107 metų Malaizijos gyventoja nori ištekėti 23 kartą

Ji dar gyvena santuokoje, tačiau jau ieško naujo vyro: 107 metų Malaizijos gyventoja Vok Kundor (Wook Kundor) nori ištekėti 23 kartą, nes baiminasi, kad dabartinis, gerokai jaunesnis jos vyras gali ją palikti dėl jaunesnės moters, praneša agentūra AFP.

"Neseniai pradėjau jaustis nesaugi, - sakė V. Kundor laikraščiui "Star". - Aš žinau, kad esu sena moteris. Mano kūnas jau ne jaunos moters, kuri gali kiekvieną traukti".

Musulmonė prieš ketverius metus ištekėjo už 70 metų jaunesnio savo nuomininko. Šios vestuvės tada sulaukė didelio dėmesio. Šiuo metu vyras savanoriškai gydosi nuo priklausomybės narkotikams.

V. Kundor bijo, kad jis ją paliks, kai tik pasveiks.

M.S.

Nesmagus incidentas "Čili Picoje" arba kaip norėjosi žiebti į dantis

Sveiki mielieji, kaip gyvenate? Seniai berašiau sava ranka, kadangi turiu jau mokslų ir veiklos, o dar ir savo beletristiką norisi rašyti, tai laiko dar papildyti šį saitą nelabai atsiranda, todėl maitinu jį straipsniais iš interneto, manau, pasiskaitote ir randate, ką nors įdomaus. Ką tik pažiūrėjau filmą „Troją“, tai prisėsiu sakau, ir ką nors pablevyzgosiu. Kažkaip po tokio filmo esu labai karingai nusiteikęs, o dar labiau, kai sulauki visokių pasipriešinimų iš „siaurapročių“ pasaulio. Kaip anądien, kai eilinį kartą sėdėjom „Čili pica“ ir kramsnojome firmines piceles ir gėrėme metalo rudį skaidančią „Coca – Cola“, kitapus sėdėjo jauni vaikinai su panelėmis. Tai ir prasidėjo, nes iš karto subjuro man nuotaika, kai išgirdau jų nešvankias ir pilnas smerktinumo kalbas apie kitokius žmonės. Viskas prasidėjo nuo „pederastų“, bent taip pastarieji įvardijo homoseksualų pasaulio atstovus. Jauni vaikinai taip pasigardžiuodami tyčiojosi iš jų ir save kėlė prieš paneles, kad net pyktis žiežirbom spragėjo mano smegenyse. Negaliu pakęsti, kai aplinkui vyksta tokios baisios neteisybės. Žodžiu, berneliai pūtėsi prieš panelės, keldami savo suvytusį vyriškumą, plius aptarinėdami Shakiros klipą, kuris ėjo tiesiai prieš nosį. Berneliai tik ir aptarinėjo garsenybę, kad ji neva lenta, neturinti papų ir t.t. Panelės aiškiai santūriai tyli, leidžiasi nuostabiai apžavėtos berniukų „Tauškalais“ ir užvertusios galvas, žavisi jų nuostabiais padrikais protais. Nežinau, ant kiek mergina turi būti kvaila ir buka, kad žavėtųsi būtent tokiais paršais, kurie moterį suvokia tik tai per papus ir per dar vieną vietą, nesakysiu per kokią. Tąkart pasibaisėjau vaikinų kalbomis, požiūriu ir mentalitetu, kuris nieko nesiskiria nuo apspangusio ir musmirėmis prisirijusio primato, kuris težino tris funkcijas: esti, šikti ir papisti. Aišku, susinervinau ir nebegalėjau net valgyti savosios picos, nes dar kartą pamatai, kokie avigalviai supa tave dieną ir naktį. Galbūt toks nendartalietis gyvena antrame aukšte, virš tavęs. Negana to, kol laukėme sąskaitos, dar pasiklausiau jų kalbos apie Petrą Gražulį, tokiems idiotams, šis visiškai senas kriošena, sovietinių laikų triusikų guma, dar vis atrodo Dievas ir teisėsaugos tvarkytojas. Kurgi ne, bereikėjo tik ir užspringti ten man su visa pica ir tuo mazutiniu „Caca – Cola“. Nežinau, kokie jus supa žmonės, ir kokie jūsų požiūriai apie teisingumą, kitoniškumą, bet pasisaugokite, nes vieną dieną, jei turėsiu automatą kišenėje, emocijoms užplūdus galiu nebesusivaldyti ir jį išsitraukti. Negaliu ir nenoriu pernešti to smerkimo, pašaipų ir patyčių, kuri yra nukreipta prieš kitus žmones, kurie negali ir neturi jėgų apsiginti. Žinau, nesu kažkoks supermenas ir negaliu užstoti savo siaurais pečiais visų nuskriaustųjų, bet norisi bent į dantis žiebti, kad kepenys atšoktų tokiems ir bent kartą nukristų tas perdėtas vyriškumas, kuris jau ten smirdi parūgomis ir fekalijomis. Galbūt pasirodžiau opus ir netolerantiškas kitų netolerantiškumo atžvilgiu, bet kažkaip negaliu likti abejingas. Juk šiaip ar taip tolerancija žiaurybėms ir abejingumas skiriasi. Su tuo reikia kovoti ir kuo greičiau, nes vieną dieną nespėsite nei apsidairyti, kaip gyvenimas pats užlips ant sprando ir gerai, ir smagiai išdulkins protą.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Uma Thurman

Dabar ji atrodo labiau savimi pasitikinti nei kada nors iki šiol. Kino ikona, žurnalų viršelių veidas, dviejų vaikų mama, subrendusi moteris, skaudžiai išgyvenusi dvejas skyrybas ir vis tiek sugebėjusi pasakyti: "Meilė niekur nedingsta. Aš vis dar myliu tuos, kuriuos mylėjau anksčiau, netgi jei pamačiusi juos pereinu į kitą gatvės pusę." Pirmoji Umos Turman (Uma Thurman) santuoka 1990 m. su aktoriumi Gariu Oldmenu (Gary Oldman) tęsėsi vos pusantrų metų. Uma troško tokios šeimos kaip jos tėvų: kur vyravo tarpusavio supratimas bei ištikimybė. Kai būdama 20-ies ji ištekėjo už 32 metų Gario, mergišiaus ir lėbautojo, ji tikėjosi, jog meilė padarys stebuklą. Garis manė, jog žmona įsitrauks į jo orgijas su marihuana, tačiau Uma jam virė daržovių sriubą, mat vargšą vyrą kankino ne tik žalingi įpročiai, bet ir gastritas. Ji parsiveždavo vyrą iš policijos areštinės, kur šis dažnokai pakliūdavo kokiame nors bare sukėlęs skandalą. Garis ėmė nekęsti savęs ir dar labiau Umos - už tai, kad ji atleisdavo jam viską ir net nepakeldavo balso. "O jūs galėtumėte gyventi su angelu? - ironiškai teisinosi žurnalistams po skyrybų. - Aš nesugebėjau būti jos vertas." Antrasis bandymas 1998 m. Uma ištekėjo už Etano Houko (Ethan Hawke). Ši sąjunga, o tiksliau - jos žlugimas paliko dar vieną gilų randą jos širdyje. Kaip ir su pirmuoju vyru, su Houku aktorė taip pat susipažino filmavimo aikštelėje. Romanas su modelio išvaizdos aktoriumi peraugo į šešerių metų santuoką ir du vaikus - dukrą Maya Ray (gim. 1998 m. liepos 7 d.) bei sūnų Levoną Roaną (gim. 2002 m. sausio 15 d.). Houkas, mažiau paklausus aktorius už Umą, daugiau laiko praleisdavo namuose. Viskas baigėsi tuo, kad jis užmezgė romaną su vaikų aukle Rajana Šouhjūz (Ryan Shawhughes). (Dabar jiedu susituokę, turi dukrą.) Etanas vėliau parašė romaną "To Karuna" (antrasis Umos vardas) ir savo režisūriniame debiute "Čelsio sienos" jai skyrė vieną iš vaidmenų. Uma dėl išdavystės niekada nesmerkė Etano viešai. Ji buvo auklėjama budizmo dvasia ir visada žiūrėjo į gyvenimo negandas filosofiškai. Solidūs verslininkai Po dviejų "kino santuokų" aktorė kaip ugnies vengė artimų santykių su kolegomis. Ją patraukė solidesni vyrai: 2004 Turman užmezgė draugystę su viešbučių savininku Andrė Balašu (Andre Balazs) ir susitikinėjo su juo porą metų. 2007 spalį spauda pranešė, kad U. Turman susižadėjo su keturiasdešimtmečiu finansininku ir filantropu Arpadu Bjusonu (Arpad Busson), kuris garsėjo ilgalaikiais santykiais su modeliu Ele Makferson (Elle Macpherson), su kuria susilaukė dviejų sūnų. Uma šią žinią paneigė ir pasakė, jog jiedu neturi jokių vedybinių planų.Pasaulis mažas. Bjusonas gimė prancūzų verslininko Paskalio Bjusono ir anglų aristokratės Florens Harkurt - Smit, britų spec. tarnybų agento dukters, šeimoje. Jos sesuo Džoana buvo psichodelikų tyrėja. Džoana turėjo ilgalaikį romaną su psichodelinės revoliucijos ideologu ir vienu iš transpersonalinės psichologijos pagrindėjų Timočiu Liriu (Timothy Leary), kurį prezidentas Niksonas pavadino "pavojingiausiu Amerikoje žmogumi". Kitaip tariant, Timotis buvo "LSD guru". Arpado Bjusono teta Džoana susipažino su Liriu, kai šis pabėgo į Šveicariją, nes JAV jį nuteisė kalėti už narkotikų propagandą. Per stebuklą Liriui pavyko su padirbtu pasu patekti Šveicarijon. Ten 8 dešimtmečio pradžioje Liris ir Džoana po dviejų pažinties savaičių susituokė atlikdami okultinį ritualą. Kai Šveicarija atsisakė dengti Lirį, jiedu pirmiausiai išvyko į Vieną, paskui į Afganistaną, ten ir buvo suimti amerikiečių antinarkotinės policijos. Džoana buvo neoficiali Lirio žmona, o viena iš jo penkių oficialių žmonų 7 dešimtmečio viduryje buvo Nena fon Šlebriugė (Nena Birgitte Caroline von Schlebrugge), būsimoji Umos Turmos motina.T. Liris buvo pirmasis Umos motinos vyras. Pora išsiskyrė, nes Timotis gyveno nerealiame - narkotikų - pasaulyje. Nena susirado kitą guru: Umos tėvas Robertas buvo pirmasis amerikietis, įšventintas į Tibeto vienuolius. Jis bendravo su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Uma užaugo šeimoje, kurioje tai, kas aristokratiška, derėjo su nonkonformizmu, ultramadinga - su dvasiniais dalykais, europietiška - su tuo, kas amerikietiška. Umos senelis prūsų aristokratas baronas Karlas von Šlebriugė gyveno kartu su gražuole manekene baroniene Bridžita Holmkvist (Birgit Holmquist), būsimąja Umos močiute, Stokholme. Bridžitos grožis gerai žinomas Švedijoje - 1930 m. ji pozavo nuogos moters skulptūrai, kuri ir šiandien pasitinka laivus Smygehuko uoste šalia Treleborgo miesto. Jų dukra Nena sulaukusi 16 metų jau puikavosi ant "Vogue" viršelio. Beje, su minėtu Timočiu Liriu Umos motiną Neną supažindino Salvadoras Dali. Būtent Lirio paveikta, Nena susidomėjo psichologija ir iki šiol dirba psichoterapeute.Umos tėvas. Taigi antrasis Nenos vyras, tapęs Umos ir trijų jos brolių tėvu, buvo Robertas Turmanas, Kolumbijos universiteto Religijotyros fakulteto dekanas, budizmo studijų profesorius, pirmasis amerikietis, įšventintas į budistus. Jo istorija taip pat verta atskiro pasakojimo.Ponas Robertas - teatro aktorės ir "Associated Press" redaktoriaus, taip pat dirbusio ir JTO vertėju, sūnus. Baigė Harvardą, menotyros studijas. 19 metų vedė Kristof de Menil, milijardinio palikimo paveldėtoją: jos motina garsėjo savo šiuolaikinio meno kolekcija ("Menil Collection"), kurios pagrindu Hiūstone atidarytas muziejus, taip pat valdė kompaniją "Schlumberger Limited", kuri ir šiandien užsiima naftos telkinių paieška.Robertas Turmanas galėjo tapti vienu turtingiausių pasaulio žmonių, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Kai buvo 20 metų, jam nutiko nelaimė: keldamas automobilį mechaniniu domkratu, Robertas išsidūrė akį. Ši trauma (Turmano akis protezuota), jį paakino gana netikėtoms išvadoms.Jis pažvelgė į gyvenimą kitomis akimis tiesiogine šių žodžių prasme. Robertas išsiskyrė su Kristof ir penkeriems metams išvyko ieškoti tiesos į Turkiją, Iraną ir Indiją.Ten jis priėmė budizmą ir tapo pirmuoju istorijoje budistų vienuoliu JAV. Savo dvasinio mokymosi metu jis susidraugavo su kitu studentu Tenczinu Gjamzcho, žinomu kaip keturioliktasis dalailama. Jie draugauja iki šiol, o Robertas - didžiausias budizmo entuziastas Amerikoje, Tibeto namų įkūrėjas Niujorke. Savo dukrą Umą jis pavadino Indijos deivės garbei.Begalybės ženklasUmos vardu Indijoje pavadina mergaites deivės Sati, Šyvos žmonos, kuri puolė į ugnį, kai tėvai atsisakė ją išleisti už Šyvos, garbei. Uma naujojoje reinkarnacijoje gimė jautresniems tėvams, kurie ją, jau vardu Parvati, maloniai išleido už Šyvos.Sutapimas tai ar ne, tačiau Umai Turman artima begalybės idėja."Aš supratau, kad kritimas dar nėra finalas. Dešimtis kartų maniau, jog mano karjera baigta. Nesėkmės atrodė kaip mirties dvelksmas. Tačiau po daugelio bandymų, sėkmių, kritimų, netekčių, profesinių ir asmeninių, tu suvoki, kad gyvenimas nesibaigė. Pasikankini, tačiau susidoroji. Gali tris mėnesius išgulėti lovoje, bet anksčiau ar vėliau tau teks iš jos atsikelti."Kaip deivė Sati, Uma Turman ne kartą kilo iš pelenų. Ir karjeroje, ir asmeniniame gyvenime.

M.S.

Kalbos kilmės problema

Ši informacija labiau skirta besimokantiems ar bestudijuojantiems lietuvių kalbą.

Kalbos kilmės problema žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba? Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug kalbų? Tai klausimai, į kuriuos mėgino vienaip ar kitaip atsakyti ir nežinomi visokių mitų bei legendų kūrėjai, ir garsūs filosofai, rašytojai, kalbininkai.

Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu. Pavyzdžiui, viename Biblijos Mozės I knygos skirsnyje sakoma, kad dievas davęs visiems daiktams pavadinimus, o kitame — atvirkščiai, kad pirmajam žmogui dievas parodęs visokius gyvius ir tas žmogus juos pavadinęs. Vienoje estų liaudies pasakoje pasakojama, kad kartą senas išminčius uždėjęs ant ugnies katilą su vandeniu. Vanduo pradėjęs kaisti, gurgėti, virti ir šnypšti. Tada senis pasiuntęs šauklius, kad jie jam sukviestų visas tautas. Ir pagal tai, kada atvykdavusi kuri tauta, ji gaudavusi kalbą, panašią į tą garsą, kurį sukeldavęs katile vanduo (todėl vienos tautos ėmusios švilpti, kitos — šnypšti, trečios — gurgėti). Estai buvę tokie mitrūs, jog jie atėję anksčiau už kitas tautas. Todėl senis juos išmokęs kalbėti taip, kaip jis pats kalbėjęs.

Nors tokie mitai yra žmonių fantazijos vaisius ir nieko bendra neturi su tikrąja kalbos kilme, tačiau jie įdomūs kaip savotiški senovės žmonių mėginimai atskleisti kalbos, tos ryškiausios žmogiškosios savybės, atsiradimo paslaptį.

Pirmieji, kurie bandė moksliškai spręsti kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų filosofai. Jie šią problemą siejo su bendra pažinimo teorija, su klausiniu, koks yra santykis tarp žodžio ir juo žymimo daikto, tarp žodžio garsinės struktūros ir jo reikšmės. Vieni iš jų (vad. analogistai) tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi tų daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Kiti (vad. anomalistai) — priešingai: manė, kad daiktų pavadinimai esą žmonių susitarimo rezultatas. Žymiausias analogistų atstovas buvo filosofas Heraklitas iš Efeso (VI—V a. pr. m. e.), o anomalistų — Demokritas iš Abderos (V—IV a. pr. m. e.). Pastarasis atmetė analogistų tvirtinimus, kalbos dieviškosios kilmės hipotezę ir materialistiškai aiškino pavadinimų atsiradimą.

Senovės graikų filosofų pažiūros kalbos kilmės klausimu buvo įtakingos ir vėlesniais laikais. Ypač didelio populiarumo susilaukė garsų pamėgdžiojimo, arba onomatopėjinė, teorija. Šios teorijos šalininkai aiškino, kad kalba atsiradusi žmogui pamėgdžiojant įvairius išorinio pasaulio garsus (vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t.). Pagrindą tokiai teorijai davė tai, kad visose kalbose iš tikrųjų yra onomatopėjinės kilmės žodžių (pvz., liet. miaukti, pypsėti, vok. Kuckuck, angį. cuckoo, pranc. coucou „gegutė" ir kt.). Tačiau šiai teorijai, kurios daugiau ar mažiau laikėsi garsus XVII —XVIII a. pradžios vokiečių filosofas ir matematikas G.Leibnicas, žymūs XIX— XX a. lingvistai V.Humboltas, Š.Baly,prieštarauja keletas

aplinkybių. Visų pirma tai, kad pamėgdžiojamųjų žodžių kalbose yra palyginti nedaug. Antra, būtiniausias, žmogaus egzistencijai reikalingiausias sąvokas (tokias, kaip akmuo, diena, duona, saulė, vanduo, žemė ir pan.) reiškiantys žodžiai nerodo jokių garsų pamėgdžiojimo žymių. Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip iš onomatopėjinių garsų kompleksų galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas reiškiantys žodžiai. Pagaliau ketvirta, išorinio pasaulio garsams pamėgdžioti reikia labai išlavėjusio šnekos aparato, o tokio pirmykštis žmogus dar negalėjo turėti.

Kita populiari, iš antikinių laikų paveldėta kalbos kilmės teorija — jaustukinė, arba emocinė. Jos šalininkai kalbą kildino iš jausmažodžių, arba jaustukų, kuriais pirmykštis žmogus reikšdavęs skausmą, džiaugsmą, baimę ir kt. emocijas. Tie jaustukai ilgainiui įgavę simbolinę reikšmę ir šitaip virtę tam tikro žmonių kolektyvo vartojamais žodžiais. Jaustukinės teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ruso, garsus XIX a. anglų gamtininkas Č.Darvinas, kalbininkai H.Šteintalis, A.Potebnia ir kt. Tačiau šiai teorijai galima padaryti bemaž tuos pačius priekaištus kaip ir onomatopėjinei, būtent: jaustukinių žodžių kalbose yra mažai, būtiniausias žmogui sąvokas reiškiantys žodžiai neturi jaustukinės kilmės požymių, be to, sunku taip pat įsivaizduoti ir abstrakčių žodžių atsiradimą iš jaustukų.

Naujesniais laikais pasirodė ir daugiau įvairių kalbos kilmės teorijų bei hipotezių. Pavyzdžiui, XIX a. antrojoje pusėje filosofų L.Nuarė ir K.Biucherio buvo sukurta vad. „darbo šūksnių" teorija, pagal kurią kalba atsiradusi iš pirmykščių žmonių darbą lydėjusių sušukimų. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O.Jespersenas iškėlė „originalią" hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo bei žaidimo („Die Sprache entstand als ein Spiel", — rašė jis).

Visų čia suminėtų teorijų bei hipotezių svarbiausias trūkumas tas, kad jos kalbos atsiradimo problemos nesieja su paties žmogaus kilme ir žmonių pirmųjų kolektyvų susidarymu. Tuo tarpu kalba yra visuomeninis reiškinys, nes nėra kalbos be visuomenės ir atvirkščiai — nėra visuomenės be kalbos.

Svarbiausi metodologiniai kalbos kilmės problemos sprendimo principai yra tokie: 1) kalbos kilmė negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme; 2) kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo ir 3) kalbos kilmės negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Tam, kad būtų galėjusi atsirasti kalba, visų pirma reikėjo atsirasti pačiam žmogui, t.y. reikėjo jam išsiskirti iš gyvulių pasaulio. Biologinės tokio išsiskyrimo, o kartu ir kalbos atsiradimo prielaidos buvo: priekinių galūnių atsipalaidavimas ir vaikščiojimas stačiomis, atitinkamas smegenų ir šnekos padargų išsivystymas, o socialinės — primityvių gamybos įrankių gaminimas ir kolektyvinis darbas, sukėlęs poreikį bendrauti.

Remiantis paleontologijos (t.y. mokslo, tiriančio senųjų organizmų iškasenas) duomenimis, manoma, kad maždaug prieš milijoną metų tam tikrose žemės vietose bandomis gyvenusi labai išsivysčiusi beždžionių rūšis — australopitekai (lot. austrais „pietinis", gr. „beždžionė"). Jie šliaužioję žeme, jau naudojęsi priekinėmis galūnėmis ir galėdavę paimti įvairius daiktus, taip pat turėję gana dideles smegenis, bet dar nemokėję gaminti darbo įrankių. Vėliau (vad. kainozojinės eros ketvirtajame periode) gyvenusios kitos beždžionių rūšys — pitekantropai, sinantropai, neandertaliečiai, kurie, sprendžiant iš jų skeletų iškasenų, jau mokėję gaminti primityvius darbo įrankius ir vaikščioti stačiomis. Jie, ypač neandertaliečiai, kaip tik ir buvę žmogaus (homosapiens) pirmtakai, beždžionžmogiai.

Tie beždžionžmogiai sugebėję ne tik gamintis iš akmens, kaulo ir medžio primityvius darbo įrankius, bet ir ištarti tam tikrus artikuliuotus garsų kompleksus, kurie ilgainiui kaskart vis labiau ir labiau buvę įprasminami ir, dažnai kartojami, virto pirmykštės kalbos elementais. Iš štai maždaug prieš 50 000 metų, akmens amžiaus (neolito) pabaigoje, jau gyvenę dabartinio tipo žmonės, kurie turėję gerai išvystytas smegenis, abstrakčiai mąstė ir mokėję šnekėti.

Mokslas dar negali tiksliau nustatyti, kaip ir kada atsirado kalba, juo labiau atsakyti į klausimą, kokia ji buvusi pradinėje savo kūrimosi stadijoje, nes šią stadiją nuo mūsų laikų skiria šimtai tūkstančių metų. Remiantis įvairių mokslo šakų (kalbotyros, paleontologijos, antropologijos, archeologijos ir kt.) duomenimis, galima tiktai nustatyti, kokioje Žemės geologinės istorijos eroje ir kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis turėjo atsirasti žmogiškoji kalba.

Nėra abejonės, kad pirmykštė kalba, susikūrusi daugybės šnekos aktų pagrindu, buvo primityvi ir skurdi, nepasižymėjo nei raiškos priemonių gausumu, nei įvairumu. Tiktai vėliau, per šimtus tūkstančius metų pamažu tobulėjant darbo įrankiams ir plečiantis žmogaus mąstymui, kalba darėsi vis turtingesnė ir įvairesnė bendravimo ir minčių reiškimo priemonė.

Su klausimu, kaip atsirado kalba, glaudžiai susijęs ir kitas klausimas — ar ji atsirado vienoje kurioje žemės rutulio vietoje, ar keliose? Į šį pastarąjį klausimą taip pat nelengva atsakyti. Tačiau daugelis mokslininkų linkę pritarti vad. poligenezės (gr. „daug" + „kilmė") teorijai, t.y. kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Jeigu ji būtų atsiradusi vienoje vietoje (monogenezės teorija), tada sunku būtų paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.

Lietuviškas filmas nemiršta ir krizės metu!

Prieš savaitę Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodęs ilgai lauktas režisieriaus Gyčio Lukšo vaidybinis filmas „Duburys“, sukurtas pagal Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko to paties pavadinimo romaną, šiemet varžysis dėl „Oskaro“ apdovanojimo 82-ą kartą rengiamame Amerikos kino akademijos konkurse, "Geriausio filmo užsienio kalba" kategorijoje.

Tokį sprendimą rugsėjo 11 dieną priėmė specialusis atrankos komitetas, susidedantis iš septynių iškilių Lietuvos kino menininkų, pirmininkaujamas žinomo dokumentininko, režisieriaus Audriaus Stonio. „Duburys“ – tai „pirmas ryškus pasakojimas apie tai, ką sovietmetis padarė su žmogaus siela ir kūnu,“ – pastebėjo A. Stonys, pasidžiaugdamas, kad, jo nuomone, talentingas ir įdomus režisierius G. Lukšas grįžo į kiną po ilgos tylos, o naujasis filmas subrandintas tiek turinio, tiek formos prasme. Duburys“ – tai dramatiška, ekrane nespalvota, tačiau emociškai labai spalvinga juosta, narpliojanti, kino kritikės Auksės Kancerevičiūtės žodžiais, „egzistencinius žmogaus gyvenimo prasmės, o gal ir beprasmybės klausimus“. Tai filmas apie sovietmečio nykumos palaužtą žmogų, kurio likimas liko nepastebėtas. Siekiant išsaugoti tų laikų unikalumą ir autentiškumą, filme aktoriai prabyla lietuvių ir rusų kalbomis.Filmą kūrė stipri kino profesionalų komanda: operatorius Viktoras Radzevičius, nufilmavęs ne vieną Algimanto Puipos, Arūno Matelio, visus Romo Lileikio filmus; sovietmečio aplinką detaliai rekonstravo kino, teatro ir televizijos dailininkas Augis Kepežinskas, filmo garsus ir muziką komponavo Romualdas Fedaravičius ir Kipras Mašanauskas. Surinktas ir puikus aktorių ansamblis. Be žinomų mūsų kino ir teatro aktorių Jūratės Onaitytės, Valentino Masalskio, Eglės Mikulionytės, Vladimiro Jefremovo, suvaidinusių epizoduose, du iš trijų pagrindinių vaidmenų buvo patikėti rusakalbėms aktorėms iš Ukrainos – Jevgenijai Varenicai ir Oksanai Borbat. Pagrindinį filmo personažą Juozapą Gaučį įkūnija kine debiutuojantis lietuvių aktorius Giedrius Kiela, jo motiną – Diana Anevičiūtė. „Duburyje“ sukurti aktorių vaidmenys buvo įvertinti šiemetiniuose „Sidabrinės gervės“ kino apdovanojimuose – Oksana Borbat pripažinta geriausia pagrindine aktore, o Vladimiras Jefremovas ir Jūratė Onaitytė tapo geriausiais antrojo plano aktoriais. Filmą sukūrė „Studija 2“ bendradarbiaudama su Lietuvos kino studija. „Duburiui“ gimti prireikė net 4 metų. Prieš tiek laiko prasidėjęs nuo idėjos šiandien jis pasiekė ekranus. „Kūrėme juostą dar ekonominio klestėjimo metais, nors ir tada buvo nepatogu, kad Kultūros ministerijos skiriamas finansavimas išbarstomas per keletą metų. Pats filmavimas truko 42 dienas. Filmavome Anykščiuose, Klaipėdoje ir Vilniuje, sostinėje ypač daug laiko praleidome Subačiaus gatvėje esančioje Misionierių ligoninėje“, – pasakojo vienas iš filmo prodiuserių Arūnas Stoškus. Filmui „Duburys“ iš valstybės biudžeto buvo skirta beveik 2 mln. litų – apie 70 proc. viso kino juostos biudžeto. Rugpjūčio pabaigoje, beveik savaite anksčiau nei Lietuvoje, įvyko „Duburio“ pasaulinė premjera: sovietmetį prisimenanti kino drama buvo 4 kartus parodyta tarptautinio Monrealio kino festivalio programoje „Žvilgsnis į pasaulio kiną“. Lapkričio viduryje ją išvys Kairo tarptautinio kino festivalio žiūrovas, o gruodį juosta keliaus į Niujorką, Šiuolaikinio meno muziejų „MoMa“, kur dalyvaus Lietuvių kino dienose. Iki šių metų spalio 1 dienos angliškai titruota „Duburio“ kopija atsidurs Los Andžele, kur, tikimasi, sulauks atidaus Amerikos kino akademijos profesionalų dėmesio.

www.delfi.lt

Vienerių metų mergaitė laukiasi

Daktarai buvo šokiruoti, kai ištyrė, kad vienerių metų mergaitė savo pilve nešioja kūdikį, rašo TheSun.co.uk. Medikai sunerimo, kai mažosios Kang Mengru iš Kinijos pilvas pradėjo didėti.Gydytojai atliko tyrimus ir išsiaiškino, kad pilvo didėjimo priežastis – embrionas.Jie mano, kad kinė laukiasi savo parazitinio dvynio.Mergaitė šiuo metu laukia operacijos, per kurią embrionas bus pašalintas.

Ale kai pagalvoji, juk pasaulis išprotėjęs...

Paimta iš www.alfa.lt

M.S.

Kapinių vandalės nebus baudžiamos

Esu pritrenktas ir be žodžių. Suprantu, kad turi būti pagarba ar bent jau abejingumas, bet taip kaip elgėsi šios paauglės, man pasidarė baisu. Tiesiog įdėdu youtube vaizdelį ir "Lietuvos ryto" straipsnį. Tegul viską pasako tikri įvykiai. Ir atkreipkit dėmesio, kad niekas joms nieko negali padaryti, nes jos nepilnametės. Tai klausimas, ką žmogus Lietuvoje gali padaryti su tokiomis?

Marijampolės policija išaiškino paaugles, kurios kapinėse vartė kryžius, spardė antkapius, skynė gėles, nusišlapino ant kapo ir keikėsi. Savo vandalizmą jos nufilmavo mobiliuoju telefonu, įrašą veliau internete paskelbė vienas jų draugas. Paauglės nebus traukiamos baudžiamojon atsakomybėn, nes už kapų niekinimą gali būti baudžiami asmenys, sulaukę 16 metų. Už savo atžalų išpuolį atsakys jų tėvai. Policija vakar nustatė, kad senosiose miesto kapinėse siautėjo Petro Armino vidurinės mokyklos moksleivės: aštuntokė Brigita, septintokė Deimena ir 14 metų Viktorija. Pirmosios dvi jau apklaustos, Viktorija dabar išvykusi pas savo motiną į Angliją. Policijos apklaustos merginos tikino, kad būtent Viktorija buvo vandalizmo iniciatorė, šlapinosi ant kapų ir reikalavo, kad tą pati darytų ir draugės. Į kapines jos buvo atėjusios maždaug prieš dvi savaites. Policija vandales rado atpažinusi vaizdo klipe populiarioje interneto vaizdų portale YouTube.com. Į viešumą iškilus skandalui, vaizdo klipas buvo išimtas. Iki išimant filmuotą vandalizmo akto medžiagą „Wandales“, joje buvo matyti, kaip pseudonimais „Asistentė“, „Dešinioji rankelė“ ir „Mafijos galva“ prisistatančios merginos siautėja kapinėse. Beje, pristatydamos savo filmuką, jo autorės perspėjo, jog klipe esantys vaizdai gali šokiruoti. Iš pradžių nufilmuota, kaip šviesiaplaukė paauglė įnirtingai lankstydama išvertė ir paliko gulėti kryžių, vėliau kita mergina iš kito kapo išrauna ir sviedžia gėlę, praeidamos merginos spardo antkapius, o viena jų nusišlapina ant kapo. Paauglės drąsiai filmuoja viena kitos veidus, šnekasi tarpusavyje suvalkiečių tarme, juokiasi ir keikiasi. Vos pasklidus žiniai apie internete esantį vaizdo klipą, jis dingo. YouTube.com sistema praneša, kad vaizdą ištrynė jį įdėjęs asmuo. Dėl šio viešai pasirodyto nusikaltimo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, į pagalbą pasitelkę Lietuvos kriminalinės policijos biurą, buvo pradėję ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 312 straipsnį - „Kapo išniekinimas". Maksimali, už šį nusikaltimą numatyta bausmė, yra laisvės atėmimas iki trejų metų. Tačiau Suvalkijos paauglės bausmės išvengs, nes nes už kapų niekinimą gali būti baudžiama nuo 16 metų. Dabar už savo atžalų išpuolį atsakys jų tėvai.

Šiandien, rugsėjo 7 dieną, bus kalbama apie tai!

Neseniai Lietuvą pašiurpinęs trijų paauglių „pasilinksminimas” kapinėse, kur nepilnametės merginos niekino kapus, o galiausiai viena iš jų ant jų ir nusišlapino, nepaliko abejingų. Visuomenė pasmerkė ne tik jas, bet ir jų neprižiūrėjusius tėvus. Vyriausiajai iš merginų šiuo metu keturiolika, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nė viena iš jų už savo veiksmus negali atsakyti teisme. Kaltė už paauglių elgesį prislėgė tėvus. Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas ir dar nėra aišku, kokia bausmė laukia jaunųjų vandalių gimdytojų. Tačiau kaip jaučiasi merginų artimieji, visuomenėje vadinami blogais tėvais, o kartais net apšaukiami asocialiais? Pirmoje TV3 pokalbių laidoje „Be grimo” šį vakarą 19.40 val. išskirtinis pokalbis su vienos iš merginų motina. Raudodama motina prisipažins: „Aš nebežinau, ką man daryti. Kur man kreiptis. Aš bijau išeiti į gatvę”. Moteris atvirai papasakos, ką išgyvena jos šeima, prislėgta dukros poelgio ir aplinkinių paniekos. Kapinių vandalėmis pramintų merginų istorija nėra išimtis. Šokiruojanti paauglių tendencija iššaukiamai elgtis, smurtauti ir visa tai užfiksavus talpinti internete toliau plinta. Apie tai šį vakarą ir kalbės naujos TV3 laidos „Be grimo“ vedėjos Nomeda Marčėnaitė ir Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Į viešumą vis dažniau iškyla paauglių padaryti ir jų pačių užfiksuoti nusikaltimai, kuriais nedangstydami savo veidų jaunuoliai, ko gero, didžiuojasi ir drąsiai platina internete. Ruošiantis laidai internete rasti paauglių „filmukai” šokiravo pačias laidos vedėjas. Paaugliai, engiantys vieni kitus, niokojantys svetimą turtą. Labiausiai visą kūrybinę grupę ir vedėjas prislėgė kol kas beveik niekam nematytas vaizdelis. Vos pasirodęs internete jis netrukus buvo iš jo pašalintas, jame paaugliai spardo senyvą moterį. Maža to, daro tai vidury baltos dienos, po mokyklos langais. Kas nutiko Lietuvos paaugliams? Kaip paauglius bausti? Kaip bausti tėvus? Atimti vaikų globą, o vaikus apgyvendinti internatuose? Kaip suvaldyti paauglius internete? Į šiuos klausimus atsakymus bandys rasti nauja televizijos laida.

M.S.