2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Knyga: Marianne Fredriksson "Ana, Hana ir Johana" / "Anna, Hanna och Johanna"




Sveiki, knygų mėgėjai,

Skandinavų literatūra turi specifinį kvapą, skonį ir pasaulėvaizdį, kuris vieniems labai patinka, o kitiems pasirodo pernelyg slegianti ar atsiduodanti mokyklinės programos gairėmis, per daug melancholiška, lėta. Aš taip nemanau. Priešingai – skandinavų literatūroje daug šviesos, daug spalvų ir įdomybių, man ji labai artima ir įdomi. Vedinas šios uoslės, atsitrenkiau į švedų rašytojos Marianne Fredriksson romaną, moterų šeimos sagą, „Ana, Hana ir Johana“ (šved. Anna, Hanna och Johanna), kuri Lietuvoje stebuklingai sulaukė net trečiosios laidos ir neseniai pasirodė kiek nusaldintu viršeliu, kuris tokiai istorijai, manding, visai netinka. Laimei man pavyko įsigyti šį egzempliorių, išleistą 2005 metais – tai antrasis leidimas.

Su Marianne Fredriksson kūryba buvau susidūręs beveik prieš dešimtmetį, kai pasirodė lietuviškai išverstas jos romanas „Simonas ir ąžuolai“, pastarasis paliko kuo puikiausius prisiminimus. Žinote, apskritai negaliu atsispirti šeimos sagoms, nes tai vienas labiausiai jaudinančių dalykų grožinėje literatūroje, kada kartu su herojais galima kartu gimti, augti, gimdyti vaikus ir pamažu senti, užleisti gyvenimą kitai kartai; patinka justi, kaip keičiasi laikas, kaip keičiasi suvokimas apie save ir pasaulį vis su nauja karta – žinoma, „Ana, Hana ir Johana“ būtent suteikė nugyventi visą šimtmetį ir visa tai patirti. Skandinavai apskritai puikiai kuria šeimos sagas, savo bibliotekoje jau turiu norvego L. S. Christenseno puikųjį romaną „Įbrolis“, kuris savu laiku Lietuvoje buvo tikras bestseleris, taip pat labai vertinu knygą M. Axelsson „Balandžio raganą“. Esama ir Pietų Amerikos rašytojų šeimos sagos, bet jos jau kitokios, labiau atmiežtos magiško realizmo. Nepasakysi, kad ir „Anoje, Hanoje ir Johanoje“ nesama magijos, priešingai, jos yra, tik ji lieka tarp žodžių, kažkokiame nepaaiškintame tikėjime, tylėjime, kaip kiekvienoje giminėje esti savos paslaptys, taip ir šiame romane. 


Rašytoja Marianne Fredriksson.


Romanas prasideda 1871 metais ir tęsiasi iki 1994–jų, kada ir buvo parašytas šis kūrinys, todėl skaitant neišvengiamas įspūdis, kad M. Fredriksson rašo savo moterų giminės nutikimus, o paskutinioji giminės kartos atstovė Ana yra pati autorė, tokius įtarimus dar labiau sutvirtina ir tai, kad Ana yra rašytoja, kuri rašo savo giminės istoriją. Aišku, biografiškumo gali nebūti nė lašo, todėl tokių etikečių neverta nė klijuoti. Taigi daugiau nei šimtmetį trunkanti istorija aprėpia didžiulį pačios Švedijos socialinį ir politinį virsmą, raidą, kuri su kiekviena karta keičia moterų mentalitetą, tačiau autorei rūpi ne vien kontrastai, ji visada akcentuoja, kad moterys vienaip ar kitaip panašios, nuolat ryškina tam tikrus gimininės bruožus, paveldimumo galią, įveda pasakotoją į genezę. Moterys paveldi ne tik namus, gimdymo kančias, tinkamo vyro paieškas, tam tikrus likiminius smūgius kaip antai persileidimai, smurtas, patirtas iš vyro, bet pavelti atsakomybę vienaip ar kitaip išsivaduoti ir tapti savarankiškai. Galiausiai Anai taip pavyksta, tačiau ne išsivadavime pasirodo esanti laimė...

Vienas graudžiausių ir tikriausiai nuostabiausių dalykų skaitant šią knygą buvo justi praradimų skausmus, kurie jautresnį skaitytoją gali sugraudinti, tokie epizodai, kai dukra budi prie motinos mirties patale ir tokiais paprastais suvokimais perduoda pasakojimo estafetė: „aš gailėjau jos, tik to gailesčio nemokėjau išreikšti, o ji negalėjo priimti“ (p. 281). Nepasakyčiau, kad tai sentimentalioji literatūra, autorei nesugraudinti svarbiausia, bet suvokti kartų takoskyrą, bambagyslės nutraukimą, kuris pasibaigia su knygos herojų mirtimis, kurios veikiau tampa magiškos, kaip antai tėvo ir sūnaus, kurie buvo pavadinti tuo pačiu vardu Ragnoras, mirtys medžioklėse, bet autorė nesiryžta įvardyti tai kaip magiją, o paslaptingai pabrėžia tai kaip likimą. Ir tai yra tikrų tikriausia realistiškiausia magija, kurią kuria M. Fredriksson t.y. magija iš atsitiktinumų, kurie liaudiškai paaiškinami kaip: „obuolys nuo obels netoli nurieda.“

O liaudiškumo romane taip pat apstu. Ypatingai ryškinamas prietaringumas, kuris ateina iš kartų kartos o, modernizuojant Švediją, kartos tampa nebe tokios prietaringos, veikiau prietarai tampa legendomis. Šimtmečio mąstymo virsmas – ryškus, bet vienas nuostabiausių dalykų buvo užčiuopti skandinaviškuosius nacionalinius niuansus, kurie reiškėsi kaip norvegų ir švedų tautų panašumais ir skirtumais. Romane ne sykį prabylama, netgi savotiškai polemizuojama apie švedų tarmes, norvegų kalbą ir didmiesčių tarmes, kas mūsų Marijos Žemelėje taip pat buvo aktualu dvidešimtame amžiuje. Žinoma, jaučiami Švedijos politiniai nuosmukiai, Antrasis Pasaulinis Karas ir kiti pasaulį bei šalį sukrečiantys dalykai, bet jie visada lieka kaip besikeičiančio pasaulio fonas, kuriame personažai tiesiogiai beveik nedalyvauja.

Viena šiurpiausių knygos vietų būta senatvės suvokimas, kad viskas keičiasi, viskas pamainoma. Štai Johana, kuri tiesiog gyvena ir vieną dieną suvokia, kad jai jau šešiasdešimt, „nemaža laiko praėjo, kol suvokiau, kad matau savo pačios atvaizdą. Taip pasidarė graudu, kad senutės skruostais veidrodyje tekėjo ašaros. <...> Įdomiausia, kad aš to nemačiau, apskritai net nenutuokiau. Nejaučiau. Buvau tokia kaip visada, ta pati vaikiška žmogysta. Viduje. <...> Ar moki švilpauti,  Johana? Ne, jau nebemoku“ (p. 263–264). Autorei ypatingai paprastai ir subtiliai, nedaugžodžiaujant pavyko užfiksuoti skaudų suvokimą, kad gyvenimas, kuris, rodės, dar tik prieš akis, o dabar štai tau tuoj ims ir pasibaigs. Kur jis buvo? Mane kaip skaitytoją šie puslapiai tiesiog „supleškino“.

„Ana, Hana ir Johana“ – tai viena iš tų literatūrų, kurioms pavyko užfiksuoti laiko tėkmę, nostalgiją. Tokias knygas perskaičius, jauti, kad esi kažkokioje estafetėje linijoje, neši „Olimpinį“ deglą, todėl pasidaro liūdna, kai suvoki, jog greitai tą deglą teks perduoti. Kūrinio „gerumas“ ne tame, kad užvertus knygą tave nukrečia nostalgiški pamąstymai apie tai, o kaipgi iš tikrųjų yra su tuo gyvenimu, kodėl jis toks trumpas ir įrėmintas, bet „gerumas“ atsiskleidžia tame, kad suvoki, jog dabar įvyko stebuklas ir tu pagavai save linijinio laiko tėkmėje, pagavai save už uodegos savo gyvenimo sagoje ir, padėjęs knygą į šalį, gali pasidaryto mėtų arbatos, suvokiant gyvenimo laikinumo fantastišką grožį. Laikinumas yra gražu. Beje, nedėkite puodelio ant perskaitytos knygos, o gražiai padėkite į lentyną – ji to verta, o dar geriau, jeigu ją kam nors paskolinsite – ji ir to verta.

Jūsų Maištinga Siela

2014 m. sausio 1 d., trečiadienis

Albumas: Lady Gaga "ARTPOP"




Sveiki,

Šį įrašą jau norėjau padaryti tada, kai pasirodė Lady Gagos trečiasis studijinis albumas „ARTPOP“, tačiau vis niekaip nesurasdavau laiko arba didesnio noro, tačiau tik ne šiandien. Nepaisant įvairiausios kritikos, „Artpop“ gal ir nepasiekė tokių aukštumų kaip ankstesnieji atlikėjos albumai, bet vis tiek tapo labai populiarūs. Kritikai šį albumą pavadino labai pretenzingu ir pernelyg inspiruojančiu pakeisti pop muzikos pasaulį. O kas sakė, kad Lady Gaga to nedarė anksčiau? Tai viena iš įdomiausių šių dienų atlikėjų ir tikriausiai kruviniausiai dirbančių, nes kūriniai, vaizdo klipai, alinantys koncerto turai, kaskart vis naujos aprangos ir pasirodymo idėjos – atlikėja tiesiog visą savo gyvenimą deda į šį darbą. Ir iš tikrųjų šis albumas yra kitoks nei ankstesnieji atlikėjos kūriniai. Kai pirmą kartą išgirdau dainas, buvau nemaloniai nustebintas, kadangi man niekas nepatiko, išskyrus albumo viršelį, tačiau vis tiek iš savo kuklios varpinės nusprendžiau apžvelgti „ARTPOP“ kūrinius. Jie kitoniški, įdomūs ir todėl tokie keisti ausims, bet leiskimės į trečiojo studijinio albumo takelius ir pažiūrėkime, ką juose pavyks rasti.

1. Aura


Keistas kūrinys „Aura“ jau panaudotas kino filmo takeliui, o jo skambesys, pripildytas neaiškaus triukšmo, sukuria mistinio kūrinio įspūdį. Dar prieš pasirodant „Artpop“ albumui, ši daina buvo nutekėjusi ir daugelis nesuprato, kas darosi su Lady Gaga. Ogi darosi viskas gerai – ji ir toliau stebina. Turint galvoje, kad šiam albumui buvo parašyta per 50 dainų, o „Auros“ priedainis skamba žaviai, visa kita kol kas man per sunku ir gal per sudėtinga. Pasakyčiau, kad daina neharmoninga.

6/10

2. Venus


Kai išgirdau pirmą kartą šią dainą ir jos keistą bei kompiuterizuotą balsą, pamaniau, kad tai tikriausiai viena įdomiausių albumo dainų, kurios visai įdomu klausytis, o klubams tiks leisti ir kurti remix‘us. Daina man kažkuo asocijuojasi su aštunto dešimtmečio hipiais ir roko amžiaus užgimimu. I like it.

8.5/10

3. G.U.Y.


Tik dabar klausydamas pagalvojau, jog man visai patinka ši daina. Kažkokia hipnotizuojanti. Tiesiog. Be komentarų.

8.5/10

4. Sexx Dreams


Kai kuriomis vietomis pamaniau, kad dainuoja pati Madonna, tačiau aukštosios natos labai Gagiškos. Pats kūrinys iš pradžių lyg ir nemažai žadėjo ir gundė, tačiau dainos viduryje tapo pernelyg nuobodus ir tuštokas...

6/10

5 Jewels and Drugs (ft. T.I., Too Short and Twista)


Mano ausims tikriausiai per sunki muzika, labai jau neatpalaiduojanti ir nesmagi, daug triukšmo, visokiausių garsų, todėl primena vien tik futuristinį sąskambių kratinį. Iš esmės tai viena labiausiai nepatikusių dainų albume, nepaisant, kad Lady Gagai talkina reperiai.

2/10

6. Manicure


Smagi ir „kabinanti“ dainos pradžia, kuri primena kietos moters atlikimą kur nors oda apsitraukusių rūkorių nykioje landynėje, kurie varvina seilę į tatuiruotą moterį ant medinės scenos. Šiaip, sakyčiau, visai nieko daina, viena iš trankesnių, bet pakankamai viskas skamba darniai, ne tokia išmėsinėta kaip daina „Aura“. Iš esmės man visai patinka, tik vargu, ar laisvalaikiu tokią klausyčiausi.

7.5/10

7. Do What U Want (ft. R. Kelly)


Singlo versija su Christina Aguilera


Taigi. Antrasis atlikėjos singlas, kuriam dar vis neparuoštas vaizdo klipas, bet visai tikėtina, kad greitu metu atlikėja šioje srityje pateiks įdomių staigmenų. Juolab kad kaip singlas buvo išleista ir kita šios dainos versija su Christina Aguilera, kuri labiau patiko gerbėjams. Man asmeniškai šiuo metu tai viena labiausiai „vežančių“ albumo dainų. Abi versijos: tiek su R. Kelly, tiek su Christina Aguilera. Ritmas, paprastas dainos tekstas, balsas. Ko daugiau reikia, kad galėtum gatvėmis niūniuoti?

10/10

8. Artpop


Dar svečiuodamasi ir koncertuodama Lady Gaga Lietuvoje buvo prasitarusi, kad ji dirba ties „Artpop“ albumu, kurį jį vadino didžiuoju menu, o ne pataikavimu publikai. Manau, jau tada buvo ši daina įtraukta į albumo garso takelius. Ir tikrai, nepasakysi, kad Lady Gaga stengiasi įtikti ir patikti. Ji tiesiog yra. Šis kūrinys, mano nuomone, yra vienas blankesnių viso „keistojo albumo“ sąraše. Truputį monotoniška, bet turinti hipnotizuojančios galios.

6/10

9, Swine


Po gan monotoniškos dainos „Artpop“ Lady Gaga siūlo sunkių ir aštrių ritmų dainą pavadinimu „Swine“ (liet. kiaulės). Pakankamai dirty daina, kuri tikriausiai patiks aštresnio pop muzikos gerbėjams bei klubinės muzikos pamišėliams, tačiau man ji pernelyg „ištaškyta“, jos sunku klausytis. Kažin, kaip ji atrodytų klubo atmosferoje?

4/10

10. Donatella


Tikriausiai nereikia sakyti, kam ši daina skirta ir apie ką ji? Aštrių ritmų ir garsų muzika bei daina, sakyčiau, tarpusavyje pakankamai dera ir skamba vietomis išties įdomiai ir išraiškingai, netgi „kabinančiai“, bet kartu kažkaip jai kol kas nelimpa hito statusas, tačiau pasiklausius ilgėliau, manau, kad persigalvočiau. Viena įdomesnių dainelių albume.

8/10

11. Fashion!


Daug dainų ir aliuzijų dainose į mados pasaulį ir apskritai į žmogaus kūrybines galias. Ši daina taip pat ne išimtis. Nepasakyčiau, kad daina mane labai sužavėjo, bet skamba neblogai visame „Artpop“ kontekste, išlaiko savo bendros energetikos ir stiliaus rėmą.

6/10

12. Mary Jane Holland


Mary Jane Holland dar viena Lady Gagos triukšminga daina, kuri patiks ištikimiausiems jos gerbėjams bei šiaip tokios muzikos mėgėjams, tačiau man čia buvo pernelyg daug kietumo. Ties šia daina pamaniau, kodėl Lady Gogos naujajame albume nėra baladžių, nes jos paįvairintų tas triukšmingas mėsmales? Juk ir balsą visgi turi, bet...
2/10

13. Dope


Vilką minime – vilkas čia! Taigi, pirmoji baladė. Klasikinė Lady Gaga su pianinu ir palenktu mikrofonu. Nors čia buvo dainų apie kiaules, purvą, o dabar apie narkotikus, kažkaip ar ne pernelyg angažuota ties neigiamais dalykais? Šiaip ar taip, smagu sutikti šią dainą albume, nes ji atneša kažkokių naujų spalvų.

8/10

14. Gypsy


Madonna sukūrė dainą „La Isla Bonita“ išreikšdama čigoniškai kultūrai pagarbą, regis, jos pėdomis seka ir Lady Gaga, kuri tiesiog sukūrė dainą „Gypsy“ – tikrai gero skambesio daina, kuri galbūt net verta būti hitu ir singlu. Ji neapkrauta bereikalingais sunkiais klubiniais skambesiais, turi ritmą, o pradžioje skamba kaip baladė, kuri lūžta ir perauga į popsinę dainą. Man patiko.

9/10

15. Applause


Dainą „Aplodismentai“ jau buvau pristatęs atskirai, bet tai yra paskutinė daina paprastojo CD versijoje ir pirmasis singlas bei vaizdo klipas iš viso albumo. Daina pateisina savo skambesį ir nusako viso albumo „Artpop“ bendrą energetiką. Iš pradžių galbūt skamba sunkokai ir ne visada patinka, tačiau kaip ir daugelis Lady Gagos singlų, klausantis ne vieną ir ne du kartus, turi hipnotizuojančio ir norisi sugrįžti. Aišku, „Applause“ yra viena geriausių dainų albume, tačiau, deja, ne Lady Gagos karjeroje.

9/10

Apibendrinsiu labai trumpai. Albumas „Artpop“ tikrai nėra tas albumas, kurį norėčiau turėti savo dainų kolekcijoje, bet joje yra gana pretenzingai įdomių sąskambių, naujas Lady Gagos užmojis, sakyčiau, netgi iššūkis, kuris ne kiekvienam „prieinamas“. Albumo vidurkis iš mano vertinimų – 6.7 balo.


Jūsų Maištinga Siela

Moters portretai paveiksluose





Sveiki,

Tikriausiai ne man vienam patinka tapyti. Ir tapyti moteris. Tai kažkoks mistinis ir nepaaiškinamas ritualas. Sausio pirmoji yra kaip tik ta puiki diena, kai galvoju įsigyti drobę ir pasidaryti eskizą. Moters, žinoma. Noriu per šį mėnesį ką nors nutapyti. Tai baisiai malonus dalykas. Kol ieškojau kokių nors idėjų ar spalvų, detalių savo eskizui, pagraibiau keletą moters portretų – taip pat baisiai įdomių. Atsiprašau, kad kūriniai neidentifikuoti, tai būtų atėmę baisiai daug laiko. Bet pasigrožėti galima ir be autorių bei pavadinimų. Visokiausių laikotarpių, formų, dailės srovių. Pasižiūrėkime:
































Jūsų Maištinga Siela