Filmas: "Moteris su juodais drabužiais" (Moteris apsirengusi juodai) / "Women in Black"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Moteris juodais drabužiais“ (Moteris tamsoje) (The Women in Black) (2012 m.). Pasitaikė vienas iš šviežiausių siaubo mistinių filmų su žymiuoju Hario Poterio aktoriumi Daniel Radcliffe, o ir aprašymas kažkaip sudomino... Tiesą sakant su šiuo filmu nieko gero. Deja, šįkart prašoviau. Niekas neįtikino ir niekas beveik nepatiko – NUO-BUO-DU! Ir tuojau paaiškinsiu kodėl...

Visų pirma, pats pavadinimas jau nuvalkiotas, labiau jo vertimas, o kai sužinai žanrą, jau žinai bent pusę filmo net jo nematęs. Taip ir nutiko. Danielio vaidybai taip niekada ir nesimpatizavau, nes neturi jis tos „ugnelės“, kuri mane sužavėtų, tai susižiūrėjo jo vaidyba pakankamai šaltai, nors tenka pripažinti, kad keista matyti jį kitame amplua. Pasakojimo siužetas apgailėtinas! Kažkokios pelkės, po kurias brenda ir lenda herojus į seną ir pavojingą namą ir ten, žinodamas ir regėdamas visokiausias baisybes, vis tiek ryžtasi būti. Efektai gal ir pusė velnio būtų, jei nebūtų primityvūs šiurpuliui suskatinti triukai – visokios lėlės su labai dideliu garsu, kad išgąsdintų žiūrovą. Gliaudžiau siemkes ir po 40 minučių jau ėmiau kas kelias minutes žiūrėti, kada pagaliau ta šventa nesąmonė pasibaigs. Bet...

Pabaigop ėmė patikti nebent viena scena, kuri privertė šiek tiek suklusti. Tai berniuko palaikų traukimas iš tos baisios pelkės. Galvojau, kaip jie nufilmavo visą šią šlykštynę? Jaučiu kokiame baseine... Na, bet patiko ši vieta, tas paslaptingumas, ką gi ten tokio didelio jis ištrauks, o po to ir vėl prasidėjo eilinės nesąmonės, kurios šimtus kartų atsikartojo jau matytuose siaubo filmuose. Nieko naujo, net gaila biudžeto tokiam filmui. Tikriausiai patiko tik ta paslaptingai autentiška anglų XIX amžiaus dvasia. Va, į tokius namus, pritvinkusius pelkių ir rūkų, tokius dvarus, kažkaip bent ekskursijai norėtųsi nuvažiuoti už Londono apylinkių. Kažkaip Viktorijos laikų namukai man labai tokie seniai žavūs ir primena seserų Brončių romanų erdves. O šiaip... ką aš galiu pasakyti, brangieji, skonio reikalas, bet šis filmas mane gerokai nuvylė.

Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išpažintys" / "Confessions"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti japonų filmą „Išpažintys“ (Confessions) (Kokuhaku) (2010 m.). Žinot, nelabai esu linkęs žiūrėti japonų kiną, tačiau, kuriuos jau pažiūriu, tais beveik niekada ir nenusiviliu. Šįkart įvyko būtent taip. Kažkas parekomendavo japonų siaubo filmą „Išpažintys“ ir aš vis kažkaip labai ilgai atidėliojau pažiūrėti. Bet atėjo bemiegė naktis ir sakau, jei jau nemiegoti, tai labai tinka siaubo žanro filmas.

Žinokit, kai nieko nežinai apie filmą, tada efektas yra nuostabus! Ir nė velnio tai ne siaubo filmas, tai pavadinčiau originaliu, įdomiu, šokiruojančiu psichologiniu trileriu. Tenka pripažinti, kad nesu matęs nieko panašaus. Viskas prasideda lyg ir ramiai, tačiau, kokie neįtikėtini įvykiai klostosi tarp žiaurių, kone beveik suaugusių trylikamečių, net nukrėtė šiurpas. Čia gan mažai smurto, palyginus su kitais japonų filmais, tačiau pati psichologinė įtampa ir pasakojimo stilius visgi mane pribloškė. Filmo maniera irgi gan neįprasta – atskleisti istoriją ir laikyti intrigą kaip belukštenantį saldainių popierėlį, kol išlukšteni visus saldainius maišelyje. Viskas labai gražiai argumentuota, nors pati istorija neįtikėtina, tačiau, kai į ją įsijauti, nebegali sustoti lukštenęs tų saldainių.

Iš esmės filmas prikaustė prie kėdės. Daug gražių, meniškų sulėtintų kadrų, kurie lyg ir bando nusakyti „japonišku stiliumi“ žmogaus dvasines būsenas. Pažiūrėjus filmą, sunku visgi pasakyti apie ką tas filmas. Apie mokytojos kerštą? Apie paauglių žiaurumo problemas? Apie Japonijos įstatymų paauglių neliečiamumą? Apie ką? Manau, kad apie viską vienu metu. Nežinomi aktoriai leidžia susikaupti ne tiek į pačią vaidybą, kiek į pačią istorijos tėkmę. O tėkmė tokia bauginanti, auganti iki atomazgos, gražiai išrutuliota kompozicijos prasme, personažai irgi atskleidžiami kiekvienas iš savo pakampių su pasaulėžiūra, problemomis, jausmais. Žinot, man tikrai patiko. Labai patiko, kad net pats stebiuosi savimi.

Pats filmas yra apdovanotas daugelyje šalyje. Pažiūrėjus į nominacijų sąrašus, filmas tikrai labai daug kur parodytas ir liaupsintas. Gal ir ne pagrindo, nes po emocinio šoko kažkiek norėjosi atgaivos viskam suvirškinti. Šiaip rekomenduoju psichologija besidomintiems žmogeliams, įtemtų trilerių, originalesnių filmų mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinė ledi" / "The Iron Lady"

Sveiki visi,

Šiandien yra mažytė šventė, nes pagaliau pamačiau vieną iš labai ilgai lauktų filmų – „Geležinė ledi“ (The Iron Lady) (2011 m.) Vos prieš metus, kai sužinojau, kad šio sudėtingo vaidmens griebėsi žymi amerikiečių aktorių Meryl Streep, kažkodėl pagalvojau, kad bus tikrai nupilta įvairiausiais apdovanojimais. Lietuvos spaudoje taip pat mirgėjo įvairios, kontraversiškos nuomonės apie filmą, bet visi tik kaip susitarė sakė – Meryl Streep nepakartojama. Ir ką man belieka daryti, pažiūrėjus šį filmą? Taip pat linkčioti ir klaksėti akytėmis.

Kad Meryl Streep yra nuostabi, tą žino daugelis. Neveltui 18 kartų nominuota „Oskarui“ šiais metais ji, kaip dainuoja Britney Spears „Ooops... I did it again“ (Ups, ir vėl tai padariau) pergalingai, be kompromisų, kaip pasakytų pati Thatcher, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ – svarbiausius kino industrijoje apdovanojimus, o Meryl Streep linksniuojamas vardas jau tapo ne tik geru garantu, kad filmas bus kokybiškas, bet ir jau tikra legenda. Nežinau, kiek ji gauna honoraro, tačiau man ji viena geriausių holivudinių aktorių per visą Holivudo gyvavimo istoriją. Bet užteks liaupsių M. Streep...

„Geležinė ledi“ kažkur buvo pavadinta vidutine drama su gera vaidyba, o Didžiojoje Britanijoje pasitikta kaip ir pati Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) asmenybė gan prieštaringai. Man asmeniškai pats žaviausias kino žanras yra biografinė drama. Gal jos ne visada laimi geriausius apdovanojimus filmų kategorijoje, bet jau aktorių šansai pasireikšti ir maksimaliai įrodyti savo talentą ir gabumus ir neabejotini. Šis filmas man „susišaukė“ su „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, jo pasakojimo fabula labai jau artima, tačiau visgi „Geležinė ledi“ turi nusilenkti prieš „Rožinį gyvenimą“. Iš tikro drama kaip drama, man lyg ir viskas patiko, neblogas užpildymas, kompozicija, bet kalbant aplamai apie filmą, daugelis iš mūsų visgi kažko pasigenda ir sunku įvardyti ko. Kažkaip gal per daug akcentuojama Margaretos Tečer senatvė? Suprantu, retrospektyvinis pasakojimas dažnai pasiteisina, tačiau silpna, vieniša su savo vaiduokliais po namus besiblaškanti po didelius namus buvusi D. Britanijos premjerė pasirodė per daug sumenkinta. Aišku, filmas bandė parodyti viską nuo A iki Z, bet klausimas ar nepersistengė su ta senatve ir pernelyg dažnai „pertraukimais“ chronologijos eigoje?

Dramą visgi laikyčiau tikrai stipresne nei vidutiniška. Režisierė Phylida Lloyd labai rizikavo kurdama filmą apie itin reikšmingą asmenį ir dar politinį. Kai kuri biografinę dramą apie menininką, privalai kažkaip jį šiek tiek sumitinti, kažką išryškinti, kažką nukarpyti ir už tai niekas nepyksta. Su Margaret Tečer paveikslu taip padaryti vargu ar labai galima. O ir filme Margaret neatrodo saldus saldainiukas, kontraversiška asmenybė, kartais atrodo, kad per daug užsižaidė toje politikoje ir jaučiasi per daug galinga kitų kolegų akivaizdoje, ypač paskutiniaisiais savo valdymo metais. Darboholikė fanatikė, kuri šeimos interesus atstūmė į užkulisius ir sau prisiėmė didžios valdovės karūną, nenuostabu, kad senatvėj pakriko nervai. Bet... Iš kitos pusės ji įveikė krizę, išsprendė Argentinos klausimą ir tikrai naudingai bei drąsiai aukojosi savo šalies labui, neleisdama įsiplėksti nesantaikoms šalyje. Visgi režisierei pavyko išlaikyti Margaretos paveikslą kontraversišką, nevienspalvį – vieni gali ginti, kiti teisti.

Šiaip manau, kad filmą vis tiek vertą pažiūrėti ne tiek istorijos analitikams, bet kaip į asmenybės interpretaciją, kaip į meno kūrinį ir nepriekaištingą vaidybą! Režisierė daro šuolį. Nuo miuziklo šitaip skristi į sudėtingiausią, mano galva, žanrą ir beveik pataikyti. Niekas nėra tobulas, o meną irgi galima vertinti įvairiai, tai jau skonio reikalas. Viską vainikuoja Meryl Streep, todėl pridedu papildomą balą.

Mano įvertinimas: 9/10 
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miegančioji gražuolė" / "Sleeping Beauty"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping Beauty) (2011 m.). Tai šiemet Kanų festivalį labiausiai šokiravęs kino filmas, kuris pritrenkė savo istorija beveik visus. Kai kuriuos, žinoma, suerzino, kaip ir neišugdytą Lietuvos žiūrovą. Šis filmas buvo atkeliavęs ir į mūsų teatrus, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė nei iš kritikų, nei iš pačių žiūrovų, kurie mieliau rinkosi kokią amerikietiško humoro balalaiką. Na, iš kitos pusės žvelgiant, šis filmas tikrai ne visiems. „Miegančioji gražuolė“ toli gražu iki saldžios ir eilinės dramos... Man šis filmas pasirodė kurtas būtent provokacijai, kaip gerai apmokama prostitutė, kuri turi sugundyti žiūrovą iki orgazmo.

Šiaip filmas man patiko. Tikrai patiko. Pažiūrėjęs pirmuosius 40 minučių, pasijutau paauglystėje bežiūrintis Tinto Braso erotinius filmus, bet šis, žinoma, dvidešimčia galva aukščiau, o pats Tinto Brasas turėtų prieš šį filmą savo skrybėlę nusimesti. O ir internete netrūksta pašaipių komentarų apie neva kino salėje demonstratyviai išeinančias moteris ir vyrus su begėdiškom ir nevaldomom erekcijom. Juokas juokais, bet filmas išties toks bauginančiai keistas. Ne, čia ne „Nimfomanės užrašai“. Čia, sakyčiau, nėra aistros, yra tik kažkoks keistai šaltas subtilumas, gracija, plieninis ištvirkimas, kiti gal pridurtų ir iškrypimas. Bet ir tokį filmą reikia padaryti dar ir skoningai, nebanaliai! Manau, kad filmas tikrai vykęs. Puikūs aktoriai, ypač gražioji australietė, kuri vargšelė miegodama tenkino visus tuos keistus senukus.

Vienoje recenzijoje skaičiau, kad filmas lyg ir kritikuoja aukštuomenės pasilinksminimo formas, bet galvoju, kad pagrindinė filmo idėja yra Prusto romano pavadinimu „Prarasto laiko beieškant“. Žiūri tu į tuos senus ir gašlius senukus, kurie negali padulkinti tos miegančios gražuolės, bet gali liesti, uostyti ir masturbuotis, ir tada matai, kad jie jau savo atgyvenę, jie pavydi jaunystės, jie tik tegali prisiminti... O ir pačios „Miegančiosios“ keistas charakteris, toks iki galo neiššifruojamas. Ji tai daro lyg ir dėl pinigų, bet čia ima ir su žiebtuvėliu degina gautus banknotus. Tokia kvaištelėjusi, tačiau ledinė, bet ir bejausme nepavadinsi. Šiaip filmas sukurtas su mistikos prieskoniais, prasilenkiant psichologijos lygmenyje su realybe. Nesakau, kad tokių orgijų nebūna, tačiau kas sieja personažų charakteristiką, man tai yra sumistintas reiškinys. Nepaaiškinamumas ir neišrišimo formulė sukurta tyčia, dėl diskusijos, dėl stiliaus... O ir patys pripažinkime, tokį filmą visgi įdomiau žiūrėti, negu eilinę dramą su tipišku priežasčių ir pasekmių paradigma.

Manau, filmas vertas šiokių tokių aplodismentų. Jis prikaustė mane ir man jis patiko. Ir ne tik, kad pati seksualinė tema intriguoja. Šiaip. Visuma.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Rimtas eilėraštis susimąstymui

Sveiki visi,

Sogjalas Rinpočė „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“ (2007 m.) (Sogyal Rinpoche – The Tibetan Book of Living and Dying). Beskaitinėdamas šią knygą, kuri galbūt ne itin man patiko, bet būdavo kartais tokių vietų ir citatų, kurias norėdavosi užsirašyti ir pasidalyti su Jumis.

Šioje knygoje aptikau cituojamą eilėraštį, kuris mus moko kantrybės, kovojant tiek su mūsų ydomis, tiek žalingais įpročiais, tiek su savo silpnybėm, kančiomis. Retai žmogus „savųjų demonų“ gali atsikratyti vien tik savo valios pastangomis iškart, todėl buvo sukurtas toks eilėraštis, kuris ragina mus atsitiesti,net suklupus daugybę kartų iš eilės ir nepasiduoti. Manau, kad galbūt kam nors šis eilėraštis patiks ir suteiks stiprybės.

Portia Nelson

„Penkių dalių autobiografija“

1. Einu gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Įpuolu.

Galas man... Nebeturiu vilties.

Dėl to aš nekalta.

Prireikia amžinybės išsiropšti.

2. Einu gatve ta pačia gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Apsimetu nematanti.

Ir vėl įpuolu.

Neįtikėtina – esu ten pat.

Tačiau dėl to aš nekalta.

Ropštimasis užtrunka gan ilgai.

3. Ir vėl einu aš gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Matau ją.

Bet krentu... tai įprotis.

Atmerktos mano akys,

Žinau ir kur esu.

Išsiropščiu bematant.

4. Dar kartą pasuku aš ta pačia gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Ją aplenkiu.

5. Einu kita gatve.  

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com     

Miręs klasiokas iš nuotraukos

Sveiki visi,

Pamenu, kai buvau mažesnis ir su mama vartydavom jos nuotraukų albumą, ji pirštu rodydavo į savo klasės nuotrauką. Toje nuotraukoje būdavo išsirikiavusios mokinės su ilgomis kasomis ir baltais kaspinais, o mokinukai visi su švarkais. Tada mama papasakodavo šiek tiek apie kiekvieną. Ji labai mėgdavo baksnoti ir sakyti, kuris iš jų šiuo metu jau išėjęs Anapilin. „Šita pasikorė, šitas žuvo, šitas išėjo ir dingo...“

Keista žiūrėti į savo klasės nuotrauką ir skaičiuoti jau mirusius žmones. Dar keistesnis turi būti jausmas, kai su tuo žmogumi bendravai ir net negalėjai pagalvoti, kad po, tarkim, 20 metų jo nebebus, o aš dar būsiu gyvas.

Neseniai žuvo mano pirmasis klasiokas. Dabar aš jau, rodydamas savo klasės nuotrauką, galiu bakstelti pirštu ir pasakyti, kad jo jau nebėra. Ir aš jau žinau, ką reiškia bakstelti ir žinau, ką reiškia, kai kažko jauno jau nebėra, o tu dar tebesi ir žinau, ką reiškia, kai atsukus laiką, net pagalvoti negalėjai, kad kada nors taip nutiks. Neskubu moralizuoti, kad skubėtume vieni kitais džiaugtis ir kilnoti ant rankų, nes nežinai, kada kiti išeis, o tu liksi. Tai neįmanoma. Bet įmanoma tiesiog stebėtis tuo keistu trapumo jausmu. Kas žino, gal visai greit kažkas baksnos į klasės nuotrauką, rodydamas į mane, ir sakys – va, šito jau nebėra gyvųjų tarpe.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Sapnų nublokšti"

Sveiki visi,

Jurgos Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“ perskaičiau dar paauglystėje ir tai buvo pirmoji rašytojos knyga, patekusi man į rankas. Romanas pasirodė 2000 metais, tai pirmoji knyga, po trijų labai stambių dokumentinių knygų apie keliones po Tibetą, Nepalą, Indiją, kurią vėliau leidykla „Tyto Alba“ sulydė į vieną didžiulį veikalą „Tibeto mandala“. Pati rašytoja lyg ir ne visai užtikrintai kalbėjo, kad tikriausiai neberašys jokių grožinių tekstų. Klydo. Vėliau sekė „Placebas“ (2003 .), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.)

Visai neseniai ir vėl „suskaičiau“ „Sapnų nublokštus“. Norėjau pakartoti ir vėl pajusti paauglystėje išgyventą dvasinį katarsį, skaitydamas šią knygą. Tiesa, šįkart teksto nebeskaičiau, nes viename „Linkomanijos“ užkaboryje radau balsu skaitomą knygos įrašą. Parsisiunčiau nė nemirktelėjęs. Iš tikrųjų labai bijojau grįžti prie šios knygos, nes ji man pasirodė po visos Ivanauskiados pati įdomiausia ir geriausia, kas retai atrodo mano pažįstamiems, jiems kažkodėl labiau patinka paaugliškosios Jurgos knygos „Mėnulio vaikai“, „Pakalnučių metai“ ir t.t., tad nebenorėjau sugadinti kadaise patirto skonio.

Niekada iki tol nesiklausiau knygos skaityto įrašo, tad buvo labai įdomus eksperimentas. Bijojau, kad tekstas ir jo prasmės versis iškreiptos ir kitokios. Juk skaityti, tai ne tas pas, kas klausyti. Bet.. Patiko! Bijojau, kad „užaugau“ t.y. „peraugau“ Ivanauskaitės kūrybą ir ji man perdėm atrodys išskalbta, nuvalkiota, nebeaktuali man pačiam. Bet... Patiko! Ir vis dar galiu drąsiai teigti iš savo varpinės, kad „Sapnų nublokšti“ yra Jurgos Ivanauskaitės grožinės literatūros epopėjos viršūnė. Taip, tai paskutinė knyga, kuri „liečia“ Rytų kultūros tematiką, tačiau nepaprastai sodri, egzotiška, kosmopolitiška ir sultinga.

Be proto ryškūs personažai tarsi mozaika sulipdo neįtikėtinai sudėtingus vakariečių dievoieškos kelius Neten mieste. Asmeniškai užuodžiau labai daug pačios autorės asmeniškumų, realios patirties, galbūt net tokios meilės užuomazgų Rytuose. Taip, knyga yra pasiutusiai fatališka, tačiau tas fatališkumas visgi nuveda mus į Dievą ir Meilę, nors kitoms akims gali atrodyti kaip paskutiniai kliedesiai, kurie kalba apie absoliučią degradaciją. „Per kančias į žvaigždes“, sakytum, pagrindinis dvasinis visų personažų credo. Personažai maksimaliai egzotiški, įdomūs ir labai skirtingi ir jie visi vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Visi personažai susirenka pusę metų nuo lietaus kenčiančiame Neten mieste, „Sirdies pleisto“ viešbutuke ir kiekvienas apsimeta tuo, kas iš tikrųjų nėra. Visi jie susiję su Lietuva, o netrukus iš paties mistinio Tenvaro Ošaro sužinome, kad tai šambaliečių inkarnacijos iš Lietuvos.

Knygoje labiausiai žavėjo personažų įvairumas ir jų skirtingos patirtys iki tol, kol jie atsidūrė Neten lietaus smelkiamoje „Sierdies pleisto“ hotelyje. Evita Petron – avis po skerdiko peiliu, Ašara – viešnia iš Šiaurės, Džimbymas – girtuoklėlis rašytojas, Sidharta Svinarskis – apsiskelbęs nušvitusiu lenku, vienuolė Dunia – Monstras Baltoji Lelija ir daugybė neįtikėtinų personažų, kurie tegali susirinkti tikriausiai tik Rytuose, persmelkti savo baimių, nuopuolių ir maniakiškų sprendimo paieškų.

Žinot, klausiausiu teksto, kur nė vienas negali nepastebėti labai daug pornografinių sąvokų ir kitų net iš pažiūros šventvagiškų palyginimų, tačiau šįkart visa tai pralėkė kaip žaibas ir liko tik stiprus dvasinis išgyvenimas. Po kultūriniais klodais, kurie kai kam gali atrodyti subanalinti dėl seksualinės hiperbolės, visgi liko tik beprotiškas noras būti reikalingam, kabintis į žmogaus sielą per seksualinius potyrius ir tokiu būdu bet kokia kaina užpildyti vakariečių sąmonėje ir sieloje atsiveriančią tuštumą, kuri grėsmingai juos visus pasiglemžia čia pat ateinantis ir Pasaulio Pabaigos nuojautomis apipintas 2000 metų slenkstis. Pasijutau vienas iš tų herojų, kurie pusę metų trinasi purviname Neten viešbutyje ir dėl palytėtų naujų dvasinių vibracijų, kurias kiekvienas herojus išgyvena savaip, nebegali iš čia išvykti. Personažų požiūris į dvasiškumą piešiamas kaskart vis kitoks, nuo abejingumo iki visiško fanatiškumo ir sudievinimo. Neretai autorė mums potekste pasako, kad kūniškasis meilės subjektas mums tampa tarsi Dievas, neleidžiantis mus išsivaduoti iš depresijų ir nepasotinamų aistrų.

Lietuvių įvaizdis kosmopolitiškuose Rytuose tiesiog stulbina savo neįtikėtinais likimais, kurie bent jau man sužadino beribį norą pakeliauti nors pusmečiui po tas vietas ir nors dešimtadaliu patirti tai, kas rašoma „Sapnų nublokštuose“. Sutinku, kad tekstas dėl savo prisodrinto dvasingumo gali būti, manding, abstraktus ir klampus. O juk daugeliui reikia kažkokios pagrindinės ašies romane, o ašis yra, tik ji sumitinta, sakralizuotai desakralizuota, todėl visai tikiu, kad skaityti „Placebą“ ar „Miegančių drugelių tvirtovę“ galima kur kas lengviau. Džiaugiuosi, kad pirmoji kadaise skaityta J. Ivanauskaitės knyga buvo būtent ši, o dar labiau džiaugiuosi, kad po šitiek laiko ir skaitymo knyga tebėra savo zenite.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Bekraštė istorija" / "The Fall"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bekraštė istorija“ (The Fall) (2006 m.) Kažkaip ilgą laiką voliojosi šis filmas mano kompiuteryje, vengiau žiūrėti fantastinę pasakaitę apie ligonio ir mergaitės kuriamą pasakojimą. Bet nebuvo iš serijos „kas veikti“, tai ėmiau ir pažiūrėjau... Koks įspūdis? Visų pirma, gražiai nufilmuota juosta, labai estetiška ir miela akiai. Tai pasakojimas apie vieną pirmųjų kaskadininkų, kuris dėl nelaimingos meilės ryžtąsi savižudybei ligoninėje, gražiomis pasakaitėmis jis prisijaukina mergaitę, kuri jam tiekia vaistus savižudybei...

Filmo pasakojimas daugiasluoksnis, nukeliantis mus į dvidešimto amžiaus pirmąją pusę ir kartu sumitindamas herojus, nukelia į egzotišką Indiją, kur vyksta pasakų motyvais paremti įvykiai, kurie realiai kaskadininkui jau seniai įvykę gyvenime. Na, iš tikro viskas gražu ir puiku, tačiau ypatingai manęs ši istorija nesužavėjo, nors ir puiki režisūra, neblogai suvyniotos ir supainiotos istorijos, tačiau tikriausiai tai ne mano žanro filmas, o gal pats nusiteikimas mane lydėjo per filmą? Sunku pasiaiškinti, tačiau istorija tikrai patiks daugeliui žiūrovų, o kas žino, galbūt ir sujaudins. Kai kurios scenos, kad ir pav. mergaitės operacija pavaizduota iš lėlių, tokį sprendimą jau esu matęs filme „Frida“. Iš pradžių mums atrodo, kad mergaitė Aleksandra ir yra centrinė pasakojimo figūra, nes ją nuolat rodo vaikščiojant su gipsu ir maldaujančią už tabletes papasakoti istorijos tęsinį (dievaži, šiuolaikinė „Tūkstantis ir viena naktis“ realizacija), tačiau istorija gimsta iš vyruko, kuris nebenori gyventi... Suaugusio žmogaus ir mažos mergaitės filosofijos sankirta sulydyta viename filme.

Skausmas gimdo gražias istorijas ir nebūtinai jos turi būti gražios ir su laiminga pabaiga. Filmo atomazga irgi netikėta – nelaimi niekas, nei pasakoje, nei XIX amžiaus realybėje. Gražūs kadrų perėjimai ir t.t. Apskritai labai nepriekaištinga režisūra, sakyčiau, visai vykęs filmas, tik gaila, kad jis taip ir neįstrigo į mane patį. O iš Jūsų nemažai dalei turėtų patikti toks filmo pasakojimo pobūdis ir sprendimas.

Mano įvertinimas: 7/10 
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Artistas" / "Artist"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti neseniai pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą, o paskutiniuoju metu ir „Oskarą“ paėmusį, kino filmą „Artistas“ (Artist) (2011 m.). Taigi, nebylusis filmas atgyja šioje epochoje, kai apskritai ekranuose karaliauja specialieji vaizdo efektai su efektingais garso takeliais. Sakyčiau, apdovanojimų gausą filmą lydi nebyliojo filmo fosilijų atkasimas reikiamu momentu ir mokėjimas jį išpopuliarinti. Prisipažinsiu, niekada nežiūrėjau nebyliojo kino, tačiau šis buvo „savotiškas“ ir žinoma, kitoks, nei nebylusis kinas.

„Artisto“ sėkmė „originalume“, tačiau tas originalumas visiškai neoriginalus. Taip, puikūs aktoriai, kostiumai ir t.t., bet siužetinė linija man tokia banaloka. Toks įspūdis, kad filmas kurtas tik tam, kad atgaminti nebylųjį kiną ir mažiau išprususiam žiūrovui įteikti tai kaip nepaprastai originalų hamburgerį – imk ir ryk! Taip, filmas pakankamai gražus, grakštus, puikiai apgalvotos detalės, tačiau iš siužeto tikėjausi kur kas daugiau. Populiaraus aktoriaus nuosmukio ir kylančios aktorės meilės sankirtos – filmas su laiminga pabaiga. Nemanau, kad turėtų kas nors per daug nustebti, retrospektyvios spalvos tik sutvirtina filme vaizduojamo laikmečio tendencijas, neprastai atskleista ir paties personažo Artisto dvasinis nuosmukis – krentančios plunksnos garsas ir t.t. Iš esmės yra neblogų dalykų šiame filme, yra ką ir pakapstyti, paanalizuoti, pasigrožėti, tačiau filmas manęs asmeniškai nelabai žavėjo ir „Oskaro“ statulės jam ir pagrindiniam aktoriui neduočiau, ir antro karto nežiūrėčiau, tačiau pasižiūrėti kaip kažką kitokio nūdienos filmų pasaulyje gal ir ne pro šalį.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunosios savižudės" / "The Virgin Suicides"

Sveiki visi,

Po efektingos knygos J. Eugenides „Jaunosios savižudės“ skubėjau pamatyti ir režisierės Sofia Coppola 1999 metais pastatytą dramą „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides). Neaušindamas burnos, pasakysiu – knyga žymiai stipresnė! Filmas... jis žymiai kitokios jausenos, bet tai nieko blogo, nes tekstą sunkiai galima „ištransliuoti“ panašiu diapazonu. Filme pasigedau paslaptingumo ir Lisbonų šeimos sumitinimo, tačiau režisierė pasistengė atskleisti jaunųjų savižudžių grožį, švytėjimą ir trapumą.

Kas man labiausiai patiko šiame filme – tai jaunosios aktorės, tokios šviesiaplaukės, tokios mielos paauglės, su geltonais besiplaikstančiais plaukais ir dar gražesnėmis šypsenomis. Kaip jos galėjo padaryti tai, ką padarė? Palieka atvirą klausimą diskusijoms filme, tačiau perteikta jausena buvo šiek tiek kitokia – tėvų griežtumas, reiklumas, įkalinimas namuose ir beribis laisvės troškulys. Jeigu knygoje iš vis paliekama spėlioti, kodėl mergaitės nori mirti, tai iš filmo atsakymas beveik jau aiškus. Filmas tikriausiai labiau aktualus paties paaugliams, jis manęs asmeniškai nei šokiravo, nei glumino, o finalinė scena pavaizduota keistai blanki, o juk galėjo „sukalti“ neįtikėtiną bestselerį, kuris taptų apskritai pasauline klasika! Tiesa, puikūs aktoriai atliko savo darbą, tačiau iš pačios režisūros ir perteikimo (nelemtas mano lyginimas su knyga!) tikėjausi kur kas daugiau! Aišku, jei nebūčiau dar prieš tai sukrimtęs knygos, viskas būtų kitaip.

Aišku, filme žaviausia Laks vaidmens atlikėja Kirsten Dunst! Tokia jaunutė, liesutė, trapi kaip nežinau kas... Net sunku pagalvoti, kad ji po gero dešimtmečio vaidins subrendusią moterį „Melancholijoje“. Šiaip įsivaizduoju, kad daug kam filmas turėtų patikti. Taip, jis estetiškai tikrai „nieko“, tačiau kažko visgi pasigedau... Belieka tik Jums patiems pažiūrėti ir nuspręsti.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikūs debatininkai" / "The Great Debaters"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti amerikiečių filmą „Puikūs debatininkai“ (The Great Debaters) (200? m.) Tai pasakojimas apie 1935 metais labai populiarius debatus tarp universitetų. Čia centre – juodaodžių ujama rasė, kuri dar tik pradeda kovoti dėl savo teisių. Nieko per daug ypatingas Vilio koledžas iš Teksaso po truputį, turėdamas talentingą mokytoją, kopia karjeros laiptais, dalyvaudami debatų rungtynėse, kol galiausiai papuola į Harvardo universitetą ir pirmą kartą istorijoje atstovauja juodosios rasės atstovams ir, žinoma, laimi. Iš tikro tai gan paprasta istorija, paremta tikrais įvykiais ir neblogas Denzelio Vašingtono darbas tiek už kadro, tiek pačiame filme.

Toks filmas man iškart priminė neseniai matytą „Tarnaitė“ (The Helps), tačiau iki to filmo šis filmas visgi „neprivažiavo“, kadangi perdėm man pasirodė šiek tiek Holivudiškai perspaustas. Priminė eilinę dramą apie sporto rungtynes su laimingai graudžia pabaiga. Taip, apsiašarojau ir aš, kažko režisūra eilinį kartą suminkštino širdį ir paplūdau, tačiau reikia pripažinti, kad filmas, kad ir kalbantis apie juodajai rasei sudėtingus laikus, išlaiko pagrindines Holividunės dramos bruožus, manipuliuoja jausmais, tiksliai žino, kada turi būti kulminacija, kaip suvesti viską į atomazgą ir sukalti ne prastą, tačiau per daug kažkuo iš kitų dramų neišsiskiriantį filmą.

Pagrindinius vaidmenis atliko juodosios rasės aktoriai ir jie tai padarė puikiai, net ir pats mažiausiasis, kuris iš pradžių buvo šiek tiek nevykėlis įsimylėjėlis, o gyvenime padarė nemažą darbą juodosios rasės teisių ginimo fronte. Filme taip pat linčiuojami žmonės, atkuriama ne tik, manau, Teksase egzistavusi įtemta tarp juodosios ir baltosios rasės santykių grūsčių. Patiko filmas ir tuo, kad jis nesusitelkia vien ties debatais, bet ir įsiplečia ir į šeimyninius personažų santykius, kalbėdamas apie meilę ir atmosferą pačioje šeimoje, kuri buvo pakankamai griežta, pvz. sūnus turėjo tėvą vadinti „ponu“ ir jo prisibijoti... Dabar tėvų ir vaikų santykiai yra neabejotinai konfliktiški ir gerokai pakitę.

Filmas tikrai patiks dramų mėgėjams. Nežinau, aš asmeniškai kažko itin ypatingo šiame filme neįžvelgiau. Taip, tema ganėtinai patiko, o jei taip būtų kokia „sportinė“ drama, leiskit pasikartot, apie komandinį žaidimą, (nors debatai tai savotiškai ir yra), tikriausiai būčiau neištvėręs eilinės obuolienės – marmaliodės. Šiaip rekomenduoju ne tik pažiūrėti dramų mėgėjams, bet ir besidomintiems teise, Harvardo universitetu ir kitais istoriniais dalykais.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Rekviem" / "Requiem"

Sveiki visi,

Visai neseniai per LRT televiziją „Elito kino“ rubrikoje pasirodė įvairiais apdovanojimais apipiltas vokiečių filmas „Rekviem“ (Requiem) (2006 m.). Tai pasakojimas apie merginą, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai, bet ši užsispyrusi nori studijuoti didmiestyje, toli nuo namų. Mergina ryja saujomis vaistus, tačiau nepalaikoma motinos, palieka namus ir mieste susiranda draugę bei atranda meilę, tačiau liga intensyviai ima progresuoti, nebepavyksta nuslėpti nuo aplinkinių... Na, filmas lyg jau ir būtų eilinė drama apie eilinį sutrikimą, tačiau jis mus nukelia į praėjusio amžiaus antrąją pusę, iki Berlyno sienos griūties kokie 15 metų ir čia pasaulis bei taisyklės visiškai kitokie, nei mūsų laikuose. Sakyčiau, net primena Sovietinius laikus. O laikmetis filme tikrai labai gerai pavaizduotas – muzika, šukuosenos, tie 6 – 7 dešimtmečio paltai ir kiti rūbai, technika. Ir žinoma, pasaulėžiūra, kuri tebėra labai puritoniška ir sukaustyta.

Viskas lyg ir būtų liuks ir faina, jei ne įsivėlusi religija, kuri pradeda kištis į labai tikinčios ir pamaldžios šeimos santykius. Epilepsija sergančią merginą ima „gydyti“ egzorcizmo seansais, o tai vargšelei jau stogas važiuoja nuo visų tų maldų ir kryžių. Šiaip filmas pastatytas pagal tikrus panašios merginos, gyvenusios Vokietijoje, įvykius. Tai jau ne pirmas matytas filmas, kuris šitaip aštriai deklaruoja mokslo ir religijos nevykusias sankirtas. Kažkodėl visi filmai kritikuoja religijos pusę, bet tikriausiai tam ir yra priežastis. Juk religija kartu su pamokslaujančiais kunigais ištisus amžius gulėjo su visais ir lovoje, ir politikoje, formavo pasaulėžiūrą bei aiškino ką galima, o ko negalima daryti ir ne visada teisingai. Šis filmas kažkuo siejasi su ispanų filmu „Kelias“ (Camino) (2008 m.), kada tėvų religingumas praktiškai nukankino mažametę dukrelę.

O šiame filme geri vokiečių aktoriai. Filmas nėra didelio biudžeto, jame mažai masinių scenų, ramus vokiškas klimatas, daug scenų uždarose patalpose, gera vaidyba garantuoja ne šedevrą, bet ir ne pačią prasčiausią dramą. Tikiuosi, kad galbūt kas susigundys ir ryšis pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Pasaulį paliko legendinė Whitney Houston

Sveiki visi,

Šiandien mane pribloškė žinia, kad iš šio gyvenimo išėjo garsioji amerikietė dainininkė Whitney Houston. Visai neseniai mirė tokios scenos atlikėjos kaip garsioji Etta James, Lietuvoje svečiavusis Cesaria Evora ir atrodo, kad pasaulis nepaliaus stebinti savo trapumu. Whitney Houston įsimylėjau dar vaikystėje, kai per „Ryto ratas“, kai tik susikūrė LNK, transliuodavo pasaulinius hitus. Tada  pirmąkart pamačiau Houston dainą „I will Always love you“, kuri buvo panaudota garsiajame filme „Asmens sargybinis“. Na ką aš toks mažas galėjau dar suvokti apie dainavimą? Nežinau, bet išsižiojęs tada klausydavau, kaip spalvotoji poniutė traukia nuostabiai aukštas natas. Būdavo nepakartojama.

Esu labai seniai rašęs apie Whitney Houston biografiją ir jos nelengvą gyvenimą. Tąkart kažkas man lyg ir leptelėjo – „galėjai ką nors įdomesnio savo saite parašyti, nei apie nuo narkotikus sprogstančią moterėlę.“ Tąkart nieko nesakiau, su saitiečiais pasidžiaugiau, jog dainininkė po nemažos pertraukos grįžta į sceną su septintuoju soliniu albumu „I look to you“. Aišku, nelabai jai sekėsi pasaulinis turas – daug balso lūžių, nutrauktų koncertų ir pan. Bet ji stengėsi sugrįžti į sceną ir priminti apie savo kadaise turėtą šlovę.

Žinot, gyvenimas nėra vien tik blizgėjimas ir nuolatinis siekimas gyventi geriau ir įrodinėti, kad tu gali. Mes, žmonės, turime ir destruktyviąją pusę, kuri mus kankina, liepia liūdėti, gailėti savęs ir nekęsti gyvenimo. Žiūrint į Whitney Houston, man visada akies krašteliu matydavosi, kad ji turi atominę skausmo bombą viduje, nors ir kaip ji besistengtų atrodyti gražiai ir šypsotis. Galvoju, kad toks skausmas buvo šarmingai gražus, kažkas, kas leido būti jai tokiai ypatingai ir daryti ypatingą dainavimą. Kartais mes tokie... tokie, kurie neatlaikome savo Asmeninės Legendos, savo talento sunkio.

