Sveiki mielieji, kaip Jūs visi gyvenate? Tikiuosi gerai, nes man ši savaitė buvo labai ankšta ir įsprausta į rėmus, bet ir tai nesutrukdė pasidžiaugti šiandien pamatytu įvykiu. Labai džiaugiuosi, jog Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) surengė mums susitikimą su Šveicarijos lietuviais! Buvo išties labai įdomu klausytis jų pasakojimo. Labai džiaugiuosi, jog turėjau garbės tiesiogiai pamatyti ir Dovilę Zelčiūtę, o kas nežino, kas ji tokia yra, tai primenu, kad Zelčiūtė – poetė, redaktorė ir knygų sudarytoja. Vienas didžiausių jos darbų, su kuriuo teko man susipažinti – Jurgos Ivanauskaitės atminimų knyga „Jurga“ ir jos eilėraščių rinkiniu „Klaidinantys judesiai“. Ji pristatė Šveicarijos lietuvių sudarytą knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Šią knygą pristatė ir patys Šveicarijos lietuviai, kurie didžiausia mano nuostaba labai taisyklingai ir nuostabiai kalbėjo lietuviškai, nors Šveicarijoje gyvena jau daug metų. Buvo nepaprastai įdomu klausytis pasakojimo apie knygos idėją, jos realizavimą, apie gyvenimą Šveicarijoje, apie kalbos barjerus ir t.t. Šioje knygoje aprašoma apie Lietuvos rašytojų pabuvojimus Šveicarijoje. Iš tikrųjų šie žmonės nuveikė milžinišką darbą. Jie knaisiojosi po rašytojų gyvenimus ir ieškojo visokiausių užuominų apie galimus adresus kur ir kada buvo apsistoję garsūs Lietuvos rašytojai Šveicarijoje, jie net nuvykdavo į tas pačias vietas ir iki smulkmenų išnagrinėdavo visas vietas ir paaiškindavo kaip vieni ar kiti faktoriai lėmė jų kūrybą ar asmenybę. Labai kruopštus darbas, sakyčiau! Ir viską suvesti į vieną knygą. O tokių rašytojų ne tiek jau ir mažai kaip pasirodo: Maironis, kuris Šveicarijoje užbaigė „Jaunąją Lietuvą“, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Balys Sruoga, Jurgis Baltrušaitis ir kt. Buvo tikrai įdomu išgirsti apie įdomias jų paieškas kapstantis po istoriją. Sužinojau nemažai naujo apie Lietuvių rašytojus, nors kai kurie faktai jau buvo girdėti kaip pvz:. S. Nėries ir daktaro Ereto meilė, užsimezgusi Alpėse, Jono Biliūno liga ir t.t. Labai daug sužinojau apie Jurgį Baltrušaitį, tiesą sakant, apie jį nieko iki tol ir nežinojau. O svarbiausia, buvo malonu klausytis žmonių kalbų, kurie verbalino ne destruktyviai, ne apie tai, kas yra bloga pasaulyje, bet kalbėjo apie paveldą, apie išsaugojimą, tada mano akyse jie tapo kur kas didesniais lietuviais negu tie, kurie gyvena pačioje Lietuvoje ir iki gryno pajuodavimo keikia visus, skųsdamiesi kaip viskas aplinkui blogai ir kaip nėra gero gyvenimo. Bet juk kiekvienas žmogus neša savo gyvenimo kryžių, kai kas piktai ir burnodamas, o kai kas dar sugeba ir pasidžiaugti. Taigi Šveicarijos lietuviai išleido knygą, kuri – parašyta ir lietuviškai, ir vokiškai taip padovanodami dovaną ne tik Lietuvai tūkstantmečio proga, bet ir visai Europai. Džiaugiuosi turėdamas galimybės apie tai išgirsti ir sužinoti iš pačių entuziastų židinio.
Jūsų Maištinga Siela
