Filmas: "Purvas" / "Filth"

Sveiki,

Atradęs daugiau laiko ir noro filmams, pažiūrėjau kino juostą „Purvas“ (Filth) (2013), kurį režisavo škotų režisierius Jon S. Baird, pastarasis tikriausiai sukūrė pačią purviniausią filmą savo karjeroje. Tai juosta, kuri pasakoja apie Škotijos „sostinėje“ Edinburge vykstančius nešvarius policininkų žaidimėlius, o tiksliau apie farą vardu Briusą, kuris gyvena paskendęs savo iliuzijų ir haliucinacijų pasaulyje ir sunkiai išgyvena šeimos netektį. Tai filmas pilnas grubios ir netašytos kalbos, seksualinių nešvankybių, alkoholio ir narkotikų, - žodžiu beveik visko, kas griauna harmoningą žmogaus gyvenimą ir jį luošina dvasiškai.

Nors filmas ir purvinas, tačiau jis gan įdomus, turintis savito režisūrinio braižo ir bent jau man asmeniškai buvo panašus į tokius kino filmus kaip antai „Traukinių žymėjimas“, „Reikalai Briugėje“ ar „Pikokas“. Bene didžiausia laime yra šiame filme sutikti aktorių James McAvoy, labiau žinoma iš tokių filmų kaip „Atpirkimas“, „X menai“, „Ieškomas“, tačiau tai bus tikriausiai vienas iš jo ryškiausių vaidmenų karjeroje, išties gera vaidyba, charizmatiškas ir kartu destruktyvus vaidmuo atskleidžia aktorinius meistriškumus.

Filmas nėra toks, kuris nuteiktų harmoningam seansui, bet juo įmanoma mėgautis, kadangi siužetas pakankamai išvystytas, kitaip sakant, „su idėja“. Be pagrindinio aktoriaus man patiko tos lengvas ir ironiškas, sakytume, „Tarantiniškas“ požiūris į žmogaus skaudulius, jo luošinimą, toks pasakojimas visada lieka efektingas ir įdomus, bet tokių filmų prisižiūrėjus galima tikrai imti žavėtis bohemiškuoju (iš blogosios pusės) gyvenimu. Filmas „Purvas“ – tai žmogaus apsileidimas, savo gyvenimo paleidimas erozijon, kuri vyksta oksiduojant beveik visiems socialinės terpės sukeltoms priklausomybėms – seksą, alkoholį, narkotikus ir savigraužą, kurie gyvenimą paverčia tuščią, kad kartais belieka iš to apkrauto purvo tik pasišaipyti, ką ir daro filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalas amžinai" / "Marija Kalas" / "Callas Forever"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Marija Kalas“, kai kur verčiamas „Kalas amžinai“ (Callas Forever) (2002), kuri 2010 metais buvo rodoma ir „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Marija Kalas“. Nors iš kino kritikų filmas nesulaukė gerų vertinimų, tačiau kino žiūrovams visgi filmas paliko neblogą įspūdį. Iš pradžių ilgai dvejojau, ar žiūrėti filmą, kuriame nėra atkurta tikroji Marija Kalos, o siužetas sukurtas iš fikcijos, apie jos bandymą prieš mirtį susigrąžinti didžiąją sceną, bet po ilgų dvejonių visgi nusprendžiau pažiūrėti ir... nepasigailėjau.

Nors iš pradžių filmas rutuliojosi sunkokai, Jeremy Irons‘as čia vaidino homoseksualą, kuris blaškosi tarp savo asmeninio gyvenimo ir noro prikelti savo kolegę Mariją Kalas antram gyvenimui, kuri baigia užsidariusi nuo pasaulio merdėti depresijos liūne. Ilgai įkalbinėjama galiausiai Kalas ryžtasi „Karmen“ projektui, tačiau čia prasideda didžioji kova tarp tikrojo dainavimo ir fonogramos – kas yra balsas ir talentas, ar teisinga apgaudinėti žmones senesniais įrašais? Marija Kalas vėl pajunta kūrybingumą, tačiau net ji supranta, kad tikrasis balsas jau prarastas ir jo prikelti nepavyks... Dideli dvasiniai išgyvenimai susiję ne tik su prarasto balso smūgiu, bet ir atėjusios senatvės susitaikymu – žmonės sensta ir jie išeina iš savo „geriausių formų“. Tai gan lėtas filmas, bet toli gražu ne sausas, pilnas noro ir troškimų įžiebti aistros gyvenimui, prisiminti jaunystę, bet šalia nuolat eina depresyvios spalvos, nostalgija ir praradimų skauduliai.

Manau, kad tai vykęs filmas, ir nesuprantu, kodėl kritikai „čiuožė“ ant šio kūrinio. Manau, kad per fikciją pavyko užčiuopti tiek Marijos Kalos gyvybingumą, gležnumą, didybę ir eleganciją – tam visai nereikėjo atkartoti Marijos Kalas biografinių žingsnių – gal dėl to ir rūstinosi kritikai, nežinau. Aišku, šio filmo pažiba tikrai nėra J. Irons, nors ir jis geras, visa energetika ir išraiška buvo sutelkta į Marijos Kalas aktorę Fanny Ardant, kurią puikiai prisimenu iš puikaus Ozon‘o miuziklo „Aštuonios moterys“. Tiesą sakant, per visą filmą negalėjau nuleisti nuo jos akių ir tik po filmo suvokiau, jog aktorė tiesiog buvo nepakartojama tiek jausmingumu, tiek puikiais „banguoto charakterio“ šuoliais. Filmas gan graudokas, nes bėga laikas, dūžta likimai, negalima pakartoti to, kas jau seniai praėjo, todėl gaila, kad tikros legendos turi pasitraukti iš scenos. Visos liaupsės ir pagyros puikiajai Fanny Ardent, kuri ištempė visą filmą – tai tikrai nuostabus ir įtikinamas vaidmuo.

Filmas patiko taip pat, gal šedevru nepavadinčiau, bet buvo įdomus ir atskleidžiantis Marijos Kalas charakterio interpretacijas. Žavi juosta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogas senelis" / "Jackass Presents: Bad Grandpa"

Sveiki,

Šiandien užėjo toks „durnumas“ ir nutariau pažiūrėti ką nors iš serijos „linksmiau“ ir pataikiau ant paskutiniu metu tikru hitu tapusios kino juostos „Blogas senelis“ (Bad Grandpa) (2013). Šį nešvankų ir beprotišką juostą sukūrė dar didesni pamišėliai – „Jackass“ komanda, kuri savo darbais įrodė, kad yra ne tik nutrūktgalviai, bet ir tikri bepročiai. „Blogas senelis“ nėra ta kino juostą, kurią derėtų rodyti jaunimui, bet būtent šis filmas ir pasiglemžia paauglius ir vaikus dėl savo „uždrausto vaisiaus“ sindromo. Filmas pilnas senuko nešvankybių, blogo auklėjimo pavyzdžių, už kurių slepiasi hiperbolizuotas sarkazmas iš „gerų taisyklių“ laikymosi, auklėjimo kanonų ir šiaip iš paties davatkiško ir perdėtai teisingo požiūrio į šeimos santykius.

Man asmeniškai filmas nebuvo toks įtikinamas kaip „Jackass“ žiaurūs pokštai, kadangi pats senelis filme ir anūko santykiai buvo akivaizdžiai pritempti prie falšyvo. Per visą filmą mane stebino tik žmonių reakcijos, kurios, pasirodo, ir buvo vienintelis nesuvaidintas dalykas, nes didelė dalis situacijų buvo filmuojama iš paslėptų dėžių su tikrais gatvės praeiviais, striptizo šokėjais ir t.t. Filmas panašus į legendinę, tačiau jau išnykusią laidą „VRS kamera“. Tiesa, o ir ne visi pokštai pasirodė man juokingi, tačiau esama jame tikrai puikių ir vykusių situacijų, bet didelis perspaudimas iš senelio amplua man ir pasirodė šiek tiek falšyvumo, kuris atrodė iš serijos „kažką ne kažką“.

