Kam čia juokinga?

Juokinga? Žiūriu turiu antigerbėjų šiame bloge, kurie kaip žiurkės įlenda ir tikriausiai net neperskaitę straipsnio pažymį „juokinga“, o jei kaip delfi‘je būtų laisvi komentarai, tai pripiltų savo mėšlo iki ausų, ir nesvarbu, kad buvo kalbėta apie mirtį ar dar kažką, vis vien rezultatas tas pats ir reguliarus – „juokingas“ straipsnis. Tokiems landūnams ir save karūnuojantiems „gyvenimo gadintojams“ galiu pasakyti: „man nei šilta, nei šalta“. Šis blogas buvo ir bus, nepriklausomai nuo jūsų piktavališkų pastangų, tiesa, jei norite ir turite ką pasakyti, visada prašom parašyti man į kontaktus (cirkininkas@gmail.com), mielai jūsų pasisakymus aptarsiu čia viešai, gal tada ir kitiems bus juokinga.

Maištinga Siela

Knygų mugė 2010

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pasidalyti įspūdžiais apie Vilniaus knygų mugę 2010! Nežinau ar mugė labai jau nukentėjo dėl to, kad tiek penktadienis, tiek šeštadienis buvo darbo dienos, bet aš per žiemos aptižusius šaligatvius visgi nuvariau į Litexspo. Iš pradžių knygų mugėje pasijunti kaip rojuje, rojuje, kuriame gali apsilankyti tik kartą per metus. Na, vis geriau tiek, negu nieko. O kas baisiausia, kad rojus neretai tampa pragaru, panašiai kasmet ir man. Per knygas nardai po tris - keturis kartus, sutinki pažįstamus, sudalyvauji renginiuose (rašytojų kampelyje), bet po to dingsta visa energija, ji kažkur išgaruoja tarp daugybės žmonių. Žodžiu, išvargsti. Taip atsitiko ir šį kartą, po penkių valandų vaikštynių sausakimšoje mugėje, kojos nejučia tampa medinės, išmuša prakaitas, darosi trošku ir norisi valgyti. Gerai, kad bent jau rašytojų kampelyje galima prisėsti ir pailsėti, išgerti kavos ir t.t. Ir nepaisant nuovargio, jis būna dangiškai saldus ir būtinas po tiek įspūdžių. Šiemet vaikščiojau po knygų mugę ir jutau deja vu (jau matyta), nes pernai ir užpernai lygiai tose pačiose vietose stovėjo tie patys stendai, tie patys žmonės ir tie patys pirkėjai, beveik niekas nepakito. Gal tik daugiau naujų knygų atsirado. Net tas pats Algimantas Čekuolis už to paties stalo pasirašinėjo gerbėjams, tik aišku, į naują savo knygą. Ir tai yra žavu! Žavu, kad gali sugrįžti į knygų mugę, kaip vos ne į savo namus ir atsigerti įspūdžių, nuotaikų, knygų ir nuovargio. Viskas taip ir turi būti! Laikas eina, tie patys žmonės tik kitos knygos. Rodos, pernai ta knyga buvo pristatinėjama kaip nauja, o žiūrėk, šiemet ji prie nukainotų. Man tai gerai, juk galiu ją įsigyti pigiau! Ir ištiktųjų prisipirkau pilną kuprinę knygų, tikriausiai užteksiu iki kokio balandžio ir nebereikės eiti į knygynus, o gaila, nes kiekvienos knygos įsigijimas yra tarsi mažas stebuklas, o štai knygų mugė, kurioje kainos žymiai mažesnės jau tampa dideliu orgazmu. Ir ne man vienam, nes šioje mugėje gali sutikti ne vieną bendramintį, išalkusį vilką, kuris sukiosis apie knygas kaip apie vištas ir rinksis ką įsinešti. Aišku, knygų mugė yra ir komercijos reikalas, knyga pristatoma kaip ne stebuklas, ne civilizacijos ir kultūros stebuklas, o kaip prekė, kurią reikia „prastumti“. Na, tai labiau leidyklų reikaliukai, bet prisipažinsiu, man ta komercija čia nekliuvo, jeigu moki atsirinkti sau priimtinas knygas iš margumynų ir nesi vien tik reklamos auka, tai viskas su tavimi yra tvarkoje. Galiausiai, kodėl ir geri dalykai negali pasinaudoti reklama ir išsiveržti į viešumą?! Gali, mielieji, dar ir kaip gali. Tik mokėkime atsirinkti kas mums patinka ir arčiau, kaip sakant, dūšios. Iš tikrųjų prisiėmiau tiek knygų, kad net nuo mokslų atbaido, nes norisi skaityti ir siurbti skaitalą tarsi kokį martinį, reikės kaip nors susikaupti ir viską suderinti, nes jaučiu, kad knygos atneša tokį įdomumą, kad atbaido nuo mokslų, bet kaip nors... Šiemet knygų mugėje pabuvojau dvejuose renginiuose. Tai Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Kambarys jazmino krūme“ pristatyme, kuriame dalyvavo pati autorė, literatūros kritikė ir mano buvusi dėstytoja, rašytoja ir nacionalinės premijos lauriatė Vanda Juknaitė. Pokalbis buvo išties įdomus ir man besidominčiam literatūros apraiškomis – turtingas ir turiningas. Šiame pristatyme buvo kalbėta apie Lauros kūrybą apskritai, siejama su naująja knyga ir apskritai kalbama apie rašybą kaip apie darbą, o ne kaip apie eilinę pramogą. Čia ir vėl neišvengta tame tarpe ir erotikos temos, kuri skleidėsi apysakoje „Prieblandos seserys“, ji mėginta sietis su buvusiu romanu „Benedikto slenksčiai“. Be galo įdomiai kalbėjo Vanda Juknaitė, atitinkamai savo nuomonę išdėstė kritikė, o Černiauskaitė tik trūkčiojo pečiais ir vis sakė, „aš nežinau, viskas vyksta intuityviai“. Kitas pristatymas buvo ne ką prastesnis tai – Emily Dickinson eilėraščio rinkinio „Pusiaudienio krantai“ pristatymas, taip pirmieji jos eilėraščiai išversti į lietuvių kalbą. Čia kalbėjo pati vertėja Sonata Paliulytė, kuri pristatė šią devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę. Buvo išties įdomu pasiklausyti, buvo skaitoma pati poezija, kalbama apie vertėjų charakteristiką, eilėraščiai skambėjo angliškai ir lietuviškai, beje, ir pačioje knygoje eilėraščiai eina šiomis kalbomis – lietuvių ir anglų. Be visų šitų renginių apsilankiau ir reklamos korpuse, kur buvo demonstruojamos spausdinimo staklės, po to trečiojoje salėje, kur save pristatinėjo universiteto leidiniai, buvo mokoma ir rodoma kaip senoviniu būdu įrišamos knygos. Taigi knygų mugės šurmulys nusidriekė per visą šį savaitgalį, džiaukitės kas turėjote galimybės ten apsilankyti, nes tokia proga pasitaiko tik kartą metuose, o kaip dabar šitaip politikai žiūri į kultūrą, o ypač į knygų „biznį“, tai kitais metais gali jos ir nebebūti, bet labai abejoju, kadangi knygų mugė buvo ir tebėra grandiozinis renginys, į kurį suplaukia apie 50 tūkstančių gyventojų kasmet. O kiek dar jų negali atvažiuoti? Tegu knygų mugė dar gyvuoja ilgai ir sėkmingai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numylėtieji kaulai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti filmą, kurį pažiūrėjus teks šiek tiek atsitokėti, kitaip sakant, atsigauti. „Numylėtieji kaulai“ žengia į kino teatrus, nors vienas tinklapis mums jau padovanojo puikią galimybę pažiūrėti jį jau įgarsintą lietuviškai. Nesusigadinkite progos ir jei turite papildomų litų (kas mažai tikėtina) tai nueikite į kino teatrą pasižiūrėti šio įdomaus filmo. Kuo įdomus šis filmas? Gal siužeto vingrybių aš ir nevardysiu, bet tik užsiminsiu, kad šis filmas apie mirusią mergaitę, kuri pasiklydo savo pasaulėlyje, bet kartu stebi ir gyvųjų t.y. savo šeimos gyvenimą, bando duoti užuominas apie savo skriaudiką. Žiūrint filmą net šiurpuliai nukratė, kaip senas diedas įsivilioja keturiolikmetę į irštvą ir ją sukapoja į gabalus, bet filmas ne apie žiaurumus, bet ta įtampa, kuri glūdi tuose momentuose yra gerai surežisuota. Filmas spalvingas, transcendentiškumo ir realizmo mišinys, puikiai suderinti aktoriai, jų charakteriai stumia šį filmą į priekį. Jame nestokojama nieko: nei žiaurumo, nei įtampos, nei intrigos, nei to humoro, ypač močiutė, kuri degančią kiaušinienę užgesina gelių vaza ir geria vaistus su viskiu, manydama, kad dėl to niekada nemirs. Banalu, bet tai ir yra humoras. Kur kas baisesnė dalis yra susijusi su mergaitės dingimu, artimųjų nuojauta, kad ji vis dar gyva ir sklando tarp jų, ženklai ir kitos užuominos ir čia mistikos mylėtojai galės mėgautis į valias. Ir visgi šis filmas yra ne toks, jame yra kažkas daugiau, gal tas kontrastas, gal tas lengvai sudėtingas požiūris į tokius dalykus vedą filmą prie to, ką jį įdomu žiūrėti. Prisipažinsiu „Numylėtieji kaulai“ mane nustebino ir savo nenuspėjamais vingiais, kada mergaitė grįžta į gyvųjų pasaulį per vieną merginą ne tam, kad pagaliau visi atrastų jos palaikus (ko taip labai norėjosi) geležiniame seife, bet tam, kad pasiimtų skolą – savo pirmąjį bučinį, kurio per nago juodymą neteko būdama gyva. Sakau, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti, bet sakau, šis filmas tikrai patiks visokio plauko filmo mėgėjams, nes jame yra viskas subalansuota! Mažiau, kad „Obuolys“ jau spėjo gerai pasipelnyti ir išleido „Numylėtieji kaulai“ knygą. Jaučiu būtų neprasta knyga, bet kažkodėl „Obuolio“ vertimais nepasikliauju... O kas žino, galbūt kas nors net ir ašarą išspaus per šį filmą, juk galiausiai negalima verkti vien tik per „Titaniką“, juokauju. Gero jums filmo ir apetito, maitinkite ne tik savo skrandžius, bet ir sielas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Majgull Axelsson "Balandžio ragana"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti švedų rašytojos Majgull Axelsson romaną „Balandžio ragana“ . Taip, ir vėl grįžtam prie švedų literatūros. Ir ką galiu pasakyti? Tik vieną žodį – pagaliau! Pagaliau perskaičiau „Balandžio raganą“! Prieš kelerius metus šią knygą aptikau vieno draugo knygynėlyje ir nuo tada ši knyga niekaip neiškrito man iš atminties. Kamavausi visaip: ieškojau knygynuose – nerasta, ieškojau internete – nerasta. Ir galiausiai universiteto knygynas man pasiūlė kompromisą, nors šiaip knygas esu linkęs tiktai pirkti, tai yra tas knygas, kurias skaitau savo malonumui. Kadangi man knyga yra intymus reikalas – kartą perskaitęs, knygą pasilieku visam gyvenimui kaip kraitį. Na, man už knygą, popierių ir raides popieriuje nieko negali būti maloniau, nežinau, jums gal tai ir ne taip priimtina. Juolab, kad ir popierių keičia elektroninės knygos, kuriomis jau prekiaujama šiuometinėje knygų mugėje, bet apie tai plačiau kitą kartą. Šįkart apie „Balandžio raganą“ („Aprilhaxan“), kaip jau supratote, žodžio „balandžio“ reiškia ne paukštį, bet mėnesį. Ir išties ši knyga turi savo jėgą, prisipažinsiu, tuos du metus apie knygą jau buvau susikūręs legendas, todėl ji labai skyrėsi nuo tai, ką perskaičiau. Maniau, kad knyga bus apie magiją, paslaptingas moteris, bet nė velnio. Ši knyga – šiuolaikiška! Ji apie keturias netikras seseris ir jų sunkius likimus. Birgita – vyriausioji sesuo, nusigėrėlė, gyvena barakuose, atsiduoda už alų ir kvaišalus, visi ją vadina kekše. Margareta – fizikė, vieniša gyvenime ir kažko ieškanti, nuolatos rūkanti, balansuojanti tarp racionalumo ir iracionalumo bedugnių. Kristina – dvynukių mama ir sėkmingai šeimą sukūrusi moteris, dirba ligoninėje daktare. Dezirė – sesuo „paslaptis“ apie jos egzistavimą niekas nežino, nes tikroji motina ją atidavė, kadangi Dezirė apsigimė ir sirgo baisia paralyžine liga, jos gyvenimas teka ligoninės lovoje ir ji vienintelė yra „Balandžio ragana“, ta kuri gali įsikūnyti į paukštį ir pamatyti savo netikrų seserų gyvenimus, kurie iš pirmo žvilgsnio teka ramia vaga, bet jas vienija vienas dalykas – jos užaugo pas vieną globėją – tetą Eleną. Ir čia sudėtinga knygos fabula yra taip išvarpyta, kad negali atsistebėti veikėjų likimais ir jų sandūra. Visos turi paslapčių, visos turi savo sudėtingus likimus ir tai yra gyvenimiški žmonių charakterių egzemplioriai, puikiai integruoti literatūrine prasme. Sakau, pačioje pabaigoje net „pagavau“ adrenalino dozę skaitydamas tekstą, o tekstas tiesiog tirpte tirpo akyse. Knyga nėra „popsinė“, ji bylinėjasi tarp sudėtingų žmonių santykių, bet autorės rašymo stilius yra gan paprastas, tačiau pati fikcija ir saviraiškos būdai – originalūs, jie ir padaro kūrinį įdomesnį. Stipriausias pamatas „Balandžio raganos“ – vaizduojamasis gyvenimas nei pagražintas, nei subjaurotas, toks koks ir yra tikrasis gyvenimas. Su magiško realizmo žiupsneliu „Balandžio ragana“ pretenduoja į tikrai gero romano kategoriją, tiesa, tik jos įsigyti jau nebeįmanoma, tą jau išbandžiau savo kailiu. Jos leidimas 2001m., tačiau vis dar galite ją aptikti įvairiose bibliotekose ir savo kailiu išbandyti jausmų dinamitą, kurį dar ilgai po to nešiosite savyje. Iki šiol man prieš akis stovi gyvi veikėjų paveikslai, tetos Elenos paslaptis ir ta sesuo, kurios likimas kitoms seserims taip ir neatsiskleidė. Neapsigaukite, čia Jums ne „San Francisko raganos“, tai, kaip sakiau, gyvenimo atspindys, tai, mūsų gyvenimo iškarpos albume, kurį puikiai iliustruoja „Balandžio raganoje“. Dabar pagalvojus, jeigu tokia knyga būtų parašyta lietuvės, tai būtų neabejotina sensacija, štai kodėl 1997m. Švedijoje ši knyga buvo apdovanota prestižiškais apdovanojimais ir dievinama skaitytojų. Kažkada kreipiausi į leidyklas, kad šią knygą perleistų, bet iš jų pusės nebuvo nei cypt, nei krepšt. Krizė. Štai keletas kritikų pasisakymų apie „Balandžio raganą“: „Literatūriniai „Balandžio raganos“ nuopelnai – nepaprasta įtampa intelektualinė įtampa, išradinga kompozicija ir pasakojimo jausmingumas, kokio seniai nebuvome matę.“ Birgit Muunkhammar. „Niekada nesu skaičiusi taip įžvalgiai aprašytos namų neturėjimo, vidinės laisvės ir nuolatinio pasirengimo peržengti įprastas normas būsenos, kurioje atsiduria asmenys, bandantys peršokti iš vienos visuomenės klasės į kitą. Ir niekada taip taikliai nebuvo nušviestas represinis globos ir socialinės rūpybos sistemų pobūdis“. Gia Bergstrom – Edvards. Taigi kol kas mano galvoje knygos audinys dar labai gyvas ir šviežias, nesakau, kad esu sukrėstas knygos, bet galiu pasakyti, kad skaityti tikrai buvo verta, malonu, tam tikra prasme „Balandžio ragana“ mane „vežė“. Ačiū Axelsson už šią knygą!

Jūsų Maištinga Siela

Trys metai, kai mirė Jurga Ivanauskaitė

Sveiki mielieji, šiandien sukanka lygiai trys metai, kai šį pasaulį paliko mano rašytojų autoritetu laikoma Jurga Ivanauskaitė. Ivanauskaitės mylėtojų – marios, lygiai tokių pat legionų ir jos niekintojų, ką padarysi, pasaulis vis dar stovi ant skirtingų nuomoninių pamatų, tikriausiai taip ir turi būti. Nepaslaptins, kad Ivanauskaitė buvo žymi dėl savo literatūrinės plunksnos, dėl kurios mėgavosi smaližiai skaitytojai, peikė kitikai, bet ir vieni, ir kiti teigia, kad Ivanauskaitė buvo pati žymiausia ir ryškiausia mūsų dienų rašytoja, deja, jau buvusi. Ir neseniai, lindėdamas universiteto bibliotekoje, aptikau viename laikraštyje straipsnį apie pirmąją ir tikrai nepaskutiniąją prisiminimų Dovilės Zelčiūtės knygą „Jurga“ recenziją. Neprisimenu recenzatorės pavardės, bet ši nestokojo savo vadinamosios kritikos vėl sumaldama Ivanauskaitę dėl populiarumo, nesuprantu, kodėl žmonėms tai bado akis, atrodo, kad populiarumas – blogis. Juk „The Beatles“ irgi buvo populiari grupė, bet jos muzika vertinama iki šių dienų. Bet ne apie tai, recenzatoriai baisai rūpėjo Ivanauskaitės pavardė ir jos rusiškoji kilmė, apie tai buvo rašoma kone trečdalis recenzijos, o juk turėkime galvoje, jog recenzija turėjo būti apie Zelčiūtės knygą. Perskaičiau straipsnį ir supratau, kad Ivanauskaitė buvo ir bus tokia ryški asmenybė, kad visada atsiras kritikos dėl jos BŪVIMO PER DAUG ir, deja, teks susitaikyti, kritikos bus ne tokios jau ir teigiamos. Bet nepaisant to, Jurga vis dar yra neįminta lietuvių literatūros ikona, daugiau nei asmenybė, labiau, sakyčiau, reiškinys, apimantis ne tik literatūrą, bet ir kitus menų klodus su tokiomis nuotaikomis – maištingumu, novatoriškumu, ryškiomis spalvomis, kraštutinumais, fatališka lemtimi. Bet juk dauguma žmonių to ir nori, štai kodėl kritikai ir mėgsta taip paviršutiniškai „mėsinėti“ Ivanauskaitišką kūrybą, vertinant jos turinį kaip pagyvenusios bobos depresijos saviraiškomis, o gaila, nes kai kam iki šiol „Viršvalandžiai“ tebėra tarytum maldaknygė sunkiausiais gyvenimo momentais. Paskutinysis Ivanauskaitės gyvenimo pėdsakas iki šiol yra stiprybės pamatas, nutiestas daugeliui metų į priekį, kuriuo jau remiasi nemaža sergančiųjų, gyvenimo ištroškusiųjų, pasimetusiųjų žmonių. Gal todėl sveiko proto, o aš sakyčiau, riboto proto žmogus, negali pilnai suprasti, suvokti ir tinkamai ištransliuoti Ivanauskaitės tekstų, jie pasirodo per niūrūs, per žiaurūs, per daug laikraštiniai ir visaip kitaip neigiami. Ir galiausiai yra ta žmonių grupė, kuri už teksto ribų įžvelgia nepaprastą dvasios paieškos klodą, beprotiškos aistros proveržį, fatališką ir nenumaldomą savęs ieškojimo tendenciją. Praėjo tik trys metai, bet Ivanauskaitė nenutyla, tarsi pati iš kapo bylotų apie savo ryškų būvimą, bet ji – tyli, tylesnė už vėją, o už ją kalba jos bendraminčiai, kurie per šiuos metus nuveikė labai daug: išleistos knygos, įkurtas skveras, steigiamos kasmetinės premijos, pastatyta katino skulptūra, sukurtas filmas ir t.t. Manau, nė vienas rašytojas, jau neminiu paties Maironio ir kitų patriarchų, nėra sulaukęs tiek daug dėmesio. Labai abejoju, kad bobų perdalus rašanti rašytoja būtų sulaukusi tiek daug dėmesio, jei jau taip mėgstama žmonių, tai, vadinasi, rašytoja, kažką vis dėlto parašė vertingo ir įdomaus. Net neabejoju, kad po šimto metų, Ivanauskaitė bus viena iš pagrindinių lietuvių autorių mokyklinėse programose ir ši ryški, įdomi ir originali liepsnelė tikrai neužges, kol gyvuos Lietuva. Ką man davė Jurga? Negaliu to žodžiais apsakyti. Jurga jau tapo nebe žmogus, bet jausmas, jausmas, kad esi ne vienas. Jurga tampa mąstymo dalimi, gyvenimo būdu, Jurga tampa laisvės simboliu, teisingo maištavimo priežastimi ir kitokio pasaulio atnašavimu. Nežinau kaip būtų, bet be Jurgos būtų kitoks Vilnius, kuriame gyvenu, senamiesčio gatvės be Jurgos būtų ne tokios, raudoni čerpių stogai būtų ne tokie, jaukūs knygynai prarastų prieskonį, peizažai būtų tolimesni, o su Jurga viskas paprasčiau, su ja gyventi lengviau, ji yra ir, ačiū Dievui, tebėra vienas iš mano jėgos ramsčių gyvenime. Sako, kad jos nebėra, sako, kad ji numirė ir ją visi pamirš, sako, kad ji rašė knygas, bet niekas nežino apie ką, sako... Dievaži, žmonės per daug sako, tiesiog patylėkime ir pabūkime su Jurga, su ta, kuri gyvenimą padaro gražesnį.

Jūsų Maištinga Siela

Smagu lipti ant to paties grėblio

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Aš tai „apturėjau“ tokį džiaugsmą pabūvodamas kaime. Ir baisiai susinervinau vienu, sakyčiau, banaliu dalyku, dėl kurio tikrai neverta net nervintis. Lietuvos tauta vis dar lipa ant to paties grėblio, tokia išvada peršasi pasižiūrėjus Eurovizijos atranką, kada dar nesudainavusiam Sashui Songui, lietuviai mielai kaip apsėsti balsuoja už jo banaliąją dainą, o kas keisčiausia net vertintojų komisija jam paskyrė aukščiausius balus. Pasibaisėjęs prabalsavau už veteranę Aistė Pilvelytę, kuri savo balsu ir daina tiesiog prikaustė mane nuo pirmojo akordo. Nežinau, kas yra lietuviams, bet jie užsiciklinę vienoje vietoje, negaliu pasakyti, kad netoleruoju jų sprendimo, bet tiesiog noriu supeikti jų nesveiką lipimą ant to paties grėblio. Tą patį galiu pasakyti ir apie choro karus, tai vienintelė laida, kurią žiūriu nuolat ir kas kart nusimenu, kad mano nuomone nesutampa su daugumos. Kažkas įsikalė į kvailą galvą, kad šampaninis Kauno choras yra geriausias, todėl už jį ir reikia balsuoti, nors paskutiniąją savaitę net teisėjai jo chorą įvertino kaip prasčiausia, bet durniai lietuviai ėmė ir subalsavo už jį, nors visiškai buvo akivaizdu, kad jų pasirinktoji daina buvo monotoniška, nekaip skambanti ir t.t. O gal aš kažko čia nesuprantu? O gal čia veikia miestų politika, kada net vedėjai iki apsiputojimo aiškina apie miesto palaikymą, bet iš balų rezultatų ir taip aišku, kad balsuojama ne už miestą ir ne už dainą, nes, tarkim, Vilniaus purpurinis choras, kuris tikrai visada sulaukia aukščiausių balų iš komisijos narių, kažkodėl pagal žiūrovų balsus jie lieka paskutiniai. Niekas nepalaiko Vilniaus, nes, mat, Irena Starošaitė per „sena“ vadovaiti tokiam chorui, o aš galiu pasakyti, kad paskutinė kartą Vilnius taip patiko, kad prabalsavau net kelis kartus ir tikrai ne dėl to, kad jau keletą metų gyvenu šiame mieste. Bet Vilnius ir vėl liko paskutinis, tik dėka teisėjų jie palypėjo aukščiau ir aplenkė panevežiečius. Nežinau kodėl niekas nebalsuoja už Vilnių, nors jie demonstruoją nuostabius vokalus, galbūt ne tokius energingus, kaip Kauno, bet ir vėl pasirodė tiesa, kad žmonėms reikia ne dainos, ne gaidų, bet pačio balanaliausio dalyko – šou. Tas pats nutiko spoksant viena akimi eurovizijos atranką. Iš vienuolikos atlikėjų patiko tik du, kiti taip nusidainavo, kad kraupiau net nebūna. Aš pats nelabai apie muziką nusimanau, bet jau pirštu tikrai galiu apsakyti, kurio malonu klausytis, o kuris tik bando kažką išvedžioti ir stebint atranką būtent ir susidarė toks įspūdis, kad ateinantys dainorėliai bando tik, tiesiogine to žodžio prasme, pasireklamuoti, sakyčiau, dainų dainelėse vaikai ateina bent jau pasiruošę, o štai apie atranką tegaliu pasakyti, jei ne Aistė Pilvelytė ir Urtė, tai būtų pats klaikiausias eurovizijos žiūrėjimas po 2004 metų atrankos, kada išrinko Liną ir Simoną. Negali gi pykti ant tų kvailų lietuvių, jie visada geriausius linkę palikti antrose ir trečiose vietose, bet galbūt tai mano subjektyvi nuomonė, bet pasiklausius užsieniečių komentarų apie mūsų atrankas, jiems patikusios dainos lieka taip pat už borto, bet ką padarysi. O apie Sashą aš iš vis patyliu, man jo balsas kaip dvesinčio seno nukaršusio šuns, bet tikriausiai lietuviam jis patinka, nes už jį balsuoja taip energingai ir gausiai, lyg kas jiems į geras vietas būtų įgnybę įkaitintomis replėmis. Net tokioje vietoje kaip atrankos, mano akimis, nėra teisybės. Tai kur ta teisybė, jeigu teisėtai demokratiškai dauguma ir išrenka savo atstovą. Tikriausiai esu liurbis, kad rašau apie tokį dalyką kaip euroviziją, bet kokia išvada? Kadangi eurovizija domisi labai daug žmonių, iš balsų, susidomėjimo ir viso kito galima labai daug spręsti apie visos tautos charakterį ir mentalitetą, bet kaip jau supratote, gerbiamieji, viena šikna visų laukų neapšiksi – lipkim ir toliau ant to paties grėblio!

Jūsų Maištinga Siela

Ar tikrai reklama išgelbės pasaulį?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie reklamą. Nežinau, kodėl kilo tokia mintis, tiesiog pagalvojau, kad mūsų – gyvenimas perpildytas reklamos, mes patys gyvename su ja, mes paženklinti jos, vieni kitus reklamuojame ir rekomenduojame save. Komercija – ar tai problema ar gėris? Sunku pasakyti. Dėka komercijos galime žinoti, kiek dabar kainuoja „Pampersai“, „Olvasai“, dėka jos, galime lėkti į parduotuvę pirkti keliais centais atpigusių pomidorų ar link galiojimo pabaigos artėjančio pieno, juk tai pati banaliausia reklamos apraiška, kokia tik begali būti sugalvota žemėje. Reklamos galia – nepaprasta, nes tai galingas instrumentas valdyti mus – avis, žmonės suspėję pasinaudoti reklamos jėga dabar jau sėdi aukščiau kartelės ir mėgaujasi gyvenimu už mūsų kvailumo nuopelnus. Gerai išreklamuoti dalykai nėra pavaldūs mūsų protui, reklamuotas pirkinys, vadinasi, jis turi būti geras, todėl nesuvokdami to, jau dedamės produktą į pirkinių krepšelį. Iš pradžių nekaltoji reklamėlė nepastebimai ateina į mūsų pasąmonę ir reklamos užvaldyti tampame visuomenės robotais. Galima diskutuoti ar ši priklausomybė yra gerai ar blogai, nes visada atsiras pusių, kuriose komercija pasirodys būtina. O net geriau pagalvojus, mes patys turėtume imti ir pasinaudoti šiuo lobiu. Aš vis kalbu apie knygų komerciją, kada Lietuvos kritikai peikia populiarias knygas, šiandieninį popsą, viską, kas išreklamuota, bet ne viskas taip jau ir blogai, kas populiaru ir reklamuojama. Geroji pusė yra tai, kad galima reklamuoti TIKRAI reikalingus dalykus, ypač kultūros apraškąs: kiną, knygas, renginius ir t.t. Galiausiai galima reklamuoti ekologiškus produktus, bet svarbu, kad ta reklama būtų teisinga, o ne kaip kokios „Actimel“, nuo kurios ne tik kad žarnyno nesutvarko, bet dar ir skystai vidurius paleidžia, na, sorry, kokia gi čia reklama? Ne reklama, o smegenų plovimas! Produktyvios, teisingos ir tikrai teigiamos reklamos yra tiek mažai, kad net baisu. Tikriausiai pateisinu tas reklamas, kurios nereikalauja, bet prašo tarkim kraujo donorystės centras, paramos fondai, ieškantys pinigų, kultūriniai renginiai, o ne pesticidais prifarširuotas nukainotas vynuoges. Reklamos aukomis, o gal palaimintais tampame kiekviename žingsnyje, pusvalandis televizoriuje be reklamos, matyt, jau nebeįsivaizduojamas, todėl jei to nepastebėjote, tikriausiai žiūrite ne į televizorių, o į kartoninę dėžę ir verta jau apsilankyti pas psichiatrą, o šiaip pašto dėžutės pilnos reklaminių skrajučių, laikraščiai taip pat, radijas irgi užsiima reklama, parduotuvėje – reklama, net prie kasų jau pastatė televizoriukus, kad tiesiai į snukį kaip morfijų pumpuotų tą prakeiktą reklamą, kino teatre prieš filmą duoklė reklamai, įvažiuoji į kokį miestą, tave pasitinka reklaminis monitorius, net autostradoje važiuojant tarp besiganančių karvių laukuose slūgso milžiniški reklamai skirti – pastoliai ant kurių nupieštos saulėgrąžos „Yes“, nauji džinsai ar „Maximos“ iškabos, reklama važiuoja su mumis į darbą ant troleibusų, autobusų, ji ateina netgi sms žinučių pavidalu, jau nešneku apie elektroninius paštus, kur spamai tiesiog užverčia šūsnimis mūsų dėžutes. Iš tikrųjų kur tik nusipersi, ten ir bus reklama, netgi katedroje ir ten rasi reklamą! Mums jau tai įprasta, tikriausiai to ir nepastebime, nes ir šuo kariamas pripranta. Ar reikia kovoti su reklama? 90 procentų reklamos yra tokios banalios, tokios nelogiškos ir, sakyčiau, niekam nereikalingos, netgi kenksmingos. O jei panagrinėtume reklamų turinį tai pasibaisėtume, dabar yra madinga televizijos reklamose pastatyti nekaltus vaikus ir liepti jiems sakyti mintinai išmoktus tekstus, vaizduoti laimingą šeimą ir pirkti, pirkti, pirkti ir iki paskutinės grabo lentos PIRKTI! Daugiau negu kas antra reklama būna erotizuota, gundantis balsas, gili iškirptė, trumpas sijonas, tarsi pirktume žmones, o ne gaminius ir paslaugas. Reklamos persismelkusios erotikos, prisiminkite „Coca-colos“ reklamą, kada reklamuojama nauja seksi ir senoji „Coca-cola“, potekstė akivaizdi kaip du kart du – keturi. Galbūt jau net atsibodusi ta tendencija, šiek tiek originalesnė Tele2 reklama, serialo „Ir turtuoliai verkia“ parodija į „Ir turtuoliai taupo“, tada nekantrauji, lauki ir naujos reklamos dozės, tarsi tikro serialo dalies. Kol kas reklama dar tebėra tik biznis, kurį daro kas nori, kaip nori, reklamuoja beveik ką nori ir kiek nori. Tiesa, čiut nepaspringau, kaip per vadinamąją „Vaikų valandą“ tarp animacinių filmukų įkišo reklamą, kurioje reklamuojami prezervatyvai, moterų higieniniai dalykai ir viską tąkart vainikavo potenciją skatinantys vaistai. Labai išmintinga, sakyčiau, vaikai tikrai bėgs kaip akis išdegę įsigyti būtent šių prekių, pasirūpins tėvais. O jei rimčiau, reklama yra tokia laukinė, grubi, nepamatuota, kad ji per daug pradėjo lįsti į mūsų gyvenimą, taip pradėjo, kad jau net nebesipiktinu, kažkaip nebereaguoju, tarsi viskas taip ir turėtų būti. Bet ar tikrai taip ir turi būti?

Jūsų Maištinga Siela