Filmas "Amelija"

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti autobiografinį filmą „Amelija“ (Amelia). Tai filmas apie įžymiąją amerikiečių lakūnę Ameliją Earhart. Žanras kaip supratote yra biografinė drama, o biografinės dramos yra vienas iš nuostabiausių žanrų, ypač pasakojant apie stiprias ir ryžtingas moteris. Prisiminkime meksikiečių dailininką Fridą arba nuostabią Edith Pief gyvenimo istorija filme „Rožinis gyvenimas“, jau nekalbu apie Žana D‘Arc ir kitas. Šis filmas yra būtent iš šios serijos, o Amelijos vaidmenį buvo patikėta sukurti garsiajai aktorei Hilari Swank. Jeigu ši pavardė nieko nesako, tai dėl visa ko priminsiu, kad ji sukūrė nuostabius vaidmenis: „Mergina verta milijono“, „P.S. aš tave myliu.“, „Deimanto vėrinio paslaptis“ ir filme, kuris atnešė jai Oskarą „Berniukai neverkia“. Ši aktorė – talentas, visi jos vaidmenys labai skirtingi, įvairiapusiški ir nuostabūs. Tai aktorė meistrė, nebijanti keisti personažus ir savo išvaizdą, nebijo būti negraži, nepatraukli ir t.t. Ir štai ji sukuria dar vieną stiprų vaidmenį filme „Amelija“, kiek žinau nusikirpo plaukus ir juos paaukojo perukams moterims sergančioms leukemija. Drąsus poelgis, sakyčiau. Filme vaidina jau aktorius legenda tapęs Ričardas Gere, jau nevardysiu kokiuose jis filmuose yra sublizgėjęs. Tai nepaprastai produktyvus aktorius. Taigi, apie filmą „Amelija“, iš pradžių filmas pasirodė blankokas ir nuobodus, maniau, kad Amelijos charakteris per mažai maištingas, matyt, lyginau su kitais biografiniais filmas, tačiau apsirikau. Tai filmas apie moters stiprybę, apie svajones, kurios tampa tikslais. Amelija buvo pirmoji moteris perskridusi lėktuvu Atlanto vandenyną, galiausiai po kiek laiko ji tai padarė be jokių palydovų – viena ir tapo viena žymiausių to meto amerikiečių moterų, kurios kovojo už lygias moterų teises su vyrais. Filme taip pat nemažai vietos skirta ne tik jos aistrai – aviacijai, bet ir asmeniniam gyvenimui, kurį užpildo graži meilė, meilė, kuri gali subanguoti, pasijausti išduota, bet kartu po neramumų stabilizuotis ir egzistuoti kaip dar stipresnė apraiška. Amelija nelaikė savęs gražia, ji neturėjo krūtinės, pradžioje atrodė kaip vyras, rengėsi kelnėmis ir tik filmo viduryje ji pradėjo skleistis kaip nuostabi moteris. Aviacinė svajonė buvo jos gyvenimas, ne daug žmonių gali sau leisti spjauti į visuomenės nustatytas dogmas ir gyventi tik savo svajonėmis, Amelija buvo viena iš tokių, filme taip puikiai realizuojama. Tik ji galėjo sėsti viena į lėktuvą ir, nepaisydama sinoptikų, kilti į padanges ir per audros debesis skristi savo svajonės link. Kas įdomiausia buvo Amelijoje? Tai, kad filmas buvo apie jos individualią laisvę, Amelija nebuvo azartiška, ji nerungtyniavo su kitomis, nebandė įtikti pasauliui ar dėl to būti garsi, ta skrydžio utopija buvo tik jos vienos žvaigždė. Todėl daugelis jos nesuprato, manė, kad ji garbėtroška, bet viduje ji buvo tyra, nors šiek tiek ambicinga, bet ambicinga ir reikli sau. Kiekvieną kartą įgyvendinusi nesapnuotą skrydį per Atlantą, ji vis iškeldavo kitą, dar didesnį siekį – perskristi pasaulį. Galiausiai dideli lūkesčiai, mažos to meto technologijos galimybės padarė savo, galiausiai Amelija dingo Ramiajame vandenyne, galima sakyti, kad svajonė ją pražudė. Bet ji sakė, kad geriau tegu vandenynas būna jai kapas, nei atsisakys savo svajonių, geriau bandyti ir žūti, negu kriošti iki senatvės auginant vaikus. Taigi priėjome prie to, kad šis filmas yra puikus dokumentas savęs realizavimui, juk galima mokytis iš kitų ir žavėtis kitais nieko neapgaunant ir neišduodant. Manau, Amelija buvo tokia, kurią nebūtų niekas suvaldęs, jos siela ir minčių realizavimas buvo per didelio kalibro mūsų nustatytoms normoms. Kad ir kaip jums beatrodytų, siūlau pažiūrėti filmą „Amelija“ jau vien dėl nuostabios vaidybos ir filmo perteiktos dvasios.

Jūsų Maištinga Siela

Interviu: Darius Gikevičius: "Laisvė yra neribota!"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pateikti interviu. Nežinau kiek naudos duos naudos šis interviu jums, bet galbūt atrasite kažko naudingo, sutiksite arba paneigsite Dariaus atsakymas kaikuriais klausimais. Galbūt atsakimai šiek tiek, mano akimis, naivoki, ( Dariau nepyk ;), bet tikrai nuoširdūs, galiausiai naiviam būti yra gražu ir nuostabu, todėl pamaniau, kad galima tiesiog pasimokyti paprastumo iš parasto žmogaus, todėl įdedu mūsų pokalbį. Juk dažniausiai mes bandome dėtis savyje didžiai svarbiais žmonėmis, einam gatve ir galvojame, kad visi mus stebi akimis, todėl reikia suvaidinti tobulą praeivį, bet tai netiesa, viskas yra kur kas paprasčiau, mūsų gyvenimas mintyse tampa sudėtingas tik dėl to, kad mes patys jį padarome sudėtingą, sureikšminame. O juk iš tikrųjų bijome to paties kaip ir visi, todėl pridedu šį interviu kaip gyvenimo paprastumo dokumentą. Taigi interviu su Darium Gikevičium:

1. Mielas Dariau, papasakok apie savo vaikystę. Kokia ji buvo? Kaip mėgai leisti laiką Šalčininkuose? O gal turėjai kokių nors keistenybių? Keistų nutikimų, draugų, pomėgių, slaptų vietų? Apie ką svajojai būdamas mažas? Kuom norėjai tapti? Ko bijojai ir t.t.?

Hm... mano vaikystė. Ji buvo labai įvairiapusiška, kadangi užaugau nedideliame mieste, turėjau artimų ryšių tiek su miestu, tiek su kaimu. Leidau laiką sau draugais, su šeima, kaime žaisdamas ir nerūpestingai lakstydamas po pievas. Kieme su kaimynų vaikais prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, kvailysčių, tada mums niekas nerūpėjo, tik linksmai praleisti laiką. Lėkdavome prie upės, ant tilto, ten stebėdavome žuvis, mėtydavome akmenukus. Keistenybių? Kad nežinau, jaučiu buvau vaikas kaip ir kiti, linksminomės, žaisdavome ir tiek, aišku, nutikdavo visokiausių dalykų, kaip sakoma, prisivirdavome košės ir po to gaudavome pylos, bet ko tik ne būna, be to, visko reikia patirti šiame gyvenime. Dėl slaptų vietų tai net nežinau, verti susimąstyti. Na, dar ir dabar tebėra šalia mano Menų Mokyklos apleista degtinės gamykla. Kiek pamenu iš pasakojimų, prieš tai ten buvo pieninė, bet gerai pamenu, kad buvo degtinės gamykla ir dar iki dabar joje yra užsilikę visokių kolbų, keistų daiktų. Ūktelėję, jau tada įsilauždavome į gamyklą ir tyrinėdavome. Aplink augo dideli medžiai ir krūmai, ten yra net susidariusi pelkė, per ją lakstydavome, bėgdavome nuo apsauginių. Va čia ir pasireiškė baimės. Tamsos baimė, baimė būti pagautam darant kažką uždrausto ir pan., kaip ir kiekvienas vaikas labai bijojau tamsos, netgi miegoti būdavo baisoka, jei nebūdavo bent ruoželio šviesios iš lauko ar uždegtos lempos. Bijojau ir vienatvės, kadangi visada atrodydavo, kad visi tave paliko namuose ir kažkur išvyko, ir kad daugiau nebegrįš. Dabar tai pasikeitė, nes kartais geriau pabūti vienam su savo mintimis, su savo liūdesiu ir išgyvenimais.

2. Kaip tu sugalvojai įstoti į architektūrą? Nesigaili, juk tenka atkentėti ir bemieges naktis, ir finansinių sunkumų (maketų medžiaga, kiek žinau iš tavęs, nemažai kainuoja)? Ką patartum tiems, kurie ketina ten įstoti mokytis?

Tikrai nė akimirkos nesudvejojau ir nepasigailėjau, kad čia įstojau. Aišku, kai išgyveni sunkumus, savaime imu svarstyti, ar tikrai čia mano vieta, ar aš to noriu, bet, kai nepasiduodamas tęsiu darbus ir pamatau rezultatą, aš juo džiaugiuosi, va, tada suprantu, kad tai buvo tiesiog silpnumo akimirka, ir tikrai į nieką nekeisčiau savo studijų. Teisingai pastebėta dėl bemiegių naktų, tačiau jos dažniausiai pasireiškia prieš svarbius atsiskaitymus, kadangi tada suvoki, kad tai paskutinė galimybė sutvarkyti savo darbą taip, kad galėtum juo didžiuotis ir pateikti dėstytojams. Finansai taip pat kerta per kišenę, tačiau, manau, visiems jie kerta, kadangi teisininkai perka darbo kodeksus, įstatymų knygas ir kiti savo profesijos atstovai. Aš perku medžiagas maketams, planšetėms. O patarti galiu tik tai, kad reikia siekti savo svajonių, kadangi tik jos mus veda į priekį. Ir niekada nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų, nes visus tuos sunkumus įveikus, mes pasijaučiame daug geriau, negu tuo atveju, jeigu būtume pasidavę ir viską praradę.

3. Dariau, aš žinau vieną baisią tavo nuodėmę, tu labai mėgsti savo dievaitę Britney Spears, nors daugumai lietuvių ji atrodo banali. Papasakok, kaip ja susižavėjai, kas tau joje patinka, ir apskritai, pasidalyk tuo pasauliu apie ją? (Pareklamuok ir savo Brtiney blogą).

Tai tikrai ne nuodėmė, čia tiesiog kitų nesupratimas, kodėl ji man patinka. O susižavėjau ja dar tada, kai ji tik debiutavo scenoje, kai aš buvau mažas vaikas ir mažai ką nusimaniau muzikoje. Tiesiog patiko dainos, patiko stilius, be to, ji labai graži moteris. Laikui bėgant, augau aš ir augo susidomėjimas ja kaip atlikėja, kaip žmogumi. Lietuviams ji atrodo banali todėl, kad jie iš dalies jai ir pavydi, kadangi ji yra viena iš nedaugelio pasaulio atlikėjų labai sėkmingai pradėjusi karjerą dar 16 metų ir iki šiol būdama 27 metų, ji vis dar yra muzikos dievaitė, tiksliau, jau tikra muzikos karalienė ir ikona. Dauguma smerkia ją už tai, kad 2007 metais ji patyrė nervinę krizę, kuri pakišo koją jos gyvenime, tačiau būkime sąžiningi, ji atsitiesė ir parodė visiems, kad ji yra tikra žvaigždė muzikos pasaulyje. Galėčiau šia tema plėstis iki begalybės, kadangi žinau daug daugiau negu visi kiti, kurie skaito alfa.lt ir delfi.lt, kurie pusę informacijos sumeluoja, pusę sukuria istorijas patys. Domiuosi daug tikslesniais šaltiniais ir žmonių pasakojimais, todėl tiesiog nesmerkime žmogaus, o mylėkime ją. Beje, gerai sakai, kviečiu visus jos gerbėjus apsilankyti mano bloge http://britneypasaulis.blogspot.com/. Jame rasite visas naujienas susijusias su Britney. Lauksiu jūsų.

4. Dariau, ar domiesi politika? Koks tavo kaip Lietuvos piliečių kontaktas su mūsų valdžia? Ar turi autoritetų, autsaiderių? Kokios tavo politinės pažiūros? Ar ką nors keistum, jei turėtum tokią valią?

Domiuosi, bet stengiuosi labai į ją nesigilinti, kadangi tai purvinas darbas. Esu jaunas, todėl nenoriu savęs teršti tokiais dalykais. Aišku, aktyviai išsakau savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kadangi nesu pasyvus savo šaliai. Man įdomu, kas dedasi šalyje, kokie įvykiai siaučia ir pan. Sunku išsakyti savo nuomonę, kadangi kiekvienas iš mūsų turime savo susidariusį vaizdą apie vieną ar kitą dalyką ir nekeisime jos vien todėl, kad kažkam nepatinka. Jeigu tik galėčiau, pakeisčiau mūsų šalyje daug ką, ypač korupciją, kadangi šiuo metu, kaip ir visada, viską valdo pinigai. Visiems jų reikia, visiems jų maža ir maža. Daugiau reikia dėmesio kreipti į paprastus piliečius, žmones, kurie išlaiko valstybę, o ne krauti turtus, kol turi vieną ar kitą aukštą postą.

5. Ar tau aktuali žemės ekologijos tema? Ar kaip nors bandai prisidėti prie to, kad tausotumėm vienaip ar kitaip žemės išteklius? Jei taip, tai kaip? Ar tenka įsivaizduoti ateities grėsmę, jog mūsų vaikaičiai galbūt gyvens tik sąvartynuose arba, neduok dieve, visiškai suniokotoje planetoje? Kaip turėtume ir galėtume kiekvienas prisidėti prie Žemės išsaugojimo ir puoselėjimo?

Žinoma aktuali, kadangi esu šios planetos gyventojas, man svarbu, kokioje ateityje gyvensiu aš, mano vaikai, anūkai. Visada išmetu šiukšlę į tam skirtą vietą, o ne kur nors lauke. Aišku, tai smulkmena, tačiau nuo mažų darbų judame link didelių. Pamąstau ir apie tai, kad ateitis gali mums atnešti nežinomybę ir grėsmę, kadangi gamta yra baisiai teršiama atliekomis, šiukšlėmis, dujomis ir t.t. Neaišku, ko galime tikėtis vėliau, tačiau jau dabar reikia pradėti keisti savo gyvenimo būdą ir ieškoti kitų resursų, kaip galime sumažinti oro taršą, kaip įmanoma taupyti energiją ir naftą. Saugokime medžius, sodinkime jų kuo daugiau mūsų soduose, miškuose ir t.t. Kiekvienas mažas darbas padarytas gamtos labui gali atnešti didžiulę naudą mums ir mūsų aplinkai.

6. Pakalbėkim ir apie mano labai mylimą temą – literatūrą. Ar dažnai vaikštai į knygynus? Jaučiu, kitaip sakant, žinau, kad nebelieka laiko tau skaityti, bet pasidalyk savo jau perskaitytomis knygomis. Kokios knygos ar autoriai tau įsiminė labiausiai? Kodėl? Ką jie turi tokio savito? Tavo gyvenimo knyga? Ar tau knyga yra vertinga?

Šiuo metu labai retai lankausi knygyne, kadangi laiko stoka daro savo ir neleidžia pasimėgauti knyga. Taip, prisipažinsiu, labai mėgstu skaityti, dar mokyklos laikais skaičiau labai daug, ir skaičiau viską, pradedant nuo romanų, nuotykių, detektyvų, baigiant istorinėmis knygomis. Išskirti ką nors negalėčiau, kadangi man asmeniškai kiekvienas rašytojas turi kažką savo, kas vilioja ir pritraukia akį. Be to, manau, su mūsų amžiumi auga ir mūsų poreikiai į knygas. Vaikystėje mėgstame vieną, paauglystėje visai ką kitą, kadangi plečiasi akiratis ir norime sužinoti vis daugiau ir daugiau dalykų. Noriu būti visapusiškai išprusęs žmogus, todėl skaičiau ir detektyvus, kurie be galo patiko, bei istorines knygas, tokias kaip apie mano mėgstamiausią Sali Egiptą. Domėjausi iš knygų apie Egipto istoriją, skaičiau apie faraonus ir jų karalystes istorijas, nuotykius, vėliau padarytus atradimus ir kitokius dalykus, kurie siejasi su salimi. Vėliau pamėgau indėnus, laukinius vakarus, kadangi norėjau pajausti tą netramdomą dvasią, kurią jie skleidžia. Norėjosi susidėti daiktus ir keltis gyventi į miškus, gyventi laisvai nuo viso pasaulio. Ir tikrai, drąsiai sakau, kad knyga yra vertinga, kadangi ji man daug ką suteikė. Ji lavina mūsų vaizduotę, supažindina mus su pasauliu, moko mus gyvenimo, skaitydami istorijas praktikuojamės ir ruošiamės savo asmeniniams žygiams. Knyga yra svarbi mūsų gyvenimo detale.

7. Daugelis nustemba, kodėl taip aktyviai kovoju už homoseksualų teises. Ir daugelis dėl to net pasipiktina arba pradeda į mane žiūrėti įtariai. Sakyk, Dariau, o tau pačiam teko susidurti su homoseksualiais žmonėmis? Ar jie iš tikrųjų tokie monstrai? Ar tau iš vis aktuali ši tema ir ar apie tai reikia kalbėti Lietuvoje, nepaisant, kad tai erzina virtines žmonių? Jei taip, tai kodėl? Ką galime padaryti, kad šią situaciją pagerintume?

Aš esu tolerantiškas žmogus, pasisakau už žmonių lygybę, nepaisant įvairių dalykų, kurie tai gali stabdyti. Homoseksualumas nėra nei liga, nei koks apsigimimas, tai yra toks pat žmogus kaip ir kiekvienas iš mūsų. Neteisinga, kad jie yra smerkiami, kadangi taip žmonės parodo savo nesupratingumą kitiems. Juk nesvarbu ką žmogus myli, ar vyrą, ar moterį, svarbu, kad jis jaučiasi laimingas, kad jam yra gera su tuo žmogumi. Kodėl žmonės yra tokie monstrai ir pavydi kitiems jų laimes??? Juk ne jų reikalas ką tas žmogus myli, juk jis jam nei kenkia savo meile, nei daro ką piktą, jis tiesiog gyvena su savo žmogumi ir džiaugiasi saulės spinduliais, kurie apkloja mus visus, nepriklausomai nuo mūsų orientacijos. Apie tai reikia kalbėti ne tik Lietuvoje, bet visur, kadangi ši tema yra labai skaudi, manau, tiems žmonės, kurie kenčia nuo jos, kurie yra engiami, tai yra puikus būdas jiems padėti. Ir manau, pradžiai turime imtis to, kad parodytume, jog tai nėra blogi žmonės, kad tai tie patys žmonės, kaip ir visi kiti, kurie mokosi, turi darbus, turi šeimas, turi gimines, jie nieko neišsiskiria iš kitų. Reikia kalbėtis, kalbėtis apie tai, ir bandyti keisti žmonių nuomonę, arba bent jau ją suminkštinti.

8. Koks tau žmogus yra laisvas? Kas tau yra laisvė? Ar laisvė turi turėti atsakomybė ir kur jos turėtų būti ribos? Kuo skiriasi materiali laisvė nuo dvasinės, vidinės laisvės? Ar tu esi laisvas abiejuose frontuose? Pasidalyk laisvės arba nelaisvės pojūčiais.

Sunkus klausimas, kadangi kartais jaučiuosi laisvas, kartais visiškai priešingai. Laisvė yra tada, kai tu nepriklausomai nuo kitų žmonių patarimų ir nurodinėjimų padarai tai, kas tau atrodo geriausiai ir to nesigaili. Bet kartu negali daryti bet ko, kadangi esame žmonės, gyvename tarp žmonių, turi būti atsakomybės jausmas už save ir už kitus. Laisvė yra neribota, tačiau viduje mes turime jausti ribas, kadangi, kaip žinome, kuo daugiau laisvės duodi, tuo didesnis chaosas gaunasi, todėl reikia mokėti suderinti šiuos du dalykus, tik tada būsi tikrai laisvas. Galiausiai viduje tavęs niekas nevaržys, ir kartu nesijausi kaltas prieš kitus. Materialumas ir dvasiškumas ir yra, kas mus sujungia į visumą. Aišku, tai skirtingos laivės, kadangi materialumo laivė suteikia tau finansines nepriklausomybes nuo ko nors. Jautiesi neprikaustytas prie jokio žmogaus, jautiesi pats savo gyvenimo šeimininkas, juk labai dažnai būna, kad materialumas stabdo tolimesnį gyvenimo procesą. Vadinasi reikia suderinti visas savo laivių rūšis, kad būtų galima gyventi laisvai ir užtikrintai. Negaliu pasigirti visiškai savo laisve, kadangi esu materialia prasme priklausomas nuo tėvų, nes esu studentas, mokausi, laiko darbui nebelieka. Todėl šiuo atveju jaučiuosi suvaržytas, bet kartu ir dėkingas tėvams už tai, kad jie dėl manęs stengiasi, suteikia man viską ką jie gali, atiduodami man paskutinius centus, kad tik man būtų gerai, aš tai be galo vertinu, ir todėl stengiuosi kuo geriau viską padaryti, nenuvilti jų. Viduje aš taip pat nesu visiškai laisvas, kadangi manyje gyvena daug priešingybių, kurios kartais suspjauna ir tada aš atsiduriu aklavietėje. Bet kartais jaučiuosi išsilaisvinęs iš to „narvo“ ir galiu laisvai skirsti į visas puses. Yra akimirkų, kai jaučiuosi visiškai laisvas, nuo nieko nepriklausomas, kaip paukštis, kuris gali skleisti sparnus ir skristi i visas puses, bei džiaugtis gyvenimu. Aš esu laisvas!

Ačiū Tau ;)

Knyga: Kobo Abe "Moteris smėlynuose"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti Kobo Abe‘s knygą „Moteris smėlynuose“. Tai japonų rašytojas, egzistencialistas, lietuviams be šios knygos dar žinomas romanas „Kengūros sąsiuvinis“, kuriame ypač gausu siurrealistinių vaizdų, na, įsivaizduokite, jau vien ko verta istorija apie žmogų, kuriam ant kojų pradeda augti balti ridikėliai. „Moteris smėlynuose“ – keistas romanas, gal dėl to, kad ne standartinis, čia ne siužetas svarbu, bet svarbus paties žmogaus gebėjimas priešintis absurdui, gyvenimo spąstams. Tiesa, kūryba kažkiek artima Albertui Kamiu, tačiau Kobo Abe turi savo „kabliuką“. Šis jo kūrinys skaitosi skaniai, o jo pagrindinis variklis – smėlis, jis tiesiog byra visur: tarp storų knygos puslapių, raidžių, minčių, smegenų rėvių, pro kojų pirštus ir visur, kur tik gali įsismelkti žmogaus sąmonė. Nepaprasta smėlio knyga, pagrindinis herojus tiesiog persisunkęs egzistencijos smėliu, pasak jo, smėlis yra tarsi vanduo – jis banguoja, dreifuoja, jame galima paskęsti, įklimpti tarsi pelkėje, mirti, girdyti smėliu savo sielą. Šis pagrindinis herojus atsiduria tokiuose smėlynuose, kuriuose tampa kaliniu, kaimiečiai jį apgyvendina didžiulėje duobėje ir jis tampa jų ir viso savo gyvenimo įkaitu, herojus turi kasti smėlį, tam, kad tolėliau esantis kaimelis nebūtų užpustytas. Bet dauboje jis esti ne vienas, čia jau seniai gyvena moteris, kuri kovoja su pustomu smėliu. Skaitai, ir galvoji, koks beprasmis, koks Sizifinis gyvenimas ištiko šiuos herojus, kokia banalybė, beprasmybė, monotonija yra kasti smėlį tam, kad kaimiečiai juos girdytų, atneštu maisto ir kitų gėrybių, tačiau niekas jų neklausė, ar jie patys nori tokio likimo. Na, ir intymumas! Tokios įdomios erotikos niekur neskaičiau, net nemaniau, kad japonai gali taip aistringai rašyti apie žmogaus aistrą kitam žmogui, knyga padvelkė ne Japonija, bet Ispanija ar Lotynų Amerika. Vyras, moteris ir daug smėlio, nesibaigianti kova tarp savasties ir smėlio, šie dalykai romaną pakylėjo iki egzistencinio lygio – o kame viso to prasmė, klausia pats savęs pagrindinis herojus Nikis Džiumpėjus. Kiekviena naktis ir diena paženklinta smėlio, medinė lūšnelė dauboje, pro kurio sijas nuolatos byra smėlis, jis byra į lovą, todėl herojai net prieš miegą yra priversti veidą prisidengti audeklu. Galiausiai erotika apgaubta smėliu ir nesibaigiančiu prakaitu. Sakyčiau, Nikis pradeda alsuoti smėliu, mąstyti kaip smėlis, perprasti smėlį taip, kaip jį perprato moteris. Nikis turi savo vertybių skalę, ankstesnis gyvenimas, be kurio jis niekaip negalėjo išsiversti: darbas, namai, pramogos, staiga subyrą į smėlį, ir smėlynų akivaizdoje jis pamato, kad iki šiol jo buvęs tvirtas gyvenimas tėra tik smėlio sauja, kurį išbarsto vėjas. Moters paveikslas nemažiau įdomus, ji tarsi aukštesnio rango mokytoja, bet kartu nori to paties kaip ir Nikis – užpildyti begalinę tuštumą savo viduje, kurį išgriaužė smėlis ir visas likęs gyvenimas. Galiausiai knygos pabaigoje Nikis į smėlį žvelgęs kaip į priešą, kaip į sausą dalyką, jame atranda vandenį, atranda naują suvokimą, kuris iš šalies yra toks primityvus ir akivaizdus, bet Nikio viduje jis yra tarsi tvanas, naujo pasaulio, naujo mentaliteto pradžia, staiga jis duobėje pamato prasmę, tą prasmę, apie kurią jam nuo pat pradžių bandė papasakoti moteris. O prasmė yra ta, kad nesvarbu, kur tu esi ir ką tu darai, prasmė yra kaip tu darai. Iki tol Nikis nekartą bandė pabėgti iš spąstų, bet jam nepavyko, nes visada tikėjosi bausmės, būti persekiojamas kaimiečių, tačiau, kai gyvenimas iškrečia pokštą ir jam duodą laisvę, pasikeitęs Nikis pasirenka duobę, nes jo sieloje įvykę gyvenimiškieji lūžiai pakeitė požiūri į visą pasaulį. Laisvė tampa priklausoma ne nuo teritorijos, bet nuo žmogaus minčių katalizatoriaus, bet kartu autorius knygos pradžioje pasako: „Pabėgimas nebūtų toks saldus, jeigu ne galimybė sulaukti bausmės“, vadinasi, herojus pajutęs, kad yra laisvas, jo pastangos pabėgti nebetenka prasmės. Ir iš tikrųjų duok žmogui laisvę ir jis visada liks šalia tavęs, bet tik tu pamėgink jį suvaržyti, uždėti antrankius, jis jausis mentališkai nelaisvas ir bandys žūtbūt pabėgti. Kad ir kaip tai bebūtų, man šioje knygoje laisvė pasirodė esanti nemateriali, ji tėra mūsų produktyvios sąmonės ir pasąmonės žaismas, viskas, kas esti mūsų suvokime, mintyse, tai ir yra laisvė, tu gali būti supančiotas pilnu ir geležimi, bet jeigu tavo mintys yra laisvos, tavo laisvė bus nepalaužiama. Na, ir pagaliau knygoje atsiskleidžia be galo gilus vienišumo jausmas. Herojai yra dvasiniai asketai, nors jei kalba suprantama kalba, bet ta individualių minčių substancija tiesiog neleidžia prisileisti kito žmogaus. Vyras ir moteris. Jie vienas be kito negali egzistuoti, bet jie negali būti dvasioje artimi, tarsi juos skirtų smėlis. Abu trokšta užpildyti tuštumą, rodos, išeitis ranka pasiekiama, bet iš tikrųjų ji tėra tik mentaliniame lygmenyje, giliai įklimpę į smėlį, į save, jie niekada taip ir neprabils, nepasakys, kad bijo, kad jiems skauda, kad jie silpni, tarsi pati puikybė ir silpnumo privilegija reikštų jų pačių pražūtį, todėl pasirenkamas kitas vaidmuo – vaidinti nepalaužiamus. O jau kokia stipri moteris romane! Kokia jos begalinė ramybė, kokia kantrybė, kad kartais vyras šalia jos atrodo tarsi skruzdėlytė prieš banginį, tačiau tas balansas knygos pabaigoje netikėtai išsilygina pačiu natūraliausiu būdu – pakeičiant savo pasaulėžiūrą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paklausk dulkių"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Paklausk dulkių“ (Ask the dusk). Nors kiek pasidomėjau lietuviai labai, sakyčiau, savaip išvertė šį pavadinimą – „Paskutinės novelės puslapis“ dar kai kur „Nebaigta novelė“. Kiek žinau „Kitokios knygos“ leidykla yra net išleidusi knygą „Paklausk dulkių“ pagal kurį ir buvo sukurtas šis filmas, bet jos kol kas dar neteko skaityti. Šį filmą turėjau pas save jau apie metus ir niekaip vis jo nepažiūrėdavau, taigi vieną vakarą susizgribau, kad neturiu ko žiūrėti, tai prisiminiau, jog kažkur tebeguli nusviestas filmas „Paklausk dulkių“, tarsi tyčia rinko savo dulkes, bet atėjo laikas jas nupūsti. Negaliu atsidžiaugti aktorių personalu, jie – fantastiški! Mano numylėtinė Salma Hayek atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų, čia ji vaidina meksikietę emigrantę apie 1930m Amerikoje. Šiame filme taip pat vaidina Kolinas Farelis (Colin Farreli), atlikęs įžymųjį Aleksandro Makedoniečio vaidmenį. Ir ką jūs manote? Jis ir ji – nuostabi pora! Žiūri filmą ir galvoji, Dieve, kodėl jie gyvenime nėra pora. Nuostabi vaidyba, nuostabus siužetas ir filmo idėja. Filmas yra viens iš tokių, kuriais reikia tiesiog mėgautis, mėgautis istorija, mėgautis praeities romantikos gairėmis ir visu kitu. Aišku, kai kur man filmas prasilenkė su logika, ypač, kai pagrindinio personažo gyvenime atsiranda nuo gaisro nukentėjusi moteris be savo istorijos, be savo tapatybės, ryški, bet niekam nežinoma, trūko jos personažo atskleidimo. O šiaip filmas romantinis, jame nestokojama humoro, įdomaus, originalaus ir netradicinio, tikriausiai perkelto iš knygos „Paklausk dulkių“. Trumpai apie siužetą: filmas apie italų rašytoją, kuris emigravo į Ameriką ir čia, norėdamas įsimylėti baltaodę, jo širdis pasirenka aitringą meksikietę, - abu nublokšti likimo į svetimą šalį kovoja su savo nacionaline ir asmenine tapatybe. Kažkodėl Amerikoje būti kitataučių tais laikais buvo baisi gėda, abu personažai nori iš gyvenimo per daug, taip jie paaukoja vienas kitą, bet galiausiai meilė viską nugali, tačiau šis žaidimėlis per daug ilgai užsižaistas, todėl herojų analogiškai laukia atitinkama bausmė, - vienas iš herojų miršta tuberkulioze. Siužetas gan paprastas, tačiau vis tiek nuostabu žiūrėti dar nuostabesnių aktorių vaidybą, kuri atgamina puikius to meto Amerikos imigrantų dvasinius pojūčius. Niūri kasdienybė keičia šmaikštumas, ir atrodo, kad dar tais laikais, kai, regis, net šypsotis negalėtum, žmonės dar ir juokėsi ir manė, kad gyvenimas yra gražus. Toks ir atrodo, kai žiūri kaip herojai laksto po paplūdimį saulei leidžiantis, ta nuojauta, ta baisi nuojauta, jog niekas geruoju nesibaigs pasitvirtina. Na, ir duoklė rašytojams! Daugybę rankraščių, daugybę bandymų rašyti romaną, gaudyti savo fantaziją ir realų gyvenimą, puikiai kuria šios profesijos sakingą fanatizmą, pagrindinis herojus balansuoja ties realybe ir ties savo fantazijos vaisiais, kol galiausiai jo paties gyvenimas tampa knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Mūsų teisė

Sveiki mielieji, tas, kuris sako, kad Lietuvoje arba visuomenėje neturi teisių, mano nuomone, gali tik trumpai pasiguosti, trumpai paverkti arba išketi aukščiau galvą ir įsivaizduoti, kad esi aukščiau viso mėšlo, kurį valdo tokia nežinoma ir korumpuota valdžia, kad belieka tik pilstyti gražiais žodeliais. Žinot, nes po visų draudimų aš, tu ir dar visi, kurie negali tam pasipriešinti, vis dar turi teisę kalbėti su savimi, mes dar turime teisę mylėti save ir gyvenimą, visi turim teisę į raudonus skėčius su geltonais apskritimais. Nepaisant, kad kažkam tai nepatinka, mes dar turim teisę į saulėtas dienas, į žemės saują, į orą, kuris dar neapmokestintas. Aš ir tu turime teisę į lietų, šokti jame iki begalybės arba tyliai sau sėdėti vandeniui žliaugiant per kūną. Dar turime teisę ilgai juoktis iš nieko, nesvarbu, kad kažkam nepatinka, galime „žvengti“ iki begalybės arba ilgai nesustojant verkti, jei skauda. Dar turime teisę kalbėtis su savimi tik mums suprantama kalba, turim teisę laužyti stereotipus, laižyti braškinius, o ne šokoladinius ledus, mylėti tai, ko įstatymai neleidžia arba piktas kaimynas draudžia, mes vis dar turime teisę į pavasarį, į pasivaikščiojimus, galiausiai turime teisę į patį gyvenimą, egzistavimą ir net mirtį, jeigu to nori žmogus. Kai kurie šia teisę pasinaudoja labai jauni, bet tai buvo jų teisė. Mes vis dar turim teisę dažyti plaukus mums patinkančia spalva, turim teisę maitintis, turim teisę pabėgti iš namų ir ilgai ilgai nesugrįžti, mes net turim tokią kvailą teisę save įtikinėti, kad viskas yra gerai arba, kad viskas yra blogai. Mes turim teisę bent kartą gyvenime pamatyti jūrą, bent kartą basi pabraidyti po žolę, turime teisę į savo svajones, o neprimestas kitų. Taip, turime teisę į savo mintis, turime teisę mąstyti ir galvoti blogai, galime klysti, apgauti save. Turime teisę būti pikti ir negražūs, turime teise sirgti, šlubuoti arba būti žvairais, turime teisę nekęsti visų ir kartu mylėti, šypsotis, kada tik to užsinori. Visi turi teisę tikėti Dievu arba jo nekęsti, visi turi teisę kvėpuoti, padėti nuskriaustiems, jeigu to nori. Visi turi teisę į pasiaukojimą arba būti abejingais, turi teisę tylėti, neatsakyti į klausimus. Visi turi teisę per Vėlines žiūrėti „Teletabius“, o per Kalėdas „Titaniką“, ir apskritai turime teisę nešvęsti švenčių, jei tik to norime. Turime teisę vilkėti didelius „šeimyninius“ geltonus apatinius. Turime vis dar teisę parduoti savo kūną, turime teisę atsisakyti smurto ir paglostyti šunį, turime teisę nemiegoti visą naktį, turime teisę būti geri vieni kitiems, vis dar turime teisę nevalgyti mėsos ir nemesti šiukšlių pro mašinos langą, nes juk niekas to neverčia daryti. Vis dar, ačiū Dievui, turime teisę kritikuoti valdžią, dar turime teisę patys nesilaikyti teisių, kadangi patys kuriantieji jų nesilaiko, turime teisę būt naiviais arba labai įtariais. Turime teisę kažko atsisakyti arba priimti pagalbą, turime teisę prisirišti prie mums svarbių dalykų, turime teisę iki begalybės reikalauti savo teisių į teisę, pildyti šį sąrašą, turime teisę kuo nors žavėtis, turime teisę badauti arba persivalgyti, jei to mums norisi. Turime teisę juokauti, rašyti tokius blogus kaip čia, turime teisę išsakyti savo nuomonę, jei kitam ir nepatinka, visi turime teisę dainuoti, niuniuoti mums gražios dainos melodiją, kalbėti kinų ar mįslių kalba, turime teisę skaityti tai, kas mums patinka, o kitiems nepatinka. Galiausiai turime teisę būti savimi ir dėl to nesigriaužti.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Dėkui eilėraščiui įkvėpusiam tęsti tai iki begalybės...

Atsargiai, ką dedi į burną?!

Sveiki mielieji, šiandien, kai Lietuvoje vyksta potvyniai ir kiti priešpavasariniai malonumai, noriu pakalbėti apie labai paprastą dalyką – maistą. Iš tikrųjų jau seniai norėjau užvesti šią temą, bet vis nerasdavau nuotaikos arba rimtos progos, o štai dar pažiūrėjus filmą „Food Inc.“, visgi nusprendžiau nebetylėti ir patrimituoti. Taigi nuo ko čia pradėti? Gal nuo to, kad prieš kelias savaites nusipirkau labai pigų jogurtą, kurio skonis buvo lyg ir lydytų lašinių su šlakeliu žemuoginių kvepalų ir rausvų dažų – valgiau susiraukęs, kambariokas žvairavo į mane, suprask, „pilna subinė, todėl ir raukaisi“. Suprask – sveika ir skanu, todėl nesiraukyk. Nagi negali skanus ir sveikas maistas kainuoti centus, o pasirodo, ten bene sumūryti šeši konservantai, visokios rūgščių atmainos ir taip gražiai prirašyta: „gali pasitaikyti sojos ir bla bla pėdsakų“. Nuo kada jogurte ir kitame sveikame ir gerame maiste, anot antraštės, paliekamai PĖDSAKAI? Na, taip stiliaus klaida, bet mes ne kvaili, suprantame apie ką, bet jogurte pasirodo esą visko ko tik yra mūsų margame pasaulyje išskyrus paties jogurto. Tas pats ir apie kitą nesveiką, bet skanų maistą – pepsi, bigmekai, traškučiai ir t.t. Nežinau, ar iš skurdo, ar šiaip valios įgytomis pastangomis, nuo Naujųjų metų atsisakiau tokio skanėsto – bulvių traškučių. Dar gerai pagalvojus Lietuvos maisto rinka yra gan normali, o štai JAV, ten jei negyveni kaime ir esi vidutinis miestietis, tai turi pastipti nuo maisto per pirmąsias tris dienas. Jau nekalbu apie mėsą ir jos industrinę pramonę. Pasibaisėjau, kaip amerikiečiai skerdžia karvutes ir kiaules. Įsivaizduokite šių dienų lagerius, kuriuose kali jau vos išsiritę viščiukai, kurie gyvena vos 49 dienas ir užauga žymiai didesni, nei normalios vištos per tris mėnesius, tai jūs įsivaizduojate, beveik kas du mėnesius po vieną vištų kartą! Bet ir tos pačios vištos nepaprastos, na, nesupermenės gi, bet tai tiek pakeisti genų, kad jos užaugina mėsą t.y. krūtinėles tris kartus didesnes nei paprasta mūsų kaimo višta! Reikėtų jum pamatyti tų vištų gyvenimą! Tupi šikinyke, dvokia, vos vaikšto, gyvenime sparnų neišskleidžia dėl vietos stokos, žolės nelesa, net dienos šviesos taip ir nepamato per savo trumpą gyvenimą, nuo didelio ir greitai augančio svorio vištos ten dūsta, kaulai neatlaiko augančios masės, paukštis nuolat kankinamas skausmo, kvėpavimo bėdų. Kasryt fermerė surenka nustipusias nuo kankynių vištas ir toliau visokiais pesticidais lesina gyvuosius. Po to jas tokias smirdinčias sugaudo ir tada į skerdyklą, o dar po to su milijoninėm bakterijom į marketus. Taip, gi skani mėsa, be kaulų, sultinga, didelės porcijos. Bet nesveika, užkrėsta bakterijų, mėsos ląstelių sandara pakitusi dėl nesveikų vištos gyvenimo sąlygų, pašaro, o ir žinote, kad maistas turi savo bionergetiką, aurą, kaip manote kaip mus paveikia kankinio gyvūno mėsa? Kaip paveikia mūsų mintis? Mąstymą? Patį organizmą ir dvasią? Tą patį galima pasakyti ir apie jautieną, karvės ten šeriamos ne žole, jos žolės niekada nematė, ėda modifikuotų kukurūzų pašarą, nuo kurio užsikrečia „Koliu“ t.y. tokia mutacija, kada kinta vidaus organai dėl modifikuotų produktų, vadinasi, jei kinta gyvulio ląsteliena, tai kinta ir mūsų organai dėl modifikuotų produktų, amerikiečių per dešimt metų tiek padidėjo sergančiu diabetu, kad ligoninės masiškai perpildytos ir viskas dėl maisto! Filme galiausiai parodoma moteris, kuriai mirė berniukas suvalgęs mėsainį, nes jis užsikrėtė „Koliu“, jam pradėjo irti inkstai ir kiti organai. Jis mirė per 12 dienų. Jau seniai valgydamas mėsą galvoju, ką valgau, ta prasme, kas ta mėsa buvo prieš tai, ką ji jautė, kaip gyveno. Filme parodyta totali nepagarba gyvūnui, jau nuo pat mažens į gyvuliuką žiūrima kaip į mėsainį, jis mušamas, spardomas, o kai kurie kadrai net pašiurpino, kaip suluošinta karvė, išsukinėtom kojom stumiame buldozeriu ir varoma į skerdyklą. Vaizdelis ne iš gerųjų, mėsa ir gyvūnas nieko nesiskiria, o dar sako, kad amerikiečiai gina gyvūnų teises, siaubas ten, o ne teisės. Mūsų senoliai šnekindavo gyvūnus, juos maitindavo ir, ačiū Dievui, taip tebedaroma su gyvūnai, juos glosto, veda į ganyklas, žiūri pagarbiai, nori, kad gyvūnas būtų sveikas ir laimingas. Net kiaulės paskerdimas kaime yra šventė, šeimos įvykis, kada šeima gali prasimaitinti, būna dėkingi savo triūsui ir gyvūnui, o štai skerdyklose, na, nemoku aš apsakyti, tiesiog viskas yra faršas, nesvarbu, kad tu dar gyvas ir tai drimba iš snukio seilės. Štai tokia mėsytė – skani ir sultinga yra pristatoma. O kad ten jų niekas neplauna, kailis nudiriamas su mėšlais, užkrėsta mėsa keliauja į mėsmalę užpilant šiek tiek amoniako, kad primuštų bakterijas ir pirmyn į parduotuvę. Ir visa tai pradėjo vykti nuo 1939 metų, kai atsirado greitasis maistas, jis reikalavo žemų kainų, na, ir pigių žaliavų. Dabar šios firmos yra užvaldžiusios didžiąją mėsos rinką ir ne tik rinką! Jie masiškai modifikuoja produktus, kovoja teismuose už tai, kad žmonės nematytų ir nebūtų rodomos maisto sudėties etiketės. Kitaip sakant, valgykit valgykit, kol pastipsit. Ten natūrali salotų gūžė kainuoja brangiau nei bigmeko komplektas, o žmonės, didžioji dauguma, kurie negali įpirkti, renkasi būtent šituos produktus, nuo kurių suserga pačiomis įvairiausiomis ligomis, kai kurie ir miršta. Lietuvoje šis maistas nėra pigus, dėl to, kad importuotas, bet jis vertas centus, bet kai pagalvoji, koks buvo jo kelias, tai net baisu pasidaro. Aišku, Amerikoje esti ir fermerių, kurie stengiasi auginti savo natūralią kultūrą, bet jie nepajėgūs prasimušti į rinką. Juolab, kad ten esti tokia organizacija, kuri dar ir tyčia atima iš fermerių visą derlių, nes pasirodo yra „kažkas“ nelegalu, kas natūralu, ir bet kas gali telefonu išskųsti, kad tu jiems neparduodi žaliavos, ta kompanija atvažiuoja „supakuoja“ tave ir tavo derlių, o po to reikalauja, kad išpirktum sėklas – kultūrą iš naujo, aišku, sėklos jau būna modifikuotos (pakeistos), kurios keičia mūsų vidaus organus į blogąją pusę. Bet, ačiū dievuliui, kad pasipriešinimas šitai invazijai tik didėja, nors yra didelė baimė kalbėti prieš maisto rinkos magnatus, nes jie kiekviename žingsnyje apsikarstę advokatais, kuriems gerai moka, tiesiog jie gali paduoti tave į teismą vien dėl to, kad tiesiog parodyti, kad jie tai gali padaryti. Net neabejoju, kad filmas „Food inc.“ bylinėsis iki kraujo, bet jis jau rinkoje, žmonės jau turi galimybę protestuoti ir keistis. Lietuvoje sava rinka yra kur kas geresnė, čia įstatymai sukurti taip, kad modifikuotais produktais nespekuliuosi, etiketės tai turi nurodyti, bet tai žinot, kai kišenėj keli litai, imi kas pigiausia, kad prasimaitintum savo sveikatos sąskaita. O tie modifikuoti produktai, jie visur, bent Amerikoje patenka: į traškučius, į mėsainius, į baterijas, vaistų piliules, langų ploviklius, žodžiu, visur esama jų koncentratų dėl savo pigios paklausos, jų tiesiog užauginamas perteklius. Kol kas pas mus situacija geresnė, mes dar gauname natūralios duonos, pieno, daržovių, bet patys ūkininkai jau perka chemikalus ir purškia, ir keičia augalų struktūrą, jį didina, bet potencialiai nuodija kartu su mūsų sveikata. Todėl bet koks produktas, kad ir su konservantu, jau yra iš dalies ne koks, kenksmingas. O reklamomis nepasitikėkite, jos gali ant tiek sugadinto produkto, kad net pats velnias pragare į smalą nepiltų, užrašyti „natural“. Kartais tikrai geriau eiti į turgelius ir pirkti iš diedukų ir bobučių parupusias morkytes, nei storas nupenėtas pesticidais dešrines morkas. Kas žino, jeigu ir toliau nestabdysime tos bangos, tų pigių kenksmingų produktų potvynio, tai pasitvirtins tos prognozės, diabetu sirgs kas antras trečiosios šalies gyventojas, iš geresniųjų šalių – kas trečias, su maistu keičiasi mūsų organų sandara ir tai, kas pakito per pastaruosius 30 metų, toli gražu, mielieji, nedžiugina. O jūs žiūrite, ką dedate į burną? Kartais užsimerki, ir pasakai: ai, velniai nematė, bent jau skanu, bet tai iš dalies yra pritarimas tai nesveikai rinkai. O ką daryti, jei ta rinka įsūdė mane į tokią padėtį, kada pagal savo kišenę neturi galimybės nusipirkti geresnio maisto?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios dulkės" / "Saujelė pelenų" / "Little Ashes"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie dar vieną filmą „Mažosios dulkės“ (Little ashes). Filmas – biografija, na, nevisai biografija, kadangi, manau, kad daugelis dalykų be jokios abejonės yra interpretacija ir režisierių kūrybos vaisius. Šis filmas apie du istorinius Ispanijos asmenis, tai dailininką Salvadorą Dali ir poetą Federiką Garsiją Lorką. Kas keisčiausia šiame filme sutikau visų paauglių dievaitį, aktorių Robertą Patisoną, kuris atliko, sakyčiau, tikrai neeilinį vaidmenį – Salvadorą Dali. Galbūt nedaug kas ir žino, jog šiam aktoriui buvo pavesta sukurti gan stiprų vaidmenį, už kurį jis gavo nemažai nominacijų. Ši istorija prasideda Ispanijoje, kai susitinka du menininkai – Lorka ir Dali. Na, pasakysiu tiesiai šviesiai, šis filmas yra apie šių dviejų menininkų meilę ir draugystę. Filmas kurtas tam, kad kalbėtų homoseksualizmo tema, nors properšom parodama ir menininkų gyvenimas, asmenybių skirtybės. Nesitikėjau, kad Patisonui pavyks sukurti stiprų vaidmenį, bet tenka pripažinti, kad vaidmuo išties nesilpnas. Filmas labai gražus, poetiškas, jautrus, romantiškas, vietomis teatrališkas ir hiper meniškas, todėl mano nuomone, aplenkia tikrovę, kuri iš tikrųjų buvo tarp Dali ir Lorkos. Nepaisant to, manau, kad teatrališkumas visai tinka šiam filmui, sukuria neblogą dvasią, norisi žiūrėti tiek vidinę veikėjų dramą, tiek išorinę. Galbūt labiau pasigedau Salvadoro Dali beprotybės, juk šis dailininkas buvo tikras išsišokėlis, beprotis, gal tik filmo pabaigoje tai labiau atsiskleidė, kai šis neteko savo mylimojo, kadangi jį sušaudė už homoseksualizmo propagavimą ir liberalines, tautines idėjas. Šiame filme taip pat atsispindi ir sudėtingas Ispanijos politinis laikotarpis, į valdžią ateina Frankas ir Ispanija tampa pusiau fašistinė, kaip jau sakiau, Lorka dėl to labai nukenčia. Filme nemažai romantikos, aplinkinių suvokimas, sąmojis ir siauro mentaliteto laužymo pratybos, kurios vėl prabyla apie tą patį, ką aš kalbu jau nebe pirmame straipsnyje – apie žmogaus prigimties teises būti tokiu, kokiu norisi būti, niekam nekenkiant ir nieko nesmerkiant. Labai patiko Lorkos asmenybė, kuri pirmoji suprato, kad valdžia, religija ir visos kitos dominuojančiosios substancijos, kurios primeta savo ideologiją, tėra tik pančiai, pasiekti totalią žmogaus individualią laisvę. Lorka daug kalbėjo apie tai savo susirinkimuose ir žmonės iš tikrųjų noriai klausėsi, nors buvo ir opozicijų, kaip ir šiais laikais. Salvadoro Dali portretas man nelabai patiko, aristokratiškas, mėgstantis šokiruoti ne pačiu geriausiu būdu, dėl to dar kai kurių tyčia pašiepiamai vadinamas „genijumi“, kur kas įdomesnis Dali buvo jaunystėje, kai susipažino su Lorka – drovus, nerangus ir šiek tiek juokingas. Nemokėjimas peržengti save, nustatytų visuomenės ribų, sakyčiau, Dali privertė susikurti kitokį savo įvaizdį, stiprų ir išraiškingą, bet jo viduje kaip ir Lorkos sieloje visada atsispindės tas pats dalykas – baimė būti atstumtam, baimė būti nemylimu, negeru, menkaverčiu. Filmas išties geras, kelia daugybę minčių, žavi aktorių vaidyba, todėl labai nesutinku su komentarais, kurie teigia, kad vaidinti tokias šlykštybes yra aktoriui negarbė, sakyčiau, garbė ir dar kokia garbė, kadangi stoti į silpnąją poziciją ir ginti tuos, kurie iš dalies negali apsiginti, mano akimis, yra kilnu ir tauru. Filmas poetiškas, joje skamba ispaniška dvasia, vietomis Lorkos posmai. Poezija ir muzika tarsi du česnako skiltelės, abrikoso žiedlapiai kaukolės dubenyje grojant gitarai. Ir iš tikrųjų po tokio filmo, norisi tikėti, kad Lorka ir Dali kažkur toli nuskriejo tarp kaitrios Ispanijos, tarp migruojančių čigonų, valstiečių, javų ir visų klajoklių, man tai žavu, „veža“ tas žemasis sluoksnis, kuriame ir gimė šie du genijai. Filmas sukurtas tikrais faktais, iš tikrųjų tik jau daug metų praėjus po Lorkos mirties, Dali prakalbo apie jų buvusius santykius, todėl šių asmenybių dėka ir gimė filmas „Mažosios dulkės“.

Jūsų Maištinga Siela