Aišku, jei į gyvenimą žiūrite pakankamai sveikai, mėgstate juodąjį humorą, tada, manau, galite drąsiai pažiūrėti „Blogą senelį“, bet tai tikrai nėra itin vykusi komedija, kurią norėtųsi „priglausti“ savo kinotekoje. Kitaip sakant, žiūrėti galima, bet reikia tinkamai ir nusiteikti, bet ir to kartais gali neužtekti. Senelio ir anūko nuotykiai kelyje gali kitiems tapti tikra juoko iškrova, tačiau manęs šis filmas pernelyg nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMdb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Gatvė: pats sau personažas

Sveiki, mielieji,

Vakar ėjau tuščia gatve. Joje nieko nebuvo. Pamaniau, kad tai tuščias knygos puslapis, kurį dera užpildyti veikėjais, keistais susitikimais, avarijomis, juodų kačių perbėgimais per gatvę, sudaužytu pieno buteliu, o galgi net cypiančiu partrenktu šunimi, paauglių bučiniais ir barniais iš trečio aukšto praviro lango. Bet joje nieko nebuvo. Tik aš. Vienintelis šio puslapio personažas, o galgi net visos knygos. Aš. Telpantis į vieną sakinį.

„Jis mąstydamas nuėjo gatve“. Be avarijų, kačių, bučinių ir barnių.

Pabaiga. Sakyčiau, labai laiminga pabaiga.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Donžuanas" (Don Žuanas) / "Don Jon"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Donžuanas“ (Don Jon) (2013), kuri yra debiutinis garsaus Holivudo aktoriaus Joseph Gordon-Lewitt kaip režisieriaus filmas. Kad garsūs aktoriai vis drąsiau ir dažniau imasi režisieriaus kėdės, tą mes matome masiškai, bet ne taip viskas paprasta kada tenka savo režisuotame filme tupinėti ir už kadro, ir prieš kameras. „Šviežias režisierius“ ne tik režisavo, bet ir sukūrė šiame filme pagrindinį vaidmenį, į savo komandą pasikviesdamas tokias šiuolaikiniame kine geidžiamas aktores kaip sekso bombą Scarlett Johansson, puikiąją Julianne Moore ir Anne Hatheway...

Kino kritikai palankiai sutiko debiutinį filmą, tad suskubau apsižiūrėti, kuo visgi ši juosta gera. O pasirodo Joseph Gordon-Lewitt‘as turi įdomių užslopintų seksualinių fantazijų, kurias visai įdomiai realizuoja ir apie jas pasakoja „Donžuane“. Iš esmės siužetas gan paprastas, netgi primityvokas – mergišius „tusovčikas“ susidomi seksualia blondine ir tampa jos šuniuku, kai anksčiau nuo savo nosies nematydavo toliau nei per plaštaką. Filme gvildenamos seksualinės priklausomybės, lyginimai tarp pornografijos ir realaus sekso. Apskritai filmas labai jaunatviškas, turintis nemenkos sarkazmo dozės. Ypatingai J.G. Lewitt‘as nebijo ironizuoti seksualinio gyvenimo su religija, atskleidžia paprastas kasdienines realijas – laptopų priklausomybė, elgesys kelyje už vairo ir t.t. Šaunu, kad režisieriui ir aktoriui pirmas blynas toli gražu neprisvilo, pasakojimo tempas ir forma patiko, filmas neatrodė be reikalo užtęstas. Nors filme daug gundymo, erotinių kadrų, bet jie vienaip ar kitaip pateikiami gan nepigiai ir nebanaliai, tačiau ir nesunkia depresine forma.

Filmas taip pat, nepasakyčiau, kad nustebino, jis įdomus, tačiau labiau tiko kaip pramoginio tipažo. Labai nustebino penkiasdešimtmetės J. Moore amplua, kuri, regis, negalėtų su S. Johansson dalyvauti grožio konkurse, tačiau atrodė kaip visada nepriekaištinga ir daug jaunesnė nei jos amžiaus moterys. O ir donžuano romanas su „pilka pelyte“ atrodė įdomus reikalas. Apskritai filmas gan vykęs, atmosfera, pasakojimo potėpis, manau, kad Lewitt‘ui dar reikėtų ir ateityje prisėsti prie režisieriaus kėdės, ir sukurti dar kažką, nes manau, tobulėjimui taip pat jam yra daug vietos.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela