Lietuvos kariuomenė: ar reikia privalomos karo prievolės?

Sveiki visi,

Neveltui klausiu dėl Lietuvos kariuomenės. Pamenu savo vaikystę, žinot, kuo ji skiriasi nuo mergiotiškos vaikystės? Tau nuolat buvo primetama, jog anksčiau ar vėliau, jei nesimokysi ir neturėsiu vaikų, tave tuojau supakuos ir į armiją paims. Ir tikrai, nekenčiau vien šios minties, tačiau, kol atėjo jau mano laikas, Lietuvos kariuomenė tapo profesionali ir imami tik savanoriai. Karinė prievolė, man regis, buvo kažkas baisaus... O juk tiek baisių dalykų teko apie ją girdėti, o aštresnio liežuvio bobelės tik ir laidydavo replikas, kad tik iš kariuomenės grįžtama „tikru vyru“. Gal kai kurie ir grįždavo mulai, eržilai, praradę savo tapatų švelnumą patriarchato „pasaulėlyje“, kurį pavadinčiau priverstiniu lageriu, kada norom ir nenorom „kačialini“ raumenis, avimi sunkūs kerzai ir kas dvi savaites lendama po kirpimo mašinėle, kad palaikytum karišką, - apsaugok Juozai Statkevičiau, - stiliuką. Taip, vyriškumas karo, o reiktų sakyti gražiai, kaip mus mokė – šalies gynybos sektorius tikriausiai priaugina vyriškos – patiniškos agresijos, kuri tikriausiai neretai ir suprantama kaip „vyriškumas“. Štai sau galime ir pasiploti, kodėl šeimose tiek smurto, kodėl vyrai šiokie ar anokie. O jūs man pabandykite įrodyti, kad karinė prievolė prie to neprisidėjo?

Visai neseniai čia vėl pasirodė iš krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lūpų gandai, kad dėl finansų gali būti, kad Lietuva vėl turės grįžti prie priverstinės karo prievolės. Iš vis man labai įdomi ta mūsų atsilikusi Lietuvos politikėlė, ji tokia niekinga, tokia pilna srutų ir dvokianti, bet niekada nepaliauja manęs stebinti. Kol mes beveik gerus du dešimtmečius vertėm jaunuolius norom nenorom eiti į katorgą – oops, norėjau pasakyti ginti ir mylėti tėvynės, Latvija jau seniausiai turėjo profesionalią kariuomenę ir apskritai visos Vakarų išsivysčiusios šalys turi tik profesionalios gynybos statusą. Tai ši sistema buvo paveldėta būtent iš Sovietų Sąjungos, kurioje reikėjo armijoje atsidžiaugti ilgus du metus.

Ar reikia Lietuvai atgal grįžti penkiais žingsniais atgal vien dėl to, kad biudžetinė karvė užtrūko ir nebebus pinigų kopūstienei ir kerzams pripirkti? Ir iš tikro, kodėl į balą metami tokie pinigai. Tik pamanykit, gynybai! Nuo ko mes ginamės? Gal patys nuo savęs? Vienas internetinis komentaras labai taikliai pasakė, jog su latviais mes niekada nekariausime, nes broliai, jei pultų lenkai, vis tiek mus suėstų, jei pultų rusai su baltarusiais, vis tiek mus suėstų. Esame per silpni savo tautine sudėtimi ir čia jums, vaikeliai, ne XX amžiaus pirmoji pusė ir nepasivaikščiojimas po partizanų miškelius, kai aplinkui tokie ginklai sukurti. Ir visgi, tada kam ta kariuomenė ir kam jos iš vis reikia? Ar tik čia ponia valstybė kartais nepraplauna nemažai pinigėlių? Apskritai, juk mokomasi kariuomenėje ne tiek gynybos, o kariavimo taktikos. Juk ginklai sklidini agresyvios energetikos, o vargšas žmogelis, užliūliuotas patriotiškų dainelių, vėl tampa įrankiu, jis ir vėl pavaldi pelė sistemai, kuri praplauna pinigus, užverbuoja nuobodžiaujantį jaunimą ir prikepa daug gražių karinių kotletų. Ir išties, mane tik tai stebina, kad Europoje nevyksta masinis karas, kai visi taip iš širdies ima „ginti tėvynę“, akivaizdu, kad nori nenori imi ir numatyti taikinį bei priešą.

Galbūt kas nors su manimi ginčytųsi dėl gynybos, primintų man istoriją, tą pačią Sausio 13 – ąją ir tuoj piestų man žertų, kad ir dabar lietuviai kai kurie, gal ne visi, stotų krūtinėmis už tėvynę. Galbūt. Dar kažkas juokavo, kad grąžinus karinę prievolę, pats jaunimas išsilakstys slėptis nuo valstybės į miškus, o aš tik palinksėjau galvelę, paklaksėjau akelėmis ir sakau: vaje, vaje, kaip diena, taip dar viena priežastis palikti Lietuvą. Dar kitas klausimas, ar vertybė gultis po tuo tanku, lyg neva taip ir beišreiškiama meilė tėvynei iš senesniosios kartos vis lyg girdžiu skundą, jeigu tą tanką galima apeiti. Juk gyvybė ne ką mažesnė vertybė! Galbūt ir reikia pasiruošti ginti save, savo šalį, bet aš ką noriu pasakyti... Apie bendrą tendenciją, kuri vyko ir Šaltojo karo metais. Jei ginkluojasi kaimynas, tai ir kitas kaimynas, žiūrėk, jau pabūklą tuoj šluostys. Jei apskritai nereikėtų nuo nieko mūsų ginti, gal ir pasaulis būtų ne toks agresyvus. Juk kiek milijardų kasmet JAV, Rusija, Šiaurės Korėja tiesiog meta į karinę galią, kai tuo tarpu žmogų pamaitinti galėtų. Juk mat, reik mylėti savo tėvynę! Tik kažin, ar ta meilė neiškreipta kitų tėvynių atžvilgiu, jeigu pradėtume nuo savęs, gal ir pasaulis pasikeistų, bet juk laboratorijos žiurkei nepasakysi, kad ji kilusi iš kanalizacijos, juk anarchistu ir kruvinuoju revoliucionieriumi išvadins ir pasiųs šieko pjauti.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad apskritai ta karo prievolės mokyklėlė suaugusiems man atrodo absurdiška. Aš jos niekada nepalaikysiu, nors ir niekinti negaliu. Tiesiog mums patiems reikia nuspręsti, kas mums geriau. Juk galiausiai turėtų būti referendumai, galiausiai turėtų kalbėti tauta, tie, kurie galbūt eitų į tas kariuomenes, o ne visokie „išrinktieji“, kurie vienaip ar kitaip yra paveikti politinių srovių, oligarchų ir kitų bepročių, kurie šika ir tapšnoja virš mūsų galvų, atsiprašau už išsireiškimą.

Juk pasaulis, juk ir ta pati Lietuva yra tokia tik dėl to, kad mes patys toleruojame, kad be mūsų vox popoli vyktų absurdo žaidimas. Reikia perskaityti taisykles, kad žinotum, kaip jas sulaužyti ir pakeisti. Kartais reikia nelįsti po tanku, o jį tiesiog apeiti. Kartais. Bet ne visada.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Anarchija Žirmūnuose"

Sveiki visi,

Taigi šiandien tęsiu lietuviškų filmų apžvalgą. Vieną naktį naktinėjau ir sugalvojau, kad laikas pažiūrėti prieštaringai vertinamą „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.). Tiesą sakant, atsiliepimų girdėjau pačių įvairiausių, bet geriau pačiam pamatyti, nei eiti nuo liežuvio prie liežuvio. Visgi paliko man šis filmas savotišką įspūdį, o tai tikriausiai yra gerai. Po „Porno melodrama“ seanso, galvojau, kad filmas bus kažkuo tapatus, tačiau šįkart pilnametražis filmas visai tiko, juolab, kad viskas išvystyta, herojų charakteriai jau dinamiški, kintantys, nėra statiški, nors kai kurios scenos atrodo gan patetiškos, tačiau tai dovanotina.

Labiausiai įsiminė anarchistės Sandros personažas, kurį sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė. Dievaži, kažkuo man priminė švedų filmą „Mergina su drakono tatuiruote“, tas žvilgsnis, metalu adytas diržas, liesos ir laibos rankos, pankiška šukuosena, įtikinamas balsas ir numanomas žiaurumas. Iš pradžių abejojau Tomos Vaškevičiūtės personažu Vile, naivios kaimo mergaitės, atvažiavusios į didmiestį. Susidūrusi su anarchija ir miesto ritmu bei taisyklėmis, ji pati transformuojasi. Labai žaviai užfiksuotos tikros Žirmūnų realijos – studentiškos būsto problemos, stojimai į Pedagoginį, Vilniaus viešasis transportas, atpažįstamos senamiesčio gatvelės... Žavi ir pati simbolika – nuolat atsirišęs batas, stiklainiai uogienės, kurie galiausiai tampa sprogmenimis, Žirmūnų stotelės autobuso afiša, piešiama A raidė ir kiti dalykai.

Režisieriui jau pavyko kurti ir kitoniškus personažus, sudurti skirtingų ideologijų likimus ir visgi išlaikyti personažus ne priešiškus, o mokančius prisitaikyti. Kai kurie momentai matosi dirbtini, turiu galvoje siužetinę plotmę, tačiau jie atidirbti ir puikiai dera filme. Pradžioje parodytas Sandros anarchiškumas, ateinant iš nuomininkės pasiimti užmokesčio, šiek tiek šokiruoja, nes ji vėliau sutinka Vilę, o mes jau bijome, kad Vilės neištiks toks pats smurtinis atvejis, kaip ir pirmosios nuomininkės... Psichologinė įtampa juntama per visą filmą, o ir apie pačią Sandrą sužinome tik iš detalių, nuolat tvyro keistas jausmas, kad Sandra turi lesbietiškų užmačių į Vilę, o tai galiausiai ir pasitvirtina filmo eigoje.

Manau, kad filmas nors ir prieštaringai vertinamas, jis yra įdomus, pakankamai išvystytas ir originalus. Pagrindinė idėja – padovanok žmogui idėją (šiuo atveju anarchizmą) ir jam bus lengviau gyventi, kol neperlips per savo visas A raides ir nesubyrės jo pasaulis. Filme atrodė viskas motyvuotą, pateisinta... Ir tik skonio reikalas, ar Jums šis filmas patiks, ar ne.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Porno melodrama"

Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“ (2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukas apie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje. Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko gero iš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok, bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja, kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodo santykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai per daug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualų ir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos ir Vilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėta ant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik viena mergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieš kamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgi gan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, per anksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kad pasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas, scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Nieko nenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvysto personažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodė pernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne Hermono Hessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau, reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai ir žodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniu stiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“ įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kame didžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika... Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmą ir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10

Jūsų Maištinga Siela

Žmogus - tai mįslė ir atsakymas (Gimiau pačiu laiku)

Sveiki visi,

Ar gyvenimas yra ilgas, ar labai trumpas, manau, nusprendžia tik pats žmogus. Pamenu savo močiutę, kuri vis man sakydavo, kad „savo amžių jau nugyveno“. Pamenu, aš jos klausdavau, ar ji bijo mirti ir man visada atsakydavo, kad taip. Manau, ji nežinojo, kas ta mirtis. Kiek pamenu, mūsų rimčiausios pokalbių temos ir būdavo „gyvenimas ir mirtis“.

Pamenu, kaip ji visada manęs paklausdavo: „ar verksi, kai aš numirsiu?“ Manau, kad ašarų pakalnės per laidotuves yra neatsiejama kiekvienų mūsų senolių dalia bei tradicija. Daug ašarų tikriausiai jiems reiškia ne gailestį, kaip bandytų dabar išaiškinti psichologai, bet daug meilės, kitaip sakant, suprask, kad laimingas gyvenai ir turėjai daug brangių giminių ir draugų. Aš jai atsakydavau, kad verksiu ir ji pasijusdavo geriau. Juk kaip svarbu, kad kas nors palaidotų senąją kartą ir ją prisimintų.

Mano senelis dabar irgi kartoja tuos žodžius: „mano amželis jau baigiasi“. Ir tikrai, nieko nebenori, viskas jau vis vien, tik slenka kažkokios dienos, viskas daroma tik minimaliai ir kažko vis laukiama, lyg pati mirtis jau tuoj turėtų įeiti pro durų slenkstį ir pasiimti. O juk pažinojau kaimynę, kuri virš 90 metų vis optimizmu apsiputojusi kartodavo, kad jai tik duokit to gyvenimo, tai dar tris tokius laikus prijungsianti prie savo esamo gyvenimo. „Juk ir tie žmogaus amžiai galėtų būti ilgesni, o dabar gimei, užaugai, pagimdei, užauginai ir į grabą,“ - juokaudavo ji.

Žinot, kodėl visgi Darvino teorija turi spragą? Jeigu mes būtume išsivystę iš beždžionių ir neturėtume dvasios, mes juk būtume pilka masė. Kas visgi nulemia žmogaus vidinę energetiką? Kas nulemia, kad jis yra optimistas, o žiūrėk, jo kaimynas – pesimistas. Kas nulemia, kad vieni yra geri verslininkai, apsukrūs politikai, o kiti laisvos bohemos ir menininkai? Negi genai? Charakterio savybes visgi fiksuoja ne DNR ir mokslas to paaiškinti negali. Negali ir Darvinas. Vadinasi, kiekvienas žmogus kažką turi savyje didingo, kažkokią misiją, kažkokį individualų koloritą, kuris nėra ir negali būti nulemtas genezės. Lygiai taip pat yra ir su žmonėmis, kurie gyvenimą mato labai greitą ir trumpą arba labai ilgą ir vargingą.

Ar Jūsų niekada neapėmė toks jausmas, kad gyvenimas visgi nėra nei ilgas, nei trumpas? Yra pasakymas – „gimiau pačiu laiku“. O kitokio laiko mums ir nebereikia. Dar antikos laikais sakydavo, kad joks tėvas ir motina neturėtų laidoti savo vaikų, tai vaikai turi laidoti savo tėvus. Tai gamtos tąsa. O mes? O mes, tikiu, sugrįšim, vienais ar kitais pavidalais vis tiek sugrįšim, juk esame nuostabūs, skirtingi ir kol kas nepaaiškinti nei Darvino teorijomis, nei psichologijos mokslu, nei filosofija. Mes patys sau esame ir mįslė, ir atsakymas. Dar tik laiko klausimas, kada patys save įminsime.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Pasitenkinimas - tai gyvenimo prasmė?

Sveiki visi,

Kaip svarbu vienišam žmogui surasti priežastį dėl ko gyventi. Labai svarbu. Teko kažkada turėti ilgiausią diskusiją su racionalaus tipo mąstančiu žmogumi, kuriam savo sunkiomis gyvenimo akimirkomis lyg ir sąmoningai, lyg pasąmoningai bandžiau guostis, kad man trūksta gyvenimo motyvacijos. O jis man beveik piktu tonu tarė – kokios dar motyvacijos? Kokios?! Jis nesuprato manęs arba suprato ir tai buvo jam nepriimtina.

Gyvendami mes kuriame dvejopą „laimės rūšį“ t.y. pasitenkinimas ir tikrasis džiaugsmas, kuris neprarandamas bent jau taip pat greitai kaip pasitenkinimas. Na, pasitenkinimas. Kaip tai atrodo? Gyveni savo paprastą žmogelio gyvenimą ir didžiausias tavo „džiaugsmo“ trumpalaikiais pakilimo taškais – tai pasitenkinimo forma, kuri kaip orgazmas trunka akimirka. O toliau grįžti į zombio būseną, ieškai kito pasitenkinimo – alkoholio, narkotiko, rūkalų, pirkinių, ko tik norite. Pasitenkinimo lygis labai platus. Tarkim gavus algą bėgti į parduotuves nusipirkti plastikinių iš Kinijos atgabentų niekniekių, (nes pirkiniai – tai trumpas pasitenkinimas), kurie gaminami iš Žemės resursų ir kažkam dar priedu krauna kapitalą. Štai tau ir pasitenkinimas, kai kaimynei Onutei iš Indijoje nukankintos karvutės odos vyras nupirko „Armani“ rankinę, o Onutės kaimynei Marytei ego nuosmukis, kad jos vyras nupirko tokią pat iš Gariūnų tik su suklastotu „Armani“ užrašu, nors tai tų pačių karvučių oda ir forma, siūvimas tas pats. Bet pasitenkinimo Marytė nejaučia, nes jos vyras negali taip patenkinti, kaip Onos vyrelis. Ir tokių pavydžių galima prikurti milijonus.

Tai pasitenkinimo laimė, kuri paremta niekalais, nesąmonėmis. Baisiausias, kad kažkas suformavo, jog taip reikia. Kažkas davė peno manyti, kad laimė yra sudaryta konkurencingumo principu. Toli žvalgytis nereikia, nes kokia valdymo sistema, toks ir žmonių laimės lygis. Gaila tik tai, kad žmonės nebeabsorbuoja dvasinio lygmens, ilgalaikio džiaugsmo, kuris yra vidinis ir besąlyginis, paremtas meile, o ne resursų eikvojimu ir masturbacija.

Bet kai nebelieka gyvenime motyvacijos, vidinio dvasinio lygmens, kuris teiktų džiaugsmo, vilties, o svarbiausia – pilnatvės, žmoguje įvyksta lūžis. Jis tampa pasitenkinimo lygmens primatas. Pasitenkinai ir likai patenkintas iki kito karto. Viskas. Ir su tokiais žmonėmis esu susidūręs labai daug kartų, to išmokė juos pats gyvenimas. Jie man sako: na, ko tu liūdi, zuikeli, nu ko ir vėl draskaisi ir depresuoji, juk gyvenimas yra gražus, pažiūrėk į mane. Pažiūriu aš į juos ir man noris dar labiau verkti. Jų laimė tokia tuščia, nes jų laimė – tik pasitenkinimas pinigais, sėkme, darbu, šunimi, puošniais namais, mašina, priklijuotais nagais, o jų asmeniniai gyvenimai suskeldėję kaip granitas.

Štai jums klausimai. Tai ką daryti žmogui, kuris yra savotiškas sistemos atmata, kuriam neužtenka tik pasitenkinti, o dvasinio resurso gėrybės ne visada išlaikomos širdyje dėl grubios sistemos, bendraminčių nebuvimo ir kitų sąlygų. Negi ir mums, stabilumo ir tikrosios laimės ištroškusiems žmonėms eiti ir užsidaryti į olas kaip budistams ir nebepriklausyti niekam, tik sau?

Kaip visada darau išvadą, kad niekas nesikeis, kol žmonės patys neatsibus ir nepanorės gyventi ne pasitenkinimo lygmenyje, o tikrosios laimės lygyje.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Gyvenimo kokybė

Sveiki visi,

Sėdėjau ir skaitinėjau svetimus blog‘us. Man niekada nepatiko tas žodis „blogas“, jis per daug man teikdavo blogą atspalvį su lietuvišku žodžiu „blogas“ – antonimas žodžiui „geras“. Tai angliškas terminas, kuris labai lengvai prigijo mūsų interneto platybėje. Aš tai tiesiog vadinu saitu arba internetiniu dienoraščiu.

Taigi... sėdėjau sau svetimuose internetiniuose dienoraščiuose, skaičiau kažką ramiai apie knygas ir staiga užkliuvo tokie pasakymai: „metų blogiausia knyga“; „gaila sugaišto laiko“ ir t.t. Ir iš tikro, kiek mes gyvenime – vis einam ir darom ne tai, ką reikėtų daryti, skaitom ne tą, ką turėtume skaityti. Ar moteriškas žurnalas su psichologų nepamatuotais testais apie tai, kaip sulieknėti ar geriau rankoje Tolstojaus romanas? Daugelis nori iš mūsų nugyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą, bet...

Kaip svarbu yra nors kartą perskaityti blogą knygą ir suprasti, kodėl ji prasta, kaip svarbu nors keletą kartų pamatyti prastų filmų, kad pamatuotum ir suprastum, kas iš tikrųjų yra gera ir vertinga knyga. Kaip svarbu nors kiek savo gyvenime įsileisti bergždžių, nereikalingų dalykų, vardan harmonijos, vardan patirties ir tada, tada gal mums iš šalies nebeatrodys, kad „sugaišau be reikalo laiką“. Ir bloga patirtis atnešą kažką gero...

Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

  

Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (12 knyga)

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį) „Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiek tiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijoje pasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai ir teikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Ne kiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimu stiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metų įvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.

Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankė mūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijas su Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos ir kitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėja spinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savo vibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybės vergovę.

<...>

„Bet kuri gyvų organizmų populiacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nes tai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištama suderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusi negrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis su Dieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti. Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsų valią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta. <...>

Tai, kad mūsų pasaulyje religija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovės samprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyje seniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika. Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam, kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“

Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja ir Froido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulio religijas. „Savų troškimų, savo gyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, tai pagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiu televizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasi ir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė. Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kad degraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmas užplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis, niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jis įtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tik patologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels prie kušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“ (414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomią savotišką tiesą.

Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavę keistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan. kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozaurai atrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jie surydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...> (p. 419)

Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kad reikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yra Dievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. Segejus Lazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika ir mechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūsta asmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosi senųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos ir žmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jog užangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra ir besikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaiko auklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijų santykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai? Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina esti energijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymo simboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimų tramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina. Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p. 422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkime netobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui, kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta, ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.

Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmos mechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą iš tikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiog vykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimių priežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialines klases, jų funkcionavimą, pvz.: „meno žmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas ir kankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“ (p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikinti neįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas, slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bet tuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savo aistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesas būtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“ (p. 430).

Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingos informacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigoje Lazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos ir visos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamas apie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigoje pažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze, pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemės žmonių energetiką į vienovę.

Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – tai paskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaip auklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinanti visų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiek papilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tik naujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikyti tai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėra ir tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.

Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo, tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galo įtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikos metų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelis sakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant jo knygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestas autoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.

Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtina vieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduoju visiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nes vakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko, ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos, kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmos diagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražu ir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš vis nepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitai knygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenime situacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą, tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Žiniasklaida - jau seniai pirmoji valdžios forma

Jūsų Maištinga Siela

Būti truputį šen ir būti visu savimi čia ir dabar. Kažkur sninga, Austrijoje ir Šveicarijoje, sako, tiek daug prisnigo, o man daugiau nieko nebelieka, kaip tikėti, būnant čia ir dabar. Juk negaliu būti Austrijoje ir viską patikrinti. Tai irgi tikėjimas. Tikėjimas žiniasklaidos balastu. Ir jeigu mes galime patikėti, kad ten iš tikrųjų yra labai daug sniego – juk nuotraukos ir visa kita, ir galime tikėti, kad šveicarai ten labai krykštauja, ypač provincija, kai pusnys tyliai apgaubia medines ir plastmasines palanges ir akimirkai užkonservuoja namuose jaukią žiemišką tylą, jeigu mes tuo galime patikė, tai kaip netikėsi, jei žiniasklaida teigia, kad Kosmose nėra gyvybės, kaip netikėsi ja, kad ji rašo, jog Kinijoje nebėra laisvų pandų?..

... ir tada suvoki, koks tu esi pažeidžiamas per informaciją. Kaip tave lengva kontroliuoti per propagandą, užtenka kažkam valdyti žiniasklaidos vairą ir mes lyg romūs avinėliais jais tikime, nes juk Austrijoje ir Šveicarijoje tikrai prisnigo ir kosmose nėra (ar tikrai?) gyvybės.

Kas iš tikrųjų yra tiesa? Sąžinė žiniasklaidoje tėra trukdis, žiniasklaida yra biznis, kaip turgus, kaip Maxima, kaip prekyba žmonėmis – ten tiesos tiek, kiek dykumoje tikrų oazių, o visa kita – miražai, miražai, miražai... Mokslas ir žiniasklaida jau kadaise peraugo tikrąją politiką, kuri tupi Seimo ir parlamentų vištidėse ir peri „tiesos ir teisingumo kiaušinius“. Žmonės valdomi per žinias ir tai kiekvienas nors kiek protaujantis žmogus gali pajusti.

Rinktis tenka mums, ką kramtyti, ką atryti, ką suvirškinti.

Taškas.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com 

Ką mums norėjo pasakyti 19 - metis, kuris susisprogdino ant Tauro kalno?

Sveiki visi,

Gyvenu netoli Tauro kalno, sostinės Naujamiestyje, tačiau negirdėjau jokio sprogimo, kurį tikina girdėję Antakalnio, Šnipiškių ir Šeškinės rajonų gyventojai. Devyniolikmetis vaikinas, pasigaminęs galingą sprogmenį, savo gyvenimą baigė mėgstamoje vietoje – Tauro kalno šlaite. Belieka tik įsivaizduoti, ką tą momentą išgyveno vaikinas, uždegdamas dagtį, kokios buvo skausmo akys, nukreiptos į naktinį Vilniaus panoramą.

Buvau šiek tiek pritrenktas, kai kitą dieną prisėdau prie informacijos tinklapių ir perskaičiau apie šį įvykį, nes aš pats asmeniškai paryčiais praėjau pro įvykio vietą, apjuostą įvairiausiais „Stop“ įspėjamosiomis juostomis. Nė pagalvoti negalėjau, kad aplink – pareigūnai ir čia nuaidėjo didžiulis sprogimas prieš geras 4 - 5 valandas. Pagalvojau, kad ir vėl eiliniai nesibaigiantys miesto remontai, tad pralindau pro tą juostą ir ramiausiai sau praėjau... O jeigu būčiau žinojęs. Nežinomybė verčia žmogų visada elgtis neatsargiai ir neapdairiai. Bet iš kur kitą vertus galėjau žinoti?

Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į tą momentą, kada devyniolikmetis ateina ant Tauro kalno. Kodėl? Kame priežastis, jei neseniai, kaip tvirtino mergina, jai buvo padovanotos gėlės, šampanas ir žiūrėtas filmas dviese. Mylintis ir mylimas žmogus to nepadarytų. Nebent... Mergina atmetė susipykimo variantą, ji tvirtina, kad vaikinas tiesiog išėjo vienas pasivaikščioti, o po kurio laiko ji ir kiti vaikino artimieji gavo atsisveikinimo sms‘us.  

Tikriausiai didžioji dauguma žmonių vienais ar kitais atvejais yra pagalvoję apie savižudybę, o kita dalis net yra ketinę tai padaryti. Iš ko kyla suicidas, nenoras gyventi, nemeilė gyvenimui ir savo būčiai? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausias dalykas – meilės stoka tiek iš aplinkinių, tiek iš paties žmogaus. Nemeilė ir vidinė vienatvė yra didžiulė kančia, kuri neretai priveda prie gyvenimo niokojimo. Kiek žinau, vaikinas net nebelankė mokslų, kuriuos buvo pradėjęs visai neseniai sostinėje. Ir jeigu širdyje neatsiranda jėgos savęs pakelti, pakelti iš nemeilės kylančias problemas, tada prasideda nemalonus dvasinis žmogaus yrimas.

Jokiu būdu nekaltinu nei vaikino, nei artimųjų, nes tai yra visos žmonijos problema – mes nesame vienovėje, vienybėje. Netolygios sąlygos, skirtingi likimai, vaikystė susiklosto dėl vienos ir tos pačios priežasties – žmonijos valdymo. Kapitalizmas mus atvedė į netolygų pasiskirstymą. Vidutinės klasės darbininkėlis, na ką jis gali žinoti apie meilę, apie gyvenimą vienyje, apie dvasinį tobulėjimą, atjautą visai žmonijai, jei jis nuolatos yra įkinkytas į darbo stakles – kalti ir užkalti pinigėlius sau ir šeimai. Argi toks žmogus, ant kurio galvos: paskolos, vystyklai, namų ekonomika, darbas, nuovargis ir t.t. – kapitalizmo vergystės grandinės, negi toks žmogus dar pajėgus rūpintis normaliai šeima, mylėti save ir kitus. Todėl natūralu, kad per kapitalizmo antrankius mes imame riboti savo meilę, rūpestį, nes labai daug energijos išnaudojame tiesiog vergaudami sistemai, ieškodami būdų prasimušti ir išgyventi. Dėl trūkumų ir nuovargio šeimoje ateina kirminas, kuris ne taip suklosto vaikystę, atsiranda nesutarimai, rietenos, iššaukia pretenzijas, neįvertintų pastangų galimybės, žodžiu, konfliktišką pasaulį, tada žmonės nusigręžia, susipriešina, užsidaro, o viduje vis tiek lieka potroškis gyventi meilėje ir mylėti. Bet dvasia jau žudoma.

Kai kas pasakys, kad esu kvailas valdžios nihilistas, tačiau būtent per jos godumą, per šitas santvarkas buvo apleista didžiausias lobis – žmogus ir jo dvasiniai lobynai, jo prigimtiniai gebėjimai mylėti buvo suprantami kaip savaime duotieji, tačiau pamiršta, kad juos reikia tobulinti, puoselėti, ugdyti ir saugoti. Pasakysiu kitaip, valdžia ir sistema suskaldė žmogų, padarė jį išsidraikiusį, netolygų, prišaukė ir atnešė milijonus nesantaikų ir, žinoma, nemeilę. Galime tik spėlioti paviršutiniškas vaikinuko savižudybės aplinkybės, spėlioti tą paskutinį lašą, tačiau gilumoje tų savižudybių mūsų visuomenėje nemažės ir nemažės, nes mes sergame ir mus toliau sargdina mūsų sistema, mūsų pavergimas. Negi žmogus turi laiko ir noro gilintis į save ir meilę, aplinkinius, jei vos tik grįžus iš po 8 valandų darbo reikia dar keisti sauskelnes ar gaminti vyrui valgį. Žmonės yra neįtikėtinai akli arba neįtikėtinai kantrūs, jog nuolaidžiauja sistemai, pamindami savo didžiausią vertybę – save ir artimuosius, leisdami pamiršti, jog turi didžiulį meilės potencialą, bet neturi kur ir kaip jos realizuoti, - o juk niekas nepasakė ir nepamokė, jog taip reikia, - nes pasaulis pilnas niekalų, prievartos, kurie ima viršų. Gali negyventi, bet jei gyveni, tu automatiškai turi eiti į katorgą, kitaip neišgyvensi.

Aišku, atsiras žmonių, kurie man tučtuojau prieštaraus. Ypač gerai pasiturintys verslininkėliai ir šiaip laimingai gyvenantys suokalbininkai, kurie sakys: dirbti reikia, dirbti daug ir sunkiai... Kai išdžiūvusi žmogaus dvasia tenori tik laisvės, meilės, žmogaus, paprasto žmogaus. Kada nukris nuo žmogaus melžimo agregatai, gal tada pagaliau pamatysime vieni kitų ne rūpesčius, o veidus, gal tada atsiras daugiau meilės sau ir aplinkiniams, o tai ir kartu geriausias būdas užkirsti kelią plėsti žmonijos vėžiui – suicidui.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Melancholija" / "Melancholia"

Sveiki visi,

Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danų režisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesą sakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai paliko ne kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijos gluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“, „Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tik šįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...

Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vyksta pagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija, nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirta kur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojų dvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visos žmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąją planetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius ir išlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokia gyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šalia sulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.

Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kad Žemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga ir dėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą. Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yra mūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis, kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama, kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis, kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžia per subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavo prajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmas nesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti ir pasvarstyti.

Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmo daugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai ir suprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinis ir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumas gimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija, kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvus filmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtė kosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė Kirsten Dunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietą pretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“, todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmė šio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiame Kanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savo karjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir Charlotės Gainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tiko savo vietoje ir savame charakteryje.

Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos, bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau, filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Webseminarai.lt: Nijolė Oželytė "Ne už tokią Lietuvą kovojome. Kas kaltas?"

Sveiki visi,

Tikriausiai tie, kurie turi mane Facebook‘e, žino, koks aistringas esu Nijolės Oželytės kalbų fanas. Vakar kaip tyčia aptikau vieną jos interviu, kuris trunka apie pusantros valandos, tačiau pražiūrėjau jį kaip dokumentinį filmą, praplėtusį istorinį kontekstą. Ir ne tik istorinį kontekstą, apskritai patvirtinantį faktą, kokie faini, gražūs ir saviti žmonės yra Lietuvoje ir pasaulyje. Viena iš tokių yra Nijolė Oželytė.

Aišku, greitai gavau kritikos, kad perdėm Oželytė per daug tiesmukiška, grubi ir savimyla, ko apskritai žiūrėdamas interviu net nepagalvojau, atvirkščiai, po video peržiūros sukilo tokia meilė ir gerų jausmų dozė. Apskritai manau, kad dažniausiai taip sako silpni, kompleksuoti žmonės ir pavydi įtaigių kalbų sakytojams, jiems įtaigi intonacija virsta pykčio intonacija ir užblokuoja tai, kokia prasmė slypi žodžiuose. O juk mes žinome, kad ir Hitleris buvo puikus oratorius, toks oratorius, kurio žmonės vien dėl jo rėkavimo susirinkdavo paklausyti. Taip, Oželytė taip pat puiki oratorė, bet esmė ne tik puikiame kalbėjime, bet ir tai, ką tu pasakai, žodžių prasmėje.

Manau, kad šis interviu turi pasiekti kiekvieną Lietuvos pilietį, kadangi jis praplečia suvokimą apie žmogaus ir valstybės santykį. Interviu smarkiai angažuotas politiškai, tačiau politika ir mūsų gyvenimas eina labai glaudžiai šalia vienas kito, todėl ir keikiam ją, ir sakom, kad viena ranka duoda, kita atima... Prašau pasižiūrėti www.webseminarai.lt nufilmuotą interviu. Tiesa, labai džiaugiuosi atradęs šį saitą, kadangi jame talpinami ir kitų įdomių ir pakankamai intelektualių žmonių interviu ne vien politinėmis temomis, tačiau nemažiau aktualiomis temomis.

Pasimėgaukite kalba:

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis" / "Puss in Boots"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti į Lietuvos kino teatrus atžingsniavusį kino filmą „Batuotas katinas Pūkis“ (Puss in Boots) (2011 m.). Amerikoje gruodžio mėnesį įvyko šio animacinio filmo pristatymas, o ir Lietuvoje labai greitai galėjome mėgautis šiuo filmu. Katinėlis Pūkis atkeliavo visai neatsitiktinai, nes šis personažas buvo labai pamėgtas iš „Šreko epopėjos“, todėl filmo kūrėjai ėmė ir sukūrė Pūkiui atskirą filmą.

Manau, kad viskas pasiteisino, nes filmą žiūrėjau su draugu pilnoje salėje tarp 4 – 7 metų vaikų ir jautėmės ne ką mažesni. Aišku, kai kurios filmo vietos ir humoras vaikams buvo nesuprantamas, ypač deklaruojami seksualiniai juokeliai, kurie mums sukėlė tikrą juoką, vaikų buvo tiesiog praleisti pro ausis ir akis. Šiaip filmas dubliuotas lietuviškai ir aktorius Kostas Smoriginas – neįmanoma jo balso neatpažinti – padarė puikų darbą.

Pats filmo siužetas modifikuotas ir paremtas dviejų pasakų motyvais: „Batuotas katinas“ bei „Džekas ir pupa“ ir iš dalies „Alisa stebuklų šalyje“, iš pastarosios pasiskolintas kalbantis kiaušinis personažas. Filmas prisodrintas amerikietiško humoro, veiksmo, kuris labai tinka šeiminiams pasižiūrėjimams. Deklaruojamos senos ir tos pačios tiesos bei vertybės – gėris nugali blogį, blogis neatsiranda be priežasties, draugą nelaimėje pažinsi ir t.t. Ko aš pasigedau? Galbūt giliau išvystyto siužeto ir netikėtumo, nes viskas labai jau greitai praėjo ir per daug viskas buvo aišku. Šiaip skubėkite susitikti su katinu Pūkiu Lietuvos kino teatruose, kol turite galimybių ir laiko.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas Čilės vynas "Gato Negro / Carmenere" // Red wine of Chile "Gato Negro"

Sveiki visi,

Taigi tęsiu savo ragautų vynų reportažo skyrelį ir šįkart noriu pristatyti Čilės raudoną sausą vyną „Gato Negro“ (Juodas katinas) Carmenere. Čilietiškas „Gato negro“ vynas yra tikriausiai žinomas visame pasaulyje, o jų vynų asortimentas labai platus, o ypač raudonų vynų pasaulyje. Žinot, negalėjau nesusigundyti būtent šiuo vynu, jis gan žinomas ir populiarus Lietuvoje.

Žinote, tikėjausi aukščiausios klasės skonio, tačiau šiek tiek teko nusivilti. Pats vynas gan neblogas, bet bijau, kad man tiesiog nelabai tiko „Carmenere“ rūšis ir ta violetinė etiketė. Tiesiog tai buvo 2010 sezono vynas, o visi kiti „Gato negro“ vynai jau buvo 2011 – ųjų, todėl vadovaudamasis, kad geresnis vynas yra „pastovėjęs“ vynas, rinkausi būtent „Carmenere“ iš Central Valley regiono su 13, 5 procentų alkoholio. Gal ir apsirikau, tačiau skonis buvo toks, kad vyną reikėtų gerti prie sūrio ir vynuogių. Aišku, specifinis skonis, tačiau patys ekspertai įspėja, kad būtent šis vynas yra apgaulingas, jis iš pradžių gali pasirodyti ne koks, bet pamažu apsipranta gomurys ir geriasi tikrai neblogai. Tenka su jais ir sutikti.

Paties vyno spalva buvo man sunkiai apibūdinama, veikiau tai tokia raudona su violetiniu atspalviu, o kvapas primena saldų aromatizuotą tabaką. Šis vynas daugiau aštresnio pobūdžio, nei tarkim argentinietiškas „Astica“. Gerti tikrai galima, o ir tikiu, kad Lietuvoje „Gato Negro“ vyno paklausa turi savitus gerbėjus. Šiaip antrą kartą šio vyno nesirinkčiau, rinkčiausi kažką kitą iš „Gato Negro“ asortimento.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas Argentinos vynas "Astica Merlot / Malbec" // Red wine of Argentina "Astica Merlot / Malbec"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną raudonąjį sausą vyną iš Argentinos. Šįkart tai „Astica Merliot/Malbec“ 2009 metų iš Lujan de Cuyo regiono, Mendoza provincijos, kurio alkoholis lygus 13 procentų. Nusprendžiau, jog reiktų paragauti dar daugiau argentinietiškų vynų, o kaip tik pasipainiojo 2009 šis rūšinis vynas su akcija...

Oranžinėje etiketėje pavaizduota rožė. Neveltui, kadangi vos tik atidarius juntamas būtent keistas specifinis kvapas, primenantis gėles, o skonis taip pat mane šįkart nustebino – nerūgštus, sakytum, kad netgi šiek tiek saldus, tačiau cukraus savaime neturi. Skonis buvo pakankamai švelnus ir aromatingas, labai tinka gerti prie maisto su mėsa arba šiaip degustuoti gryną.

Man labai patiko šis vynas, paliko tikrai gerą įspūdį, o po jo skrandyje nekilo jokių rūgščių, kaip būna po kai kurių vynų, tuo labiau subtilus skonis nesutraukė liežuvio. Man labai patiko tas keistas gėlių švelnumas, o ir spalva labai charakteringa – ryškus juodai raudonas rubinas. Visgi rekomenduoju pabandyti gurmanams ir ne tik, man jis tikrai patiko, tad nepagailėsiu didelių balų.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela 

Maištinga Siela Jus sveikina su Naujaisiais 2012 - aisias metais!

Sveiki mieliausieji,

Na štai, pagaliau sutikome Naujuosius 2012 - uosius metus. Skubu Jus visus pasveikinti. Tokia ta gruodžio mėnesio pabaiga ir sausio pradžia – visada skubame sveikinti. „Pasveikinkime vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva...“ dainuodavo Marijonas Mikutavičius. Skubu ir aš, juolab, kad 2012 – ieji ypatingi metai. Daugelis mano pažįstamų, kurie dažniau čia lankosi, tik skeptiškai iš manęs juokiasi, sako, ale ir tu pradėjai visais tais pranašais tikėti. Netikiu tik vienu – Pasaulio pabaiga, mūsų visų pabaiga. Juk mes – nemirtingi, tai, kas yra mumyse, o tai yra siela, dvasia, Dievo kibirkštis, kuri eina išgyvenimo į gyvenimo ir pagaliau atėjo ypatingas laikas, kada galime pakilti.

Galbūt kažkas mane ims laikyti kliedesingu fanatiku, tačiau kas norės, tas supras. Juolab, kad laikas parodys, kaip viskas bus iš tikrųjų. Nenusiminsiu, jeigu nebus ir to, kas buvo ir dar bus čia rašyta, analizuota, narstyta, įrodinėta, peikta ir atmesta, galiausiai kiekvienas renkasi savo santykį ir kaip jam džiaugsmingiau ir įdomiau gyventi, kaip perdažyti ir nuspalvoti savo gyvenimą, kaip jį sužaisti, suvaidinti, nugyventi... Kai supranti, jog gyvenimas yra tai, kad gali pasirinkti sau tam tikrą vaidmenį, dažą, grimą, tada suvoki, jog nėra jau taip viskas beviltiškai nepriklausoma nuo tavęs paties. O dar geriau – niekada nebuvo ir nebus normalių žmonių. Ir tai yra nuostabu! Mokėkite būti nenormalūs ir kitus matyti nenormalius. Nebijokite tokio žodžio, nes nenormalumą mes turime priimti kaip individualumą. Linkiu per ateinančius metus nebijoti sunkumų, savęs ir aplinkinių, ir to, kas vyksta ir įvyks su mumis visais.

