Filmas: "Šiaurės rytai" / "Nordeste" / "Northeast"

Sveiki visi,

Paskutiniu metu mane vis vėjai nuneša į Argentinos kiną. Šįkart tai argentiniečio režisieriaus Juan Diego Solano filmas „Šiaurės rytai“ (Nordeste / Northeast) (2005 m.). Taip jau nutiko, kad J. D. Solanas pasikvietė buvusią Gerard Depardieu buvusią žmoną Carole Bouquet, sukūrusią neblogą vaidmenį, už kurį yra gavusi net prestižinių apdovanojimų. Filmas taip pat yra susižėręs ne vieną apdovanojimą, vienas didžiausių – tai Stokholmo festivalyje laimėtas „Bronzinis žirgas“.

Filmo tema gan kebli ir sudėtinga tiek dvasiškai, tiek socialiai, kadangi ji „lipa“ per žmogiškumo klausimą – ką mes galime padaryti, kad užpildytume savyje glūdinčią tuštumą? Helena išvyksta iš Prancūzijos į Argentiną, kur ketina įsivaikinti vaikelį, tačiau Buenos Airėse jai nepavyksta ir jį ryžtasi vykti į šalies šiaurės rytus ir įsigyti kūdikį nelegaliai, kitaip sakant, jį nusipirkti. Šalia to mezgasi skurdžios šeimos istorija, mat motiną su sūnumi nori iškeldinti iš lūšnelės, kurią nori nugriauti naujas savininkas, tačiau užsispyrusi motina neketina niekur trauktis... Šios dvi siužetinės linijos greitai susipina, apsiveja ir pasmaugia abiejų potencialių motinų troškimus kaip nors išpildyti savo svajones. Helenai niekaip nepavyksta surasti nelegalaus kūdikio, tačiau likimas jai paruošė staigmeną, kurios ji nesitikėjo... Filmas polemizuoja, kaip rašo anotacija, apie Argentinos vaikų pigią kainą, tačiau kartu kelia ir kitą klausimą – ar iš tikrųjų tiems vaikams nebūtų lengviau augti pasiturinčiose šeimose, nei skurdžiose namuose, nuolat vartoti narkotikus ir kęsti pažeminimus? Aišku, šalia tokių atvažiavusių „geriečių“ esti ir prievartautojų, sąvadautojų, organų donorų medžiotojų – visų ir nesupaisysi, o vaikai tampa rinkos preke ir tik atsitiktinumas, į kurias rankas jie pateks...

Skaudi socialinė ir visuomeninė problema, kurioje veriasi skurdo sukeliami padariniai. Tik skurdas priverčia nužmogėti, o turtingi, čionai atvykstantys su savyje esančia tuštuma bando užpildyti save. Pats filmas man patiko, pradžia pasirodė labai ištaršyta, nenuosekli, nesuimta į vienį, tačiau laikui bėgant atsiveria kitos prasmės... Filmas gal neprilygsta „Prekyba žmonėmis“ (2005) ir „Vergija“ (2007), ši juosta per daug subtili, nors pasakojama ir apie baisius dalykus, tačiau joje nemažai estetikos, Argentinos kultūros ir gamtos spalvų, etninių niuansų. Šiaip filmas man patiko, tačiau gal nepribloškė taip, kaip minėtieji filmai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitų gyvenimai" / "Das Leben der Anderen" / "The Lives of Others"

Sveiki visi,

Vokiečių režisierius Florian Henckel von Donnersmarek 2006 metais debiutuoja pilnametražiu filmu „Kitų gyvenimai“ (Das Leben der Anderen / The Lives of Others). Šis filmas iškart buvo pastebėtas vokiečių publikos, tačiau Kanų ir Berlyno festivaliai net nesistengė jo įvertinti, bet to gal ir nereikėjo, nes filmas kuo puikiausiai buvo įvertintas Toronto festivalyje ir iškovojo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Tiesa, kitas šio režisieriaus darbas „Turistas“ (2010 m.) su A. Jolie ir J. Deep toli gražu nebuvo apipiltas liaupsėmis...

„Kitų gyvenimai“ mus nukelia į 1984 – uosius į socialistinę Vokietiją, kur karaliauja saugumas ir žmonės bijo nusižengti, kad tik nebūtų sučiupti saugomiečių, kurie gali daryti su įtariamaisiais viską, ką panorėję. Ši juosta man įstrigo kaip įtaigi istorinio konteksto drama, kada sukaustyti socializmo menininkai negalėjo laisvai kurti, jie buvo nuožmiai persekiojami, tardomi ir kritikuojami. Filmas tęsiasi iki Berlyno sienos griūties 1989 lapkričio 9 d. puikus aktorių darbas, išskirčiau sudėtinga aktoriaus Ulrick Muke sukurtą personažą, kuris nuolatos sėdėjo su ausinėmis ir klausėsi blakėmis gaudomų žinių ir savaip sprendė šio žmogaus gyvenimą...

Filmas stiprus ne tik aktorių kolektyvu, bet ir ypatingai įdomiu scenarijumi. Mes tikriausiai Baltijos bloke neturime stipraus filmo apie KGB tardymo ir šnipinėjimo mechanizmą, tai „Kitų gyvenimai“ iš esmės kompensacija visą „nuostabią“ socializmo epochą, kada vienas į kitą kreipdavomės „drauge“, o iš tikrųjų iš akių buvo matyti, jog žmogus nekenčia žmogaus, o už anekdotą apie partiečius galėjai gauti laisvės atėmimą. Puikus filmas apie tuos laikus ir apie tai, kaip žmonės gyveno supančioti sistemų, kaip chamiškai galėjo elgtis sistemos valdovai su eiliniais piliečiais. Puiki režisūra neleidžia abejoti šio filmo stiprumu, tą patį tvirtina ir kino kritikai, gaila, kad režisierius produktyvu nepasižymi ir sekantis jo darbas taikė labiau į komercinį žanrą. Rekomenduoju rimto kino gerbėjams, kurie nori įtaigaus, nebanalaus siužeto, kuriame atsivertu naujos žinios apie istoriją ir socialistinę Vokietiją. Verta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvėje" / "Periferic" / "Outbound"

Sveiki visi,

Kai sekasi, tai sekasi su filmais. 2011 metais „Kino pavasario“ festivalyje geriausiu filmu buvo išrinktas rumunų režisieriaus Bogdan George Apetri filmas „Laisvėje“ (Periferic / Outbound) (2010 m.). Žinote, kad filmas vykęs, tikriausiai nereikia nė sakyti, nes jis užvaldė mane nuo pat pirmų kadrų! Aktorė Ana Ularu suvaidino kalinę Matildą taip įtikinamai ir be jokių skrupulų, kad tiesiog beliko tikėti, jog ji iš tikrųjų išėjo iš kalėjimo. Sudėtingas siužetas puikiai susūdytas režisūros ir operatoriaus darbo tiesiog stebino savo realistiškais vaizdiniais, jausmais, problematika. 

Jeigu kam nors patiko kitas rumunų perliukas „4 mėnesiai, 2 savaitės, 3 dienos“, tai „Laisvėje“ taip pat aptiksite viso, ko reikia geram ir stulbinančiam rumunų kinui – įtartinai mažą biudžetą, bet nuostabiai talentingą darbą, kurį nepamatyti kino maniakui būtų ne tik kad klaida, bet ir didžiulė nuodėmė. Šįkart nepagailėsiu liaupsių visame kame. Skaudus pasakojimas apie merginą, kuri sėdasi už grotų penkeriems metams vietoj savo meilužio, kuris pardavinėja jaunas merginas makleriams. Jiedu dar turi aštuonmetį sūnų, kuris auga globos namuose. Galiausiai Matilda iš sūnaus tėvo gauna gerą gabalą pinigų, kad galėtų su sūnumi pabėgti toli nuo teisėsaugos ir pradėti gyvenimą iš naujo, kol policija jos nepasigėdo... 

Emocija, įtampa, trapus ir liūdnas pasaulio vaizdas – tikriems melancholiško kino mylėtojams. Ir nesuprantu tų kvailų pasakymų „liūdnas, bet geras“ ir daugelis atsisako filmo žiūrėti, kad jis sukelia kažkokias kitokius jausmus: ilgesį, gailestį, apmaudą, liūdesį, pamąstymus... Filmas „Laisvėje“ be jokios abejonės yra filmas, kuris ir toliau lieka tavyje, tyliai tyvuliuojant vandeniui į betoninę krantinę, kada norai didesni už galimybes, kada nežinai, kas bus rytoj, o šiandien šukės po kojomis jau nebesurenkamos ir nebesuklijuojamos. Tai filmas, kuris laiko amplitudėje apima vos vieną parą, tačiau papasakojamas visas gyvenimas, išskirtinė socialinė terpė, paliečiama šeimos tragedija, visuomenės požiūris... Ir nepaisant visų didelių kliūčių ir barjerų, Matilda nori gyventi, nori ištaisyti tai, kas neištaisoma, ir pradėti viską iš naujo. Tik ar jai pavyks, jei laisvė pamažu tampa spąstais ir nauju kalėjimu?

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiaurės jūra, Teksasas" / "Noordzee, Texas" / "North Sea Texas"

Sveiki visi,

Pats maloniausias dalykas kine yra tas, kai nieko nesitiki, nieko negirdėjai, nieko nežinai apie filmą, kurį ketini žiūrėti, o jis ima tave ir nustebina! Taip šįkart nutiko su belgų režisieriaus Bavo Defurne filmu „Šiaurės jūra, Teksasas“ (Noordzee, Texas / North Sea Texas) (2011 m.). Na, Lietuvoje beveik niekam nežinoma drama, kadangi ji nebuvo pasirodžiusi jokiame festivalyje, tačiau kažkaip „atkeliavo“ iki mano akių. Dar vienas filmas apie seksualinio identiteto paieškas, tik šįkart be banalybių, su išlaikyta siužetine įtampa, subalansuota su estetika, socialine terpe bei veikėjų dvasiniu pasauliu. Filmas jau kai kur užsitarnavo tokią paantraštę: „jeigu nemėgstate gėjų, šio filmo geriau nežiūrėti.“ Gal ir tiesa, nes yra šiokios tokios erotikos, kuri gali trikdyti perdėm labai „vyriškus“ vyrus, tačiau...

Filmas išties vykęs ir nesvarbu, ar jis apie gėjus, ar lesbietes, ar dar ką... Dviejų jaunuolių meilės istorija pakankamai realistiška: Pim‘o mama stora baro „Teksasas“ linksmintoja ir beveik neprižiūri savo sūnaus, kuris kiauras dienas sėdi kitoje šeimoje, kurioje yra įsimylėjęs bendraamžį draugą. Toje šeimoje besanti dar ir sesuo, kuri akių nenuleidžia nuo Pim‘o, o jų motina viską supranta, tačiau nestabdo dviejų jaunuolių jausmų, o reikalui „pribrendus“ dar ir paskatina būti kartu... Filmas paprastas nepaprastume. Užburiantys jūros vaizdai, smėlis, kriauklės, skiautės, vėjas, pirmosios meilės daikčiukai, kurie per visą filmą kaupiami batų dėžėje, o vėliau deginami. Mažos detalės, iš kurių išspaudžiamas truputį graudokas sentimentalumų aliejus, ačiū Dievui, kad ne banalus. Ak, vos nepamiršau paminėti, kad filmas toli gražu nevaizduoja šiuolaikinio pasaulio, sakyčiau, tai 7 dešimtmetis, tai byloja vaizduojama aplinka, rūbai, vinilinės plokštelės ir užburiantis garso takelis – parsisiunčiau ir jau sukasi mano playlist‘e. 

Rekomenduoju visiems kino gurmanams, europietiško kino mėgėjams, LGBT filmų fanams bei šiaip gero, truputį melancholiško, lėtesnio filmo pelėms. Šiaip džiaugiuosi, jog ši juosta įkrito į mano kiaulę taupyklę. Būčiau davęs 8.5 balo, tačiau garso takelis mane nunešė prie jūros...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slėptuvė" / "Pasislėpti" / "Take Shelter"

Sveiki visi,

Grįžtu į praėjusių metų „Kino Pavasarį“ ir noriu pakomentuoti dar nematytą amerikiečių Nepriklausomo kino filmą „Slėptuvė“ kai kurie dar verčia „Pasislėpti“ (Take Shelter) (2011 m.). Tai antrasis režisieriaus Jeff Nichols pilnametražis filmas, kuris JAV buvo ganėtinai populiarus ir sulaukė nemažai gerų kino kritikų įvertinimų, o Kanų kino festivalyje laimėjo žiūri prizą. „Slėptuvė“ – tai dviprasmiška drama, kurioje susipina žmogaus tamsiausios erdvės su apokaliptinėmis nuojautomis. Vyras ima pamažu sapnuoti, kaip link jo namo artėja tornadas ir jam reikia nedelsiant pasislėpti su šeima, tie sapnai nesiliauja ir jie ima psichiškai veikti vyruką, jo išsigąsta aplinkiniai, ima byrėti jo ir žmonos santykiai...

Išties drama labai emocinga, bet tos emocijos labai gilios, plieninės, nebanalios, ne sentimentalios. Vidinę baimę ir įtampą nuolat pakursto „nervus griežiantis“ garso takelis. Dar filmui neįpusėjus, aišku, linko viskas eina – įtampa žmoguje ir šeimoje ims augti iki maksimumo ir tik vienas klausimas – ar jis palūš ir ims viską niokoti, ar susitvardys. Taip pat neaišku, ką iš tikrųjų reiškia tie pranašiški apokalipsiniai vaizdiniai – ar tikrai jie tokie iš piršto laužti? Daug klausimų, mažai atsakymų, tačiau pabaigoje viskas tarytum ir paaiškėja. 

Galiu pasakyti, kad ši drama pakankamai stipri, gerai sumontuota, ištransliuota, aktoriai patyrę ir žinomi, tačiau manęs ši juosta emociškai nepaveikė. Norėjosi, kad drebėčiau, bijočiau kartu su personažais, bet filme yra nemažai ir statiškumo bendravime, santykiuose, kurie ne visada perduoda įtampą, veikiau monotonijos ir tik kelios stiprios scenos, kurios privertė mane išties suklusti – kas gi čia dabar vyksta, kuo viskas pasibaigs? Žinoma, filmas yra už daugelį juostų stipresnis visais atžvilgiais, bet tai kartu juosta, kuri kažkam gali pasirodyti „apie velniai žino ką“, nors kiek teko girdėti paprastų žiūrovų atsiliepimų, filmas visgi susilaukė pagrįstų liaupsių. Rekomenduoju kino gurmanams ir ne tik, nes drama su siaubo elementais, pakankamai realiais, gali nustebinti ne viena. Juk didžiausia baimė yra ne apie mus, ji yra mūsų galvoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela