Filmas: "Kamera 211" / "Celda 211" / "Cell 211"

Sveiki visi,

Ispanų filmas „Kamera 211“ (Celda 211) (2009 m.) susižėrė daugiausiai „Gojos“ apdovanojimų ir buvo išrinktas geriausiu metų ispanišku filmu. Tiesą sakant, nesu filmų mėgėjas apie kalinių gyvenimą. Po filmų „Simetrija“ ir „Eksperimentas“ – jie buvo puikūs, vis tiek nusprendžiau dar kartą pasinerti į kalinių gyvenimo užkulisius. „Kamera 211“ yra vienas iš tų nenuobodžių, įtraukiančių tiek psichologiškai, tiek emociškai į kalinių streiką bei apgavysčių ir įkaitų dramą. Juostai slenkant toliau, kaip ir filme „Eksperimentas“, auga įtampa, viskas tampa neprognozuojama, tačiau daugiau ar mažiau nuspėjama. 

Nepasakyčiau, kad filmas nurungęs P. Almodovaro „Šaltus apkabinimus“ bei A. Amenabar „Agora“ yra visus paperkanti ir tiesiog šedevru tituluojama juosta. Taip, ją sužiūrėjau su malonumu, nes pakako įtampos, puikaus kameros darbo, o už vis sužavėjo du pagrindiniai aktoriai – žiaurusis maištautojas Luis Tosar, kuris gavo už šį vaidmenį dar ir „Gojos“ statulėlę kaip geriausias metų ispanų aktorius bei ne ką prastesnis Alberto Ammann – apsimetėlis kalinys, kurio personažas labiausiai mutuoja filmo eigoje. Iš pradžių per klaidą atsidaręs sukilimo sūkuryje Juan Oliver tampa ne tik kad sužvėrėjusiu ir gyvenimiško skausmo nukamuotu nusikaltėliu, bet ir staigaus nužmogėjimo pavyzdžiu. Kiek nedaug reikia, kad būdamas kalinių sargybiniu, pats galėtum nužudyti žmogų. Socialiniai vaidmenys mus apibrėžia kaip žmones „gerus“ ir „blogus“, tačiau žmogus, atsidūręs su savimi, nebetenka poliškumo, kas yra gera, o kas bloga. Ta „sudievinta“ socialinio teisingumo kartelė yra tokia trapi ir greitai lūžtanti, kad ja vadovautis ir spręsti apie žmogų būtų neteisinga.

Na, o iš tikrųjų filmas mane įtraukė, tačiau didelio šoko, efekto ir netikimų visgi nesukėlė, nes buvau matęs panašių juostų – žmogaus atsivertimas, pakeitus aplinkybes. Tikiu, kad filmas daugeliui tikrai tiks ir patiks – tiek gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams dėl dėkingo žanro ir siužeto.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "18 patiekalų" / "18 Comidas"

Sveiki visi,

Nepaliauju stebėtis ispanų kinu ir paskutiniu metu vis labiau ir labiau man patinkančiu ispanų aktoriumi Luis Tosar, kuris įvairiuose apdovanojimuose yra ne kartą pelnęs geriausio aktoriaus vardą. Šįkart ispanų kinas mane nunešė į „18 patiekalų“ (18 Comidas) (2010 m.). Iš pradžių pasirodė ši komedijinė drama „skystoka“ – daug įvairių smulkių siužetų vitražas, taip galėtume jį pavadinti. O iš tikrųjų filmas kažkuo panašus į „Kava ir cigaretės (2003), tačiau čia emocijos ir pokalbiai, įvykiai visai kitokie, jie vieni su kitu vienaip ar kitaip surišti.

Filmo siužetas apima vieną dieną ir dažniausiai sukasi arba virtuvėje, arba prie valgomojo stalo, o tose scenose įvyksta pačių įvairiausių nutikimų, gaminant pusryčius, pietus ir vakarienę, kartu sulimpa nauji gyvenimai, sudūžta senieji. Bendra jausena man filmas pasirodė pakankamai subtilus, jaukus ir įdomus, kuris tiks šaltą žiemos vakarą praskaidrinti su ispaniško gymio aktoriais bei skaniais patiekalais. Ne patiekalai čia svarbiausia, bet likimai, kurie neretai sprendžiasi kažko laukiant ateinant į svečius, gaminant ir valgant kartu namuose ar restorane. Maistas ir mes, žmonės, – toks netikėtas derinys, juk čia praleidžiame daug laisvalaikio... Įdomi ir paprasta idėja išaugo į dramą, kurią siūlyčiau pasižiūrėti ir moterims, ir vyrams, manau, kad maloniai nustebsite, jei pagausite save patį, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus kur nors virtuvėje ar restorane, bare. 

Gal filmas nėra kažkuo labai išskirtinis ir toli gražu iki šedevro, kurį būtina pamatyti savo gyvenime, bet filmo slaptas koziris – ispaniškas jaukumas perspjauna daugelį vidutinių amerikiečių dramų. Tiesiog siūlau pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš tai, kai naktis nusileidžia" / "Kol dar ne naktis" / "Before Night Falls"

Sveiki visi,

Džiaugiuosi gerų filmų atradimais, o biografinės dramos yra vienas iš tų žanrų, kurie sunkiai mane nuvilia. Šįkart noriu pakomentuoti puikią biografinę dramą „Prieš tai, kai naktis nusileidžia“, kai kur verčiama „Kol dar ne naktis“ (Before Night Falls) (2000 m.). Tai filmas apie Kubos žymų poetą ir novelistą Reinaldo Arenas (1943 – 1990), kuris išgyveno revoliuciją, Fidelio Kastro valdymo laikus bei dar daugelį Karibų jūros regiono permainų. Reinaldo Arenas visada buvo kitoks, jau nuo mažens mėgo rašyti, skaptuodavo eiles ant medžių, tėvas už tai labai pykdavo, tačiau, persikėlus iš provincijos į didmiestį, ima po truputį viskas keistis. Reinaldo Arenas, kaip ir daugelis menininkų, sužino, kad yra homoseksualus, ima studijuoti, susitikinėti su gėjais, rašyti vietiniams laikraščiams... Galiausiai po revoliucijos jis persekiojamas už homoseksualumą, po to kalinamas, trukdoma jo kūrybinė veikla. 1980 metais jis pabėga į JAV ir ten kuria apie dešimtmetį, kol galiausiai tampa alkoholiku ir suserga AIDS. Reinaldo Arenas gyvenimą baigia savižudybe.

Kodėl tiek daug pasakoju? Todėl kad apie šį rašytoją beveik nieko nėra lietuviškai. Visas jo gyvenimas sudėtas į šią juostą, pavadintą vienu iš jo pasirodžiusių knygų pavadinimu. Kažkodėl mane visada žavi dramos apie maištininkus, menininkus, kurie gyvenimą baigia degradacijos skausmuose. Tokių dramų sukurta eibės, o labiausiai žavi dramos apie rašytojus... Pagrindinį vaidmenį sukūrė garsusis ispanų aktorius Javier Bardem, kritikai šį jo darbą pavadina didžiuoju pasauliniu debiutu. Už šį vaidmenį J. Bardem buvo nominuotas „Oskarui“ – tai pirmasis ispanas, kuris gavo šią nominaciją, galiausiai jis 2007 metais už vaidmenį „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ gaus ir pirmąjį „Oskarą“ ne tik sau, bet ir visai Ispanijai. R. Arenas vaidmeniui jam teko išmokti anglų kalbos su kubietišku akcentu, kai kada grimo kambaryje pratūnoti penkias valandas, tačiau tai buvo neabejotinai verta, kadangi šis filmas jam atvėrė didžiulius vandenis į pasaulinį kiną.

Filme taip pat šmėkšteli ir merginų liaupsinamas Johnny Depp‘as, Sean Penn‘as bei ištisas tuzinas garsių Lotynų Amerikos aktorių. Manau, kad filmas puikiai realizuoja Kubos dvasią, jos žalumą, žmonių kultūrą, politiką, menininkų ir homoseksualų persekiojimo erą, kurioje intensyviai dalyvavo poetas ir novelistas Reinaldo Arenas. Filmas vykęs visomis prasmėmis – puiki režisūra, operatoriaus darbas, estetiniai niuansai, o ką jau bekalbėti apie J. Bardem‘ą – jis buvo nuostabus! Jau vien dėl jo verta pamatyti šią juostą, kurią priskirčiau prie svarbiausių jo vaidmenų trejeto: „Butiful“ bei „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.

„Prieš tai, kai naktis nusileidžia“ rekomenduoju biografinių dramų gerbėjams, kino gurmanams bei šiaip tiems, kurie domisi Karibų jūros regiono kultūra ir istorija. Bet kokiu atveju, filmas tikrai vykęs.

Prisiminiau filmą apie Edith Piaf, kai jos paklausia, ką reikia daryti mergaitei, merginai ir moteriai? Ji į visus klausimus atsako vienu žodžiu – mylėti. R. Arenano draugas klausia, kodėl tu rašai, o Arenas atsako – iš keršto.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Absoliutus blogis: Atpildas" / "Resident Evil: Retribution"

Sveiki visi,

Visada turiu pažiūrėti ką nors ir komercinio, taip šįkart nutiko su „Absoliutaus blogio“ epopėja ir penktąja tirados dalimi „Absoliutus blogis: Atpildas“ (2012 m.). Žinote, labiausiai nuliūdau filmo pabaigoje, kai filmas ėjo į pabaigą ir maniau, kad pagaliau penktoji dalis užbaigs šį serialą, tačiau kūrėjai nusprendė dar pavilkinti ir vienu dešimtmečiu neapsiriboti ir kurti šeštąją dalį – duok Dieve, kad būtų paskutinė, nes bus kaip su „Pjūklo“ dalimis. Kiekvieną kartą vis prasčiau ir prasčiau vertinu „Absoliutaus blogio“ dalį ir kaskart vis pasižiūriu, tikėdamasis, kad viskas tuo ir pasibaigs, juolab kad žavioji Milla Jovovich mane vilioja kaip gėlės žiedas bitę.

Atpildas... Bet taip nelabai ir supratau, už ką tas atpildas, nes nebuvo sunaikinta nei „Raudonoji karalienė“, nei tikrasis blogis, kuris susibūrė tik didžiulėje aikštėje ir tuo filmas pasibaigė. Tiesą sakant, filmas pasirodė bukas, sausas, idėjų pritrūko ir tiesiog šviesmečiais nutolo nuo pirmosios dalies, kuria galėjo kuo ramiausiai ir užsibaigti šis projektas. Ši dalis, kaip ir daugelis pastebėjo, labiau priminė kompiuterinį žaidimą, su įvairiais planais, kambariais, kuriuos reikia pereiti po ledu, jūroje, įsikūrusioje būstinėje. Skirtumas tik toks, kad kompiuterinį žaidimą valdai ne tu, o filmą tiesiog stebi, lyg jį žaistu šalia sėdintis draugas. Daug kompiuterinės grafikos, užmačios didelės – pasaulio miesto atspindžiai kambariuose, atgaivinami jau nudaigoti mutantai ankstesnėse dalyse ir misija, kurią reikia įvykdyti. Nuobodu! Tie, kurie nematė pirmųjų serijų, iš pradžioje pateiktos „špergalkės“ vis tiek nesuprastų, kodėl čia dabar visi taip laksto, kas čia vyksta... (Tiesą sakant, be pirmosios dalies aš irgi neprisimenu, kas vyko ankstesnėse dalyse, nors ir žiūrėjau, bet niekas neišliko.) Originalumu filmas nepasižymi ir tikriausiai jis patiks tik vaizdo efektų mėgėjams, žaidimų maniakams, gal dar kovinių filmų fanams, tiesa, kai kurios kovų scenos, paspalvintos kompiuteriu, atrodė išties labai estetiškos, lyg Milla šoktų kokį aistringą šokį, tačiau iš turinio nieko nebeliko...

Nenusivyliau, nes žinojau, ko tikėtis. Žinoma, kad nepatiko, tiesiog net pats nesuprantu, kam žiūrėjau ir kodėl nenutraukiau seanso. Daug dalykų filme erzino, įtampos nepajutau, originalumo stoka pribloškė... Tiesiog filmas nei į tvorą, nei į mietą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela