Filmas: "Juodas balionas" / "Black Balloon"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų kino juostą „Juodas balionas“ (Black Balloon) (2008 m.). Iškart pasakysiu – man patiko šis filmas. Negaliu pasakyti, kad filmas skirtas daugiau jaunimui, nes tai būtų šiurkštus melas. Žinau, kad „Juodas balionas“ yra savo laiku susišlavęs nemažai kino apdovanojimų Australijoje ir pripažintas Amerikoje, bei Europoje.

„Juodas balionas“ pasakoja apie vaikinuką Tomą, kuris visą savo gyvenimą gėdijosi ir nenorėjo savo autizmu sergančio brolio Čiarlio. Tomas atsikrausto su šeima į naują vietą ir čia jam pradeda patikti mergina, bet kaip jam nesigėdyti brolio, kuris savo išmatomis žaidžia ant kilimo arba, pajutęs geismą, imasi masturbuotis... Iš tikrųjų drama sukurta labai reali. Ji nukreipta ne tiek į autizmu sergančius asmenis, bet į tuos, kurie nuolatos supa sergančiuosius, kaip jaučiasi aplinkiniai, kaip jie turi nešti atsakomybės naštą už sergančiuosius ir kokią kartais gyvenime kainą tenka sumokėti.

Filmas iš tikrųjų gvildena labai sudėtingą ir problematišką temą – tėvų ir vaikų santykiai, kai šeimoje nuolat reikia rūpintis sergančiu Čiarliu. Bet Tomas randa atramą – jo naujoji draugė supranta Čiarlio ir šeimos bėdą ir nenusisuka ir nesmerkia Tomo kaip kiti mokyklos ir plaukimo draugai. Tomas nori turėti normalų brolį ir tas potroškis labai imlus, jis ryškus ir totaliai išpildytas filme, kad, net žiūrėdamas į Tomą, imi jį pateisinti, suprasti, bet kartu pamatai išmatas valančią nėščią motiną, kuri negali palikti Čiarlio, irgi supranti, kad ir jai sunku. Dvi ugnis, du barjerai ir nėra kaltų, nėra ko nuteisti, nes gyvenimo nuteisti negalima. Tai filmas, kur nėra pasirinkimo, nes taip tiesiog šeimoje susiklostė. Kokia turėjo būti Tomo vaikystė, kai Čiarliui nuolat skiriamas dėmesys, mes tik galime įsivaizduoti... Gal priekaištą turėčiau tik dėl to, kad aktoriams jau virš 20 metų, o filme jie atlieka vaidmenis 14 – 15 metų paauglius, tai šiek tiek... hummm... matosi skirtumas, kaip sakant. Ir tai būna ne viename filme.

Mano galva, labai puikiai su autizmo sergančiu Čiarlio vaidmeniu susitvarkė aktorius Luke Ford. O filme glūdi viskas – ir ironija, ir juokas, ir ašaros, ir skausmai. Man visada patiko tokio pobūdžio filmai, kurie natūraliai „išsilieja“ iš gyvenimo terpės. Kas žino, kiek šeimų kasdien pradeda savo rytą būtent taip, kaip pradeda Molisonų šeimyna. Gyvenimas toks nenuspėjamas...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klastingi namai" / "Dream House"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastingi namai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą, pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajusti šiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmas su mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.

Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visišką šlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmui būdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą ir išgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar tai vaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską ir paaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdama gyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“ ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekviena detalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!

Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tik pagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu – jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtų už kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labai gražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai ne seserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz, Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio – siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.

„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tik mažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau, dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“ išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikia daryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas, tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmo ir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilo operą.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela

"Vilniaus energija" vagia ir po to tyčiojasi iš žmonių! Arba kaip apiplėšti vidury baltos dienos ir dar padėkoti

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu jaučiuosi kaip žiemos užbetonuota žiurkė, kuri bijo iškišti koją į lauką ir nubėgti sau sūrio į parduotuvę. Tiesa, kartą visgi išbėgau, pamačiau „gyvą“ saulę ir nejučia pasijutau kaip koks lokys per žiemos miegą apsivertęs ant kito šono ir pramerkęs pusę akies.

Gelbsti mamos uogienė ir vilnonės kojinės. Nieko nedarau, nes nieko ir nenoriu daryti. Guliu lovoje ir skaitau knygą arba žiūriu kino filmus. Kartais dar paskaitinėju Delfi ir tik slapta net nuo savęs paties nusipurtau, pažiūrėjęs reportažą apie eketėje besimaudančius senukus. Didžioji dalis jaunimo tik stovi vilkėdami kailiais ir išsprogusiomis akimis žiūri į pagyvenusius ekstremalus.

Sako, jei šalta – išlenk 50 – 100 gramų degtinės. Nenoriu! Bet va arbatos savo žaliosios kas pusvalandį! Miegu po 12 – 14 valandų į parą ir jaučiuosi tikrai kaip zombis. Argi? Tikriausiai mano siela kilusi iš Afrikos – dievinu šiltą ir kartais karštą klimatą!

Kaip apsisaugoti nuo šito baisaus sindromo? Kaitina ir pyktis apie Vilniaus energiją, kurią jau visiems mums jau linksniuojamu keiksmažodžiu pakrikštijo kaip „Vilniaus anarchija“. Gavo biznieriai iš mūsų pinigėlių ir sau reklamos turbo-mega paleido į rinką, kad neva mes baisiai faini kaimynai beesą. Gerai sakė vienas straipsnis – apiplėšė vilniečius vidury baltos dienos ir reklamomis dar padėkojo. Žmonės, kurie moka Vilniaus energijai už šildymą – donorai. Paskutiniuoju metu net inkstą atiduoda, o jei neatidavė, tai po tokių šalčių pamatę sąskaitas, tai ir kepenis turės atiduoti.

Va bet koks visgi baisus tas visuomeninis gyvenimas. Gręžia iki paskutinės ląstelės tą paprastą žmogelį, gręžia iki skausmo, kiekvienas lipa, šika, deda šiaudų ir vėl triedžia, šika jam ant tos vargšės galvos, o ką žmogelis? Tyli amžinai susukęs snukį ir nieko nedaro. Ir nenuostabu, jei tektų mokėti ir trigubai už šildymą, jie vis tiek mokėtų, pasivaipę su keliais plakatais ir karikatūrom palei Seimo ar kokio oligarcho langus. Skamba mano tonacija anarchistiškai – ir, dievaži, turėtų! O kas, jei ne mes patys tą mėšlą nuo galvos nusigramdysime?

Ilgą laiką sakiau, pritardamas dar Nijolei Oželytei, kad Lietuvos žmonės labai kantrūs. Labai. Bet dabar imu matyti, kad nė velnio – jie tiesiog apsileidę! Apleidę savo garbę, orumą prieš amžinai išsiskietusius oligarchus, kurių sterblės, dievaži, kaip kombainai, niekada nesustos ryti iš žmonių ne tik pinigus, bet ir gyvenimą, sveikatą, ramybę.

„Vilniaus energija“ – koktu darosi nuo tos žmogų išjuokiančios reklamos. Ar jums neprimena komunizmo? Atėjo rusai mūsų išvaduoti nuo... mūsų pačių tikriausiai ir už tai, kad pavergė dar ir dėkingumą viešai turėjome reikšti. Panašiai ir su „Vilniaus energija“. O juk Zuokas dar vasarą – rudenį kalbėjo, kad šiluma pigs 20 procentų. Pasiplokime mes patys sau, kai atėjo tokios sąskaitos, kad šilčiau jau ir kosmose be skafandro būtų gyventi. Kalba eina visgi ne apie pinigus ir kišenes, bet apie tą klaikią sistemą, kurioje mes, paprasti gyventojai, kaip musės voratinklyje tik bezdam, bambam, verkiam ir NIEKO NEDAROM. Siunčiam po to visokius profsąjungų atstovus, pamosuojam palei langus ir tipo ale jau parodėm savo jėgą! Tai vadinu pasityčiojimu iš žmogaus. Visai kaip šalto vandens pabranginimas. Kaip kažkas sau gali leisti įvertinti Žemės turtą pinigais ir sau krautis kapitalą kitų sąskaita? Suprantu, kad už šiltą vandenį reikia mokėti, bet už šaltą? Aš apsitveriu gerus kubikus kilometro oro ir imu mokestį iš jūsų – štai kaip skamba tas mokestis. Suprantu, kad reiktų mokėti už vamzdžių remontą, siurblių taisymą, kas susiję su vandentiekiu, bet už patį vandenį – nu nebesvaikite, brangieji, nes kapitalistinė sistema visai išgraužė jūsų akis, smegenis ir išmasturbavo jūsų orumą bei savigarbą.

Turėčiau kažką pasiūlyti, kad visa tai liautųsi. Žinot, net ir musės voratinklyje gali turėti svorio, kai jos supras, kad dauguma jos gali suplėšyti voratinklį – sistemą. Kol leisime šikti ir tapšnoti ant mūsų, tol tiek „Vilniaus energija“, tiek kiti čiulpikai – vampyrai mus ir valgys. O mes juk puikūs donorai, galime tik pasidžiaugti ir kaip visada pasiploti!

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Gran Torino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gran Torino“ (Gran Torino) (2008 m.). Jau labai seniai norėjau pamatyti šį filmą, iš trailer‘io pasirodė tikrai neblogas, o ir Clint Eastwood‘o (jis pats ir režisavo šį filmą) pasiilgau po „Mergina verta milijono“ filmo. Iš tikro filmas buvo vertas laukimo, kadangi „pasisotinau“. Iš tikro siužetas primeną juokingą animacinį filmą „Up“ (Aukštyn), tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinis herojus po žmonos mirties nenori išpažinti kunigui savo gyvenimo nuodėmių, nes nepripažįsta 27 metų kunigėlio, o kaimynystėje jau apsigyveno azijiečiai, kurie beveik okupuoja visą rajoną. Buvęs karo veteranas Vietname, jis nesibodi iki šiol būti akylas ir laikyti prie šalies ginklo, kad apsisaugoti nuo vietinių jaunų banditų ir apsaugotų savo 1972 – ųjų automobilį „Gran Torino“, nuo kurio užsimezga draugiškesni santykiais su kaimynais iš Azijos...

Viskas būtų lyg ir tvarkoje senuko gyvenime, tačiau... Filmas fiksuoja ne tyliai tekantį kasdienį gyvenimą, tačiau vyro asketo prijaukinimą prie besikeičiančio pasaulio. Senuko žvilgsnis nuolat kritiškas į vaikėzus, kurie jau nebeturi jokios pagarbos senesniajai kartai. Iš esmės filmas yra ir apie kartų konfliktą ir apie besikeičiančią Amerikos tautinę sudėtį. Svetimšaliams nelengva prisitaikyti Amerikoje, čia į juos žiūri kaip į antrarūšius, todėl jie priversti spaustis savo kvartaluose su savais įstatymais ir prioritetais. Azijiečiai čia konfliktuoja su meksikiečiais ir vietiniais „juodukais“, tokių konfliktų sūkuryje atsiduria „švelnios sielos“ paauglys azijietis, kurį nuolat stumdo ir pravardžiuoja. Kietą riešutėlį primenantis senukas imasi jį auklėti.

Manau, kad filmas gan visuomeninis, iškeliantis į paviršių tolerancijos, žmogaus teisių ir kitų visuomeninių skaudulių žaizdas. Pagrindinis personažas, žinodamas, kad iš vidaus jį ėda liga, ryžtasi lyg ir norom, lyg ir nenorom leistis į besikeičiančio pasaulio mėsmalę. Jo vertybės – tai, kas užgyventa – automobilis, darbo įrankiai ir t.t. staiga užuodus mirtį tampa niekalu. Skaudžiausia yra tai, kad filmas įtikina, kad pabaigoje taip reikia keršto už išprievartautą mergaitę, taip reikia senuko bebaimystės, tačiau žiūrovas lieka tarsi išduotas, kadangi jis jau mąsto kaip senukas – teisingumas pasiekiamas tik čia ir dabar ginklu, tačiau filmo pabaigoje matome virsmą senuko gyvenime. Jis pasikeitė, todėl filmo finalas lyg ir nuvilia žmogų, bet kartu ir verčia apmąstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent šitoks kelias.

Manau, kad filme yra pakankamai daug psichologijos, daug skaudžių temų, kurie kasdien, net šią akimirką ištinką pasaulyje gyvenančius žmones. Taip, tai pakankamai stiprus, įtaigus filmas, kurį būtinai turi pamatyti tikri kino gurmanai ir įvertinti savo akimis.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kovotojas" / "The Fighter"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kovotojas“ (The Fighter) (2010 m.). Taigi dviejų auksinių gaublių filmas, kurį taip pat norėjau pamatyti ir įvertinti savo matu. Stengiausi vienu metu nežiūrėti su „Imtynininku“ (2008 m.), kad nebūtų tapatūs, tačiau nori nenori kažkuo šiuos filmus vis tiek sugretini. Bet dabar apie „Kovotoją“, kuris pasakoją realiai vykusius įvykius apie boksą. Tikrai, nesižaviu filmais apie sportą, nes man amžinai primena prastus filmus apie beisbolo žaidėjus su kepuraitėmis ant galvos, kada pabaigoje įvyksta visgi didysis finalas ir pagrindinis smogiuotojas vis tiek laimi. Čia išlieka panašus principas.

Iš esmės filme nieko naujo mes nesužinome ir nepamatome to, ko nebūtume matę. Filmas nieko nenustebina, nesudirgto ir nešokiruoja. Eilinė sportinė drama apie realiame gyvenime egzistuojančius sportininkus, kurie pasiekė savo gyvenimo šlovę. Šiaip filmas visai gražiai nufilmuotas, aktoriai – puikūs! Kažkuo panašūs į realiuosius prototipus. Matosi, kad aktoriai rimtai ruošėsi vaidmeniui, daug sportavo, o aktorius, suvaidinęs Dikį, net badavo per visą filmavimą. Daug atsidavimo šiems vaidmenims. Filmas deklaruoja aiškią vertybių sistemą – pasiaukojimą, atsakomybę, šeimyninius santykius, bet kartu parodo jų konfliktiškumą.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis iš tikro puikus ir geras. Susižiūrėjo su malonumu, bet kai reikia padaryti filmo refleksiją, pamatai, kad filmas na... vidutinybė. Geras režisierius minko gerus manipuliavimo pedalus su žiūrovais, verčia sekti Mikio karjeros traukinuką ir filmo gale – finalinė kova. Kaip ir visuose sportiniuose filmuose – viskas daugmaž baigiasi laimingai ir pergalingai, neminint „Imtynininko“, pastarasis filmas man paliko geresnį įspūdį siužetine prasme.

Gražiai nufilmuotas, jaučiama, kaip kamera lengvai plaukia tarsi gulbė. Vietomis pasinaudota tomis kameromis, kurios iš tikrųjų filmuoja ir transliuoja bokso rungtynes. Išvardinau tiek daug gerų dalykų apie filmą ir vis tiek jis man pinasi į vidutinybę savo neišskirtinumu. Žinoma, filmas labai tinka pažiūrėti vakarui, tik bijau, kad bent jau mano makaulėje jis po daug laiko visgi pasilaidos užmaršties kapinyne.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.9 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pamergių kerštas" / "Revenge of Bridesmaids"

Sveiki visi,

Vakar kaip tik užsinorėjau kokios nors bukos komedijos. Facebook‘iečiai man parekomendavo „Pamergių kerštas“ (Revenge of Bridesmaids) (2010 m.) Taigi eilinė amerikietiška komedijytė apie dar vienas vestuves... „Nuotakų karai“, „Sunokusios pamergės“ ir t.t. Tai papildymas dar vienu filmu į tokių filmų bumų. Šiaip tikrai vidutiniška komedija. Tikėjausi iš tikro daugiau juokų, vietomis pasijuokiau, nors vietomis nesupratau kam toks nuobodus ir banalus siužetas. Tikriausiai pagrindinis trūkumas – meksikietiška meilės istorija amerikietiško filmo versijoje. Kvailas ir bukas vyras, bet pavojingai gražus, nutaria vesti skurstančią merginą, nes ši pasakė, kad yra nėščia, tad palikęs savo mylimąją jau ruošiasi vestuvėm su apgavike. Vaikystėje teko matyti tokių serialų, jos padarė traumą – juokauju, tačiau filmo siužetas nukaltas būtent iš tokių banalių polių!

Filmą gelbsti gerą ir blogą darančios pamergės – komedijinė porelė. Tiesa, tikėjausi, kad jos šiek tiek daugiau prikrės vestuvėse šunybių, kadangi filmo pradžia daug žadanti, tačiau viskas pakankamai „normaliam stovy“ vystosi ir daug kas nuspėjama. Iš tikro net nežinau, kodėl rašau atsiliepimą apie šį filmą, nes jis man toks net nežinau, tikrai ne geriausia matyta komedija apie vestuves... Kažko man trūko – gal maksimalaus šarmo, visiško kvaitulio, dar didesnio absurdo, kaip tai būna tarkim „Pagirios Las Vegase“ ir t.t. Nematytos naujos aktorės lyg ir tinka šiam žanrui.

Prie lengvo alaus ar šiaip popcornų, o gal žiūrėti viena akimi ir dar rašinėtis per skype, tikrai šis filmas tinka. Šiaip tikrai nesužavėjo, tačiau buvo tinkama nuotaika ir atitinkamas filmas. Galbūt kažkam ir labai patiks, ypač komedijų gerbėjams ir šiaip, kai norisi, kad kažkas pakeltų ūpą!

Mano įvertinimas: 6/10 
IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brėkštanti aušra. 1 dalis" / "Breaking Dawn - part 1"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Brėkštanti aušra. 1 dalis“ (Breaking Dawn – part 1) (2011 m.) Na, iš tikro jau užsitęsė visa ta „Saulėlydžio“ sagos istorija. Man visada tai konkuravo su Hario Poterio saga, kuri truko ištisą dešimtmetį. Šįkart tai priešpaskutinė sagos dalis ir naujas režisierius Bill Condon, prieš tai režisavęs puikų filmą „Kinsis“. Daug kam iš mano pažįstamu ši filmo dalis nepatiko ir daug ką nuvylė, bet ir kitas filmo dalis režisavo skirtingi režisieriai. Kame šuo pakastas? Iš tikro ir man pirmoji filmo dalis t.y. 50 – 60 procentų eterio, liaudiškai tariant, atrodė, kad „pjovė grybą“. Suprantama, juk knyga viena, joje viena kulminacija, viena atomazga, o čia iš vienos knygos du filmus reikia suskaldyti ir kiekvieną taip pat paruošti su netikėta kulminacija ir atomazga. Viskas čia ir buvo gerai, tačiau veiksmo  pritrūko. Amžinas vilkolakio ir vampyro konfliktas ir perdėtas pasiaukojimas dėl tos vargšės nabaštikės Belos jau gali ir depresiją įvaryti!

Vestuvių ceremonija labiau priminė laidotuves, nes Bela eina prie altoriaus ir panašu, kad ji ne tai, kad jaudinasi, bet tuoj privems tėvui į kalnierių... Filmo pastatymas šįkart man labiausiai skyrėsi nuo kitų dalių (tiesa, nepamenu, ką berodė „Užtemime“) tuo, kad šįkart viskas realistiškiau. Pamenu pirmąją dalį, ten kiekvienas vampyro krustelėjimas buvo kaip mistika, kaip stebuklas, o žvilgsniai su kompiuteriu gerai atidirbti, o šįkart... Šįkart su Bela gerai padirbėta, nes nusiurbė gerai mėsos, atrodė tikrai iškankinta anoreksikė, tačiau to ir reikėjo iš filmo. Kvailiausia tai buvo scenos apie perdėtą pasimylėjimą – vampyras su mirtingąja nori pasidulkinti, tačiau vampyras ir vėl bijo ant jos kūno palikti mėlynių – tyliu! Viskas būtų ir gerai, bet tai buvo per daug užtęsta, bet nieko nepadarysi, juk viena knyga, o filmą reikia dviejų dalių susukti. Šiaip jei ne keistas Belos nėštumas, tai filme praktiškai nieko naujo ir nebūtų įvykę – tas pats konfliktas tarp vilkų ir vampyrų, tie patys įstatymai, tas pats miškas, ta pati motyvacija ir visi kaip išprotėję bando tą Belą APSAUGOTI. Bla bla bla bla ir t.t. Nu juk nuobodu!

Bet nėra ir taip jau blogai. Einant filmui prie pabaigos visgi jau šis tas naujo. Kyla įtampa dėl to, ką iš tikro pagimdys Bela, ir jos ta tragiška pogimdyvinė mirtis žada tai, kad ji suvampyrės. Paskutinės scenos išlaiko kulminaciją ir pagaliau VALIO – ji atsimerkia vėl sunormalėjusiu kūnu ir kaip niekada graži. To ir reikėjo tikėtis iš siužetinės linijos. Pasigedau tik mistikos nuo pat pradžių, kas dažniausiai užgniauždavo kvapą praėjusiose dalyse. Filmo ryški pabaigos kulminacija žada, kad Candon (dar kažkas juokėsi iš jo pavardės) paruošė kur kas stipresnę filmo dalį, belieka jos sulaukti šių metų lapkritį.

Mano įvertinimas: 6/10 
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 4.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Paulo Coelho "Alchemikas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti nuomone apie perskaitytą Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Tikriausiai būtų juokinga pristatinėti patį rašytoją ir jo biografijos faktus, apie tai, kaip jis rašo knygas ir koks jis milijoninis bestseleristas. Su juo susidūriau prieš tris metus, kai įsigijau ir perskaičiau romaną „Vienuolika minučių“. Nuo to karto šis rašytojas tapo tabu ir sakiau, kad nebeverta daugiau nė skaityti. „Vienuolika minučių“ nebuvo prastas romanas, bet tas keistai šiltas kalbėjimas ir prostitutės gyvenimas, jos preciziškas mąstymas manęs nei paveikė, nei sujaudino, nei sugundė – na sorry, bet Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.) buvo šimteriopai įdomesnis ir sodresnis. Apskritai romanas „Vienuolika minučių“ buvo toks vidutinis, bet visai neseniai pateko į rankas jo garsiausias kūrinys, pasaulyje pasirodęs, jei neklystu, apie 1988 metus ir pelnęs nemirtingą šlovę. „Alchemikų“ leidimų Lietuvoje irgi sulaukta ne vieną ir ne du kartus. Šios knygos bumas mūsų šalyje prasidėjo prieš gerą dešimtmetį ir tikriausiai tebėra daug kam atradimas. Nežinau, kaip kitos šio brazilo rašytojo knygos, tačiau įtariu, kad kontraversiškai įvairuoja.

„Alchemiko“ sėkme negalima abejoti, nes tai išminties lobynas, prisidengęs egzotiškų šalių kaukėmis. Arabiškas dvelksmas, smėlynai, piemenystė, Andalūzija... Na, kas gali atsispirti? Pati kalbėjimo tonacija lakoniška, tiksliai išreikšta mintis, todėl iš knygos galima išsirinkti daugybę sentencijų ir jomis kasdien gyventi. Net viršelio anotacija išduoda, kad knyga primena „Mažąjį princą“ ir „Livingstono žuvėdrą“. Kas tiesa, tas ne melas. Man artimiausia knygos „dvynė“ būtų paauglystėje skaityta albanų rašytojo Kahlilio Džibrano (Khalil Gibran) knygą „Pranašas“ – neišsemiamos išminties tekstas apie gyvenimo prasmę ir jo pamokas. Šiuo atveju, skaitydamas „Alchemiką“, patyriau kažką panašaus.

Pati knyga nėra sudėtingos siužetinės kompozicijos – tai kelionė, kuri apsuka ratą, kad žmogus pažiūrėtų po savo kojomis, sekdamas ir mokydamasis iš savo Asmeninės Legendos kelionės metu. Tačiau supresuoti patarimai, perifrazės, simbolika suteikia gilios išminties įspūdį, nors tos tiesios mūsų gyvenime yra akivaizdžios, tik mes jomis neretai nesivadovaujame. Prisimenu momentą, kai Alchemikas ir piemuo Santjagas keliauja dykuma ir juos sustabdo du klajokliai ir klausia, ką jie gabena, pamatę buteliuką skysčio ir keisto metalo kiaušinį. Tada Alchemikas jiems atsakė, kad tai nemirtingumo skystis, o kiaušinis – tai išminties akmuo. Klajokliai nusijuokė ir paliko juos ramybėje. Žmonės priartėję prie svajonių ir tikslų, laikydami tai rankoje, tiesiog nebetiki pasaulio paprastumu ir sėkme. Kiek mes progų praleidžia per savo skepticizmą ir kiek mes patys nusigręžiame nuo to, kai tavo troškimą nori išpildyti visas pasaulis?

Galėjau išrinkti puikių citatų, įrodančių „Alchemiko“ išminties sodrumą, tačiau ar verta? Knyga nėra didelė, ją laisvai galima perskaityti per vieną dieną su arbatos pertraukėlėmis. Žinot, man didžiausią poveikį darė tai, kad skaitydamas išmintingą istoriją jaučiausi ramus, kažkur nugrimzdęs į XIX amžiaus smėlynus kartu su piemeniu ieškau ne tik jam atsakymo, bet ieškau ir pats. Svarbiausia yra įgyvendinti Asmeninę Legendą (puiki P. Coelho perteikta sąvoka). Liūdniausia, kad autorius teisus, nes dažniausiai mes labai greitai sužinom kokia mūsų gyvenime Asmeninė Legenda, - o ji kaip svajonė, - bet augdami mes ją pamirštam, nustumiame į antrą planą ir dažnai bijome leistis ją įgyvendinti. Geriau jau mirti, kaip sakoma knygoje, ieškant Asmeninės Legendos galutinio taško, negu mirti senatvėje, nugyvenus be svajonės.

Šiaip knyga sukėlė labai gerų emocijų, minčių, savo asmeninio gyvenimo permąstymo momentų. Norėtųsi, gyventi taip, kaip piemeniui. Kartais atrodo, kad taip ir gyveni, tačiau pamatai, kad nė velnio atsisakius daugiau ir paėmus mažiau, nesivysto tikėtasi laimė. Tikriausiai trūksta besąlygiško atsidavimo. O norėtųsi... Tada, kaip ir pati knygos pagrindinė mintis sako, reikia klausytis savo širdies ir niekada nepasiduoti, nes juodžiausia valanda tik prieš aušrą.

Manau, kad tai puikus literatūrinis kūrinys, balansuojantis tarp grožinės literatūros ir beveik, sakyčiau, ezoterikos. Pakankamai aiškus ir ypatingas savo paprasta raiška, kalbant apie nepaprastus dalykus – apie gyvenimo prasmę. Kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus savo gyvenime prasmę susikuria tik pats.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Miegančių drugelių tvirtovė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti naujausią Algimanto Puipos filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012 m.). Puipa man labai kontraversiškas kūrėjas. „Dievų miškas“ buvo tikra tragedija, jeigu galima taip pasakyti, o „Nuodėmės užkalbėjimas“ atvirkščiai, pritrenkė moters dvasios pasauliu, jis buvo labai abstraktus, prisodrintas įvairiausių simbolių ir t.t. Ir nenuostabu, kadangi, kiek žinau, pati Jurga Ivanauskaitė rašė scenarijų, kryžmindama savo romanų herojus. Puipa ir vėl apie moteris kine ir šįkart „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Žinot, patiko man šis filmas. Jo prasmės kur kas aiškesnės ir atviresnės nei „Nuodėmės užkalbėjime“, kadangi filmas „išlipa“ iš žmogaus dvasinės būsenos į socialinę terpę, o ir pati filmo tematika, kaip ir Ivanauskaitės romanas, šokiruoja ir laviruoja tarp nuopuolių ir moralės kodeksų. Vienas pažįstamas žmogus man pasakė, kad tokios knygos ir filmo reikėjo tada, kai atkūrėm Lietuvos nepriklausomybę, tada tikrai buvo mažai informacijos apie lietuvaičių prostitučių invaziją Vakaruose. Bet geriau dabar, negu niekada.

Vis galvojau, kad Puipa tikrai susimovė „pakviesdamas“, o gal reiktų sakyti, padovanodamas pagrindinį vaidmenį savo žmonai Janinai Lapinskaitei. Žinot, po filmo pagalvojau, kad bus blogiau, bet nėra su p. Janina taip ir blogai, tačiau vis tiek Monikos vaidmens jai nebūčiau patikėjęs. Apčiuopiamas moteriškumas, šeimos skyrybų drama lyg ir perteikta, tačiau ją kur kas labiau užgožia merginų charakteriai, kurie labiau charizmatiškesni, įdomesni, na, o kam tada ta tyli „namų drama“? Tada supranti, kad čia ne tiek siužetas „kaltas“, bet atsakomybė pereina aktorei ir režisieriui.

Puipa sukūrė savo misticizmą: šmėžuojantis sapnas apie vienuolį, balto žvyro karjerai, šokantis Kristinos vaiduoklis ir ta „keista“, bet įdomi filmo pabaiga – toks netradicinis Puipos elementas. Šiaip labai įtikinama merginų prostitučių leksika, kurią pavadinčiau „prostitučių žargonu“. Ypač nustebino aktorė Giedrė Giedraitytė, atlikusi Gitanos vaidmenį. Iš šio personažo man išplaukė pagrindinis moralinis klausimas – „Ką daryti buvusiai prostitutei, kai ji nieko nemoka?“. Taip, Gitanai patinka bučiuoti ir glamonėti invalidus, savotiška meilės išraiška, kuri gimė iš anomalių tarp jos ir tėvo santykių vaikystėje. Bet ką daryti, kai neturi už ko užsitverti? Eiti dirbti į Maximą, kai tave ten laiko kaip „Duresel“ bateriją, o ne žmogumi? Keista, kad žmonėms valstybė draudžia daryti tai, ko jie nori. Gal ir pateisinu šiek tiek prostituciją, tačiau keista, kai valstybė lipa į lovą ir kontroliuoja, ar už seksą mokami pinigai. Suprantu, valstybė turi palaikyti šiokias tokias moralės vadžias, tačiau ar laisvė nėra prigimtinė ir pirminė? Čia diskusija, į kurią pakviečia filmas – begalinė.

Kita filmo siužetinė drama – vidutinio amžiaus krizė ir irstančios šeimos tragedija. Žinokit, kas bent kiek yra išgyvenęs skaudžias skyrybas, tas žinos, kaip tai skaudu. Niekaip nepamiršiu, kaip Monika nuėjo į automobilį, atsisėdo, suprasdama, kad jau tikrai viskas – Linas sėdi šalia, bet jis jau nebe jos... Jau nebe. Išnyrantis transo pasaulis liudija apie tai, kad gyvenimas pasibaigė, reikia žengti į naująjį, bet yra gyvenime dalykų, su kuriais niekada nesusitaikom. Taip ir Monika. O kiek šiuo metu dabar besiskiriančių žmonių? Kiek išgertų antidepresantų kasdien? Žmonių pasaulis praranda stabilumą. O ir Monikos personažas prie filmo pabaigos ima keistai elgtis – savo vyrui pasiūlo „komercinį pasiūlymą“. Kas tai? Susitapatinimas su savo merginomis, kurios gyvena dvare – Miegančių drugelių tvirtovėje? Belieka tik spėlioti, bet įtariu, kad tai polisemantinis elgesys, kilęs iš praradimo nevilties.

Geras filmas. Man jis patiko, prikaustė, nors gal per daug tų scenų su „mobiliakais“. Filmas lyg ir pagauna pagreitį, darosi įdomu ir šmaukšt braukšt Monikos snukis pirmame plane ir skambina telefonu kažkelintąjį kartą. Lūkuriuoji 15 – 20 sekundžių ir vėl pereinama prie veiksmo. Kitą vertus, gal tokios scenos „visai nieko“, leidžia susivokti, kas ką tik įvyko. Graži mirties interpretacija, nuolat jaučiama terpė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Manau, kad šįkart Puipai tikrai pavyko dėl filmo, o labiausiai, manau, nuskilo dėl pačios tematikos, kuri visada visuomenei buvo įdomi, opi ir aktuali.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Kaip išgyventi, kai nebėra dėl ko gyventi?

Sveiki visi,

Žinau, kaip kartais žmogui pritrūksta jėgų ir, rodos, tuoj palūši. Visai neseniai perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kur užfiksuota alinanti ir atkakli žmogaus kova su gyvenimu. Visada galvojau, kad su gyvenimu nereikia kovoti, juk jis draugas, tačiau, kai atsiduri tokiose lagerių sąlygose, nori nenori turi susikurti kažkokį tikslą, turi nuolat sau ir gyvenimui įrodinėti, kad esi už jį stipresnis. O juk ir mes patys kartais patenkame į kitokį lagerį – sielos ir dvasios lagerį, kada alkstame Meilės ir Šviesos.

Štai viena iš labiausiai Dalios Grinkevičiūtės įkvepiančių miniatiūrų, kuria skubu pasidalyti su Jumis, skaitytojai. Nes perskaičius pagalvojau, kad šie Dalios žodžiai gali būti pritaikyti juodžiausiomis gyvenimo valandomis. Bet kiekvienas, kaip sakant, į esmę kirviu prasikerta eketę pats.

Pridedu:

Mano šviesiam, geram, mylimam žmogui!

Žemėje daug blogio, abejingumo, neapykantos, daug neteisybės, neužtarnautos nuoskaudos, išdavystės... Labai daug. Bet... yra ir kitokių žmonių. Žmonių, kurie bet kokią minutę ateis į pagalbą nepažįstamam žmogui ir tau taip pat. Tai geri, teisingi, nuoširdūs, kuklūs ir jautrūs, nepaperkami žmonės. Džiaukis, jeigu tu sutinki tokį Žmogų! Verta gyventi, kad yra tokių žmonių! Jų nedaug, bet yra. Apsidairyk aplink. Galbūt jis kur nors netoliese! Nors ir kaip siautėtų blogis, nors ir kokius tankius žiedus jis išskleistų, - tokių žmonių bus visada. Jų negalima išrauti su šaknimis, kaip negalima užmušti Šviesos, Gėrio, Žmoniškumo, Taurumo. Kai tavo sieloje bus tamsu, kai joje užges visos ugnys, - prisimink Juos. Ir Jie išties tau rankas.

69. VI. 25

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Imtynininkas" / "The Wrestler"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti mintimis apie filmą „Imtynininkas“ (The Wrestler) (2008 m.). Jau kuris laikas norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangi vis painiojosi po ranka, o kai sužinojau, kad filmas debiutavo ir „Kino pavasaryje“, pagalvojau, kad šunys nematė – pažiūrėsiu! Nenusivyliau. Filmas 2008 metais Venecijos festivalyje apdovanotas auksiniu liūtu, o pagrindinis filmo aktorius Mickey Rourke nominuotas auksiniam gaubliui ir net Oskarui kaip geriausias aktorius... Išties juosta apipilta nemažai liaupsių, tačiau ji man pasirodė pernelyg gal niūri, bet tas niūrumas ir duoda savotiško žavesio. Žiūrėjau filmą ir jaučiausi panašiai, kaip žiūrėdamas paskutinį Alejandro Gonzalez Irritu darbą „Biutiful“, bet pastarasis iš vis buvo nuostabus, o „Imtynininkas“ tikriausiai nusileidžia tuo, kad čia labiau susitelkta tik į begęstančios žvaigždės gyvenimo vienišumo cunamį, neišsimušant į socialines peripetijas.

Būtų juokinga dabar atpasakoti filmo siužetą. Rourke atrodo pasenęs ir tas jo senumas filme labai gerai tinka. Kai jį pamačiau einant žavų senstelėjusį vyrą su kišeniniu šuneliu raudonu kilimu per apdovanojimus, net juokas suėmė, kad suvaidino imtynininką, tačiau ir pačiame filme nepasakysi, kad jis „monstras“, atvirkščiai, „Amerikietiškų imtynių“ gerbėjai turėtų labai nusivilti, nes filme akivaizdžiai visi yra draugai, seni kovotojai veteranai, kurie tiesiog falšyviai valdo minią ir jų emocijas. Nežinau, ar „Amerikietiškose imtynėse“ tas pats, tačiau, kai paauglystėje juos žiūrėdavau, būdavo net keista, kai jie po tokių smūgių vėl gali po savaitės drąsiai kautis... Nesvarbu. Filmas juk ne apie falšyvizmą, o apie vienatvę, su kuria žmogus susiduria, kai pasijaučia niekam nereikalingas. Kai liga prispaudžia, tada pamatai, kas lieka iš to tavo juokingo darbo. Nepamainomų nėra, o štai šeima, artimieji, jie visada bus šalia tavęs... Deja, imtynininkas susizgrimba per vėlai su artimaisiais ir čia gimsta žiūrovo gailestis pagrindiniam personažui.

Šiaip filmas paprastas kaip du kart du. Dramos tematika irgi nesvetima kinui, (prisiminkime Rokio epopėją), kuris leidžia tik įsivaizduoti, ką jaučia nuo Olimpo nulipusi „žvaigždė“. Šiaip filmas labiau visgi skirtas gurmanams – gera vaidyba, operatorius vaikšto nuolat paskui pagrindinio personažo užpakalį, kad ir kur jis beeitų – striptizo baran, sporto kluban, pabėgioti miškan ar šiaip darban. Vienos įdomiausių scenų buvo, kai jis pardavinėja salotas ir dešras prekybos centre, nes imtynės jam nepelningas darbas, labiau hobis. Tada pagalvojau, kad ir „Maximos“ pardavėjos galbūt falšyviai šypsosi, linki geros dienos, o mintyse keikia tą maistą ir tave patį. O juk būna... Sunkaus gyvenimo smogas gaubia visą filmą, bet tai nėra blogai, man filmas visai patiko, patiko YPAČ pagrindinio aktoriaus vaidyba. Žiūrėti tikrai galima, bet klausimas – ar visiems? Nepamatysit – nesužinosit.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dalia Grinkevičiūtė "Lietuviai prie Laptevų jūros"

Sveiki visi,

Vienu metu virpėjau skaitydamas ir galvojau, kad apsiverksiu. Pagalvojau, jeigu būčiau vietoj Dalios Grinkevičiūtės atsidūręs lageryje, prie Laptevų jūros, būčiau pirmąją dieną pasikoręs arba įšokęs į ledinę Leną. Neįtikėtina tvirtybė ir noras bet kokia kaina išgyventi...

2005 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ serijoje „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“. Tai antroji serijos knyga, kurioje mus pasitinka įvadinis Viktorijos Daujotytės straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę. Profesorė čia apmąsto apie tremtinių literatūrą, lyginą Grinkevičiūtės atsiminimus su Sruogos „Dievų mišku“ ir bando numanyti, kokios Dalios Grinkevičiūtės asmeninės savybės leido išgyventi atšiauriomis Sibiro sąlygomis. V. Daujotytė kaip visada kalba pakiliai, ramiai ir giliai viską apmąstydama.

Į šį rinkinį įeina visi autorės parašyti raštai: „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj žemėj“ ir kelios miniatiūros. Iš tikrųjų „Atsiminimai“ yra didžiausias autorės kūrinys, rašytas apie 1950 metus, pirmą kartą grįžus iš lagerio. Šie užrašai vėliau buvo užkasti į stiklainį, o autorė antrą kartą visą istoriją ėmėsi rašyti jau grįžusi iš lagerio antrąkart. Šie du tekstai yra gan ypatingi, kadangi pasakojama ta pati istorija, bet juose išlikęs skirtingas santykis. Pirmieji „Atsiminimai“ ypatingai skaudūs, juose Dalia Grinkevičiūtė labiau atvirauja, atskleidžia savo kietą charakterį, kuris padėjo išgyventi lageryje. „Atsiminimai“ – tai sumišusi dokumentinė reflektyvi autentiška medžiaga, tikriausiai didžiausias kūrinys parašytas iš išgyvenusių Sibire. Skaitai ir kai kurie faktai šokiruoja, bet neleidžia netikėti.

Nesvarbu, kad tekste nuolat minimos pavardės, jos anaiptol neerzina, o veikiau glumina. Juk jie vieni kitus pažinojo ir didžioji dalis virto sušalusiais lavonais ant sniego pusnių. Labiausiai šokiruoja gyvenimo aprašymas užpustytuose barakuose, tas neįsivaizduojamas nužmogėjimas, kai šalia mainosi tos pačios utelės, kamuoja badas, kojas sutraukia skorbutas, o žmonės tiesiog triedžia ir šlapinasi tiesiog vietoje. Šaltis ir badas, badas ir šaltis, poliarinė žiema ir saulės nematyti ištisus 9 mėnesius. Ką tada daryti, kai aplinkui tiek ligonių ir tu pats tampi ligoniu, o durų nebegali atidaryti, nes jas užvertė sniegas, o tau dar kažkas naktį pro kamino stogą visam barakui kepalą duonos įmeta, o visa kita tik juoda pūga ir mirtis. Baisios smulkmenos atskleidžiamos „Atsiminimuose“, bet Dalia Grinkevičiūtė, kuriai viso labo tebuvo vos 14 – 15 metų, jau tada kaip vilkė kabinosi į gyvenimą ir kartojo sau nepasiduoti.

Žmogiškumo sutraiškymas, jo visiškas suluošinimas, nebebuvimas, kai žmogus lieka tik gyvulys, o kažkokie mitai apie muziką, teatrą, apie kultūrą telieka praėjusio gyvenimo keisti prisiminimai. Kaip išlikti žmogumi, kaip save išlaikyti, kai pro tavo kojas bėga tryda ir žinai, kad tau šiltinė, kuri tave nuvarys akimirksniu į kapus? Žinokit, skaičiau tuos atsiminimus ir drebėjau, ir stebėjausi, o juk viskas jau ir taip žinoma... Bet būtent „Atsiminimuose“ jutausi kartu gyvenantis užpustytame barake. Ir tas jausmas yra nenusakomas, kai žinai, kad tai vyko iš tikrųjų. Aišku, atsiminimai yra atsiminimais, kai kas juk ir nutylima, galbūt kažkas apie save gali būti pagražinta, nes neretai pati Dalia Grinkevičiūtė kitų žmonių akivaizdoje save nupiešia kaip heroję, hiperbolizuoja savo stiprybę, tačiau ar galima tai painioti su heroizmu? Kiekvienas nuspręs skaitydamas.

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ vėl mus nukelia į 1941 metų tremtį ir pasakojama tą pačią istoriją, tik jau santykis ir tonacija kitokie. Čia daugiau skubėjimo, mažiau smulkmenų apie uteles ir trydas, daugiau refleksuojama apie sistemą ir išsigimusį socializmą, kuris be pagrindo sunaikina žmogų. „Gimtojoj žemėj“ – tai Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai jau esant Lietuvoje, kai ji pabaigusi Kaune mediciną ryžtąsi dirbti Laukuvoje. Čia ji papasakoja savo 15 metų patirtį ir pasakoja apie kitokį lagerį, kuris ją nemažiau smukdė ir laužė dvasiškai. Grinkevičiūtė negaili kritikos vietiniams lietuviams, kurie pavirtę stalininiais komunistais ima vykdyti partietišką politiką, pamindami bet kokį žmogiškumą. Ir iš tikrųjų, skaitant darosi koktu, kad tokia grubi ir ciniška politika šitaip galėjo manipuliuoti žmogumi. Spauda, teismai ir visa sklindanti informacija buvo klaikiai žeminanti žmogų ir žmogus buvo įbaugintas, bet net ir šiame etape Grinkevičiūtė buvo kovotoja ir ji nė neketino nusilenkti partijos batams, aišku, už tai sumokėjo savo didžiulę kainą.

Aš pats esu kilęs iš tų kraštų, todėl Laukuva man puikiai pažįstama, pažįstama ir kai kurių žmonių nuomonė apie Dalią Grinkevičiūtę, o nuomonė tebesklando ne itin palanki jai. Ir nenuostabu, juk šitiek pavardžių ir nusikalimų, machinacijų suminėta „Gimtojoje žemėje“, kad vietiniai ten iš gėdos turėtų eiti paraudonavę. Manau, kad labiausiai autorę žeidė šmeižto faktas, kad šitaip galima moraliai palaužti žmogaus dvasią. Juk rašytojos, jeigu ją taip galima pavadinti, stipriausioji pusė ir buvo moralė, tikėjimas ir kiti vidiniai dalykai. Partijos politika galėjo iš didžiausių nuopelnų visuomenei sukurti pavojingos aferistės įvaizdį. Manau, Dalia Ginkevičiūtė nukentėjo visomis įmanomomis Tarybų Sąjungos formomis, juk ji buvo ir tardyta, ir žeminta, ir šantažuota, ir tremta, ir badauta, ir neteko visos šeimos ir ko tik tai norite. Sunku įsivaizduoti, kas lieka iš žmogaus, kai per jį pervažiuoja toks Sovietinis tankas! Kažkuo ši knygos dalis priminė kitą romaną – Sofi Oksanen „Valymas“ ir pagalvojau, kad turėtų išeiti neblogas filmas.

Šiaip mokykloje teko skaityti ištraukas. Dabar jau nebežinau, ar Grinkevičiūtė tebėra išlikusi, bet jei mums Balys Sruoga atstovauja kaip didysis tiesos reiškėjas apie Hitlerio padarytą žaizdą visai Europai, tai Dalia Grinkevičiūtė atstovauja Stalino kavalerijai. Neverta diskutuoti, kas ir kiek daugiau sunaikino, dabar tekstas ir istorija mums kaip dokumentas byloja apie vienintelį norą – norą gyventi ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Prisimenant dabartinę krizę ir mus visus daugiau ar mažiau apimančias depresines nuotaikas, galime nesunkiai iš tokios knygos pasisemti jėgų. Ten, lageryje prie Laptevų jūros, sąlygos buvo šimtus kartų blogesnės, bet kokie ten buvo žmonės! Dieve, kieki žmonės... Jie net prie mirties nepatilo meilės ir tikėjo, kad grįš į Lietuvą, gyvi arba mirę. Gyvenimo troškulys ir pamatyti saulę buvo stipresni už badą ir šaltį, už žaidas ir iš jų begeriančias uteles. Man net graudu, kaip visgi iš tikrųjų žmonės skausmingai ir kantriai mylėjo gyvenimą. Tikriausiai ne šiaip sau. Tikriausiai ne dėl atsitiktinumo. Juk buvo dėl ko.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com    

Filmas: "Oda, kurioje gyvenu" / "El piel que habito"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą, kuris Lietuvoje spalio mėnesį buvo labai išreklamuotas. Tai ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro naujausias darbas „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habit / The skin i live in) (2010 m.). Taigi šįkart Almodovaro grįžta su garsaus ir šokiruojančio romano ekranizacija ir šįkart jo mūzą Penelope Cruz keičia Antono Banderas bei Elena Anaya, pastarąją turėtume žinoti iš Julio Medem filmo „Kambarys Romoje“.

Žinot, Almodovaro filmai visada kažkuo kitokie, nors kartu ir labai panašūs. Šiek tiek teko nusivilti „Šaltais apkabinimais“, nes panešėjo į perspaustą melodramą, tačiau šįkart pats siužetas, kuris man kažkuo šiek tiek primena „Pasikalbėk su ja“ išgelbėjo visą filmą. Pirmąsias 40 minučių nelabai supratau, kas iš tikrųjų vyksta, kažkoks mokslininkas daro eksperimentus su ląstelėmis, pasakojama jo žmonos ir dukters istorija, o dar kažkokia keista moteris, uždaryta jo namuose, su juo koketuoja. Sakau, kas per nesąmonė, tačiau tai tik pradžios istorijos užuominos, kuri pasirodo iš tikro neįtikėtina.

Aišku, gyvenime nieko panašaus nebūna. Sudėtinga ir paties personažo mąstysena ir poelgių motyvaciją. Ar jis tik norėjo pasišaipyti iš savo dukters „skriaudėjo“, ar iš tikrųjų buvo tik šalto proto genijus, sugriovęs jam visą gyvenimą? Filmo siužetas iš tikro intriguoja ir jis gali tapti tikru diskusijų objektu – pradedant žmogiškumo klausimu ir baigiant teisingumo vykdymu. Žmogiškasis žiaurumas pagrindiniam personažui padovanoja galimybę patikėti meilės galia, bet taip ir neaišku dėl ko – dėl to, kad Vera panaši į jo buvusią žmoną Galą? O gal už tai slypi kita jėga? Ar įmanoma pertransformuoti žmogaus pojūčius ir energetiką? Ar galėjo Vera sugundyti vyrą? Milijonai klausimų kamuoja po filmo peržiūros, bet vienareikšmiško atsakymo niekas nepateikia. Tikriausiai patys nuostabiausi filmai ir yra, kuriuose lieka klaustukų arba daugtaškių...

Aktoriai puikūs, labai Amodovariški, kai kurios siužetinės peripetijos ir stilistika, kaip antai pasakojimo tėkmė, žmogžudysčių scenos yra tiesiog keistai trapios, prasilenkiančios su realybe, bet nepanašūs nė į vieno kito režisieriaus braižą.

Tai pakankamai intelektualus, šaltai karštas filmas apie kerštą, keistą meilę, bandymą užpildyti vienatvę, skausmą ir netektį šaltakraujiškumu. Manau, kad šis Almodovaro filmas labiau vykęs, nei „Šalti apkabinimai“ ir daugeliui kino gurmanų turėtų padaryti neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Žmogaus fiziologija. Ar reikia ją tvardyti dėl etiketo ir mados tendencijų?

Sveiki visi,

Turėčiau kažką gražaus ir vėl parašyti, bet žodžiai prišalo. Ir tikrai. Visai neseniai „Delfi“ tinklapyje perskaičiau, kad į Lietuvą atplūsta – 24C šaltukas. O jūs gi žinote tą keistą jausmą, kai net striukę surakina, medžiaga ima trauktis nuo šalčio, o nosies šnervės keistai limpa, prisimenant, kad ir juose yra gyvaplaukių, kurie filtruoja orą.

Vokiečių mokslininkai pasakė, kada pats efektyviausias būdas valyti nosį yra krapštyti ją pirštu. Mūsų etikete – tai baisus įžeidimas, bet kam tik tas etiketas neprieštarauja, ar ne? Štai net gadinti orą prie žmonių yra gėda, nes nesuvaldai savo fiziologijos, tada koks tu žmogus? Tas baisus žmogaus manieringumas atėjęs iš senovės paverčia mus pačius perdėtos moralių ir įsitikinimų vergais. Štai senovėje moterys, turiu galvoje kilmingasias ponias, juk jos amžinai su metaliniais korsetais vaikščiodavo, sutraukusios talijas į siūlelius. Atkasti moterų viduramžių ir baroko palaikai liudija apie baisią patologiją, patikėkite, moterų kaulų struktūra pakitusi neatpažįstamai, o šonkauliai primena siaurėjantį piltuvą. Štai kodėl jos dažnai negalėdavo susilaukti vaikų, o vyrai aikčiodavo iš baimės, kad moterys nepagimdys jiems palikuonių, o kokia virtuvės „pelenė“ tiesiog vieną po kito kaip patranka šaudo į gyvenimą vaikus.

Ką aš norėjau pasakyti? Juk ir šiais laikais mados ir etiketo dalykai tiesiog luošina moteris ir vyrus. Jau nešneku apie kenksmingą kosmetiką, o štai silikoniniai implantai ir leidžiami butulinai... Visai neseniai perskaičiau, kad jau net vyrams į sėklides dedami silikonai, kad šie atrodytų „vyriškesni“. Nieko nepadarysi, tai laikmečio dvasia, savo kūno kulto demonstravimo era, kai seksualumas yra visa ko pirminis antipodas, darosi nebevaldoma.  

Nesakau, kad dabar pulkime visi viešai ir demonstratyviai gadinti orą ir krapštyti nosį, tačiau raginu pamąstyti, kodėl vieni dalykai yra priimtini, o kiti laikomi gėdingais? Istorinė paradigma leidžia apmąstyti savo susidariusius įpročius, ieškoti priežastinio klausimo ir į tai atsakyti. Tai puikus pavyzdys, kaip galima keisti savo nuostatas, įpročius ir nuimti nereikalingus atgyventos moralės pančius.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Aš esi tu"

Sveiki visi,

Tęsiu lietuviškų filmų mini maratoną ir šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Aš esi Tu“ (You am I) (2006 m.). „Aš esi Tu“ – tai Kristijono Vildžiūno režisuotas vaidybinis kino filmas apie... nei šį, nei tą, pasakytų paprastas pramoginių filmų žiūrovas, o man šis filmas patiko, kadangi jame buvo kažkas suvyniota, kažkas paslėpta, kažkas neaiškaus, kažkas „su mintimi“. Tai filmas su simboline žmogaus ėjimo per gyvenimą prasme. Viskas vyksta Lietuvos provincijoje, na ir dalis lyg ir filmuota kažkur užsienyje – vieno vaikino pasakojamos istorijos linija, Sizifinio kopimo nuo potvynio motyvas dvelkia kažkur jau matytu misticizmu. Bet jau Lietuvos gamta kokia graži. Beveik visas filmas filmuotas vasaros metu, kai aplinkui keistai pilna nepažinios ir pamirštos gyvybės – medžiai, sraigės, paukščiai, žolynai... Net baisu įžeisti tokią gamtą ir pusiausvyrą.

Iš tikro tai sąmonę fiksuojantis filmas apie architektą, kuriam nusibosta miesčioniškas gyvenimas ir jis, šiuolaikinis Lietuvos Robinzonas, susiprojektuoja namą medyje su židiniu, vandeniu ir t.t. (Dievaži, taigi čia mano vaikystės svajonė!) Ir filmas tai man priminė – gyventi miške, pamirštant civilizacijos suniokotą žmogų. Tai gamtos ir žmogaus glaudi paralelė, kai tu esi aš – dvasia prie dvasios. Archetipinių energijų ištroškęs jaunimėlis taip pat atsliūkina į netolimą kaimą ir daro „tūsą“, tik jų santykis su aplinka ir gamta jau visai kitoks, jiems gamta – tai trijų dienų poilsis, o ne gyvybiškai svarbi terpė, kai tu esi aš, o aš esi tu. Skirtingų ideologijų žmonės susiduria žaliame gyvybės gamtos lopšyje ir atranda savo giliausius prigimtinius jausmus, kurie užsimezga subtilūs, apipinti keistu tylėjimu ir mistika.

Sunku pasakyti apie filmą kažką blogo, nes strategija ir siužetas gan aiškūs, pats žiūrovas renkasi savo santykį su filmu ir jis turėtų suprasti, kad filmo užmojis yra menas, o ne žiūrovų receptorių tenkinimas. O man patiko, patiko aktoriai, filmo keistumas, siužete „išgraužtos“ istorijos ir paliktas tik tylus pusiau siužetinis tekėjimas. Jeigu norite kažko ramaus ir tėknaus, o ir dar lietuviško, manau, filmas gali visai tikti.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.1

 .

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurazijos aborigenas" / "Eastern Drift"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Eurazijos aborigenas“ (Eastern Drift) (2010 m.). Režisierius Šarūnas Bartas – vienas garsiausių ir įdomiausių Lietuvių režisierių šįkart kuria filmą paremtą trilerio pagrindu. Girdėjau nemažai liaupsių apie šį filmą, juk surinko sidabrines gerves, o Estijos kino festivalyje „Juodusios naktys“ buvo pripažintas kaip geriausias metų Baltijos šalių filmas – apie tai ir dar daugiau galite paskaityti kiekviename puslapyje apie šį filmą...

Iš tikrųjų tikėjausi abstraktesnio filmo, bet kadangi čia įsivelia trilerinis siužetas, kuris manding nemažai panašus į rusų filmus apie mafiją, kurių apskritai negaliu žiūrėti, gal kažkiek ir nuliūdino. Ir tikrai, filmas toks šįkart kosmopolitinis, nors Šarūnui Bartui tai jokia naujiena, jo filmai jau tokie... Filmas trejomis kalbomis – lietuvių, prancūzų ir rusų. Tokia mišraininė liudija apie žmogų „be šaknų“, toks nei šen, nei ten – tai pagrindinė filmo problematika. Staiga „bežemis“ žmogus sulaukėja ir grįžta prie savo prigimtinių ištakų – ieškojimo motyvo, todėl filmui visai tinka apibūdinimas – aborigenas.

„Tarp rytų ir vakarų“ – man norisi sakyti apie šį filmą. Labai daug gražių dalykų filme – tėkmė, miestai, kosmopolitinis pasaulis, kuriame pasimetęs žmogus yra priverstas ne visada eiti gražiais ir teisingais keliais. Tos žmogžudysčių scenos na jau tokios „rusiškos“, kad net neįdomu buvo žiūrėti, tačiau filmas visgi kažko turi, turi giluminę idėją, kuri iš esmės ir gelbsti visą filmą. Ką bereiškia žmogaus tautybė, jei nauja tautybė yra „verslas“ ir žudymas?

Tikrai ne prasti aktoriai, kurie atitinka filmo koncepciją – skirtingų tautybių aktoriai įkūnija savo tautybės charakterius. Maišymasis, kažkokia keistai juntama „dirbtinos“ arba atpledijusios meilės aura tarp personažų, noras gyventi, bet kartu jis toks vaiduokliškas, liūdnas ir niūrus. Negi toks ir yra gyvenimas, kai įsipainioji į „nemalonius“ reikalus ir gauni greitus pinigus už kontrabandą? Vienišumo filmas, kurį bando užpildyti meilės žaidimais, pigiomis merginomis ir barais... Spalvos labai jau niūrios, amžina prietema irgi spinduliuoja keistas energijas, tačiau filmas kažką visgi turi ir tai neįvardijama žodžiais.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela