Filmas: "Jaunatis"

Sveiki mielieji, man penktadienis buvo išties labai turininga diena, spėjau pabuvoti ir filmo „Jaunatis“ premjeroje. Kaip žinote kinas yra kone pati populiariausia meno šaka, į kurį suplūsta daugiausiai žmonių, tokio dėmesio nesulaukia net dailės parodos, nei dramos teatrai, nei kitos menų šakos. Nenuostabu, kad po labai sėkmingo filmo „Saulėlydis“, tęsinys „Jaunatis“ susilaukė beprotiško pasisekimo. Jaunimas tiesiog saldžiai alpsta dėl vampyrų, nors dar prieš keletą metų visi tik ir traukė į save Hario Poterio magiškus burtus. Žmonėms patinka magiški dalykai, už tai jų negalima kaltinti ar smerkti. Iš pačios aukščiausios kino teatro ložės teko stebėti „Jaunatį“, nesibaigiančios mirtingosios ir vampyro meilės istorijos. Pakomentuosiu ir salės reakcijas, kurios kėlė man didelį juoką. Ypač merginų reakcijas pamačius pusnuogį raumeningą vaikino kūną. Visos kone išsiskietusios kaip vištos alpėjo, atrodė, kad pagrindiniams vyriškos lyties aktoriams atiduotų savo kūną nė nemirktelėjusios. Nemažiau bandos jausmą pagavę kvatojo ir iš vieno kvailelio, kuris juokėsi be priežasties, o iš paskos savo nevalyvu juoku užkrėtė pusė salės, o žemiau sėdinčioji eilė tik ir blizgino į akis savo prabangiais spalvotais mobilaizeriais, trukdydami mėgautis filmu. Nepaisant visų humaniškumo kultūrinių trūkumų, man filmas patiko. Aišku, buvo tokių scenų, kurios galėjo labai greitai užbaigti. Romantinės scenos, kurios beveik nieko, mano akimis, naujo nepasakė, buvo ištęstos iki begalybės. Kur kas įdomiau buvo nagrinėti vampyrų įstatymus, kraugeriškus vilkolakių ir vampyrų susitarimų peripetijas ir Belos šaltakraujišką balansavimą tarp mistinių būtybių, sergant nesibaigiančia depresija. Prie visko buvo labai gerai suderintas filmo niūrumas, tas tirštai apsiniaukęs dangus, po kuriuo kaip po prekybos centru trainiojasi vampyrai ir vilkolakiai tarp miškų ir žmonių. Viską netikėtai pakeičia saulėtoji Italija, kuriame mane pašiurpino vampyriškoji herarkija, kuri į savo požemius atsivilioja turistų grupes ir skaniai pasisotina jų klyksmais ir krauju. Dar vienas kabliukas užmetęs intrigą buvo Belas mokėjimas atsispirti vampyriškoms galioms. Niekas nesugeba skaityti jos minčių ir nukreipti kitų vampyriškųjų galių. Kuo ta Bela tokia ypatinga? Šioje dalyje tai neatskleidžiama, belieka laukti tik sekančios filmo dalies „Užtemimo“. Dabar sėdžiu ir mąstau, kur yra ta riba tarp gero ir populiaraus kūrinio ir nepažabotos laukinės komercijos ir totalaus šlamšto. Kur yra ta riba kai geras kūrinys ir „totalus prifarširuotas briedas“ yra suplakama taip gardžiai, kad sunku atskirti nuo šedevro. Galiausiai turime mokėti individualiai atsirinkti, kas mums priimtina. Galiu pasidžiaugti nors tiek, kad kinas kol kas vis dar gyvena savo aukso amžių ir yra be galo populiarus. Nenustebčiau, kad sekančioji „Užtemimo“ dalis bus dar labiau laukiama ir dar labiau populiaresnė. Neseniai Lietuvoje išversta jau ketvirtoji žymios amerikiečių sagos rašytojos knyga „Brėkštanti aušra“. Nereikia nė sakyti, kad ši knyga tuoj bus visų topų viršūnėse. Kaip keista, kad paskui knygą arba paskui filmą glaudžiai susikabinusios skirtingos menų šakos tempia viena kita už ausų ir kelia į viršų. Šį dešimtmetį labai glaudžiai bendrauja kinas ir knyga, dailė su muzika. Ar galime ateityje laukti šių menų šakų susidvejinimo? Galbūt belieka tik pagyventi ir pamatyti.

Jūsų Maištinga Siela

Vandai Juknaitei sukanka 60 metų!

Sveiki mielieji! Šį penktadienį teko garbės pabūti savo mielos dėstytojos Vandos Juknaitės vakare. Mūsų mylimai rašytojai sukanka 60 metų, bet vis dar kuo puikiausiai supranta humorą ir, atrodo, atradusi gyvenimo pilnatvę. Vanda Juknaitė Lietuvoje puikiai žinoma kaip rašytoja parašiusi "Stiklo šalis", "Šermenys", "Išsiduosi. Balsu" ir "Tariamas iš tamsos". Po paskaitų Juknaitė skubėjo į savo garbei rengiamą vakarą „N klausimų Vandai Juknaitei“, nors iš tikrųjų jos gimtadienis šį šeštadienį, bet rašytojų sąjunga ir VPU atstovybė surengė nepakartojamą penktadienio vakarą su rašytoja ir jos buvusiais mokiniais (Mindaugu Stasiuliu (Saulėnu), rašytoju Antanu Šimkumi ir t.t.) Buvę mokiniai nestokojo gerų klausimų savo buvusiai dėstytojai. Klausimai buvo susiję ir su pedagoginiu darbu, ir su asmeniniu, ir šiaip humoristiniai, pvz.: ar esate užsiregistravusi facebook?). Vanda Juknaitė ir tą vakarą nestokojo savo nuostabios iškalbos ir pasidalijusi savo pastarųjų metų sukrėtimais. Ji pasakojo istoriją apie žmogiškumą (kuris aktualus jos kūryboje) ir apie tai, kaip spalio mėnesį ji lankėsi kalėjime ir turėjo bendrauti su kaliniais, nuteistais iki gyvos galvos. Kaip tai buvo sunku ir kokią įtampą išgyveno bijodami pažiūrėti viens kitam į akis. Tą vakarą Juknaitė vėl nestokojo savo „legendinio“ juoko, kuris iš pradžių gąsdina pirmakursius, daug šypsojosi ir atrodė kaip niekad patenkinta savo metų tėkme. Atrodo visą gyvenimą vargusi ir vienatvėje nemažai gyvenusi rašytoja, sulaukusi 60 draugų susirado į valias, nes jos laukė pilnutėlė salė. Smagu buvo pabuvoti tokioje sueigoje, kuriame sukosi nemažai žinomų - literatų ir kitų menų atstovų. Vakare taip pat viešėjo dailėtyrininkė ir J. Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė, filosofė Jūratė Baranova, Vandos Juknaitės kolegos iš VPU universiteto, Lietuvos sąjungos rašytojai. Iš tikrųjų man teko pabuvoti pirmą kartą Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje, kurioje buvo ir tarpukario meto garsioji Lietuvos lakštingala Salomėja Nėris ir kiti. Iš tikrųjų tą rašytojų būstinė ir dvelkia ta kultūra, kurios niekada nesinori liautis semtis į save. Ir vakaras vykęs po nuostabiomis ir puošniomis lubomis tik skleidė pagarbą rašytojų luomui. Ir nenorėjau sutikti su to vakaro pasisakiusiu vienu rašytoju Donatu Petrošiumi, kuris teigė, kad literatūra dabar yra vien tik komercija ir nieko daugiau. Taip, yra ir komercinių dalykų, bet šalia jos egzistuoja ir kitokia literatūra, kuri nedvelkia populizmu, o atvirkščiai, skaidrina individualią žmogaus dvasią, kurią raidėmis ant popieriaus gebame kiekvienas atsigaminti, įkvėpti gyvybės. Na kas ta knyga be gyvo skaitančio žmogaus? Kas tas žmogus, kuris nenori skaityti knygos? Juknaitė pasakė nuostabią kalbą apie knygą ir jos gyvybingumą apie kultūros barų puoselėjimą ir neužmirštumą. Kas žino ant kiek išliks knyga vertinga kaip žmonijos paveldas, kai jas nuolatos keičiame internetu. Juk knygas dabar skaitome net per kompiuterį! (Nekalbu apie finansines galimybes, nes knygos irgi kainuoja), bet kalbu apie besikeičiantį pasaulį. Nors Vanda Juknaitė sulaukusi 60 metų lyg ir turėtų gręžti mintimis atgal į praeitį ir viską permąstyti iš naujo, bet ji daro atvirkščiai - daug kalbėjo apie ateitį ir tolimesnę humaniškumo, menininko, lituanistų ir rašytojų raidos likimą. Džiaugiuosi galėjęs sudalyvauti šiame renginyje! Kaip ir visi kultūriniai renginiai, skatinantys humaniškumą, atskleidžiantys žmogiškumo vertybes yra vertos egzistuoti. Šis vakaras buvo vienas iš tokių.

Jūsų Maištinga Siela

Lapkritis - plaučio vėžio mėnuo

Sveiki mielieji! Vakare lėtai slinkau Gedimino prospektu, šiltas ir šiek tiek drėgnas oras teikė nuostabią nuotaką. Aplinkui tarytum užtrauktukai zujo žmonės ir buvo nepaprastai gera tarp visų tų magiškų Vilniaus šviesų bei lengvai atsipūtusių žmonių. Tolumoje pamačiau baltas palapines ir nutariau prieiti ir pasižiūrėti, kas gi čia dedasi! Ogi tai – nuotraukų paroda! Palapinėje stovėjo dvi didelės garso kolonėlės, pro kurias ėjo kvėpavimo ritmas – prisipildantys plaučiai ir tuštėjantys plaučiai. O visa nuotraukų paroda buvo susijusi su plaučiais. Prie baltosios palapinės stovėjo vyras, dalijantis skrajutes apie plaučių vėžį. Pasirodo, kad plaučių vėžys yra viena iš pagrindinių ligų, dėl kurių miršta žmonės ir kasmet šia liga suserga 1,3 milijono žmonių, pvz.: 2006 metais Europoje vien nuo šios klastingos ligos mirė beveik pusė milijono žmonių. Ir kas liūdniausia, kad 80-90 procentų plaučių vėžio atvejų sukelia rūkimas, o šalia būnantys žmonės (pasyvus rūkimas) sukelia 25 procentus. Todėl tie, kurie rūkantys giriasi, kad neva nerūkantiems labiau kenkia, iš tikrųjų taip nėra. Pasyvus rūkimas kenkia žymiai mažiau, bet jis taip pat yra žalingas. Visa nuotraukų paroda, kurioje pavaizduoti miesto aplinka, jūra, paukščiai ir t.t. yra vienaip ar kitaip susiję su plaučiais. Paroda – spalvinga, įdomi ir nuotraukos yra gyvos, dinamiškos. Žmonės mielai susidomėję lauko palapinėje apžiūrinėjo nuotraukas ir galiu pasakyti, kad aplinkui bent jau tuo metu nemažiau nė vieno rūkoriaus, kuris prie šios garbingos akcijos būtų taip žemai nusiritęs. Pavyko užfiksuoti kelis kadrus, juos pridedu.

Jūsų Maištinga Siela

Po Seimo langais bučiavosi jaunuoliai, pasipiktinę homofobija Lietuvoje

Sveiki mielieji! Vilniuje įvyko įdomus manifestas, apie kurį sužinojau tik iš laikraščių. Lietuvoje kol kas to dar nebuvo, kad kova su homofobija būtu išreikšta tokiais būdais. O jūs išdrįstumėt tokiais būdais ginti tuos, kurie negali apsiginti nei prieš liaudį, nei prieš įstatymus svarstančius seimūnus? Jau numanau, kad šios akcijos dalyviai kokiuose Šiauliuose, Kaune ar Panevėžyje būtų žaibiškai nušvilpti, bet sostinėje jie surengė tikrą manifestinį pasirodymą, pridedu straipsnį:

Ketvirtadienio pavakarę prie Seimo rūmų homoseksualams tolerantiški jaunuoliai surengė akciją „Bučiniai kovai su homofobija“, kurios metu keliolika vaikinų ir merginų atvirai bučiavosi su tos pačios lyties atstovais tiesiai po parlamento langais. Į aikštę prie Seimo subėgo keliolika jaunuolių, kurių nugaras puošė tokie užrašai, kaip „Lesbė“, „Pederastas“, „Iškrypėlis“, „Gaidys“ anglų bei lietuvių kalbomis. Netrukus kelios poros vaikinų ir merginų puolė glamonėtis ir bučiuotis. Iš pradžių po du, vėliau – ir po tris. „Sharing is caring“, – sušuko trys merginos, prieš suglausdamos lūpas (angl. „Dalintis reiškia rūpintis“). Mes norime parodyti, kad gali būti ir vienalytės šeimos, – sakė V.Juknelis.Po kelių intymių minučių jaunuoliai patraukė arčiau Seimo ir tęsė „bučinių akciją“ prie pat senuosius Seimo rūmus juosiančios tvoros bei parlamento ženklo. Vykstant akcijai, Seimo rūmų prieigose pasirodė ir parlamento apsauginiai. Tačiau juos sudomino ne intymi akcija, o neleistinoje vietoje žurnalistų pastatytas automobilis. Jį patraukus, apsauginiai grįžo į Seimo rūmus. Akcija nesudomino ir parlamentarų – pabendrauti su tolerantiškais jaunuoliais nepanoro nė vienas Seimo narys, mat tuo metu vyko plenarinis posėdis. Abejingai jaunuolius nužvelgė ir pro šalį atsitiktinai ėjęs „tvarkietis“ Julius Veselka. Akciją organizavo žmogaus teisių aktyvistai iš Lenkijos, Baltijos ir Šiaurės šalių. Tos pačios lyties atstovų bučiniais prie Seimo jie siekė atkreipti dėmesį į negerbiamas žmogaus teises Lietuvoje. Pavyzdžiui, jie piktinosi Seimo priimtais Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pakeitimais, kuriais numatoma drausti informaciją apie homoseksualizmą. Numatoma, jog minėti įstatymo pakeitimai įsigalios kovo mėnesį. Papildyta. Tačiau tuo akcija nesibaigė. Jau pradėjus skirstytis žurnalistams iš Seimo išėjo parlamentaras Rokas Žilinskas. Jis bučiniu apdovanojo netoliese stovėjusį homoseksualų aktyvistą su visų vaivorykštės spalvų vėliava. Skubiai prisistačiusi (Seimo apsaugos iškviesta akcijos dalyviams tramdyti) policija nežinojo ką daryti. Pastovėjo, surašė lietuviškai kalbančių jaunuolių duomenis (dauguma buvo užsieniečiai) ir pasišalino. „Lietuvos ryto“ televizijos reporterio K.Vaitkevičiaus paklaustas, kodėl pabučiavo vaikiną su gėjų vėliava, Rokas Žilinskas atsakė: „Kodėl aš galiu nepabučiuot žmogaus, jei jis to prašo. Sako, pabučiuok mane. Pabučiavau".

Knyga: Leene Lander "Tegul užeina audra"

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai ir nesergate kiaulių gripu! Kol kas ir jis manęs nepuola, kažkaip nesinorėtų juo susirgti, nes vaistai tai kainuoja vieną jautį! O tai, mano akimis, yra daug. Bet galvokime pozityviai ir neprisišaukime sau bėdos. Šiandien noriu pakalbėti apie knygą. Kaip bebūtų keista, po gerų knygų virtinės ateina ir tokia knyga, kurios net valios pastangomis negali įveikti ir perskaityti. Šį kartą man taip ir nutiko. Knygyne įsigijau labai patraukliu viršeliu ir recenzija papuoštą knygą Leene Lander „Tegul užeina audra“. Iš tikrųjų recenzija mane suviliojo tuo, kad joje kalbama apie moteris, tradicijas, magišką bendravimą su akmenimis. Ši tema man aktuali, kadangi panašia tema jau kuris laikas renku medžiagą, bet knyga mane išties nuvylė. Negaliu pasakyti, kad tai – bloga knyga. Tai per daug individualu, kad būtų galima skirstyti knygas į geras ir blogas, jos gali skirstytis į banalias, intelektualias ir t.t. Ši knyga nėra iš banaliųjų, bet šios istorijos koncepcijos pateikimas manęs „neužvedė“. Prasikankindamas perskaičiau vos 100 puslapių ir neapsikentęs mečiau. Prisipažinsiu, buvo vietų, kurios tikrai įtraukdavo, bet siūlas tuojau nutrūkdavo ir gaudavosi tokia išmėsinėta fabula, kad iš faršo turi imti dėlioti kiaulę. O tai ne man. Šiaip mėgstu knygas, kurios yra „sunkesnės“, o fabula netradicinė, bet šioje man žiojosi per didelės skylės, be to, ir pats siužetas nė iš tolo nekvepia ta dvasia, kuria švytėjo knygos viršelio recenzijoje. Mielai šią knygą išmainyčiau į kitą arba parduočiau bei nusipirkčiau naują, bet jaučiu, kad ji liks pas mane kaip pavyzdys, kad ne visas knygas galiu imti į rankas ir tatai skaityti, kaip sakė mūsų literatūros tėvas Martynas Mažvydas. Galbūt man trūko valios ir kantrybės, galbūt knygai persiritus į kitą pusę, būčiau jau atradęs aliuzijų į bendrą suvokimą, bet pajutau, kad šios knygos skaitymas man neatneša jokio katarsio (meninio kūrinio suvokimo orgazmo), todėl nutariau nebekankinti savęs, kai eilėje laukia jau nebe dešimtys knygų, o šimtai, kurias turiu ir noriu perskaityti. Vertinu autorės pastangas individualią grožinę fikciją sujungti su moksliniu stiliumi ir visa tai pateikti kaip faktus (intarpus kūrinyje) apie uolienų klodų susidarymą, jos kasybą ir išgaminimą. Prie visų šių sunkiai prisimenamų dalykų paraleliai vystosi ir intriguojantis siužetas apie mirusią mergaitę. Kodėl ji mirė? Šis kabliukas mane ir traukė skaityti tuos šimtą puslapių, bet nuolatinis blaškymasis tarp senelės pasakojimo ir dabarties pasakojimų, kurie kaskart vis totaliai skiriasi ir neabsorbuoja bendrosios fabulos, mane pradėjo erzinti. Ką galiu pasakyti apie stilių? Kadangi ši knyga versta iš suomių kalbos tai ir vėl nuopelnai – vertėjai, kuri iš dalies ir formulavo šios knygos stilių. Autorė rašo lengvai, bet nepaprastai, kiekvienas žodis šį bei tą reiškia. Nėra ilgų pastraipų, ilgų beprasmių aprašinėjimų, perdėtų detalizavimų ir bereikalingo daugžodžiavimo. Bet kartu knygos leksikonas nėra sausas, kadangi kaip sakiau, jis sumišęs su moksliniu stiliumi. Ar verta skaityti šią knygą? Galbūt ir verta, kad susivoktumėte literatūriniame kontekste, o kas žino, galbūt jums ši knyga kaip tik patiks.

Jūsų Maištinga Siela

Bastūnas ir fotografas Paulius Normantas: “Maniau, kad lietuviai geriau atlaikys Vakarų atakas”

Sveiki mielieji, radau puikų straipsnį apie mūsų klajoklį – bastūną Paulių Normantą. Jeigu nežinote, kas jis toks, interviu metu apie jį sužinosite. Pridedu:

Su fotografu Pauliumi Normantu susitikome sekmadienį po pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje. „Einam ten, kur galima pavalgyti sriubos be lavonienos. Beveik niekur nėra, Lietuvoje neįmanoma normaliai pavalgyt“, – niurzgėjo mėsos nebevalgantis pasaulio bastūnas. Prisėdome vegetariškoje užeigoje, tačiau ten sriuba jam pasirodė ataušusi, o perlinės kruopos priminė sovietmečio valgyklą.

Tačiau P.Normanto veidas nušvito, kai iš kuprinės, kurią vadina žmona, išsitraukė naujutėlį fotografijų albumą. Šiandien, trečiadienį, 18 valandą Vilniaus Rotušėje jis pristatys tai, ką pavyko nuveikti budistinėse šventyklose. Klajojantis kaip vėjas fotografas į Budos ramybę pro fotoobjektyvą žvelgė Indijoje, Butane, Mianmare, Tailande, Tibete.

***

– Kaip jūs, klajūnas, jaučiatės Lietuvoje?

– Jau šeštą mėnesį esu tėvų žemėje. Daugiausia drastiški tie jausmai. Į tą patį vandenį upėje du kartus neįlipsi. Buvau naivuolis, prieš dešimtį metų maniau, kad lietuvių tauta geriau atlaikys Vakarų atakas. Tačiau pasirodė, kad lietuviai nė kiek ne protingesni už vokiečius, suomius ar prancūzus. Visur dabar Šėtono imperija.

Skubu iš Lietuvos kuo greičiau išvykti. Planuoju lįsti į savo namučius Himalajuose. Per šimtą šešiasdešimt dienų Lietuvoje nebuvo, kad bent pusdienį pabūčiau vienas. Pavargau.

– Ką patiriate budistinėse šventyklose, kurias nuolat fotografuojate?

– Dalai Lama – vienas mano mokytojų. Porąkart buvau jo glėby. Vienąkart gal dvidešimt minučių dariau interviu ir jis mane buvo dešine ranka apkabinęs. Tai buvo milžiniška dovana. Kitą kartą buvau Budapešte jo knygos pristatyme ir jis praeidamas trinktelėjo man į dešinį smilkinį, taip savo slapta technika perdavė man jėgų ir žinių.

Bet aš nesu budistas. Kol gyvas, griaunu tą mitą. Galbūt mano draugui profesoriui Audriui Beinoriui, kuris mano fotografijų knygai parašė puikius straipsnius apie teravados budizmo sklaidą, tai ne visai patinka, bet jis nutyli kaip draugas, kai studentams paaiškinu, jog esu budistinių pažiūrų Romos katalikas. Šį sekmadienį meldžiausi Šv.Mikalojaus bažnyčioje.

– Budistinių pažiūrų katalikas?

– Manau, kad bet kur būnant svarbiausia išlikt žmogumi. Ne mirusiu, ne kurčiu, ne internetiniu žmogumi. Dalai Lama čia man didžiulis pavyzdys. Daug rytiečių guru buvo atvykę į Lietuvą, visi jie ieškojo avelių. O Dalai Lama kiekvieną savo paskaitą pradėdavo: išpažinkit savo tėvų tikėjimą. Jei norite pastudijuoti budizmą, mes padėsime, bet iškilus pirmai dvejonei būtinai grįžkit į tėvų tikėjimą.

Todėl man jis toks ir mielas. Net nelengva kalbėt, dreba balsas.

– Tai Dalai Lama jus ir sugrąžino į katalikybę?

– Ne, jis tik labiau paskatino. Praktikuojančiu kataliku tapau pabendravęs su Tėvu Stanislovu. Žiūrėkit – štai ši jo dovanota maldaknygė matė šešiolika Himalajų kelių. Į ją įdėta trispalvė, kurią ką tik pašventinau Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kad kelionėse išlikčiau gyvas. Tai padeda ligos atveju, saugo rizikos zonose

Mane poetas Gintaras Patackas pirmąkart nuvežė į Paberžę 1989 metais. Pabuvau savaitę, paskaldžiau malkas. Jau turėjau bilietą į Tibetą. Tėvas Stanislovas atkalbinėjo – sakė, nevažiuok, turi maitinti šeimą Vengrijoje, grįši paliegęs. Tas šventas aiškiaregis neapsiriko – tikrai po trijų mėnesių grįžau leisgyvis ir sirgdamas po visokių bado streikų prie Kinijos sienos.

Tačiau paklausiau Tėvo Stanislovo raginimo nesimėtyti. Vakare prie arbatos jis sakė: „Normantėli, tai pradėsi dabar kolekcionuoti religijas?“ Sakiau, kad nepradėsiu, nors slapta melavau, nes galvojau tapti budistu. Ačiū Dievui, nepavyko.

– Kokius esminius skirtumus matote tarp budizmo ir katalikybės?

– Matau skirtumus liturgijoje. Pudža – tibetietiškojo budizmo liturgija visiškai kitokia. Ir budistai, ir katalikai moko, kaip gyventi, kad nevogtum, nežudytum. Tik sutrose apie tai dėstoma plačiau.

Vakariečiai budizmo kritikai per mažai žino. Jeigu jie perskaitytų Mahajanos šventraščius, kurie susideda iš 333 tomų, galbūt kalbėtų kitaip.

Katalikų Bažnyčia jau nebe tokia stipri, kaip anksčiau. Jai kenkia modernėjimas. Ji serga daugeliu ligų, apie kurias dabar nenoriu kalbėti.

Budizmo šventyklose taip pat ne viskas idealu. Tailande pastebėjau, kad daugelį Teravados budizmo vienuolių kamuoja tingulys. Užeini į šventyklą, kai turėtų būti vakarinės maldos, jie aiškina, kad bus rytoj. Ateini rytoj, poryt. Jie tingūs vartosi nuo šono ant šono, sako – gal tu jau nebevaikščiok, neklausinėk.

Visur yra blogų ir gerų dalykų. Moderniame pasaulyje destrukcinės energijos tikrai persveria baltąsias jėgas.

– Kaip elgiatės įėjęs į budistinę šventyklą?

– Triskart nusilenkiu, atlieku kelis ritualinius judesius. Reikia prisijungti prie to agregoro, kuriame esi. Jei į Indiją ar Nepalą vyksi su katalikiškais davatkiškais įsitikinimais, greitai sudegsi. Gal net susirgsi.

Teko iš lietuvių girdėti klausimą, kodėl stabus fotografuoju, bet čia yra žmogaus išsilavinimo stoka. Aš neturiu tokių kompleksų. Neišduodu Dievo. Lenkiuosi prieš Budą kaip prieš reiškinį, atsiklaupęs žodžiais ir judesiais atsiklausiu, ar galiu ten fotografuoti.

Per daugybę metų aš ne taip jau mažai supratau. Padariau apie šimtą tūkstančių fotografijų. Kai pradėjau suprasti doktrinas, tapo lengviau padaryti tokias nuotraukas, kurių negalėtų kritikuoti net budistai. Mano fotografijose jie nepamatys nupjautų šventyklų stogų, bokštų, stupų viršūnių ar skulptūrų galvų. Nežinodamas sistemos iš vidaus gali tik padaryti gražų reportažą, bet nuotraukos neskleis vidinės šviesos.

Aš net atėjęs į tuščią vietą sugebėsiu iš krūmokšnių ar žemės struktūrų pafotografuoti kažką, kas būtų budistinėje šviesoje. Šioje srityje laikau save jau ne pradžiamoksliu.

Bet mes vis tiek fotografuojam, meldžiamės ar mąstom per savo tradicijas, įgimtus ar anksti vaikystėje išmoktus kodus.

– Ar tai reiškia, kad vakarietis labai sunkiai gali tapti budistu?

– Gali tapti. Per dvidešimt metų daug stebėjau vakariečius, kurie bando tapti vienuoliais. Jie apsirengia vienuoliškais drabužiais, susivynioja šešių metrų ilgio juostą. Tačiau dauguma yra silpni žmonės, kurie negali pavežti sunkaus Mahajanos budizmo vežimo. Jie vaikščioja skustuvo asmenimis. Mačiau nemažai vakariečių, kuriems ten nučiuožė stogai.

Pirmiausia tai yra nepritapimas prie savo šaknų. Lietuvoj yra žmonių, kurie pabandė būti katalikais, žvėriškai puolė į pagonybę, sudalyvavo galybėje ritualų, pamatė, kad per sunku ar netikra, ėmė ieškoti naujos srovės, rado kokį nors Sai Babą ar “Tikėjimo žodį”. Pasimetusį žmogų lengva užverbuoti.

Problema čia ir ta, kad nedaug tokių dvasininkų kaip Tėvas Stanislovas ar monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurie parodė kelią į priekį tūkstančiams.

– Esate bandęs užsiimti rytietiškomis meditacijos praktikomis?

– Kartą mėginau išbūti vipasanos meditacijoje. Tačiau reikėjo keltis ketvirtą ryto, o aš paprastai tuo laiku einu miegoti. Todėl visiškai nemiegojau. Nuo to nemiegojimo važiavo stogas. Be to, negalėjau ramiai sėdėti, nes man vis lindo į galvą mintys apie fotografiją. Ten buvo tokie gražūs šventyklos stogai! Todėl po trijų dienų pasakiau mokytojui „ačiū“ ir nufografavau kelis gerus kadrus.

Mano dvasinė praktika yra laikyti glėbyje meilužę fotografiją. Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu dirbdamas kaip fotografas. Mano tikslas – padaryti gyvas fotografijas, kuriose pleventų gyvenimas.

Filmas: "2012"

Sveiki mielieji, savaitgalį teko pabuvoti kino teatre ir pamatyti „2012“. Šiandien norėčiau apie tai pasidalyti trumpais įspūdžiais, kadangi apie šį filmą buvo begalės pačių įvairiausių atsiliepimų. Dauguma jau esame susidūrę su įvairiausiais pasakojimais, kad neva 2012 metais, Saulei atsistojus į galaktikos vidurį, įvyks vadinamoji pasaulio pabaiga, nors aš asmeniškai esu visai kitokios nuomonės. Viena iš šio labai reto reiškinio kaip padarinių bandyta atskleisti filme „2012“. Kaip ir reikia tikėtis, filmas sukurtas atskleisti vis didėjančias kompiuterines galimybes, kuriant nesibaigiančius vaizdo efektus. Filmas išties įtraukia, nors siužetas, kurį dauguma įvardino kaip jo nebuvimą, vis dėlto egzistuoja. Bet koks tai siužetas? Šabloniškas, neoriginalus ir primenantis visus iki tol matytus filmus pasaulio pabaigos tematika. Kitas klausimas, ar amerikiečiai nebeturi galimybių plėtoti siužetinių linijų kartu su specialiaisiais efektais? Ar šabloniškumas ir aliuzija į buvusius filmus automatiškai siekta į kino sales prisivilioti kuo daugiau žiūrovų? O žiūrovai, užkibę ant šio banalaus kabliuko, eina į kiną, tikėdamiesi išvysti dar tobulesnį vaizdo grafiką. Iš dalies jie tai ir išvysta, bet fundamentu nieko naujo nesužino ir nieko naujo nepatiria. Tokie Holivudo prikepti blynai labai populiarūs ir giriami nesuvokiant, kad puse dalykų tame filme yra gryniausias šabloniškumas ir plagijacija. Nenoriu pasakyti, kad šis filmas yra visai niekam tikęs, išties nemažai dalykų yra pagirtina, bet tikėtis einant į tokį filmą kažko naujo, tikrai neverta. Galiausiai tarp visų tų apokalipsinių katastrofų švyti tik vienintelės blankios užuomazgos apie humaniškumą – viltį išlikti kaip žmonėms katastrofos akivaizdoje ir begalinis sentimentalumas, kuris man pasirodė perdėtas ir net komiškas katastrofos ir baimės epicentre. Kažin ar žmonės taip atisveikinėtų paskutinę gyvenimo dieną? Diskutuotini ir kažkurie moksliniai faktai. Kaip antai per didelis litosferų plokščių judėjimas ir Afrikos žemyno iškilimas net 2 kilometrus. Ar gali tiek vanduo užliepti planetą, kad liktų tik Everesto viršukalnės? Gal ir gali, čia filmas ir leidžia nuklysti tikriems faktams ir hipotezėms bei leidžia mazochistiškai grožėtis niokojama Žemės planeta. Kažkodėl man šviečia, kad jeigu realiai būtų tokia pasaulio pabaigos diena, ji būtų kur kas kitokia. Bet vėlgi, viskas čia dovanotina, kadangi tai tėra tik filmas. Galėtų sukurti tokio filmo tęsinį, kadangi nauja žmonių karta pasiekia naują pasaulį tarytum Nojaus laivelis išplukdo visus į kitą rytojų. Kur kas įdomesnė tema būtų naujos civilizacijos kūrimas iš nieko, kai nebėra jokių įrankių, nieko, tik plikos lygumos. Kad ir kaip bebūtų, klausimas ar apsimoka eiti į šį filmą, man lieka neaiškus. Tai per daug individualus dalykas, bet galiu pasakyti tik viena, kada jame buvo ir pliusų, ir minusų.

Jūsų Maištinga Siela