Atsisukus – 2011 – ieji man asmeniškai buvo sudėtingi metai, nelengvi transformacijos ir pokyčių metai, kurie vis dar lyg ir tęsiasi tik kitame plane ir kitame kontekste. Pokyčiai ir permainos, nestabilumas, štai kas dar laukia manęs ir daugelį iš mūsų, bet tikriausiai reikia prisiminti labai gerą Douglo Adamso pasakymą: „Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet užtat sustojau ten, kur norėjau.“ Kartais atrodo, jog daug ką prarandame, metame viską į šalį dėl nepaaiškinamos priežasties, prieštaraudami „sveikam protui“, bet viskas vyksta ne šiaip sau, viskas vyksta pagal Dieviškąjį planą, nes visada pravartu prisiminti, kad be Mūsų Viešpaties nenukris nė vienas plaukas nuo galvos. Jei praradome kažką, vadinasi, viduje kažką įgijome arba dar įgysime eidami tolesniu keliu.

Tikiu, kad 2012 – aisiais bus visko. Tai jau yra. Tai jau užprogramuota ne tik mūsų visų mintimis, bet ir paties Kosmoso atliepimu. Viskas gali atrodyti kaip košmaras, tačiau taip nėra ir nebus, mes keičiamės, keičiasi Žemė, mūsų prigimtis išstumia visuomenės normas ir mokslo klystkelius, kuriuos laikome nenuginčijama tiesa prieš dvasią, Dievą ir nepažinumą.

Linkiu dvasiškai verstis per galvą, iš visų jėgų trokšti tobulėjimo ir gerų minčių, gerų permainų, o labiausiai – mylėti drąsiai ir be baimės. Nieko nepaprasite, nes Jūs jau esate ir turite save, o viskas, kas ne jumyse, prisiminkite, jums ir nepriklauso, įskaitant ir turtus, reputaciją, šeimos narius... Taip, jie yra ir jais džiaugiamės, tačiau ateina transformacijos metai ir vėl teks prisiminti save ir meilę visumai, o ne pareigas, ne darbus, ne dar kažką. Linkiu, kad 2012 – ieji būtų kuo šiltesni, draugiškesni, pilnesni tikėjimo, o ne reikalavimo ir pretenzijų. Kad būtų daugiau atsakymų, nei klausimų. Linkiu mylėti. Mylėti! Mylėti! Mylėti!

Nieko gražiau ir geriau negu mylėti.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Arkanzase mirštantys paukščiai - tai Žemės kristalų aktivyzacijos padarinys?

Sveiki visi,

Kažkas dar iš manęs tyliai prieš pusmetį pasijuokė, kad Arkanzase (JAV – ose) buvo paskelbta, jog vienu metu „ėmė lyti negyvais paukščiais“. Aš papasakojau vieną skaitytą straipsnį, susijusį su Žemės ir visos žmonijos sąmonės pabudimu 2012 –aisiais metais, kuris susijęs su kristalų telkinių aktyvizacija. Kristalų telkiniai yra įsikūrę giliai po žeme būtent Arkanzaso srityje ir Brazilijoje. Kadangi Žemės sąmonė bunda, koreguojasi energetiniai laukai ir slenka Žemės poliai, tai tik patvirtina Arkanzase vykstančiomis anomalijomis.

Nuotr.: Kristalų telkinys Arkanzase.

Iki šiol mokslininkai negali paaiškinti, kodėl šiais metais, kaip tyčią per Naujuosius, kada žmonių energetika tarsi sutampa su Žemės planetos vibracijomis vėl nutiko tas pats – Arkanzase vėl ėmė iš dangaus kristi negyvi paukščiai. Priežastis buvo paprastai spėjama – kalti naujametiniai fejerverkai. Gudresnis žmogus suprastų, jog tai yra tikra nesąmonė, kadangi fejerverkus leidžia visame pasaulyje ir prie dar didesnių paukščių kolonijų, tačiau tose vietose paukščiai nekrenta negyvi į žemę...

Ką aš norėjau pasakyti? Čia stengsiuosi rašyti įvairius savo pasvarstymus ir galimybes užfiksuotus spaudoje ir kaip jie galėtų būti susieti su Pabudimu ir transformacija. Kaip tyčia, suaktyvėję energetiniai pokyčiai per Naujuosius galėjo padidinti kristalų aktyvizacijos bangą ir dėl to ore sukelti virš Arkanzaso iškrovas, paveikdamas ir paliesdamas sparnuočius. Aišku, Jūs visu tuo galite netikėti, tačiau galite pasiskaityti daugiau apie kristalų ir visos Žemės aktyvizaciją šiame straipsnyje –  http://atsibudimas.ucoz.com/news/arkangelas_metatronas_perejimas_i_kvantini_kristalini_lauka_per_dzeimsa_timberona/2011-10-26-223

Ir tai nėra tik šiaip išmislai. Juolab, kad katastrofų, krizių ir kitų žmogaus protu sukurtų sistemų (ypač valdžios, bankų ir t.t.) griovimas pasauliniu mastu tik prasideda, nes to reikalauja tiek žmogaus, tiek visos Žemės dvasinė, energetinė transformacija. Kaip galvojate, kodėl „Snoras“ subliuško? Kodėl Europos Sąjunga krenta į euro zonos krizę? Volstryto manifestas JAV – ose? Rusijos prezidento neteisėti rinkimai iššaukė tautos pasipriešinimą? Šiaurės Korėjos lyderio mirtis? Ir t.t.? Žemėje irgi vyksta tas pats. Štai Japonija Naujuosius pasitiko su dideliu Žemės drebėjimu šiaurėje. Galite manimi netikėti, tačiau tai tėra tik pradžia – griūtis įsisuko į vergvaldingos valdžios elitą. Apie tai ir dar daugiau pasistengsiu kalbėti tiek, kiek leis technologijos šiais 2012 – aisiais metais.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com