Kalėdinis labdaros koncertas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Lempų apšviesta Vilniaus Bernardinų bažnyčia atrodo magiška ir nepaprasta vieta.

Bažnyčios prieangyje įrengtas gyvas prakartėlis, jis būna kasmet. Žmonės gyvūnams atneša maisto ir grožisi gyvastimi.

Vilniaus Bernardinų Bažnyčios uždarame kieme, įvyko miniatiūrinė fotosesija, gaudant Kalėdų dvasią.

Sveiki mielieji, tikiuosi po Kalėdų skrandžiai nebuvo besotiškai perpildyti, nes man antrąją Kalėdų dieną teko pabūti viename koncerte, apie kurį šiandien papasakosiu, tai buvo ne vienas žmogus, kuris ryškiai paveiktas kalėdinių patiekalų, prislopindami leido nemalonias dujas. Bet tai nesutrukdė pasidžiaugti sakralia Kalėdų dvasia. Prisipažinsiu, šiemet Kalėdas man gana niūrios, kadangi jas švenčiu (jeigu tinka „šventimo“ žodis) vienas, bet ir nepaisant tai, antrąją dieną, tarytum Kristus iš olos, ryžausi išlįsti iš buto ir prisiruošiau nueiti į nemokamą koncertą, vykusį Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Nutarėme su vienu pažįstamu ten susitikti valandą prieš tai, kadangi žinojome, jog taupūs žmonės tikrai nepraleis tokio renginio ir į bažnyčią sugūžės pilną vilniečių. Ir teisingai manėme, likus valandai iki renginio, vos gavome sėdamų vietų, bet nelabai simpatingoje vietoje, nes iš šono gyvo garso (be „kolonkių“) koncerto akustika, kaip jūs supratote, nebuvo pati geriausia. Bet nepaisant tokių nesklandumų, viskas buvo puiku, klausėmės gan aukšto lygio koncerto, šaltoje, bet nepaprastai jaukioje Bernardinų bažnyčioje. Tiesa, prabanga ten netviska, bet paprastumas ir žmogiškumas kompensavo bet kokį barokinį ar gotikinę prabangą. Tą vakarą koncertavo Lietuvos filharmonijos atlikėjai, auksiniai balsai, vienas tarp jų buvo ir Edmundas Seilius, laimėjęs „Triumfo arkos“ projektą ir įrodęs neeilinį dainavimo talentą. Nors nelabai supratome, kokie žodžiai ten eina, dauguma buvo nelietuviški, galėjome tik transiškai mėgautis vien balso galimybėmis. Sėdėjau ir iš tikrųjų užsimaniau kokią dieną nueiti į filharmoniją ar operą, bet tyliu, finansinės galimybės neleidžia tokių didelių kultūrinių prabangybių, tyliai džiaugiamės tuo, ką turime ir dabar matome. Koncerte taip pat talkino nuostabus mišrus choras, kuris man bene vienintelis ir tesimatė tarp tirštos minios ir bažnyčių kolonų. Tą valandą, kol vyko koncertas, broliai bernardinai rinko aukas, ir kone visi metė į papuoštą ištaigingą dėžutę savo pinigėlius, buvo gera pasidalyti tuo ką turi savo noru, be jokios komercijos, reikalavimą, maldavimų ar šiaip kažkokių kėslų, bet tiesiog vardan to, kad iš tikrųjų gera duoti, o ne tik imti. Staiga atgijo ta draugiška ir jauki bažnytinė bendruomenė, kuri mieliau duoda nei ima, kuri mieliau myli, nei smerkia, kuri mieliau šypsosi, nei pyksta. Tokiais momentais, kurių būna taip retai, pagaliau pajunti, kokia yra nepaprasta visuotinio gerumo nauda ir grožis. Po koncerto, daugumai jau išėjus namo, mes niekur nedingome, nuėjome pas bernardinus paprastų vaišių: karšto vyno, arbatos, kavos, sausainių. Gėrėme karštą arbatą, išėjome į uždarą vienuolių kiemą, kuriame gyvenime nesu buvęs, ir visi pasijutome stebėtinai artimi ir draugiški, kas kad gyvenime viens kitam netarėme nė žodžio, bet mentalinis ir jausminis lygmuo mus jau jungė. Išeidami dar spėjome nupyškinti kelis bažnyčios kadrus, nes apšviestas šventyklos vidus pasirodė nepaprastai gražus ir magiškas. Prie durų prieangio kvepėjo tvartu, nenuostabu, juk aptvarėlyje buvo tikras asiliukas ir keli avinai. Šypsenas kėlė tai, kad didžiai raguotas avinas, galbūt gyvuliškųjų aistrų paveiktas, bandė „užlipti“ ant vargšo asiliuko, kurio akys buvo mirtinai liūdnos. Pasirodo, visi asilai ir turi tokias liūdnas akis, ką padarysi, galbūt tą vakarą, jis po savo liūdesio kauke mums šypsojosi ir linkėjo gerų švenčių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Pedro Almodovaro "Šalti apkabinimai" (Los abrazos rotos)

Sveiki mielieji, per Kalėdas pagaliau teko pamatyti naująjį legendinio genijaus, ispano režisieriaus Pedro Almodovaro filmą „Šalti apkabinimai“ (Los abrazos rotos). Įspūdis kaip visada buvo geras, juolab, kad šiame filme ir vėl teko sutikti garsiąją ispanų aktorę Penelope Cruz, kuri atliko Lenos vaidmenį. Ši aktorė dar kitaip vadinama Almodovaro atrastąja mūza, garsi visame pasaulyje, ir dar šiemet gavo Oskaro apdovanojimą už antrapalnį vaidmenį filme „Viki Kristina Barselona“. Aktorė taip pat vaidino prancūzų ir amerikiečių kuriamuose filmuose. Ką galiu pasakyti apie filmą „Šalti apkabinimai“? Sunku kažką ir kritikuoti, nes viskas atrodo savita, Almodovaro stiliaus perliukas, kad tereikia atsisėsti ir mėgautis šiuo filmu kaip tyliai gurkšnojant patį geriausią vyną. Savaime suprantama, šis filmas nepatiks žmonėms, kurie pripratę prie amerikiečių srautinių filmų, nes po tokių, šio režisieriaus darbai pasirodys mažų mažiausiai snobiški, bet, mano nuomone, tikrai taip nėra. Filmą norėjosi žiūrėti ir žiūrėti, tiesiog mėgaujiesi gera vaidyba ir tik Almodovarui budingu filmo temperamentu. Šis režisierius yra sukūręs tokius filmus kaip: „Volver“ (Sugrįžimas), „Habla con ella“ (Pasikalbėk su ja) „La mala educasion“ (Blogas auklėjimas), pastarasis sukėlė nemažas diskusijas, nes siužeto vingiai buvo apėmę net kunigo meilę mažiems berniukams, plėtojo homoseksualų tematiką ir tai yra ne vienintelis filmas, kuriame režisierius bylinėjasi su šia tema. Iš dalies ši tema minima kaip fonas ir „Šaltuose apkabinimuose“. Negaliu nepaminė priešpaskutinio Almodovaro filmo „Sugrįžimas“, kuriame taip pat vaidino Penelope, šis filmas, mano požiūriu, net geresnis už „Šaltus apkabinimus“, nes ne kiekvienas sugebės numirusią būtybę gražinti pro automobilio bagažinę, tarytum mirties ir gyvenimo vartai būtu būtent šioje, iš pirmo žvilgsnio nesimpatingoje, vietoje. „Šalti apkabinimai“ taip pat turi savo tokių įdomybių ir keistenybių, kurie filmą daro savitą – meilė tarp skirtingų amžiaus ir kartų žmonių, aklo vyro seksualumo saviraiška, jo gebėjimas „pakabinti“ dar jaunas ir gražias merginas. Viskas atrodo realu ir kasdieniška, bet visi herojų gyvenimai yra tokie sudėtingi ir nepaprasti, kad belieka sąmonės rekonstruojama pagalba atseikėti ir šifruoti bei analizuoti filmo veikėjus, jų kalbą ir poelgius. Po tokių filmų susimąstai, koks pilkas ir niūrus yra mūsų gyvenimas, o ko jame trūksta, kad viskas būtų spalvingiau ir įdomiau? Man iššifravus šį filmą, paaiškėjo, kad Pedro Almodovaro mums, paprastiems žmonėms sako – suvaidinkite savo gyvenimą, suvaidinkite jį spalvingai ir įdomiai, kad senatvėje įdomu jį prisiminti. Paprasta kaip du kart du, bet kartu originalu, patariu ir Jums pažiūrėti šį filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šį kartą grįžtu prie lietuvių rašytojų ir mano akiratyje atsidūrė jau seniai geidžiama Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ (Daiktų miškas). Pradėsiu gal nuo to, kaip įsigijau šią knygą, o tai nutiko ne taip jau ir lengvai. Jau žinojau, kad yra tokia Sabaliauskaitė ir tokia „Silva Rerum“ egzistuoja, prabėgom knygynuose ir prekybcentriuose vis sutikdavau ne labai grožinei literatūrai parinktu viršeliu, tai kažkaip ir nekilo didelio noro paskaityti knygos recenzijos, o dar ir pavadinimas toks keistas, lotyniškas. Viskas prasidėjo literatūrologijos paskaitose, kada gerbiama dėstytoja mums paminėjo jos knygą kaip vertą paskaityti, praplečiant savo literatūrinį suvokimą. Kažkaip man tada užstrigo tamstos dėstytojos paraginimas, bet vis nedrįsau aklai vadovautis jos patyrimu ir po laiko visai užmiršau apie šią rekomendaciją.

Galiausiai internete aptikau diskusijas apie šią knygą, jei kyla ginčų, vadinasi kažkas toje knygoje tikrai yra vertingo. Gal nekokybiškos komercijos prigautas net pradėjau skaityti visus straipsnius susijusius su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir taip susidomėjau jos nuostabiaisiais interviu ir tuo Vilniumi, kad kitą dieną kūlversčiais bėgau pirkti knygos, nes visur mačiau ją šmėžuojant. Ir ką Jūs sau manot? Visgi nebuvo taip lengva įsigyti šios knygos, mat Vilnių užklupo šių metų didieji šalčiai, o aš kaip pablūdęs lakstau po visą miestą ir ieškau tos knygos, nes dar prieš kelias dienas mačiau prigrūstas pilnas lentynas. Nueinu į „Maxsimą“ visas sušalau kiaurai, o knygos nėra! Laimei, virš „Maxsimos“ yra knygynas, bet ten man pranešė, kad vakar pardavė paskutinę jos knygą ir laukia naujo užsakymo, lekiu per visas gatves į „Rimi“ ir, savaime suprantama, ten knygos neaptikta. Čiut neprakeikiau visų tų knygynų ir prekybos centrų, o šaltis kaip Antarktidoje, nebejaučiau skruostų, bet suėmė toks pyktis ir kartu ryžtas, kad lėkiau per Savanorių prospektą, į žinomą knygyną, žinodamas, kad ten tai jau TIKRAI knyga bus. Ir buvo, aišku, mano rožinio dramblioko svajonėse, perpykęs, kad likimas iš manęs tyčiojasi, sušalęs kaip bomžas sėdau į troleibusą ir važiavau į Gedimino prospektą, kur apstu knygynų ir jei ten tos knygos nebus, vadinasi, jos niekur nėra visoje šalyje. Bet, ačiū Dievuliui, radau ir grįžau kaip vaikas namo su varvančia nosimi, bet pasiekęs užsibrėžtą tikslą, „Silva Rerum“ atsidūrė mano rankoje.

Noriu papeikti „Baltų lankų“ knygyną, uždėjus nežmogiškus būtent šios knygos antkainius! Šitiek suploti už knygą, net ne kietu viršeliu, yra ne tik kad pasityčiojimas, bet ir apiplėšimas vidury baltos dienos! Oi, dirba knygynai, žino, ko žmonės nori, nuolaidas padarytų, bet ne, uždės tokias kainas, kad baisu. Bet užteks bambėti, noriu prieiti prie knygos. Tik užvertęs paskutinį Sabaliauskaitės romano puslapį supratau, kokia tai - galinga ir pritrenkiama istorija, kad net pagailo, jog tas senovinis Vilniaus gyvenimas taip greit sutirpo mano rankose.

Po šios knygos pasijutau, prisilietęs prie visos šeimos gyvenimo, visai kaip po tokių šeimos sagų kaip: „Įbrolis“, „Dvasių namai“, „Mažmožių dievas“ ir t.t. Neabejotinai „Silva Rerum“ yra vienas iš gražiausių lietuvių literatūros stebuklų. Ir man juokingos kritikų išvardytos pastabos ir priekaištai, kad neva Kristina Sabaliauskaitė kaip ir Jurga Ivanauskaitė yra pigios ir laisvos plunksnos savininkė. Tai apsiskelbusiai kritikei, nesakysiu jos vardo, norėtųsi snukį su šlapiu skuduru atvanoti, kad atsipeikėtų. Vienu metu „Lietuvos ryte“ vyko net slaptas karas tarp Sabaliauskaitės gynėjų ir jos engėjų, regis, prasideda tokie patys vaidai kaip ir dėl Ivanauskaitės. Lietuvoje niekas nemėgsta populiarių rašytojų, lyg už tai, kad juos skaito, jie yra blogi, prasti rašytojai, lyg sielą būtų pardavę velniui už besaikę komerciją ir simpatijas žmonėms. O kaip mes žinome, populiari knyga, nebūtinai yra bloga ir prasta. Dabar norėčiau Sabaliauskaitę pagirti dėl nepaprasto jos kruopštumo, skaitant, akivaizdu, kad nepaprastai remtasi istoriniais šaltiniais. Kiekvienas puslapis persmelktas istorinių reiškinių, bajorinių gyvenimo ypatybių. „Silva Rerum“ man buvo tarsi istorinio Vilniaus pažinimo gidas, kartu su herojais net pasinėriau į tas gatves, kuriose žliaugdavo paplavos, kuriose kovodavo susiskaldę to meto universiteto studentai, vaikščiodavo jėzuitui, o naktimis net karts nuo karto kildavo orgijų vakarėliai.

Sunku patikėti, kad ir aš gyvenu šiame Vilniuje ir dar šiais laikais būna tie patys, nieko nepakitę dalykai. Nuostabiai ilgi, netradiciniai sakiniai, persisunkę baroko esencijos, puikiai perteikia vienos šeimos istoriją. O jau Vilniaus vienuolynai tais laikais ir įvilktuvių ceremonijos, atvėrė dar ir estetinį Vilnių. Viskas labai puiku ir įtikina, tik viena vieta, kažko kybojo su dideliu klaustuku – ar įmanoma mesti vienuolės abitą vos pamačius žmogų, nei su juo kalbėjus, nei su juo bendravus, o tik vienas žvilgsnis galėtų tiek sujaukti žmogaus mintis? Gal ir gali, juk meilė daro stebuklus ir galbūt ši meilės (jokiu būdu ne banali) istorija pranoksta Barboros ir Žygimanto istoriją. Sabaliauskaitė žaviai apjungė dar vieną mitą – Vilniaus Baziliską. Aš pats nežinojau, kas per biesas yra ši būtybė ir net nustebau, kad Vilniuje dar būta ir tokiais dalykais tikima. Pridedu citatą: „Vilniaus Baziliskas – būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Jos buveinė – požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Bazilisko žvilgsnis – mirtinas, todėl tikima, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį. Pirmą kartą Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšelius. XVIII amžiuje jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko. Bet tai – netiesa, nes XX amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl gąsdino žymų rašytoją. Ilgus šimtmečius, iki pat šių dienų Vilniaus universiteto studentai kartą metuose pagerbia šį padarą.“ Žavu, kad mūsų Vilnius apipintas dar ir tokiomis legendomis, aišku, rašytoja savo kūrinyje savaip interpretuoja baziliską. Minimos istorinės asmenybės, vietos ir kiti dalykai, bet jie tėra tik tas spalvingas barokiškas fonas, kuris romanui suteikia tam tikro nepakartojamo aromato.

Šis romanas parodo mūsų kritikų problemą, kad kritika yra parodymas tik tai, kas romane yra blogai, o štai kažko gero pasakymas, galiausiai susižavėjimo perteikimas jau yra kažkas blogo, suprask tu, kad neva per sentimentalu. Nebūkime išpuikusiomis princesėmis, mokėkime džiaugtis ir negausiais saulės spinduliais. Ką dar galima pridurti? Norėtųsi, kad Kristina Sabaliauskaitė nenuleistų rankų ir parašytų dar ne vieną gerą kūrinį. Ačiū jai už skanų lietuvių literatūros oro gurkšnį, jis buvo svaigus ir neragautas.

Jūsų Maištinga Siela

Daugiau apie knygą ir autorę rasite www.sabaliauskaite.com

Filmas "Paranormalus aktyvumas"

Sveiki mielieji, vakar teko pamatyti siaubo filmą „Paranormalusis aktyvumas“ (Paranormal activity). Nežinau kaip jums, mielieji, bet šį filmą žiūrėjau ne vienas, o su draugu, tai viso labo gerai, kad su draugu, nes kitaip būčiau puolęs į panieką. Tai kone pats baisiausias per pastaruosius keletą metų matytas siaubo žanro filmas. Pamirškite nesveiko proto visus „Pjūklus“, „Ir kalnai turi akis“, ten tėra tik skerdynės, o štai šis filmas, iš dalies primenantis filmą „Bleiro raganą“, yra kur kas geresnis. Parsisiunčiau šį filmą eiliniam vakarui, kad galėtume pažiūrėti dar vieną eilinį siaubo filmą, ir likome net pašiurpę, nes nei aš, nei draugas po jo nebenorėjome likti vieni, o patikėkite, mano draugo taip lengvai neįbauginsi. Filmas prasideda gan paprastai, viskas rodoma per buitinę kamerą, viskas natūralu, įprastą ir nieko baisaus, net buvau pamažu pradėjęs gailėtis, kokį čia nesąmonę parsisiunčiau, bet toli gražu toliau taip neatrodė. Filmas yra iš tų, kurie priverčia kvėpuoti, išplėsti akis, laukti, klausytis kiekvieno krebždesio, žodžiu, sustingti. Ačiū Dievui, kad šio filmo foną nesugadino visada įsiterpiančios melodijos, kurios neva pagyvina filmą, nė velnio. Geriausias siaubo efektas yra mirtina tyla ir „Paranormalus aktyvumas“ tai įrodo. Be galo natūrali vaidyba, specialių efektų beveik nėra, bet tiek natūrali baimės istorija prirakina prie siužeto, kad net kraujas sustingsta. Filmas sukurtas tikrais įvykiais, o žiūrint net buvo kilusi tokia mintis, kad tai tikras eksperimentas, iš kurio po to sumontavo filmą, ir ačiū Dievui, kad tai tebuvo tik vaidyba, nes baisu pagalvoti, kad tokie dalykai dedasi, o tokių tikrai pasitaiko. Ir pamiršti, kad likęs vienas namuose, galbūt nesi jau toks ir vienas. Nepatariu šio filmo nežiūrėti vieniems vėlai vakare, arba atvirkščiai, jei esate skeptikai, žiūrėkite ir mėgaukitės, juk kiti mėgsta mėgautis netgi baime. Filmo pabaigoje šiurpas kilo dar ir dėl to, kad šis filmas paremtas tikrais įvykiais. Tada lieka laiko asmeniniai fantazijai, o jei filmas buvo toks, tai kokie buvo realybėje įvykę įvykiai? Ne, geriau prieš Kūčias apie tai negalvoti... Galiu pripažinti, jog šio filmo idėja gan meistriškai perteikta, galbūt nieko naujo ir neišrasta ir 20 tūkstančių dolerių biudžeto filmas nelabai įspūdingai turėtų atrodyti, bet patikėkit, kai pasižiūri, kartais atrodo daug geresnis filmas, nei tie filmai, į kuriuos sugrūdama milijonus baksų. Galiu tik atsidusti, kažin ar greitai sulauksiu siaubo filmo, kuris ir vėl privers mane bijoti likti vienam namuose.

Jūsų Maištinga Siela

Dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų

Na va, mielieji, rodos, turėsime greitai sakyti 2009 metams viso gero. Bet prieš tai turėsime dar nuostabias šeimos šventės – Kūčių vakarą ir Kalėdas, ilgiausią metuose naktį, kada, pasak krikščioniškųjų šaltinių, ir gimė Jėzus Kristus. Nenoriu šiandien pamokslauti, nes, kad ir kaip ten bebūtų, tai daryti yra ne mano darbas. Tiesa, vakar sėdėjom trise svetainėje, gurkšnojome alų ir kaip fonas ėjo įjungtas televizorius, kuriame kalbėjo gerbiamas (gal ir ne visų) Vilniaus arkikatedros kunigas Ričardas Doveika. Negirdėjau, ką jis kalbėjo prieš tai, bet man labai patiko paskutinis pasisakymas, kaip turėtume švęsti Kalėdas per krizę. Ir Doveika labai įdomiai ir gražiai pasakė, kad svarbiausiai yra ne tai, kas per krizę yra ant mūsų stalo, bet svarbu yra tai, kas sėdi aplink stalą ir žiūrėti su meile ir pagarba reikėtų ne į lėkštes, bet į artimuosius. Ir staiga man toptelėjo, kad Kalėdas sutiksiu visiškai vienas, į ką man tada žiūrėti? Juokauju, bet kunigas gražiai pasakė, kad jeigu senoliai net Sibire sugebėdavo švęsti Kalėdas, tai mes per krizę, tuo labiau sugebėsime, ir iš tikrųjų nereikia iš to daryti tragedijos. Žinau, kad daugumai nepatinka pamokslavimai, bet iš tikrųjų man tada labai patiko paklausyti jo pasisakymo, galbūt net ne pamokslavimo, bet nuomonės, kad net panorau per Kalėdas vienas nueiti į bažnytinę bendruomenę, paklausyti mišių, galbūt uždegti žvakę ir tą dieną negalėdamas būti su šeima, galėčiau bent jau fundemantaliai pabūti su savimi. Nesu krikščioniškųjų šaknų gerbėjas, nesu uolus katalikas, iš tikrųjų savęs kataliku ir nevadinu, bet kartais pagalvoji, kad ir mūsų tautos religija krikščionybė (nors galbūt labiau ta religija yra mūsų protėvių pagonybė) turi ir gerųjų, šviesiųjų pusių. Galiausiai, mums visiems daugiau ar mažiau reikia giliųjų tikėjimo šaknų, kas,kad neapvainikuotų religijos vainiku, juk sakiau ir sakysiu, kad religija tėra tik klišė, žemėlapis, kaip atrasti savo giluminį tikėjimą, todėl gerbiu ir toleruoju visas religijas, kaip nuostabius instrumentus, padedančius atrasti savo tikėjimą. Juk ir į bažnyčią uolūs katalikai eina melstis ne paveikslams, ne kažkokioms šventoms knygoms ar žodžiams, bet atrasti savo dvasios ramybę. Ir iš tikrųjų bažnyčioje, kad ir esant davatkoms, vis dažniau ir dažniau, pasijaučiu savaip saugus, ramus, užtenka tik sėdėti tarp suolų ir žiūrėti į ikonas, kvėpuoti oru ir jaustis harmoningu, mėgautis savo būtimi. Nors yra ir tokių žmonių, kurie primigtinai neigia dvasingumo reikšmę ir iš vis atmetą bet kokią tikėjimo funkciją. Turiu jau tokį žmogelį, kuris man instinktyviai bando įpiršti, kad Dievo nėra, kad religija yra blogis ir kad viskas yra tik mokslas, jis nuosekliai cituoja mokslininkų darbus, teikdamas, kad tai yra įrodymas, o man tai įrodo, kad tai yra tik žmonių panašiai mąstančių kaip jis. Galiausiai ir visas dvasinis pasaulis į kurį įeina vaizduotė, meniniai sugebėjimai, saviraiška, gebėjimas mylėti, tvardytis ir t.t. yra ne racionalaus proto produktas, bet būtent mūsų dvasinio pasaulio saviraiškos proveržiai. Kas, kad dar netobulas žmogaus mokslas nesugeba to paaiškinti racionaliai, bet tai nereiškia, kad visa tai neegzistuoja. Galbūt po 100 metų jau tai bus ir egzistuojantis reiškinys pripažintas ir paaiškintas mokslo. Mane stebina žmogaus aklumas tikėti tik tuo kas yra čia ir dabar, o kad tai nežmoniškai gali pakisti ateityje yra jau nepamatuota ir jų akimis netgi kvaila tikėti tuo ko nėra. Pripažįstu ir religijų padarytos žalos baisumus: religija atnešta su ugnimi, kalavijais ir krauju, negali gyvuoti amžinai, ji turi kisti ir padėti absorbuoti vis kitokio, tobulėjančio žmogaus funkcijas. Bet tai be galo sunki ir plati tema, tiesiog norėjau pasidalyki, kad Kalėdas norėčiau sutikti taip, nieko įmantriau, kaip jas sutikdavo mano seneliai, kaip sutikdavo mano proseneliai – sakraliai ir ne su alumi rankomis. Galiausiai juk per Kalėdas galime padaryti kažką gero, galbūt paaukoti varganą litą močiutei prie bažnyčios arba balandžiams patrupinti sudžiūvusio batono. Juk dideli stebuklai prasideda nuo mažų dalykų.

Jūsų Maištinga Siela

Seimas ir Petras Gražulis vėl apsišiko ir pasitapšnojo ant visos mūsų tautos!

Sveiki mielieji! Šiandien neapsikenčiau perskaitęs Lietuvos dienraščius apie dar vieną Seimo apsišikimą ir pasitapšnojimą. Po tokių jovalų virėjų, norisi taip nueiti ir išdaužyti jų langus, na bet taip ir provokuoja, kad tai imčiau ir padaryčiau! Nebūtų gaila išreikšti „Didžiulės meilės“ savo mylimam ir mūsų visos tautos mylimam seimui! Jūs įsivaizduojate, Dalios Grybauskaitės vetuotas Nepilnamečių apsaugos įstatymas, vėl sugadintas. Prezidentė specialiai nusamdė teisėjus, kurie ištaisytų seimo priskiestus skiedalus ir kad įstatymas būtų panašus bent jau į įstatymą, o seimo velniai paėmė ir pridėjo dar savo pertvarkymus, pagal kurį, nepilnamečiams draudžiama skleisti informaciją apie seksą. Rodos, tik suaugusiems jiems jau tėvai galės prabilti apie lytinį auklėjimą, juk juokingiau ir būti negali, ar ne? Prie viso to seimukas sugalvojo pridėti ir Gražulio pakurstytą įstatymuką, kuris ir vėl nukreiptas prieš homoseksualizmą - neva negalės gadinti tradicinės Lietuvos šeimos sampratos. Praktiškai, Grybauskaitės darbą ir vėl paversdami niekalu, nes įstatymą ir vėl galima interpretuoti kaip visais įmanomai būdais niekinti homoseksualius ir biseksualius asmenis. Teko per žinias pamatyti šio seimo įstatymo svarstymą, pusę seimo vyrų patinų susirinkę kalbėdami tik ir žvengė, kad nava visa ši situacija juokinga ir laisva valia spaudė bet kurį mygtuką, o despotizmu užsikrėtęs Gražulis Petras vos ne kaip koks Hitleris, spjaudalas taškėsi iš tribūnus, kad homoseksualizmas - pati blogiausia pasaulio jėga, kurios žūtbūt negalima įsileisti į Lietuvą. Kitaip sakant, visas pasaulis yra iškrypęs ir tik Mergelės Marijos žemė yra pati tyriausia ir maloniausia. Oi, Petrai, kad tu žinotum kaip su mielu noru tavo veiduką išmazgočiau visas grindis, ant kurių buvo padaryti visi Lietuvos nusikaltimai, tada pamatytum, kokia švari ir tyra yra mūsų Lietuvėlė. Man juokinga, kada užduot Seimas besirūpindamas rimtomis problemomis, tąsosi su nereikšmingu įstatymu, lyg tai būtų mirtinai svarbu. Lietuvoje dar net nėra priimto įstatymo, kai vaikus reikėtų saugoti ir ugdyti šeimose, o Seimas jau svarsto apie visuotines plačiuosius auklėjimo vandenis, juk tai absurdas aukščiausio kalibro, kokio tik begali būti. Aišku, nereikia peikti, juk Petras Gražulis apsėstas dieviškosios misijos tik bando įvykdyti Dievo valią (O gal šėtono?) Nežinau, kur toliau nueis visas šis reikalas, bet matau, kad tai geruoju nesibaigs. Gaila, kad Lietuvos piliečiai taip pat seka paskui Petro Gražulio sąmokslus ir tiki jo pertvarkoma sistema, nes didžioji dauguma vis dar yra nusiteikusi prieš homoseksualizmą ir, mano, kad tai iškrypėliška ir nedovanotina, kad tai gadina visą visuomenę ir utopiškai tiki, kad tokiais kvailais įstatymais sumažės homoseksualizmo apraiškų – nemirtingi optimistai, sakyčiau. Laukiam naujų seimo tvarto kliedesių ir logiškai nepamatuojamų sprendimų, juk sakoma, jei muša, vadinasi, myli. Negi seimas iš tikrųjų taip stengiasi mus visus mylėti? O kada mes pamylėsime seimą mušdami? Retoriniai klausimai mums visiems.

Jūsų Maištinga Siela

P.S.

Daugiau apie šį seimo slibiną Petrą Gražulį, jau viešėjusį mūsų bloge, galite paskaityti čia: http://sielamaistinga.blogspot.com/2009/08/asmenybes-petras-grazulis-ar-tikrai-jis.html

Venesuelos prezidentas nori pakeisti aukščiausio pasaulyje krioklio pavadinimą

Venesuelos pietuose esantis aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys gali netekti šio pavadinimo, nes tos šalies prezidentas Hugo Chavezas sekmadienį pareiškė norintis grąžinti šiam gamtos paminklui vietinių indėnų senovėje suteiktą vardą. Tą krioklį, kuris dabar yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, JAV lakūnas Jimmy Angelis (isp. Anchelis) pirmąkart pastebėjo skrisdamas lėktuvu 1937 metais. Ilgainiui Anchelio krioklys tapo vienu iš populiariausių Venesuelos turizmo traukos objektų, nors jis yra atokioje Bolivaro valstijoje. „Kaip galime priimti mintį, jog tą krioklį atrado vyrukas, atskridęs lėktuvu iš Jungtinių Valstijų. Jeigu taip elgsimės, atrodys, kad toje vietoje niekas negyveno“, - piktinosi H.Chavezas, kalbėdamas kas savaitę transliuojamoje televizijos ir radijo laidoje „Sveiki, pone prezidente“. „Daugiau niekas jo neturėtų jo vadinti Anchelio kriokliu, - pabrėžė H.Chavezas. - Jis priklauso mums - ir priklausė gerokai seniau, nei čia atkeliavo Angelis“. Vietos indėnų pemonų kalba tas krioklys vadinamas „Kerepakupai meru“ - tai yra „kriokliu giliausioje vietoje“. H.Chavezas yra tikras pavadinimų keitimo entuziastas. Į valdžią 1999 metais atėjęs energingas kairiųjų pažiūrų lyderis savo šalį, kuri anksčiau vadinosi tiesiog Venesuela, pervardino Venesuelos Bolivaro Respublika, pagerbdamas kovos už nepriklausomybę lyderį Simoną Bolivarą. Prezidentas taip pat pervardino sostinėje Karakase esantį Sero Avilos kalną, grąžinęs jam vietinį Gvaraira Repano pavadinimą.