Mama, kas tas didžiulis sliekas?

Sveiki mielieji! Kaip jūs begyvenate? Labai nepykite už tai, kad šiek tiek apleidau blogą ir nepatalpinu jokių naujienų, kažkaip sakau, geriau tegu pabūna kažkaip tuščia, nei šiaip bereikšmiai pridedi ir iš interneto nukopijuoti straipsniai. Šįkart tai ir norėjo padaryti, bet sakau, geriau aprašysiu savais žodžiais. Aną savaitgalį buvau sulaukęs svečių, todėl kaip įmanydami „trankėmės“ po Vilniaus senamiestį. Kažkodėl merginoms buvo nesuvokiama, kaip Vilniuje gali egzistuoti tokia skulptūra, kuri parodyta viršuje. Taip, tai viena „žymiausių“ Vilniaus skulptūrų, už pastarąją buvo sumokėta 276 tūkst. lt. Nenoriu nieko įžeisti, bet ar jums šitas metalinis vamzdis yra gražus? Suprantu, meno saviraiška yra labai svarbi, jo formos ir išmonė – beribė, galiausiai net, galbūt pasakysiu negražiai, bet nepykit, padėtam musės šūde iš vienos pusės galima įžiūrėti didžiules meno perspektyvas, tačiau, kai pagalvoji, jog tokių žmonių, kurie tokį meno aprašką iš tikrųjų supras teisingai, savaime suprantama, bus mažuma, todėl vargu ar derėtų integruotis į viešąją rinką, tas pats šiuo atveju ir su vamzdžiu – skulptūra. Nežinau kaip reaguoja patys užsieniečiai pamatę mūsų meno galimybes prie Nėries upės, bet patiems vilniečiams ši Mindaugo Navako, Roberto Antinio ir Vlado Urbanavičiaus skulptūra nepatinka, anot gyventojų, šis „šedevras“ darko miesto grožį. Šiaip, mano nuomone, nelabai skiriasi, kaip įmanydamas bandau savyje rasti jėgų ir pateisinti kaip menininkų saviraiškos būdą, bet ką aš žinau, man ši skulptūra primena naftos gręžinį, dujų ar srutų vamzdį, kuris sukelia ne kokias emocijas. Sakyčiau, net tame pačiame Užupyje, akmeninis falas ar akmeninė savotiška skalbimo mašina, atrodo kur kas gražesni meno kūriniai. Bet menas menui nelygus, kaip žinome. Bet tokie pinigai sukišti į šią skulptūrą, ir dar „padėta“ labai matomoje vietoje, provokuojančiai prie Nėries upės, kažkodėl nori nenori sukelia ne tokias asociacijas, kokių norėtųsi. Visai kita diskusija apie jau autentiškus istorinio laikotarpio paminklus ant Žaliojo tilto. Man tai jau yra istorinis palikimas, suteikiantis Vilniui autentišką, brandaus ir seno miesto įvaizdį, bet būta siūlymu jas pašalinti, nes tai primena Sovietinę valdžios okupaciją. Būtą mėginimų vieną statulą susieti net su homoseksualizmu, bet tai žmonės, matyt, iš neturėjimo ko veikti prisigalvojo nebūtų dalykų. Kažkodėl vamzdis – skulptūra labiau toleruotinas atvejis, galbūt dėl to, kad žmonės dažniausiai net nežino, kur randasi „Krantinės arka“, „Puskalnis“, „Dviaukštis“ (tokie oficialų kūrėjų pavadinimai) vadinamoji skulptūra, taip yra dėl vienos svarios priežasties – tiesiog žmonės jos nepastebi, nes palaiko jį eiliniu nutekamuoju vamzdžiu. Taigi, mielieji, noriu Jūsų paklausti, kas jums yra menas, kur yra jo ribos, afišavimas ir suvokimas? Ar toliau turėtų ta skulptūra stovėti? Čia labai diskutuotinas dalykas, nes tikrai yra žmonių, kurie šį meno kūrinį palaiko. Todėl klausimas visiems: ar iš vis derėtų šalinti tai, kas didžiajai daugumai nepatinka? Jei taip, tai galioja ne tik menui, bet ir žmonėms ir apskritai tolerancijos klausimas suvirpa tarytum styga. Vienareikšmiško atsakymo nėra.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titanų susidūrimas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris dar visai neseniai pasirodė Lietuvos kino ekranuose ir užėmė pirmąją vietą pagal lankomumą ir populiarumą – „Titanų susidūrimas“. Kažkodėl manęs visiškai nestebina geri filmo reitingai, nes filmas, mano nuomone, yra toks standartinis, kad žmonės ateina pasižiūrėti ne intrigos, ne vaidybos, bet tiesiog gražių elektronika sukurtų piešinukų. Na, sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet dažniausiai mums dėl to ir patinka ginčytis. Tenka tik dėkoti draugui, kuris nusitempė į kino teatro salę, kad pažiūrėčiau 3D filmą, būtent dėl specialiųjų efektų, kurie manęs nejaudina. Nežinau, bet ir tie patys specialieji efektai „Titanų susidūrime“ man pasirodė blankoki, kadangi pati 3D reklama buvo daug įspūdingesnė, nei pats filmas. Filmas tikrai nėra labai sėkmingas. Aišku, labai madinga rinktis antikinius motyvus ir pastatyti specialiųjų efektų prisodrintą filmą, tačiau man šis filmas tikrai nesužavėjo, kur kas antikiniais motyvais statyti filmai buvo įspūdingesni „Aleksandras Makedonietis“ ir tas pats „Troja“, o dabartiniai antikiniais motyvais filmai tipiniai štampuoti pašto ženklai, kurie nieko vienas nuo kito nebesiskiria. Pasakysiu taip: iš filmo buvo bandoma padaryti puikų antikinį pasakojimą, bet viskas per daug susitelkta į specialiuosius efektus ir filmas gavosi tas, kurį užmišti po mėnesį. Visai nekeista, kad čia ir vėl vieną iš pagrindinį Persėjo vaidmenį atlieka tas pats žymusis „Įsikūnijimo“ aktorius Semas Vorfingtonas. Aišku, filmo negalima su „Įsikūnijimu“ net sulyginti, pastarasis keliom galvom aukštesnis dėl siužeto originalumo, dėl jo suderinamumo su specialiaisiais efektais. Bet kokiu atveju net neabejoju, kad „Titanų susidūrimo“ gerbėjų tikrai atsiras, atsiras efektų ištroškusiųjų vampyrų ir tai yra natūralu, kadangi ir vėl įsitikinau, kad žmonės mene ieško atsipalaidavimo ir malonumų, o ne savęs, ne kažkokių ištakų, ne filosofijos, ne minties. Bet dėl to niekas nekaltas, kadangi pats menas „pasigimdė“ sau žiūrovus, bet tai visai kita tema, apie kurią dar daug verta diskutuoti.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Cher

