Sveiki mielieji, šiandien noriu jums pristatyti Sauliaus Tomo Kondroto romaną „Žalčio Žvilgsnis“. Nors romanas rašytas 8 dešimtmečio pabaigoje ( apie 1979m.), jis turi išlaikęs įdomią savo fabulą, prilygstančią nūdienos rašytojams, o gal kai kuriuos ryškiai aplenkdamas. Išties susidomėjau šia knyga, ją įsigijau ir perskaičiau, kad vėl ir vėl įgaučiau vis įvairesnę ir platesnę lietuvių literatūros supratimą. Paimdamas visada naują autorių, niekada nežinai, ko iš jo tikėtis ir ką jo kūryboje atrasi. Panašiai nutiko ir šį kartą. Ir vis nepaliauju stebėtis, kaip stipriai veikia ir pakeičia žmogų ir jo pasaulėžiūrą skaitymas. Kiekviena knyga – penki kilogramai išminties ir nuovokos. Grįžtant prie romano, galiu paminėti, kad jis skyla į dvi dalis, visai kaip Jurgos Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“. Nors knyga aprėpia vienos giminės tąsą, ji išties skiriasi tie fabula, tiek siužetu, bet ne pagrindine mintimi. Pirmojoje knygos „Žalčio žvilgsnis“ dalyje kalbama apie Meižio gyvenimą. Bene vienas įspūdingiausių dalykų pavaizduotų romane – laidotuvės ir jų papročiai, mirusiojo valios pildymas. Ir dabar ryškiai prisimenu, kad senolio lavonas tampomas girtų žmonių minioje, plaunamas degtine ir dar nešamas į pirtį. Mirties dvelksmas slypi visame romane kaip koks velnias su trišakiu. Skaitant lengva pajusti būsimą herojų, veikėjų tragišką lemtį. Visas romanas ir eina iki to, kol veikėjas išnyksta, jis miršta, jo nebelieka tik gilus skaitytojo apmaudas: „Aha, vis dėlto baigėsi taip...“ Nors romane vaizduojami senieji laikai, kada vyko didieji sukilimas prieš caro ir gubernatorių pakalikus, bet apie šį kontekstą autorius išties įtaigiai ir įdomiai nupasakoja, kad tu įsisupi į tuos įvykius ir pats dalyvauji valstiečių veiklos pogrindyje. Antroji romano dalis išties įspūdinga, įspūdinga ir tai, kad ne viską suvokiau ir aprėpiau, nes labai greitai besikeičiantys išvartyti siužetai tiesiog neleido tinkamai įsijausti. Buvo kilusi mintis net mesti romaną į šoną ir nebeskaityti, bet kažkas neleido sustoti. Čia yra jau skonio reikalas ir kiekvienas į šį „patiekalą“ sureaguos skirtingai. Apie paties romano stilistiką taip pat nieko blogo negaliu pasakyti. Stilius nėra labai paprastas ir nėra sudėtingas, skaitosi lengvai. Jaučiasi, kad rašyta vyro ranka, o ne moters. Nežinau, jei kas duotų man romaną be autoriaus, perskaitęs laisvai galėčiau pasakyti, kas parašė, autoriaus lytis visada išsiduoda kūryboje. Tiesa, romane vietomis buvo įdomių minčių, kada sustodavau ir net pagalvodavau, kaip įdomiai ir originaliai ji išreikšta. Gaila, kad mūsų nepasiekia tolesni autoriaus kūriniai. Tuometinė sovietų valdžia uždraudė Kondroto kūrybą, dėl jo „pabėgimo“ į vakarus, ir visa jo beletristika buvo išimta iš knygų lentynų. O gaila, nes autorius paliko ne tokį jau mažą pėdsaką lietuvių literatūroje. Reikėtų prisiminti „Kentauro herbo giminė“, kuri tuometinėje epochoje iš pradžių nebuvo suprasta. O žvelgiant iš šios dienos taško, viskas aišku ir gražu. Taigi, „Žalčio žvilgsnis“ nepasirodė labai įspūdingas romanas, bet sakau, buvo verta skaityti, susipažinti ir suprasti. Kad ir kur tu beeitum, žmogau, kad ir ką tu bedarytum, žmogau, tave visada seks Rojaus gundančio žalčio akių žvilgsnis.
Maištinga Siela
