Serialas: "Vampyro dienoraštis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu jums pristatyti vieną serialą, kuris manęs nepaliko abejingo. Iš tikrųjų pačioje pradžioje buvau nusiteikęs labai skeptiškai prieš visus vampyriškus serialus ir kitas komercija persisunkusias neva banalybes, bet kažkodėl užsikabinau už šio serialo, parsisiunčiau keletą serijų, po to dar vieną ir dar, kol galiausiai visiškai užbūrė mane šis siužetas. Lietuvoje, deja, šio serialo nerodo, todėl jeigu turite torrentus, galite iš rezervo parsisiųsti visas dešimt serijų, dabar jau ne vienas tūkstantis lietuvių laukia ir vienuoliktosios serijos lietuviško įgarsinimo porcijos. Ką aš galiu pasakyti? Intriguojantis, paprastas ir mistinis siužetas, bet labai dailūs aktoriai, lengva įsijausti į veiksmą ir intrigas, sakyčiau, ant labai panašių pamatų pastatyti filmai „Saulėlydis“ ir „Jaunatis“, tik „Vampyro dienoraštis“ yra savu formatu ir savais veikėjais. Jeigu jums nors per nago juodymą patiko filmai, tai šis serialas jums patiks tikrai nemažiau, o gal net ir labiau. Pridedu torrentų aprašymą: „Tai amerikiečių antgamtinės fantastikos/siaubo serialas, kuris paremtas L. J. Smith knygų serija „Vampyro dienoraščiai“. Pirmoji šio serialo serija pasirodė 2009 metų rugsėjo mėnesį ir, atsižvelgus į aukštus reitingus, pradinis 13 pirmojo sezono serijų užsakymas buvo išplėstas net iki 22 serijų. Šiuo metu išleista dešimt pirmojo sezono serijų, o likusios serijos pasirodys nuo 2010 metų sausio 21 dienos. Praėjus keturiems mėnesiams po automobilio avarijos, kurios metu žuvo septyniolikmetės Elenos Gilbert ir jos penkiolikmečio brolio Džeremio tėvai, jie vis dar stengiasi priprasti prie naujosios gyvenimo realybės. Elena visada buvo pavyzdinga paauglė: graži, populiari, mokyklos socialinio gyvenimo aktyvistė, tačiau dabar ji užsisklendusi savyje bando nuslėpti milžinišką sielvartą. Vienintelę paguodą ji randa savo draugų – geriausios draugės Bonės, draugės ir priešės viename – Karolinos ir buvusio vaikino Meto – rate. Tuo tarpu Džeremis pasirenka kur kas pavojingesnį kelią ir, norėdamas numalšinti skausmą, svaiginasi narkotikais. Taip pat jam ramybės neduoda klausimas, kodėl Meto sesuo Vikė staiga jį atstumia ir pradeda draugauti su didžiausiu Džeremio varžovu – Taileriu. Mistikfolso miestelyje prasidėjus mokslo metams, Elena su draugėmis yra sužavėtos gražaus ir paslaptingo naujoko, vardu Stefanas Salvatorė. Stefanas ir Elena iškart pajaučia abipusę trauką nepaisant to, jog Eleną glumina keistas Stefano elgesys. Tačiau ji nežino didelės Stefano paslapties, kurią jis slepia giliai šešėliuose – jis yra vampyras. Antrąjį jų pažinties vakarą nutinka nelaimė, kai Vikei miške įkanda paslaptingas gyvūnas. Nujausdamas, kieno tai galėjo būti darbas, Stefanas parskuba namo ir ten randa savo 15 metų nematytą vyresnįjį brolį Deimoną. Deimonas taip pat vampyras ir šie broliai turi ilgą ir nelabai gražią praeitį. Deimonas tyčiojasi iš Stefano dėl to, jog jis pasirinko gyvenimą be smurto ir žiaurumo, tačiau tuo pačiu supranta jo pamišimą dėl Elenos – juk ji stulbinančiai panaši į moterį, kurią Stefanas mylėjo daugiau, nei prieš šimtą metų. Dabar šie du broliai vampyrai – vienas - geras, kitas - blogas – kausis dėl Elenos, jos draugų, šeimos narių ir viso Mistikfolso miestelio sielų.“ Taigi kaip matote siužetas nėra labai jau kažkuo negirdėtas, bet žiūrėti laisvu metu galima. Visas tas aprašymas, sakyčiau, yra tik pradžių pradžia palyginus su tuo, kas nutiks iš tikrųjų...

Yra daugiau informacijos apie antrąjį sezoną, ją rasite paspaudę ant šio užrašo: ANTRASIS "VAMPYRO DIENORAŠČIO" SEZONAS

O čia rasite informacijos apie TREČIĄJĮ "VAMPYRO DIENORAŠČIAI" SEZONĄ.

Jūsų Maištinga Siela

Pirmą kartą Lietuvoje - filmų apie budizmą festivalis „Budos kine“

Sveiki mielieji, aptikau renginį, kuriame neįmanoma nesudalyvauti, tiesiog palčiau čia: Vasario 18–24 dienomis Tibeto kultūrinio ir dvasinio palikimo išsaugojimu besirūpinanti asociacija „Tibeto kultūros namai“ vilniečius kviečia į pirmą kartą Lietuvoje rengiamą dokumentinių ir vaidybinių filmų apie budizmą festivalį „Budos kine“, kurio programoje – 7 premjeros, debatai su filmo „Senovės Tibeto beieškant“ režisieriumi Thomu Schmidtu bei pažintinės paskaitos apie budizmą. Vilniuje festivalis vyks vasario 18-24 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Vėliau festivalis persikels į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Klaipėdą. Asociacijos „Tibeto kultūros namai” vadovės Karolinos Levanaitės teigimu, festivalio filmai suskirstyti į tris programas: „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“, „Kelionės į Rytus“ ir „Tibeto akimirkos“, siekiant kuo išsamiau pristatyti budizmo vertybes, istoriją ir plėtrą Vakaruose. „Festivalio žiūrovai pamatys dokumentinius filmus, atskleidžiančius viršlaikę budizmo mokymų prasmę, paaiškinančius šiuolaikiškų žmonių susidomėjimą budizmu bei pristatančius budizmo kelią į Vakarus. Vaidybiniai filmai jaudina tibetiečių kasdieninio gyvenimo detalėmis“, - sako asociacijos vadovė.15 metų budizmą praktikuojantis Thomas Schmidtas apie savo filmą sako: „Mano sutikti jogai ir tai, ką pamačiau, toli gražu neatitinka mūsų nusistovėjusio supratimo apie tai, kaip viskas yra iš tiesų”.Pagrindinės festivalio programos „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“ filmai atskleidžia istorinį lūžį 2500 metų religijoje. Prasidėjus komunistinės Kinijos okupacijai, Tibete buvo uždrausta praktikuoti budizmą, sugriauti tūkstančiai vienuolynų, žuvo milijonai žmonių. Tibeto lamos suprato, kad nebegali išsaugoti budizmo mokymų Tibete, todėl nusprendė perduoti juos vakariečiams. Dokumentiniai filmai „Skaidrusis Lama“ bei „Budizmas šiuolaikiniame pasaulyje“ pristato vakarietiškojo budizmo veidą. Filmai pasakoja apie du lamas: butanietį Lopon Tsečiu Rinpočę ir daną Olę Nydalą – pirmąjį europietį lamą Karma Kagju tradicijoje bei jų abiejų veiklą Vakaruose, taip pat jų mokinius, atradusius praktiškąjį budizmo požiūrį ir metodus. „Tobulo mokytojo žodžiai“ pasakoja apie Lamą Dzongsar Kjentse Norbu – vieną garsiausių Njingma tradicijos mokytojų, Bernardo Bertolucci konsultantą kuriant „Mažąjį Budą“, aistringą futbolo sirgalių, charizmatišką filmų kūrėją, pasaulio pilietį. Kiekviename žingsnyje jis griauna mokinių įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti budistų lama. Filme pasirodo Bernardo Bertolucci, Stevenas Seagalas bei Keanu Reevesas. „Prabusk! Kelyje su Dzen meistru” – tai Dzen meistro Seung‘o Sahn’o mokymų dokumentika, kurioje jis su žaisminga energija pristato Dzen mokymų esmę. Programos „Kelionės į Rytus” filmai pasakoja apie Azijos tyrinėjimus. Filmo „Tibetiečių žinia: budizmas” režisierius Arnaud Desjardin buvo vienas pirmųjų vakariečių, pradėjusių keliauti po Aziją septintajame dešimtmetyje. 1964-1965 m. jam pavyko nufilmuoti unikalią dokumentiką apie Tibeto budizmą ir įvykius po okupacijos. Programoje „Tibeto akimirkos” – trys meniniai filmai, atskleidžiantys tibetiečių gyvenimo momentus. Filmus „Išdykę vienuoliai” ir „Keliautojai ir magai” sukūrė ne profesionalus režisierius, o budistų lama, B. Bertolucci draugas ir „Mažojo Budos” konsultantas Dzongsar Kjentsė Norbu („Tobulo mokytojo žodžiai”). Filmas kurtas be konkretaus scenarijus ar profesionalių aktorių. „Išdykę vienuoliai” pasakoja apie aistringus futbolo sirgalius vienuolius, kuriančius planus, kaip į vienuolyną atsigabenti televizorių ir pasižiūrėti pasaulio taurės finalą. „Keliautojų ir magų” herojus – mažo kaimelio valdininkas svajoja pasprukti į Ameriką, tačiau atsiduria visiškai kitokioje kelionėje. Eric Vali režisuotas filmas „Himalajai” atskleidžia mažo kalnų kaimelio, kurio gyventojų verslas verčia juos nuolat leistis į pavojingas keliones per kalnus, gyvenimą. Papildomoje festivalio programoje – paskaitos apie budizmą šiuolaikiniame pasaulyje, Eglės Rašimaitės pasakojimas apie įspūdžius iš kelionių po Indiją ir Nepalą bei gyvenimą budistų vienuolynuose, Ryčio Juozapavičiaus moderuojama diskusija „Taikomasis Dzen“ apie iššūkius surasti Vidurio Kelią kasdieniniame gyvenime, kuomet esame blaškomi skirtingų įsitikinimų ir stokojame mąstymo „laimėkime kartu“ bei paprasčiausios pagarbos kitokiai nuomonei. Kino teatro „Pasaka” vestibiulyje veiks fotografijų paroda bei informacinis centras.

Mano vertimas iš eskimų kalbos, tegu kalba senolių išmintis

Sveiki mielieji! Na, juk Jūs suprantate kaip dažniausiai būna, kai gerai pagalvoji, tai pamatai, kad kartais reikia visai nedaug, nors aplinkui to nematyti, bet Jūs negalvokite, kad taip nėra, nes kaip ten bebūtų, galiausiai visgi nutinka taip, kad nežinai ar tai benutiktų be to įsikišimo, bet, aš manau, kad svarbiausia – visada pagalvoti ir su kuom nors pasitarti, kad blaiviai pamąstytum, nes kitaip gali nutikti ne taip kaip tu visada galvojai, nors, žvelgiant iš kitos pusės, yra ir pozityvių dalykų, kada iš tikrųjų patiki ir pradedi daryti būtent tai, ką reikia daryti, kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, kad ir kaip atrodytų labai paprasta, žinokit, kad tereikia tik gerai pasiruošti tam, kas iš tikrųjų bebūtų, nes šitie visi turi savąsias puses ir gerąsias, ir blogąsias ir, nors dažniausiai pagalvoji, kad tikriausiai jau nieko nebegali tokio ypatingai ryškaus, bet staiga, kai mažiausiai to tikiesi, būtent tai, kas iš tikrųjų priverčia susimąstyti, kas galbūt ir galėjo, kas galbūt turėjo ypatingai daug visokeriopų dalykų, kurių, gerai pagalvojus, nereikia šitaip sumenkinti dėl labai svarbios priežasties, nes kitaip mąstant, kažkur girdėjau, kad niekaip iš to paties negausi, nes jeigu pridėsi, buvo jau kažkada sakyta, pasidaugina visi šie reikalai ir dar tais laikais niekada nebuvo šitiek daug ir šitiek negalvojant apie tai, kas galbūt, va, na suprantate, kaip tai svarbu turėti, ypač saugoti, kad suprastum kaip kažkada, galbūt dar visai neseniai apie tai, juk girdėjote, nėra tiesiog didelio reikalo apie tai tiek daug ir tiek plačiai, kaip tas kažkada citavo būtent tuos žodžius, kurie buvo panaudoti toje byloje, kai dar, rodos, visai neseniai kaip gerai pamąstai ir galėjo prie to iš šalies prisidėti, kad nieko tokio nebūtų, bet, na, juk supranti, kad čia svarbiausia tikriausiai yra ne tai, kaip ypač sakydavo tada, bet kaip, supranti, kad čia yra beveik tiek pat to, kas iš tikrųjų yra svari priežastis apibūdinant, kaip sakė tie, nėra jau tiek jų ir daug, nes, kaip ten bebūtų, aš manau, yra tiek daug visokių už ir prieš, kad, sakau, būtų tiesiog neteisinga imti ir, va, šitaip begėdiškai, negalvojant supurtyti tai, kas iš tikrųjų tiek daug metų turėjo tokios didelės reikšmės šiai sistemai, bet nedarykime iš to tragedijos, kaip ir sakė kažkada, reikia visada sukaupti paskutinę minutę ir tiesiog su visa jėga per tai išreikšti, kad galiausiai galėtum sudėti visus taškus ant i, tada pamatysime, kad visgi kalbant apie trumpuosius gauname tokią ilgųjų virtinę, kad apsukę iš kitos pusės, galiausiai priartėsime prie tos esmės, kuri visada, pasak mūsų visų didžiųjų įsitikinimų, pastatė tam, kad visi mąstytų apie tai, kad nėra jau taip lengva išvengti to, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo taip niekaip neperkalbama, bet jus žinote, tereikia daugiau triūso, kad tinkamai pamatuotume tai, kad visada gautume būtent tą, kad visi, nepaisant tų svarbių trukdžių, nepaisant tų visų duobių, visgi mes esame tie, kurie iš tikrųjų būtų viską atidavę, bet niekada neskubėkime, nes toje pusėje stovi tokia tvirta, kad jokiais būdais, na, kaip sakė jie, buvo jau labai tokie neaiškūs, sakyčiau, visai neryškūs, kad net reikėjo tiek daug pastangų, kad viskam gerai suvokti, tiek pat reikia ir laiko, ir likusių dalykų, ypač to, kas slepiasi už visų tų ribų, kai nebėra nei tų visų kontūrų, nei tų kas vadinama, kaip pasakytų išmintis, variantai tarp eilučių, jie, kaip daug kas mano, yra iš tikrųjų pasislėpę toje pusėje, kai nelieka daug nukąstų tų nereikalingųjų ypatybių, bet taip yra labai elementaru, kadangi visos tos, kurios reikalingos, yra sudėtos būtent savo vietose, tik reikia turėti tiek daug ypatybių, kad galėtum viską perteikti per paprastą intervalą, kaip pasakytų Napoleonas Bonapartas, yra tik tai, kas iš tos pusės įeina pro tas paradines duris, kuriose stūksojo tokie didžiuliai, kaip niekas kitas nebūtų tiek daug pasakęs, matyt, jo lūpose tiek daug išminties, kad reikia net viso to tūrio, kuris išsiskleistų iš tų, kurie net tinkamai nemoka iškvosti reikiamų reikšmių, padalyti ir atimti su visais reikiamais dalykais, bet nepaisant visų tų trūkumų, Jūs turėtumėte visa tai tinkamai įsisavinti ir nors per nago juodymą tapti protingesniais.

Jūsų Maištinga Siela

Laida "Be grimo" prakalbo apie TAI, apie ką šiaip jau Lietuvoje gerai kalbėti negalima

Sveiki mielieji, gal kas iš Jūsų matėte paskutiniąją laidą „Be grimo“? Šįkart kalbėta ypač aktualia ir skaudžia Lietuvai tema – homoseksualizmas. Negaliu išsakyti nuomonės šios laidos idėjai, visų pirma, dėkui šiai laidai, kuri tiesiai šviesiai nepabūgo kalbėti apie šią temą. Laidos vedėjos buvo supratingos, žavios ir, neslėpkim nieko, palaikančios bei suprantančios homoseksualų pusę. Aišku, laidoje dainavo ir Ruslanas, kuris papasakojo išpuolį prieš savo močiutę, kurią užsipuolė parduotuvėje, kad neva jų giminę reikia sušaudyti dėl anūko homoseksualumo, močiutė, kaip žinia, atsidūrė ligoninėje. Taip pat kalbėjo seimo narė Aušrinė Povilionienė, kuri taip pat neslėpė žmogaus teisių naudos ir įstatymo pažeidžiamumo, laidoje taip pat apsireiškė pats Rokas Žilinskas, kuris pademonstravo, kad dėl savo homoseksualumo niekada nėra nukentėjęs ir net demonstratyviai išėjo iš studijos pareiškęs, kad salėjo nėra homofobų. Laidoje taip pat kalbėjo pavieniai asmenys, homoseksualų tėvai, išmestas iš universiteto dėstytojas dėl savo orientacijos, kuris dalijosi skaudžia savo patirtimi. Bet, galiausiai, laida gavosi graži, nepaisant tai, kad žmonės nusiteikę prieš gėjus ir lesbietės į laidą atsinešė net iškarpas laikraščio, kuriame pavaizduoti pusnuogiai brazilų gėjų paradų užpakaliai, lygindami kad neva ir Vilniuje gegužės 8 –ąją taip pat bus užpakalių paradas. Nors Povilionienė bandė kalbėti apie žmogaus teises ir lygiateisiškumą, homofobai kalbėjo tik apie lovą baisiausiai piktindamiesi, kaip žmonės gali viešai reikšti savo seksualinius įsitikinimus. Keista, vienas net prisipažino sukūręs peticiją prieš būsimą Lietuvoje pirmąją gėjų eiseną, nes anot jo, tai asmeninio seksualumo propagavimas, jis turi likti namie, lovoje, tada teisingai laidos vedėja paklausė, o kodėl „Olialia“ pupytės išvertusios papus ir užpakalius gali puikuotis spaudoje ir ant kiekvieno kampo, kodėl jis neva prieš jas nesukūrė peticiją. Matot, vaikinas užsikirto. Ir taip dauguma pasisakymų buvo grynai tiesiogine to žodžio prasme nusodinti, nes jie grynai yra kilę iš pasipiktinimo ir kažkaip bandoma demokratiškai argumentuoti, nors tas argumentavimas nėra net pagrįstas. Žaviuosi Povilioninės blaiviu protu, kaip ji geba blaiviai mąstyti ateitimi, istoriškai pagrįsti žmogaus mąstymo raidą ir pokyčius, ir įrodyti, kad tos vertybės, kurias gina lietuviai tėra tik laiko klausimas, kurios yra net nevertybės, o kažkurių žmonių kartuvės. Homoseksualai kalbėjo apie teisę ir lygiavertiškumą, homofobai apie lovą ir antrąjį galą, o laidos vedėjos žaviai šypsojosi, sakyčiau nieko naujo, kaip visada. Mano pozicija šiuo klausimu Jūs visi puikiai žinote, todėl noriu ir Jus pakviesti su manimi eiti į gėjų ir tolerantų šventę, kurioje, deja, mielieji, tikrai nebus rodomi falai ar kažkokios nešvankybės, nes tai – eitynės, o ne paradas! Žinau, kad ten atvažiuos iš visos Europos palaikymo komanda, įvairios organizacijos, galiausiai bus patys gėjai, galėsite pamatyti gyvai (tarytum zoologijos sode, juokauju, meskite šias mintis į šalį), galiausiai bus prijaučiantys, šeimos, artimieji, kurie palaiko lygias teises, todėl kviečiu ir jus atvykti gegužės 8 –ą dieną! Daugiau informacijos tikriausiai paskelbsiu čia, bloge, apie vietą ir tikslų laiką, gaila, kad mano kambariokas numojo ranka ir pareiškė, kad neverta į tai veltis, bet aš esu kitos nuomonės, esu prie to, kad neturime numoti nei ranka, nei koja, kad neturime būti abejingi, bet visgi vienaip ar kitaip išreikšti savo nuomonę. Tikėkimės baikeriai neužmėtys mūsų buteliais ir bambaliais. Manau, ši laida buvo tik viena iš daugelių, kurių dar laukia ateityje ilgoje kovoje arba kvietime draugauti ir būti visiems lygiems be jokio išskirtinumo.

Jūsų Principinga Maištinga Siela

Balsavimo rezultatai iš meno šakų

Sveiki mielieji, pagaliau baigėsi balsavimas, kuriame, Jūs mielieji, galėjote išreikšti nuomonę apie meno šakas. Klausimas buvo elementarus – kuri iš šių menų šakų yra Jums artimiausia? Ir kaip nebūtų keista iš 201 balsų 50 balsų arba kitaip sakant net 24 procentus skyrė muzikai. Nemanau, kad visi esame tokie dainingi, bet gerai pagalvojus, gal iš tikrųjų žmonės ir myli muziką, jos klausosi kasdien: troleibuse, autobuse, namie, telefonu, radiju, prekybos centruose, koncerto salėse ir t.t. Muzika bene labiausiai prieinama meno šaka, o štai antroje vietoje liko fotografija, kuri surinko 34 balsus (15 procentų). Šiais laikais, kai kone visi turi fotoaparatus, gali sau leisti fotografuoti viską, nuo sutrukinėjusio cemento iki lytinių aktų, juokauju. Trečioje vietoje – šokis ir literatūra, kurie turi po 30 balsų. Ketvirtoje – kinas su 28 balsais, penktoje – dailė su 19 balsų ir galiausiai teatras su 5 balsais lieka paskutinis, galbūt dėl to, kad tai kone brangiausias ir sunkiausiai prieinamas menas. Ką gi, mielieji, ačiū, kad šiuos kelis mėnesius lankėtės ir balsavote!

Iš viso balsų: 201. Kinas 28 (13%) Literatūra 30 (14%) Teatras 5 (2%) Dailė 19 (9%) Šokis 30 (14%) Architektūra 7 (3%) Fotografija 32 (15%) Muzika 50 (24%)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Žozedas Bedje "Romanas apie Tristaną ir Izoldą"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šįkart tai bus iš viduramžių epochos paplitęs nemirtingas pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą. Kaip žinote, pagal šią legendinę istoriją yra sukurtas ir kino filmas, bet perskaičius visą istoriją, visgi man paaiškėjo nemažai netikslumų, filmas visgi interpretuotas yra kitaip ir kažkurie faktai pakeisti. „Tristanas ir Izolda“ – tai pasakojimas, paplitęs dar viduramžiuose, jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas apie neblėstančią šių žmonių meilę, bet, deja, iš jų tėra išlikę tik neryškūs fragmentai. Aš skaičiau jau prozos forma parašytą kūrinį , parašytą Žozefo Bedje „Romanas apie Tristaną ir Izoldą, autorius gyvenęs 1864 – 1938 m. ir tyrinėjęs viduramžių istoriją ir iš visokių nuotrupų bei versijų sukūręs šį, sakyčiau, neblogą ir stebuklingą romaną. Lietuvišką vertimą skaičiau labai seną, beveik 50 metų senumo vertimą, tai knyga buvo jau beveik sutręšusi, kartu tai davė ir tokios viduramžiškos dvasios, tarsi skaitytum kokią seną kroniką, atkapstytą iš senų neatmenamų laikų. Romanas beveik kaip ir pasaka, tik labiau skirta suaugusiesiems. Atrodo, kas begali būti banaliau už meilės romaną šiandienos pasaulyje, bet neapsirikite, „Tristanas ir Izolda“ apima kur kas daugiau temų, nes kartu tai ir tautų istorija, mūsų istorija, kažkada skleista ir nešta iš lūpų į lūpas, tai kodėl jos vėl neprisiminus ir neatgaminus? Žozefas Bedje taip ir padarė, nesumenkino kūrinio, jame atsispindi ir viduramžių feodalizmas, keltų kultūra, jų magija, kaip antai nenukertamas ir nesunaikinamas erškėčių krūmas augęs ant Tristano kapo, persipina ir prancūziški – angliški papročiai. Čia taip pat susidursime su blogiukais riteriais, čia vis dar šlovinama garbė, čia kregždės nešioja auksinius plaukus, atskraidintus už jūrų marių, čia dar tebegyvena slibinai, nepaisant pasakiškų motyvų, čia labiau vyrauja realistiniai motyvai tokie kaip: žmonių santykiai, to metų hierarchija, jūrininkystė ir socialiniai statusai. Šiame romane sutiksime ir raupsuotuosius, ir karalystes, sutiksime ištikimybės fikciją, garbės ir šlovės aukštinimą tarp kurių beveik kaip du klevo lapai audroje blaškosi Tristanas ir Izolda, nepaisant milžiniškos audros, čia jie visada atsitrenkia vienas į kitą. Iš tikrųjų šis romanas, ši istorija, mano akimis, pranoksta net švento Valentino pasakojimą, „Romeo ir Džiuljetą“ ir, manau, verta pavadinti pačia gražiausia laikų meilės istorija. Nepabodėkite paskaityti, tikrai neilgo 175 puslapių romaną ir pamatysite, kad ir šiais banalybių laikais, kai jausmai laikytini tik padrikais ir asmeniniais dalykais, istorijoje matysime, kad meile vis dar yra graži, vis dar gali būti graudi, vis dar gryna, ištikima ir nemari, tiesiog, stebuklinga. Juk iš tikrųjų pagalvojus, šiais laikais jau nebeatsiranda jokių panašių istorijų, atvirkščiai, užmirštamos ir senosios, vadinasi, yra pagrindo prisiminti, sakyčiau, šį kosmopolitinį kūrinį, tragišką, bet gražią meilės istoriją.

Jūsų Maištinga Siela

Vanduo - vienas iš Žemės turtų!

Sveiki mielieji, šiandien ir vėl skirsiu laiko ekologijai ir kalbėsiu apie vieną iš didžiausių visos Žemės planetos turtų – vandenį! Kodėl taip nusprendžiau? Kažkaip prisiminiau kaimą ir senelį, ir vieną aliuminį dubenį, kuriame visi pakaitomis plaudavome kojas, nes tokios prabangos kaip vonia neturėjome. Senelis mokė taupyti vandenį, jei vanduo gan švarus, vadinasi, ir tu gali jame nusiplauti kojas! Mane, aišku, tai erzino, bet kai pamačiau, kaip miesčionys taupo vandenį, tai likau sukrėstas iki paskutinio garbanoto plauko, įsivaizduokite, paskambina draugė, kai tuo tarpu plauna indus kriauklėje. Vanduo su didžiausia čiurkšle bėga ant lėkščių, o šita persona pusvalandį nesugeba pasukti užpakalio ir užsukti vandens, kadangi loja su drauge per telefoną. Paaiškinimas, o gal labiau motyvacija – mokame tik centus už vandenį, todėl galime tai leisti! Baisiau ir nebūna, tai jei už vieną kubą mokėtume po kelis šimtus litų, tai gal tame pačiame vandenyje plautume ne tik indus, bet matau, kad žmonės nelabai susimąsto apie vandens vertybę, nes ko jau ko, bet vandens mūsų Marijos žemelėj visada atsiras. Kai kas, jaučiu, pasvajoja, kas būtų jei iš čiaupų imtų tekėti ne vanduo, o, tarkim, spiritas, visi tuojau nusilaktų iš to gero gyvenimo. Lietuvoje H2O yra tas pats, kas žvyras ant kelio, nors daugelis ir žino apie kraštus, kuriuose vanduo yra tokia prabanga, kurią tegalima pilti tik į burną, o visus higienos reikalus galima atlikti tik po tekančia karšta gyvulio šlapimo čiurkšle. Mums gal ir atrodo tai baisu, bet bent užsukime čiaupus, kai kalbame telefonu ir gerbkime gamtos išteklius. Gerai, kad vanduo pigus, bet tai nereiškia, kad jis niekada nesibaigia. Lietuva – turtinga gruntiniais vandenimis, todėl gėlu vandeniu gali nuleidinėti net savo „kvepiančias“ fekalijas savo porcelianiniuose unitazuose. Ir vėl man iškilo vizija, kaip valdžia pasistatė auksuotus tualetus arba Kaune už pusę milijono įrengė viešuosius tualetus ir tuos pačius užrakino, neleidžia niekam naudotis, bet tai jau kita kalba. Turėkime galvoje, kad gėlo vandens nėra tiek jau ir daug, daugiausia – ledynuose, kurie nyksta ne metrais, o kilometrais, Baikalo ežero vanduo jau nebėra toks švarus, o jame glūdi beveik 20 procentų gėlo vandens. Upės ir toks jau nusenka, jau nekalbu apie vargšes upes, kurios teka per miestus, jos neretai jau netgi nebepasiekia jūros, ir tai nėra vien tik mano kliedesiai, tai – faktai! Todėl gulėdami ramiai karštose savo voniose, gal neskubėkime šampūnais ir visokiais šarmais suteršti vandens, pažiūrėkite į jį skaidrų, galbūt po šimtmečio tokio ir nebeturėsime, kadangi vanduo iš niekur neatsiranda, jis yra pastovus ir visas egzistuojantis pasaulio vanduo kažkada tekėjo dinozaurų gyslose, taigi tik tam tikri filtrai: augalai, žemė, debesų susidarymas, pravalo vandenį ir jį vėl padaro skaidrų, bet jis vis tiek yra tas pats, nes niekas jo nebepagimdys! Todėl turėkime galvoje, kad tas vanduo, kuris nueina su mūsų išmatomis, galbūt atsidurs limonado „bambaliuose“ toks pats tyras ir skanus, kokį nuleidome į kanalizaciją. Duok dieve, kad taip ir atsitiktų, kadangi mes vandenį daug daugiau naudojame, nei jis spėja atsinaujinti, todėl nenusiminkite, mielieji, kad vieną gražią dieną jis imtų stigti, tada už „bambaliuką“ mokėsime ne dešimtim ir ne dvidešimt litukų, o kauksim ir mušimės prie parduotuvių eilės, kaip kadaise dėl karvių kanopų sovietiniais laikais. Bet kam susimąstyti, jeigu kol kas vis tiek to vandens pilna ir apstu, kad net galima kalbėti telefonu, kol net ne mūsų, o BŪTENT VISOS ŽEMĖS TURTAS IR PALIKIMAS nuteka į smirdinčius kanalizacijos vamzdžius. Mūsų netaupumas, galvojant, kad tai yra DAUG, yra absurdiškas, visko tikrai nėra daug ir viskas tikrai mums nepriklauso. Tas pats ir su oru, tas pats ir su augalais, gyvūnais ir kitais Žemės ištekliais. Vanduo – vienintelis skystis, kuris yra bekvapis, beskonis, gali būti kietas, skystas ir dujinis, vandens yra daugiau nei žemės, bet jį taip lengva užteršti, taip lengva sudrumsti. Vanduo gali būti permatomas, beveik kaip stiklas, bet storame sluoksnyje, jis tampa žydras arba žalias dėl jame esančių dumblių, o ne dėl to, kaip kažkas sakė, kad jame atsispindi dangus. Net mes esame iš vandens, mūsų kūne yra 60-75 procentai vandens, mes gyvename vandenyje, kol gimstame, mes pilni šio nuostabaus skysčio, todėl šitaip nevertinti, šitaip netausoti ir šitaip siurbti vandenį gali ne žmogus, bet pabaisa, net žvėris, ir tas gerbia, ir saikingai tausoja vandenį, o mes būdami vos ne kaip vėžinės ląstelės kibirais deguto pilame į medaus kubilus nė nesusimąstydami, kad nuodijame viso pasaulio gyvybę kartu ir savo. Nesiūlau Jūsų plauti kojų viename litre vandens, bet bent būkit geri, užsukite čiaupą, jei nenaudojate vandens, juk šitaip padaryti neturėtų būti sunku. Galiausiai reikia ne susimąstyti, nes tas mąstymas labai greitai pasibaigia, panašiai kaip pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, siūlau ne mąstyti, o veikti! Mąstymą rišti su veiksmais ir tausoti, gerbti ir mylėti tai, kas iš tikrųjų mums net nepriklauso, bet taip su mielu noru kasdien naudojame.

Jūsų Maištinga Siela