Knyga: Fransua Rablė "Gargantiua ir Pantagriuelis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Fransua Rablė knygą „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tai išties neeilinis kūrinys, nuskambėjęs per visą pasaulį ir skaitomas bei nagrinėjamas beveik visur. Taip jau atsitiko, kad beskaitydamas viduramžių literatūrą, neišvengsi susidūrimo su Renesanso atstovu Fransua Rablė ir jo šokiruojančiu kūriniu „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tikriausiai visi mokykliniais laikais esate nors šiek tiek susidūrę su šiuo kūriniu, prisimenate ištraukas apie milžiną Pantagriuelį, kuris savo liežuviu apsaugojo kariuomenę nuo lietaus, kaip į jo vidurius buvo pasiųstas būrys su kastuvais, kad pravalytų kliūtis. Tikriausiai prisimenate su niekuo nesulyginamą Gargantiua gimimą, per motinos ausį ir t.t. Išties tai nuostabus kūrinys, plačių užmojų ir ambicijų kūrinys, kuris gal visai neseniai imtas nagrinėti kaip tikrai sudėtinga sistema, kurioje atsispindi prancūzų ir visos Renesanso epochos mentalitetas ir gyvenimas. Šis kūrinys remiasi į prancūzų tautosaką, jame yra stebuklinių pasakų motyvai, padavimų aliuzijos. Ir visa tai labai meistriškai sumaišyta su antikos pamatais, kūrinyje gausu antikos poveikio, jis beveik atsiskleidžia kiekviename puslapyje, o Jūs, kaip žinote, Renesanso pamatai ir buvo antikos atgaivinimas. Kas keisčiausia, pats Rablė yra buvęs vienuolis (pranciškonas, o vėliau ir benediktas), o kas keisčiausia, jis savo kūrinyje nepaprastai išjuokia ir išpeikia vienuolių paveikslą ir kataliko pasaulio atstovus – kunigus, popiežių. Aišku, Rablė nėra jau toks eretikas, kad jis spjautų į patį Dievą ir jį išniekintų, knygoje vis vien apčiuopiamas tas pagarbusis religinis audinys. Kartais Rablė visai teisingai apibūdina religijos sampratą, kuri nepaprastai būdinga mūsų dienų žmogui. Reikia pagalbos? Kreipkis į dievą! Prispyrė nelaimė? Kreipkis į Dievą! Nejučia Rablė puikiai atskleidžia religijos funkcionalumą nelaimių metu, o štai jei reikia džiaugtis, tai Rablė nurodo į žemiškuosius dalykus: vyną, žaidimus, lėbavimus, kekšes ir maistą. Atmetus visą religinį kokoną, šis kūrinys yra nepaprastai žemiškas palyginus su Dantės ar Bokačo kūryba, jo centre – žmogus, Dievas tėra tarsi pagalbininkas, kurio ne visada ir reikia. „Knyga pilna pantagriuelizmo“ – štai taip Rablė mėgsta pažymėti savo knygose. Ir čia atsiranda labai svarbus momentas, kada susiformuoja nauja mąstymo sfera, nauja pasaulėžiūra – pantagriuelizmas, tai tarsi iškreipta, smarkiai pagražinta tikrovė, kurioje viskas yra hiperbolizuota, tarsi žiūrėtume pro girtuoklio akis. Ir nepaisant tokios nuotaikos, kūrinys be galo optimistiškas, keliantis geras nuotaikas ir nešvankias mintis. Aišku, dėl visų šių dalykų Rablė turėjo bijoti inkvizicijos, kuri dar nebuvo panaikinta, nors ir vyravo Renesansas. Skaičiau šį kūrinį ir negalėjau nesižavėti pagaliau į literatūrą atėjus nešvankybėms, kuris iš tikrųjų nesugadina žmogaus pasaulėžiūros, bet padaro jį įdomesnį ir margesnį, nes iki tol vyravę kūriniai buvo pilni perdėto žmogaus idealų siekio, dievobaimingo atnašavimo. Nejaučia literatūra tampa ne siekiu įbauginti, ne siekiu kažką išaukštinti, o tiesiog teikti malonumo ir linksmumo. Tai naujas pažiūrįs į kūrybos produktą, štai kuo Rablė yra ypatingas. Nuostabi milžinų istorija, kuri pranoksta visas literatūros ribas, palyginčiau su Marquez kūryba. Skaitant tiesiog galima mėgautis ribų nebuvimu, logikos nepaisymu, čia Pantagriuelis toks didelis, kad siekia debesis, o kitame puslapyje jau dalyvauja teisme kaip paprastas žmogus, čia jis užkando kumpio, o kitur jau jo burnoje atskiras pasaulis – tai nepaprasto sudėtingumo ir mechanizmo kūrinys, jeigu bandysi jį logiškai pamatuoti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė, tai pamatysime, kad tarp jų beveik neįmanoma atkapstyti ribų. Na, ir kaip čia nepaminėsi Rablė humoro jausmo, kuris yra puiki priemonė ne tiek įžeisti,bet kiek išpasakoti tiesai, juk tik juokdarys galėdavo karaliui į akis sakyti tiesą, niekas kvailelio nebausdavo, šiuo puikiu žanru Rablė puikiai pasinaudoja ir, apsaugodamas savo asmenybę, savo gyvybę nuo eretikų medžiotojų, jis viską pateikia ant porcelianinės humoro lėkštutės. Rablė per savo herojus labiausiai išjuokia įsistovėjusias ir įsišaknijusias pasaulėžiūros modelius, juo peikia ir pateikia savo sukurto pasaulio vaizdą, kuris yra maišto išraišką prieš patriarchalinį mąstymą. Laikas keistis, savo kūriniu sako Rablė. Jo ryškūs herojų paveikslai, įkūnijantys ne vieną idėją, kartu ir politinį tų metų veikėją, Rablė spjauna ant visko ir išlaisvina literatūrinį pasaulį. Jo kūrinio daugiasluoksniškumas yra neabejotinas ginklas prieš senienas, atskleidžiantis naujas galimybes, priverčiantis juoktis iš nelaimių, verkti per džiaugsmingiausią dieną. Kalbant apie tekstą, skaičiau labai seną vertimą, kuriame net lietuviški žodžiai rašomi pagal senas taisykles „Biaurus“ „Piauna“ (bjaurus, pjauna) ir t.t. Todėl vertimo į lietuvių kalba sunku ką nors komentuoti, tekstą vertė Dominykas Urbas ir jo vertimas yra pirmasis, kada į lietuvių kalbą išverstas visas penkių knygų „Gargantiua ir Pantagriuelis“, yra daug nuomonių apie tai, kad Rablė paskutinioji – penktoji knyga yra parašyta ne jo, kadangi ji nebeatitinka rašytojo stiliaus ir pasaulėžiūros, bet ji vis vien yra priskiriama prie jo knygų. Knygoje gausu šmaikščių pasakymų, kalambūrų, aliuzijų, kurie puošia tekstą ir daro jį įdomų literatūriškai. Tai didžiulis kūrinys, pripažintas viso pasaulio skaitytojų kaip dar viena literatūrinio pasaulio transformacijos knyga, kuri davė valią naujos literatūros pradžiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasikalbėk su ja" / "Hable con ella"

Sveiki mielieji, šiandien Jums noriu pristatyti dar vieną ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro filmą „Pasikalbėk su ja“ (Habla con ella). Na ką, aš beginklis prieš šį genijumi laikomą režisierių. Tai jau bene šeštas jo filmas, kurį matau ir galiu drąsiai pasakyti, jis vis dar vienas iš mano mėgstamiausių režisierių. Jo pasakojamos istorijos – nepakartojamos, tokios paprastos ir tokios sudėtingos. Tai daugiau nei muilo operos, jame yra Almodovaro dvasia. „Pasikalbėk su ja“ – tai 2002 metų sukurtas filmas, prieš „Blogą auklėjimą“, kuris pasirodė 2004m. ir tapo tikru skandalu. „Pasikalbėk su ja“ – tai istorija apie komos būsenoje gulinčią merginą, kuri jau ketverius metus nepabunda, bet ja rūpinasi vienas vaikinas, kuris ją rengia, masažuoja, prižiūri, ir be paliovos su ja kalbasi, tarsi ji būtų gyvas žmogus, o iš tikrųjų tėra tik tarsi medžiaginė lėlė. Galiausiai tas vaikinas norės ją tokios būklės net vesti, ją išprievartaus ir ji būdama komos būsenoje taps netgi nėščia. Galiausiai į gretimą palatą paguldoma kita mergina tokios pat būsenos, galiausiai antrosios vaikinas nedrįsta su ja kalbėtis taip, kaip kalbasi pirmasis vaikinas su savo mylimąja. Todėl filmas ir yra vadinamas „Pasikalbėk su ja“, nors iš tikrųjų kalbėsi, bet ji tavęs vis vien negirdės. Iš tikrųjų čia slypi placebas, psichologinis įsitikinimas, kad ji tave girdi. Ir pirmasis vaikinas tuo serga, jis bendrauja su komos būsenos mergina tarsi ji būtų gyva. Galiausiai visų keturių veikėjų gyvenimai taip susipina, kad jie tampa neatsiejami, jums tai reikėtų pamatyti, šis režisierius yra būtent tokių dalykų meistras. Filmas kaip visada yra toks, kai nereikia nieko, tik atsisėsti ir ilgai ilgai mėgautis, o kai jisai baigiasi, norisi dar ir dar tos istorijos tęsinio, tarsi panirtum į tokį sapną, iš kurio nesinori pabusti. Puiki aktorių vaidyba, nors šiame filme nėra Penelopės Cruz, bet ne bėda, ją kompensuoja puikus aktorius iš Argentinos, keista, kad jis vaidino tokiuose serialuose kaip „Mažyliai“ ir gavo tokiame filme vaidmenį, bet tai yra sveikintina. Pagrindinė šio filmo idėja yra tai, kad puikiai atskleidžiami žmonių gyvenimo posūkiai. Vieną dieną, rodos, mes galime prarasti absoliučiai viską, o kita, žiūrėk, jau turime visko, ko mums reikia. O ko mums reikia? „Pasikalbėk su ja“ parodo, kad eilinį kartą žmogui labiausiai reikia kito žmogaus, tai pagrindinis filmo variklis, kad žmogus negali gyventi be kito žmogaus. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad filmas yra beveik tas pats kaip knyga, ją galima panašiai išgyventi ir panašiai interpretuoti. Visada pažiūrėjęs Pedro Almodovaro filmus, suprantu, kad filmas gali priartėti prie knygos, nors jos niekada iš tikrųjų neatstos. Taigi jei turite gražaus laiko, norite gero gurmaniško filmo, siūlau Jums pasižiūrėti „Pasikalbėk su ja“.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Vardan laisvo Tibeto

Rytas prie Kinijos ambasados su spalvota Tibeto vėliava.

Tibeto skverelyje, Užupio Respublikoje, žmonės degino smilkalus prie iš ledo padarytos stūpos (Stūpa - tai tarsi tibetietiškas altorius, šventyklėlė).

Mitinge, prie Kinijos ambasados, buvo ir Lietuvos trispalvė, simbolizuojanti panašų tibetiečių likimą.

Tibeto skverelis buvo ypač spalvingas.

Iš grudų pilama simbolinė mandala

Sveiki mielieji. Ar spėjote pasidžiaugti gražiu šių pastarųjų dienų oru? Saulė! Tokia, sakyčiau, diena buvo ir kovo dešimtoji, kada apie 12 valandą prie Kinijos ambasados susirinko būrelis piketuotojų, pasisakančių už laisvą Tibetą. Tarp jų buvau ir aš. Nors žmonių nebuvo taip gausu, sakyčiau, visai nedaug, gal ir suprantama, juk šiaip ar taip – darbo diena, ne visi galėjo ateiti, bet džiaugiuosi ir vėl sudalyvavęs pikete ir išreiškęs savo politines idėjas dėl Kinijos nesibaigiančio imperializmo Tibeto atžvilgiu. Rytas buvo puikus, švietė saulė, nebuvo šalta, o ir vėliavas pakeltas laikėm, kiti, apsikarstę plakatais, daužė metalinius instrumentus ir tokiu būdu bandėme atkreipti Kinijos ambasados dėmesį. Vieną kitą kartą garsiau nuskambėjo tokie šūksniai: „Laisvę Tibetui!“, „Free Tibet!“, „Chaina go home!“ ir t.t. Aišku, buvo ir tokiu gatvės praeivių, kurie rūškanais veidais žiūrėjo į mus kaip į bepročius ir net demonstratyviai praeidavo, ale pastumdami mūsų vėliavas, kaip jų nuostabaus prasmingo kelio kliūtį. Nors buvo ir tokių žmonių, kurie susižavėję mums pypsėdavo automobilio signalais. Visada yra malonu stovėti toje pusėje ir ginti nuskriaustuosius, žinant, kad už tai niekas medalio neduos, bet tiesiog nors tokiu taikingu būdu išreikšti savo nepritarimą. Gaila, kad šis piketas tetruko vos valandą, nors pernai jis truko net tris, todėl net sušalti normaliai nebespėjome, bet niekis. Labai įdomus buvo ir pačių žurnalistų darbas, visi kaip susitarę, žinojo, kad piketas prasideda 12 valandą, tai visi vienu momentu su fotoaparatais ir kamerom sulėkė ir paprasčiausiai atlikę prievolę dingo. Toks jų darbas, paimti informaciją ir ją nugabenti, o tai, kad piketas vyko iš tikrųjų, susidaro tokia nuomonė, niekam nerūpi, jų darbas pranešti spaudai, o mes kasmet ateinam tik dėl Tibeto pastovėti, kad patys žinotume, jog stovėjome. Na, iš tikrųjų net neabejoju, kad šiame pikete iš tikrųjų slypi kur kas kilmingesnis jausmas ir dvasinė, teisingumo prasmė. Juk galiausiai esmė yra ne tai, kad tave pamatytų piketuojant, o tai, ką tu darai Tibetui, nors iš kitos pusės žvelgiant, kokia tada prasmė, jei niekas apie tavo pastangas nesužinos, kokia tai būtų vadinama kova už teisinga būvį, jeigu tada ir namuose galėtume uždegti už Tibetą žvakę. Tenka pripažinti, kad tas 5 minučių žiniasklaidos darbas yra būtinas, nors pasigendu ir daugiau susidomėjimo, nuoširdumo iš jų ir tik vienas kitas iš tikrųjų nuoširdžiai pasidomi, kodėl iš tikrųjų mes piketuojame. Priminsiu trumpą istoriją. 1959 metais kinai įsibrovė į Tibetą, laisvą valstybę, ir okupavo Mongolijos dydžio šalį, vienuolynus pavertė tvartais, kankino žmonės, vykdė ir dar tebevykdo genocidą, kuriame mirė dagiau nei 1 milijonas gyventojų. Kovo 2 dieną kinai ir vėl surengė sustiprinimą Tibete, suėmė apie 500 žmonių, jaučiu neišvengta ir aukų. Visa tai yra todėl, kad minint 51 okupacijos metus, visame pasaulyje vyksta šimtai piketų ir manifestų prieš šiurkščią Kinijos invaziją. Ir čiut nenuvirtau nuo kėdės, kai Kinijos prezidentas pareiškė, kad Dalai Lama (Tibeto dvasinis lyderis, gavęs Nobelio taikos premiją) yra ne kas kitas, kaip pavojingas teroristas, kuris propaguoja smurtą ir t.t. Nors mes visi puikiai žinome, kad Dalai Lama visada pasisakė už tiesą, taiką savo religijos skatinamas, jis skiepija žmonijai nuoširdumą ir kitas vertybes. Kinija pareiškė, kad Tibetą išgelbės tik jų socializmas, tokios absurdiškos kalbos reiktų dar paieškoti. Nors iš dalies vyksta tas pats, kas vyko kažkada su Lietuva, kai mus okupavo Sovietų sąjunga, kurie skelbėsi mūsų išgelbėtojais ir nedelsiant ėmėsi tremti mūsų senelius į Sibirą. Ir, aišku, dabar pasaulis tyli suraukęs šikną, kadangi Kinija yra stipri ekonomikos šalis, prisiminkime „Made in China“, bijo pareikšti savo poziciją dėl Tibeto. Daugiau apie Tibeto padėtį esu jau pasakojęs čia, kam domina, tas susiras per paiešką. Tibeto piketas tuo nesibaigė, penktą valandą buvo minėjimas Rotušės aikštėje, o po to einama į Užupį, kur buvo iškeltos maldos vėliavos Tibeto skverelyje. Tiesa, Tibeto skveras dar nėra oficialus, tačiau jau renkami parašai, kad jis būtų įkurtas, o jei ir nebus gautas leidimas, tai vis vien Užupio Respublikos žmonėms ir šiaip prijaučiantiems ta vieta vis vien bus vadinama Tibeto skveru. Jame, kaip jau sakiau, buvo iškeltos vėliavos, iš spalvotų grudų pilamos mandalos, deginami smilkalai ir žvakės. Kaip sakant, ir aš ten buvau ir stypsojau, ir viskuo gėrėjausi. Gėrėjausi žmonių gerumu, supratingumu ir vienybe, nesvarbu, kad nė vieno iš jų nepažinojau, svarbu, kad jaučiuosi atlikęs pareigą dėl Tibeto. Sakysite, savanaudiška save „tenkinti“ tokiais būdais, bet aš tikiu gerumu, aš tikiu, kad tai darome vedami ne tik egoistiškų paskatų, duodame peno ne tik Tibetui, bet ir visam likusiam pasauliui. Šią dieną pavadinčiau tikrai prasminga ir gera, tikėkimės, kad ir kitąmet tokia bus, o gal vieną dieną bus laisvas ir Tibetas.

Jūsų Maištinga Siela

20 metų laisvoje Lietuvoje - tai kas pozityvu ir ilgaamžiška

Sausos žemės sauja mano delnuose,
Tampa brangesnė už viso pasaulio auksą.
Staiga pakilęs vėjas ją išbarsto po dulkelę,
Išbarsto keliais protėvių dvasia pagonių maldą.

2010 03 11 Mindaugas Urbonas

Sveiki mielieji, buvo laikas, kada tikėjo mūsų tėvai ir seneliai, kad ateis geresnis rytojus, kuriame mes gyvensime. Mes kažkodėl tikimės, kad gražesnis rytojus ateis jau mūsų vaikams, nesuvokdami, kad jau gyvename savo aukso amžiuje, gyvename laisvėje. Kas pasakys, ar skanesnis obuolys užaugintas laisvoje Lietuvoje, ar tame vilties apnikusiame sodžiuje, kai laisvės žodis buvo saldesnis už viso sodžiaus derlių? Šiandien pasidariau sentimentalus, bet esu tarsi užburtas tokio purtančio jausmo, kad esu laisvas, esu laisvas, esu be proto laisvas ir nežinia, ką su ta beprotiška laisve daryti, juk milijonai kelių į visas pasaulio šalis, bet kažkodėl norisi pasilikti čia, pasilikti ant akmens ir ilgai ilgai sėdėti, niekur neišeiti, apie tai pridedu šio straipsniuko gale eilėraštį. Prisipažinsiu, buvau labai neteisingas žmogus tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Aš vis tarsi senis šimtametis stenu ir sakau, kaip viskas blogai, kaip nėra teisybės, kaip nėra lygybės mūsų šalyje, iš dalies tai tiesa, kol mūsų kontekste Lietuva reiškia mes t.y. dabarties žmones, bet kai į Lietuvą apjungi save, aplinkinius, istorinį kontekstą, mūsų senelius, protėvius, galiausiai pagonis, žvėris, laukus, miškus, girias, upės, ežerus ir visą kitą, tada supranti, kad dabartinės bėdos tėra tik mūsų apsileidimas, mūsų abejingumo padarinys, jeigu iš tikrųjų visi degtų troškimu turėti lygybę ir teisingumą, tai visi kaip vienas kaip tada per Baltijos kelią sukiltume ir padarytume perversmą, utopiška nūdienos pasaulyje, bet juk tai mūsų šalis yra padariusi! Ji tikrai kažkada buvo tokia vieninga, ji iš tikrųjų siekė savo teisingų vertybių, tuo ir mes turėtume siekti. Bet ir vėl pradedu bambėti, o tik noriu pasakyti, kad Lietuva nėra vien tik šalis, kuriame tu turi klestėti ir melžt pinigus sau į sterblę, Lietuva yra žemė, Lietuva yra mąstymas, Lietuva yra mechanizmas, Lietuva yra gamta, Lietuva yra upės ir ežerai, Lietuvą bučiuoja 99 km jūros, Lietuva yra nugulti kapai, Lietuva yra miškai ir laukai, Lietuva yra keliai, Lietuva yra sodybos, kaimai ir miestai, Lietuva yra seni piliakalniai, Lietuva yra žiema, pavasaris, vasara ir ruduo, Lietuva yra daina, javų laukai, gėlių darželiai, Lietuva yra magiška ir mitiška, Lietuva yra dangus, Lietuva yra draugas. Ir nesutinku, kurie iš Lietuvos reikalauja daugiau, kad būtų daugiau, mes patys turėtume būti vieningesni, juk daugeliui ši Kovo 11 – osios diena yra tik išeiginė, kada galima pagerti, pasidžiaugti pailgėjusiu savaitgaliu ir t.t. O ir šiais laikais tampame kosmopolitais, nebenorime turėti ribų, pasaulis mūsų vizijoje turėtų tapti viena didele valstybe, pamažu, sakyčiau, link to ir einama, juk pažiūrėkite, visada galime išvažiuoti, kokiame Londone nebesuprasti, kur yra patys anglai, ten pilna vietnamiečių, prancūzų, italų, brazilų, lietuvių, lenkų, vokiečių, kurie nesureikšmina savo kilmės šaknų. Net pagal Karmos diagnostiką, patriotizmas, mirtinas atsidavimas tėvynei nėra geras, jeigu jis aplenkia dieviškąją meilę, tačiau aš manau, kad patriotizmas yra sveikintinas, galbūt tai yra slenkstis, pasenęs mąstymo mechanizmas, bet jeigu tikėsime, kad Lietuva yra daugiau negu žmonės, todėl kodėl nemylėti savo šalies, kaip dievo apraiškos dalies. Taigi sveikinkime savo patriotizmą, didžiuokimės, bet neišpuikime, nors tikrai pažįstų žmonių, kurie nekenčia, kad yra lietuviai, kad lietuvis lietuviui yra skaniausias patiekalas, ypač, kai pasiklausai emigrantų. Tarsi mums ir vėl reikėtų priešo, kuris suvienytų paklydusius lietuvius, kad jis ir vėl išmoktų būti broliais ir seserimis. Linkiu, kad to priešo nereikėtų turėti, noriu tikėti, kad Lietuva niekada nedings iš žemėlapio, nedings mūsų sąmonėje, mūsų kalboje, kad galiausiai nedings mūsų miškai, laukai ir mes patys. Gerai pagalvojus, juk šalys yra žmonijos prasimanymas, juk pasaulis yra vientisas, jis neturi savo ribų, sienų, pasaulis neturi sostinių, tai mes sukūrėme valstybes ir pasaulį įsivaizduojame politiškai, bet valstybės jau gyvuoja nuo senų senovės, prisiminkime graikus, mūsų baltų gentis, jau tada kažką reiškė žemė ir t.t. Ir aš tikiu, kad per beveik du tūkstančius metų Lietuva tapo mechanizmas ir ji turi savo aurą, biolauką, ji turi savo karmą, savo dvasią, likimą, kuri formavosi šimtus metų, todėl tai, kas tiek laiko formavosi, aš labai abejoju ar tie 20 metų galėjo ją sunaikinti, ar galėjo ją sunaikinti tie žmonės, kurie spjovė ant Lietuvos ir tapo kosmopolitais. Nemanau. Jau pavasaris, šiandien atsidariau langus, sutvarkiau namus. Gera. Šviežias vėsus oras ir mūsų šalies gimtadienis, mūsų šaliai ne 20 metų, mes sena šalis, kuri keitėsi šimtmečiais, o ta 20 metų atkarpėlė tėra tik viena karta, mūsų karta, kuri galbūt netaps kosmopolitiška. Man labai patiko vienas Sigitos Gedos eilėraštis, kuriame jis kalba, kad išvažiavo į Rytus, į kalnus, kur sėdi kažkur aukštai tarp skardžių ir kažko labai labai ilgisi, jis ilgisi tėvynės, jis žiūri į tuos kalnus, į tą svetimą kultūrą ir kažkodėl prisimeną Lietuvą, dabar jis galvoja, kad Lietuvoje tirpsta sniegas ir upeliais žliaugia ežeran vanduo, jis prisimena mėlynes, kurios sirpdavo miško samanose, linguojančius rugius, tėvus, kurie pjaudavo žolę, arimus, metų laikų kaitą, pūgas, žydinčias pienes ir visą kitą nuostabią Lietuvą, kuri niekada nedingo, ji tebėra čia ir dabar. O jūs ją matėte?

Jūsų Maištinga Siela

Niekur neisiu

Aš niekur neisiu, pasiliksiu ant akmens,
Pasiliksiu ir klausysiu vėjo ir vandens,
Ugnies klausysiu kaip motinos senos,
Paliksiu gilią pėdą tėvo žemėje, vagoj.

Aš niekur neisiu, baidausi tolių,
Aš liksiu ant akmens ilgai svajoti,
Ilgai iki saulėlydžių svajoti ir mylėti,
Mylėti nepaliekant nieko, neverkiant.

Aš niekur neisiu, įaugsiu į akmenį
Ir vis tiek dalelė liks šitam lauke.
Aš niekur neisiu, pasiliksiu obelėj senoj
Ir apsimesiu, kad niekur neskubu, lieku.

Aš niekur neisiu, nesutrypkite širdies,
Klausysiu ant akmens pasakų senų,
Dainų klausysiu ir lauksiu pavasarių kitų,
Nenoriu aš išeiti, palikti kas many gyvena.

Aš niekur neišeisiu, dobilais žydėsiu,
Trilapiu skėčiu sieksiu dangaus gelmės,
Debesio aš sieksiu kaip senos svajonės,
Aš niekur neišeisiu, mintimis pasiliksiu čia.

2008 05 13

Asmenybės: Frida Kahlo

Tai vienas garsiausių Fridos Khalo paveiklsų, kuriame atsispindi Fridos sielos gelmės. Šio paveikslo matmenys - keli metrai, gyvai turėtų atrodyti įspūdingai.

Frida Khalo

Frida Khalo niekada nesigėdyjo savo meksikietiškos kilmės, vietoj retro stiliaus ir tuometinių madų, ji rengdavosi tradiciniais meksikietiškai apdarais. Mano nuomone, jai nuostabiai tinka.

Tai vienas garsiausių jos paveikslų, susjisusių tiek su jos vidiniu skausmu, tiek su avarijos trauma, kuri persekiojo visą gyvenimą.

Fridos Kahlo portretas darytas Paryžiuje, ši nuotrauka puikavosi ir ant žurnalo viršelių, tada į Fridą buvo žiūrimą kaip į egzotišką tapytoją, niekas nežinojo jos asmenybės.

Sveiki mielieji, šiandien reikėtų prisiminti seną mūsų saito rubriką „Asmenybės“. Pastaruoju metu itin daug pradėjau rašyti apie filmus, nes jie mane užplūdo kaip NSO bangos kosmose, todėl ir blogas pradėjo kentėti nuo vienos ir tos pačios temos, todėl, kad tai kompensuočiau, nusprendžiau jums pristatyti vieną garsią meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo. Iš tikrųjų jau seniai norėjau pakalbėti apie šią neeilinę asmenybę, bet tiesiog vis nebūdavo progos arba visai pamiršdavau. Ši asmenybė yra viena iš tų žmonių, kuriuos prisiminus kritiniais atvejais pasidarydavo lengviau gyventi, iš tikrųjų Frida Kahlo mane vedė į priekį su inercija, kad per gyvenimą reikia eiti aukštai iškėlus galvą. Tenka prisipažinti, kad tai mėgstamiausia moteris tapytoja, apie kurią sužinojau pamatęs filmą „Fridą“, sukurtą 2002 m., kuriame superinį vaidmenį atliko Salma Hayek. Jos vaidmuo buvo toks stiprus, toks „Fridiškas“, kad už tai buvo numinuotas Oskarui. Filmas buvo perteiktas tokios autentiškos dvasios, kad iki šiol šis filmas tebėra vadinamas pačiu pačiaušiu mano kategorijoje. Tai filmas, kuris įstrigo amžiams manyje, o Jūs patikėkite, tokių filmų nėra daug. Nežinau kodėl taip nutiko, gal dėl to, kad Fidoje atpažinau save, atpažinau ir tą, kas glūdėjo manyje, bet pats dėl įvairiausių dogmų negalėdavau suvaldyti ir parodyti pasauliui. Galiausiai Frida man lieka moterimi, kuri esti kaip stiprybės fundamentas mano gyvenime. Filmas yra autentiškas Fridos gyvenimo atpasakojimas. Tai kas matė filmą, žino apie ką aš kalbu. Frida buvo meksikietė, gyvenusi 1907 -1954 metais. Jos tapybos darbai iki šiol šokiruoja savo paprastu nepaprastumu, kas slypi už akies lopinėlio – nepaprasta kančia ir skausmas. Frida būdama dar visai jaunutė papuolė į avariją, kurioje vos nemirė, ji, tiesiogine to žodžio prasme, buvo sulaužyta, autobuso luotas buvo kiaurai išlindęs per gimdą, todėl po jo ji nebegalėjo turėti vaikų. Po operacijų Fridą visą gyvenimą kentė baisingiausius skausmus, buvo daugybę kartų rinkta ir klijuota po gabalėlį, gal visai atsitiktinai ligos suspausta pradėjo tapyti. Ir tapė savu atrastu būdu sielos išgyvenimus, kurie atsispindėdavo jos autoportretuose. Negana to, ji ištekėjo už garsiausio to meto tapytojo, kuris visą gyvenimą jai buvo neištikimas, tiesa, pati Frida buvo biseksuali ir turėjo intymių santykių su moterimis, bet tas gyvenimas, jis su nieko nepalyginamas. Tas gyvenimas visiškai neatitinka mūsų gyvenimo, Jums reikėtų žinoti, kokia buvo Frida Kahlo! Maištinga, ugninga, keista! Čia ji galėdavo persirengti vyru, čia ji gerdavo tekilą kaip tikras vyras, čia ji švelni kaip lelija, o kitą kartą jau sukelianti muštynes smuklėse. Frida niekada nebijojo savo trūkumų, tyčia paryškindavo savo suaugusius antakius, buvo po avarijos visą gyvenimą šluba, kenčianti skausmus, bet kartu nepaprastai laiminga, bet kartu linkusi į kraštutinumus. Daug rūkė, gėrė, paskutiniaisiais gyvenimo metais dėl ligos ji jau buvo invalido vežimėlyje, dėl gangrenos jai nupjovė kojos pirštus. Gyvenimas iki paties Paryžiaus ir vėl atgal į gyvenimo bedugnę, jos asmenybė buvo tarsi stebuklas tuometinėje visuomenėje, kada grūmėsi komunizmas ir kitos politinės idėjos. Tiesa, buvo bandymų susilaukti ir vaikelio, bet dėl ligos ji negalėjo jo pilnai išnešioti, galiausiai ligoninėje Fridą ištiko isterijos priepuolis, ji reikalavo, kad išluptas gemalas būtų jai parodytas. Galiausiai prieš save pasistačiusi vaiko likučius stiklainyje be jokių ašarų tapė savo negimusio vaiko portretą. Frida ir jos vyrą siejo begalinė meilė, net neištikimybė neleido sugriūti jų santuokai, bet galiausiai, kai pačios Fridos sesuo permiegojo su jos vyru, Fridai trūko visa tolerancijos votis, ji išsiskyrė, ėmė giliai ristis į duobę, bet gyvenimo pabaigoje praleido visgi su vyru, jau prikaustyta prie lovos, su visa ta lova ji atkeliavo ir į savo paveikslų parodą, nes daktaras buvo uždraudęs jai keltis iš lovos, tada Frida taip užsispyrė, kad ją išlupo su visa lova. Cituoju vikipediją: „Į 1953 m. balandžio tryliktosios savo parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važiavusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje. Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas. Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš JAV intervenciją Gvatemaloje. Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose.“ Frida iki šiol yra vertinama dėl savo įnašo į dailės pasaulį, apie ją yra parašyta begalės knygų ir tai kone ryškiausia Meksikos asmenybė visame pasaulyje. Iš tikrųjų dar būtų galima kalbėti begalės apie šią fantastišką moterį, apie nepalaužiamą jos dvasią, mokėjimą gyvenimą vertinti kaip begalinius iššūkius, o svarbiausia, niekada neabejoti ir nebijoti savęs. Visa tai puikiai atsiskleidžia neeiliniame biografiniame filme „Frida“. Ko mane išmokė Frida? Pabrėžti savo trūkumus kaip vertybę ir išskirtinumą! Esi luošas? Na, tai ir puiku, eik per gyvenimą kaip nuostabaus grožio apdovanotas! Niekada nesinervinti dėl savo ydų, niekada nebijoti savo silpnumo, tik jas pripažįstant, jos tampa stiprybe. Frida buvo tokia, todėl, kai patampu mažmožių vergas ir suprantu, kad vėl kažkas negerai, nejučia prisimenu Fridą, kuri man suteikia jėgų būti tokiam, koks esu, nesvarbu, kad niekas pasaulyje tavęs nesupras ir nepateisins. Būti savimi yra kur kas svarbiau, nei būti pripažintam kitų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmai: "Aš čia buvau" ir "Kelias"

AŠ BUVAU ČIA

Sveiki mielieji, šiandien noriu iškart pristatyti du filmus, kurie mane sudomino, tikiuosi, kad jie Jums patiks. Pirmasis iš jų, tai filmas „Aš buvau čia“ (I was here) (Mina olin siin). Neapsirikite, tai ne anglų filmas, bet estų. Regis, Estija stebina savo kino pasiekimais, šis filmas taip pat buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias metų filmas užsienio kategorijoje. Estai stebina ne tik filmais, bet ir savo siužetais ir aktualumais. Prisiminkite filmą „Klasę“, kuris sukrėtė visą Baltijos kino industriją, o filmas pasirodė toks geras ir didaktinis, kad jį pradėta rodyti Lietuvos mokyklose kaip auklėjamoji priemonė. Dar vieną nuostabų estų filmą teko matyti pernai „Kino pavasario“ festivalyje, ir tas filmas vadinosi „Taarka“ apie garsiąją praėjusio amžiaus estų dainininkę Taarką. Tai filmas ilgai įstrigęs atmintin, kuris neišblėsta iki šiol, todėl turėtume didžiuotis, kad estai kuria puikius ir nuostabius filmus! „Aš buvau čia“ – tai filmas apie jaunimą, apie dar besimokantį jaunimą, kuris visais įmanomais būdais stengiasi ištrūkti iš savo bėdų ir vis dar tiki gražia savo ateitimi, nors dabartis toli gražu neprimena pasakos. Rasas, pagrindinis filmo herojus, nori tapti daktaru, bet dėl pinigų įsivelia į vagystes, kol galiausiai įsivelia į tokias Talino mafijos realijas, kad sunku patikėti, jog šis vaikinas dar išvys gražų rytojų. Tai filmas apie neturtingųjų klasę, apie sunkų jaunimo gyvenimą be tėvų, kada norisi žūtbūt išgyventi ir pasiekti savo svajonę. Filmas yra gan tamsus, nemažai veiksmo vyksta tamsiomis Talino gatvėmis arba skurdžiuose Talino butukuose, bet nepaisant visko, filmą laikyčiau labai sėkmingu ir gražiai nufilmuotu, ir išties tai – puikus estų darbas. Dauguma dalykų primena nūdienos skurdžių Lietuvos jaunuolių gyvenimus, kada pagrindinis orientyras būna apdriskusi mašina ir nuolatos galvos skausmas susijęs dėl bindzino, rūkalų ir maisto, o filme dar ir dėl narkotikų, dėl pastarųjų Rasas ir įsivelią į velniavą. Nesakysiu kuo viskas baigiasi, bet saku jums atvirai, nepatingėkite parsisiųsti šio filmo ir pažiūrėti. Kiek žinau šis filmas dalyvavo festivalyje „Skenorama“ (šiaurės šalių kino festivalis) ir buvo gan puikiai įvertintas, vadinasi, yra dėl ko. Aišku, kai kam filmas primins rusų gangsterių filmus (nors man jų nepriminė dėl gražios estų kalbos, jau įsimylėjau šią kalbą, nesvarbu, kad ji filme vaizduojama šiurkšti ir su daug daug keiksmažodžių), kai kam šis filmas pasirodys per niurus, per pesimistinis, nesukeliantis jokių dirgiklių išskyrus apgailėtinumo jausmą. Matot, čia ir vėl yra skonio reikalas, bet sakau šis filmas man visai patiko ir savo sąskaitoje jau turiu ne vieną estų filmą, reikės ateityje neprajoti pro šalį, surinkti ir kitus, nes, saku, yra tikrai ko pažiūrėti.

.
KELIAS

Kitas filmas vadinasi „Kelias“ (The road). Tai niūrus filmas, bet mano supratimu geras ir įtemtas. Šio filmo žanras – drama, bet jį galėčiau palaikyti ir psichologine siaubo drama, nes yra tam pagrindo. Įsivaizduokite pasaulį be saulės ir be derliaus, pasaulį nuniokotą, kuriame lieka tik žmonės kanibalai, kurie valgo vieni kitus. Tokiame pasaulyje atsiduria tėvas ir sūnus, kurie pėsčiomis bando nukakti prie jūros, tikėdamiesi pamatyti saulę ir susirasti maisto. Filmas – žiaurus, net purčiausi vietomis, tai puikus nužmogėjimo filmas, kuriame žmones kitus žmones laiko rūsiuose, kad galėtų juos valgyti, kad patys išgyventų, todėl jau įsivaizduojate, koks tai filmas. Deja, jei tikitės „Pjūklo“, pamirškite, filmas ne apie tai. Filmas yra apie tėvo ir sūnaus santykius ties beprotybės riba. Tokie liūdni žvilgsniai, tas beprotiškas alkis, kad belieka valgyti tik leisgyvius keptus žiogus ir tų beveik neįmanoma rasti. O papjauto žmogaus žarnos nejučia tampa žmonėms delikatesas, kuriam atsispiria tiek tėvas, tiek ir sūnus. Be viso to, jie turi pistoletą, kuriame liko dvi kulkos. Vienas – tėvui, kitas – sūnui. Pistoletas lydi visą filmą ir laukiama to momento, kuris nulems herojų likimą. Filme herojai neretai atsiduria ant tos ribos, kai belieka persišauti galvas, kad jų nenukankintų ir nesuėstų kanibalai. Pakeliui į niekur, jie sutinka ir kitų žmonių, kurie neturi ko valgyti, dauguma jų plėšrūs, sulaukėję žmonės. Žmogus tampa žmogui patiekalu, vieninteliu būdu išsigelbėti, niūrų pasaulį nuskaidrina tik praeities prisiminimai. Tai graudus ir niūrus filmas, be jokių mistifikacijų, parodantis tokią realybę, kuri galėtų būti, jeigu būtų. Filmas „Kelias“ yra puikus žvilgsnis į tai, ką jūs patys darytumėt toje situacijoje, aišku nusižudytumėt, bet kai šalia yra vaikai, nuomonė pasikeičia, tai filmas tarsi variklis, gyvenimo moto – vaikai ir tėvai, kurie vedą į tikslą – išgyventi ir išlikti, nors rytojus toks blankus ir neaiškus. Tas rytojus išlieka iki pat filmo pabaigos taip ir neatskleistas, gal ir gerai, nes filmas parodo, kad reikia gyventi čia ir dabar, nesvarbu, kas laukia rytoj.

Jūsų Maištinga siela

Filmas: "Hachiko: Šuns istorija"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuriam tikriausiai daugelis iš jūsų nepagailės savo jautrios širdies ir apsiverks. Šis filmas vadinasi “Hachiko: šuns istorija” (Hachiko: A dog‘s story). Tai nepamirštama šuns ir žmogaus istorija. Prieš gerą mėnesį teko matyti „Palikti sniegynuose“, tai ir šį kartą neatsisakiau puikios progos pamatyti filmą su šunimi. Ir neklydau, filmas buvo fantastiškas! Juolab, kad šis filmas yra tikros istorijos prototipas. Įsivaizduokite šeimininką, kuriam netikėtai į gyvenimą ateina mažas šunytis, gal visai atsitiktinai, o gal ir ne, šuniukas pats pasirinko savo šeimininką. Pasirinko visam gyvenimui. Šeimininkas taip pamilo šunį, kad paskutiniuoju metu nebeįsivaizdavo savo šeimos gyvenimo be Hachiko. Nuo mažens jis mokino šuniuką parnešti numesto kamuoliuko, bet šuo buvo išdidus, jis niekada jo neatnešdavo. Šeimininkas turėjo draugą profesorių, jie išsiaiškino, kad šuo kilęs iš Kinijos, ir kad šie šunys labai ypatingi, kamuoliuką, pasirodo, šuo atneš tik tada, kai bus labai rimta motyvaciją. Bet aišku, visi tai pamiršo, šalia šuns istorijos rutuliojasi ir šeimininko šeimos istorija. Galiausiai Hachiko užauga ir jis pasprunka iš namų ir ateina pasitikti šeimininko į stotį. Kiekvieną dieną jis laukia jo sutartoje vietoje, priešais paradines traukinių stoties duris. Kiekvieną vakarą grįžta profesorius ir laimingas šuo nulaižo jį ir laimingas su juo grįžta namo. Ir taip kiekvieną dieną, šuo išmoko kelią mintinai, jis kasdien eidavo pasitikti to šeimininko, aplinkiniai tą šunį įsidėmėjo, pakeliui jam duodavo užkąsti ir jis buvo tarsi to miestelio visų draugas. Visi pažinojo Hachiko ir jo šeimininką. Bet vieną rytą šuo sulojo ant savo šeimininką, jis atnešė jam kamuolį, tai buvo šuns ženklas šeimininkui, bet šeimininkas jo deramai neįvertino. Ir labai nenoriai traukinių stotyje atsisveikino su šunimi. Atsisveikino paskutinį kartą gyvenime. Šeimininkas daugiau niekada nebesugrįžo, jis mirė universitete sustojus širdžiai. Šuo tai žinojo, bet jis kasdien ateidavo į traukinių stotį, atsisėsdavo į savo vietą toks liūdnas ir vienišas, bet šeimininkas nė karto nebegrįžo. Metai iš metų šuo vis ateidavo į tą pačią vietą ir laukdavo savo mylimo šeimininko. Visi tą šunį pažinojo, jis jau buvo tapęs legenda, taip jis šeimininko pralaukė septynerius metus, kasdien ateidamas į sutartą vietą, kol galiausiai mirė nuo senatvės. Ši istorija iš tikrųjų nutiko Japonijoje, prie beveik šimtą metų, ir dabar ten tebestovi pastatyta bronzinė šuns statula, kuri tebelaukia sugrįžtančio šeimininko. Amerikiečiai paėmė šią istoriją ir sukūrė graudų filmą. Gal filmas ir nėra stebuklingas ir nuostabiai nufilmuotas, bet jis yra toks už širdies griebiantis, kad pagalvoji, ar tu pats gyvenime turi tokį draugą, kuris po tavo išėjimo lauks tavęs taip, kaip laukdavo Hachiko savo šeimininko. O kai pagalvoji, kad tai tikra istorija, kad internete dar tebėra tikros to šuns nuotraukos, net suspaudžia širdį. Siūlau ir jums pažiūrėti šį filmas. Tai filmas skirtas visai šeimai, bet paliečiantis kiekvieną iš mūsų individualiai ir giliai. Žmogaus ir gyvūno santykiai kartais būna kur kas gražesni ir darnesni nei tarp žmonių, šis filmas puikus to pavyzdys. Mes nuolat poriname apie žmogiškumą, apie tai, kad turime vienas kitą mylėti, bet pamirštame, kad mūsų kontaktas su gyvūnais, galiausiai, ir su visais mus supančiais daiktais gali būti toks paviršutiniškas ir paprastas, kad net skaudu, jog negalime dėl kažkokių tai priežasčių įžvelgti giliau. Šis filmas nieko nesmerkia, nieko neišduoda, tai – teisingas filmas su geru emociniu kalibru.

Jūsų Maištinga Siela