Kol kas mirties aplinkybės nėra žinomos, bet spauda jau spėja lyginti priežastis su Michael Jackson‘u. Dar ne kartą atsisukę į muzikos industrijos istoriją, prisiminsime ir linksniuosime Whitney Houston vardą ir pavardę. Atsigręžkime ir mes, pabūkime su jos balsu. Keista, jos jau nebėra ir tokios, kaip kažkas sakė, niekada nebebus, bet liko jos balsas, nuotraukos, albumai, filmai... Pridedu keletą Houston atliekamų kūrinių:  

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Jeffrey Eugenides "Jaunosios savižudės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių autoriaus Jeffry Eugenides kultinį romaną „Jaunosios savižudės“ (The Virgin suicides). Šis romanas Amerikoje pasirodė 1993 metais ir sulaukė stulbinančio pasisekimo, į lietuvių kalbą išversta 2008 metais. 1999 metais pagal jį pastatytas filmas... Iš tikro filmą jau buvau pasisiuntęs ir ketinau jį žiūrėti, kai visai netikėtai pamačiau knygą per išpardavimą, sakau, paimsiu ir pirmiau perskaitysiu. Toks mano metodas – pirma knyga, o po to filmas, nes po filmo dažniausiai knyga praranda netikėtumo prieskonį ir, švelniai tariant, būna jau sugadinta. O filmas juk tik kelių valandų klausimas. Taigi, pirma perskaičiau romaną.

Ir iš tikro, knyga pasirodė pakankamai stipri tiek savo istorija, tiek savo naratoriumi (pasakotoju). Knyga parašyta daugiskaitos pirmuoju asmeniu kelia keistą neaiškumo jausmą, bet kartu ir saugumo, juk nežinai, kuris iš vaikinukų pasakoja Lisbonų šeimos tragediją. Ypatingas ir įdomus pasakojimo stilius suteikia knygai kitoniškumo prieskonių, o kartu ir keistą įsiskverbimą į pačią istorijos esmę.

Požiūris į Lisbonų mergaites sumitintas, neretai išblukintas ir per daug hiperbolizuotas natūralumo ir realumo pagrindu. Kodėl taip yra? Ogi dėl to, kad vaikėzai šią istoriją pasakoja per atitinkamą laiko distanciją – jau praėjus daugeliui metų nuo „savižudybių sezono“, o tas pasakojimas neretai skamba tarsi per rūką, o kai rūką perskrodi, lieka keistos ir ryškios detalės – ką pasakė ponia Šer, koks buvo mergaičių kvapas ir kitos stulbinamai į atmintį įsirėžusios detalės. Paslaptis kuriama per laiko distanciją tarsi viskas vyksta čia ir dabar, bet per pasakojimo daugiasluoksniškumą mes žinome, kad taip nėra. Lisbonų mergaitės – Sesilija, Merė, Bonė, Laks ir Teresė primena keistas būtybes, kurios tiesiog fanatiškai vedė berniukus iš proto. Skaitant knygą, net susidaro toks įspūdis, kad tie vaikėzai daugiau nieko nedarė, tik tupėjo kelkraštyje ir nuolatos stebėjo byrantį Lisbonų namą ir kas dedasi už langų. Paaugliškas fanatiškumas čia užfiksuotas ypatinga tonacija ir darosi kraupu, kas iš tikrųjų nutiks Lisbonų mergaitėms.

Knygos finalas ir taip aiškus – lauk kone grupinės mergaičių savižudybės. Pasakotojas nevengia jau nuo pirmų skyrių užsiminti, kad visos Lisbonų mergaitės nusižudys. Visa kita – tai detalių dėliojimas ir bandymas aiškintis priežastis ir analizuoti Lisbonų bei mergaičių elgseną prieš jų savižudybę. Ir visgi per visą knygą nėra atsakoma į klausimą, kodėl mergaitės nusižudė. Jos nei liūdėjo, nei dar kažką... Turėjo savo paaugliškų problemų, griežtus tėvus – tai ką daugelis Amerikos paauglių išgyveno praėjusio amžiaus antroje pusėje. Aišku, viską dar sutirština tai, kad viskas žvelgiama nuo kelkraščio (berniukų pusės) ir nėra galimybių įsisupti į pačią Lisbonų šeimą ir paaiškinti visas priežastis. Bet tuo ir įdomi ši knyga! Tuo keistu fanatišku sudievinimu ir mistika, bandymu spėlioti, kodėl mergaitės norėjo mirti, jei atrodė sveikas ir gyvos.

Pagrindinis šio romano tikslas – paauglių gyvenimo peripetijos. Juk gerus šimtmečius į paauglius nė nebuvo žiūrima, tik išlaisvėjusioje visuomenėje ėmė formuotis keistas požiūris, kad paauglystė – tai „sudėtingas periodas“. O kas domėjosi anksčiau? Karai, nuosmukiai, pramonės kūrimas, vergystė ir kiti dalykai. Jaunimui nebuvo vietos. Manau J. Eugenides užfiksavo būtent pradėjusį plisti žvilgsnį į paauglių problemas. Šiuo atveju mergaičių problemas. Knygoje nemažai humoro, kuris kyla iš suaugusiųjų siauraprotiškumo ir sugebėjimą iš musės padaryti dramblį. Visi, tie daktarų spėliojimai apie Sesilijos paskleistas mirties daleles, kuriomis užsikrėtė likusios Lisbonų seserys, tiek kaimynų pasvarstymai apie tėvus, tiek žurnalistų interpretavimai kėlė juoką. Kiekvienas matuoja savo matu ir niekas nebando pabūti pačiomis mergaitėmis. Koks joms turėjo atrodyti tas pasaulis, kad jis būtų nevertas gyventi? „Galų gale Lisbonų mergaites draskiusios kančios rodė, kad jos paprasčiausiai atsisakė priimti pasaulį tokį, koks jis joms buvo siūlomas – kupiną trūkumų“ (p. 281) Apie ką ir eina kalba. Apie paauglių maksimalų potencialą gyventi ir viską patirti – viskas arba nieko, tačiau kaip retai tam suteikiamos sąlygos realizuoti.

Šiaip knyga skirta visiems. Paaugliai galės mėgautis paslaptinga Lisbonų mergaičių istorija, o suaugusieji ir literatūros mėgėjai pasakojimu stiliumi bei psichologija. Man ši knyga patiko, nesigailiu nei pirkęs, nei skaitęs. Dabar bėgsiu žiūrėti filmo.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Karo žirgas" / "War Horse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Steven‘o Spielberg‘o dramą „Karo žirgas“ (War Horse) (2011 m.), pasaulį išvydęs prieš pat Naujuosius metus dabar siautėja ir Lietuvos kino teatruose. Be jokių išvedžiojimų ir siužeto nupasakojimų tiesiog pasidalysiu savo nuomone.

Iš tiesų filmas patiko – nominuotas net šiuometiniams Oskarams kaip geriausias metų filmas, bet labai abejoju, ar šįkart jis nuskins laurus. Lyginant su kitu Spielbergo filmu „Šinlerio sąrašu“ šis filmas visgi turi nusilenkti. Iš tikro tikėjausi tobulos dramos, bet šįkart pasirodė preciziškai ištęstas, čia įsinarplioja kelios šalutinės siužetinės linijos – vokiečių dezertyrai, anūkės ir senelio istorija ir kažkaip nepajauti, kad siužetiškai labai platu, o tas žirgas lieka lyg koks simbolis jų kelyje, o ne herojus, kuris pradėjo savo stoišką heroizmą ardamas akmenuotą lauką. Kai kurios scenos siaubingai atpažįstamo Spielbergo ir kitų režisierių braižo – kamerinė muzika garso takelyje, gražus peizažas ir bėgantis vaikėzas su arkliu per nuostabiai gražų lauką... Dievaži, toks metodas naudojamas jau prieš gerus 20 metų , pvz.: „Rudens legendos“, „Šaltasis kalnas“ ir kiti filmai, kurie pasakoja neįtikėtiną epinę pasakaitę sugraudinat žiūrovams.

Ir visgi tai tėra tik viena medalio pusė, o kita – kur kas geresnė. Visgi Spielbergui vėl pavyko prisikasti iki Oskaro nominacijos ir sužavėti žiūrovus epiniu pasakojimu, gražiais vaizdais, graudulinga užsispyrimo ir ištikimybės istorija. Iš tikro to maždaug ir tikėjausi, jeigu ne tas užtęsimas ir šalutinės epinio pasakojimo linijos. Apie aktorius irgi nieko blogo negaliu pasakyti, iš tikro atliktas puikus režisūrinis darbas, tik esmė tame, kad atsigręžus atgal į kino industriją, mes rasime nemažai panašių alternatyvių „Karo žirgui“.

Šiaip filmas pakankamai stiprus kandidatas į Oskarus, daugelis žiūrovų iš vis turėtų būti sužavėti ir tai yra natūralu. Gyvulio ir žmogaus ryšys stipresnis negu esti realiame gyvenime ir tai tikriausiai žavi žiūrovą. Žavi ir mane. Todėl įvertinu su avansu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Help"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Tarnaitė“ (The Help) (2011 m.). Net nežinau, nuo ko pradėti. Nesitikėjau tokio filmo, nes buvau išgirdęs visokiausių nuomonių apie jį, tai tikėjausi kažko kontraversiško, bet nieko panašaus nenutiko. Dar kažkas komentaruose burnojo, kad veltui išmetė pinigus į balą ir nuėjo į filmą skirtą boboms. Drįstu nesutikti, kad tai bobiškas filmas. Taip, jo centre – moterys, tačiau tai filmas, kuris gvildena sudėtingas amerikiečių socialines praeities problemas.

Žinot, buvau kažką panašaus matęs. Ir tas filmas vadinosi „Paslaptingas bičių gyvenimas“, kuris taip pat pasakoja apie sudėtingą spalvotosios rasės žmonių padėtį praėjusio amžiaus viduryje. Filmas „Tarnaitė“ šiais metais kaip tik nominuotas „Oskarui“, dar šį mėnesį pamatysime, ar jis nuskins „Oskaro‘ statulėlę ar ne. Ir išties, manau, kad vertas šis filmas apdovanojimo, juolab, kad man labai patiko pati narstoma tema, pagrindinių personažų charakteriai totaliai skirtingi ir charizmatiški. Nėra kažkokio „lyderio“ ar didžio herojaus, kuris savo krūtine nustumtų visus vargus ir pats negautų už tai per snukį. Atvirkščiai, viskas klostosi organiškai, be didelių kulminacijų ar atomazgų.

Skaudžiausiai žiūrovui per širdį kerta tarnaičių pasakojimai ir patirtys. O jų gyvenimas iš tikrųjų nelengvas, kai turi prižiūrėti ir čiūčiuoti baltaodžių vaikelius, o savuosius palikti namuose. Už tai, kad gramdai šūdą, atsiprašant, tau net į tualetą neleidžia nueiti, nes galvoji, kad bakterijomis apkrėsi tualeto kraštelius. Juk tai absurdas! Natūralu, kad tokia situacija Amerikoje negalėjo ilgai tęstis. O Misisipės valstija buvo viena aršiausių skirstymo į baltuosius ir spalvotuosius ginėja. Nemažai filme emocinio graudulio, tačiau jis toks suvaldytas, natūralus, ne taip, kaip kokia mūza iš serialo „Vergė Izaura“, kuri raudojo 10 minučių eterio, apsikabinusi medį ir viena pati su savimi šnekėjosi. Ne, čia moterys išdidžios, jos žino savo vietą ir tam eteriui laiko neskirta.

Žmogaus pažeminimas ir skirstymas į rases buvo ilga kančia. Norėčiau, kad dabar sukurtų filmą atvirkštiniu variantų, kuris parodytų tai, kad baltieji dabar spaudžiasi į kampą, nes viskuo aprūpinti juodukai, labai lengvai gali apkaltinti rasizmu bet kurį ne taip pažiūrėjusį ar nepriėmusį į darbą baltaodį. Taip, dabar situacija Amerikoje per 50 metų labai pasikeitusi, tačiau filmas gi ne apie tai...

Labai patiko pagrindinės aktorės, kaip minėjau, personažų charakteristika labai skirtinga, todėl labai įdomu stebėti dramą tarp pačių herojų, kurie gan gyvenimiški ir realūs, nors tos moterys, kurios žaidė su kortomis klube ir buvo nusiteikusios prieš lygybę ir atrodė šiek tiek pižoniškai patetiškos, šiek tiek nenatūralios. Man tik vis įdomu, kaip patys juodosios rasės atstovai vertina šį filmą, ta jaunesnioji karta ir ta senesnioji karta. Tai tikriausiai tas pats, kas mums dabar kalbėti apie tremtį ir besikeičiantį Sovietų Sąjungos klimatą. Taigi, filmas ir yra nebloga galimybė žvilgtelėti į tai, kas dėjosi Amerikoje, prieš susiliejant rasėms ir įstatymams į vienovę. Tai, ką aš pamačiau, mane totaliai patenkino tiek emocionaliai, tiek istoriškai, tiek pasakojimu, tiek vaidyba, tiek režisūra, todėl negaila duoti ir maksimalų įvertinimą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis:  62/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela