Smagu lipti ant to paties grėblio

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Aš tai „apturėjau“ tokį džiaugsmą pabūvodamas kaime. Ir baisiai susinervinau vienu, sakyčiau, banaliu dalyku, dėl kurio tikrai neverta net nervintis. Lietuvos tauta vis dar lipa ant to paties grėblio, tokia išvada peršasi pasižiūrėjus Eurovizijos atranką, kada dar nesudainavusiam Sashui Songui, lietuviai mielai kaip apsėsti balsuoja už jo banaliąją dainą, o kas keisčiausia net vertintojų komisija jam paskyrė aukščiausius balus. Pasibaisėjęs prabalsavau už veteranę Aistė Pilvelytę, kuri savo balsu ir daina tiesiog prikaustė mane nuo pirmojo akordo. Nežinau, kas yra lietuviams, bet jie užsiciklinę vienoje vietoje, negaliu pasakyti, kad netoleruoju jų sprendimo, bet tiesiog noriu supeikti jų nesveiką lipimą ant to paties grėblio. Tą patį galiu pasakyti ir apie choro karus, tai vienintelė laida, kurią žiūriu nuolat ir kas kart nusimenu, kad mano nuomone nesutampa su daugumos. Kažkas įsikalė į kvailą galvą, kad šampaninis Kauno choras yra geriausias, todėl už jį ir reikia balsuoti, nors paskutiniąją savaitę net teisėjai jo chorą įvertino kaip prasčiausia, bet durniai lietuviai ėmė ir subalsavo už jį, nors visiškai buvo akivaizdu, kad jų pasirinktoji daina buvo monotoniška, nekaip skambanti ir t.t. O gal aš kažko čia nesuprantu? O gal čia veikia miestų politika, kada net vedėjai iki apsiputojimo aiškina apie miesto palaikymą, bet iš balų rezultatų ir taip aišku, kad balsuojama ne už miestą ir ne už dainą, nes, tarkim, Vilniaus purpurinis choras, kuris tikrai visada sulaukia aukščiausių balų iš komisijos narių, kažkodėl pagal žiūrovų balsus jie lieka paskutiniai. Niekas nepalaiko Vilniaus, nes, mat, Irena Starošaitė per „sena“ vadovaiti tokiam chorui, o aš galiu pasakyti, kad paskutinė kartą Vilnius taip patiko, kad prabalsavau net kelis kartus ir tikrai ne dėl to, kad jau keletą metų gyvenu šiame mieste. Bet Vilnius ir vėl liko paskutinis, tik dėka teisėjų jie palypėjo aukščiau ir aplenkė panevežiečius. Nežinau kodėl niekas nebalsuoja už Vilnių, nors jie demonstruoją nuostabius vokalus, galbūt ne tokius energingus, kaip Kauno, bet ir vėl pasirodė tiesa, kad žmonėms reikia ne dainos, ne gaidų, bet pačio balanaliausio dalyko – šou. Tas pats nutiko spoksant viena akimi eurovizijos atranką. Iš vienuolikos atlikėjų patiko tik du, kiti taip nusidainavo, kad kraupiau net nebūna. Aš pats nelabai apie muziką nusimanau, bet jau pirštu tikrai galiu apsakyti, kurio malonu klausytis, o kuris tik bando kažką išvedžioti ir stebint atranką būtent ir susidarė toks įspūdis, kad ateinantys dainorėliai bando tik, tiesiogine to žodžio prasme, pasireklamuoti, sakyčiau, dainų dainelėse vaikai ateina bent jau pasiruošę, o štai apie atranką tegaliu pasakyti, jei ne Aistė Pilvelytė ir Urtė, tai būtų pats klaikiausias eurovizijos žiūrėjimas po 2004 metų atrankos, kada išrinko Liną ir Simoną. Negali gi pykti ant tų kvailų lietuvių, jie visada geriausius linkę palikti antrose ir trečiose vietose, bet galbūt tai mano subjektyvi nuomonė, bet pasiklausius užsieniečių komentarų apie mūsų atrankas, jiems patikusios dainos lieka taip pat už borto, bet ką padarysi. O apie Sashą aš iš vis patyliu, man jo balsas kaip dvesinčio seno nukaršusio šuns, bet tikriausiai lietuviam jis patinka, nes už jį balsuoja taip energingai ir gausiai, lyg kas jiems į geras vietas būtų įgnybę įkaitintomis replėmis. Net tokioje vietoje kaip atrankos, mano akimis, nėra teisybės. Tai kur ta teisybė, jeigu teisėtai demokratiškai dauguma ir išrenka savo atstovą. Tikriausiai esu liurbis, kad rašau apie tokį dalyką kaip euroviziją, bet kokia išvada? Kadangi eurovizija domisi labai daug žmonių, iš balsų, susidomėjimo ir viso kito galima labai daug spręsti apie visos tautos charakterį ir mentalitetą, bet kaip jau supratote, gerbiamieji, viena šikna visų laukų neapšiksi – lipkim ir toliau ant to paties grėblio!

Jūsų Maištinga Siela

Ar tikrai reklama išgelbės pasaulį?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie reklamą. Nežinau, kodėl kilo tokia mintis, tiesiog pagalvojau, kad mūsų – gyvenimas perpildytas reklamos, mes patys gyvename su ja, mes paženklinti jos, vieni kitus reklamuojame ir rekomenduojame save. Komercija – ar tai problema ar gėris? Sunku pasakyti. Dėka komercijos galime žinoti, kiek dabar kainuoja „Pampersai“, „Olvasai“, dėka jos, galime lėkti į parduotuvę pirkti keliais centais atpigusių pomidorų ar link galiojimo pabaigos artėjančio pieno, juk tai pati banaliausia reklamos apraiška, kokia tik begali būti sugalvota žemėje. Reklamos galia – nepaprasta, nes tai galingas instrumentas valdyti mus – avis, žmonės suspėję pasinaudoti reklamos jėga dabar jau sėdi aukščiau kartelės ir mėgaujasi gyvenimu už mūsų kvailumo nuopelnus. Gerai išreklamuoti dalykai nėra pavaldūs mūsų protui, reklamuotas pirkinys, vadinasi, jis turi būti geras, todėl nesuvokdami to, jau dedamės produktą į pirkinių krepšelį. Iš pradžių nekaltoji reklamėlė nepastebimai ateina į mūsų pasąmonę ir reklamos užvaldyti tampame visuomenės robotais. Galima diskutuoti ar ši priklausomybė yra gerai ar blogai, nes visada atsiras pusių, kuriose komercija pasirodys būtina. O net geriau pagalvojus, mes patys turėtume imti ir pasinaudoti šiuo lobiu. Aš vis kalbu apie knygų komerciją, kada Lietuvos kritikai peikia populiarias knygas, šiandieninį popsą, viską, kas išreklamuota, bet ne viskas taip jau ir blogai, kas populiaru ir reklamuojama. Geroji pusė yra tai, kad galima reklamuoti TIKRAI reikalingus dalykus, ypač kultūros apraškąs: kiną, knygas, renginius ir t.t. Galiausiai galima reklamuoti ekologiškus produktus, bet svarbu, kad ta reklama būtų teisinga, o ne kaip kokios „Actimel“, nuo kurios ne tik kad žarnyno nesutvarko, bet dar ir skystai vidurius paleidžia, na, sorry, kokia gi čia reklama? Ne reklama, o smegenų plovimas! Produktyvios, teisingos ir tikrai teigiamos reklamos yra tiek mažai, kad net baisu. Tikriausiai pateisinu tas reklamas, kurios nereikalauja, bet prašo tarkim kraujo donorystės centras, paramos fondai, ieškantys pinigų, kultūriniai renginiai, o ne pesticidais prifarširuotas nukainotas vynuoges. Reklamos aukomis, o gal palaimintais tampame kiekviename žingsnyje, pusvalandis televizoriuje be reklamos, matyt, jau nebeįsivaizduojamas, todėl jei to nepastebėjote, tikriausiai žiūrite ne į televizorių, o į kartoninę dėžę ir verta jau apsilankyti pas psichiatrą, o šiaip pašto dėžutės pilnos reklaminių skrajučių, laikraščiai taip pat, radijas irgi užsiima reklama, parduotuvėje – reklama, net prie kasų jau pastatė televizoriukus, kad tiesiai į snukį kaip morfijų pumpuotų tą prakeiktą reklamą, kino teatre prieš filmą duoklė reklamai, įvažiuoji į kokį miestą, tave pasitinka reklaminis monitorius, net autostradoje važiuojant tarp besiganančių karvių laukuose slūgso milžiniški reklamai skirti – pastoliai ant kurių nupieštos saulėgrąžos „Yes“, nauji džinsai ar „Maximos“ iškabos, reklama važiuoja su mumis į darbą ant troleibusų, autobusų, ji ateina netgi sms žinučių pavidalu, jau nešneku apie elektroninius paštus, kur spamai tiesiog užverčia šūsnimis mūsų dėžutes. Iš tikrųjų kur tik nusipersi, ten ir bus reklama, netgi katedroje ir ten rasi reklamą! Mums jau tai įprasta, tikriausiai to ir nepastebime, nes ir šuo kariamas pripranta. Ar reikia kovoti su reklama? 90 procentų reklamos yra tokios banalios, tokios nelogiškos ir, sakyčiau, niekam nereikalingos, netgi kenksmingos. O jei panagrinėtume reklamų turinį tai pasibaisėtume, dabar yra madinga televizijos reklamose pastatyti nekaltus vaikus ir liepti jiems sakyti mintinai išmoktus tekstus, vaizduoti laimingą šeimą ir pirkti, pirkti, pirkti ir iki paskutinės grabo lentos PIRKTI! Daugiau negu kas antra reklama būna erotizuota, gundantis balsas, gili iškirptė, trumpas sijonas, tarsi pirktume žmones, o ne gaminius ir paslaugas. Reklamos persismelkusios erotikos, prisiminkite „Coca-colos“ reklamą, kada reklamuojama nauja seksi ir senoji „Coca-cola“, potekstė akivaizdi kaip du kart du – keturi. Galbūt jau net atsibodusi ta tendencija, šiek tiek originalesnė Tele2 reklama, serialo „Ir turtuoliai verkia“ parodija į „Ir turtuoliai taupo“, tada nekantrauji, lauki ir naujos reklamos dozės, tarsi tikro serialo dalies. Kol kas reklama dar tebėra tik biznis, kurį daro kas nori, kaip nori, reklamuoja beveik ką nori ir kiek nori. Tiesa, čiut nepaspringau, kaip per vadinamąją „Vaikų valandą“ tarp animacinių filmukų įkišo reklamą, kurioje reklamuojami prezervatyvai, moterų higieniniai dalykai ir viską tąkart vainikavo potenciją skatinantys vaistai. Labai išmintinga, sakyčiau, vaikai tikrai bėgs kaip akis išdegę įsigyti būtent šių prekių, pasirūpins tėvais. O jei rimčiau, reklama yra tokia laukinė, grubi, nepamatuota, kad ji per daug pradėjo lįsti į mūsų gyvenimą, taip pradėjo, kad jau net nebesipiktinu, kažkaip nebereaguoju, tarsi viskas taip ir turėtų būti. Bet ar tikrai taip ir turi būti?

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Vampyro dienoraštis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu jums pristatyti vieną serialą, kuris manęs nepaliko abejingo. Iš tikrųjų pačioje pradžioje buvau nusiteikęs labai skeptiškai prieš visus vampyriškus serialus ir kitas komercija persisunkusias neva banalybes, bet kažkodėl užsikabinau už šio serialo, parsisiunčiau keletą serijų, po to dar vieną ir dar, kol galiausiai visiškai užbūrė mane šis siužetas. Lietuvoje, deja, šio serialo nerodo, todėl jeigu turite torrentus, galite iš rezervo parsisiųsti visas dešimt serijų, dabar jau ne vienas tūkstantis lietuvių laukia ir vienuoliktosios serijos lietuviško įgarsinimo porcijos. Ką aš galiu pasakyti? Intriguojantis, paprastas ir mistinis siužetas, bet labai dailūs aktoriai, lengva įsijausti į veiksmą ir intrigas, sakyčiau, ant labai panašių pamatų pastatyti filmai „Saulėlydis“ ir „Jaunatis“, tik „Vampyro dienoraštis“ yra savu formatu ir savais veikėjais. Jeigu jums nors per nago juodymą patiko filmai, tai šis serialas jums patiks tikrai nemažiau, o gal net ir labiau. Pridedu torrentų aprašymą: „Tai amerikiečių antgamtinės fantastikos/siaubo serialas, kuris paremtas L. J. Smith knygų serija „Vampyro dienoraščiai“. Pirmoji šio serialo serija pasirodė 2009 metų rugsėjo mėnesį ir, atsižvelgus į aukštus reitingus, pradinis 13 pirmojo sezono serijų užsakymas buvo išplėstas net iki 22 serijų. Šiuo metu išleista dešimt pirmojo sezono serijų, o likusios serijos pasirodys nuo 2010 metų sausio 21 dienos. Praėjus keturiems mėnesiams po automobilio avarijos, kurios metu žuvo septyniolikmetės Elenos Gilbert ir jos penkiolikmečio brolio Džeremio tėvai, jie vis dar stengiasi priprasti prie naujosios gyvenimo realybės. Elena visada buvo pavyzdinga paauglė: graži, populiari, mokyklos socialinio gyvenimo aktyvistė, tačiau dabar ji užsisklendusi savyje bando nuslėpti milžinišką sielvartą. Vienintelę paguodą ji randa savo draugų – geriausios draugės Bonės, draugės ir priešės viename – Karolinos ir buvusio vaikino Meto – rate. Tuo tarpu Džeremis pasirenka kur kas pavojingesnį kelią ir, norėdamas numalšinti skausmą, svaiginasi narkotikais. Taip pat jam ramybės neduoda klausimas, kodėl Meto sesuo Vikė staiga jį atstumia ir pradeda draugauti su didžiausiu Džeremio varžovu – Taileriu. Mistikfolso miestelyje prasidėjus mokslo metams, Elena su draugėmis yra sužavėtos gražaus ir paslaptingo naujoko, vardu Stefanas Salvatorė. Stefanas ir Elena iškart pajaučia abipusę trauką nepaisant to, jog Eleną glumina keistas Stefano elgesys. Tačiau ji nežino didelės Stefano paslapties, kurią jis slepia giliai šešėliuose – jis yra vampyras. Antrąjį jų pažinties vakarą nutinka nelaimė, kai Vikei miške įkanda paslaptingas gyvūnas. Nujausdamas, kieno tai galėjo būti darbas, Stefanas parskuba namo ir ten randa savo 15 metų nematytą vyresnįjį brolį Deimoną. Deimonas taip pat vampyras ir šie broliai turi ilgą ir nelabai gražią praeitį. Deimonas tyčiojasi iš Stefano dėl to, jog jis pasirinko gyvenimą be smurto ir žiaurumo, tačiau tuo pačiu supranta jo pamišimą dėl Elenos – juk ji stulbinančiai panaši į moterį, kurią Stefanas mylėjo daugiau, nei prieš šimtą metų. Dabar šie du broliai vampyrai – vienas - geras, kitas - blogas – kausis dėl Elenos, jos draugų, šeimos narių ir viso Mistikfolso miestelio sielų.“ Taigi kaip matote siužetas nėra labai jau kažkuo negirdėtas, bet žiūrėti laisvu metu galima. Visas tas aprašymas, sakyčiau, yra tik pradžių pradžia palyginus su tuo, kas nutiks iš tikrųjų...

Yra daugiau informacijos apie antrąjį sezoną, ją rasite paspaudę ant šio užrašo: ANTRASIS "VAMPYRO DIENORAŠČIO" SEZONAS

O čia rasite informacijos apie TREČIĄJĮ "VAMPYRO DIENORAŠČIAI" SEZONĄ.

Jūsų Maištinga Siela

Pirmą kartą Lietuvoje - filmų apie budizmą festivalis „Budos kine“

Sveiki mielieji, aptikau renginį, kuriame neįmanoma nesudalyvauti, tiesiog palčiau čia: Vasario 18–24 dienomis Tibeto kultūrinio ir dvasinio palikimo išsaugojimu besirūpinanti asociacija „Tibeto kultūros namai“ vilniečius kviečia į pirmą kartą Lietuvoje rengiamą dokumentinių ir vaidybinių filmų apie budizmą festivalį „Budos kine“, kurio programoje – 7 premjeros, debatai su filmo „Senovės Tibeto beieškant“ režisieriumi Thomu Schmidtu bei pažintinės paskaitos apie budizmą. Vilniuje festivalis vyks vasario 18-24 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Vėliau festivalis persikels į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Klaipėdą. Asociacijos „Tibeto kultūros namai” vadovės Karolinos Levanaitės teigimu, festivalio filmai suskirstyti į tris programas: „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“, „Kelionės į Rytus“ ir „Tibeto akimirkos“, siekiant kuo išsamiau pristatyti budizmo vertybes, istoriją ir plėtrą Vakaruose. „Festivalio žiūrovai pamatys dokumentinius filmus, atskleidžiančius viršlaikę budizmo mokymų prasmę, paaiškinančius šiuolaikiškų žmonių susidomėjimą budizmu bei pristatančius budizmo kelią į Vakarus. Vaidybiniai filmai jaudina tibetiečių kasdieninio gyvenimo detalėmis“, - sako asociacijos vadovė.15 metų budizmą praktikuojantis Thomas Schmidtas apie savo filmą sako: „Mano sutikti jogai ir tai, ką pamačiau, toli gražu neatitinka mūsų nusistovėjusio supratimo apie tai, kaip viskas yra iš tiesų”.Pagrindinės festivalio programos „Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime“ filmai atskleidžia istorinį lūžį 2500 metų religijoje. Prasidėjus komunistinės Kinijos okupacijai, Tibete buvo uždrausta praktikuoti budizmą, sugriauti tūkstančiai vienuolynų, žuvo milijonai žmonių. Tibeto lamos suprato, kad nebegali išsaugoti budizmo mokymų Tibete, todėl nusprendė perduoti juos vakariečiams. Dokumentiniai filmai „Skaidrusis Lama“ bei „Budizmas šiuolaikiniame pasaulyje“ pristato vakarietiškojo budizmo veidą. Filmai pasakoja apie du lamas: butanietį Lopon Tsečiu Rinpočę ir daną Olę Nydalą – pirmąjį europietį lamą Karma Kagju tradicijoje bei jų abiejų veiklą Vakaruose, taip pat jų mokinius, atradusius praktiškąjį budizmo požiūrį ir metodus. „Tobulo mokytojo žodžiai“ pasakoja apie Lamą Dzongsar Kjentse Norbu – vieną garsiausių Njingma tradicijos mokytojų, Bernardo Bertolucci konsultantą kuriant „Mažąjį Budą“, aistringą futbolo sirgalių, charizmatišką filmų kūrėją, pasaulio pilietį. Kiekviename žingsnyje jis griauna mokinių įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti budistų lama. Filme pasirodo Bernardo Bertolucci, Stevenas Seagalas bei Keanu Reevesas. „Prabusk! Kelyje su Dzen meistru” – tai Dzen meistro Seung‘o Sahn’o mokymų dokumentika, kurioje jis su žaisminga energija pristato Dzen mokymų esmę. Programos „Kelionės į Rytus” filmai pasakoja apie Azijos tyrinėjimus. Filmo „Tibetiečių žinia: budizmas” režisierius Arnaud Desjardin buvo vienas pirmųjų vakariečių, pradėjusių keliauti po Aziją septintajame dešimtmetyje. 1964-1965 m. jam pavyko nufilmuoti unikalią dokumentiką apie Tibeto budizmą ir įvykius po okupacijos. Programoje „Tibeto akimirkos” – trys meniniai filmai, atskleidžiantys tibetiečių gyvenimo momentus. Filmus „Išdykę vienuoliai” ir „Keliautojai ir magai” sukūrė ne profesionalus režisierius, o budistų lama, B. Bertolucci draugas ir „Mažojo Budos” konsultantas Dzongsar Kjentsė Norbu („Tobulo mokytojo žodžiai”). Filmas kurtas be konkretaus scenarijus ar profesionalių aktorių. „Išdykę vienuoliai” pasakoja apie aistringus futbolo sirgalius vienuolius, kuriančius planus, kaip į vienuolyną atsigabenti televizorių ir pasižiūrėti pasaulio taurės finalą. „Keliautojų ir magų” herojus – mažo kaimelio valdininkas svajoja pasprukti į Ameriką, tačiau atsiduria visiškai kitokioje kelionėje. Eric Vali režisuotas filmas „Himalajai” atskleidžia mažo kalnų kaimelio, kurio gyventojų verslas verčia juos nuolat leistis į pavojingas keliones per kalnus, gyvenimą. Papildomoje festivalio programoje – paskaitos apie budizmą šiuolaikiniame pasaulyje, Eglės Rašimaitės pasakojimas apie įspūdžius iš kelionių po Indiją ir Nepalą bei gyvenimą budistų vienuolynuose, Ryčio Juozapavičiaus moderuojama diskusija „Taikomasis Dzen“ apie iššūkius surasti Vidurio Kelią kasdieniniame gyvenime, kuomet esame blaškomi skirtingų įsitikinimų ir stokojame mąstymo „laimėkime kartu“ bei paprasčiausios pagarbos kitokiai nuomonei. Kino teatro „Pasaka” vestibiulyje veiks fotografijų paroda bei informacinis centras.

Mano vertimas iš eskimų kalbos, tegu kalba senolių išmintis

Sveiki mielieji! Na, juk Jūs suprantate kaip dažniausiai būna, kai gerai pagalvoji, tai pamatai, kad kartais reikia visai nedaug, nors aplinkui to nematyti, bet Jūs negalvokite, kad taip nėra, nes kaip ten bebūtų, galiausiai visgi nutinka taip, kad nežinai ar tai benutiktų be to įsikišimo, bet, aš manau, kad svarbiausia – visada pagalvoti ir su kuom nors pasitarti, kad blaiviai pamąstytum, nes kitaip gali nutikti ne taip kaip tu visada galvojai, nors, žvelgiant iš kitos pusės, yra ir pozityvių dalykų, kada iš tikrųjų patiki ir pradedi daryti būtent tai, ką reikia daryti, kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, kad ir kaip atrodytų labai paprasta, žinokit, kad tereikia tik gerai pasiruošti tam, kas iš tikrųjų bebūtų, nes šitie visi turi savąsias puses ir gerąsias, ir blogąsias ir, nors dažniausiai pagalvoji, kad tikriausiai jau nieko nebegali tokio ypatingai ryškaus, bet staiga, kai mažiausiai to tikiesi, būtent tai, kas iš tikrųjų priverčia susimąstyti, kas galbūt ir galėjo, kas galbūt turėjo ypatingai daug visokeriopų dalykų, kurių, gerai pagalvojus, nereikia šitaip sumenkinti dėl labai svarbios priežasties, nes kitaip mąstant, kažkur girdėjau, kad niekaip iš to paties negausi, nes jeigu pridėsi, buvo jau kažkada sakyta, pasidaugina visi šie reikalai ir dar tais laikais niekada nebuvo šitiek daug ir šitiek negalvojant apie tai, kas galbūt, va, na suprantate, kaip tai svarbu turėti, ypač saugoti, kad suprastum kaip kažkada, galbūt dar visai neseniai apie tai, juk girdėjote, nėra tiesiog didelio reikalo apie tai tiek daug ir tiek plačiai, kaip tas kažkada citavo būtent tuos žodžius, kurie buvo panaudoti toje byloje, kai dar, rodos, visai neseniai kaip gerai pamąstai ir galėjo prie to iš šalies prisidėti, kad nieko tokio nebūtų, bet, na, juk supranti, kad čia svarbiausia tikriausiai yra ne tai, kaip ypač sakydavo tada, bet kaip, supranti, kad čia yra beveik tiek pat to, kas iš tikrųjų yra svari priežastis apibūdinant, kaip sakė tie, nėra jau tiek jų ir daug, nes, kaip ten bebūtų, aš manau, yra tiek daug visokių už ir prieš, kad, sakau, būtų tiesiog neteisinga imti ir, va, šitaip begėdiškai, negalvojant supurtyti tai, kas iš tikrųjų tiek daug metų turėjo tokios didelės reikšmės šiai sistemai, bet nedarykime iš to tragedijos, kaip ir sakė kažkada, reikia visada sukaupti paskutinę minutę ir tiesiog su visa jėga per tai išreikšti, kad galiausiai galėtum sudėti visus taškus ant i, tada pamatysime, kad visgi kalbant apie trumpuosius gauname tokią ilgųjų virtinę, kad apsukę iš kitos pusės, galiausiai priartėsime prie tos esmės, kuri visada, pasak mūsų visų didžiųjų įsitikinimų, pastatė tam, kad visi mąstytų apie tai, kad nėra jau taip lengva išvengti to, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo taip niekaip neperkalbama, bet jus žinote, tereikia daugiau triūso, kad tinkamai pamatuotume tai, kad visada gautume būtent tą, kad visi, nepaisant tų svarbių trukdžių, nepaisant tų visų duobių, visgi mes esame tie, kurie iš tikrųjų būtų viską atidavę, bet niekada neskubėkime, nes toje pusėje stovi tokia tvirta, kad jokiais būdais, na, kaip sakė jie, buvo jau labai tokie neaiškūs, sakyčiau, visai neryškūs, kad net reikėjo tiek daug pastangų, kad viskam gerai suvokti, tiek pat reikia ir laiko, ir likusių dalykų, ypač to, kas slepiasi už visų tų ribų, kai nebėra nei tų visų kontūrų, nei tų kas vadinama, kaip pasakytų išmintis, variantai tarp eilučių, jie, kaip daug kas mano, yra iš tikrųjų pasislėpę toje pusėje, kai nelieka daug nukąstų tų nereikalingųjų ypatybių, bet taip yra labai elementaru, kadangi visos tos, kurios reikalingos, yra sudėtos būtent savo vietose, tik reikia turėti tiek daug ypatybių, kad galėtum viską perteikti per paprastą intervalą, kaip pasakytų Napoleonas Bonapartas, yra tik tai, kas iš tos pusės įeina pro tas paradines duris, kuriose stūksojo tokie didžiuliai, kaip niekas kitas nebūtų tiek daug pasakęs, matyt, jo lūpose tiek daug išminties, kad reikia net viso to tūrio, kuris išsiskleistų iš tų, kurie net tinkamai nemoka iškvosti reikiamų reikšmių, padalyti ir atimti su visais reikiamais dalykais, bet nepaisant visų tų trūkumų, Jūs turėtumėte visa tai tinkamai įsisavinti ir nors per nago juodymą tapti protingesniais.

Jūsų Maištinga Siela

Laida "Be grimo" prakalbo apie TAI, apie ką šiaip jau Lietuvoje gerai kalbėti negalima

Sveiki mielieji, gal kas iš Jūsų matėte paskutiniąją laidą „Be grimo“? Šįkart kalbėta ypač aktualia ir skaudžia Lietuvai tema – homoseksualizmas. Negaliu išsakyti nuomonės šios laidos idėjai, visų pirma, dėkui šiai laidai, kuri tiesiai šviesiai nepabūgo kalbėti apie šią temą. Laidos vedėjos buvo supratingos, žavios ir, neslėpkim nieko, palaikančios bei suprantančios homoseksualų pusę. Aišku, laidoje dainavo ir Ruslanas, kuris papasakojo išpuolį prieš savo močiutę, kurią užsipuolė parduotuvėje, kad neva jų giminę reikia sušaudyti dėl anūko homoseksualumo, močiutė, kaip žinia, atsidūrė ligoninėje. Taip pat kalbėjo seimo narė Aušrinė Povilionienė, kuri taip pat neslėpė žmogaus teisių naudos ir įstatymo pažeidžiamumo, laidoje taip pat apsireiškė pats Rokas Žilinskas, kuris pademonstravo, kad dėl savo homoseksualumo niekada nėra nukentėjęs ir net demonstratyviai išėjo iš studijos pareiškęs, kad salėjo nėra homofobų. Laidoje taip pat kalbėjo pavieniai asmenys, homoseksualų tėvai, išmestas iš universiteto dėstytojas dėl savo orientacijos, kuris dalijosi skaudžia savo patirtimi. Bet, galiausiai, laida gavosi graži, nepaisant tai, kad žmonės nusiteikę prieš gėjus ir lesbietės į laidą atsinešė net iškarpas laikraščio, kuriame pavaizduoti pusnuogiai brazilų gėjų paradų užpakaliai, lygindami kad neva ir Vilniuje gegužės 8 –ąją taip pat bus užpakalių paradas. Nors Povilionienė bandė kalbėti apie žmogaus teises ir lygiateisiškumą, homofobai kalbėjo tik apie lovą baisiausiai piktindamiesi, kaip žmonės gali viešai reikšti savo seksualinius įsitikinimus. Keista, vienas net prisipažino sukūręs peticiją prieš būsimą Lietuvoje pirmąją gėjų eiseną, nes anot jo, tai asmeninio seksualumo propagavimas, jis turi likti namie, lovoje, tada teisingai laidos vedėja paklausė, o kodėl „Olialia“ pupytės išvertusios papus ir užpakalius gali puikuotis spaudoje ir ant kiekvieno kampo, kodėl jis neva prieš jas nesukūrė peticiją. Matot, vaikinas užsikirto. Ir taip dauguma pasisakymų buvo grynai tiesiogine to žodžio prasme nusodinti, nes jie grynai yra kilę iš pasipiktinimo ir kažkaip bandoma demokratiškai argumentuoti, nors tas argumentavimas nėra net pagrįstas. Žaviuosi Povilioninės blaiviu protu, kaip ji geba blaiviai mąstyti ateitimi, istoriškai pagrįsti žmogaus mąstymo raidą ir pokyčius, ir įrodyti, kad tos vertybės, kurias gina lietuviai tėra tik laiko klausimas, kurios yra net nevertybės, o kažkurių žmonių kartuvės. Homoseksualai kalbėjo apie teisę ir lygiavertiškumą, homofobai apie lovą ir antrąjį galą, o laidos vedėjos žaviai šypsojosi, sakyčiau nieko naujo, kaip visada. Mano pozicija šiuo klausimu Jūs visi puikiai žinote, todėl noriu ir Jus pakviesti su manimi eiti į gėjų ir tolerantų šventę, kurioje, deja, mielieji, tikrai nebus rodomi falai ar kažkokios nešvankybės, nes tai – eitynės, o ne paradas! Žinau, kad ten atvažiuos iš visos Europos palaikymo komanda, įvairios organizacijos, galiausiai bus patys gėjai, galėsite pamatyti gyvai (tarytum zoologijos sode, juokauju, meskite šias mintis į šalį), galiausiai bus prijaučiantys, šeimos, artimieji, kurie palaiko lygias teises, todėl kviečiu ir jus atvykti gegužės 8 –ą dieną! Daugiau informacijos tikriausiai paskelbsiu čia, bloge, apie vietą ir tikslų laiką, gaila, kad mano kambariokas numojo ranka ir pareiškė, kad neverta į tai veltis, bet aš esu kitos nuomonės, esu prie to, kad neturime numoti nei ranka, nei koja, kad neturime būti abejingi, bet visgi vienaip ar kitaip išreikšti savo nuomonę. Tikėkimės baikeriai neužmėtys mūsų buteliais ir bambaliais. Manau, ši laida buvo tik viena iš daugelių, kurių dar laukia ateityje ilgoje kovoje arba kvietime draugauti ir būti visiems lygiems be jokio išskirtinumo.

Jūsų Principinga Maištinga Siela

Balsavimo rezultatai iš meno šakų

Sveiki mielieji, pagaliau baigėsi balsavimas, kuriame, Jūs mielieji, galėjote išreikšti nuomonę apie meno šakas. Klausimas buvo elementarus – kuri iš šių menų šakų yra Jums artimiausia? Ir kaip nebūtų keista iš 201 balsų 50 balsų arba kitaip sakant net 24 procentus skyrė muzikai. Nemanau, kad visi esame tokie dainingi, bet gerai pagalvojus, gal iš tikrųjų žmonės ir myli muziką, jos klausosi kasdien: troleibuse, autobuse, namie, telefonu, radiju, prekybos centruose, koncerto salėse ir t.t. Muzika bene labiausiai prieinama meno šaka, o štai antroje vietoje liko fotografija, kuri surinko 34 balsus (15 procentų). Šiais laikais, kai kone visi turi fotoaparatus, gali sau leisti fotografuoti viską, nuo sutrukinėjusio cemento iki lytinių aktų, juokauju. Trečioje vietoje – šokis ir literatūra, kurie turi po 30 balsų. Ketvirtoje – kinas su 28 balsais, penktoje – dailė su 19 balsų ir galiausiai teatras su 5 balsais lieka paskutinis, galbūt dėl to, kad tai kone brangiausias ir sunkiausiai prieinamas menas. Ką gi, mielieji, ačiū, kad šiuos kelis mėnesius lankėtės ir balsavote!

Iš viso balsų: 201. Kinas 28 (13%) Literatūra 30 (14%) Teatras 5 (2%) Dailė 19 (9%) Šokis 30 (14%) Architektūra 7 (3%) Fotografija 32 (15%) Muzika 50 (24%)

Jūsų Maištinga Siela