Mūsų teisė

Sveiki mielieji, tas, kuris sako, kad Lietuvoje arba visuomenėje neturi teisių, mano nuomone, gali tik trumpai pasiguosti, trumpai paverkti arba išketi aukščiau galvą ir įsivaizduoti, kad esi aukščiau viso mėšlo, kurį valdo tokia nežinoma ir korumpuota valdžia, kad belieka tik pilstyti gražiais žodeliais. Žinot, nes po visų draudimų aš, tu ir dar visi, kurie negali tam pasipriešinti, vis dar turi teisę kalbėti su savimi, mes dar turime teisę mylėti save ir gyvenimą, visi turim teisę į raudonus skėčius su geltonais apskritimais. Nepaisant, kad kažkam tai nepatinka, mes dar turim teisę į saulėtas dienas, į žemės saują, į orą, kuris dar neapmokestintas. Aš ir tu turime teisę į lietų, šokti jame iki begalybės arba tyliai sau sėdėti vandeniui žliaugiant per kūną. Dar turime teisę ilgai juoktis iš nieko, nesvarbu, kad kažkam nepatinka, galime „žvengti“ iki begalybės arba ilgai nesustojant verkti, jei skauda. Dar turime teisę kalbėtis su savimi tik mums suprantama kalba, turim teisę laužyti stereotipus, laižyti braškinius, o ne šokoladinius ledus, mylėti tai, ko įstatymai neleidžia arba piktas kaimynas draudžia, mes vis dar turime teisę į pavasarį, į pasivaikščiojimus, galiausiai turime teisę į patį gyvenimą, egzistavimą ir net mirtį, jeigu to nori žmogus. Kai kurie šia teisę pasinaudoja labai jauni, bet tai buvo jų teisė. Mes vis dar turim teisę dažyti plaukus mums patinkančia spalva, turim teisę maitintis, turim teisę pabėgti iš namų ir ilgai ilgai nesugrįžti, mes net turim tokią kvailą teisę save įtikinėti, kad viskas yra gerai arba, kad viskas yra blogai. Mes turim teisę bent kartą gyvenime pamatyti jūrą, bent kartą basi pabraidyti po žolę, turime teisę į savo svajones, o neprimestas kitų. Taip, turime teisę į savo mintis, turime teisę mąstyti ir galvoti blogai, galime klysti, apgauti save. Turime teisę būti pikti ir negražūs, turime teise sirgti, šlubuoti arba būti žvairais, turime teisę nekęsti visų ir kartu mylėti, šypsotis, kada tik to užsinori. Visi turi teisę tikėti Dievu arba jo nekęsti, visi turi teisę kvėpuoti, padėti nuskriaustiems, jeigu to nori. Visi turi teisę į pasiaukojimą arba būti abejingais, turi teisę tylėti, neatsakyti į klausimus. Visi turi teisę per Vėlines žiūrėti „Teletabius“, o per Kalėdas „Titaniką“, ir apskritai turime teisę nešvęsti švenčių, jei tik to norime. Turime teisę vilkėti didelius „šeimyninius“ geltonus apatinius. Turime vis dar teisę parduoti savo kūną, turime teisę atsisakyti smurto ir paglostyti šunį, turime teisę nemiegoti visą naktį, turime teisę būti geri vieni kitiems, vis dar turime teisę nevalgyti mėsos ir nemesti šiukšlių pro mašinos langą, nes juk niekas to neverčia daryti. Vis dar, ačiū Dievui, turime teisę kritikuoti valdžią, dar turime teisę patys nesilaikyti teisių, kadangi patys kuriantieji jų nesilaiko, turime teisę būt naiviais arba labai įtariais. Turime teisę kažko atsisakyti arba priimti pagalbą, turime teisę prisirišti prie mums svarbių dalykų, turime teisę iki begalybės reikalauti savo teisių į teisę, pildyti šį sąrašą, turime teisę kuo nors žavėtis, turime teisę badauti arba persivalgyti, jei to mums norisi. Turime teisę juokauti, rašyti tokius blogus kaip čia, turime teisę išsakyti savo nuomonę, jei kitam ir nepatinka, visi turime teisę dainuoti, niuniuoti mums gražios dainos melodiją, kalbėti kinų ar mįslių kalba, turime teisę skaityti tai, kas mums patinka, o kitiems nepatinka. Galiausiai turime teisę būti savimi ir dėl to nesigriaužti.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Dėkui eilėraščiui įkvėpusiam tęsti tai iki begalybės...

Atsargiai, ką dedi į burną?!

Sveiki mielieji, šiandien, kai Lietuvoje vyksta potvyniai ir kiti priešpavasariniai malonumai, noriu pakalbėti apie labai paprastą dalyką – maistą. Iš tikrųjų jau seniai norėjau užvesti šią temą, bet vis nerasdavau nuotaikos arba rimtos progos, o štai dar pažiūrėjus filmą „Food Inc.“, visgi nusprendžiau nebetylėti ir patrimituoti. Taigi nuo ko čia pradėti? Gal nuo to, kad prieš kelias savaites nusipirkau labai pigų jogurtą, kurio skonis buvo lyg ir lydytų lašinių su šlakeliu žemuoginių kvepalų ir rausvų dažų – valgiau susiraukęs, kambariokas žvairavo į mane, suprask, „pilna subinė, todėl ir raukaisi“. Suprask – sveika ir skanu, todėl nesiraukyk. Nagi negali skanus ir sveikas maistas kainuoti centus, o pasirodo, ten bene sumūryti šeši konservantai, visokios rūgščių atmainos ir taip gražiai prirašyta: „gali pasitaikyti sojos ir bla bla pėdsakų“. Nuo kada jogurte ir kitame sveikame ir gerame maiste, anot antraštės, paliekamai PĖDSAKAI? Na, taip stiliaus klaida, bet mes ne kvaili, suprantame apie ką, bet jogurte pasirodo esą visko ko tik yra mūsų margame pasaulyje išskyrus paties jogurto. Tas pats ir apie kitą nesveiką, bet skanų maistą – pepsi, bigmekai, traškučiai ir t.t. Nežinau, ar iš skurdo, ar šiaip valios įgytomis pastangomis, nuo Naujųjų metų atsisakiau tokio skanėsto – bulvių traškučių. Dar gerai pagalvojus Lietuvos maisto rinka yra gan normali, o štai JAV, ten jei negyveni kaime ir esi vidutinis miestietis, tai turi pastipti nuo maisto per pirmąsias tris dienas. Jau nekalbu apie mėsą ir jos industrinę pramonę. Pasibaisėjau, kaip amerikiečiai skerdžia karvutes ir kiaules. Įsivaizduokite šių dienų lagerius, kuriuose kali jau vos išsiritę viščiukai, kurie gyvena vos 49 dienas ir užauga žymiai didesni, nei normalios vištos per tris mėnesius, tai jūs įsivaizduojate, beveik kas du mėnesius po vieną vištų kartą! Bet ir tos pačios vištos nepaprastos, na, nesupermenės gi, bet tai tiek pakeisti genų, kad jos užaugina mėsą t.y. krūtinėles tris kartus didesnes nei paprasta mūsų kaimo višta! Reikėtų jum pamatyti tų vištų gyvenimą! Tupi šikinyke, dvokia, vos vaikšto, gyvenime sparnų neišskleidžia dėl vietos stokos, žolės nelesa, net dienos šviesos taip ir nepamato per savo trumpą gyvenimą, nuo didelio ir greitai augančio svorio vištos ten dūsta, kaulai neatlaiko augančios masės, paukštis nuolat kankinamas skausmo, kvėpavimo bėdų. Kasryt fermerė surenka nustipusias nuo kankynių vištas ir toliau visokiais pesticidais lesina gyvuosius. Po to jas tokias smirdinčias sugaudo ir tada į skerdyklą, o dar po to su milijoninėm bakterijom į marketus. Taip, gi skani mėsa, be kaulų, sultinga, didelės porcijos. Bet nesveika, užkrėsta bakterijų, mėsos ląstelių sandara pakitusi dėl nesveikų vištos gyvenimo sąlygų, pašaro, o ir žinote, kad maistas turi savo bionergetiką, aurą, kaip manote kaip mus paveikia kankinio gyvūno mėsa? Kaip paveikia mūsų mintis? Mąstymą? Patį organizmą ir dvasią? Tą patį galima pasakyti ir apie jautieną, karvės ten šeriamos ne žole, jos žolės niekada nematė, ėda modifikuotų kukurūzų pašarą, nuo kurio užsikrečia „Koliu“ t.y. tokia mutacija, kada kinta vidaus organai dėl modifikuotų produktų, vadinasi, jei kinta gyvulio ląsteliena, tai kinta ir mūsų organai dėl modifikuotų produktų, amerikiečių per dešimt metų tiek padidėjo sergančiu diabetu, kad ligoninės masiškai perpildytos ir viskas dėl maisto! Filme galiausiai parodoma moteris, kuriai mirė berniukas suvalgęs mėsainį, nes jis užsikrėtė „Koliu“, jam pradėjo irti inkstai ir kiti organai. Jis mirė per 12 dienų. Jau seniai valgydamas mėsą galvoju, ką valgau, ta prasme, kas ta mėsa buvo prieš tai, ką ji jautė, kaip gyveno. Filme parodyta totali nepagarba gyvūnui, jau nuo pat mažens į gyvuliuką žiūrima kaip į mėsainį, jis mušamas, spardomas, o kai kurie kadrai net pašiurpino, kaip suluošinta karvė, išsukinėtom kojom stumiame buldozeriu ir varoma į skerdyklą. Vaizdelis ne iš gerųjų, mėsa ir gyvūnas nieko nesiskiria, o dar sako, kad amerikiečiai gina gyvūnų teises, siaubas ten, o ne teisės. Mūsų senoliai šnekindavo gyvūnus, juos maitindavo ir, ačiū Dievui, taip tebedaroma su gyvūnai, juos glosto, veda į ganyklas, žiūri pagarbiai, nori, kad gyvūnas būtų sveikas ir laimingas. Net kiaulės paskerdimas kaime yra šventė, šeimos įvykis, kada šeima gali prasimaitinti, būna dėkingi savo triūsui ir gyvūnui, o štai skerdyklose, na, nemoku aš apsakyti, tiesiog viskas yra faršas, nesvarbu, kad tu dar gyvas ir tai drimba iš snukio seilės. Štai tokia mėsytė – skani ir sultinga yra pristatoma. O kad ten jų niekas neplauna, kailis nudiriamas su mėšlais, užkrėsta mėsa keliauja į mėsmalę užpilant šiek tiek amoniako, kad primuštų bakterijas ir pirmyn į parduotuvę. Ir visa tai pradėjo vykti nuo 1939 metų, kai atsirado greitasis maistas, jis reikalavo žemų kainų, na, ir pigių žaliavų. Dabar šios firmos yra užvaldžiusios didžiąją mėsos rinką ir ne tik rinką! Jie masiškai modifikuoja produktus, kovoja teismuose už tai, kad žmonės nematytų ir nebūtų rodomos maisto sudėties etiketės. Kitaip sakant, valgykit valgykit, kol pastipsit. Ten natūrali salotų gūžė kainuoja brangiau nei bigmeko komplektas, o žmonės, didžioji dauguma, kurie negali įpirkti, renkasi būtent šituos produktus, nuo kurių suserga pačiomis įvairiausiomis ligomis, kai kurie ir miršta. Lietuvoje šis maistas nėra pigus, dėl to, kad importuotas, bet jis vertas centus, bet kai pagalvoji, koks buvo jo kelias, tai net baisu pasidaro. Aišku, Amerikoje esti ir fermerių, kurie stengiasi auginti savo natūralią kultūrą, bet jie nepajėgūs prasimušti į rinką. Juolab, kad ten esti tokia organizacija, kuri dar ir tyčia atima iš fermerių visą derlių, nes pasirodo yra „kažkas“ nelegalu, kas natūralu, ir bet kas gali telefonu išskųsti, kad tu jiems neparduodi žaliavos, ta kompanija atvažiuoja „supakuoja“ tave ir tavo derlių, o po to reikalauja, kad išpirktum sėklas – kultūrą iš naujo, aišku, sėklos jau būna modifikuotos (pakeistos), kurios keičia mūsų vidaus organus į blogąją pusę. Bet, ačiū dievuliui, kad pasipriešinimas šitai invazijai tik didėja, nors yra didelė baimė kalbėti prieš maisto rinkos magnatus, nes jie kiekviename žingsnyje apsikarstę advokatais, kuriems gerai moka, tiesiog jie gali paduoti tave į teismą vien dėl to, kad tiesiog parodyti, kad jie tai gali padaryti. Net neabejoju, kad filmas „Food inc.“ bylinėsis iki kraujo, bet jis jau rinkoje, žmonės jau turi galimybę protestuoti ir keistis. Lietuvoje sava rinka yra kur kas geresnė, čia įstatymai sukurti taip, kad modifikuotais produktais nespekuliuosi, etiketės tai turi nurodyti, bet tai žinot, kai kišenėj keli litai, imi kas pigiausia, kad prasimaitintum savo sveikatos sąskaita. O tie modifikuoti produktai, jie visur, bent Amerikoje patenka: į traškučius, į mėsainius, į baterijas, vaistų piliules, langų ploviklius, žodžiu, visur esama jų koncentratų dėl savo pigios paklausos, jų tiesiog užauginamas perteklius. Kol kas pas mus situacija geresnė, mes dar gauname natūralios duonos, pieno, daržovių, bet patys ūkininkai jau perka chemikalus ir purškia, ir keičia augalų struktūrą, jį didina, bet potencialiai nuodija kartu su mūsų sveikata. Todėl bet koks produktas, kad ir su konservantu, jau yra iš dalies ne koks, kenksmingas. O reklamomis nepasitikėkite, jos gali ant tiek sugadinto produkto, kad net pats velnias pragare į smalą nepiltų, užrašyti „natural“. Kartais tikrai geriau eiti į turgelius ir pirkti iš diedukų ir bobučių parupusias morkytes, nei storas nupenėtas pesticidais dešrines morkas. Kas žino, jeigu ir toliau nestabdysime tos bangos, tų pigių kenksmingų produktų potvynio, tai pasitvirtins tos prognozės, diabetu sirgs kas antras trečiosios šalies gyventojas, iš geresniųjų šalių – kas trečias, su maistu keičiasi mūsų organų sandara ir tai, kas pakito per pastaruosius 30 metų, toli gražu, mielieji, nedžiugina. O jūs žiūrite, ką dedate į burną? Kartais užsimerki, ir pasakai: ai, velniai nematė, bent jau skanu, bet tai iš dalies yra pritarimas tai nesveikai rinkai. O ką daryti, jei ta rinka įsūdė mane į tokią padėtį, kada pagal savo kišenę neturi galimybės nusipirkti geresnio maisto?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios dulkės" / "Saujelė pelenų" / "Little Ashes"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie dar vieną filmą „Mažosios dulkės“ (Little ashes). Filmas – biografija, na, nevisai biografija, kadangi, manau, kad daugelis dalykų be jokios abejonės yra interpretacija ir režisierių kūrybos vaisius. Šis filmas apie du istorinius Ispanijos asmenis, tai dailininką Salvadorą Dali ir poetą Federiką Garsiją Lorką. Kas keisčiausia šiame filme sutikau visų paauglių dievaitį, aktorių Robertą Patisoną, kuris atliko, sakyčiau, tikrai neeilinį vaidmenį – Salvadorą Dali. Galbūt nedaug kas ir žino, jog šiam aktoriui buvo pavesta sukurti gan stiprų vaidmenį, už kurį jis gavo nemažai nominacijų. Ši istorija prasideda Ispanijoje, kai susitinka du menininkai – Lorka ir Dali. Na, pasakysiu tiesiai šviesiai, šis filmas yra apie šių dviejų menininkų meilę ir draugystę. Filmas kurtas tam, kad kalbėtų homoseksualizmo tema, nors properšom parodama ir menininkų gyvenimas, asmenybių skirtybės. Nesitikėjau, kad Patisonui pavyks sukurti stiprų vaidmenį, bet tenka pripažinti, kad vaidmuo išties nesilpnas. Filmas labai gražus, poetiškas, jautrus, romantiškas, vietomis teatrališkas ir hiper meniškas, todėl mano nuomone, aplenkia tikrovę, kuri iš tikrųjų buvo tarp Dali ir Lorkos. Nepaisant to, manau, kad teatrališkumas visai tinka šiam filmui, sukuria neblogą dvasią, norisi žiūrėti tiek vidinę veikėjų dramą, tiek išorinę. Galbūt labiau pasigedau Salvadoro Dali beprotybės, juk šis dailininkas buvo tikras išsišokėlis, beprotis, gal tik filmo pabaigoje tai labiau atsiskleidė, kai šis neteko savo mylimojo, kadangi jį sušaudė už homoseksualizmo propagavimą ir liberalines, tautines idėjas. Šiame filme taip pat atsispindi ir sudėtingas Ispanijos politinis laikotarpis, į valdžią ateina Frankas ir Ispanija tampa pusiau fašistinė, kaip jau sakiau, Lorka dėl to labai nukenčia. Filme nemažai romantikos, aplinkinių suvokimas, sąmojis ir siauro mentaliteto laužymo pratybos, kurios vėl prabyla apie tą patį, ką aš kalbu jau nebe pirmame straipsnyje – apie žmogaus prigimties teises būti tokiu, kokiu norisi būti, niekam nekenkiant ir nieko nesmerkiant. Labai patiko Lorkos asmenybė, kuri pirmoji suprato, kad valdžia, religija ir visos kitos dominuojančiosios substancijos, kurios primeta savo ideologiją, tėra tik pančiai, pasiekti totalią žmogaus individualią laisvę. Lorka daug kalbėjo apie tai savo susirinkimuose ir žmonės iš tikrųjų noriai klausėsi, nors buvo ir opozicijų, kaip ir šiais laikais. Salvadoro Dali portretas man nelabai patiko, aristokratiškas, mėgstantis šokiruoti ne pačiu geriausiu būdu, dėl to dar kai kurių tyčia pašiepiamai vadinamas „genijumi“, kur kas įdomesnis Dali buvo jaunystėje, kai susipažino su Lorka – drovus, nerangus ir šiek tiek juokingas. Nemokėjimas peržengti save, nustatytų visuomenės ribų, sakyčiau, Dali privertė susikurti kitokį savo įvaizdį, stiprų ir išraiškingą, bet jo viduje kaip ir Lorkos sieloje visada atsispindės tas pats dalykas – baimė būti atstumtam, baimė būti nemylimu, negeru, menkaverčiu. Filmas išties geras, kelia daugybę minčių, žavi aktorių vaidyba, todėl labai nesutinku su komentarais, kurie teigia, kad vaidinti tokias šlykštybes yra aktoriui negarbė, sakyčiau, garbė ir dar kokia garbė, kadangi stoti į silpnąją poziciją ir ginti tuos, kurie iš dalies negali apsiginti, mano akimis, yra kilnu ir tauru. Filmas poetiškas, joje skamba ispaniška dvasia, vietomis Lorkos posmai. Poezija ir muzika tarsi du česnako skiltelės, abrikoso žiedlapiai kaukolės dubenyje grojant gitarai. Ir iš tikrųjų po tokio filmo, norisi tikėti, kad Lorka ir Dali kažkur toli nuskriejo tarp kaitrios Ispanijos, tarp migruojančių čigonų, valstiečių, javų ir visų klajoklių, man tai žavu, „veža“ tas žemasis sluoksnis, kuriame ir gimė šie du genijai. Filmas sukurtas tikrais faktais, iš tikrųjų tik jau daug metų praėjus po Lorkos mirties, Dali prakalbo apie jų buvusius santykius, todėl šių asmenybių dėka ir gimė filmas „Mažosios dulkės“.

Jūsų Maištinga Siela

Keli kilogramai apie lietuvišką mentalitetą

Sveiki mielieji, noriu šitą tą ir vėl prabilti apie Lietuvą, šįkart ne taip optimistiškai, kaip rašiau Kovo 11 – osios proga. Noriu pakalbėti apie lietuvių sampratą kaip asmenybės ir kaip mentaliteto saviraiškos ir suvokimo būdą. Negaliu nesipiktinti lietuvių ne tai kad bukumu, bet totaliu užsispyrimu ir nenoru keistis. Tai paskatino internete užgriuvę keli straipsniai, vienas iš tokių buvo Dariaus Sužiedėlis, kuris drąsiai prabilo apie savo asmeninę laimę ir padėtį užsienyje. Jis puikiai argumentavo, kodėl pasirinko užsienį – dėl to, kad Lietuvoje jis nebuvo priimtas toks, koks yra iš prigimties. Straipsnyje jis kalbėjo, kodėl yra svarbu kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, bet naivūs lietuviai ir vėl nepatikėjo eilinio žmogaus nuoširdumu ir jį suvažinėjo kaip eilinis sovietų tankas, palikdamas iš jo tik šlapią vietą. Mat, lietuviai dedasi nepaprastai puritoniški, vis dar mano, kad lytinė tapatybė tebėra grubus lovos reikalas, kas ir pro kurį galą daro, kad ir peikdami šituos, anot jų išgamas, iš tikrųjų dar bando dangstyti ir savo susidomėjimą seksu. Lietuviui vis dar įdomu kas ir kaip su kuo miega, gal dėl to lietuviškasis mąstymas lieka tokios primatų rūšies, sunkiai keičiamas. Nenuostabu, žvelgiant į istoriją, lietuviai sunkiai keitė savo mentalitetą, prisiminkime žemaičius, kurie pasikrikštijo paskutiniai Europoje ir įšoko paskutiniai į civilizacijos skubantį traukinį. Bet gal mums nereikia primestos vakarų Europos ideologijos? Kam ji mums? Juk mes lietuviai, mes esam išdidi tauta, todėl kodėl dabar turėtume pradėti mylėti iškrypėlius, jeigu ES to nori? Mes ne tokie! Paskaičius piliečių komentarus, susidaro tokia, švelniai tariant, nuomonė, kurią išvertus iš galybės kaltinimų, įžeidinėjimų ir padrikų keiksmažodžių lavinos, reiškia – visus kitokius – mes giljotinuojame! Gal ir nevertėtų, sakyčiau, siekti totalaus vakarų Europos gyvenimo modelio, bet pasimokyti tolerancijos ir pakantumo reikėtų, nes būti tolerantiškam, tai nereiškia būti abejingam, kaip daugelis įsivaizduoja. Galiausiai ne tik gėjai ir lesbietės, bet ir visi likę skirtybių elementai: rasė, tikėjimas ir t.t. tėra tik skirtybės, kuriomis reikia džiaugtis, pasaulis įdomesnis, pasaulyje yra nuostabių kitoniškumo apraiškų ir dėl to riesti, nes kažkur dar sovietų laikais, kažkas į senolių ir tėvų sąmonę įmontavo, kad homoseksualizmas – blogis, kol kas dabar sėkmingai vis dar vilkiname to sovietinio pasaulio paveldą ir niekaip neleidžiam į save įsiskverbti liberalioms pažiūroms. Esu pasibaisėjęs facebook‘e sukurtomis tokiomis grupėmis, kaip „Lietuva – lietuviams“, kaip pavyzdžiui turi pasijausti čia atvažiavęs italas ar tarkim trisdešimt metų pragyvenęs rusas? Tokios akcijos skatina lietuviškumą kaip izoliuotą šalį, į kurią niekas negali įvažiuoti, niekas negali kisti, nes tai pažeistų lietuvių identitetą, bet kad akcija „Lietuva – pasauliui ir lietuviams“, tokios niekas nepasirūpino sukurti, kad Lietuva plėstų savo horizontus, kviestu į save kitataučius, palaikytų savo tradicijas, jas reklamuotų, mokytų kitus, bet ne, Lietuva lietuviams. O kita grupė skelbiam „Vaikai, imkit pagaliukus ir užmuškit tą gėjuką“, kitaip sakant, dabar ši grupė jau atsidūrusi teismuose už fašistines idėjas, o lietuvių tauta vos ne savanoriais ten susiregistravo ir propaguoja diskriminaciją, atvirą smurtą ir rodo blogą pavyzdį vaikams, nors patys apsiputoję aiškina, kad tai gėjai ir visa jų pritarančioji liaudis juos provokuoja. Na, taip provokuoja gindami savo teises, nors jiems atrodo, jog jie nori parodyti nuogus savo užpakalius, čia ir vėl viskas atsimuša į lietuvio siaurą mentalitetą – lovos reikalą, mat, bet koks pašnekesys apie seksualinę orientaciją yra neabejotinas seksualinių kone pornografinių idėjų reiškimasis, kažkodėl niekas negirdi žodžių „teisė“, „lygybė“ ir t.t. Sąmonėje susikurtas blogas įvaizdis nublankina kone nebylų kitoniškųjų opozicijų cyptelėjimą. O juk kažkada Lietuva reiškėsi kaip labai tolerantiška valstybė, Gediminas kvietė į šalį visokius žmones, nepriklausomai nuo jų tautos identiteto, odos spalvos, kalbos, tikėjimo ar kitų skirtybių. Vytauto laikais vėlgi visi turėjo teisę tikėti tai, kuo nori ir niekas per galvą neduodavo, tuo labiau nesišaipydavo. Bet šiais laikais, lietuvių mentalitetas tapo atvirkščiai proporcingas istoriniam. Jau nekalbu apie lietuvio potraukį labai greitai visko išmokti, darbštumą, jau viduramžiais lietuviai nuvažiavę į Austriją buvo viskuo pasiruošę – mokėjo valgyti prie stalo, į Lietuvą vežė visas naujienas ir jas diegė, keitė mentalitetą, kūrė įvaizdį, susijusį su liberaliomis pažiūromis. Dabar šios galios nebeturime. Net neabejoju, kad daugelis piliečių skaitydami mano eilutes tik piktintųsi, sakydami, kokia čia vertybė būti tolerantiškam, kad aš kliedžiu ir esu dar blogesnis negu pats gėjus – į laužą mane! Esmė šio straipsnio turėjo būti tai, kad buvo metas, kada lietuviai ne savo noru, gelbėdami savo gyvybę nuo sovietų žaliuoju koridoriumi ir kitais būdais emigravo į Pasaulį, dabar žmonės upeliais teka į vakarus, šįkart bėga nuo pačių lietuvių ir blogų sąlygų. Patys susikuriame sau blogas sąlygas, vieni kuria mums blogas sąlygas, mes kuriame kitiems ir tokiu būdu vieni kitiems kaišiojame pagalius į ratus. Štai kas liko iš lietuvio. Man juokinga, kai lietuviai porina po panašių straipsnių apie lietuviškas vertybes: šeimą, krikščionybę, kažin, kada jie bekalbėjo su savo tėvais, kada ėjo išpažinties? Vertybės liko girdėtos vaikystėje, bet nepuoselėjamos, tai ir lieka kalibras prieš naujas liberalias idėjas, kurios nori ateiti, bet nenoras transformuotis viską stabdo. Manote, kad lietuviai nori važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl pinigų? Labai klystate, apklausos rodo, kad nemažai tokių yra dėl apgailėtinos politikos, dėl piktavališkų lietuvių, niūrios aplinkos, merdinčios kultūros ir korupcijos ar smurto. „Lietuva – lietuviams“. Kodėl mes turime izoliuotis, varyti kitus iš mūsų šalies? Skustagalvių gvardijos su odinėmis striukėmis, apkvaitę nuo alaus, kliedi nesuvokdami prigimtinių žmogaus teisių, žmogus nėra grupė, grudų aruodai, kuriuos reikia izoliuoti, atskirti ar dėl kažko diskriminuoti. Kodėl negalime keistis? Pranokti vakarus savo liberalumu, kodėl negalime savo šalies padaryti „Lietuva – pasauliui“, tegu pas mus atvyksta žmonės, tegu čia būna kultūros židiniai, tegu mokosi mūsų tautosakos, papročių, žino apie mus. Pasenusios vertybių sistemos ir perdėta netaisyklinga patriotinė samprata, puikybė neleidžia to padaryti. Lietuva – pasauliui tai nereiškia identiteto praradimo, tai nereiškia, kad Lietuva išnyksta ar tampa super kosmopolitiška, ji tampa tarsi svetainė, namai, kuriuose gera pasisvečiuoti. Utopiškas ir idiliška Lietuva, bet tokią norėčiau ją matyti, tokią norėčiau ją po gabalėlį lipdyti su visais iš naujo, tokioje norėčiau pats gyventi ir kad gyventų ateinančios kartos. Gražu. Saldu. Gaila, kad tai nerealybė. Kiek dar reikės kovoti už žmonių prigimtines teises būti savimi, būti laimingiems? Galbūt žino tik pats Viešpats.

Jūsų Maištinga Siela

Ko be darbo lietuviai dar ieško krizės metu?

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Ar akių neiškabino katės? Juk krizė tokia, kad net katės greit pradės medžioti žmones. Na, o ką daro žmonės, kai netenka darbų, o kitų susirasti negali? Aišku, tada lieka daugiau laiko, daugiau laiko meilei, jos paieškoms ir naujoms pažintims, bet kažkodėl pažinčių skelbimai vis tiek nedaugėja, sakyčiau net mažėja, todėl nutariau padaryti tokią miniatiūrinę apžvalgą ir pasidomėti Lietuvos žmonėmis, ko jie gyvenime ieško ir ko gali tikėtis iš tautos vienišių, viengungių, našlių ar šiaip pasimetusių žmonių, kuriems reikia tos pačios Meilės, kuri tikrai nėra „made in China“ etikete, kad „pasigamintų“ meilės produktą, reikia dviejų žmonių. Kaip nenuostabu visuose skelbimuose yra taip, kad mergina ieško vaikino, šitokių būna daugiausia skelbimo, gal ir nenuostabu, juk moteriškosios lyties atstovės dažniausiai jaučiasi vienišos arba bent jau keletą kartų išsiskyrusios ir panorusios mylėti. Bet nepasirikime, kartais reikia ne tik meilės, bet ir kūniškų malonumų, už kuriuos tenka susimokėti klientams. Štai tokia 33 metų Karolina rašo: „Švelni tamsiaplaukė siūlo malonų laisvalaikį. Švelni tamsiaplaukė išpildys Jūsų fantazijas.“ Na, mes ne kvailių tauta, puikiai suprantame, kas slypi už šio skelbimo. Bet, kad tikrai įsitikintume, kad mes tikrai nesame vien tik nuobodūs žmonės, tenka pasidairyti ir įdomesnių skelbimų, kurie nustebina nuostabia žmonių rašysena ir reikalavimais, kad kartais tenka dantimis ir nagais įsitverti į stalą ir kėdę, kad nenukristum. Pastebėjau, kad krizės metu lietuvaitės nepaprastai tapo talentingos ir tapo pavargusių vyrų kūnų masažuotojos, o tų nuoširdžiųjų skelbimų, kurios skelbtųsi, norinčios meilės belieka tik vienetai. Pvz.: „Jei širdelėje dar sruvena ugnies kibirkštėlė ir tereikia ją įžiebti, leisk man tai padaryti. Šiltas, atpalaiduojantis masažas prikels tave naujiems darbams, naujiems norams, tik leisk man tai suteikti...“ Taip, rankomis lietuvaitės tikrai moka įžiebti širdyje kibirkštėlę, tuo aš net neabejoju. Kai kurios nebūna jau tokios kuklios ir iš karto eina prie reikalo, cituoju: „jauna simpatiska mergyna susitiktu su kulturingu viru ,uz nedidele finansine parama.“ Nesmerkime už nelietuviškas raides, gi gal žmogus neturėjo lietuviškos abėcėlės, bet esmę gi visi pagauna ir puikiai supranta. O ko daugiau reikia vyrams per krizę iš merginų? Ko merginoms reikia iš vyrų per krizę? Bet negalvokite, kad čia aš iš piršto visa tai laužiu, skelbimų susijusių su seksu yra pilna! Na, nesiruošiame mes čia dabar smerkti prostituciją, žmonės verčiasi kuo gali, tiesiog mums įdomi statistika, iki tautą privedą „nuostabūs“ valdžios sprendimai. Tarp moteriškų skelbimų aptikau ir vieną vyriškį, kuris merginoms siūlo viagros, matyt, tikrai mūsų šalyje krizė visomis prasmėmis, cituoju: „Viagra100- 4tablečių pakuotė, 80Lt Cialis20 - 4tablečių pakuotė, 100Lt. Vilnius“. Kitas egzempliorius: „27metu istekejusi moteis iesko inteleaktualaus, aistringo meiluzio.“ Įdomu kiek ji baigė klasių, kad nėra jokių rašybos taisyklių, vien lotyniškos raidės, bet pasirodo reikia jai intelektualo, nenuostabu, juk gal nori išmokti rašyti. Kita: „33m. komunikabili, issilavinusi, li nksma, simpatiska, patraukli, apypi lne su dideliu ir graziu biustu susipazintu su materialiai apsirupinusiu vyriskiu.Vieta susitikimams turiu.Mano foto daugiau pasakys uz mane.Tik skambuciai,nes i sms neatsakysiu.Iki malonaus.“ Patikėkite, jūs tų nuotraukų nelabai norėtumėte pamatyti. Persikėlus į skyrių vaikinas ieško merginos, pamatome, kad visgi vyrai išradingesni, jiems reikia ne tik pinigų už seksą, bet ir kai ko daugiau, keista, o dar sakoma, kad visi vyrai – kiaulės. Cituoju: „labas, mes du simpatiski vyrukai, 34 ir 35 metu amziaus, shi sekmadieny vaziuojam i prancuzija su mashina per europa, kelione bus fun 3-4 dienos, atgal su lektuvu. paimtume i kompanija keleta simpatisku merginu,finansiniai klausimai tai musu problema, tiesiog ieshkom geros kompanijos. „ - Na, tokio kąsnelio negalima praleisti, tik ne krizės metu! „Esu pakankamai išvaizdus, išsilavinęs, mandagus, apsirūpinęs (turtu irpaskolom :) ) komunikabilus, nerūkantis ir šiaip malonus. galiu atsiust foto. Trokštu susipažinti, užmegzti santykius, etc :)“ Žmogus nori meilės, o ne kišenės, keista, kad tai ne mergina, o vaikinas. Nors pasitaiko ir tokių: „Masažiukas + kunilingas. Ieškau merginos ar moters.Man 30m,fainas biciukas esu vedes. Paramos neteikiu ir neieskau reikia tik relaxso.“ Na, o toks skelbimas tikriausiai sulaukė labai daug princesių – „valdovas (38m) iesko neisaukletos, inoringos princeses (verges) karališkiems zaidimams:)“ Na, o štai ką rašo toks 29 metų vyriškis – vergas: „Vergas iesko Valdoves. Esu simpatiskas, 29 metu, 181cm/86kg, išsilavinęs vaikinas is Vilniaus. Ieskau Valdoves slaptiems susitikimams. Patinka spankingas, roleplaying, surisimai, psichologins dominavimas. Patirties turiu. Fantaziju irgi... Jeigu sudominau laukiu laiskucio.“ Na ir kitas: “ ieskaus paprastos ir nuosirdzios drauges. Esu draugiskas, nuosirdus, ramus bei megstantis svelnuma tiek savo tiek merginos atzvilgiu, megstantis ir suprantantis humora. Laukiu sms. Isvaizdai pirmenybes neteikiu.“ Na, skiltis „porelės“ vėlgi pateikia savo skelbimus: „Vedusi pora is Vilniaus iesko (TIK HETERO) ir tik POROS gyvenancios kartu. Igyvendinkime keturiese savo fantazijas. Mes ieskome ne idealiu, bet simpatisku zmoniu.“ „Bi vaikinas nori isbandyti sexa su porele v+v++m“. „labukas noreciau susipazinti su tramsvestitu transexsualu ar shemaleaistringai ir sexsualiai leisti laika.skelbmas tikras tik rimti zmones zinantis ko nori.“ Na, kaip matome Lietuvoje ta seksualinė revoliucija tebėra savo apogėjuje ir niekur ji nesistengia nukristi. Matau, kad lietuviai iš kuklumo tikrai nepražus, o ir pasitaiko keturiolikmečių, kurios sugeba prašyti vyro iki 45 metų paslaugų, kelionių į užsienių ir t.t. Aišku, krizės padariniai daro savo, bet žmonės iš kuklumo ir drovumo tikrai nemiršta, o ir pasitenkinti norisi kone visiems iš skelbimo pasaulio, nesvarbu ar tu kunigas ar šiaip koks pijokas, gyventi ir pragyventi reikia visiems. Vyrai sekso ieško savo malonumui, merginos savo piniginei, visi su savo lūkesčiais, kėslais ir tikslais. Na, nežinau kaip suskaitytų užsienietis lietuvių skelbimus, bet rašybos tikrai reikėtų lietuviams pasimokyti, ypač netingėti dėti paukštukų ir nosinių ant raidžių. Juk galiausiai šie skelbimai eina į viešumą, bet tikriausiai nieko tokio, nes tuos pačius skelbimus skaito tie patys rašytojėliai, taigi, skelbimų pasaulis lieka kaip paskutinės kartuvės, kuriame gali pasiūlyti iš nevilties paskutinę savo prekę – t.y. savo kūną!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Aidi Vallik "Kaip laikaisi, Ana?"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart mano akiratyje sukiojosi estų rašytojos Aidi Vallik apysaka „Kaip laikaisi, Ana?“ Ši knyga visai netikėtai pakliuvo man į rankas „Knygų mugės“ metu, kai viena jauna mergina drąsiai pareiškė, savo draugei, kad tai kone geriausia, ką jinai yra skaičiusi. Aišku, toks aštrus komentaras pro mano ausis nepraėjo ir aš kaip tas ilganosis pasidomėjau, kas per paukštis ta knyga ir ar ji jau tokia nepaprasta, kaip teigė nepažįstamoji. Na, prisipažinsiu, kad tai pirmoji estų knyga, kurią esu skaitęs, nepaisant mokyklinių laikų, kaip teko skaityti estų – suomių „Kalevą“. Baltijos šalių literatūra taip pat įdomi, ji tikrai neserga vien tik sovietų užkratu, kaip daugelis bando čia įsivaizduoti, atvirkščiai, nūdienos literatūra užsikrėtė vakarietiškomis temomis, imta vaizduoti tų šalių peripetijas. Iki šiol teko skaityti latvių rašytojos Laimos Muktupavelos „Kilpa“, nuostabią istoriją surišta su baltų mitologija ir nūdienos pasaulio bėdomis. Be Dagnijos Zigmontės, tikriausiai iš beletristikos nieko ir nebeteko skaityti, todėl buvo puiki proga pralaužti ledus ir paskaityti estų kūrybos. O pasirodo, kad pati Vallik biografija įdomi, pati dirba mokytoja ir moko vaikus, labiau žinoma Estijoje kaip poetė. Pastebėjusi, kad Estijos jaunimas vis mažiau skaito, ėmė jų klausinėti, kokios jie visgi knygos norėtų, kad galėtų ją su malonumu skaityti. Štai cituoju: „Kūrinys turi būti apie juos pačius. Būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas. Remdamasi šiais patarimais, autorė parašė pirmą savo knygą „Kaip laikaisi, Ana?“ Vėliau ji juokavo, kad nesistebi apysakos sėkme. Mat parašė ją pagal mokinių nurodymus.“ Taigi, tekstas kvėpuojantis jaunimo dvasia. Primena skandinavų rašytojų darbus, tai ši rašytoja, sakyčiau, nieko savo saviraiškos būdu nesiskiria nuo jų. Nežinau kaip kitose Baltijos šalyse, bet pas mus, kol kas rašytojų karta, kuri rašo jaunimui, o ne vaikams ir suaugusiems, kol kas snaudžia, nors „Blogos mergaitės dienoraštis“ iš tikrųjų sudrebino Lietuvos literatūros pasaulėlį ir, manau, kad po truputį atsiranda ta rinka, kai knygos yra tarp suaugusiųjų ir vaikų. Be abejo šią knygą priskirčiau šiai klasei, bet jokiu būdu nenoriu sumenkinti pačios knygos, nes ją derėtų paskaityti ne tik paaugliams, ne tik jaunuoliams, bet ir vyresniajai kartai. Visų pirma, knyga skirta jaunimui, nėra skaitoma vien tik jaunimo, ši knyga yra puikus dokumentas nagrinėjantis nesiliaujantį kartų konfliktą – tėvų ir vaikų santykius. Siužetas gan paprastas, pavyzdinga mergina besimokanti vidurinėje, staiga aptinka mamos dienoraštį, kuriame ji sužino apie savo mamos audringą gyvenimėlį, o tėvas pareiškia, kad jis iš tikrųjų yra netikras jos tėvas. Pasirodo ta mama, kuri iš jos reikalavo tik gerųjų dalykų, staiga praranda reputacija, todėl pagrindinė veikėja Ana ryžtasi pabėgti iš namų. Bet pabėgusi susiduria su daugybe sunkumų, kurių ne visada pavyksta išvengti, visą tą laiką, ji skaito mamos dienoraštį, kuriame pamažu ima susidvejinti vienodos nuojautos tie pačios Anos, tiek mamos dienoraštis. Galiausiai Ana supranta, kad padarė klaidą taip greit pasmerkdama mamą, bet sugrįžti negali, per daug sunku pripažinti aplinkiniams, kad ji suklydo... Taigi, knyga lengvai skaitosi, yra psichologiškai stiprus užtaisas tiek jaunimui, tiek ir vyresniam skaitytojui. Knyga kinematografiška, bet dėl to tik geriau, jame nerasime Nietzschės, bet tai pakankamai geras būdas pajusti jaunam žmogui skaitymo malonumą, pasimokyti ne iš didaktikos, bet iš paties gyvenimo pavyzdžių. Tikiu, kad daugelis būdami paaugliais bandėte bėgti iš namų dėl pačių įvairiausių dalykų, kad tikrai sakėte negrįšite, ši knyga apie tai, kodėl sugrįžtame, ką po tokių dalykų supranta patys vaikai, ką supranta tėvai. Tai kartų sprendimo būdas, kad kartais reikia tyčia paleisti vaiką į pasaulį, kad jis pats sugrįžtų po ilgos pamokos į namus ir pagaliau suprastų klydęs, tuo pačius ir sau išsikelti gyvenimo klausimus, ką tu padarei tokio blogo, kad vaikas nuo tavęs turėjo pabėgti. Šioje knygoje nuolat šmėžuoja kaimas, Talinas ir Tartu, sakyčiau, kvepia Estija, tie vardai, tą jų kalba ir toks paprastas ir visame suprantamas tėvų ir vaikų ryšys, kuris visose pasaulio šalyse yra tas pats. Kas galbūt man pasirodė šiek tiek naivu, tai, kad autorė, įsijautusi į paauglių gyvenimą, pamiršo, kad ši karta nebėra tokia naivi, merginos ir tos jau žino, kas yra suvedžiotojai, kad meilė iš pirmo žvilgsnio gali būti skausminga, kartais susidarydavo toks įspūdis, kad ta Ana pastatyta į tokią situacija visiškai žalia, lyg pati nenutuoktų apie slypinti išnaudojimą ir pasinaudojimą. Bet kitu būdu autorę pateisinu, juk Ana buvo gerų tėvų gera mergaitė. Manau, ši knyga patiks visiems, kurie tiesiog siekia atsipalaiduoti, pajusti skaitymo malonumą tarsi filmo žiūrėjimą, aišku, apysaka gan nuspėjama, bet ji nepraranda dėl to savo motoriuką, tiesiog į tokius kūrinius reikia žiūrėti teisingai. Tai puiki knyga savoje kategorijoje ir savam skaitytojui. Man taip pat patiko.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptinga oda" / "Mysterious Skin"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną neeilinį filmą, tiesa, jau nebenaują, 2004 metų laidos, bet vis tiek vertas dėmesio, pagarbos ir drąsos. Filmas vadinasi „Mysterious Skin“ – „Paslaptinga oda“. Prisipažinsiu, žinojau, kad tai filmas susijęs su netradicine seksualine orientacija, bet tikrai, galvojau, kad jo specifika yra kaip ir visų tų temų filmai, kažkokia meilės istorija, romantika ar kažkas panašaus. Deja, teko ne tik pakeisti nuomonę, bet ir požiūrį į patį filmą ir jo girdėtus komentarus. Pirmąsias 15 minučių filmo bijojau, tikrai bijojau ir jaučiausi tarsi žiūrėčiau nusikaltimą, kurio niekam negalėsiu išskųsti ir padėti filmo herojams. Tas klaikus ūsuotas beisbolo komandos treneris suvedžiojo aštuonmetį berniuką! Tiesa, yra daugybė filmų apie pedofiliją, ypač tai dabar aktualu Lietuvoje, kai sklando tokie skandalai ir į visa tai galima pažiūrėti pro kitokius akinius. Filmas išblaivina tų nekaltų vaikų NEKALTUMĄ. Filme parodoma, kad pats vaikas suvedžioja trenerį, pradeda jo geisti, o treneris tikrai neatsisako mažų berniukų kvapui ir po kelių susibičiuliavimų ir susitikimų, galiausiai treneris lyg ir įsimyli tą berniuką. Na, ir aišku, padaro viską, ką daro pedofilai. Ir tai buvo pirmosios 15 filmo minučių. Galiausiai filmo tempas auga, auga ir berniukas, keičiasi ir istorijos tėkmė. Filmas tikrai nėra saldus, užaugęs berniukas tampa vaikinu, kurį visi pažįsta gatvėje, pažįsta, nes visiems jis čiulpia už grašius. Vaikinas tiesiog apsėstas klaikios tuštumos, elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti, rūko, geria, vartoja narkotikus ir nieko nesibodi, tarsi viskas gyvenimas būtų su vaikystės nutikimais praradęs savo tapatumą, tarsi viskas taptų vis vien, viena didele ir nieko nebeskiriama lytimi. Garai, kad vaikinas turi bent draugę, kuriai gali patikėti savo paslaptis, namuose laukianti jauna motina savaip myli sūnų ir taip, regis, tęsiasi gyvenimas, bet kažkur miestelyje yra berniukas, kuris kartu yra nukentėjęs nuo pedofilo, jo užgniaužta sąmonė negali prisiminti tų baisių dalykų iš vaikystės, nes jam reiškiasi, kad jį buvo pagrobę ateiviai ir savo šalta oda jį tyrinėjo. Galiausiai jie visi suauga, išaiškėja visų trūkumai ir dingę prisiminimai. Vaikystės traumos vėl iškyla įsibrovus į pedofilo namą ir prisiminus, kaip abu berniukai buvo seksualiai išnaudojami. Tai puikus filmas parodantis, kaip kiekvienas žmogus savaip moka susidoroti su savo vaikystės traumomis. Vienas tiesiog užsisklendžia, jo sąmonė blokuoja prisiminimus, kitas, atvirkščiai, patampa gėjų žigolo ir su malonumu pasineria į tą mėsmalę. Bet abu vaikinus vienija ta pati tuštuma, ta pavogta vaikystė, kuri tapo slenksčiu tarp tos jų utopiškos vaikystės ir suaugusiojo pasaulio. Tas slenkstis tampa itin skausmingas ir nenatūralus, priverstinis, amžiams paženklinęs jų gyvenimus ir likimus. Neseniai žiūrėjau „oskaru“ apdovanotą filmą „Išminuotojų būrys“, filmas buvo neblogas, bet nesuprantu, kas renka tuos filmus, kai aplinkui tiek gerų psichologinių filmų, o tokį apdovanojimą gauna vidutinybės. Šį filmą priskirčiau prie perliukų. Po šio filmo nesinorėjo ilgai miego, vis lindo įvairūs apmąstymai, mintys apie gyvenimą ir skirtingų žmonių likimus. Ir iš tikrųjų niekas neturi teisės nė vieno žmogaus teisti, nei to paties pedofilo, kuris vaikystėje galbūt taip pat, kaip tie berniukai, buvo praradęs tapatybę, pasimetęs psichologine prasme. Supratau, kad tai yra be pradžios ir pabaigos, neįmanoma nieko apsaugoti nuo gyvenimo, belieka jį gyventi su visais jo gražumais ir baisumais. Mes neturime teisės kažką pasmerkti už tai, ko patys nepadarėme, galiausiai kiekvienam yra savo gyvenimo kryžius, kurį reikia nešti asmeniškai. Aišku, visuomenine prasme, tokius dalykus reikia drausti ir už juos bausti, bet jokių būdu vidumi neniekinti, nes filmas įrodo, kad niekinimas to, kas tau atgrasu, padaro tave tokį patį. Nepritarimas ir smerktinumas skiriasi kaip diena ir naktis. Siūlau pažiūrėti filmą ir nors trumpam atitrūkti nuo savo rožinio pasaulio.

Jūsų Maištinga Siela