Pragaras žemėje: Šiaurės Korėjos gulagas

Nežinau kaip jums, mielieji, tačiau kai paskaitai, kas dedasi pasaulyje, pagalvoji, kad esi dar saugus ir toje nualintoje Lietuvoje. Kažin ar mūsų pačių istorijoje buvo toks pragaras, kuris vyksta Šiaurės Korėjoje, tiesiog pridedu vieno straipsnio gaires:

Priverstinis darbas „perauklėjimo stovyklose“, badas, kankinimas, priverstiniai abortai, kūdikių žudymas ir viešos „tėvynės priešų“ egzekucijos – totalitarinio Šiaurės Korėjos režimo sukurtų gulagų kasdienybė. Įvertinti tikrąją padėtį uždaroje komunistinėje valstybėje nėra paprasta, dalį jos atskleidžia pabėgėlių pasakojamos istorijos.

Mirties fabrikas

Prieš penkerius metus iš lagerio pragaro pabėgęs Shin Dong-hyuk balandžio 7 d. vykusiame Europos Parlamento (EP) Žmogaus teisių pakomitečio posėdyje europarlamentarams priminė Š. Korėjos režimo naudojamus metodus.

Izoliuotoje totalitarinėje šalyje atsakomybė už „kenkėjišką veiklą“ tenka trims kartoms – lageryje visą gyvenimą tenka praleisti ne tik „tautos priešų“ tėvams, bet ir dar negimusiems vaikams. Darbo lageryje gimęs Shin Dong-hyuk iš šios vergijos pabėgo būdamas 22-erių. Pasak jo, badaujantys darbo stovyklose alinami žmonės kankinami, prievartaujami, rengiamos viešos egzekucijos, rašo EP.

Žmogaus teisių pakomitečio pirmininkė Heidi Hautala teigia, kad Š. Korėjos darbo stovyklose gyvybių neteko apie milijoną korėjiečių.
Ginklas pirmiau žmonių

„Režimas pabėgėlius iš darbo stovyklų vaizduoja kaip žmogiškas šiukšles. Nesame tokie – pabėgome, nes buvome marinami badu ir ieškojome laisvės“, – kalbėjo Shin Dong-hyuk.
Susitikime kalbėjusi Ana Gomes, apgailestavo, jog šnekant apie Š. Korėją dažniausiai susimąstoma apie branduolinį ginklą, o ne žmogaus teisių pažeidimus. Specialusis JAV pasiuntinys Šiaurės Korėjai Robert R. King pabrėžė, kad ši šalis visuomet yra baisiausių žmogaus teisių pažeidėjų sąrašo viršuje.

Nevyriausybinės organizacijos „Liberty in North Korea“ atstovė Hannah Song priminė, jog Pasaulio maisto programos duomenimis, pernai pagalbos maisto produktais reikėjo apie 40 proc. iš 23 mln. šiaurės korėjiečių.
Režimo griūties belaukiant

Ieškant išeičių, kaip gerinti gyventojų padėtį nuskambėjo pasiūlymai kurti Jungtinių Tautų komisiją nusikaltimams prieš žmoniją tirti. ES raginama suformuoti bendrą poziciją Š. Korėjos atžvilgiu ir plėsti dialogo su šia šalimi galimybes.

EP narys László Tőkés pabrėžė, kad ES šia kryptimi judėti į priekį gali tik bendradarbiaudama su JAV ir kitomis partnerėmis visame pasaulyje.

EP nariai Š. Korėjoje turėtų lankytis birželį.

Knyga: Federico Moccia "Trys metrai virš dangaus"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti italų rašytojo Federico Moccia knygą „Trys metrai virš dangaus“ (Tre metri sopra il cielo). Pagal šią knygą jau spėtas sukurti ir filmas, ir knygos tęsinys, ir tęsinio filmas. Kaip jau pastebėjau „Trys metrai virš dangaus“ Lietuvoje jau tapo mažyčiu bestseleriu, jaunosios knygų maniakės negali atsiplėšti nuo šios knygos, iš komentarų eina suprasti, kad knyga perskaityta ir ne vieną ir ne du kartus. Nenustebčiau, jei ji taptų ir jaunimo Biblija, ypač mergaičių, kurios taip ilgai svajoja apie tyrą ir gražią meilę. Nežinau koks „biesas“ man suteikė jėgų pabaigti skaityti šią knygą, nes pirmuosius 50 knygos puslapių labai abejojau knygos stiprumu, kadangi stilius atrodė super sausas, beveik jokių meninių priemonių, išskyrus keli pasikartojantys italų jaunimo žargonai, jau norėjau užsipulti knygos vertėją, bet po to supratau, kad tai tikrai ne jos klaida, kadangi knyga ir turi būti tokia apysausė, sakiniai trumpi, logiški ir aiškūs kaip du kart du. Pasirodo tai pats autorius Moccia yra užaugęs tarp režisūros pasaulio ir jam artimiausias žanras besąs scenarijus, todėl visai nenuostabu, kad knyga egzaltuota literatūrinėje plotmėje, tačiau siužetas yra gal aštrus, aktualus ir prikaustantis dėmesį, štai kodėl jaunimą ši knyga taip ir prikausto prie puslapių. Be to, laikui bėgant tas sausas stilius įgauna ir savų privalumų, kadangi su siužetu pritampa ir pats skaitytojas, kuris pagauna impulsą sekti herojų išgyvenimus ir naujus įvykius, kurių čia labai gausu.

Galima sakyti, kad knygos nemečiau skaityti iš pradžių vien dėl pakantumo, na, juk negali būti knyga niekam tikusi ir dar populiari. Tik užvertęs paskutinį puslapį, pagalvojau, kad galbūt ir buvo verta viską perskaityti, kad dar kartą įsitikinčiau šventa taisykle, kad niekada nebūna vien tik blogų knygų, juose visada slypi kažkas tokio, kas yra pusėtina arba pozityvu. „Trys metrai virš dangaus“ orientuojasi būtent į jauną skaitytoją, todėl ir jo tekstas ir struktūra turi būti prieinami būtent jaunam žmogui, na kaip tu sudominsi jaunimą, jei ne paprastumu, aktualumu ir lengvumu. Niekas nedrįs tikriausiai ginčytis, kad knygos tekstas tirpte tirpsta akyse, o puslapiai lengvai verčiasi tik į priekį. Knyga skirta pačiam žmogiškiausiam dalykui – malonumui ir poilsiui. Manau, knyga patiks visiems, kuriems patinka „Saulėlydis“ ir panašios sukomercintos knygos. Net neabejoju, kad geriau skaityti tai, negu apskritai nieko neskaityti, galiausiai jaunam skaitytojui reikia pirmiausia ir patirti skaitymo malonumą, kad galėtų labiau gilintis į literatūros pasaulį, ieškoti dar neatrastų formų ir saviraiškos, todėl sakau, kad tokiems pradedantiesiems „Trys metrai virš dangaus“ bus puiki knyga, su kuria patirsite tikrą skaitytojo „kaifą“. Knyga jausminga, įtraukianti. Tai pasakojimas tarsi šiuolaikinės Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, taip ir skelbia anotacija. Pagrindiniai herojai du jaunuoliai: Babi ir Stepas, visiškos priešingybės, todėl jų kelionė į meilę patyria nuostabių jaudinančių kuriozų. Šiek tiek banaloka, primena muilo operą, bet maloniam skaitymui visai neblogai. Anekdotinės situacijos išblaško ir nuteikia linksmam skaitymui.

Tėvų ir veikų konfliktai, jų sugretinimas, panašumai ir skirtumai, galiausiai atskleidžiamos ir socialinės nelygybės problematika, bet labiausiai aukštinama meilė, ta žmogaus būsena, kai pasijauti tarsi paukštis, trys metrai virš dangaus, kai gali daug daugiau nei leidžiama žmogui. Knyga išties apie tai, kad meilė mus geba keisti ir daryti geresniais, bet ši knyga nenuvylė bent vienu tikrai užtikrintu dalyku – pabaiga, ji laiminga, bet savaip, užtai bravo Federico Moccia. Pabaigoje žmogus įgauna didžiausią suvokimą, kad prarasto laiko neskaičiuojama, kad niekada nevėlu keistis ir kad svarbiausia, jog gyvenime nutiko kažkas tokio, kas duoda peno pačiam herojui, suvokimą, pažinumo emocinėje plotmėje. Lankstūs ir gausūs knygos dialogai, mažai aprašymų, tai tikras garantas ir pasisekimas tarp jaunų žmonių, kuriem iki gyvo kaulo įgriso detalūs aprašymai, literatūra pagal mokyklinę programą. Tai knyga apie jaunų žmonių gyvenimą, kurie norėtų kelti savo sparnus, bet kartu dar kaip kanarėlės yra priklausomi nuo tėvų lesalo. Maištinga ir teisinga knyga, savotiškai nieko nemoralizuojanti, bet atskleidžianti ir parodanti tikrąsias jauno žmogaus vertybes: laisvę ir meilę, meilę, meilę, meilę, meilę, meilę.....

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maldos už Bobį"

Sveiki mielieji, dabar jau taip nutiko, kad iš vieno draugo gavau keliolika filmų homoseksualų tematika, nutariau nespjauti į tai ir priimti kaip gerą iššūkį ir visus peržiūrėti, kad galiausiai dar kartą įsitikinčiau, kad kovoju tinkama linkme. Filmai pasirodo visi besą anglų kalba, todėl ir žiūrėjimas kartu tampa kalbos mokymasis, bet ką padarysi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sako, filmai gali išvesti visiškai iš realybės pojūčio ir net sumaišyti protą, bet aš tikiu, kad tvirtai stovintis žmogus ant dar tvirtesnės žemės neleis savo gyvenimo paversti filmu, kad ir kaip gundančiai tai atrodytų. Taigi nieko nelaukdamas pristatysiu pirmąjį matytą filmą, kuris vadinasi „Maldos už Bobį“ (Prayers for Bobby). Ką aš galiu pasakyti? Filmą žiūrėjau ne vienas, tačiau tiek mano, tiek aplinkinių akys sudrėko iš susijaudinimo. Tai tikrai jautrus ir aktualus filmas, kuris man priminė prieš keletą metų Skalvijoje rodytą prieštaringą dokumentiką „Nes to mus moko Biblija“, apie Biblijos atliekamą gynybinę funkciją kovoti su tau nepatinkančiu pasauliu. Ten buvo nepaprasta, autentiška dokumentika, po kurios visa salė tiesiog raudote raudojo. Tai „Maldos už Bobį“ iš dalies priminė tą dokumentinį filmą, nes šiame filme vėl susiduriama su Biblijos fanatizmu. Biblija vėl suvokiama kaip tikrojo Dievo žodis, o ne kaip senovės žmonių sąmoningas traktatas, nebeatitinkantis šių dienų funkcionavimo. Siužetas gan paprastas: darnioje šeimoje staiga jaunas vaikinukas ima jaustis kitoks, jaučia, kad su juo kažkas negerai. Galiausiai jis prisipažįsta broliui apie savo polinkį į vaikinus, šis, aišku, viską pasako tėvams ir šie kaip įmanydami imasi gydimo. Daro viską linkėdami Bobiui gero, kiša į akis Bibliją, verčia jį nuolatos kompleksuoti, kol galiausiai Bobis pasijaučia tarsi dar labiau atskirtas nuo šeimos ir viso likusio pasaulio. Motinos pastangos gydant buvo didžiausios, ji kone fanatiškai persekiojo sūnų, piršo jam merginas, šventuosius raštus, bet Bobiui labiausiai reikėjo tėvų palaikymo susitaikant su savo prigimtimi. Galiausiai nutinka taip, kad Bobis susiranda bendramintį ir su juo įvyksta tai, kas ir turi įvykti, tačiau motinos priespauda priveda prie to, kad jis nušoka nuo tilto. Noriu paminėti, kad šis filmas kaip ir dauguma šios tematikos filmų yra statomi pagal tikrus faktus ir tikras istorijas. Kaip jau supratote, ši istorija yra įvykusi realiai, bet viskas tuo nesibaigia. Po Bobio mirties, motina dar ilgai blaškosi ir kamuojasi mintimis apie tai, ar sūnus kartais už savo nuodėmę nesivaduoja pragare. Galiausiai ji ima lankytis bažnyčioje, gėjų organizacijose, rinkti medžiagą, lyginti, kol galiausiai skausmingai prasiveria akys, kad iki tol ji sūnui buvo žiauri persekiotoja. Nepaisant praeities klaidų, ji tampa aktyvi kovotoja už gėjų ir lesbiečių teises. Galbūt jau ir po Bobio mirties, bet juk niekada nevėlu mokytis ir daryti gerus darbus. Filmas superinis, manau, neprošal pažiūrėti kokiam Petrui Gražuliui ir visai Lietuvos šutvei, kuri dedasi nacionalistais, homofobais, engėjais ir savo rato dievaičiais. Galbūt filmas pritemtas iki per didelio dramatizmo, tačiau filmo specifika ir yra sugraudinti, sukrėsti žiūrovą pačiais natūraliausiais būdais – pavaizduojant realųjį gyvenimą. Siūlau visiems pažiūrėti šį filmą, kas netingi, kaip neblogą iššūkį, kad galiausiai įsitikintume, kad geri ir blogi dalykai nėra vien tik tai, ką vaikystėje kalbėjo tėvelis ir mamytė. Filmas taip pat patiks ir tiems, kuriems nors kiek patiko „Kuprotas kalnas“ ar „Milk“.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Chordana Gonsales Krus-Jonkus

Sveiki mielieji, visai atsitiktinai, naršydamas po interneto vandenynus, aptikau vienos idomios moters interviu, pamaniau, kad apie tokį, sakyčiau, nuostabų pavyzdį, derėtų ir Jums pristatyti, pasimokyti, o gal tik šiaip pasižavėti ir pasidžiaugti:

Chordana Gonsales Krus-Jonkus (45 m.) iš Kosta Rikos sutiko savo vyrą Dalių Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas), ten abu studijavo filosofiją. Pora kartu 23-ejus metus: dukra Vytautė - studentė, jaunėlis Matijas - ketvirtokas. "Čia mane jau laiko netipiška lietuve", - juokiasi Chordana. Ją išduoda juodos kaip anglis akys, temperamentas ir lietuviams nebūdingas tiesumas.

Dukra augo laisvoje atmosferoje

"Susitikome nepoetiškai - valgykloje šalia bendrabučio. Abu buvome alkani (juokiasi)... Ne, nėjau iš proto dėl mėlynakių šiauriečių. Peterburgo universitetas - tikras tautų katilas, bet toks, matyt, mano likimas. O lietuvis lietuviui nelygu. Dalius toks rimtas, mąslus... Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tapome draugais, jie esam iki šiol. Buvau tik vidurinę baigusi, bet apie Lietuvą žinojau nemažai. Tai didelės tautos nepažįsta mažų, o mažos viena apie kitą žino. Be to, Kosta Rika gali didžiuotis mokyklomis ir švietimo sistema, lėšų jai negaili. Mano šalyje nėra kariuomenės, bet valdžia visada pabrėžia: „Mūsų kariuomenė - mokytojai." Lietuvos politikams yra ko pasimokyti.
Netrukus supratau: šalia šito žmogaus norėčiau pasenti. Tik kai esi jauna, suvoki tai kitaip: šalia Daliaus jaučiausi saugi. Buvome kursiokai, abu traukė filosofija, mėgdavome apie ją diskutuoti, tik ginčų pabaiga siutindavo: „O dabar, Chordanita, einame ruošti vakarienės..."
Dalius kažkuo panašus į mano tėtį - toks pat draugiškas, mokantis suburti. Nors dirbo inžinieriumi, mėgo filosofuoti, buvo apsiskaitęs. Tai, matyt, ir paskatino mane mokytis svetur. Šešiolikos, aš atsidūriau Maskvoje - toli nuo mamos, seserų, jaunėlio brolio. Tačiau Rusijos sostinė, ten metus mokiausi rusų kalbos, nepatiko, ketinau net grįžti namo, tačiau prieš tai susigundžiau pamatyti Leningradą. Ir - basta!..
Kuklios studentiškos jungtuvės vyko Peterburgo merijoje per patį žiemos sesijos įkarštį. Fotografas visaip stengėsi paslėpti pūpsantį mano pilvą, o man juokinga buvo: teku juk ne iš reikalo! O povestuvinė kelionė? Ją atidėjome, vietoj baliaus - egzaminas. Bažnyčioje susituokėme daug vėliau - Lietuvoje, jau gerokai „apzulinę" vienas kito kampus.
Kai pastojau, nė neabejojau, kad gimdysiu, nors mokytis buvo nelengva, o sąlygos kūdikiui auginti mūsų bendrabutyje - apgailėtinos. Vystyklai džiūsta kambary, po jais - stirtos knygų, bendra virtuvė okupuota tarakonų. Užtat Vytautė (vardą dukrytei išrinkau pati!) turėjo nuostabią auklę - afrikietį aspirantą. Mūsų kaimynas buvo kaip reta protingas ir puikios širdies. Vytautė augo neįtikėtinai laisvoje atmosferoje, apsupta visų rasių ir tautybių žmonių, uodė visų virtuvių kvapus... Gal todėl užaugo tokia geranoriška ir tolerantiška. Užsispyriau išsiversti be akademinių - nenorėjau nuo Daliaus atsilikti, tad paskaitas lankydavome pakaitom, mokydavomės iš vienas kito konspektų. Tik jau paaugusią Vytautę nuvežiau į gimtinę pas mamą. Peterburgo klimatas mažylei - žiaurus, o geresnio už Kosta Rikos, "auksinio kranto", nerasite. Man pačiai svetur labiausiai trūko saulės, tropinių vaisių kvapo, ką ir kalbėti apie tėvų šeimą.

Lietuvėms trūksta solidarumo

Ar trūksta saulės Lietuvoje?.. (Sunkiai atsidūsta.) Lietuvoje trūksta geranoriškų žmonių. Ir dabar artimiausios mano draugės - kitatautės. Neįsižeiskite, bet lietuvės nėra labai draugiškos, solidarios: vis konkuruoja, kuri kurią... Gal pasakysite dėl ko? Ispanės, net skandinavės šiltesnės už lietuves. Kai buvau jauna, moterys žiūrėjo į mane kreivai - kad tik nenugvelbčiau jų vyrukų. Tik dabar reikalai pagerėjo - įsitikino, jog nebekeliu grėsmės. Studentėms vis pabrėžiu moterų seserystės svarbą. Lietuvės nebūtų tokios pavydžios, jei labiau pasitikėtų savimi, juk pavydas graužia iš nepasitikėjimo. Jos rengiasi stilingiau ir madingiau, labiau rūpinasi išvaizda nei mano gimtinės moterys. Tarsiu tiesiai: lietuvės nėra tokios seksualios, kaip atrodo. Jų drabužiai rėkia: seksas, seksas! Bet lovoje jos nėra karštos, iniciatyvios.
Mūsų santykiai? Iškart buvo įvesta demokratija ( juokiasi)! Be kraujo to nebūna. Ne visada meilė lygi, vienoda. Kartais karštesnė už ją neapykanta. Galvoji net apie skyrybas, bet netikėtai atsiranda antras vaikas, ir vėl esi kupina meilės... Pasakyčiau taip: ne svetimšalei sudėtinga sugyventi su kitataučiu, o moteriai su vyru. Be kompromisų nieko neišeis. Vieną kartą tu nusileidi, kitąkart - jis. Kai baigėme studijas, nusileido Dalius - išvykome į Kosta Riką. Man buvo gerai: iškart susiradau darbą, tačiau Dalius, nors turėjo raudoną diplomą ir puikiai kalbėjo ispaniškai, nepritapo, džiūvo akyse. Jo širdis liko gimtinėje, o kai ši atgavo nepriklausomybę, neberado sau vietos: "Tu man žadėjai: kai Lietuva taps laisva, grįšime į mano šalį!" Grįžome. Negaliu pasakyti, jog nesisekė, tačiau ir lengva nebuvo. Ne dėl tautinių skirtumų. Ir Lietuva, ir Kosta Rika - katalikiškos šalys, o religija kultūrai daro didelę įtaką. Arabei dėl lietuvio tektų labiau aukotis.
Atvykę pasidalijome vaidmenis: Dalius "stums" mokslą, o aš kalsiu pinigus. Sutikau, nors vyro pozicijos: "Tau reikia pinigų, tu ir sukis, o aš filosofija gyvas"... nepriėmiau. Pykdavau, juk ir aš galėjau nepakišti savo diplomo po sąskaitomis faktūromis, bardavausi: "Kas skaitys tuos tavo straipsnius!", bet sukdavausi.

Už matriarchatą!

Tačiau atėjo ir mano metas: vyras - solidus filosofas (Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėjas - aut. past.), o aš - jauna, mano mokslai tik prasideda! Dėstau ispanų kalbą Vilniaus universitete, mokausi norvegų. Ne, man negana ispanų, rusų, anglų, prancūzų, italų. Nauja kalba - dar vienas atplėštas langas: daugiau gaivaus oro!
Labai jauna buvau atkirsta nuo savo šeimos, šalies, šaknų, bet ir nesiblaškiau: vos kas, skrendu pas mamą! Artimos draugės šalia neturėjau. Norėjau net tapti psichoterapeute, padėti svetimšaliams čia adaptuotis. Na, psichoterapija galbūt užsiims mano dukra (Vilniaus universitete studijuoja psichologiją), o man tiesiog patinka padėti kitiems. Kaip? Dalijuosi patirtim, moku išklausyti. Apskritas mūsų virtuvės stalas - įvairių žmonių traukos centras.
Kas padeda man nepalūžti? Resilencia. Nežinau lietuviško atitikmens: tai gebėjimas atsigauti po krizės, atkurti dvasines jėgas. Man resilencios įrankis yra meditacija. To mane mokė dzen meistras iš JAV. Pirma tikiesi, kad tau padės dzenbudistų bendruomenė, tačiau meditacija - labai vienišas kelias. Taip, negeriu, nevalgau mėsos, medituoju. Todėl ne visada pateisinu draugų lūkesčius - tie įpratę matyti mane linksmą, vaišingą, su kepsniais ir vynu.
Anyta? Dabar santykius su ja vertinu nebe taip emocionaliai. Antrąja vieta nesitenkinau, bet ir konkuruoti nemėginau. Taip, anytos čia pernelyg braunasi į jaunų šeimų gyvenimą, bet ne tik lietuviams mama yra pirmoji moteris. Ir italui, ispanui... Yra jūsų šalyje matriarchato... Ir tai gražu, ar ne? Aš - už moteris! (Kvatoja.)
Koks vyro bruožas vis dar nervina? Kad bet kur išmėto savo kojines. Bet tai vyrų tautos bruožas, neturi jo nebent tie, kurie vaikšto basi. Su savo studentais juokais nustačiau, kad lietuvių vyrų esama dviejų tipų: nugalėtojai ir nuobodos. Nugalėtojas: "Viską galiu, viską žinau ir moku!" Nuoboda: "Man tai nerūpi, vienodai šviečia..." Dalius? Jis - vidurio vyras: žino, kad negali visur pirmauti. Štai modeliu tapti nesiveržia. Gal tai ir mano nuopelnas (gudriai šypsosi pjaustydama baklažaną, mat kalbamės virtuvėje).

Santuoka - nuo stotelės iki kitos

Lietuvių vyrų trūkumas? Be reikalo išdidūs, gali net sakyt - pasipūtę. Tas išdidumas trukdo rasti kompromisą, kenkia patiems. Prisimenu, stovykloje savo auklėtinius apdalijau kramtomąja guma, gavo visi, išskyrus vieną berniuką - jo nebuvo šalia. Tylėjo įsiskaudinęs, bet pats nepriėjo ir nepaprašė. Turėjau pati jį susirasti, guosti... Ar lietuvių vyrai taip nesielgia ir suaugę?
Negaliu skųstis savo vyru. Lietuviai patikimi, ištikimi. Tik linkę slėpti, kaupti problemas, o juk dialogas labai padėtų. Kodėl vyrai mano, kad visada privalo būti stiprūs? Macho prisižiūrėjau Meksikoje, ten vykdavau atostogų pas gimines.
Kaip auklėjame dešimtmetį Matiją? Dalius kerta autoritetu, o aš leidžiu rinktis. Todėl sūnus toks geras - labiau manęs klauso (šypteli gudriai).
Nesakau sau: "Ek, geriau būčiau ištekėjusi už kostarikiečio"? Pasvajoju: „Būtų vokietis - tvarkingas, taupus... Arba prancūzas - toks mielas: gėlės, gražūs žodžiai, tegu ir sumeluoti..." Mano pirmoji meilė - prancūzas, žinau, kas yra galantiškumas, dovanos. Lietuviai nėra lovelasai. Kalba nedaug, taiko iškart į dešimtuką.
Ką esu gavusi iš Daliaus dovanų? (Chordana atneša tokį kailinį žaisliuką, galva - tuščia, juokingai mataruoja.) Tik šitą! Ir labai seniai, kai buvom tik įsimylėję. Net nežinau, kas čia toks. Bet saugau! Gal kada sužinosiu?
Tekėdama manai, kad gerai pažįsti mylimą žmogų, tačiau po ketvirčio amžiaus supranti: nė velnio! Kas čia toks, kodėl taip elgiasi?! Toks jau dalykas tas vedybinis gyvenimas: kelias nuo žinojimo iki nežinojimo - stotelės. Su tuo man padeda susitaikyti filosofija. Žinau, kad nieko nežinau..."

Knyga: Ami McKay "Gimdymo namai"

Sveiki mielieji, einu iškarto prie reikalo – Ami McKay „Gimdymo namai“ – nuostabus romanas. Ką aš galiu bepasakyti, kad viskas ir taip aišku, tai nuostabus romanas, atitinkantis mano skaitytojo skonio receptorius. Jau kuris laikas ieškojau kažko panašaus, kažko tokio magiško ir užburiančio, ir štai į mano letenėles pateko McKay „Gimdymo namai“. Nežinau, kaip jums, bet man ši knyga buvo tikras skanėstas dėl savo nepaprastos erudicijos ir įdėto darbo. Visų pirma noriu padėkoti puikiai šio kūrinio vertėjai Emilijai Ferdmanaitei, kuri tiesiog nuostabiai išvertė romaną. Emilija Ferdmanaitė sugebėjo taikliai parinkti žodžius ir tinkamai perteikti knygos dvasią ir nuotaikas. Žodžiai knygoje nepaprastai sultingi, skanūs ir tokie moteriški. Visa knyga persmelkta moters, jos vargų, gyvenimo, džiaugsmų, ašarų ir kitų kasdieniškų dalykų. Antrą kartą skaitau kanadietišką literatūrą, prieš geroką metų į rankas buvo patekę kanadiečių rašytojos Margaretos Atwood „Oriksė ir Griežlys“, pastaroji taip pat įdomi ir sultinga knyga, „Gimdymo namai“, žinoma, ne ką blogesnis kūrinys. Tai knyga apie moteris dvidešimto amžiaus pradžioje, t.y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai moters gimdimą priiminėdavo viską išmanančios pribuvėjos. Knygoje labai vaizdžiai pavaizduotas paslaptingas Kanados regionas, kuris vadinamas dar vaizdingiau – Naujoji Škotija, tai kalvota, vėjuota ir atšiauri vieta, kurioje gyvena žvejai. Gal iš dalies ir dėl to ši vieta padeda atskleisti ir moters paveikslus – moteris mylinti, moteris neprieštaraujanti, moteris laukianti sugrįžtančio vyro iš jūros su žibintais. Dievinu tokias knygas, kurios puikiai perteikia moters paveikslus, kurios atskleidžia, kad tikroji moters stiprybė slypi ne kur kitur kaip tik jos silpnume.

Vietomis knyga primena Emilės Brontės „Vėtrų kalną“, dėl savo nepaprasto klimato atšiaurumo. Puikiai knygoje akcentuojama viena taikli mintis, kad kol pasulis kraustosi iš proto, kol vyrai kariauja, kol civilizacija naikina tradicijas, moterys ir toliau gimdo, atneša naują gyvybę į šį pasaulį. Sena pribuvėja priiminėja vaikus, ji išmano tradicinę mediciną, todėl neretai pagal krikščioniškąsias vertybes tokios moterys laikomis raganomis, tačiau tik ne pribuvėja, ją gerbia visas kaimas, ji yra ta žiniuonė, kuri ne tik visada atspėdavo kokios lyties gims kūdikis, bet gali išbuti ir iš artbatžolių, nusakyti žmonių likimus. Į tokios senolės pribuvėjos akiratį papuola jauna mergaitė, kuri perima visas pribuvėjos žinias, o kartu ir „Gluosnio knygą“, kurioje esti surašyta visa pribuvėjiška išmintis. Bet niekas net neįtaria, kad šiai jaunai merginai teks susigrumti su didžiausiu to metu slibinu – civilizacija. Į šį kaimą tuo metu ateina daktaro Tomo invazija, kuri atneša naujus gimdymo namus, kuriuose esti jau šiuolaikiška medicina. Moterys ten gimdo jau be skausmo, jos apsvaiginamos narkotinėmis medžiagomis ir tokiais stipriais vaistais, kurie sukelia atminties praradimus, kadangi to meto medicina dar buvo ir pavojinga. Moterys yra priverstos pasirinkti mediciną arba pribuvėją ir čia įvyksta profesijų klasių kova tarp senojo ir naujojo pasaulio. Ir kas svarbiausia, knygoje taikiai nupasakojama, kad ne visada yra gerai tai, kas yra novatoriška.

Knygos tekstas puikiai atskleidžia, kad paslaptingos žolelės, antpilai, eliksyrai ir ritualai moterims labiau padeda pagimdyti sveiką kūdikį nei atėjusi medicina. Knyga prisodrinta sveiko magiško romantizmo, kuris slypi už realistiško šydo, tačiau knyga tuo ir įdomi, kad joje yra liaudies motyvų, kuriomis pastaruoju metu nepaprastai pradėjau domėtis. Na, kas gali būti skaniau, už visuos tuos moteriškų „dalykėlių“ aprašymus vyrams? Iš pažiūrų ši knyga lyg ir skirta moterims, tačiau neapsigaukite, ji labai sveika ir vyrams, tai būtų puikus naujas sveikas požiūris į moterį ne tik kaip į seksualinį objektą ir gimdymo mašiną, bet kaip ir nuostabią būtybę savo paties gyvastei palaikyti. Šioje knygoje dar egzistuoja ir feministinės idėjos, kova už moters būvį, kova už lygias teises, ypač tai pabrėžiama knygos pabaigoje, kai pagrindinė herojė Dora išvyksta į Bostoną ir ten susiduria su visai kitokiu moters įvaizdžiu visuomenėje. Knygoje yra ir baisių apraiškų, tai nepaliaujamas vyro smurtas prieš moterį, kai ji mušama su vaikais, kai vyro meilė suprantama kaip jėgos panaudojamas, o moters pareiga ne tik tenkinti seksualinius vyro poreikius, bet diena iš dienos sėdėti prie vaikų ir prie indų, kad vakare grįžęs vyras turėtų ko pavalgyti, sakyčiau, vergvaldystė, o ne šeima, bet to meto moterys pačios manė, kad taip ir turi būti, kol kažkas kažkur mieste nepradėjo krebždėti ir kalbėti apie moters teises.

Knygoje taip pat taikliai kalbama apie tai, kaip sunku būti kitokiam, apie tai, kad pati viesuomenė atsisako reformų vien dėl to, kad bijo užsitraukti vyro ir Dievo baismės. Tokią visuomenę ypač sunku keisti. Pati Dora dirbdama pribuvėjos darbą nuolat rizikuoja būti pakarta, nes to meto JAV įstatymai garantuoja, kad moteris turi gimdyti sveikai, tai yra medicinos apsuptyje, bet galiausiai moters teisės laimi ir tai buvo staigus protrūkis naujam mentalitetui susikurti. Knygoje taip pat egzistuoja ir ypatingas laikmetis, kada ne tik moteris turi pareigų, bet ir vyrai yra priklausomi nuo moterų, puikus pavyzdys būtų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kada į jį išeiti vyrui buvo garbė, o pacifistinės idėjos buvo visiškai netoleruojamos, vyras, nenorys karo, buvo laikomas nenormaliu ir negarbingu. Tai knyga apie tuos laikus, kai pasaulis lyginant su musiškiu buvo išprotėjęs, jei mums ten tektų pagyventi nors dieną – išprotėtumėme. Man asmeniškai knygoje geriausia buvo skaityti ir pajusti moters galią burti, priiminėti naują gyvybę, gal dėl to, kad pats šiuo metu apie tai renku medžiagą ir bandau kažka panašia tema kurti, todėl mane baisiausiai domina ši nuostabi tema. Siūlau ir Jums paskaityti „Gimdymo namus“, kaip beletristinį dokumentą menantį tuos laikus, kai pasaulis neturėjo net elektros, moterys negavusios patepimo laidojamos pelkėse, vaikai palikti vieniši, moterys mušamos ir laikomos vergės pareigose, dukterys išvaromos iš namų arba pardavinėjamos kaip prostitutės, paskaitykite apie tuos laikus, kai žmonės vis dar tikėjo prakeiksmais, raganomis, kai moterys pagimdydavo kasmet po vaiką, kol galiausiai mirdavo iš išsekimo pagimdžiusios dvyliką vaikų iš eilės, paskaitykite apie tuos laikus, kai devyniolikmetės galėdavo tapti našlėmis, paskaitykite apie naujos eros ir pokyčių laikus, kur susiduria senasis ir naujasis pasaulis. Autorė rašo nuostabiai, jos romanas toli gražu ne iš piršto laužtas, kadangi pati Ami McKay daug skaitė, rėmėsi žmonių pasakojimais ir liudijimais, todėl visai nenuostabu, kad knyga gavosi labai savita ir originali, kaip aš sakau, „moteriška“. Puikus knygos apipavidalinimas, vertėja nepatingėjo paaiškinti išnašose kaikurių dalykų, kurie dar labiau nuspalvina knygos autentišką laikmetį. Gale knygos net pateiktas pribuvėjos vaistinėlė moterims, kokia žolė ir kokiai progai tinkama vartoti. Manau, šią kngygą drąsiai verta skaityti ir nėščiosioms, tikiuosi kūdykiai neišsigąs juos pademonstruotų žiaurybių, kadangi knyga kalba galbūt ne apie pačius geriausius moters laikus, bet romaną laikyčiau tikrai šviesų ir įdomų kaip moters transformacijos istoriją mūsų visuomenės raidoje.

Jūsų Maištinga Siela

Visi keliai veda į Pajomantį

Pajomančio sodybos.

Pajomantis - gatvinis kaimas, o čia - jo pagrindinis kelias, vedantis į Dalgų kaimą.

Kaikurios pajomantiškės mėgsta prižiūrėti savo gėlių darželius.

Petras Norvydas kasdien apžiūri savo ūkinius pastatus.

Pajomančio pradinė mokykla jau nebeveikia, tačiau vis dar stovi pastatas, kuriame karts nuo karto renkasi kaimo bendruomenė.

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie savo kaimą Pajomantį. Pajomantis – Plungės rajone, kas nors kartą važiavo pro Tverus ar Rietavą, tai supras apie ką aš kalbu. Apie Pajamontį esu jau kalbėjęs, šiandien noriu pasidalyti kitais įspūdžiais, kadangi būtent čia aš praleidau Velykas ir, galima sakyti, atšvenčiau gimtadienį, tai neįmanoma nekalbėti apie Pajomantį, kadangi šis blogas kartu atlieka ir mano pusdienoraščio funkcijas, bet kartu skirtas ir viešiems deklaravimams. Pajomantis visada mane įkvepia, ne dėl to, kad čia atvažiavus mane taip teroristiškai pasitinka išganytoji alergija, apsėda mano nosies ertmę, gerklę, ausis ir visą kaklą, bet dėl to, kad visada iš Pajamončio sulauksi nuostabių istorijų. Nuostabių dėl to, kad čia gyvena tokie pat žmonės kaip ir bet kuriame Lietuvos kaime, todėl liežuvis ir apkalbos yra pagrindinis šių žmonių pasitenkinimo instrumentas, niekas čia taip nieko daug nemasturbuoja kaip tik liežuvį ir fantaziją. Eilinių aklų kaimynių buvau apkaltintas rūkymu, nors norėčiau jų pačių paklausti, kur ir kada mane matė? Čia net naktį išėjus į lauko tualetą, rytoj prie pieninės bus kalbama apie taip kai kūprinai girtas keliu ir šikai į kokią paravę. Bet tai menkniekis, kai grįžti namo po kelių mėnesių nesimatymo, tave aplanko pusgirtis, o gal visai girtas dėdė ir paspaudžia ne bet kokią ranką, bet mėšlyną ir dvokiančią karvės tešminis. Nereikia čia raukytis, čia kaimas, čia Lietuva, čia Pajomantis. Prisipažinsiu, netgi iš dalies ir pasiilgau to kaimo kvapų, uosčiau ranką ir vieną akimirką nuoširdžiai gėrėjausi ta smarve, ji primena iš kur aš kilęs, ir kur aš užaugęs, bet galiausiai nutariau ją nusiplauti. Nepaisant miesto įtakos, galiu drąsiai pasakyti, kad kaimą pradedi vertinti kaip ekologišką ir skanų „produktą“. Tuo tarpu, kai parduotuvių lentynas užpildo kinietiški ir lenkiški niekučiai su prifarširuotais konservantais, pagalvoji apie kaimišką sultingą morką, užaugintą mėšlingame ir gerai patreštoje dirvoje, pasidaro lengviau. Skanu ir sveika, o dar jei žemė kartu traška per dantų, tai iš vis nuostabu. Na, ir savaime suprantama, gamta, Pajomančio gamta man pati mieliausia. Vaikščiojau vienas po Pajomančio ganyklas ir laukus, kas kad dar nėra žolės, viskas pilka ir niūru, tačiau jau žvirbliai kelia erezijas, gandrai pradėjo braidyti po patvinusias pelkes, mat, varlinėja. Na, juk nieko nėra nuostabesnio, nei ta žemė, kurioje tu užaugai kaip koks runkelis. Vaikščiojau po kalvas ir galvojau, Dieve, taip gerai nesijaučiu net Vilniuje, jaučiu niekur taip gerai nesijausiu pasaulyje, kaip savo vaikystės žemėje, kur vėjais paleista tiek daug svajonių ir minčių. Vėlykom sugūžėjo svečiai, vaikščiojom po Pajomantį, buvom nulėkę ir prie kadaise dirbusios mokyklos (matote nuotraukoje), dabar ten veikia Pajomančio bendruomenė, kurioje renkasi kaimo žmonės įvairioms šventėms, filmo žiūrėjimams ir kitiems kaimo reikalams. Vieną akimirką atrodo, kad Pajomantis merdi, uždaromos visos veikusios įstaigos, bet kartu patys kaimo žmonės nutaria palaikyti Pajomančio gyvastį. Dieve, tikrai negaliu net įsivaizduoti, kaip šis kaimas atrodys, tarkim, po kokių gerų penkiasdešimties metų. Galiausiai tąkart apsilankiau mažiausiai keturis kartus prie savo gyvenimo medžio. Keista, kiek pamenu, tas medis augo kartu su manimi, kai dar nejau net į mokyklą, jis atrodė paprastas krūmokšnis, bet laikui bėgant jis tampa kaskart didesnis ir stipresnis beveik kaip ir aš. Aš ir medis. Jaučiuosi kaip herojus iš „Raganiaus“ Grainio liepos savininkas, žmogus gyvena tiek, kiek gyvena jo medis. Taip ir tikiuosi, kad to vargšo medelio niekas nesugalvos su varnele nupjauti, taigi žmonėms dažnai skauda, kam vieniši medžiai auga laukuose, skauda ir trugdo, kai kiti žaliuoja ir vešia. Nepaisant senėjančių žmonių, Pajomantyje ateina ir naujos šeimos, kurios pamodernina senąsias trobas ir padaro iš jų patrauklias sodybas su pirtimis ir gražiais gėlių darželiais. Galiausiai kaip mes mėgstam sakyti, Pajomantis – visatos centras ir galiausiai, kaip ten bebūtų, visi keliai vedą tik į Pajomantį. Mano keliai veda į Pajomantį. O kur veda Jūsų?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frida"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą. Šį kartą tai Julie Taymor režisuotas filmas „Frida“. Dar visai neseniai kalbėjau apie meksikiečių dailininkę Fridą Khalo, tąkar užsiminiau ir apie nuostabų filmą, taigi šiandien noriu apie jį keletą žodžių. Nėra lengva kalbėti apie šį filmą, nes vaizdai visada yra gyvi ir švieži, todėl ir minčių būną cunamis, reikia kaip nors jas suvaldyti. Tai gal šiek tiek padeda tai, kad filmą ką tik pažiūrėjau ketvirtą kartą ir tikriausiai nepaskutinį. Tai vienas iš nedaugelio filmų, prie kurio vis norisi ir norisi sugrįžti, tarsi bitei į avilį. Paskutinį kartą šį filmą žiūrėjau prieš dvejus metus, tačiau ir šį kartą žiūrėdamas atradau naujų dalykų, nežinau kiek dabar turės nutekėti vandens, kad ir vėl turėčiau sugrįžti prie šio nuostabaus filmo, kurį jau seniai esu praminės „gyvenimo filmu“. Tai filmas, kuris kaskart persismelkia iki begalybės ir lyg aidas šaukia mano dausose, kol galiausiai ir vėl tenka paleisti šį aidą. Tai filmas, kuris visada man primena, kas aš esu, ko aš ieškau ir kodėl vienaip ar kitaip aš elgiuosi. Filmas ir aš. Tai neatsietini dalykai, kai pradedu kalbėti apie Fridą, nesistengiu nieko vaizduoti ar parodijuoti, tiesiog iš filmo kas įmanoma permąstau ir atgaminu savyje kaip gyvenimo variklį. „Frida“ – tai daugiau nei filmas, tai – gyvenimas, tačiau nekiekvienam, kadangi ne kiekvienas geba pakelti tai, ką pakėlė tapytoja Frida Khalo. Ši moterėlė neturėjo jokių ribų ir kas labiausiai žavi, tai ji trūkumuose ir ten, kuri iš tikrųjų žiojoja didžiausios bedugnės, ji sugeba atrasti stiprybės, originalumo ir paversti tai gyvenimo motoru. Kartais bedugnė, metimasis į kraštutinumus yra ne kas daugiau, kaip tik butinybė, būtinybė išlaisvinant save. Frida Khalo, jaunystėje patekusi į avariją, sudarkoma visam gyvenimui, per jos gimdą perveriamas mietas, kaulai sutrupinami, visą likusį gyvenimą ji kenčia skausmus, kol galiausiai jai prieš mirtį amputuojama koja, o pati miršta nuo plaučių uždegimo. O jau nekalbu apie pačios gyvenimą, apie gyvenimo paieškos ir aistros peripetijas, bet dabar ne apie Fridos biografiją (apie tai jau kalbėta), bet apie filmą. Filmas nuostabus jau vien dėl to, kad jame filmuojasi meksikietiški aktoriai, net neįsivaizduoju filmo autentikos, jeigu pagrindinius vaidmenis atliktų amerikiečiai, manau, tai būtų nedovanotinas filmo sudarkymas. Na, ir pagrindinės liaupsės Salmai Hayek, nuostabiai meksikiečių aktoriai, kurią grimuotojai padarė stulbinančiai panašią į tikrąją Fridą Khalo, gyvenusią dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje. Filme šmėžuoja Meksika, jos gamta, papročiai ir gamtovaizdžiai. Tai, savaime suprantama, atspindi ir pačios Fridos patriotizmą, ji labai mylėjo Meksiką ir savo gimtinę, kitur jai greitai pabosdavo ir jausdavosi svetima. Filme nuostabus garso takelis, jau tie gryni meksikiečių balsai, tos už širdies griebančios baladės, kurias traukia tekilos ir skausmo prisigėrusios moterys, tiesiog supurto sielą, tarsi tie sodrūs gerkliniai balsai būtų ne žmogaus balsai, bet išgrynintos dvasios. Tekila, smuklės ir dainos, tai atributai be ko neapsieina Meksika, filmas tai nuostabiai perteikia, o jau tos Fridos vestuvės, sakome, kad lietuviai nusigeria, tačiau reikėtų pamatyti meksikietiškas vestuves, ten visi iki paskutinės blusos nusitašo, kol pasiekia komą, dainuoja, siubuoja tarum klipatos ir tai yra jų papročiai. Fida užaugo tarp jų, o jos paveiksluose giliai įsišaknijęs tautiškumas, tie meksikietiški sijonai ir masyvūs auskarai tiesiog nuostabiai tinka Salmai Hayek. Šį filmą pasirinkau pasižiūrėti kaime, per velykas, tikriausiai negalėjau pasidaryti didesnės sau šventės nei per velykas ir tuo pačiu per savo paties gimtadienį dar kartą atsgerti „Fridos“. Pavasaris, kai naujo gyvenimo gairės, naujos idėjos lipa ant sprando, visada pravartu pagirdyti savo sielą kažkuo, kas visada teikia plieninės stiprybės, kalbu apie Fridą, apie įkvėpiančią, apie mylinčią, apie nekenčiančią, apie svajoklę, apie realistę Fridą. Filmas puikiai atskleidžia Fridos į kraštutinumus linstančią sielą. Filmas statytas pagal knygą, mačiau ją išleistą ir lietuvių kalba, iliustruotą ir gražią, tačiau abejoju ar knyga šįkart prilygsta filmui, kadangi knyga buvo labai jau plona, mažai joje dvasios autentikos, be jokios abejonės statant filmui teko remtis ir kitais šaltiniais apie Fridą Khalo. Filme taip pat puikiai atskleistas ir politinių sumaiščių metas, kai Europą kaip išprotėję šturmuoja Hitleris ir Stalinas, Frida pasisako už kumizmą, ne tokią, kurią kelią Stalinas, tačiau už liaudies idėjas, filme tai išreiškiama kaip radikalų baliais ir manifestais prieš imperializmą. Fridos sandūra su kitomis kultūromis, ypač su amerikietiškąją, ji ten jautėsi vieniša, todėl savo vizijose matydavo tarp daugiabučių plėvesuojančią meksikietišką rūbą, prisimindama savo namus, tai ir vėlgi pavaizduota jos paveiksluose. Frida buvo linkusi ir į moteris, režisierė labai gražiai pavaizdavo jos lesbietiškąją pusę, tačiau Fridai jokiu būdu netinka tokie žodžiai kaip biseksuali, kadangi jos asmenybė ir jos gyvenimo potyris, pajautimas išeina kur kas plačiau ir toliau nei žmogiškasis leksikonas moka ir geba tai apibrėžti. Dabar abejoju ar iš vis galima kaip nors apibrėžti Fridą, bent jau tokią, kokią matau šiame filme, tai per daug sunku, sudėtinga, tiesiog trūksta žodžių. Net neabejoju, kad kai kam galbūt filmas pasirodys per daug statiškas, bet tai jau skonio reikialas, nepaslaptis, kad aš tokius filmus tiesiog dievinu. Negalima nepaminėti, kad filme šmėkšteli autentiški Fridos paveikslai, iš jų puikiai surezgamos gimimo istorijos, jas gaubia beprotiškas skausmas ir aistra gyvenimui, kuris niekaip netelpa į šias eilutes, kadangi tiesiog reikia tą filmą pamatyti, išjausti ir jį savaip išgyventi, kad galėtume aprėpti ir suprasti apie ką aš kalbu. Pavasaris. Velykos. Ilgėjančios dienos. Nuojauta apie sprogstančius medžių pumpurus. Suartos dirvos kvapas. Tas žemės kvapas, džiūstantys akmenys. Ir Frida. Visada Frida. Čia ir dabar.

Jūsų Maištinga Siela