Knyga: Alessandro Baricco "Aistrų pilys"

Sveiki mielieji! Su paskutiniuoju žiemos mėnesiu, tikiuosi pavasario nereikės laukti iki kovo pabaigos ir nuo šiol bus vis šilčiau ir šilčiau. Man prasidėjo dar vienas semestras, nauja literatūra, todėl vis mažiau laiko skirsiu savo malonumui skaitymams savo prioritetines knygas, todėl skubu pristatyti dar vieną knygą, šįkart italų rašytojas Alesandras Barikas „Aistrų pilys“ (Alessandro Baricco „Castelli di Rabbia“). Ką aš galiu pasakyti apie šią knygą? Mažytis šedevriukas. Tai viena iš tų knygų, kurią galimą priskirti prie pačių pačiausių. Nedaug tokių knygų patenka į mano rankas. Šita knyga yra magiškai kaip ir „Šimtas metų vienatvės“, apie kurią jau rašiau, ši Baricco knyga taip pat buvo mažytis atradimas. Prisipažinsiu, tai antroji knyga, kurią man tenka skaityti šio garsaus ir jau klasiku laikomu autoriumi. Pirmoji knyga buvo „Novečentas“, teatrinis monologas, kurią turėjau garbės ir vaidinti dar mokykliniais laikais. „Aistrų pilys“ knyga yra stebuklinga tuo, kad autorius magiją daro iš paprastų, elementarių, kasdieniškų dalykų, iš pirmo žvilgsnio, čia nėra jokios magijos, bet... Berniukas, kuriam nuo mažumės našlė davė didžiulį švarką, jį privalo nešioti, kol galutinai išaugs ir tai bus jo subrendimo ženklas. Įsivaizduojate vaiką, kurio tikslas pagaliau išaugti nuolatos didelį švarką? Jis jį pradeda net sapnuoti, gyventi juo. Tai jo troškimas. Ponas Reilis stato pirmąjį geležinkelį, visi į tai žiūri kaip į stebuklą, bet niekas net nežino, kad tam traukiniui taip ir neverta pajudėti iš vietos; sūnus mulatas įsimyli savo netikrą motiną, netikra motina savo netikrą sūnų. Vienas architektas sumano pastatyti stiklinius rūmus. Sąsiuvinis, kuriame sunumeruotos sąvokos. Kasdien po vieną, kad labiau pažintų pasaulį. Tai ir yra magija, kai šių žmonių likimai persipina ir gaunasi nuostabi, užburianti istorija. Tikiu, kad tokios istorijos buvo pasakojamos labai seniai, istorijos, kurios virsta legendomis. Ir tai yra nuostabu! O jau rašymo stilius – pilnas muzikos, bet tikrai ne monotonijos. Skaitai ir galvoji, kad tokia istorija yra taip papasakojama, lyg ji būtų vienintelė istorija visame pasaulyje, o svarbiausia – ji apima žmonių aistras, toriškumus. Baricco klausia, kas yra tie žmonės, kurie neturi savo jausmų, troškimų, svajonių, aistrų? Niekas. Jie – tušti, o štai jų aistros, priešingai, veda juos į priekį, į gyvenimą ir tai knyga yra būtent apie tai. Tai knyga su prieskoniais, su tokia dvasia, kuri tvyro tarp eilučių, veikėjuose, jų poelgiuose ir meistriškai sulipdytuose sakiniuose. Teko girdėti, kad vertimas gan prastas ir dalis to autentiškumo nuplaukia, gaila, nes ir su vertimu man pasirodė knyga labai sodri ir atskleista. Ką aš dar galiu pasakyti? Džiaugiuosi šį mažytį stebuklą įsigijęs į savo biblioteką. Kas žino, gal vieną dieną ir vėl sugrįšiu prie Alessandro Baricco. Beje, šiam teko garbės svečiuotis vienais metais ir Lietuvoje, knygų mugėje, tada jis labiau pristatė savo knygą „Be kraujo“, šis rašytojas nėra labai produktyvus, bet kiekvienas jo kūrinys yra originalus ir savitas. 1991 metais Italijoje debiutavo su „Aistrų pilimis“ ir nuo šiol yra laikomas šiuolaikiniu klasiku, vienas žymiausiu italų autorių. Pietiečių literatūra kaip jau žinote yra labai aistringa, ši knyga yra kitokios aistros, gal dėl to, kad tai aistra ne apie žmonių meilę, bet aistra gyvenimui, todėl stebiesi skaitydamas, kad visgi gyvenimas yra gražus savo smulkmenose, pradedi žvelgti į vaikystę, gal ir aš kažkada turėjau panašų švarką, kurį iš visų jėgų stengiausi išaugti, taip stengiausi, kad tą švarką išmainiau gyvenimo pakelėje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namai" / "Home"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu pristatyti jums filmą, kurį net neturite, bet PRIVALOTE pamatyti! Aš vis šneku apie homoseksualų teises, apie tai, kad nebūtume abejingi, kad būtų mažiau smurto, kad kovotume už Tibetą, bet beveik nepaliečiu pačios svarbiausios temos – ekologijos. Filmas „Namai“ yra nepaprasto grožio, akis atveriantis dokumentinis filmas, kuris apimą ciklą nuo Žemės atsiradimo istorijos iki šių dienų globalinių problemų ir net nagrinėja išgelbėjimo perspektyvas. Tai filmas, kuris susitelkia ties Žemės egzistavimo istoriją ir žmogaus kaip civilizacijos nešėjo pasakojimą. Filmas kitiems tik įdomus, kitiems kyla įvairių pamastymų, o mane tai sukrėtė. Žiūrint tą filmą tiesiog atsistebėti negaliu, kaip mes, žmonės galime tiek gręžti, tiek naikinti, tiek teršti žemę, kad iš jos turėtume tik tiek, ką turime dabar. O mes turime jau pusę prarastų mūsų Motinos Žemės išteklių. Neverta pasakoti apie šio filmo naudą, ji ir taip akivaizdi, bet baisiausia, kad ir kaip tu asmeniškai norėtum viską pataisyti, kad ir kaip norėtum prisidėti prie gyvūnų, vandens ir medžių išsaugojimą, tai vienam padaryti ir visko atitaisyti neįmanoma. Filme taip pat kalbama apie ledynų tirpimą, dumblių nykimą, kurie išvalo vandenynus, nusekusių upių pavyzdžiai ir nepraleidžiamas pro ausis uždelsto veikimo bomba – Sibiro metano laukai, kur nutirpus amžinam įšalui, atsidengs milijonai hektarų dumblių masyvų, kurie išskiria dvidešimt kartų daugiau šilumos nei pats anglies dioksidas. Taigi žemė netolimoje ateityje gali pavirsti tikru šiltnamiu, arba kitaip sakant, keptuve. Šis filmas, kurį mačiau pirmą kartą 2009 birželį, buvo parodytas vienu metu tą pačią dieną ir tą pačią valandą per beveik visų šalių televizijas, kartu ir Lietuvoje, kad žmonės susipažintų su artėjančiomis nelaimėmis ir pradėtų rūpintis ne tik savo šikna ar nauja mikrobangų krosnele, bet ir visu likusiu pasauliu, kurį išmelžėme kaip gerą pieningą karvę. Taigi šis filmas buvo sukurtas tam, kad pagaliau žmonija pabustų, nustotų gręžti žemę, o kibtų į ateitį ir padėtų išsaugoti, kas dar liko. Kiek vandens, kiek dirvų, laukų, gyvūnų mes įkinkėme į savo gyvenimą, pasižiūri šį filmą ir matai, kad visa gyvybė tiesiog dabar vergauja vien tik žmonijos gerovei. Galvijai sėdi ganyklose, rupšnoja žolę ir net nenutuokia, kad jie iš tikrųjų yra aptvare, kurį drąsiai galima pavadinti koncentracijos stovykla, kol žmonės jų nenuvedė į skerdyklą. Net nupurtė, kad šitiek puikios mūsų žydrosios planetos jau nuniokota, filme pateikti faktai ir skaičiai šokiruoja, rodyti gražūs planetos vaizdai ima keistis į nualintuosius ir net darosi nebeaišku, kaip ištemsime dar 50 metų kai per pastaruosius pakeitėme Motinos Žemės veidą nepataisomai. Apie visą tai ir dar daugiau filme „Namai“. Pakvieskime Žemę į pasimatymą. Dėkui http://www.torrentai.lt/ kurie įdėjo šį filmą, jis be galo reikalingas mums visiems, o labiausiai Žemei, mūsų visų namams.

Jūsų Maištinga Siela

Mano paveikslas: "Reinkarnacija"

Sveiki mielieji! Šiandien trumpai noriu tiesiog pristatyti naują savo darbelį, kuriam iš tikrųjų net nesugalvojau pavadinimo, bet dabar impulsyviai duosiu – „Reinkarnacija“. Tiesiog paveikslas, kuris galbūt papuoš miegamąjį. Teptuko į rankas neėmiau nuo paskutinio paveikslo tapymo, tai yra prieš pusmetį, kai savo idėją išreiškiau per susidvejinusią moterį. Šis darbas kaip matote yra kitos, jame daugiau niūresnių spalvų, nežinau kodėl taip gavosi. Iš pradžių net išsigandau pamatęs, kiek paveiksle matosi juodos spalvos, ne dėl to, kad ši spalva būtų negraži, bet ji kartu neša ir tokį niūrumą, bet jau teko išklausyti vieno draugo nuomonės, todėl visai apsidžiaugiau, jog jam patiko, jog ryškios tendencingos spalvos, anot jo, atsimuša iš pirmo žvilgsnio jaudai pilkame fone. Aišku, nuotraukoje nepamatysite nei technikos, nei storesnių paveikslo potepių, todėl galima tik iš bendro konteksto spręsti apie paveikslo prasmę, kuri iš dalies ir man pačiam tebėra paslaptis. Neklauskite, kas čia pavaizduota, negaliu jums atsakyti, nes, manau, kad ir taip puikiai matote, kadangi turite akis ir sėdite prie monitoriaus. Tema kaip visada mano pasaulio saviraiška – siurrealizmo prizmė, tikrovė sumišusi su magiškuoju pasauliu, iš kurio, mano galva, ir gaunasi nebloga dvasinės būsenos, kartu ir idėjos saviraiška.

Jūsų Maištinga Siela

Dėl Tibeto skvero steigimo Užupyje

Sveiki mielieji! Šiandien aptikau žinią, jog Vilniuje planuojama įrengti Tibeto skverą, o tai mano galva, yra nuostabu! Dauguma entuziastų nori jį įrengti Užupyje, o jūs kaip žinote, šis meninis Vilniaus rajonas yra pasiskelbęs kaip atskira respublika ir turi savus įstatymus ir savas šventęs, galbūt ateityje daugiau parašysiu apie Užupio unikalumą, kurio daugiau niekur pasaulyje ir nerasite. Štai, mano nuomone, labai svarbu yra įrengti Tibeto skverą vien tam, kad pripažintume Kiniją kaip šalį tautų egresorę, vygdžiusią tibetiečių genocidą. Kartu tai yra ne tik meninins išmislas, bet ir savotiškas pripažinimas, tautos, kuri jau pavergta 51 -ienerius metus! Kadangi mūsų saitas pasisako už Tibeto gynimą prieš šiurkščią Kinijos diktatūrą, todėl man svarbu yra kiekvienas krestelėjimas Lietuvoje susijęs su Tibetu ir jo apraiškomis. Taigi pridedu straipsnį:

Vilniaus savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitete buvo svarstomas klausimas dėl Tibeto skvero įkūrimo Užupio rajone, Malūnų gatvėje. Komitetas priėmė sprendimą siūlyti idėjos autoriams ieškoti kitos nei Užupyje vietos, tinkamos skvereliui įkurti. Mes, Tibeto skvero idėjos autoriai, esame linkę manyti, kad būtent Vilniaus rajonas Užupis yra tinkamiausia vieta šiam skverui įkurti. Taip pat primename, kad Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija dar 2009 metų balandžio 21 dienos posėdyje pritarė prašymui suteikti Tibeto vardą skverui Užupyje. Tibeto skvero idėją remia Užupio respublikos savivaldos institucijos. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama yra Užupio garbės pilietis, kuris lankėsi šiame išskirtiniame Vilniaus rajone 2001 metais. Tibeto dvasinį lyderį tuomet oficialiai priėmė sostinės vadovybė, šis įvykis buvo palankiai sutiktas tiek oficialių institucijų, tiek Užupio bendruomenės, tiek ir žiniasklaidos priemonių. Tibeto vardo suteikimas skverui niekaip neprieštarauja „vienos Kinijos“ politikai, kuria remiasi tiek Europos Sąjunga, tiek ir Lietuvos Vyriausybė. Norime akcentuoti, kad šis skveras įprasmintų kultūrinį ir dvasinį Vilniaus bei Tibeto bendradarbiavimą, kuris prasidėjo dar 1990 metais Dalai Lamai, vienam pirmųjų, atsiuntusiam sveikinimo telegramą, kurioje džiaugiamasi atkurta Lietuvos nepriklausomybė. O jau 1991 metais Dalai Lama lankėsi Lietuvoje ir nuo tada prasidėjo aktyvus lietuvių domėjimasis Tibeto kultūra, kurį taip gražiai įprasmina rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis palikimas. Esame įsitikinę, kad Tibeto skvero įkūrimas neturės neigiamos įtakos Lietuvos ir Kinijos santykiams, o veikiau taps būdu Lietuvai ir Vilniui tapti patrauklesniems tiek Vakarų, tiek Rytų šalių turistams. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis pasisako už Kinijos valdžios ir Dalai Lamos bei jo atstovų dialogą ir taikų santykių sureguliavimą, siekiant tvaraus sprendimo, gerbiant Tibeto kultūrą, religiją ir identitetą, todėl Tibeto skverelis galėtų tapti gražiu simboliniu kvietimu šiam dialogui, taip pat demokratijos plėtrai regione. Reikalaujame, kad Vilniaus miesto valdžios institucijos atsižvelgtų į Užupio bendruomenės nuomonę, taip pat UNESCO komisijos Lietuvoje, tarpparlamentinės grupės ryšiams su Tibetu, Tibeto kultūros fondo, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro nuomonę, kad Tibeto skverelis reikalingas Vilniui.Autoriai yra Tibeto laisvės rėmimo grupės nariai.

Knyga: Jan Guillou "Blogis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną perskaitytą knygą, kurią galbūt ir jūs skaitėte arba ketinate skaityti, o gal kažko panašaus ir ieškote. Šį kartą mano akiratyje švedų rašytojo Jano Gijaus „Blogis“ (Jan Guillou „Ondskan“). Čia jau rašau apie nebe pirmą švedų rašytoją ir vis skandinavų šalys nepaliauja stebinti savo keistai paprasta ir kartu nepaprasta literatūra. Iš tikrųjų skandinavai nesiekia nieko užslėpti po keistomis mūsų literatūroje būdingomis metaforomis ar metonimijomis, todėl galbūt ta vadinamoji simbolinė literatūrinė kalba nėra tokia turtinga kaip mūsų, tačiau skandinavų pasirinktos temos yra įsišaknijusios čia ir dabar, kas aktualu, o mes vis mėgstam žvelgti į praeitį, rašyti vis apie sovietinių laikų išgyvenimus, bet kas vyksta aplinkui, mums tampa svetima, metaforizuota ir tarytum lietuvių literatūrai neįdomu ir tik nedaugelis rašytojų rašo būtent apie dabartinius laikus, aišku, tai nėra problema. Kalbant apie romaną „Blogį“, verta paminėti, kad tai autobiografinis romanas, paremtas autoriaus asmeniniais išgyvenimais, o tie išgyvenimai, Dieve mano, patikėkite, tikrai nėra jau tokie lengvi, mano galva, netgi labai šiurpūs. Šią knygą drąsiai galėčiau pavadinti jaunimo smurto knyga, o ne blogio, bet čia ir slypi tas romano raktas, kad smurtas yra per daug konkretus, o štai blogio šaknys kur kas gilesnės, autorius nagrinėja šalia smurto ir jo priežastis ir čia autoriaus akys krypsta į tėvų ir aplinkinių auklėjimą bei jų požiūrį į smurtą. Penalizmas – smurtas teikiamas žmogui, siekiant gerųjų auklėjamųjų tikslų. Knyga išleista 1981 m. taigi Švedijoje ji jau tapusi moderniąją klasika, todėl apie smurtą tais laikais, mano nuomone, kalbėta dar nedaug. O knygoje taip įtaigiai aprašoma Eriko smurto ir blogio daigo sėjimo procesas, kad iš tikrųjų sunku atsiplėšti. Erikas nuolatos mušamas tėvo, galima sakyti, už nieką, galiausiai Erikas pakliūva į internatinę mokyklą, norėdamas išvengti smurto, bet čia jis ir vėl pasireiškia, kadangi gimnazistų vedama politika artima nacistiniai ideologijai, Erikas ne iš tų, kuris leistųsi žeminamas ir mušamas vyresniųjų. Čia prasideda dviejų metų kova internatinėje mokykloje; kova su tiesioginiu smurtu ir intelektualiuoju, paremtu Indijos revoliucionieriumi Gandžio. Iš tikrųjų skaitai ir purtaisi nuo visų tų mokyklos taisyklių, nuo suaugusiųjų nesikišimo ir abejingumo. Nežinau ar Lietuvoje yra tokia vieta kaip „rėmas“, kai mokinys daug jaunesnis už neva nepaklusnumą, bet iš tikrųjų už nevergavimą vyresniesiem, yra kviečiami į kovą, kurioje retai kas iššliauždavo iš rėmo, aikštelės už valgyklos, su sveikais dantimis ar nosimi. Šalia smurto Erikas bando suprasti, iš kur visa tai kyla, ar su tuo reikia kovoti, o gal nusileisti? Bet kai Taryba užkabina Eriko draugą, jį terorizuoja, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir Erikas supranta, ką reikia daryti. Galiausiai, romano pabaigoje, blogis sugrįžta su kaupu jo autoriui, tai yra Eriko tėvui, ir čia viskas labai gražiai užsibaigia, kad gyvenime dažniausiai yra lygiosios, kaip šauksi, taip ir atsilieps, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Manau, ši knyga žiauri, bet teisinga, tikrai nepabos jos skaityti, nes tai siužetinė knyga, lengvai skaitosi, nėra gilių filosofinių minčių, bet jausmas perskaičius knygą išliks ryškus, tarsi pats asmeniškai būtum perėjęs tą visą pragarą. Aišku, knygą turėtumėte rasti bibliotekose arba knygynuose, jeigu dar neišpirko, nes leidimas tikrai nėra iš naujųjų. Gero skaitymo su Jano Gijo „Blogiu“.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Rimas Tuminas "Vyšnių sodas"

Sveiki mielieji, šiandien skirsiu kelis sakinius teatro pasauliui. Neseniai teko būti Rimo Tumino režisuotame spektaklyje pagal Antonijų Čechovą „Vyšnių sodas“. Šio režisieriaus spektaklyje buvau jau antrą kartą, todėl jau braižas puikiai atpažįstamas ir kaip visada nepaprastas bei savitas. Pirmasis spektaklis buvo beveik prieš dvejus metus „Trys seserys“ taip pat statytas pagal Antonijų Čechovą. Prisipažinsiu, „Trys seserys“ man asmeniškai buvo geriau tiek scenografija, tiek pačių aktorių vaidyba. Kalbant apie patį spektaklį „Vyšnių sodas“, reiktų pasakyti, kad šis spektaklis patiktų ne visiems. Tie, kurie tikisi Raimondo Bingelių „bajerių“, komiškų elementų ar meilės intrigų, iš „Vyšnių sodo“ to geriau nesitikėti. Šis spektaklis gan statiškas, kai kam pasirodytų net monotoniškas ir „blevyzgos“ apie nieką, jau teko išgirsti ir tokių nuomonių, bet šis spektaklis, mano galva, yra visgi ne toks. Jis gilus ir tiksliai motyvuotas, tai pasakojimas apie vienos šeimos nuskurdimą, kai jie nesutinka parduoti „Vyšnių sodą“, kad išgelbėtų savo finansinę padėtį, galiausiai šeima tiek nuskursta, kad jie beveik pusvelčiui parduoda „Vyšnių sodą“. Tai gili, skaudi istorija, kurios drama vyksta ne tiek išorėje, bet kiek pačių veikėjų viduje, grumtynės su tiesa, kuriai tenka pažiūrėti tiesiai į akis. Šalia to man padvelkė ta dvasia, ta būtent autentiška laikotarpio dvasia, kai šeimos spręsdavo savo likimus, kaip aplinkui važiuodavo tik traukiniai, moterys dėvėdavo skrybėlaites, o vyrai galėdavo įšaukti priešininką į dvikovą. Šiame spektaklyje vaidino tikri scenos grandai: Eglė Gabrėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas (Leo), Andriaus Žebriauskas, Gediminas Girdvainis, Larisa Kalpokaitė ir kiti. Ir nepaisant visų aktorinių veteranų, spektakliui kažko trūko, kartais trūkdavo balso, prisipažinsiu, kad pasijutau kone kurčias, kai senesnio rango aktoriai kalbėdavo, o Žebriausko vaidinamos kalbėsenos ne visada ir suprasdavau. Žodžiu trūko aktoriams įkvėpimo, o šiaip viskas buvo tikrai puiku. Scena tikrai atspindėjo devynioliktąjį amžių, kada visas pasaulis buvo dalijamas tik į Maskvą ir Paryžių, kaip beje ir „Trejų seserų“, kai kur net personažų žodžiai ryškiai kartojasi, bet tai jau Antonijaus Čechovo įtaka, o ne režisieriaus. Ir nepaisant tai, Tuminas yra scenos genijus, savaip pastatyti ir interpretuoti Čechovo dramą gali ne kiekvienas, beje visos Čechovo dramos ir yra pastatytos Tumino, kurias galėjome pamatyti visus per pastarasis dienas, nes vyko Čechovo garbei rengiamas teatro festivalis. Nors „Vyšnių sodui“ jau 20 metų (pirmą kartą pastatytas 1990m.), galima sakyti, atkentėjo net dvidešimt metų teatro pakylėjimo ir savo susidomėjimo dar neprarado, nes salė buvo pilnutėlė, o bilietus juk pirkome prieš kelias savaites, todėl teatrui tikrai nėra reikalo sirgti nepopuliarumu, kadangi žmonės noriai eina į teatrus ir mėgaujasi vaidyba, istorija ir net turi savo numylėtinius aktorius bei režisierius. Šis spektaklis vyko Lietuvos nacionaliniame teatre, iš pradžių buvo šilta, bet tos šilumos viduje pritrūko, nes pradėjau stirti, o juk teatre nesiori kaip gyvuliniuose vagonuose sėdėti su storomis striukėmis, bet galiausiai ne tame esme, bet tai, jog beveik po metų pertraukos pabuvau rimtame spektaklyje ir šįkart neketinu ilgai gaišti iki kito ir reikėtų pradėti žvalgytis po vasario mėnesio repertuarus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Palikti sniegynuose"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti kino filmą „Palikti sniegynuose“ (Eight below). Nors šiam filmui jau geras ketvertas metų, bet aš jį pamačiau tik dabar, paskatintas lituanisčių barako gyvėtojų, dėkui joms už aliuziją į nuoširdų ir graudų kino filmą. Šis filmas kiekvienam romantikui suvirpins širdį, ne dėl to, kad jis per daug sentimentalus, bet tiesiog jis labai žmogiškas. Šiame filme neįmanoma išlikti abejingiems tik vieniems dalykams – šunims. Tos nuostabios sniego šunų akys, bandos hierarchinis vaidmuo ir sudėtingos išgyvenimo sąlygos minusinėje penkiasdešimties laipsnio šalčio temperatūroje yra pats geriausias nusiginklavimas prieš ekraną. Čia yra vienas iš tų atvejų, kada šuo tampa lygiagretus kitam žmogui kaip lygiateisis draugas ar netgi tikras šeimos narys. Iš tikrųjų buvo įdomu stebėti tą negailestingą kančią, tarytum būčiau mazochistas, tarp žmogaus ir gyvūnų jausmų besipinančių interesų. Sakau, tokiam šalčio fobui kaip man, pirmasis pusvalandis spoksant į demonstruojamą ledą ir pūgą buvo labai jau žvarbus, o dar Vilniui tokie šalčiai, kad gyventi ramiai negali, o ką jau bekalbėti apie Antarktidos speigus. Siužetas labai paprastas: po vienos kelionės į kalnus du žmonės kone mirtinai sušalo ir juos iš bazės Antarktidoje lėktuvu pargabena į žemyną per baisią audrą, o Antarktidoje paliekami šunys, kurie iš tikrųjų ir išgelbėjo tuos du žmones. Jie paliekami surišti kieme ir niekas nė numanyti negalėjo, kad šią žiemą daugiau niekas į šią bazę nesiruošia grįžti. Po penkiolikos dienų šunys išsiilgę ne tik šeimininko, bet ir maisto, nutraukia grandines ir apsiima išgyventi vieni patys, medžiodami paukščius ir kitus gyvius, kurių, aišku, nėra labai gausu Antarktidoje. Kita drama vyksta šeimininkui, kuris niekaip negauna finansavimo ir leidimo grįžti į Antarktidą, kad galėtų pasiimti savo numylėtus šuniukus, ir galiausiai drama rutuliojama pagal visus Disnėjaus filmui būdingus bruožus. Šis filmas sukurtas pagal tikrus faktus, todėl duoda lakią fantaziją, kaip iš tikrųjų realybėje šunys galėjo vieni ant ledo išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Primenu, kad šį filmą galite sėkmingai parsisiųsti iš http://www.torrentai.lt/ šiais laikais su filmo įsigijimu nėra jokių problemų, todėl jei norite jausmingos, tiek šaltos, tiek ir šiltos dramos, kuri suvirpintų širdis, manau, šis filmas bus tikrai neblogas šiltuose sausio mėnesio apgultuose namuose su arbatos puodeliu rankose.



Maištinga Siela