Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šį kartą grįžtu prie lietuvių rašytojų ir mano akiratyje atsidūrė jau seniai geidžiama Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ (Daiktų miškas). Pradėsiu gal nuo to, kaip įsigijau šią knygą, o tai nutiko ne taip jau ir lengvai. Jau žinojau, kad yra tokia Sabaliauskaitė ir tokia „Silva Rerum“ egzistuoja, prabėgom knygynuose ir prekybcentriuose vis sutikdavau ne labai grožinei literatūrai parinktu viršeliu, tai kažkaip ir nekilo didelio noro paskaityti knygos recenzijos, o dar ir pavadinimas toks keistas, lotyniškas. Viskas prasidėjo literatūrologijos paskaitose, kada gerbiama dėstytoja mums paminėjo jos knygą kaip vertą paskaityti, praplečiant savo literatūrinį suvokimą. Kažkaip man tada užstrigo tamstos dėstytojos paraginimas, bet vis nedrįsau aklai vadovautis jos patyrimu ir po laiko visai užmiršau apie šią rekomendaciją.

Galiausiai internete aptikau diskusijas apie šią knygą, jei kyla ginčų, vadinasi kažkas toje knygoje tikrai yra vertingo. Gal nekokybiškos komercijos prigautas net pradėjau skaityti visus straipsnius susijusius su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir taip susidomėjau jos nuostabiaisiais interviu ir tuo Vilniumi, kad kitą dieną kūlversčiais bėgau pirkti knygos, nes visur mačiau ją šmėžuojant. Ir ką Jūs sau manot? Visgi nebuvo taip lengva įsigyti šios knygos, mat Vilnių užklupo šių metų didieji šalčiai, o aš kaip pablūdęs lakstau po visą miestą ir ieškau tos knygos, nes dar prieš kelias dienas mačiau prigrūstas pilnas lentynas. Nueinu į „Maxsimą“ visas sušalau kiaurai, o knygos nėra! Laimei, virš „Maxsimos“ yra knygynas, bet ten man pranešė, kad vakar pardavė paskutinę jos knygą ir laukia naujo užsakymo, lekiu per visas gatves į „Rimi“ ir, savaime suprantama, ten knygos neaptikta. Čiut neprakeikiau visų tų knygynų ir prekybos centrų, o šaltis kaip Antarktidoje, nebejaučiau skruostų, bet suėmė toks pyktis ir kartu ryžtas, kad lėkiau per Savanorių prospektą, į žinomą knygyną, žinodamas, kad ten tai jau TIKRAI knyga bus. Ir buvo, aišku, mano rožinio dramblioko svajonėse, perpykęs, kad likimas iš manęs tyčiojasi, sušalęs kaip bomžas sėdau į troleibusą ir važiavau į Gedimino prospektą, kur apstu knygynų ir jei ten tos knygos nebus, vadinasi, jos niekur nėra visoje šalyje. Bet, ačiū Dievuliui, radau ir grįžau kaip vaikas namo su varvančia nosimi, bet pasiekęs užsibrėžtą tikslą, „Silva Rerum“ atsidūrė mano rankoje.

Noriu papeikti „Baltų lankų“ knygyną, uždėjus nežmogiškus būtent šios knygos antkainius! Šitiek suploti už knygą, net ne kietu viršeliu, yra ne tik kad pasityčiojimas, bet ir apiplėšimas vidury baltos dienos! Oi, dirba knygynai, žino, ko žmonės nori, nuolaidas padarytų, bet ne, uždės tokias kainas, kad baisu. Bet užteks bambėti, noriu prieiti prie knygos. Tik užvertęs paskutinį Sabaliauskaitės romano puslapį supratau, kokia tai - galinga ir pritrenkiama istorija, kad net pagailo, jog tas senovinis Vilniaus gyvenimas taip greit sutirpo mano rankose.

Po šios knygos pasijutau, prisilietęs prie visos šeimos gyvenimo, visai kaip po tokių šeimos sagų kaip: „Įbrolis“, „Dvasių namai“, „Mažmožių dievas“ ir t.t. Neabejotinai „Silva Rerum“ yra vienas iš gražiausių lietuvių literatūros stebuklų. Ir man juokingos kritikų išvardytos pastabos ir priekaištai, kad neva Kristina Sabaliauskaitė kaip ir Jurga Ivanauskaitė yra pigios ir laisvos plunksnos savininkė. Tai apsiskelbusiai kritikei, nesakysiu jos vardo, norėtųsi snukį su šlapiu skuduru atvanoti, kad atsipeikėtų. Vienu metu „Lietuvos ryte“ vyko net slaptas karas tarp Sabaliauskaitės gynėjų ir jos engėjų, regis, prasideda tokie patys vaidai kaip ir dėl Ivanauskaitės. Lietuvoje niekas nemėgsta populiarių rašytojų, lyg už tai, kad juos skaito, jie yra blogi, prasti rašytojai, lyg sielą būtų pardavę velniui už besaikę komerciją ir simpatijas žmonėms. O kaip mes žinome, populiari knyga, nebūtinai yra bloga ir prasta. Dabar norėčiau Sabaliauskaitę pagirti dėl nepaprasto jos kruopštumo, skaitant, akivaizdu, kad nepaprastai remtasi istoriniais šaltiniais. Kiekvienas puslapis persmelktas istorinių reiškinių, bajorinių gyvenimo ypatybių. „Silva Rerum“ man buvo tarsi istorinio Vilniaus pažinimo gidas, kartu su herojais net pasinėriau į tas gatves, kuriose žliaugdavo paplavos, kuriose kovodavo susiskaldę to meto universiteto studentai, vaikščiodavo jėzuitui, o naktimis net karts nuo karto kildavo orgijų vakarėliai.

Sunku patikėti, kad ir aš gyvenu šiame Vilniuje ir dar šiais laikais būna tie patys, nieko nepakitę dalykai. Nuostabiai ilgi, netradiciniai sakiniai, persisunkę baroko esencijos, puikiai perteikia vienos šeimos istoriją. O jau Vilniaus vienuolynai tais laikais ir įvilktuvių ceremonijos, atvėrė dar ir estetinį Vilnių. Viskas labai puiku ir įtikina, tik viena vieta, kažko kybojo su dideliu klaustuku – ar įmanoma mesti vienuolės abitą vos pamačius žmogų, nei su juo kalbėjus, nei su juo bendravus, o tik vienas žvilgsnis galėtų tiek sujaukti žmogaus mintis? Gal ir gali, juk meilė daro stebuklus ir galbūt ši meilės (jokiu būdu ne banali) istorija pranoksta Barboros ir Žygimanto istoriją. Sabaliauskaitė žaviai apjungė dar vieną mitą – Vilniaus Baziliską. Aš pats nežinojau, kas per biesas yra ši būtybė ir net nustebau, kad Vilniuje dar būta ir tokiais dalykais tikima. Pridedu citatą: „Vilniaus Baziliskas – būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Jos buveinė – požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Bazilisko žvilgsnis – mirtinas, todėl tikima, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį. Pirmą kartą Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšelius. XVIII amžiuje jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko. Bet tai – netiesa, nes XX amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl gąsdino žymų rašytoją. Ilgus šimtmečius, iki pat šių dienų Vilniaus universiteto studentai kartą metuose pagerbia šį padarą.“ Žavu, kad mūsų Vilnius apipintas dar ir tokiomis legendomis, aišku, rašytoja savo kūrinyje savaip interpretuoja baziliską. Minimos istorinės asmenybės, vietos ir kiti dalykai, bet jie tėra tik tas spalvingas barokiškas fonas, kuris romanui suteikia tam tikro nepakartojamo aromato.

Šis romanas parodo mūsų kritikų problemą, kad kritika yra parodymas tik tai, kas romane yra blogai, o štai kažko gero pasakymas, galiausiai susižavėjimo perteikimas jau yra kažkas blogo, suprask tu, kad neva per sentimentalu. Nebūkime išpuikusiomis princesėmis, mokėkime džiaugtis ir negausiais saulės spinduliais. Ką dar galima pridurti? Norėtųsi, kad Kristina Sabaliauskaitė nenuleistų rankų ir parašytų dar ne vieną gerą kūrinį. Ačiū jai už skanų lietuvių literatūros oro gurkšnį, jis buvo svaigus ir neragautas.

Jūsų Maištinga Siela

Daugiau apie knygą ir autorę rasite www.sabaliauskaite.com

Filmas "Paranormalus aktyvumas"

Sveiki mielieji, vakar teko pamatyti siaubo filmą „Paranormalusis aktyvumas“ (Paranormal activity). Nežinau kaip jums, mielieji, bet šį filmą žiūrėjau ne vienas, o su draugu, tai viso labo gerai, kad su draugu, nes kitaip būčiau puolęs į panieką. Tai kone pats baisiausias per pastaruosius keletą metų matytas siaubo žanro filmas. Pamirškite nesveiko proto visus „Pjūklus“, „Ir kalnai turi akis“, ten tėra tik skerdynės, o štai šis filmas, iš dalies primenantis filmą „Bleiro raganą“, yra kur kas geresnis. Parsisiunčiau šį filmą eiliniam vakarui, kad galėtume pažiūrėti dar vieną eilinį siaubo filmą, ir likome net pašiurpę, nes nei aš, nei draugas po jo nebenorėjome likti vieni, o patikėkite, mano draugo taip lengvai neįbauginsi. Filmas prasideda gan paprastai, viskas rodoma per buitinę kamerą, viskas natūralu, įprastą ir nieko baisaus, net buvau pamažu pradėjęs gailėtis, kokį čia nesąmonę parsisiunčiau, bet toli gražu toliau taip neatrodė. Filmas yra iš tų, kurie priverčia kvėpuoti, išplėsti akis, laukti, klausytis kiekvieno krebždesio, žodžiu, sustingti. Ačiū Dievui, kad šio filmo foną nesugadino visada įsiterpiančios melodijos, kurios neva pagyvina filmą, nė velnio. Geriausias siaubo efektas yra mirtina tyla ir „Paranormalus aktyvumas“ tai įrodo. Be galo natūrali vaidyba, specialių efektų beveik nėra, bet tiek natūrali baimės istorija prirakina prie siužeto, kad net kraujas sustingsta. Filmas sukurtas tikrais įvykiais, o žiūrint net buvo kilusi tokia mintis, kad tai tikras eksperimentas, iš kurio po to sumontavo filmą, ir ačiū Dievui, kad tai tebuvo tik vaidyba, nes baisu pagalvoti, kad tokie dalykai dedasi, o tokių tikrai pasitaiko. Ir pamiršti, kad likęs vienas namuose, galbūt nesi jau toks ir vienas. Nepatariu šio filmo nežiūrėti vieniems vėlai vakare, arba atvirkščiai, jei esate skeptikai, žiūrėkite ir mėgaukitės, juk kiti mėgsta mėgautis netgi baime. Filmo pabaigoje šiurpas kilo dar ir dėl to, kad šis filmas paremtas tikrais įvykiais. Tada lieka laiko asmeniniai fantazijai, o jei filmas buvo toks, tai kokie buvo realybėje įvykę įvykiai? Ne, geriau prieš Kūčias apie tai negalvoti... Galiu pripažinti, jog šio filmo idėja gan meistriškai perteikta, galbūt nieko naujo ir neišrasta ir 20 tūkstančių dolerių biudžeto filmas nelabai įspūdingai turėtų atrodyti, bet patikėkit, kai pasižiūri, kartais atrodo daug geresnis filmas, nei tie filmai, į kuriuos sugrūdama milijonus baksų. Galiu tik atsidusti, kažin ar greitai sulauksiu siaubo filmo, kuris ir vėl privers mane bijoti likti vienam namuose.

Jūsų Maištinga Siela

Dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų

Na va, mielieji, rodos, turėsime greitai sakyti 2009 metams viso gero. Bet prieš tai turėsime dar nuostabias šeimos šventės – Kūčių vakarą ir Kalėdas, ilgiausią metuose naktį, kada, pasak krikščioniškųjų šaltinių, ir gimė Jėzus Kristus. Nenoriu šiandien pamokslauti, nes, kad ir kaip ten bebūtų, tai daryti yra ne mano darbas. Tiesa, vakar sėdėjom trise svetainėje, gurkšnojome alų ir kaip fonas ėjo įjungtas televizorius, kuriame kalbėjo gerbiamas (gal ir ne visų) Vilniaus arkikatedros kunigas Ričardas Doveika. Negirdėjau, ką jis kalbėjo prieš tai, bet man labai patiko paskutinis pasisakymas, kaip turėtume švęsti Kalėdas per krizę. Ir Doveika labai įdomiai ir gražiai pasakė, kad svarbiausiai yra ne tai, kas per krizę yra ant mūsų stalo, bet svarbu yra tai, kas sėdi aplink stalą ir žiūrėti su meile ir pagarba reikėtų ne į lėkštes, bet į artimuosius. Ir staiga man toptelėjo, kad Kalėdas sutiksiu visiškai vienas, į ką man tada žiūrėti? Juokauju, bet kunigas gražiai pasakė, kad jeigu senoliai net Sibire sugebėdavo švęsti Kalėdas, tai mes per krizę, tuo labiau sugebėsime, ir iš tikrųjų nereikia iš to daryti tragedijos. Žinau, kad daugumai nepatinka pamokslavimai, bet iš tikrųjų man tada labai patiko paklausyti jo pasisakymo, galbūt net ne pamokslavimo, bet nuomonės, kad net panorau per Kalėdas vienas nueiti į bažnytinę bendruomenę, paklausyti mišių, galbūt uždegti žvakę ir tą dieną negalėdamas būti su šeima, galėčiau bent jau fundemantaliai pabūti su savimi. Nesu krikščioniškųjų šaknų gerbėjas, nesu uolus katalikas, iš tikrųjų savęs kataliku ir nevadinu, bet kartais pagalvoji, kad ir mūsų tautos religija krikščionybė (nors galbūt labiau ta religija yra mūsų protėvių pagonybė) turi ir gerųjų, šviesiųjų pusių. Galiausiai, mums visiems daugiau ar mažiau reikia giliųjų tikėjimo šaknų, kas,kad neapvainikuotų religijos vainiku, juk sakiau ir sakysiu, kad religija tėra tik klišė, žemėlapis, kaip atrasti savo giluminį tikėjimą, todėl gerbiu ir toleruoju visas religijas, kaip nuostabius instrumentus, padedančius atrasti savo tikėjimą. Juk ir į bažnyčią uolūs katalikai eina melstis ne paveikslams, ne kažkokioms šventoms knygoms ar žodžiams, bet atrasti savo dvasios ramybę. Ir iš tikrųjų bažnyčioje, kad ir esant davatkoms, vis dažniau ir dažniau, pasijaučiu savaip saugus, ramus, užtenka tik sėdėti tarp suolų ir žiūrėti į ikonas, kvėpuoti oru ir jaustis harmoningu, mėgautis savo būtimi. Nors yra ir tokių žmonių, kurie primigtinai neigia dvasingumo reikšmę ir iš vis atmetą bet kokią tikėjimo funkciją. Turiu jau tokį žmogelį, kuris man instinktyviai bando įpiršti, kad Dievo nėra, kad religija yra blogis ir kad viskas yra tik mokslas, jis nuosekliai cituoja mokslininkų darbus, teikdamas, kad tai yra įrodymas, o man tai įrodo, kad tai yra tik žmonių panašiai mąstančių kaip jis. Galiausiai ir visas dvasinis pasaulis į kurį įeina vaizduotė, meniniai sugebėjimai, saviraiška, gebėjimas mylėti, tvardytis ir t.t. yra ne racionalaus proto produktas, bet būtent mūsų dvasinio pasaulio saviraiškos proveržiai. Kas, kad dar netobulas žmogaus mokslas nesugeba to paaiškinti racionaliai, bet tai nereiškia, kad visa tai neegzistuoja. Galbūt po 100 metų jau tai bus ir egzistuojantis reiškinys pripažintas ir paaiškintas mokslo. Mane stebina žmogaus aklumas tikėti tik tuo kas yra čia ir dabar, o kad tai nežmoniškai gali pakisti ateityje yra jau nepamatuota ir jų akimis netgi kvaila tikėti tuo ko nėra. Pripažįstu ir religijų padarytos žalos baisumus: religija atnešta su ugnimi, kalavijais ir krauju, negali gyvuoti amžinai, ji turi kisti ir padėti absorbuoti vis kitokio, tobulėjančio žmogaus funkcijas. Bet tai be galo sunki ir plati tema, tiesiog norėjau pasidalyki, kad Kalėdas norėčiau sutikti taip, nieko įmantriau, kaip jas sutikdavo mano seneliai, kaip sutikdavo mano proseneliai – sakraliai ir ne su alumi rankomis. Galiausiai juk per Kalėdas galime padaryti kažką gero, galbūt paaukoti varganą litą močiutei prie bažnyčios arba balandžiams patrupinti sudžiūvusio batono. Juk dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų.

Jūsų Maištinga Siela

Seimas ir Petras Gražulis vėl apsišiko ir pasitapšnojo ant visos mūsų tautos!

Sveiki mielieji! Šiandien neapsikenčiau perskaitęs Lietuvos dienraščius apie dar vieną Seimo apsišikimą ir pasitapšnojimą. Po tokių jovalų virėjų, norisi taip nueiti ir išdaužyti jų langus, na bet taip ir provokuoja, kad tai imčiau ir padaryčiau! Nebūtų gaila išreikšti „Didžiulės meilės“ savo mylimam ir mūsų visos tautos mylimam seimui! Jūs įsivaizduojate, Dalios Grybauskaitės vetuotas Nepilnamečių apsaugos įstatymas, vėl sugadintas. Prezidentė specialiai nusamdė teisėjus, kurie ištaisytų seimo priskiestus skiedalus ir kad įstatymas būtų panašus bent jau į įstatymą, o seimo velniai paėmė ir pridėjo dar savo pertvarkymus, pagal kurį, nepilnamečiams draudžiama skleisti informaciją apie seksą. Rodos, tik suaugusiems jiems jau tėvai galės prabilti apie lytinį auklėjimą, juk juokingiau ir būti negali, ar ne? Prie viso to seimukas sugalvojo pridėti ir Gražulio pakurstytą įstatymuką, kuris ir vėl nukreiptas prieš homoseksualizmą - neva negalės gadinti tradicinės Lietuvos šeimos sampratos. Praktiškai, Grybauskaitės darbą ir vėl paversdami niekalu, nes įstatymą ir vėl galima interpretuoti kaip visais įmanomai būdais niekinti homoseksualius ir biseksualius asmenis. Teko per žinias pamatyti šio seimo įstatymo svarstymą, pusę seimo vyrų patinų susirinkę kalbėdami tik ir žvengė, kad nava visa ši situacija juokinga ir laisva valia spaudė bet kurį mygtuką, o despotizmu užsikrėtęs Gražulis Petras vos ne kaip koks Hitleris, spjaudalas taškėsi iš tribūnus, kad homoseksualizmas - pati blogiausia pasaulio jėga, kurios žūtbūt negalima įsileisti į Lietuvą. Kitaip sakant, visas pasaulis yra iškrypęs ir tik Mergelės Marijos žemė yra pati tyriausia ir maloniausia. Oi, Petrai, kad tu žinotum kaip su mielu noru tavo veiduką išmazgočiau visas grindis, ant kurių buvo padaryti visi Lietuvos nusikaltimai, tada pamatytum, kokia švari ir tyra yra mūsų Lietuvėlė. Man juokinga, kada užduot Seimas besirūpindamas rimtomis problemomis, tąsosi su nereikšmingu įstatymu, lyg tai būtų mirtinai svarbu. Lietuvoje dar net nėra priimto įstatymo, kai vaikus reikėtų saugoti ir ugdyti šeimose, o Seimas jau svarsto apie visuotines plačiuosius auklėjimo vandenis, juk tai absurdas aukščiausio kalibro, kokio tik begali būti. Aišku, nereikia peikti, juk Petras Gražulis apsėstas dieviškosios misijos tik bando įvykdyti Dievo valią (O gal šėtono?) Nežinau, kur toliau nueis visas šis reikalas, bet matau, kad tai geruoju nesibaigs. Gaila, kad Lietuvos piliečiai taip pat seka paskui Petro Gražulio sąmokslus ir tiki jo pertvarkoma sistema, nes didžioji dauguma vis dar yra nusiteikusi prieš homoseksualizmą ir, mano, kad tai iškrypėliška ir nedovanotina, kad tai gadina visą visuomenę ir utopiškai tiki, kad tokiais kvailais įstatymais sumažės homoseksualizmo apraiškų – nemirtingi optimistai, sakyčiau. Laukiam naujų seimo tvarto kliedesių ir logiškai nepamatuojamų sprendimų, juk sakoma, jei muša, vadinasi, myli. Negi seimas iš tikrųjų taip stengiasi mus visus mylėti? O kada mes pamylėsime seimą mušdami? Retoriniai klausimai mums visiems.

Jūsų Maištinga Siela

P.S.

Daugiau apie šį seimo slibiną Petrą Gražulį, jau viešėjusį mūsų bloge, galite paskaityti čia: http://sielamaistinga.blogspot.com/2009/08/asmenybes-petras-grazulis-ar-tikrai-jis.html

Venesuelos prezidentas nori pakeisti aukščiausio pasaulyje krioklio pavadinimą

Venesuelos pietuose esantis aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys gali netekti šio pavadinimo, nes tos šalies prezidentas Hugo Chavezas sekmadienį pareiškė norintis grąžinti šiam gamtos paminklui vietinių indėnų senovėje suteiktą vardą. Tą krioklį, kuris dabar yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, JAV lakūnas Jimmy Angelis (isp. Anchelis) pirmąkart pastebėjo skrisdamas lėktuvu 1937 metais. Ilgainiui Anchelio krioklys tapo vienu iš populiariausių Venesuelos turizmo traukos objektų, nors jis yra atokioje Bolivaro valstijoje. „Kaip galime priimti mintį, jog tą krioklį atrado vyrukas, atskridęs lėktuvu iš Jungtinių Valstijų. Jeigu taip elgsimės, atrodys, kad toje vietoje niekas negyveno“, - piktinosi H.Chavezas, kalbėdamas kas savaitę transliuojamoje televizijos ir radijo laidoje „Sveiki, pone prezidente“. „Daugiau niekas jo neturėtų jo vadinti Anchelio kriokliu, - pabrėžė H.Chavezas. - Jis priklauso mums - ir priklausė gerokai seniau, nei čia atkeliavo Angelis“. Vietos indėnų pemonų kalba tas krioklys vadinamas „Kerepakupai meru“ - tai yra „kriokliu giliausioje vietoje“. H.Chavezas yra tikras pavadinimų keitimo entuziastas. Į valdžią 1999 metais atėjęs energingas kairiųjų pažiūrų lyderis savo šalį, kuri anksčiau vadinosi tiesiog Venesuela, pervardino Venesuelos Bolivaro Respublika, pagerbdamas kovos už nepriklausomybę lyderį Simoną Bolivarą. Prezidentas taip pat pervardino sostinėje Karakase esantį Sero Avilos kalną, grąžinęs jam vietinį Gvaraira Repano pavadinimą.

Filmas: "Nimfomanės užrašai"

Sveiki mielieji, šį vakarą teko garbės pamatyti vėl neeilinį filmą – „Nimfomanės užrašai“ (Diario de una ninfómana). Keista, bet visi ispanų filmai, kurie pasiekia mano akis būna stebėtinai įdomūs ir geri. Nenuostabu, kad ispanų filmas išgyvena savo aukso amžių ir yra nepaprastai pripažįstamas visame pasaulyje, tik mes čia per daug įsijautę į amerikietiškus „šedevrus“, nors kaip pastebėjau, ne viskas kas populiaru yra šlamštas. Iš tikrųjų „Nifomanės užrašai“ yra dar vienas ispanų filmas su savo autentiška dvasia, o šio filmo tematika iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai banali – seksas, bet neapsirikite. Jau nebenustembu, kada būna tokių žmonių, kurie žiūrėdami į amoralius dalikus, mato tik tai, ką nori matyti, ir mano, kad „nuodėminguose“ dalykuose neįmanoma įžvelgti nieko perspektyvaus. Nesupykit, bet tuos žmones pavadinsiu siaurapročiais ir kietakakčiais, su jais labai nesmagu susidurti. Kuom žavus filmas „Nimfomanės užrašai“? Jaučiu tuo, kad filmas yra apie norą gyventi savo malonumui, o ne taip, kaip kažkas nustatė gyvenimo taisykles. Pati filmo idėja yra pasimakaluoti fekalijose t.y. sekse ir ištvirkime (ligoje?) bei suieškoti ten šventų ir sakralių dalykų, tai jau yra nieko nebestebinantis triukas, bet kaskart vis įdomu patyrinėti ir įsijausti į kitokias gyvenimo užkaborius. Filmas – erotinis, bet juk ir pati erotika, pagaliau negali visada būti banali, šis filmas, manau, tai ir įrodė, nors dėl kai kurių įtaigumo vietų dar pasiginčyčiau, nes kai kurie siužeto vingiai net priminė muilo operas, bet ačiū Dievuliui, į tai nebuvo susitelkta. Pagrindinė herojė – Valerija, nuolatinio sekso ištroškusi moteris, kuri nori dar ir dar, ir dar... Kaip paaiškėjo filme tai – liga. Bet aplinkiniai įvykiai nulemia tai, kad Valerija turi pereiti novatorišką savęs pažinimo kelią: nevykusi santuoka, prostitutės darbas, grasinimai ir nepasotinamas sekso noras, kurį kompensuoja vis kiti vyrai. Žodžiu, moteris tikra nimfomanė. Bet kas už to slypi? Kova tarp moralės, kada griauni vedusių vyrų šeimą, patenkinant savo asmeninę aistrą. Bet ar vyrai jau pasirinko šį kelią? Pati pagrindinė herojė tik filmo pabaigoje pasako „O man nesvarbu, nes pagaliau esu laisva!“ Galiausiai, kaip supratote, laimi ne moralinės nuostatos, bet vidinės laimės siekiamybė. Bet tada iškyla klausimas, kam iš vis ta moralė? Ar amoralu yra siekti savo laimės, susitaikant su savo ydomis (dovanomis?)? Iš tikrųjų moralistai turėtų tik trūkčioti pečiais žiūrėdami šį filmą, o man jis dar vienas stereotipų laužytojas įrodantis, kad jokiu būdu negalima smerkti kito asmens už tai, koks jis yra iš prigimties. Rekomenduoju: laisvamaniams, užsispyrėliams, amžiniems skeptikams, droviems ir drąsiems žmonėms, aišku, visiems, kurie turi bent jau N-16.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsikūnijimas" - tai filmas ilgam įsikūnijęs į mane patį

Sveiki mielieji, šiąnakt, matyt, ilgai neužmigsiu dėl vienos labai paprastos priežasties – nežinau, kokioje realybėje gyvenu. Ir šios realybės sudrumstimu tapo Džeimso Kamerono filmas „Įsikūnijimas“. Tokį filmą, kuris ir vėl verčia susvyruoti, matau jau antrą per visą savo gyvenimą. Pirmasis, aišku, taip pat buvo panašia tema, apie reinkarnaciją, o filmas vadinosi „Caotica Ana“ (Chaotiškoji Ana). Po abiejų filmų reikia nemažai laiko atsitokėti ir vėl pradėti gyventi savu ritmu. Nors katarsis nebėra toks stiprus kaip po Caotika Ana, bet jis apčiuopiamai gyvas ir pulsuojantis su adrenalinu. Negalima nepaminėti Džeimso Kamerono užsibrėžtų tikslų – laužyti savo paties užfiksuotus rekordus. „Įsikūnijimas“ tapo pačiu brangiausiu kada nors žmonijos istorijoje pastatytu filmu, jo tikrų kadrų yra pagautų net iš kosminės mūsų bazės ir kruopščiai įmontuoti į filmą kaip eilinė nuostabaus grožio medžiaga. Tas pats režisierius, jei prisimenate, sukūrė tokius šedevrus kaip „Titanikas“, „Terminatorius“ bei „Svetimas“. Kameronas nėra produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys mirtinai suderina visą neilgą kino istoriją, o „Avatar“ (Įsikūnijimas) ir yra vienas iš tokių jo filmų. Šį filmą teko matyti pirmą dieną, kai tik pradėjo rodyti Lietuvoje, per 3D akinius, ir pasidžiaugti dar gyvesniu filmu, kurio kraštai ir ribos tiesiog liejosi į visą salę. Kaip pastebėjote, jau nebeslepiu savo simpatijos šiam filmui, net neabejoju, jog jis pagrindinis pretendentas į Oskarų statulėlių susišlavimo ceremoniją. Negaliu sakyti, kad jam dabar nėra lygių, bet tai savotiško tipo filmas, kuris kartu priminė ir Melo Gibsono filmą „Apokalipsė“, tas džiungles, medžioklę ir kitus užkaborius. Bet kas yra gražiausia, Kameronas paliečia dabartinę mūsų visos planetos ekologijos problemą, žmonių gobšumą, žiaurumą ir neatsižvelgimą į kitas gyvybės formas, ypač augaliją, kurią pasisaviname ir sunaikiname savo malonumui bei naudai. Kitos planetos užkariavimas, blaškymasis tarp ateivių (žmonių) ir Pandoros planetos gyventojų, galiausiai suskaldo visą veiksmą į dvi senas kaip visas pasaulis stovyklas: geruosius ir bloguosius. Įdomiausia buvo mėlynodžių padarų gyvenimas, iki smulkmenų apgalvoti papročiai ir meilė gamtai, pagarba savo klanui, protėviams, švytintys medžiai, nepaprasti ryšiai su laukiniais gyvūnais. Atsidūrus ten, supranti, koks mūsų pačių sunykęs, pajuodęs ir visiškai degradavęs santykis su aplinka ir gamta. Kilo ir sentimentų: meilei, gamtai, žmonėms, sąžinei... Neverta pasakoti viso filmo turinio, nes geriau jį patiems pamatyti ir savaip išgyventi, galiu tik pasidalyti savo asmeniniu patirtu katarsiu, o jis buvo labai stiprus. Galbūt ir vertėjo laukti šių metų pabaigos, kad pagaliau sulaukčiau metų filmo. Labai džiaugiuosi, kad Kameronas neskiria daug dalykų techninių dalykų aiškinimui, kaip ir koks prietaisas veikia, kaip jis vadinasi ir nešvaisto laiko destruktyviems vaizdo efektais. Juk efektai dažniausiai vaizduoja griūvančius miestus, mūšius, karus, ateivių invazijas, o čia Kameronas nukelia mūs į kitą planetą ir leidžia pasimėgauti harmoningu ir neturiu tai planetai grožiu, kurį aišku, vėliau vis vien pakeičia destrukcija, matyt, tai neišvengiama. Gylis ir vaizduotė net vienu momentu leido sudrebinti kūną nuo galybės ir jėgos – laukinių paukščių prisijaukinimas, skrydžiai ant jų sparnų, kriokliai, magiška augalija ir ore kabančios salos. Keista, kad filmas ant tiek yra giliai išvystytas, kad jis vis dėl to, dėl kompiuterių apdorojimo vis vien išliko tiek realus, kad nė iš tolo neprimena animacinio filmuko, kaip kažkas nevykusiai bandė šį filmą sukritikuoti. Veikėjai – nepaprastai gyvi, kiekvienas avataras, kiekvienas mėlynomis padarėlis, kruopščiai nušlifuotas, net saldžiai kraupu darosi žiūrint į laibus jų pirštus ir vikrius judesius medžių kamienais. Kaip visada kas – gražu, ateina netobulas žmogus ir viską sudrumsčia, o čia ir pasireiškia nepaprastas Kamerono žiaurumas, kuris tiesiog akimirksniu leidžia įsivaizduoti, jog visa tai bus be gailesčio suniokota ir sugriauta. Kad visa tai geriau įsivaizduotumėte, pridedu filmo trailerį, bet neapsirikite, jis ne iš tolo neatspindi filmo autentiškumo ir dvasios, kurią išgyveni visa tai žiūrėdamas kino teatre.