarės Lietuvos) santykį. Esmė, jog kiekvienas esame kažkieno idilės dalis, bet kartu esame ir kažkieno vergai.

Apibendrinant, noriu pasakyti, kad man Vaižganto vaizdeliai buvo labai arti Biliūno kūrybos. Čia aptikau psichologijos, natūralios žmogiškosios patirties. Aišku, kūriniai turi tiek meninės vertės ir tiek istorinės, kadangi vaizdeliuose yra „užkonservuota“ ne tik tarmiška kūryba, bet ir tuometiniai Lietuvos įvykiai bei mūsų šalies kultūrinė, visuomeninė atmosfera.

Jūsų Maištinga Siela

Kaip aš susidūriau su gestų kalba

Sveiki visi,

Sakau, pasidalysiu savo asmenine patirtimi su Jumis. Visai neseniai turėjau tokį malonumą bendrauti su kurčiaisiais. Tai atsitiko visai atsitiktinai, viename Vilniaus klubų. Žinot, atėjau pašokti ir šiaip gerai praleisti laiką ir net negalėjau pagalvoti, jog laiką praleisiu taip „turiningai“. Pastebėjau kurčiuosius ir kažkaip nutariau su jais pasisveikinti. Vienas iš jų puikiai kalbėjo ir girdėjo, nes turėjo klausos aparatą, tačiau likusieji šoko ir linksminosi jausdami tik muzikos vibracijas. Jeigu kas nors matėte filmą „Babelis“, tai tikriausiai suprantate, kokia kurčio žmogaus patirtis klubuose – spengianti tyla. Galiausiai ėmiau klausinėti kaip pasisveikinti, kaip parodyti tai ir tai. Ne visada man galėjo padėti kalbantysis, todėl su kurčiaisiais ėmiau bendrauti telefonu, rašant sms‘us, jie puikiai supranta lotyniškas raides, kai kurie moka nerišliai tarti žodžius, tikriausiai, to jie buvo išmokyti. Iš jų išmokau galybę gestų ir svarbiausia, kad jie labai lengvai įsimenami, ne taip kaip užsienio kalbos garsai, judesiai yra tarsi žaidimas, o kai labai nori kažką pasakyti, labai greitai adaptuojiesi. Tai nepaprasta patirtis! Po pusantros valandos jau ėmiau vertėjauti girdintiems ir jie negalėjo patikėti, jog aš taip greitai perpratau jų sistemą. Tiesą sakant, aš irgi nesupratau, kaip galima šitaip greitai. Mums išsiskiriant, po daugiau nei keturių valandų bendravimo, jau galėjau šį tą pasakyti apie save, savo pomėgius, pasakyti savo vardą, ko nors paklausti ir panašiai. Net apmaudu pasidaro, suprantant, jog galbūt viskas pasimirš, nes gestų kalba man labai patiko.

„Rimi“ parduotuvėje jau kuris laikas dirba žmonės, kurie negirdi arba girdi labai mažai. Daugelis iš jų bendrauja gestų kalba. Pats esu patekęs į tokią situaciją, kai pardavėja man rodė gestus, bet aš jų nesupratau, tai teko mudviems griebtis rašiklio. Tokios situacijos labai mažos, trapios ir po to jas pamirštame, tačiau sako, gyvenimas susideda iš smulkmenų, gestų kalba padeda užpildyti šią spragą. O didžiausias džiaugsmas – pats bendravimo malonumas! Dabar galvoju, jog gaila, kad universitete, turėdamas galimybę mokytis gestų kalbos, jos atsisakiau, manydamas, kad tai bus labai sunku ir apskritai bijosiu bendrauti su kurčiu žmogumi. Kvaili stereotipai. Gestų kalba – nuostabi!

Nėra pasaulyje vienos gestų kalbos, kiekviena tauta, šalis turi savo išlavintą gestų kalbą. Labai keista, kiek mes mažai žinome apie tai. Net amerikiečių gestų kalba labai skiriasi nuo britų, nors rodos, kad turėtų būti labai panašūs gestai, tačiau taip nėra. Visada mokėdamas gestų kalbą, kaip sakant, nepradingsi, o kurčiai labai greitai randa bendrą kalbą tarp kitos kalbos gestų atstovų. Noriu pasakyti, kad mokėdamas techniką, laisvai galėsi susikalbėti ir su kitų tautų kurčiaisiais. Taisyklinga gestų kalba turi net savo gramatiką, kuri labai skiriasi nuo mūsų įprastos rašytinės gramatikos. Gestų kaboje nėra buitinės ir oficialiosios kalbos, viskas yra viena, tačiau ji labai išraiškinga ir įvairi. Labai klaidinga yra vadinti kručiuosius kurčnebyliais, kadangi kiekvienas kurčiasis kalba gestų kalba ir moka lietuvių kalbą t.y. mūsų rašytinę kalbą. Iki pat 1945 metų apie gestų kalbą buvo mažai kas žinoma, o kol priklausėme sovietams, tai intensyviai mūsų gestų kalba „rusėjo“ ir tapo labai gimininga. Tik 1995 metais gestų kalba pripažinta gimtąja kalba ir buvo išleistas 5 tomų žodynas, kuriame yra daugiau nei 3000 gestų.

Štai naudingos nuorodos, kurios gali praversti, ieškant informacijos apie gestų kalbą:

Gestų kalbos kursai

Lietuvos kurčiųjų draugija

Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centras

Teminiai gestų kalbos žodynėliai

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: "Benamio elegija"

Benamio elegija

Mano benamis – prie jūros

Lyg šuva budinasi su nauja diena

Tuščiame paplūdimyje

Pasaulio krašto žemėj

Kai visi keliai išvaikščioti

Ir prieš akis – bedugnė

Imi ir sustoji iliuzijų namuose

Imi jaustis sprangus svetimkūnis

Dainuojant vienišiems celofanams

Kopų įsivėlusiuose kedruose

Kai vėjas oro liežuviais

Glosto krūtinę ir noris iškelti rankas

Lyg paukščiui pasiekus pasaulio pakraštį

Sklandyti degančiu aitvarų

Dangaus akies mėlynoj rainelėj

Čiuožti kiauromis pačiūžomis

Belaukiant tuoj patekėsiančios saulės

Benamio akimis ir tuščiais delnais

Kai panagėse pamažu kaupiasi smėlis

Ir paplūdimy lyg stigmos veriasi išvaikščiotos pėdos

Juose šešėliai pamažu garuoja

Lyg vienatvės amoniakas

Pripildantis namų pasiilgusias kuprines

Ir nėra ir nebūna gražesnio ryto

Pabundant kai jūra trankos prie kojų

Bandydama atsikąsti sausumos

Mano benamis – prie jūros

Tai riešutas atvožtu kevalu

Liūliuojamas vėjo ir bangų

Išsiilgęs niekada nebuvusių namų

Šios dienos daina: Kelly Family "An Angel"

Sveiki visi,

Šiandien „Šios dienos dainos“ rubrikoje svečiuojasi garsi pasaulinio lygio grupė „Kelly Family“ su savo, tikriausiai, garsiausiu hitu „An Angel“. Na, tikriausiai nereikia nė sakyti, kad „Kelly Family“ turi milijonus gerbėjų visame pasaulyje, o jų pasirodę CD išgraibstomi nuo lentynų. Ši grupė susikūrė 1970 ir džiugino pasaulio iki pat 2008 metų. Išties, tai grupė, kurią sudaro vienos šeimos skirtingos kartos. Dainuoja seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Sakyčiau, dainingi genai! Ilgus dešimtmečius „Kelly Family“ save pristatė kaip keliauninkus čigonus, kurie važiuoja dviaukščiu autobusu ir rengia koncertinius turus. Tik paskutiniame dešimtmetyje ši grupė pateikė įvairesnių dainų ir įvaizdžių asortimentą, kuris itin sumodernėjo.

Daina „An Angel“ sukurta 1994 metais ir tapo iškart auksiniu JAV ir Naujojoje Zelandijoje. Šią dainą sukūrė ir parašė Paddy Kelly savo mamai Barbarai Kelly, kuri mirė 1982 metais. Dainą atliko jaunosios Kelly atžalos. Tai apskritai buvo drebinantis muzikinis įvykis, o ši daina amžiams topo „Kelly Family“ vizitine kortele visame pasaulyje. Pridedu vaizdo klipą:

Po daugel metų:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Augustė Vedrikaitė "Do Somethin"

Sveiki visi,

Šios dienos dainoje svečiuojasi Augustė Vedrickaitė su daina „Do Somethin“ (Daryk ką nors). Na, tikriausiai nereikia per daug pristatinėti Augustės Verdrickaitės, kuri 2005 metais dalyvavo muzikiniame projekte „Dangus“ ir laimėjo antrąją vietą. Nuo to karto, ji nereta atlikėja, kuri su pertraukomis vis pasirodo Lietuvos muzikos padangėse. Dabar ji vadovaus Utenos chorui, kurį rengs TV3. Na, nereikia nė sakyti, kad Augustės balsas yra vienas geriausių pop – rok Lietuvos padangėje, neskaitant tų žmonių, kurie dainuoja operą ir klasikines balades.

Daina „Do somethin“ – sukurta 2008 metais, kai ji su pritariamaisiais bekais dalyvavo Lietuvos dainų atrankos konkurse į „Euroviziją“, tąkart, jeigu neklystų, ši daina užėmė šeštąją vietą. Nuo tada man ši daina buvo viena iš Augustės etalonų, kuris tikrai buvo vertas, mano galva, laimėjimo. Tai prasminga, paprasta, nuoširdi šiek tiek „kantri“ stiliaus baladė, kuri būtų taip tikusi Europai po visų tų blizgučių, kičų ir nesąmoningų balalaikų. Po nesėkmingo, bet neprasto bandymo, Augustė paruošė ir lietuviškąjį dainos variantą, kuris mano ausiai neskamba taip gerai kaip angliškas, bet pridedu abu variantus, kad įvertintumėte patys.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maži vaikai" / "Little Children

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maži vaikai“ (Little children) (2006 m.) Na, tai pasakojimas apie į miestelį grįžusį pedofilą, kuris kažkada parodė nepilnamečiui savo genitalijas, šalia vystosi pagrindinė tema – dviejų nuostabių žmonių jausmai. Tiek vyras, tiek moteris turi trimečius vaikus, bet kartu turi ir atskiras šeimas, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių nesijaučia laimingi. Jie kasdien susitinka su vaikais prie baseino, vaikų parke ir kalbasi, įsimyli, mylisi ir pan. Šalia vystosi kažkur neapykanta pedofilui, kurį persekioja vietiniai, neduoda ramybės ir patys labiau sužvėrėja nei galima numanyti. Žmonės būna labai žiaurūs, kai nori apsaugoti save nuo maniakų, tačiau, koks tikrasis yra pedofilo gyvenimas, kai jis nori lyg ir grįžti į gyvenimą? Šios dvi linijos bauginančiai susikirs. 

Žinot, buvo kraupu žiūrėti į tą vargšą žmogelį, kurio engė visi, buvo žiauru, nes maniau, kad jis kažką blogo padarys kitiems. Labai keistai ir įtikinamai surežisuotas ir suvaidintas šis personažas. Graudi užsimezgusi dviejų žmonių meilė irgi iš pirmo žvilgsnio nėra jau tokia tobula, tačiau, kas jiems nutiks – tebūnie paslaptis. Tai filmas nominuotas net trim „Oskaram“. 

Kate Winslet sukuria dar vieną nuostabų vaidmenį. Na, ir iš tikrųjų tegu niekada ši aktorė nesidaro jokių plastinių operacijų ar ko, nes jos natūralume ir slypi grožis. Išties, tikriausiai ar tai nebus antras jos stiprumo vaidmuo po „Skaitovo“, suvaidinta įtikinamai, gerai, kamera ją dievina. Tą patį galiu pasakyti ir apie Patrick Wilson ir Jennifer Cinnelly, taip pat labai garsius pasaulinio lygio aktorius. Filmas paliečia visuomenės ir asmeninius dalykus, juos bando lyg ir teisinti, analizuoti žmoguje esantį žvėriškumą ir kartu žmogiškumą iš skirtingų pozicijų. Žmonės yra kaip vaikai, kuriems atsibosta ir jie pasineria į kitokį žaidimą, į aistros ir flirto žaidimą, tačiau kai jie pajaučia pavojų, jog viskas gali baigti, jog išgyventas turtas ir artimieji yra čia ir dabar, tada jie lyg vaikai vėl grįžta pas savo „tėčius ir mamutes“. 

Man asmeniškais šis filmas tiko ir patiko. Nuostabi vaidyba. Įdomi pozicija. Kartu kriminalinis nenuspėjamumas. Intriga. Subtilūs jausmai. Psichologinė analizė. Viskas vienoje vietoje, o ko dar daugiau ir benorėti? Rekomenduoju tiesiog visiems, be jokio išskirtinumo, nes manau, jog kažkas vis tiek bus atrandama ir pritaikoma gyvenime.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Toli nuo Rojaus"

Sveiki visi,

Tikriausiai esu pradėjęs kokį nors filmų žiūrėjimo maratoną, nes nebegaliu sustoti. Šįkart pasidairiau savo mylimos aktorės Julianne Moore filmografijoje ir nutariau parsisiųsti filmą „Toli nuo Rojaus“ (Far from Heaven) (2002 m.) Tai jau senesnis filmas, tuo pačiu laikotarpiu Moore sukūrė vaidmenį ir filme „Valandos“, net visai nustebau, jog šiame filme vaizduojamas laikotarpis, aprangos stilius ir net aktorės vaidyba labai panašūs su „Valandomis“.

„Toli nuo Rojaus“ – tai filmas, pasakojantis apie paprastos, pavyzdingos ir kartu kuklios moters gyvenimą kaimynystėje. Ji visada turėjo gerą vardą, vaikus ir vyrą, tačiau netrukus jos santuoka ima žlugti, kai ji aptinka savo vyrą su kitu vyru besiglamžančius biure. Moteris, lyg ir bėgdama nuo viso to skausmo, pradeda įsimylėti savo sodininką. Noriu priminti, kad vaizduojami 1957 – 1958 metai, kai baltieji vis dar su dideliu nepalankumu žiūrėjo į juodaodžius. Sodininkas buvo juodaodis. Miestelėnai, moters draugės ima nebesuprasti jos bendravimo ir pradeda smerkti už jos liberalias pažiūras į juodaodžius. Tačiau širdžiai neįsakysi, kaip jau nebepakeisi savo vyro seksualinės orientacijos.

Filmas labiausiai nagrinėja šeimos tarpusavio santykius ir sunkų juodaodžių amerikiečių kelią į lygias teises ir požiūrį visuomenėje. Tai buvo išties sunkus ir negailestingas metas, kada juodaodžių vaikai buvo persekiojami akmenimis, jie negalėdavo normaliai lankyti mokyklų, turėjo nuolatos kraustytis. Tai pasakojimas apie labai trapią meilę, kuri gimė iš gražių pasivaikščiojimų ir pokalbių apie gyvenimą. Dabar ir aš pagalvojau, jog viskas tobula, tikriausiai, ir yra tik Rojuje, kur nežiūrima kaip tu atrodai, kokia tavo odos spalva, materialinė padėtis ir t.t. Bet tas Rojus herojams kasdienybės trintyje toks nepasiekiamas ir neįgyvendinamas, taip bijoma pasipriešinti visuomenės jėgai ir tokiu būdu jie visi lieka toli nuo Rojaus, toli nuo laimės.

Tai gražus filmas, jautrus, subtilus. Nuostabi aktorių vaidyba, šiuo aspektu ir vėl nenusivyliau. Tai filmas, kuriuo reikia mėgautis, suprasti, pateisinti ir nesmerkti, nes šiame filme nėra nei gerų, nei blogų žmonių, čia egzistuoja visai kitokios valdančios jėgos – visuomenės normatyvas, per kuriuos visi pagrindiniai personažai yra bent jau mentališkai peržengę maištininkai.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Dienos pabiros

Sveiki visi,

Būna akimirkų, kai tiesiog eini gatve ir į kažką atkreipi dėmesį, kažką užfiksuoji, kažką prisimini. Kai aš tai padarau, imu žiūrėti distancijos tarp savęs ir tarp aplinkos, kad sužinočiau, kur aš ir kas aš esu. Tai štai tokios anos dienos pabiros:

Pirmą valandą nakties „Maximoje“ girti paaugliai perka kavą ir dainuoja pagal prekybos centro leidžiamą muziką. O kur esu aš?

Knygyne skaitau knyga, o motina paskambino savo vaikui paklausti, kaip sekėsi vokiečių kalbos pamoka. Ji nuodugniai išklausinėja, ką ir kaip klausinėjo jo mokytoja. Pagalvojau, kada paskutinįkart kalbėjau su savo mama?

Paskutiniuoju autobusu grįžinėjau namo. Paklausiau, ar jis važiuoja į stotį, vairuotoja atsakė, kad ne. Ir aš pagalvojau, kaip pareisiu namo per tokį lietų? Atsakiau, kad kaip ir visi – kojomis.

Pamačiau atitirpusį ir tuščią alaus butelį iš po purvino sniego. Pagalvojau, kad pavasaris lipa ant kulnų. Kodėl benamiai šių butelių dar ne pamatė? Ar ir aš kažko gyvenime taip nepamačiau?

Autobusas sustojo tuščioje stotelėje. Man už lango nusišypsojo didžiuliame plakate išsirikiavę politikai. Nuvažiuojant net nepamojavo. Kas už tokius balsuotų? Niekas. Net aš pats.

Medyje man mojavo geltona pirštinė. Medis tikriausiai išprotėjo ir ėmė apsirenginėti žmonių rūbais. Įsitikinu, jog gyvenime normalių niekada nebuvo, nėra ir nebus.

Ant prekybos centro stogo, su panorama į Vilnių kvėpavau vėju. Bent jau žinojau, kur šią akimirką esu.

Važiuojant ekskavatoriumi, norėjosi vėl sugrįžti ir pakartoti lėtą nusileidimą, tačiau pagalvojau, kad esu per daug suaugęs. Ar teisingai pasielgiau, kad negrįžau? Iki šiol nežinau.

Eidamas gatve, dažnai apsičiupinėju, ar tebeturiu piniginę ir raktus. Užkluptas nesaugumo jausmo, mėgstu save nulieti šaltais prakaito dušais. Gal tai priminimai, kad gyvenu, o ne tik skrendu?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikams viskas gerai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Vaikams viskas gerai“ (The Kids are all Right) (2010 m.) Tai gan kontraversiškas filmas, kuris gali ir sugluminti, ir sujaudinti. Tai pasakojimas apie dviejų lesbiečių gyvenimą po daugiau nei 18 metų draugystės. Jos jau pagyvenusios ir turi du vaikus – vyriausiai ką tik sukako 18 metų. Esmė tame, kad jos buvo apvaisintos ir dukra po tiek metų susiranda iš spermos banko savo „donorą“ – tėvą, kuris galutinai sujaukia visų gyvenimus.

Filmas nagrinėja ne homoseksualumo klausimą, filme tai yra savaime suprantamas dalykas, jis nagrinėja šeimyninius santykius. Filme perteikta „netradicinė šeima“ kaip tradicinės šeimos modelis, taigi ši tema natūraliai kaip ir neliečiama, tačiau kaip „aršios“ lesbietės ima reaguoti, kai į jų ir jų vaikų gyvenimus ima brautis donoras tėvas, tai tampa gan įdomu. Iš pradžių vaikai susižavi savo tėvu motociklininku, kuris propaguoja palaidą gyvenimą, tačiau šis lemtingas susidūrimas ima keisti visų gyvenimus ir, deja, ne viskas einasi į gerą. Tai komedijinė drama, į viską bandoma žiūrėsi su ironija, sarkastišku atstumu. Filmas iš esmės gan paprastas, nieko jame nėra per daug sudėtingo, užpildyti charakteriai, gera vaidyba. Čia vėl sutinku vieną mėgstamiausių savo aktorių Julianne Moore, ją tikriausiai žinot iš tokių filmų kaip antai „Aklumas“, „Vienišas žmogus“, „Kloja“, „Valandos“ ir t.t. Anette Bening „Amerikietiškų grožybių“ žvaigždė.

Man šis filmas visai priimtinas ir įdomus. Gal tai nėra geriausias filmas, tačiau savotiško šarmo turi, turi šarmo sukurti personažai, situacijos, kurios buvo dar niekur nematytos. Rekomenduoju visiems, kurie mėgsta ne banalų, o šiek tiek subtilesnį, gyvenimiškesnį humorą, kurie mėgsta gluminančias temas, rekomenduoju lengvesnio žanro mėgėjams, tėvams ir vaikams, kurie bijo homoseksualizmo kaip „užkrato“, kurie apskritai bijo, išgyvena dėl savo vaikų gyvenimo ir ateities. Manau, šis filmas kažkiek turėtų nuraminti.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela

Kalbos evoliucijos klausimas - ar tikrai daug triukšmo dėl nieko?

Sveiki visi,

Visai neseniai www.lrytas.lt perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį, jį galite rasti PASPAUDĘ ČIA. Iš esmės garsi Lietuvos rašytoja, (daug kas laukia pasirodant „Sailva Rerum II“ knygynuose ir neseniai latvius nudžiugino išversta pirmoji šios knygos dalis), prakalbo gan ironiškai apie lietuvių kalbos likimą. Taigi norėjau pakomentuoti ši jos straipsnį.

Diskusijų daug sukėlęs straipsnis, kuriame Sabaliauskaitė pasakė griežtą tabu kalbos sankcijoms. Iš esmės problema yra tame, kad kalbininkai yra įspęsti į rėmus dėl senų, mano galva, pagedusių įstatymų. Mano galva, kalbininkai arba kaip pats juos praminiau „kalbos budeliais“, neleidžia laisvai vystytis mūsų kalbai. Sabaliauskaitė palygino dviejų kalbų virsmą, kada anglų kalba eina kartu su literatūra, o mūsų lietuvių, kalbininkų ir įstatymų dėka, lieka atskira komedija. Šnekamoji kalba labai skiriasi nuo literatūrinės, redaktoriai be gailesčio brauko kultūroje, natūraliu būdu susiformavusius barbarizmus, naujadarus, sulietuvintus skolinius ir t.t., nes šie yra atsakingi už kalbos grynumą. Ir iš tikrųjų mes kasame patys sau duobę, užuot ravėję daržą, ravime šieną ir užkertame natūraliam kalbos vystymosi procesui.

Na, tebūnie. Daug kas iš senųjų kartų pergyvena dėl kalbos neišsaugojimo, jog sena, archajinė kalba pasimirš, tačiau pasimirštame mes patys, pamirštame savo laisvą kalbėseną ir kūrybą. Dabar dėl sankcijų kūrėjas, tebūnie tai rašytojas, turi kurti medine, negyva kalba, o ta, kuri gyva ir vartojama kasdien yra neva nešvari, purvina. Mes vėl grįžtame į lenkų ir lietuvių kalbos laikus, kai lietuvių kalba, šnekamoji, tą pati, kurią mirtinai norime išsaugoti, buvo laikoma bėdžių ir bomžų kalba. Mano galva, niekur senoji kalba nedings, ji užpatentuota mūsų literatūroje, ji nuolatos kintanti, nuolatos einanti į priekį, o mes vis dar vadovaujamės XX amžiaus pradžios taisyklėmis. Tai šiek tiek absurdiška.

Kalbos budeliai dejuoja – o ką mums daryti, kaip prasigyventi, juk toks mūsų darbas. Visų pirma, niekas neliepė būti kalbininku ir visų antra, kalbininkai galėtų išsiplėsti ir imti pagaliau patruliuoti interneto platybėse ir „minusuoti“ mūsų tautiečių komentarus, spręsti homofobijos, rasistinius ir kitus neapykantos pasisakymus, įžvelgti tame minusus ir gryninti tautą, o ne atitolinti meną nuo kasdieniško virsmo. Darbo yra, tik aišku, ar už jį bus mokama? Jei nėra tikslo, tai gal nereikia jo ir siekti, arba reiktų susikurti kito darbo objektą, jei jau įstatymus mes nepajėgūs pertvarkyti. Žodžiu, aš kaip ir Kristina Sabaliauskaitė iš esmės nepritariu tai stagnacijai, tai betonuojančiai kalbos gryninimo ir natūralios evoliucijos stabdymui.

Jūsų Maištinga Siela

Permainos - tik į gerą

Sveiki visi,

Tikriausiai ir vėl pastebėjote, kad pasikeitė blogo išvaizda. Kažkaip norėjosi įnešti daugiau spalvų, vėjo ir pavasario, pagyvinti mūsų aplinką. Tikiuosi, kad man pavyko. Esu gan kritiškas sau, tad manau, jog kažkam gali nepatikti šis pokytis, kad galbūt buvo geresnis senasis „dizainas“, kuris buvo labiau patikimesnis, oficialesnis, tad labai kviečiu komentaruose išreikšti savo nuomonę šia tema. Kasdien šį blogą aplanko daugiau nei 400 žmonių, džiaugiuosi, jog jis lankomas, atrandamas ir skaitomas jūsų akių.

Laukė vėl sninga, vėl kažkas šąla, tad siūlau, kad ir mintimis pasišildyti prie saulėgrąžų, prie mūsų susikuriamos dirbtinės šviesos ir saulės. Aplinkui yra tiek šviesu, kiek mumyse pačiuose yra šviesos. Su tokiai palinkėjimais, kad patys save sušildytume ir kitus apšviestume, tad ir siunčiu Jums daug saulėgrąžų. Permainos ir įvairovės, tikėkimės atneša dar daugiau minčių ,naujienų - štai, ko tikiuosi iš blogo pasikeitimo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Khanas" / "My name is Khan"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Mano vardas Khanas“ (My name is Khan) (2010 m.) Tai indų – amerikiečių filmas, trunkantis pustrečios valandos. Manau, jog tokį epą priskirčiau prie tokių kino filmų kaip antai „Lūšnynų milijonierius“ ir „Mano brolis Nikhilas“, pastarasis rodytas „Kino pavasaryje“ nepaliko abejingų. „Mano vardas Khanas“ yra neįprastas indų kinas, jame nėra indiškų šokių, veiksmas daugiausiai vyksta JAV – ose, bet tai, ką suteikia tos minutės praleistos su indiškos dvasios ir vakarų kultūros santūra, yra kažkas tikrai kalibriško ir galingo. Iš esmės pagrindinis herojus yra indų musulmonas, kuris serga autizmu, todėl filmas kažkiek priminė „Forestą Gampą“, kita pusė priminė filmą „Avarija“ (2006 m.) apie skirtingų rasių ir tautų sunkumus Amerikoje. „Mano vardas Khanas“ yra sukryžminta versija su indiškais prieskoniais.

Tai stiprus, emocionalus filmas. Jautresni čia gali ašaroti į valias. Indų aktorius Shahrukh Khan savotiškai perteikė autizmo požymius. Šis aktorius savo šalyje yra nemirtinga ikona ir tikriausiai daug populiaresnis už Leonardą Di Caprio. To, ko galbūt persoažuose trūko, viską užpildė graudulinga, labai išvystyta ir nuosekli Khano gyvenimo istorija. Iš esmės daug dėmesio skiriama politikai, kadangi po Rugsėjo 11 – osios indai ir kiti rytiečiai buvo greitai vejami, engiami ir kitai nekenčiami. Filmas parodo nekaltų emigrantų dalią, sakyčiau, dar visai švelniai ir romantizuotai, tikiu, kad tikrieji amerikiečiai kur kas žiauriau dorojosi su nekaltais musulmonais, induistais ir kitatikiais, pamiršdami, kad patys kažkada buvo Amerikos imigrantai. Daug dėmesio skiriama ir tautų vienijimui, kas mane labai nustebino, šis filmas kviečia pamiršti nesantaikas tarp induistų ir musulmonų, tarp musulmonų ir žydų. Galiausiai išlaisvėjęs, suvakarėjęs pasaulis išlaisvina žmogų tiek, kad jis gali pasakyti savo nuomonę į religiją, semtis tik teigiamo poliaus, o ne tai, ką žiauriai interpretuodamas kalba rabinas ar musulmonų dvasininkas. Filmo idilė labai graži – jungti žmogų ne per skirtingas dogmas, bet pagal meilę ir gėrį t.y. pagal žmogiškuosius prigimties išteklius.

Šalia politinių, autizmu sergančio žmogaus ir pasaulio aktualijų dar rutuliojasi ir sergančiojo bei gražuolės indės induistės meilės istorija. Tai turininga meilė, kartais labai jau idiliška ir romantizuota, kas apskritai ir būdinga indiškoms melodramoms, tačiau neapsigaukite, tai tikrai kažkas daugiau. Žmonės netenka darbų, netenka artimųjų, turi ieškoti darbo, kad prasigyventų. Pasikeitus požiūriui į rytiečius po Rugsėjo 11- osios, taip nužudomas ir Khano sūnus. Aplinkybės keičia žmones, tačiau autizmu sergantis žmogus to nepripažįsta, tad jis apkeliauja kone visą JAV, kad pasakytų JAV šalies prezidentui vieną dalyką – Mano vardas Khanas ir aš nesu teroristas. 

P.S. Tai trečias filmas, kuriam iš eilės ir vėl duodu 10. Greitai išlepsiu nuo gerų filmų.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji gulbė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Juodoji gulbė“ (Black swan) (2010 m.). Ką aš begaliu ir pasakyti. Taip, esu sužavėtas. Tikriausiai man geriems filmams trūksta kritikos jausmo, bet kai pajauti, jog tave tai „paima“, supranti, kad kritikuoti ir nieko nebereikia. Tikra odė baletui, nuginkluojanti publikas, tikras perliukas tiesiai iš Amerikos, net ir auksas gali žibėti Holivudo mėšlyne. Tai pasakojimas apie itin jautrią baleriną, kuri buvo talentinga, nuostabi, kerinti, švelni, bet šalta, frigidiška, nieko neprisileidžianti. Jai buvo suteiktas pagrindinės atlikėjos „Gulbių ežere“ vaidmuo, tačiau ji turėjo įkūnyti ir juodąją gulbę. Na, tai buvo ne jos jėgoms ir temperamentui, taigi mergina persistengė ir ji ėmė akyse keistis tiesiogine ir netiesiogine prasme. Siužetas iš esmės nėra labai sudėtingas, jis vientisas, suprantamas, bet visų esmė yra tame, kaip tai yra padaroma, kaip suvaidinama.

Žinot, netikėjau, jog Natalie Portman galės suvaidinti tokį vaidmenį, tikriausiai niekas nieko panašaus iš jos ir nesitikėjo. Prisimenu ją iš tokių filmų kaip „Broliai“, kur ne itin įstrigo jos vaidmuo, taip pat „Karalienės sesuo“, kurios net nežiūrėjau, kažkaip jau buvau nusistatęs prieš šį filmą, jau nekalbu apie „Žvaigždžių karus“. Taip, aktorė pasirodžiusi nebloguose ir gerai žinomuose filmuose, tačiau „Juodoji gulbė“ dabar Portman, be abejo, bus pagrindinė vizitinė kortelė. Pažiūrėsim, kaip šiai aktoriai dabar seksis kovojant dėl pagrindinio „Oskaro“ geriausios moters vaidmens titulo. Vaidmuo tikrai atliktas įspūdingai. Visas tas persikūnijimas, jautrumas, įtampa, na, sutikit, yra tikrai puikiai išjaučiamas.

Filme sutinka visą pulką žinomų aktorių: Winona Ryder iš tokių filmų kaip „Ruduo Niujorke“, „Vabalų sultys“, „Edvardas žirkliarankis“ ir t.t. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, Vincent Cassel iš tokių filmų kaip „Žana Dark“, „Purpurinės upės“, „Elžbieta“ ir t.t. Čia sutinkame net žaviąją Barbara Hershey iš filmo „Paukštis, kuris neskraido“. Tikras „užsikačialinusių“ aktorių pulkas ir kiekvienas savoje vietoje ir savame charakteryje.

Ką duoda šis filmas? Pasimėgavimo ir kažko, kas užpildo kažkokią kertelę, kurią ir norisi užpildyti. Šį filmą labai rekomenduočiau darboholikams, tiems, kurie tiesiog nemoka mėgautis, atsipalaiduoti, daro iš savęs tobulybę, nesamą ir galbūt niekada nebūsimą legendą, tai iš esmės, gerai suvokus filmą ir pritaikius sau, galima atsipeikėti. Filmas yra kaip vaistas, tai nėra kažkoks gyvenimo parodijavimas, bėgimas nuo jo, interpretavimas, manau, tai yra menas, menas sukrėsti, menas gydyti, menas padėti, menas mąstyti. Jeigu taip nemanote arba iš dalies sutinkate, arba visai sutinkate, bet kokiu atveju, vis tiek siūlau pažiūrėti „Juodąją gulbę“. Yra ką pamatyti.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Alius Balbierius "Besarabijos trieiliai"

Sveiki visi,

Vakar kaip tyčia perskaičiau Aliaus Balbieriaus skelbtus „Besarabijos trieilius“ „Literatūra ir menas“ laikraštyje. Nežinau, kaip Jums, bet mane kažkuo pakerėjo, pakvipo vėjais, stepėmis, atviru dangumi. Apskritai Alis Balbierius dabar yra labiau žinomas kaip „Literatūra ir menas“ fotografas, daug jo nuotraukų pasirodo šiame leidinyje, jis taip pat vienu momentu yra buvęs šio laikraščio redaktoriumi. Yra išleidęs eilėraščių ir eseistikos rinkinių. Nieko nevardinsiu, tiesiog iš laikraščio parinkau keletą mane labiausiai sužavėjusių trieilių. Pasijutau taip, lyg manyje kažkas buvo pažadinta.

***

Saulėgrąžų kaulai
bėga link horizonto –
Besarabijos stepė...

***

Tūkstančiais lūpų
šnabžda vėjo mantras
kukurūzų stiebai

***

Voratinkliai verkia...
Ankstų rytą juos skriaudė
ašmens stepių šalnos.

***

sutrupės tuoj
rudai surūdijęs
žiogas rudenėj žolėj...

***

moters šešėlis
per sielą lyg lauką:
ir vėjo švelnumas....

***

Žvaigždę ryto rasoj
iš avinėlio pėdos
gėrė kadaise meistro akis

***

į pietus jau
nusinešė mano šešėlį
stepių erelio vyzdys

***

akacijų kelmo
rievių rūstumas –
lyg ašmenys laiko...

***

juodžemis juodas
šviečia balčiau užu saulę
kviečio grūdeliui

***

Skleidžias fazanas
lyg lopelis pavasario –
rudenio purvas voljeruos...

***

stepių tilviko
sidabras grakštus
sudūžta į dangų...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas be manęs"

Sveiki visi,

Šiandien dar trumpai apie filmą „Mano gyvenimas be manęs“ ( My life without me ) (2003 m.). Na, tenka pripažinti, kad buvau nustojęs žiūrėti filmus, kažkaip nuo jų buvau atitolęs ir nežinau, kiek visa tai dar tęsis, bet visai neseniai ir vėl pažiūrėjau gerą dramą ir pagalvojau, kad tai kol kas geriausias filmas matytas 2011 metais, nors tiek dar jų šiemet ir tematyta. Filmas gan jau senas, žiūrint iš šių dienų perspektyvų, tačiau to senumo nė kiek nesijaučia. „Mano gyvenimas be manęs“ – tai emocionalus ir labai mokantis paveikti žmogaus psichiką filmas. Nesakau, kad tai blogai. Tai filmas, kai many ir vėl sukilo seni, pamiršti dalykai, vėl sukėlė norą džiaugtis ir gyventi kiekviena minute.

Tai pasakojimas apie merginą, kuri sužino, jog jai liko gyventi apie du mėnesius. Gyvenimas ir taip sunkus, gyvenimas priekaboje su vyru ir dvejais vaikais, naktiniu valytojos darbu ir t.t., toli gražu nėra labai „fainas“, tačiau ji niekada gyvenime ir nesiskundė, darė ir mylėjo tai kaip mokėjo. Už ką liga? Sunku pasakyti, tačiau ji nusprendžia keisti gyvenimą. Ne, čia nebus nieko panašaus į „Gitarą“, „Veronika nusprendė mirti“ ir kitas laimingai pasveikusių filmų kartotekas. Šis gyvenimas labai laikinas, jos detalės keičiamos po truputį, kasdieniškai, o ne grandioziškai, kaip mėgstama rodyti tokios tematikos filmuose. Reikia sutvarkyti gyvenimą taip, kad vyras būtų laimingas su vaikais, reikia ir pačiai pajusti kitokio gyvenimo skonį. Dievaži, jai galiausiai ir pavyksta, tačiau pavyksta padaryti labai mažai, bet pagrindinė herojė prieš viską jaučiasi laimėjusi ir pasiteisinusi. Nesvarbu, kaip jos vietoje darytumėte jūs, nesvarbu. Svarbu, suvokti individualybės jausmą, tai, kaip kiekvienas žmogus nusprendžia praleisti savo paskutines gyvenimo dienas.

Filmas labai jautrus, joje pačioje išryškėja daugybė graudžių, sudėtingų traumų, istorijų ir kitų dalykų, kuriuos, tiesiog, reikia mokėti išklausyti. Tai nėra labai lengvas filmas, tai laiko tėkmė, tai yra gyvenimas. Mano galva, tai daug įdomesnis ir geresnis filmas už „Veronika nusprendė mirti“ ir daugelį kitų filmų, kurie nagrinėja mirties, gyvenimo ir palikimo klausimą. (Nepaprastai geri aktoriai. Džiaugiuosi atradęs Sarah Polley, iš TV serialo "Kelias į Evonlį", kuri man vietomis panešėjo net į Uma Thurman.) Atsikeli rytoj rytą ir suvoki, jog ir rytoj teks gyventi, nesvarbu, kad po savaitės tavęs nebebus. Nesvarbu... Dabar ir vėl reikia gyventi.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalus aktyvumas 2"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai apie amerikiečių siaubo filmą „Paranormalus aktyvumas 2“ (Paranormal Activity 2) (2010 m.). Na, tai antroji „Paranormalių aktyvumų“ dalis (serija?). Po neįtikėtinos ir visai nelauktos sėkmės, kurį užgriuvo filmo kūrėjus, buvo nuspręsta sukurti dar ir tęsinį, tik dvigubai ar trigubai brangesnį. Aišku, nieko geriau ir efektingiau neišdegė. Tęsinys, mano galva, nepranoko pirmosios dalies, tačiau tai nėra ir blogesnis variantas. Paimta ta pati koncepcija, kamerų fiksavimas, lūkuriavimas, nuolatos didėjantis įtarumas ir veiksmai.

Žinot pirmą kartą labai išsigandau, bet šįkart žiūrėdamas nepajaučiau didelės baimės. Gal tiesiog nuo pirmosios dalies laikų esu „apsitrynęs“? Be jokios abejonės, tai siaubą keliantis filmas, nieko naujo ir nematyto jame nematysite, tačiau tai yra tęsinys tos pačios susijusios šeimos sagos apie su demonu sudarytą giminės sandėrį. Kas nutiko kitai seseriai? Kaip čia susijungia pirmoji ir antroji filmo dalis? Viską sužinosite pamatę tęsinį.

Man asmeniškai, šis filmas visai patiko. Kadangi vadovaujuosi ir jausmais, galiu pasakyti, kad efekto tokio baisaus, kad bijočiau būti paliktas vienas namuose, nebeliko. Kur dingo dideli pinigai, skirti antrajai daliai? Nesijaučia nei didesnio ar geresnio montažo. Gal tik veikėjų daugiau, veiksmas galbūt daugiau išvystytas, kadangi daugiau dėmesio imta skirti pagrindinių personažų šeimos santykiams, bet kaip visada moterys supranta pirmosios, jog namuose vaidenasi, o racionalistas tėvas tvirtina, jog nieko panašaus negali būti. Ši pozicija niekaip nesikeičia. Įvesta šamanė auklė iš Meksikos buvo šis tas naujo ir netikėta, tačiau ir jos buvo nepaklausyta. O kas nepaklauso protingo žmogaus patarimo, žinote, kaip jiems baigiasi?

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Bernhard Schlink "Skaitovas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti garsaus vokiečių rašytojo Bernhard Schlink romaną „Skaitovas“. Neatsispyręs geram filmui, sakau, šįkart surizikuosiu ir perskaitysiu knygą, pagal kurį jau mačiau kino juostą. Na, iš tikro, literatūra po matyto filmo labai „sublogsta“, nebėra netikėta ir labai saldi kaip pirmasis kartas. Knyga visada yra ir bus pirmoje vietoje, nes tai, ką tu pats susikuri skaitydamas, tavo santykis su pasauliu, o filmas lieka ir išliks jau sukurto pasaulio interpretacija. Tai palyginčiau savo gamybos maistą su pusfabrikačiais. Nepaisant mano nuostatų, manau, jog filmas buvo vykęs ir nuostabus, o romanas nė kiek neprastesnis.

Bernhard Schlink – tai vienas garsiausių dabartinės Vokietijos prozininkų. 1995 metais pasirodė jo romanas „Skaitovas“ ir tai buvo sensacija, ilgai diskutuotinas romanas, kuris buvo suskubtas versti į kitas kalbas ir 2000 metais „Vaga“ pasirūpino, jog ir lietuviai turėtų šį romaną savo kalba. Pats rašytojas – teisininkas, logikas, paniręs į istoriją ir, sakyčiau, labai romanas kvepia autobiografiniais motyvais. Tekstas prisodrintas logikos, matosi, jog rašė ne laisvo genijaus ranka, bet racionalus protas. Knyga labai realistiška, lakoniški sakiniai, jokios estetikos ar plačių aplinkos detalių aprašymų, bet kartu tas lakoniškumas sukurpia neregėto masto pasaulį. Rašyta vyro ranka, kalbama apie moteris, meilę, vaikystę, vaikystės padarinius visam žmogaus gyvenimui. Neregėtai daug filosofijos ir psichologizmo, kuris tėkniai veržiasi iš veikėjų poelgių ir trumpučių dialogų. Iš pradžių buvo sunkoka skaityti tokį paprastą stilių, pajusti jos aromatą ir malonumą, tai pavyko padaryti tik „persivertus“ į antrąją romano pusę, kada užplūdo sentimentai, kada jau įveikta ir suvokiama knygos distancija, skirtingų laikmečių palyginimai.

Knyga graudi, ji nėra laiminga, tačiau, kaip pat pasakotojas prisipažino, ji yra teisinga. Štai kaip byloja knygos viršelio anotacija: „Ji moteriška, paslaptinga, nenuspėjama, kartais nepaaiškinama opi bei ūmi ir dvidešimčia metų vyresnė už jį, penkiolikmetį gimnazistą. Ji tampa jo pirmąja meile, padeda pasijusti tikru vyru. Kartą ji dingsta be pėdsakų, išlikdama jam moteriškumo etalonu. Tik po daugelio metų jis, teisės studentas, vėl pamato ją teismo salėje. Hana, jo mylimoji, kartu su kitomis koncentracijos stovyklos prižiūrėtojomis kaltinama sunkiais nusikaltimais ir nuteisiama kalėti. Visus tuos ilgus metus jis palaiko su ja keistą, jiems vieniems suprantamą ryšį. Hana nusižudo išėjimo laisvėn dieną.“ Rodos, anotacija perpasakoja visą siužetą, bet anaiptol knyga nėra tokia paprasta. Tai gili akistata su savimi pačiu, su žmogiškumu ir savo paties nustatytais tabu. Tai pasakojimas, kuris aprėpia galingą žmonijos istorijos periodą – Antrąjį Pasaulinį karą. Autorius – vokietis, mes pripratę prie holokaustinės literatūros, kuri yra gimusi iš nukentėjusiųjų. Labai įdomus požiūris eilinio vokiečio. Knygoje kur kas labiau nei pačiame filme yra apčiuopiama ta tėvų ir vaikų karta, kuri atėjo po visų žiaurybių. Ateina momentas, kada sūnus nuteisia tėvą, dukra motiną. Mes net neįsivaizduojame pačių vokiečių suvokimą ir susiskaldymą dėl holokausto reiškinio; ta stagnacija, ta dėmė, kurią vokiečių „nekaltoji karta“ turėjo nešti hitlerinės kartos padarinius, yra vaizduojama romane.

Knygoje užfiksuota ir politinė krizė, ta klestinčių esesininkų, kurie siuntė žydus į mirtį, jų klestinti biurokratija, juk daugelis iš jų išsisuko ir užėmė teismų postus, užėmė aukštas vietas valdžioje. Sakyčiau, tai panašu ir į Lietuvos politiką, kai po kelių metų į valdžią sugrįžo visi kažkada vergavę komunizmui. Iš esmės tai yra tik istorinių vyksmų peizažas, kuris tikrai neblizga vokiečių naudai, anot paties autoriaus. Nors istorija rutuliojasi apink penkiolikmetį ir Haną Šmitc, istorinis kontekstas, mano galva, yra vienas iš pateisinančių veikėjų poelgius motyvas. Tik aplinka valdė žmogų, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių žmogus siuntė kitus į mirtį, tik dėl aplinkos žmogus negalėjo gauti išsilavinimo ir kitų dalykų, kurie mums dabar suvokiami kaip savaime suprantamais. Tai knyga, kelianti diskusijas, tarp to, kas yra žmogiškumas ir kas jį lemią. Kas lemia, jog mes nuteisiame tik žinodami vieną aplinkybių medalio pusę? Bet jeigu mes žinotume visumą, tikriausiai, daugelis atsikvošėtume. Štai kur yra rašyta logiška teisininko ranka ir kur tai sublizga, kad su romanu prieinama prie to, kada nebeįmanoma nustatyti, kas yra gerai, o kas yra blogai, kur belieka tik žmogaus sąžinės balsas pateisinti žmogaus poelgiams.

Aišku, būtų dar galima kalbėti ir kabėti apie patį romaną, apie jo koncepcijas, filosofiją, tačiau visko neiškalbėsi, o ir bekalbant, vis tiek nebus aišku, kas visa to epicentre? Kodėl Hana Šmic penkiolikmetį berniuką pavertė skaitovu? Kodėl ji koncentracijos stovyklose pasirinkdavo jaunas merginas, liepdavo jai naktimis skaityti, o po to išsiųsdavo jas į mirtį? Kodėl? Kodėl ji prisipažino esanti kalčiausia iš visų esančių esesininkų, nors tai buvo melas? Kodėl? Tas kodėl ves jus iki pergalės, iki to, kur nebėra logikos, nėra geriausio pasirinkimo, lieka tik tai, ką tu nori nuslėpti ir savyje apsaugoti.

