Visus su Helovynu ir su Vėlinėm!!!

Mielieji, sveikinu jus su "užsienietiška" švente! Linkiu šią dieną išsigąsti ir pašiurpti, kvailioti ir pokštauti, kad rytoj, susikaupimo ir mirusiųjų dieną, galėtumėte aplankyti savo artimus kapinėse. Šiandien nuostabiai šaltas rytas, o man karštą, todėl bute atsidariau langą ir vilkėdamas storą chalatą žiūrėjau į Vilnių. Noriu išeiti ir gerai pasivaikščioti. Kažkodėl tokiomis akimirkomis suprantu, kad labai myliu savo Vilnių ir šis miestas jau tapo mano dalimi, o aš jo, nors "Vilniečio" vardo kitų akyse kažin ar užsitarnavau. Bet labai svarbu nors rudeniop pajusti Vilniaus miesto gatvę ir magiją. Tos senos gatvės, namai, beveik nuogi medžiai ir troleibuso laidai su balandžiais tiesiog varo nostalgišką meilės priepuolį Vilniuj. ir pagaliau atostogos nuo mokslų, per šią laisvą savaitę esu suplanavęs "pasikultūrinti": apsilankyti parodose, kine, aplankyti nacionalinę dailės galeriją, dar kartą pastovėti ant Gedimino pilies bokštų, įlįsti į vieną kitą bažnyčią, knygyną ir šiaip kur nors sudalyvauti. Galiausiai gyvenu Vilniuje, bene aktyviausiame pagal kultūrą rytų Europos mieste, norisi ne tik gyventi bet ir gaudyti kultūros trupinius, nes viskam susemti nebūtų nei laiko, nei pinigų! Juk krizės metu KULTŪRA tampa prabanga, kurios beveik negalima leisti. Ketinu rytoj aplankyti Jurgos Ivanauskaitės kapą, uždegti žvakutę ir prietemose pasivaikščioti po žvakių ir paminklų jūrą. To linkiu ir Jums visiems, Mielieji.

Jūsų Maištinga Siela

Kaip prievartavimas tampa tarsi Macdonald'o Bigmec'as

Moterų kūnai tapo karo mūšio lauko dalimi, skelbiama naujoje „Amnesty International“ ataskaitoje. Prievartavimas ir lytinis smurtas nėra tik šalutinis karo produktas – šios priemonės naudojamos kaip tikslinga karinė strategija, rašoma joje. Iš ankstesniųjų šimtmečių pažįstami beatodairiški prievartavimai ir plėšikavimai moderniuose konfliktuose virto suplanuotu priešo palaužimo įrankiu. „Amnesty International“ savo ataskaitoje pavyzdžiais mini tebesitęsiančius karinius konfliktus Kolumbijoje, Irake, Sudane, Čečėnijoje, Nepale ir Afganistane, tačiau lytinės prievartos naudojimas karo strategijoje siekia ankstesnius dešimtmečius.

Karo grobis

Sisteminis moterų prievartavimas Bosnijoje, 200 tūkst. išniekintų moterų Bangladešo nepriklausomybės kare 1971-aisiais, japonų siautėjimas per 1937-ųjų Nankino okupaciją – praėjusiame amžiuje pavyzdžių nestinga. Kas verčia ginkluotus karius – tiek nacionalinių armijų, tiek nereguliariosios kariuomenės vyrus – pulti civiles moteris ir vaikus? „Amnesty International“ atstovė Gita Saghal BBC teigia, kad būtų klaida manyti, jog prievarta prieš moteris yra seno kaip pasaulis „karo grobio“ dalis arba būdas patenkinti lytinį alkį. “Etniniuose konfliktuose lytinė prievarta dažnai tampa priemone agresoriams įtvirtinti savo socialinę kontrolę ir perbraižyti tautines sienas. Moterys yra laikomos bendruomenės globėjomis ir atsinaujinimo šaltiniu. Taigi jei viena grupė nori kontroliuoti kitą, jie apvaisina kitos bendruomenės moteris, nes tą laiko būdu sunaikinti priešišką bendruomenę“, - sako G.Saghal. Organizacijos “Gydytojai be sienų” („Medecins Sans Frontieres“) ataskaitoje teigiama, kad pirmą kartą lytinė prievarta kaip karo ginklas panaudota praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. „Bosnijoje sisteminis žaginimas panaudotas kaip tautinio valymo strategijos dalis, - rašoma jame. - Moterys buvo prievartaujamos, kad gimdytų serbų vaikus“. Ta pati taktika buvo pasitelkta Pakistano armijos „labai strategiškame puolime“ per Bangladešo nepriklausomybės karą 1971-aisiais, sako G.Saghal: „Jie sakydavo: priversime jus gimdyti pendžabų vaikus“. Šitaip tikimasi susilpninti priešiškos tautos vientisumą. „Amnesty International“ šiemet apkaltino Sudano vyriausybę palaikančius ginkluotus džandžavydų būrius, kurie Darfūro regione masiškai prievartavo moteris, kad nubaustų, pažemintų ir užvaldytų ne arabų kilmės grupes. Dėl puolimų moterys ir vaikai bėga iš namų, bendruomenės išyra ir plinta tokios ligos kaip AIDS. Lytinė prievarta taip pat naudojama destabilizuoti bendruomenėms ir skleisti baimei, teigiama „Amnesty International“ ataskaitoje. Kolumbijoje priešiškos grupuotės prievartauja, luošina ir žudo moteris bei mergaites, kad primestų „baudžiamuosius elgesio kodeksus ištisiems miesteliams ir kaimams“ bei sustiprintų savo kontrolę.

Nebaudžiami nusikaltimai

Lytinės prievartos naudojimas karo strategijoje nėra naujas reiškinys, tačiau dokumentuoti jis imtas tik neseniai – pirmiausia Kongo demokratinėje respublikoje, Kolumbijoje ir Sudane, sako G.Saghal. Netgi pasibaigus konfliktui jame dalyvavusios šalys nenori tirti veiksmų, kurie dažniausiai vertinami kaip individualūs prieš moteris nukreipti karo nusikaltimai, o ne karo strategija. Neretai konfliktų metu žlunga teisingumo sistema - valstybė būna nepajėgi bausti prievartautojus. Kitur moterys nenori skųsti savo užpuolikų, bijodamos viešos gėdos. Tarptautiniai teismai nagrinėjo kelis atvejus Ruandoje ir Bosnijoje, kur Fokos miestelyje musulmonės moterys buvo atiduotos į sekso vergiją, tačiau didžioji dalis prievartautojų lieka nenubausti. 200 tūkst. vadinamųjų „komforto moterų“, kurias japonai 1928-1945 metais jėga paėmė į kareivių sekso vergovę, atstovai iki šiol kovoja dėl kompensacijos. Pasak G.Saghal, moterys iš Korėjos, Kinijos, Taivano, Filipinų, Malaizijos ir Rytų Timoro buvo žiauriai priverstos užsiimti prostitucija, o ne savo noru kolaboravo su japonų okupantais. Ir nesvarbu, ar į moterį įremiamas ginklas, o po to ji išprievartaujama, ar išvežama į sekso vergiją – lytinė prievarta palieka žymę ne tik jai, bet ir visai bendruomenei. „Išgyvenusios prievartą patiria emocinę kančią, psichologinę žalą, fizinius sužalojimus, ligas, socialinį pasmerkimą ir daugybę kitų pasekmių, kurios sunkina jų gyvenimą“, - rašoma „Amnesty International“ ataskaitoje. - Moterų gyvenimai ir jų kūnai pernelyg ilgai buvo nepripažintomis karo aukomis“.

Lietuvoje viešintis Visarionas pranašauja šiandieninės civilizacijos griūtį

Lietuvoje viešintis dvasinis mokytojas, prieš 17 metų Krasnojarsko krašte įsikūrusią ekologinę gyvenvietę vadina naujos civilizacijos lopšiu, kuri išgelbės žmoniją, kai dėl kokio nors lemtingo šiuolaikinės technikos gedimo ims griūti dabartinė. Anot Visariono, užtenka, kad visoje planetoje dingtų elektra, ir Žemėje prasidės pragaištingas karas. Žmonės, pasidalinę į grupuotes, kaip senaisiais viduramžiais kovos dėl vietos po Saule, tačiau šiuolaikiniais ginklais. Todėl kalbos apie įvairias pasaulio pabaigas turi racionalų grūdą.

Naujos civilizacijos užuomazgos – gamtoje

Visarionininkai, arba Paskutiniojo testamento bažnyčia, laikomas vienas iš kontroversiškiausių Naujųjų religinių judėjimų. Jos įkūrėjas 47 metų Sergejus Toporovas į Sibirą su pasekėjais atsikraustė 1991 m. Šiuo metu jų yra apie 5 tūkst. Jie gyvena maždaug 30-tyje per kelis šimtus kilometrų viena nuo kitos nutolusiose gyvenvietėse. Pats Visarionas gyvena taigos glūdumoje, bendruomenės rankomis statytoje gyvenvietėje, kuri vadinama Saulės miestu. Čia gyvena apie 200-250 žmonių. Norintiems į ją pakliūti, tenka išlaikyti bendruomenės egzaminą – užduodami klausimai, po kurių sprendžiama, ar bus leidžiama čia apsigyventi. Pats S. Toporovas kadaise buvo milicininkas, laisvalaikiu tapantis paveikslus. Šiuo metu kaip pagrindinius savo amatus Visarionas įvardija staliaus darbą ir tapybą. Bent vieno amato privalo išmokti visi jo bendruomenės nariai. Prie Tiberkulio ežero įsikūrusiame ekologiniame kaime, kuriame gyvena ir Visarionas, bendruomenės nariai dėvi pačių siūtus drabužius, valgo maistą, kurį patys užsiaugina, patys statosi namus ir griežtai nevalgo mėsos. Anot Visariono tai būtina, norint tobulėti dvasiškai, mat mėsa žmogų pripildo grubios energijos, dėl kurios žmogus labiau linkęs į agresiją. Pagrindinė bendruomenės taisyklė – būti geram. Atvykėliai namus statosi savo lėšomis arba priimami gyventi pas jau įsikūrusius žmones. Taigoje gyvenanti bendruomenė turi bendrą iždą, kitose gyvenvietėse žmonės patys nusprendžia, kaip tvarkys finansus. Labai dažnai kaupiamas bendras iždas sveikatos reikmėms. Nors Visarionas teigia, kad jo bendruomenėje gyvenantys žmonės daug sveikesni ir serga labai retai, nes gyvena santarvėje su savimi, bent jau dantis taisyti tenka. Bendruomenės dvasinis lyderis patikino, kad vaistais gydytis čia leidžiama, tačiau jų esą prireikia retai.

Ar bendruomenė, pripažįstanti natūrinį ūkį ir pinigus naudojanti tik todėl, kad negali visiškai izoliuotis nuo aplinkinio pasaulio, turi ateitį? Visarionas įsitikinęs, kad tai civilizacijos žingsnis ne atgal, bet pirmyn. „Ar galima civilizaciją, kurioje žmonės vis labiau serga, vadinti teisinga?“, – tikino sibirietis. Paklaustas, dėl kokių priežasčių žmonės čia atvažiuoja, dvasinis vedlys tikino, kad jie tikrai nebėga nuo problemų, nes taigoje problemų daugiau. Ten reikia mokytis save nugalėti, čia to nereikia. „Tai galimybė surasti pačią didžiausią problemą, nuo kurios žmogus paprastai bėga“, - tikino Visarionas. Bendruomenėje stengiamasi gyventi taip, kad žmonės kuo mažiau priklausytų nuo civilizacijos gėrybių. Ne visur netgi yra įvesta elektra. Kita vertus, žmonės gaminasi saulės baterijas. Prireikus pinigų, kad pasipildytų atsargas žiemai, visarionininkai parduoda savo amatų gaminius bei stato medinius rąstinius namus svetimiems. Didžioji dalis bendruomenės – buvusi inteligentija, kuri kadaise nežinojo, kaip laikyti kirvį, tačiau dabar visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Mat pagal Visariono mokymą, dvasinis tobulėjimas neatskiriamas nuo rankų darbo ir kūrybos. Knygos, laikraščiai, radijas, televizija čia nedraudžiami, tačiau tokiems dalykams beveik nelieka laiko – išgyventi taigoje nelengva, visą laiką atima kasdieniai darbai.Vaikams, jeigu jie nelanko valstybinės mokyklos, o mokomi bendruomenės viduje, istorija dėstoma praleidžiant karų laikotarpius, tačiau akcentuojant tai, ką žmonija sukūrė gero. Esą mokyti pozityvių dalykų naudingiau. Išvykstančio studijuoti jaunimo į kitus miestus yra, tačiau vienetai. Neretai jie grįžta atgal ir nebenori daugiau keliauti už bendruomenės ribų.

Žmogus negimęs kentėti

Visarionas tikino, kad jokių tikėjimo ritualų čia nėra. „Visos praktikos – tik žaidimas. Dvasiniam tobulėjimui ritualai neturi jokios įtakos. Kita vertus, pats žmogus negali tobulėti vienas, jis tai daro tik kontaktuodamas su kitais. Reikia, kad visus klausimus spręstų visi, kaip lygus su lygiu, nelaukdami nurodymų iš viršaus. Pirmiausiai žmogus turi mylėti gyvenimą, nieko iš jo nereikalaudamas. Mieste tai neįmanoma. Tuose narvuose žmonės nebendrauja, todėl reikia kurti kitokį gyvenimą“, - teigė Visarionas. Anot dvasinio mokytojo, jo bendruomenė – vienintelė vieta Rusijoje, kuri plečiasi. Naujagimių prieaugis čia 6-7 kartus viršija mirštamumą. „Dauguma turi po 6 ir daugiau vaikų. Moterys nebijo gimdyti, nes jaučiasi saugios, mato, kad vyrai čia stabilūs“, - teigė Lietuvoje viešintis vyras. Anot jo, pažangą pastebėjo net vietinė valdžia ir dabar esą jiems nebekaišo pagalių į ratus. Kaip puikų rinkėjų potencialą šią bendruomenę mato politikai, tačiau, anot Visariono, žmonės paprastai nebalsuoja. Esą kaip galima balsuoti už žmogų, kurio nepažįsti. Anot Visariono, žmogaus paskirtis – nuolat keisti jį supančios materijos struktūrą. „Kai mes apie ką nors mąstome, mes keičiame aplinką savo energiją ir taip paliekame atspaudą. Žmogus, apdainuodamas plytą, galį priversti ją kvepėti rožėmis. Niekas kitas negali taip paveikti realybės. Žmogus savo siela nuolat gausina jausminio pasaulio apvalkalą. Tačiau egoizmas, kuris buvo duotas kaip organizmo apsauga, peržengė visas įmanomas ribas ir žmogų pradėjo valdyti sąmonė. Kada tai įvyko? Kai žmogus viską ėmė vertinti naudos sau matu. Tai visų karų priežastis. Kai žmogus minimalizmuos savo egoizmą, jis vėl galės keisti realybę, o jo kūnas gyvens daug ilgiau“, - tikino Visarionas. Anot jo, tiek šiandieninė katalikybė, tiek pravoslavų tikėjimas labiau politika nei dvasinis mokymas. Tuo tarpu žmogus turi išmokti džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, o ne nuolat kentėti amžino gėrio vardan. „Krikščionybės mokymas turi labai mažai šaltinių – tik Naująjį testamentą, o klausimų labai daug. Kita vertus, prieš 2 tūkst. metų žmonėms buvo galima palikti tik žinią apie Dievą, kuris myli visus. Tolimesni aiškinimai sugriautų žmonių kanonus, o tai tuo metu buvo neįmanoma. Todėl buvo duoti tik orientyrai. Vėliau reikėjo išvystyti mokymą, tačiau visi aiškino vertybes savaip. Galiausiai iš jų liko tik fantazijos ir Karalystė pati save suskaldė. Rytų mokymai yra įdomesni. Jie labiau geranoriški, atviresni, turi mažiau dogmų“, - teigė Visarionas. Anot jo, Vakarų civilizacija žūsta, nes ji nesveika. Ne veltui žmonės čia nenori gimdyti. Ir įvairios kalbos apie vis kitokias pasaulio pabaigas taip pat atsirado ne veltui. Žmonijos iš tiesų laukia dideli nemalonumai. Todėl esą reikia spėti sukurti naują civilizaciją, kuri puoselėtų naujas vertybes.

Drakulos "vaikai" gyvena šalia mūsų

Kiek istorijų apie mirtingų moterų ir vampyrų meilę mums pripasakojo literatūra ir kinas - nesuskaičiuosi! Įdomiausia, kad tai ne romanistų išmonės - šiuolaikiniai drakulos gyvena tarp mūsų. Amerikos vampyrų tyrimo centro direktorius daktaras Stivenas Kaplanas papasakojo apie pažintį su tikrų tikriausiu vampyru, kuris ir šiandien gyvena Italijoje.

Kraujo troškulys

“Prisiekite Biblija, - ji čia, ant stalelio, - kad niekam niekada nepasakysite mano pavardės. Sutikau su jumis susitikti ir papasakoti apie save tik todėl, kad noriu kuo greičiau padaryti galą kvailoms kalboms apie mus, vampyrus. Dėl tų plepalų ir siaubo filmų mes priversti kaip kažkokį gėdingą dalyką slėpti tai, kuo skiriamės nuo likusių žmonių. Tai, už ką mes jau daug amžių esame persekiojami. Laikas baigti tas nesąmones. Juk žmonės sugebėjo atsikratyti išankstinio nusistatymo dėl seksualinių mažumų, raupsuotųjų, sergančiųjų AIDS. Mes, kaip ir jie, mutantai, gal net gamtos klaidos, o gal reliktinės ar naujos būtybės.” Pasak daktaro, taip pasakojimą pradėjo vienas pirmųjų vampyrų S.Kaplano dosjė, jaunai atrodantis 40-metis elegantiškas sinjoras, ir šiandien gyvenantis Apeninų pusiasalyje, Italijos Umbrijos provincijoje, nedidelio miestelio municipaliteto darbuotojas.Jis turi nuostabų akmeninį dviejų aukštų namą, statytą XIX a. pabaigoje, kurį supa išpuoselėtas vynuogynas. “Vynas - tai žemės kraujas”, - įsitikinęs šeimininkas. Namas įrengtas skoningai, bet prabanga akių nebado. Juodu, neabejotinai brangiu kostiumu vilkintis vyras net neslepia mėgstąs kraują. “Aš geriu kraują, - pareiškė jis daktarui, - nes tai man suteikia neregėtą pasitenkinimą, jo išgėręs jaučiu jėgų antplūdį. Po šio ritualo jaučiuosi atjaunėjęs ir net neabejoju, jog gyvensiu dar labai ilgai. Kiekviena kraujo porcija nepaprastai paaštrina mano pojūčius, leidžia stipriau džiaugtis gyvenimu, justi jį visomis kūno poromis.

Vampyrizmas - dovana?

Vampyrizmas - tai ypatinga, reta dovana, kurią turįs supratau dar vaikystėje. Pamenu, kaip slapta sėlindavau į virtuvę, čiupdavau šviežios mėsos gabalus ir, pasislėpęs nuo virėjos, godžiai čiulpdavau. Mane už tai bausdavo, net lupdavo, bet aš nesilioviau. Jau užaugęs supratau, kad vampyrizmas pasireiškia vos kūdikiui gimus. Šią dovaną turintis mažylis krimsčioja motinos krūtį, vos prie jos prigludęs, - jam reikia ne tik jos pieno, bet ir kraujo. Vaikų darželyje, kai kuris nors iš draugų nusibrozdindavo ranką ar koją, aš puldavau prie jo ir laižydavau žaizdą. Kraujas turi fantastišką, stebuklingą galią. Jis labai padidina seksualinę potenciją, išgėręs kraujo aš gaunu galingą erotinį užtaisą, spinduliuoju tokius fluidus, kad bemat tampu traukos centru, - tiek moterims, tiek vyrams, todėl turiu daug draugų. Bet svetimas kraujas man padeda ne tik šioje srityje. Aš visada puikiai mokiausi, turiu neblogų literatūrinių gabumų, piešiu, groju keliais muzikos instrumentais. Aš nieko nepuolu ir nežudau. Kad jausčiausi geros formos, man tereikia kelių lašų šviežio kraujo per savaitę, - ir artimi mano draugai su malonumu man jo duoda. Visą kitą laiką maitinuosi kaip ir visi.

Draugai - “donorai”

Taip, tam tikru atžvilgiu savo draugus galiu vadinti donorais. Bet jie tai daro savo noru. Dar daugiau: ir jie jaučia malonumą. O viskas vyksta taip. Turiu peiliuką, kuriuo padarau nedidelę įpjovą kakle, pripuolu prie žaizdelės lūpomis, švelniai krimsčiodamas šiek tiek ją praplečiu ir pradedu gerti stebuklingą, iš proto varantį skystį. Negaliu žodžiais perteikti, kokius stulbinamus pojūčius jaučiu, bet ir mano draugas juos jaučia - palaima abipusė! Tokie, kaip aš, niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, čia nėra jokios patologijos. Bet ne visiems taip pasiseka gyvenime kaip man. Vampyras, kuris negali reguliariai patenkinti šio poreikio - gauti šviežio kraujo, kurį aplinkybės priverčia ilgai kęsti alkį, tampa nervingas, agresyvus, neranda sau vietos. Pasitaiko, kad kai kurie net ima puldinėti žmones, - ir tik tam, kad krimstelėtų jiems į kaklą ir nurytų kelis lašus kraujo. O žmonės išsigąsta, negali suvokti, kad nieko bloga neįvyko, kad jų gyvybei pavojus negresia. Jei jie suprastų mūsų poreikius, nebūtume pelnę tokios prastos reputacijos. Žmonės užmiršo, kad Juozapas iš Arimatėjos po lašą surinko dievišką nukryžiuoto Jėzaus kraują į šventąją Gralio taurę. Nuo tada rasti ją ir priglusti lūpomis - kiekvieno krikščionio svajonė. O bažnyčioje šventinama duona - Kristaus kūnas, raudonas vynas - jo kraujas, ir jį geria kiekvienas nuoširdžiai tikintysis, taip priartėdamas prie Dievo malonės, prie aukštesniojo proto.

Ar tai paveldima?

Žmonės mus laiko šėtono išperomis, kurių vieta - pragare, bet juk tai kvailystės! Štai aš tikiu Dievą, einu į bažnyčią, laikausi visų apeigų. Tiesa, jei žmogus prisivalgė svogūnų ir česnakų, jo kraujas tampa netinkamas vartoti, ir turi praeiti maždaug dešimt dienų, kad jis apsivalytų nuo nemalonaus skonio ir kvapo. O kraujo kokybė save gerbiančiam vampyrui labai svarbi - štai aš, pavyzdžiui, niekada negeriu gyvulio kraujo - juk tai tas pats, kaip vietoj tikros kavos gerti miežinę. Paskanauju ir kavos, bet labiau mėgstu raudonąjį vyną. Apskritai man patinka viskas, kas natūralu - medžiai, akmenys, gėlės, gražios sveikos moterys. Esu vedęs, žmona mane myli, viską žino, reaguoja normaliai, nors, tiesa, bijo gimdyti: o jei vaikai irgi bus vampyrai?! Žinoma, didžioji dauguma mano draugų ir pažįstamų net nenutuokia apie mano tikrąją esmę - įsivaizduoju, kaip jie supanikuotų sužinoję, kad aš - vampyras! Giminaičiai taip pat nieko nežino. Informuoti tik patys artimiausi, patys intymiausi draugai - mano “donorai”. Dar viena kvailystė, kad mes, vampyrai, bijome dienos šviesos. Aš dieną jaučiuosi normaliai, tik vengiu tiesioginių saulės spindulių. Bet ir tai galima paaiškinti: ultravioletinių spindulių žalą supranta vis daugiau žmonių. Prisiminkim istoriją: juk ir Egipto faraonai, Europos aukštuomenė, visų laikų aristokratai visada vengdavo itin aktyvios Saulės energijos, - ir teisingai darė. Mes elgiamės taip pat, juolab kad porfirija šito iš manęs reikalauja, antraip pasijusiu blogai. Bet kas čia ypatinga? Juk yra daugybė kaulų, odos, vidaus ligų, kuriomis sergant nerekomenduojama ilgai būti saulėje. Aš sergu lengva šios ligos forma, tad galiu daug sau leisti”.

Nieko nepadarysi - liga yra liga. Laimė, ji neužkrečiama.

Australijos mokykloje moksleiviams uždrausta glėbesčiuotis

Vienoje Australijos pradinėje mokykloje vyresniems berniukams ir mergaitėms uždrausta glėbesčiuotis ir kitaip rodyti susižavėjimą, o šis administracijos sprendimas turi tapti geru pavyzdžiu jaunesniems moksleiviams, antradienį sakė tos mokyklos direktorė. Pietinio Adelaidės miesto Largso įlankos mokykloje, kurioje praeitą savaitę prasidėjo naujieji mokslo metai, iškilo klausimas dėl berniukų ir mergaičių "netinkamo elgesio", sakė direktorė Julie Gale. "Nustatėme griežtas elgesio normas 6-7 klasių moksleiviams, kurie laikomi pavyzdžiu mūsų jaunesniems moksleiviams", - sakoma J.Gale naujienų agentūrai "The Associated Press" atsiųstame elektroniniame laiške, kuriame turimi omenyje vyriausi (11-13 metų) tos mokyklos moksleiviai. Pasak direktorės, draugų apsikabinimai nebuvo uždrausti, "tačiau mes tikrai neskatiname susižavėjimo demonstravimo mokyklos kieme tarp moksleivių..., kurie mokykloje turi merginas arba vaikinus." Šis sprendimas atkartoja kai kuriose JAV mokyklose įvestus suvaržymus: jose taip pat neleidžiama glėbesčiuotis, bučiuotis ir peštis, siekiant išvengti nepriimtino priekabiavimo arba sužeidimų, taip pat išlaikyti rimtą aplinką mokymo įstaigose. Largso įlankos mokykloje įvestas draudimas sulaukė visuomenės dėmesio, kai keletas tėvų pasiskundė vietos laikraščiui dėl, anot jų, per griežtų taisyklių. J.Gale sakė, kad į ją dėl šių taisyklių nei vienas iš tėvų nesikreipė. Kol kas neaišku, kokios bausmės gali būti taikomos pažeidusiems draudimą glėbesčiuotis. "The Associated Press" mėginimai susisiekti telefonu su mokyklos direktore buvo nesėkmingi. Steve'as Portlockas iš Pietų Australijos pradinių mokyklų direktorių asociacijos sakė, kad tokios taisyklės yra padiktuotos "sveiko proto". "Viena iš svarbių mokyklų priedermių - aiškinti moksleiviams, koks elgesys priimtinas, o koks ne, jeigu tai susiję su kalba arba apranga, o šiuo atveju, be abejo - su berniukų ir mergaičių santykiais, ypač rimtesnių santykių etape", - aiškino jis.

Latvijoje nukrito meteoritas

Sveiki mielieji, prieš kokią savaitę Žemės vos neištiko katastrofos, kadangi mokslininkai ir žinoję žmonės tylėjo, kad į žemę turi atsitrenkti kometa. Prieš kelias savaites mokslininkai sprogdino mėnulio apačia ir ieškojo vandens. Tai vos nesibaigė milžiniška katastrofa, nes pasak NASA, milžiniška atskilusi uoliena labai arti prašvilpė pro Žemę, o jei ji būtų nukritusi į vandenyną, tai būtume neišvengę neregėto masto cunamio. Aš vis neapsisprendžiu ar verta tokius dalykus pranešti visuomenei ir kelti pavojaus aliarmą ar reikia tik tylėti dantis sukandus. O kaip manote Jūs? Štai Latvijoje įvyko toks nutikimas (pridedu video): Sekmadienį Mazsalacos savivaldybėje (Latvija) į žemę nukrito meteoritas, kuris išmušė maždaug 20 metrų skersmens ir 10 metrų gylio kraterį, praneša DELFI.lv. Kaip pranešė Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovė spaudai Inga Veterė, meteoritas nukrito netoli „Kundrati“ namų, nukentėjusiųjų nėra. Tarnybai buvo pranešta 17.30 val. Įvykio liudininkas Ansis Šteinbergas pasakojo, kad iš pradžių išgirdo garsą, primenantį žemai skrendantį lėktuvą. Po to jis pastebėjo ore ugninį vidutinio dydžio objektą. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir policija aptvėrė įvykio vietą. Į Mazsalacą atvyks nacionalinių ginkluotųjų pajėgų atstovai, kurie atliks tyrimą ir išmatuos radiacijos lygį.

Birutė Dambrauskaitė: "Pasidariau 19 abortų"

Nėštumo nutraukimas vienai garsiai dainininkei buvo tapęs įprastu dalyku – ji tai darė net 19 kartų. Kita populiari atlikėja gailisi dusyk netekusi kūdikio. Žinoma dizainerė prisimena dvi dienas verkusi po aborto. Moterys „Lietuvos žinioms“ atvirai pasakoja savo istorijas, dalijasi patirtimi ir aiškina, ką dabar darytų kitaip.

Pramogų pasaulio žvaigždutė Nijolė Pareigytė nuo žurnalistų atsitvėrė tylos siena, kai nuskambėjo istorija, kad ji neva darėsi abortą. Apie tai spaudai pasakojo buvęs draugas verslininkas Eugenijus Ivanenka. Vis dėlto daug moterų yra patyrusios, ką reiškia nutraukti nėštumą. Skausmas gali būti dvigubas – ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Gal todėl gerai, kad Lietuvoje siekiama įsteigti „gyvybės langelį“ – vietą, kurioje motinos nesiviešindamos galėtų perduoti nepageidaujamą naujagimį.

Tačiau kol kas tokio nėra. Todėl kūdikio gimdyti ir auginti nenorinčios ar dėl kokių nors priežasčių negalinčios to daryti moterys tiesiog nutraukia nėštumą. Šia jautria tema su mumis kalbasi trys žinomos moterys – skirtingo amžiaus, patirties ir nuostatų. Dainininkės Birutė Dambrauskaitė, Džordana Butkutė ir drabužių dizainerė Zita Gustienė neslepia, kad yra tekę nutraukti nėštumą.

„Esu kokia esu“

Žinoma dainininkė Birutė Dambrauskaitė pribloškia atvirumu. Ji nieko neslepia ir negražina. Net fakto, kad nėštumą teko nutraukti 19 kartų. „Turėjau vieną vyrą, kurį mylėjau, ir nuo jo pastojusi dariausi valymus. Kad ir kokias anuomet kontraceptines priemones išbandžiau, viskas perniek“, – atsidūsta moteris.

Nėštumo nutraukimas dainininkei buvo tapęs įprastu dalyku. „Kasmet verkdama susitvarkydavau butą, tada troleibusu nuvažiuodavau į Antakalnį, ligoninėn, ten man padarydavo valymą, o vakare taksi grįždavau namo“, – apie ritualą, kuris kartojosi daug metų, pasakoja B.Dambrauskaitė. Ji tvirtina, kad kaskart būdavo baisu, procedūros – skausmingos, kartą dainininkė vos nemirė. „Gydytoja sakydavo, jog mane pamačius jai darosi bloga“, – prisimena moteris. Tačiau daugiau rimtesnių sveikatos sutrikimų B.Dambrauskaitė neturėjo. Atlikėja mano, kad būtent dėl to didėjo jos svoris.

Vyras nebuvo draugas

Paprašau B.Dambrauskaitę akimirką mintimis sugrįžti į praeitį. Po trumputės pauzės ji prisipažįsta: „Dainavimas – mano gyvenimas, jis visada man buvo pirmoje vietoje.“ Moteris sako, kad susilaukusi dukters troško toliau koncertuoti. Prasidėjo gastrolės, todėl daugiau vaikų ji nenorėjo.

Ar buvo sunku susitvarkyti su jausmais? Ar nenutvilkydavo širdies? „Kurios moterys nori gimdyti, tos ir gimdo. Man viską nustelbdavo noras dainuoti. Dėl to jokios psichologinės traumos nebuvo“, – patikina B.Dambrauskaitė. Tiesa, ji prisimena, jog kaskart verkdavo: „Tarsi kažko būdavo gaila, tarsi padidėdavo jautrumas...“

Dainininkė sako, kad vyro nuomonės neklausė, nei kai gimdė dukra, nei kai ryždavosi nutraukti nėštumus. „Vyras man nebuvo tikras draugas. Aš jį mylėjau ir vargau 38 metus. Žinoma, norėjau, kad jis kalbėtųsi su manimi, kad kartu spręstume, – neslepia B.Dambrauskaitė. – Nežinau, ar tikrai būčiau šitaip elgusis, jei vyras mane būtų mylėjęs taip, kaip aš jį.“ Moters nuomone, mylintys sutuoktiniai tokius klausimus turėtų spręsti drauge.

B.Dambrauskaitei teko nutraukti daug nėštumų, tačiau ji įsitikinusi, kad tai galima daryti tik labai anksti. „Kai nutraukiamas trijų mėnesių ar vėlesnis nėštumas, manau, tai yra tragedija ir nusikaltimas“, – kategoriškai teigia pašnekovė.

Būtent todėl moteris kuo greičiau skubėdavo pas medikus. „Kai pastodavau, suprasdavau iškart, nes labai blogai imdavau jaustis, vėmimas kankindavo iki sąmonės netekimo. Todėl laukdavau tos procedūros“, – atvirauja B.Dambrauskaitė.

Neslepia apmaudo

Populiari dainininkė Džordana Butkutė taip pat pasakoja skaudžią istoriją. Jos ir latvių atlikėjo Ivo Fomino meilės istorija baigėsi, kai pora pakluso vyro tėvų reikalavimui nutraukti nėštumą. „Dabar būčiau ryžtingesnė. Anuomet nesipriešinau Ivo tėvui, o šiandien dėl to gailiuosi. Jis turi du anūkėlius, o aš vis dar be vaikų. Ir nežinia, ar besusilauksiu“, – neslepia apmaudo Džordana. Jai gražu, kai mama jauna, o vaikai jau suaugę.

„Dabar nežudyčiau. Dėl vaiko galėčiau atsisakyti daugelio dalykų. Nors suprantu, kad motinystė – tai didelė atsakomybė, – tikina populiari dainininkė. – Nė vienai merginai nelinkiu patirti to, ką išgyvenau.“ Ji mano, jog svarbiausia – nepasiduoti aplinkinių spaudimui. „Jei visi matys, kad pati esi tvirtai apsisprendusi, laikui bėgant su tuo susitaikys. Ir padės, ir pamils tą vaikelį, – įsitikinusi Džordana. – Pažįstu šeimą, kurioje vyras nenorėjo kūdikio, bet žmona užsispyrė ir pagimdė. Dabar tai graži šeima, o tėvo ir sūnaus santykiai – puikūs.“

„Kažkas manyje mirė“

Dainininkė mano, kad sprendimas turėti ar neturėti vaikų negali būti tik vieno kurio nors partnerio. „Mylėtis visiems patinka, o kai reikia prisiimti atsakomybę, atsiranda daugybė pasiteisinimų“, – sako Džordana.

Kaip nevykęs pasiteisinimas jai atrodo ir nuostata, esą ankstyvas nėštumo nutraukimas nėra amoralus. „Nežinau, kiek žmogui turi būti metų, kad kalbėtų tokias nesąmones. Gyvybė atsiranda nuo pat jos pradėjimo akimirkos“, – netikėtai išrėžia atlikėja.

Džordana sutinka, kad negerai, kai vaikai gimdo vaikus, tačiau jos patirtis suformavo kitą nuostatą. „Dabar gimdyčiau bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kiek man metų. Net jei būtų rizika, kad neišgyvensiu, vis tiek tam ryžčiausi. Norėčiau po savęs ką nors palikti“, – atvirai prisipažįsta moteris.

Džordana pasakoja, jog ypač skaudu buvo, kai vėliau ji antrą kartą laukėsi, bet kūdikį prarado. Tada aukštakulnius avėjusi dainininkė užkliuvo ir nukrito nuo laiptų. Nelemtas atsitiktinumas lėmė, kad ji tąsyk mama netapo, nors ir norėjo. „Tada kažkas manyje tarsi mirė“, – ištaria atlikėja.

Sunku kalbėti

Kai paskambinau Zitai Gustienei ir pakviečiau pasikalbėti šia tema, išgirdau tvirtą „ne“, nes tai yra jautri, sunki ir labai intymi tema. Ši moteris nelinkusi viešinti asmeninio gyvenimo, jai nepriimtina, kai nelieka ribų tarp privatumo ir viešumo. Tačiau pokalbis įvyko. „Mane supurtė mintis, kad yra žmonių, kuriems gyvybės nutraukimas – normalus dalykas. Nuo to šiurpstu“, – sako ji.

Nesileisdama į smulkmenas ir asmeniškumus Zita prisipažįsta, jog prieš daugelį metų jai yra tekę nutraukti nėštumą. „Niekada to nepamiršiu. Tai buvo tragedija. Dvi paras verkiau nesustodama, ir negaliu net įvardyti kodėl“, – prisimena moteris.

Atsainus požiūris

„Jeigu taip atsitiko, nereikia stengtis užsimiršti, verčiau pasimokyti kaip iš bet kurios klaidos“, – įsitikinusi Z.Gustienė.

Dizainerė mano, kad tai neturėtų būti vienos moters problema. „Moterys išpaikina vyrus, neįtraukdamos į savo rūpesčius. Kai joms gerai, visą šilumą atiduoda, kūnu susilieja su mylimu žmogumi, o kenčia vienos“, – pažymi pašnekovė.

Z.Gustienė bet kokį nėštumo nutraukimą vadina vaikučio žudymu, ir nesvarbu, kokia priežastis pastūmėja taip pasielgti, nesvarbu, kada – kai jis mamos kūne gyvena kelias dienas ar kelis mėnesius. „Taip elgiamasi dėl atsainaus požiūrio į meilę. Jei turėčiau dukrą, būčiau laiminga, kad ji to nepatirtų. Vadinasi, tai nėra gerai“, – samprotauja dizainerė.

Z.Gustienei baisiausia, kai moteris neišmoksta šios gyvenimo pamokos. „Žmonės bukėja nuo alkoholio, nuo narkotikų. Nuolat nutraukdama nėštumą moteris irgi bukėja“, – mano pašnekovė.

Tačiau Zita nesmerkia tam pasiryžusiųjų. „Kas ir kam gali patarti, kaip elgtis. Kartais gyvenimas mus taip įspraudžia į kampą“, – supranta ji.

Draudimas – ne išeitis

Z.Gustienė nemano, jog abortų draudimas išspręstų šią problemą – tiesiog padaugėtų jaunų moterų mirčių. „Valytis reikia nuo galvos, nustoti skelbti neteisingas nuostatas, kad tai yra išeitis, kuri nepalieka pasekmių, o svarbiausia – gerbti gyvybę nuo jos užsimezgimo akimirkos“, – įsitikinusi ji. Dizainerė teigia, jog kenčia ne tik vietos neradusi siela, bet ir moteris. „Tai be galo didelis akmuo, slegiantis jos sąžinę. Galima numesti kilogramų, bet negalima numesti to svorio, kurį pati užsikrauni ir paskui negali jo atsikratyti“, – tvirtina Z.Gustienė.