Rašytojai R.Šerelytei įteikta J.Ivanauskaitės premija, o Metų knyga - K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum"

Kristina Sabaliauskaitė

Reneta Šerelytė

Sveiki mielieji, pagaliau jau paaiškėjo dviejų prestižinių konkursų nugalėtojai. Tai Jurgos Ivanauskaitės premijos nugalėtoja Renata Šerelytė ir Metų kngygos titulą sulaukusi Kristina Sabaliauskaitė. Neaušindamas burnos, noriu pasakyti, kad premijos, mano nuomone, išdalytos gerai, skaičiau abi knygas ir jos tikrai įdomios, savitos ir vertos savo laimėjimų laurų. Pridedu staipsnį: Sekmadienį Vilniaus knygų mugėje antrą kartą įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Šiemet ji skirta rašytojai Renatai Šerelytei už romaną "Mėlynbarzdžio vaikai". Praėjusių metų premijos gavėja rašytoja Kristina Sabaliauskaitė jai taip pat įteikė diplomą su drambliuku, kuris kažkada stovėjo ant I.Ivanauskaitės stalo. R.Šerelytei taip pat atiteks 3000 litų premija. Atsiimdama apdovanojimą R.Šerelytė džiaugėsi, kad jai teko laimė pažinti J.Ivanauskaitę. „Premija man buvo labai netikėta, bet iš tiesų patys džiaugsmingiausi apdovanojimai - netikėti. Jurga buvo ryškus ir drąsus žmogus, iš kurio ir šiandien mokausi drąsos ir žaismingumo, kurio kartais labai trūksta man pačiai“, sakė R.Šerelytė. J.Ivanauskaitės premija teikiama už kūrinį, kuris išleistas per dvejus praėjusius kalendorinius metus, o autorius - ne vyresnis nei 45 metų amžiaus. Būdama tokio amžiaus mirė J.Ivanauskaitė. Pirmoji J.Ivanauskaitės premija įteikta pernai Kristinai Sabaliauskaitei už 2008 metais išleistą romaną "Silva Rerum", kuris šiemet buvo pripažintas "Metų knyga". Šių metų laureatą rinko komisija, vadovaujama rašytojo, kultūrologo Vytauto Rubavičiaus. Dešimties asmenų vertinimo komisijoje buvo ir Rasa Drazdauskienė, Aleksandra Fomina, Giedrė Kazlauskaitė bei Edita Mildažytė.

Apie Motiną Depresiją

Sveiki mielieji, iš tiesų nežinau, ką beparašyti. Galva išgaravo kaip pigus amoniakas, gal dėl to, kad ir man pagaliau atėjo sunkus metas, depresijų metas, kada pasineri į ilgas ir antibiotikais nenumalšinamas kančias. Kažkada sirgau depresija, sakoma, kad ir vieną kartą įveikus šią ligą, ji sugrįžta ir vėl, ir vėl, kol galiausiai... Na, supratote, apie ką aš. Tad pakalbėkime apie žmogų ir jo savanorišką ir „nelabai“ kančią. Galbūt tai labiau aktualu kokiems nors mizantropams ar „emo“ stiliaus žmonėms, bet juk būna žmonių, kurie kančią priima kaip gyvenimo dalią ir nesąmoningai jos trokšta. Pats patyriau savo kailiu, kada kančia gali būti maloni tik tol, kol turi aplinkinių žmonių, kurie nors šiek tiek reaguoja į tavo skausmą, tai nieko bendro neturi su dėmesio stoka, aš tikiu apie tokius žmones, kurie pasidaro sau problemų, kad būtų įdomiau ir dramatiškiau gyventi. Nežinau, galbūt tai kažkokia psichinė liga, bet ji būna totaliai nevaldoma, sąmonė nepajėgia suvystyti nenumaldomo dramos alkio. „Budeliai, plakite mane stipriau...“ legendinė frazė nejučia tampa slapta, užgniaužta incognito credo. Kančių alkis ne visada būna vienodas, jis tarsi akivaras, kuris sezoniškai prasiveria ir vėl užsitraukia maurais ir dumbliais. Nesveikas kančios troškimas priveda prie beprotiškų dalykų, neretai nesulaukus pagalbos rankos ar gydytojo švirkšto su raminamaisiais, ir prie mirties. Žinau, galbūt daugeliui atrodys nesąmonės ir kliedesiai, bet tikrai yra tokių žmonių, kurie sąmoningai siekia dramatizmo ir tuo kentėdami nesuvokdami arba suvokdami mėgaujasi. Mėgautis savo skausmu, nesėkmėmis ir nelaimėmis, štai ką patyriau per paskutiniąsias savo gyvenimo dieneles. Aplinkinių reakcija skirtinga, visi bando pripiršti kaip visuotinį kerštą visam pasauliui, tuo tarpu ir jiems, bet tikriausiai nedaugelis suvokia, kad tikroji problema slypi many, ir kad kerštas, ir didysis sąskaitų suvedimas yra su pačiu savimi. Taip būna ir kitiems. Nagi, prisipažinkite, juk būna ir jums dienų, kada nieko nenorite kaip tik užsitraukti užuolaidas, apsikabinti bet kokio alkoholio butelį ir gulėti, miegoti ir apraudoti save kaip mirusį daiktą. Būna. Dažniausiai tokias savijautas išprovokuoja aplinka, bet kažkuriems žmonėms tereikia mažytės žiežirbos, kad padegtų visą viduje užgniaužtą parako statinių bunkerį. Sprogimas vėl sudrumsčia vandenį ir maurais užėjęs akivaras nejučia ir vėl prasiveria. Vieni be klaidų įveikia šį etapą, o kiti nuo ramybės būsenos pertekliaus tiesiog taip įsivažiuoja į savidestrukcijos žaidimą, kad nebeturi stabdžių, nebenori pagalbos taigi kančia tampa liga vardu DEPRESIJA. Depresijos metu niekas nebesiseka, nieko nebesinori, sutrinka mitybos pagrindai, kiti organai, sulėtėja mąstymas, nuolatinis liūdesys varo iš proto , o mintys apie gyvenimo nutraukimą – beprotišką skausmą, tingulį, miegą, mažakraujystę ir t.t. depresijos metu skauda tiek kūną, tiek sielą. Aišku, yra antidepresantai, kurie užglušina šios ligos simptomus, bet žmogus toks nepastovus depresijos metu, kad gali padaryti bet ką, bet kur ir bet kada. Kas iki šiol žiūrėjo į depresiją kaip į vaikiškų kaprizo ir žmonių, kurie neturi ko veikti žaidimėlius, faktas kaip blynas, kad jūs niekada nebuvote susidūrę su Motina Depresija. Tiesa, depresija nėra sloga, ji per savaitę nepraeina, ji tęsiasi ilgą pusmetį, o kartais ir ilgiau, kartais prieinama prie beprotybės, visai nepasveikstama arba, kaip jau minėjau, prieinama net prie mirties. Visuotinės krizės metu depresija žymiai padidėjusi, žiūrėsime, kaip gyvensime toliau. Jeigu gyvensime...

Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela

Kam čia juokinga?

Juokinga? Žiūriu turiu antigerbėjų šiame bloge, kurie kaip žiurkės įlenda ir tikriausiai net neperskaitę straipsnio pažymį „juokinga“, o jei kaip delfi‘je būtų laisvi komentarai, tai pripiltų savo mėšlo iki ausų, ir nesvarbu, kad buvo kalbėta apie mirtį ar dar kažką, vis vien rezultatas tas pats ir reguliarus – „juokingas“ straipsnis. Tokiems landūnams ir save karūnuojantiems „gyvenimo gadintojams“ galiu pasakyti: „man nei šilta, nei šalta“. Šis blogas buvo ir bus, nepriklausomai nuo jūsų piktavališkų pastangų, tiesa, jei norite ir turite ką pasakyti, visada prašom parašyti man į kontaktus (cirkininkas@gmail.com), mielai jūsų pasisakymus aptarsiu čia viešai, gal tada ir kitiems bus juokinga.

Maištinga Siela

Knygų mugė 2010

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pasidalyti įspūdžiais apie Vilniaus knygų mugę 2010! Nežinau ar mugė labai jau nukentėjo dėl to, kad tiek penktadienis, tiek šeštadienis buvo darbo dienos, bet aš per žiemos aptižusius šaligatvius visgi nuvariau į Litexspo. Iš pradžių knygų mugėje pasijunti kaip rojuje, rojuje, kuriame gali apsilankyti tik kartą per metus. Na, vis geriau tiek, negu nieko. O kas baisiausia, kad rojus neretai tampa pragaru, panašiai kasmet ir man. Per knygas nardai po tris - keturis kartus, sutinki pažįstamus, sudalyvauji renginiuose (rašytojų kampelyje), bet po to dingsta visa energija, ji kažkur išgaruoja tarp daugybės žmonių. Žodžiu, išvargsti. Taip atsitiko ir šį kartą, po penkių valandų vaikštynių sausakimšoje mugėje, kojos nejučia tampa medinės, išmuša prakaitas, darosi trošku ir norisi valgyti. Gerai, kad bent jau rašytojų kampelyje galima prisėsti ir pailsėti, išgerti kavos ir t.t. Ir nepaisant nuovargio, jis būna dangiškai saldus ir būtinas po tiek įspūdžių. Šiemet vaikščiojau po knygų mugę ir jutau deja vu (jau matyta), nes pernai ir užpernai lygiai tose pačiose vietose stovėjo tie patys stendai, tie patys žmonės ir tie patys pirkėjai, beveik niekas nepakito. Gal tik daugiau naujų knygų atsirado. Net tas pats Algimantas Čekuolis už to paties stalo pasirašinėjo gerbėjams, tik aišku, į naują savo knygą. Ir tai yra žavu! Žavu, kad gali sugrįžti į knygų mugę, kaip vos ne į savo namus ir atsigerti įspūdžių, nuotaikų, knygų ir nuovargio. Viskas taip ir turi būti! Laikas eina, tie patys žmonės tik kitos knygos. Rodos, pernai ta knyga buvo pristatinėjama kaip nauja, o žiūrėk, šiemet ji prie nukainotų. Man tai gerai, juk galiu ją įsigyti pigiau! Ir ištiktųjų prisipirkau pilną kuprinę knygų, tikriausiai užteksiu iki kokio balandžio ir nebereikės eiti į knygynus, o gaila, nes kiekvienos knygos įsigijimas yra tarsi mažas stebuklas, o štai knygų mugė, kurioje kainos žymiai mažesnės jau tampa dideliu orgazmu. Ir ne man vienam, nes šioje mugėje gali sutikti ne vieną bendramintį, išalkusį vilką, kuris sukiosis apie knygas kaip apie vištas ir rinksis ką įsinešti. Aišku, knygų mugė yra ir komercijos reikalas, knyga pristatoma kaip ne stebuklas, ne civilizacijos ir kultūros stebuklas, o kaip prekė, kurią reikia „prastumti“. Na, tai labiau leidyklų reikaliukai, bet prisipažinsiu, man ta komercija čia nekliuvo, jeigu moki atsirinkti sau priimtinas knygas iš margumynų ir nesi vien tik reklamos auka, tai viskas su tavimi yra tvarkoje. Galiausiai, kodėl ir geri dalykai negali pasinaudoti reklama ir išsiveržti į viešumą?! Gali, mielieji, dar ir kaip gali. Tik mokėkime atsirinkti kas mums patinka ir arčiau, kaip sakant, dūšios. Iš tikrųjų prisiėmiau tiek knygų, kad net nuo mokslų atbaido, nes norisi skaityti ir siurbti skaitalą tarsi kokį martinį, reikės kaip nors susikaupti ir viską suderinti, nes jaučiu, kad knygos atneša tokį įdomumą, kad atbaido nuo mokslų, bet kaip nors... Šiemet knygų mugėje pabuvojau dvejuose renginiuose. Tai Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Kambarys jazmino krūme“ pristatyme, kuriame dalyvavo pati autorė, literatūros kritikė ir mano buvusi dėstytoja, rašytoja ir nacionalinės premijos lauriatė Vanda Juknaitė. Pokalbis buvo išties įdomus ir man besidominčiam literatūros apraiškomis – turtingas ir turiningas. Šiame pristatyme buvo kalbėta apie Lauros kūrybą apskritai, siejama su naująja knyga ir apskritai kalbama apie rašybą kaip apie darbą, o ne kaip apie eilinę pramogą. Čia ir vėl neišvengta tame tarpe ir erotikos temos, kuri skleidėsi apysakoje „Prieblandos seserys“, ji mėginta sietis su buvusiu romanu „Benedikto slenksčiai“. Be galo įdomiai kalbėjo Vanda Juknaitė, atitinkamai savo nuomonę išdėstė kritikė, o Černiauskaitė tik trūkčiojo pečiais ir vis sakė, „aš nežinau, viskas vyksta intuityviai“. Kitas pristatymas buvo ne ką prastesnis tai – Emily Dickinson eilėraščio rinkinio „Pusiaudienio krantai“ pristatymas, taip pirmieji jos eilėraščiai išversti į lietuvių kalbą. Čia kalbėjo pati vertėja Sonata Paliulytė, kuri pristatė šią devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę. Buvo išties įdomu pasiklausyti, buvo skaitoma pati poezija, kalbama apie vertėjų charakteristiką, eilėraščiai skambėjo angliškai ir lietuviškai, beje, ir pačioje knygoje eilėraščiai eina šiomis kalbomis – lietuvių ir anglų. Be visų šitų renginių apsilankiau ir reklamos korpuse, kur buvo demonstruojamos spausdinimo staklės, po to trečiojoje salėje, kur save pristatinėjo universiteto leidiniai, buvo mokoma ir rodoma kaip senoviniu būdu įrišamos knygos. Taigi knygų mugės šurmulys nusidriekė per visą šį savaitgalį, džiaukitės kas turėjote galimybės ten apsilankyti, nes tokia proga pasitaiko tik kartą metuose, o kaip dabar šitaip politikai žiūri į kultūrą, o ypač į knygų „biznį“, tai kitais metais gali jos ir nebebūti, bet labai abejoju, kadangi knygų mugė buvo ir tebėra grandiozinis renginys, į kurį suplaukia apie 50 tūkstančių gyventojų kasmet. O kiek dar jų negali atvažiuoti? Tegu knygų mugė dar gyvuoja ilgai ir sėkmingai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numylėtieji kaulai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti filmą, kurį pažiūrėjus teks šiek tiek atsitokėti, kitaip sakant, atsigauti. „Numylėtieji kaulai“ žengia į kino teatrus, nors vienas tinklapis mums jau padovanojo puikią galimybę pažiūrėti jį jau įgarsintą lietuviškai. Nesusigadinkite progos ir jei turite papildomų litų (kas mažai tikėtina) tai nueikite į kino teatrą pasižiūrėti šio įdomaus filmo. Kuo įdomus šis filmas? Gal siužeto vingrybių aš ir nevardysiu, bet tik užsiminsiu, kad šis filmas apie mirusią mergaitę, kuri pasiklydo savo pasaulėlyje, bet kartu stebi ir gyvųjų t.y. savo šeimos gyvenimą, bando duoti užuominas apie savo skriaudiką. Žiūrint filmą net šiurpuliai nukratė, kaip senas diedas įsivilioja keturiolikmetę į irštvą ir ją sukapoja į gabalus, bet filmas ne apie žiaurumus, bet ta įtampa, kuri glūdi tuose momentuose yra gerai surežisuota. Filmas spalvingas, transcendentiškumo ir realizmo mišinys, puikiai suderinti aktoriai, jų charakteriai stumia šį filmą į priekį. Jame nestokojama nieko: nei žiaurumo, nei įtampos, nei intrigos, nei to humoro, ypač močiutė, kuri degančią kiaušinienę užgesina gelių vaza ir geria vaistus su viskiu, manydama, kad dėl to niekada nemirs. Banalu, bet tai ir yra humoras. Kur kas baisesnė dalis yra susijusi su mergaitės dingimu, artimųjų nuojauta, kad ji vis dar gyva ir sklando tarp jų, ženklai ir kitos užuominos ir čia mistikos mylėtojai galės mėgautis į valias. Ir visgi šis filmas yra ne toks, jame yra kažkas daugiau, gal tas kontrastas, gal tas lengvai sudėtingas požiūris į tokius dalykus vedą filmą prie to, ką jį įdomu žiūrėti. Prisipažinsiu „Numylėtieji kaulai“ mane nustebino ir savo nenuspėjamais vingiais, kada mergaitė grįžta į gyvųjų pasaulį per vieną merginą ne tam, kad pagaliau visi atrastų jos palaikus (ko taip labai norėjosi) geležiniame seife, bet tam, kad pasiimtų skolą – savo pirmąjį bučinį, kurio per nago juodymą neteko būdama gyva. Sakau, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti, bet sakau, šis filmas tikrai patiks visokio plauko filmo mėgėjams, nes jame yra viskas subalansuota! Mažiau, kad „Obuolys“ jau spėjo gerai pasipelnyti ir išleido „Numylėtieji kaulai“ knygą. Jaučiu būtų neprasta knyga, bet kažkodėl „Obuolio“ vertimais nepasikliauju... O kas žino, galbūt kas nors net ir ašarą išspaus per šį filmą, juk galiausiai negalima verkti vien tik per „Titaniką“, juokauju. Gero jums filmo ir apetito, maitinkite ne tik savo skrandžius, bet ir sielas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Majgull Axelsson "Balandžio ragana"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti švedų rašytojos Majgull Axelsson romaną „Balandžio ragana“ . Taip, ir vėl grįžtam prie švedų literatūros. Ir ką galiu pasakyti? Tik vieną žodį – pagaliau! Pagaliau perskaičiau „Balandžio raganą“! Prieš kelerius metus šią knygą aptikau vieno draugo knygynėlyje ir nuo tada ši knyga niekaip neiškrito man iš atminties. Kamavausi visaip: ieškojau knygynuose – nerasta, ieškojau internete – nerasta. Ir galiausiai universiteto knygynas man pasiūlė kompromisą, nors šiaip knygas esu linkęs tiktai pirkti, tai yra tas knygas, kurias skaitau savo malonumui. Kadangi man knyga yra intymus reikalas – kartą perskaitęs, knygą pasilieku visam gyvenimui kaip kraitį. Na, man už knygą, popierių ir raides popieriuje nieko negali būti maloniau, nežinau, jums gal tai ir ne taip priimtina. Juolab, kad ir popierių keičia elektroninės knygos, kuriomis jau prekiaujama šiuometinėje knygų mugėje, bet apie tai plačiau kitą kartą. Šįkart apie „Balandžio raganą“ („Aprilhaxan“), kaip jau supratote, žodžio „balandžio“ reiškia ne paukštį, bet mėnesį. Ir išties ši knyga turi savo jėgą, prisipažinsiu, tuos du metus apie knygą jau buvau susikūręs legendas, todėl ji labai skyrėsi nuo tai, ką perskaičiau. Maniau, kad knyga bus apie magiją, paslaptingas moteris, bet nė velnio. Ši knyga – šiuolaikiška! Ji apie keturias netikras seseris ir jų sunkius likimus. Birgita – vyriausioji sesuo, nusigėrėlė, gyvena barakuose, atsiduoda už alų ir kvaišalus, visi ją vadina kekše. Margareta – fizikė, vieniša gyvenime ir kažko ieškanti, nuolatos rūkanti, balansuojanti tarp racionalumo ir iracionalumo bedugnių. Kristina – dvynukių mama ir sėkmingai šeimą sukūrusi moteris, dirba ligoninėje daktare. Dezirė – sesuo „paslaptis“ apie jos egzistavimą niekas nežino, nes tikroji motina ją atidavė, kadangi Dezirė apsigimė ir sirgo baisia paralyžine liga, jos gyvenimas teka ligoninės lovoje ir ji vienintelė yra „Balandžio ragana“, ta kuri gali įsikūnyti į paukštį ir pamatyti savo netikrų seserų gyvenimus, kurie iš pirmo žvilgsnio teka ramia vaga, bet jas vienija vienas dalykas – jos užaugo pas vieną globėją – tetą Eleną. Ir čia sudėtinga knygos fabula yra taip išvarpyta, kad negali atsistebėti veikėjų likimais ir jų sandūra. Visos turi paslapčių, visos turi savo sudėtingus likimus ir tai yra gyvenimiški žmonių charakterių egzemplioriai, puikiai integruoti literatūrine prasme. Sakau, pačioje pabaigoje net „pagavau“ adrenalino dozę skaitydamas tekstą, o tekstas tiesiog tirpte tirpo akyse. Knyga nėra „popsinė“, ji bylinėjasi tarp sudėtingų žmonių santykių, bet autorės rašymo stilius yra gan paprastas, tačiau pati fikcija ir saviraiškos būdai – originalūs, jie ir padaro kūrinį įdomesnį. Stipriausias pamatas „Balandžio raganos“ – vaizduojamasis gyvenimas nei pagražintas, nei subjaurotas, toks koks ir yra tikrasis gyvenimas. Su magiško realizmo žiupsneliu „Balandžio ragana“ pretenduoja į tikrai gero romano kategoriją, tiesa, tik jos įsigyti jau nebeįmanoma, tą jau išbandžiau savo kailiu. Jos leidimas 2001m., tačiau vis dar galite ją aptikti įvairiose bibliotekose ir savo kailiu išbandyti jausmų dinamitą, kurį dar ilgai po to nešiosite savyje. Iki šiol man prieš akis stovi gyvi veikėjų paveikslai, tetos Elenos paslaptis ir ta sesuo, kurios likimas kitoms seserims taip ir neatsiskleidė. Neapsigaukite, čia Jums ne „San Francisko raganos“, tai, kaip sakiau, gyvenimo atspindys, tai, mūsų gyvenimo iškarpos albume, kurį puikiai iliustruoja „Balandžio raganoje“. Dabar pagalvojus, jeigu tokia knyga būtų parašyta lietuvės, tai būtų neabejotina sensacija, štai kodėl 1997m. Švedijoje ši knyga buvo apdovanota prestižiškais apdovanojimais ir dievinama skaitytojų. Kažkada kreipiausi į leidyklas, kad šią knygą perleistų, bet iš jų pusės nebuvo nei cypt, nei krepšt. Krizė. Štai keletas kritikų pasisakymų apie „Balandžio raganą“: „Literatūriniai „Balandžio raganos“ nuopelnai – nepaprasta įtampa intelektualinė įtampa, išradinga kompozicija ir pasakojimo jausmingumas, kokio seniai nebuvome matę.“ Birgit Muunkhammar. „Niekada nesu skaičiusi taip įžvalgiai aprašytos namų neturėjimo, vidinės laisvės ir nuolatinio pasirengimo peržengti įprastas normas būsenos, kurioje atsiduria asmenys, bandantys peršokti iš vienos visuomenės klasės į kitą. Ir niekada taip taikliai nebuvo nušviestas represinis globos ir socialinės rūpybos sistemų pobūdis“. Gia Bergstrom – Edvards. Taigi kol kas mano galvoje knygos audinys dar labai gyvas ir šviežias, nesakau, kad esu sukrėstas knygos, bet galiu pasakyti, kad skaityti tikrai buvo verta, malonu, tam tikra prasme „Balandžio ragana“ mane „vežė“. Ačiū Axelsson už šią knygą!

Jūsų Maištinga Siela

Trys metai, kai mirė Jurga Ivanauskaitė

Sveiki mielieji, šiandien sukanka lygiai trys metai, kai šį pasaulį paliko mano rašytojų autoritetu laikoma Jurga Ivanauskaitė. Ivanauskaitės mylėtojų – marios, lygiai tokių pat legionų ir jos niekintojų, ką padarysi, pasaulis vis dar stovi ant skirtingų nuomoninių pamatų, tikriausiai taip ir turi būti. Nepaslaptins, kad Ivanauskaitė buvo žymi dėl savo literatūrinės plunksnos, dėl kurios mėgavosi smaližiai skaitytojai, peikė kitikai, bet ir vieni, ir kiti teigia, kad Ivanauskaitė buvo pati žymiausia ir ryškiausia mūsų dienų rašytoja, deja, jau buvusi. Ir neseniai, lindėdamas universiteto bibliotekoje, aptikau viename laikraštyje straipsnį apie pirmąją ir tikrai nepaskutiniąją prisiminimų Dovilės Zelčiūtės knygą „Jurga“ recenziją. Neprisimenu recenzatorės pavardės, bet ši nestokojo savo vadinamosios kritikos vėl sumaldama Ivanauskaitę dėl populiarumo, nesuprantu, kodėl žmonėms tai bado akis, atrodo, kad populiarumas – blogis. Juk „The Beatles“ irgi buvo populiari grupė, bet jos muzika vertinama iki šių dienų. Bet ne apie tai, recenzatoriai baisai rūpėjo Ivanauskaitės pavardė ir jos rusiškoji kilmė, apie tai buvo rašoma kone trečdalis recenzijos, o juk turėkime galvoje, jog recenzija turėjo būti apie Zelčiūtės knygą. Perskaičiau straipsnį ir supratau, kad Ivanauskaitė buvo ir bus tokia ryški asmenybė, kad visada atsiras kritikos dėl jos BŪVIMO PER DAUG ir, deja, teks susitaikyti, kritikos bus ne tokios jau ir teigiamos. Bet nepaisant to, Jurga vis dar yra neįminta lietuvių literatūros ikona, daugiau nei asmenybė, labiau, sakyčiau, reiškinys, apimantis ne tik literatūrą, bet ir kitus menų klodus su tokiomis nuotaikomis – maištingumu, novatoriškumu, ryškiomis spalvomis, kraštutinumais, fatališka lemtimi. Bet juk dauguma žmonių to ir nori, štai kodėl kritikai ir mėgsta taip paviršutiniškai „mėsinėti“ Ivanauskaitišką kūrybą, vertinant jos turinį kaip pagyvenusios bobos depresijos saviraiškomis, o gaila, nes kai kam iki šiol „Viršvalandžiai“ tebėra tarytum maldaknygė sunkiausiais gyvenimo momentais. Paskutinysis Ivanauskaitės gyvenimo pėdsakas iki šiol yra stiprybės pamatas, nutiestas daugeliui metų į priekį, kuriuo jau remiasi nemaža sergančiųjų, gyvenimo ištroškusiųjų, pasimetusiųjų žmonių. Gal todėl sveiko proto, o aš sakyčiau, riboto proto žmogus, negali pilnai suprasti, suvokti ir tinkamai ištransliuoti Ivanauskaitės tekstų, jie pasirodo per niūrūs, per žiaurūs, per daug laikraštiniai ir visaip kitaip neigiami. Ir galiausiai yra ta žmonių grupė, kuri už teksto ribų įžvelgia nepaprastą dvasios paieškos klodą, beprotiškos aistros proveržį, fatališką ir nenumaldomą savęs ieškojimo tendenciją. Praėjo tik trys metai, bet Ivanauskaitė nenutyla, tarsi pati iš kapo bylotų apie savo ryškų būvimą, bet ji – tyli, tylesnė už vėją, o už ją kalba jos bendraminčiai, kurie per šiuos metus nuveikė labai daug: išleistos knygos, įkurtas skveras, steigiamos kasmetinės premijos, pastatyta katino skulptūra, sukurtas filmas ir t.t. Manau, nė vienas rašytojas, jau neminiu paties Maironio ir kitų patriarchų, nėra sulaukęs tiek daug dėmesio. Labai abejoju, kad bobų perdalus rašanti rašytoja būtų sulaukusi tiek daug dėmesio, jei jau taip mėgstama žmonių, tai, vadinasi, rašytoja, kažką vis dėlto parašė vertingo ir įdomaus. Net neabejoju, kad po šimto metų, Ivanauskaitė bus viena iš pagrindinių lietuvių autorių mokyklinėse programose ir ši ryški, įdomi ir originali liepsnelė tikrai neužges, kol gyvuos Lietuva. Ką man davė Jurga? Negaliu to žodžiais apsakyti. Jurga jau tapo nebe žmogus, bet jausmas, jausmas, kad esi ne vienas. Jurga tampa mąstymo dalimi, gyvenimo būdu, Jurga tampa laisvės simboliu, teisingo maištavimo priežastimi ir kitokio pasaulio atnašavimu. Nežinau kaip būtų, bet be Jurgos būtų kitoks Vilnius, kuriame gyvenu, senamiesčio gatvės be Jurgos būtų ne tokios, raudoni čerpių stogai būtų ne tokie, jaukūs knygynai prarastų prieskonį, peizažai būtų tolimesni, o su Jurga viskas paprasčiau, su ja gyventi lengviau, ji yra ir, ačiū Dievui, tebėra vienas iš mano jėgos ramsčių gyvenime. Sako, kad jos nebėra, sako, kad ji numirė ir ją visi pamirš, sako, kad ji rašė knygas, bet niekas nežino apie ką, sako... Dievaži, žmonės per daug sako, tiesiog patylėkime ir pabūkime su Jurga, su ta, kuri gyvenimą padaro gražesnį.

Jūsų Maištinga Siela