Jūsų Maištinga Siela

Žiūrėk, ką dedi į burną sau ir kitiems! Faktai apie E621

Sveiki visi,

Visai netyčia valgiau pavakarius. Lengvą, pigų ir studentišką maistą. Ant pakuotės užrašyta estų kalboje E621, lietuvių kalboje viskas rašoma žodžiais, kadangi daugelis iš mūsų geba atskirti E – konservanto dažiklius, skonio stipriklius ir t.t. Daugelis iš mūsų jau žino, kad konservantai sukelia nemažai sveikatos problemų, netgi susargdina vėžiu. Nutariau pasimakaluoti internete ir pagaliau sužinoti daugiau apie E621, tą garsųjį „Prieskonių karalių“. Perskaičiau ir mano pavakarių skonis dėl savo chemikalų man burnoje užstrigo. O tai ką daryti, kad su E621 maistas yra pigesnis? Kaip nenunuodyti savęs? Neįsivaizduoju. Greitai tik turtingieji ir galės sau leisti valgyti be E621 arba mūsų močiutės ir diedukai, kurie minta tuo, kas auga daržuose. Pridedu straipsniuką iš http://blog.sveikasvaikas.lt/?p=30 :

E 621 – Prieskonių Karalius!

Mononatrio glutamatas, arba E 621, yra turbūt daugiausia diskusijų keliantis maisto priedas.
Pakliuvęs į organizmą ir su krauju prasiskverbęs į smegenis, jis sustiprina alkio ir skonio pojūčius. Dėl to valgant net itin prastos kokybes maistą, pasidaro nepaprastai skanu.

Tyrimais nustatyta:

* Pavartojus E621 gali būti jaučiami galvos skausmai, širdies ritmo padažnėjimas, silpnumas raumenyse, mieguistumas, temperatūros pakilimas. Jis gali sukelti alergiją.

* Šis maisto priedas ypač pavojingas vaikų sveikatai. Jo vartojimas sukelia vaikui nebeatitaisomus regėjimo ir smegenų pažeidimus.

* Vartojant E621 skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be papildo ima atrodyti beskonis.

* Praeito šimtmečio septyniasdešimtajame dešimtmetyje amerikiečių neurofiziologas John Olney bandymais su žiurkėmis įrodė, kad E621 negrįžtamai pakenkia kai kurioms smegenų funkcijoms.

* Japonų mokslininkas Yuichiro Ogura 2000-iais įrodė, kad E621 gali pakenkti akies rainelei.

* 2008 metų paskutiniame JAV Mokslų Akademijos žurnalo “Proceedings of the National Academy of Sciences” numeryje paskelbtas straipsnis, kad E621 yra pasisotinimo jausmą nutolinantis maisto priedas ir todėl yra nutukimo, gastrito ir skrandžio opos atsiradimo priežastis.

* E 621 nauodojamas daugelio produktų (dešrų, prieskonių mišinių, sūrelių, paštetų it t.t.) gamyboje, todėl per dieną vartojant daugiau nei keletą produktų gali būti viršijama “oficialiai” nepavojinga dienos norma.

* Žymus JAV neurochirurgas Dr. Russell Blaylock, tiriantis vėžinius susirgimus, teigia, kad didesnės mononatrio glutamato koncentracijos organizme gali sukelti smegenų vėžį.

Jau nebe pirmą dešimtmetį mononatrio glutamatas yra pagrindinis priešas daugybei organizacijų, kovojančių už sveiką mitybą (ypač produktus vaikams). Iš kitos pusės prieš E 621 uždraudimą kovoja chemijos pramonė, gaminanti ir parduodanti milijonus tonų šio chemikalo, bei maisto pramonė, nebeįsivaizduojanti savo antrarūšės produkcijos realizavimo be šio “Prieskonių Karaliaus”.

Šis papildas buvo susintetintas 1909 metais Japonų kompanijoje Ajinomoto, kuri savo padalinį JAV įkūrė 1956 metais. Šio metu Ajinomoto priklauso 33% pasaulinės mononatrio glutamato rinkos ir ji veikia 23 pasaulio šalyse. Oficiali Ajinomoto apyvarta, pateikta kompanijos 2008 metų finansinėje atsakaitoje, buvo 9.9 milijardų eurų.

Jūsų Maištinga Siela

Tyla prieš audrą

Sveiki visi,

Šiandien šviečia saulė. Dangus mėlynas tarsi vandenynas. Negalėjau neišeiti į lauką ir nepasižiūrėti į taip ilgai lauktą dangų. Jau ketvirta valanda, saulė leidžiasi ir kitas daugiabutis pro mano langą dega auksu. Tokios dienos – stebuklas.

Mano mamai visada skaudėdavo kojos. Skaudėdavo, nes keisis orai ir iš tikrųjų jie keisdavosi. Keista, kiek visgi žmogaus siela ir kūnas jaučia aplinkos, gamtos permainas. Kai buvau mažas tuo netikėjau, na, kaip tai galima, o pasirodo galima. Šiandien užčiuopiau, jog pavasaris ne už kalnų ir aš jo taip laukiu. Laukiu cemento, žaluma trykštančių medžių, ilgų kelionių po viduramžių senamiestį, klausantis MP3, savo mėgstamos muzikos, Nėries. Viduje kažkas kirba, jaučiu permainas, laukiu jų, nes permainos visada man išeina į naudą. Prieš akis – vasaris, o šis mėnuo visada pas mane yra chaotiškas, bet tas chaosas visada kažką atneša visam pusmečiui. Dabartinė nekūrybinė būsena irgi yra būsena, kai lauki ir nenurimsti, slampinėji pakampėmis, negali rašysi, negali skaityti, nieko negali, bet... Tai yra dirva naujai idėjai, naujam vėjuj.

Vaikščiojau po gatves ir pagalvojau: tamsios dienos greit sutirps kaip tas sniegas. Sutirps ir ateis naujos idėjos, nauja ryški gyvenimo banga, belieka tik ruošti banglentę ir pagauti bangą. Tyla prieš audrą, prieš smagumą, prieš gyvenimą, kuris lyg zombiai atrieda, atidunda. Tebūnie tai.

Mamai skaudėdavo kojas ir ji jausdavo orų permainas, o man nieko neskauda, man tokia stagnacijos būsena, kuri, rodos, ims tuojau ir išsilukštens. Kaip medis tuojau skausmingai paleis salotinių lapų putotą vyną tarp miesto stogų. Tebūnie tai dirva. Tebūnie tyla prieš audrą.

Jūsų Maištinga Siela