Pirmojoje nuotraukoje Cher prieš 20 metų, antrojoje visai neseniai. Ji ir vėl išdrįso apsimauti skandalingąjį rūbą, nors jai jau 63! Matome, kūno proporcijos nelabai pakitusios.

Čia Cher 1970 metais. Paskaičiuokime, kiek jai tada buvo....?

Čia Cher apie 1985 metus. Stilinga to meto moteris.

Čia Cher 1979 metais, tų laikų viršelis iš jo eilinio albumo.

2001 metai, matome, laikas beveik neįžengė į šią moterį, nors jai čia daugiau nei 50 metų!

Vienas pirmųjų Cher plokštelių 1966 metais.

Šiuolaikinė Cher beveik nieko nepraradusi ir išsaugojusi grožį.

1998 metais nuotrauka daryta albumo "Believe" viršeliui.

Sveiki mielieji,

Sakoma apie dainininkę Cher sklinda milijonai apkalbų: apie jos gyvenimą, asmenybę, indelį į muzikos pasaulį ir apskritai apie jos plastines operacijos, meilės romanus. Juokais net sakoma, kad jeigu Žemė susidurtų su kometa arba sprogtų atominė bomba, tai išgyventų tarakonai ir dainininkė Cher. Ir iš tikrųjų nesenstanti muzikos pasaulio legenda, kuri jau daugybę kartų traukėsi iš muzikos pasaulio, bet vis dar sugrįždavo. Per savo karjerą išleidusi net 23 albumus, tai vienintelė moteris dainininkė išbuvusi topuose 7, 8 ir 9 dešimtmečio topuose, 40 metų sceninės patirties apie tai ir dar daugiau noriu šiandien pakalbėti visai neatsitiktinai, o būtent todėl, kad Cher ir jos dainos patinka net man.

Net nežinau nuo ko pradėti, gal nuo to, kad Cher gimė 1946 metais. Taigi, senesnė net už mano mamą. Šiuo metu jai 63 metai, o kažikuriose nuotraukose be photošopo ji atrodo kaip dvidešimtmetė. Na, regis, pats laikas sustojo ir Cher kaip įmanydama stengiasi išlaikyti savo jaunystę ir grožį, smerkiama ir plakama piktų liežuvių dėl plastinių operacijų, tačiau tai Cher, dieve, kitokios jos ir neįsivaizduoju. Gal pradėkime nuo to, kad Cher vaikystė nebuvo šviesti, ji gimė po Antrojo Pasaulinio karo, Amerikoje, aktorės ir armėno imigranto šeimoje. Galiausiai motina išsiskyrė su armėnu ir Cher gavo patėvį, dėl sunkios finansinės padėties, Cher teko pabuvoti ir globos namuose, bet niekas net neįtarė, kad menkutė Cher gyvenime užaugs į didelę muzikos žvaigždę.

1965-1966 metais jos karjeros pradžia, ji pradeda dainuoti kaip pritariamuoju vokalu, kol galiausiai sutinka Sonny Bono, šiuo metu jau miręs, bet palikęs milžinišką savo kompaniją. Galiausiai jie sukurpia duetą ir dainuoja senas daineles, kurios nelabai patinka klausytojams. Iš tikrųjų Cher kelias į šlovę yra ilgas ir varginantis. Daug metų ji dainuoja, leidžia plokšteles, tačiau pasisekimą sulaukia 1971 – 1975 metais, kai Cher pradeda vesti televizijoje laidą ir tampa pokalbių šou žvaigžde, reitingai laidos dideli. Bet muzikoje Cher ne kas, nes tuo metu išpopuliarėja narkotikai, hipiai ir kiti atributiniai dalykai, galima sakyti, kad Cher tiesiog „nepataiko“ į madą ir į laikmetį.

Galiausiai Cher susilaukia dukros, dėl jos ateityje ir dabar kyla didžiausi skandalai. Pasirodo Cher dukrelė prieš gerą galą metų pasiskelbė esanti lesbietė ir negana to visai neseniai pakeitė lytį ir tapo vyru. Teko matyti dukters – sūnaus nuotraukas, jos tikrai nepanašios į Cher. Galiausiai Cher ir toliau dainuoja, įrašinėja albumus, tačiau jie visi lyg ir praslysta, nėra labai populiarūs, viena kita daina pasirodo topo viduriuose, bet nei sprogimo, nei kitokių bombų neįvyksta. Galiausiai Cher įžengia į kiną ir čia ji tampa žvaigžde. Gauna pirmąjį savo Oskarą už antraplanį vaidmenį. Ji taip pat suvaidina filme „Istvuko raganos“ su neblėstančiomis kino žvaigždėmis. Galiausiai už kitą filmą po kiek laiko gauna ir Oskarą kaip geriausia moteris aktorė. 1987 – 1989 metais Cher grįžta į sceną kaip dainininkė ir labai sėkmingai, naujas įvaizdis, naujas stilius. Cher dainose atsiranda roko elementai, ji pasiekia topų viršūnę su daina „If i could turn back time“, kurio klipe ji pasirodo su savo legendiniu nepadoriu įvaizdžiu, kuris dal labai ilgai buvo vertinamas prieštaringai, tačiau šiais laikais dar ne toli parodoma...

Po šlovės vėl grįžimas į kiną, dar vienas sėkmingas albumas 1996 metais ir vėl atgal į kiną, čia ji nusifilmuoja „Arbatėlė su Musoliniu“ ir galiausiai 1999 metais įvyksta didžiausias jos sprogimas, kai išeina albumas „Believe“. Kartu ir daina „Believe“ tampa pasaulinio lygio šlageriu, kuris skamba ir skamba. Tiesiog kas man belieka, cituoju vikipediją: „ „Believe“ padarė Cher vyriausia moterimi (jai buvo 52-eji), kurios hitas pasiekė 1-ąją topo Billboard Hot 100 vietą. Taip pat ji tapo ilgiausią laiko tarpą tarp pirmo ir paskutinio Nr. 1 hitų (daugiau nei 33 metai) bei ilgiausią laiko tarpą tarp dviejų vienas po kito einančių Nr. 1 hitų (beveik 25 metai) turinti atlikėja. Jungtinės Karalystės singlų topo 1-oje vietoje „Believe“ išsilaikė septynias savaites iš eilės ir tapo perkamiausiu moters atlikėjos singlu Jungtinėje Karalystėje per visą istoriją. „Believe“ yra trečia sėkmingiausia pasaulyje daina išleista moters bei perkamiausia visų laikų dance daina. Jos parduota daugiau nei 10 mln. kopijų visame pasaulyje. Iš albumo buvo išleisti dar trys singlai. „Strong Enough“ tapo hitu Europoje, užimdamas 3-ią vietą Vokietijoje ir Prancūzijoje bei pateko į Jungtinės Karalystės Top 5, tačiau nesulaukė didelio dėmesio Šiaurės Amerikoje. „All or Nothing“ ir „Dov'è L'Amore“ taip pat tapo hitais Europoje.“

Iš tikrųjų dar daugiau yra rašoma apie vikipedijoje apie Cher gyvenimą ir apie jos pasiekimus, aš tik galbūt norėčiau padaryti savas išvadas. Galbūt dabar tik Madonna seka panašiu Cher pavyzdžiu ir nepasiduoda scenos naujokams. Cher paneigė visus dėsnius apie moterį, gyvenimo pradžioje laiką leidusi globos namuose, ji paskyrė savo gyvenimą scenai, įgijo devynias galybes draugų ir gerbėjų, tačiau visą gyvenimą liko vieniša ir bėganti nuo depresijos. Persiritusi per 40 metų ribą ir du kartus išsiskyrusi, ji pradėjo draugauti su dvigubai jaunesniais už save vyrais tarp kurių buvo net Tomas Cruzas, tačiau ar metų skirtumas, ar šlovė, ar pikti liežuviai Cher visą laiką palikdavo viena, galbūt visos tos jos dainos persmelktos liūdesių, dainuojama apie stiprybę vienumoje, apie tai, kad neatsuksi laiko atgal, nors ji galbūt ir stengėsi tą daryti, apie vienišus žmones ir visa tai yra Cher, tai yra ji, jos gyvenimas, kuriuo ji dalijasi su mumis. Galbūt kaip pasijuntu kartais toks menkas ir palaužiamas kaip Cher, „užsileidžiu“ jos dainų, galbūt tai kvaila, nesuprantama, bet mėgstu gerą lyriką, mėgstu gerą balsą, kažkaip nesu linkęs į madingas hipo hopo dainas, kai liūdna – Cher tas pats! O jos daina „Strong enough“ topo kone mano skausmo daina, mano kokainas, mano malšinamasis morfijus pačiomis juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis. Galiausiai yra daugybė jos nuostabių panašių ir lyrinių dainų, keletą mano mėgstamiausių pridedu iš „youtube“ pasaulio.

Gera žinia ta, kad Cher niekur nedingo. Beje, kas dar nežinojote 2000 – 2005 metais Cher surengė atsisveikinimo koncertą. Tai buvo ilgiausiais atsisveikinimo koncertas ir pelningiausias moters dainininkės projektas. Tačiau Cher niekur nedingo. 2007 metais buvo pasklidęs gandas, kad ji kuria dar vieną muzikos albumą, tačiau ji ir vėl pakrypo į kiną. Dar šiais metais pasirodys jos filmas „Burlesque“, kuriame ji vaidina kartu su garsiąją Christina Aguilera, apie kurią turi eiti dar viena atskira tema, bet galbūt jau ateityje.

Na, o dabar pasimėgaukime Cher dainomis:

Knyga: Milorad Pavič "Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą. Šįkart tai garsusis serbų rašytojas Miloradas Pavičius (Milorad Pavič) ir jo romanas „Vidinė vėjo pusė arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Šią knygą pasirinkau ne taip jau ir atsitiktinai, nes pradžioje labai jau į akis krito visų išliaupsintas „Chazarų žodynas“, todėl nutariau, kad nepakenks, jei pirmiau perskaitysiu jo trumpesnį romaną „Vidinę vėjo pusę“, kuris patraukė savo neįprasta kompozicija. Knyga pasirodo esanti tikra loterija, kadangi sudaryta iš abiejų pusių. Pusė knygos parašyta iš vienos pusės, o kita pusė analogiškai iš kitos, laimės dalykas, kurią pusę tu pradėsi skaityti, nes jokios instrukcijos autorius nenurodė. Tokios provokuojančios knygos – tikras malonumas, nes iš dalies kažkiek lemia ir tai nuo kurios pusės pradėsi skaityti ir susidarysi tam tikrą istorijų sąsajų tinklą. Miloradas Pavičius vertinamas visame pasaulyje, jis nėra parašęs daug knygų per visą savo karjerą, bet kiekviena pasirodžiusioji sulaukė milžiniško pasisekimo, tai tikras išmėginimas ir stereotipų laužytojas literatūros pasaulyje, todėl visai nenuostabu, kad žymusis serbas ir su „Vidine vėjo puse“ pasistengė nustebinti skaitytojus.

Kadangi mane labiau literatūroje imponuoja ir intriguoja moterys, todėl pradėjau romaną skaityti nuo moteriškosios pusės „Heros“, kuri pasirodė esanti labai įdomi ir filosofiška. Jau ką reiškia vien knygos pradžia: „Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?“ Kiekviename puslapyje dvelkia nepaprastas autoriaus įžvalgumas ir erudicija. Postmodernistinis kūrinys nenutrūksta ir nepaleidžia įdomumo per visą savo romaną. Kita romano pusė vadinasi „Leandras“. Iš tikrųjų šis kūrinys remiasi į vieną antikinį pasakojimą apie Herą ir Leandrą, tačiau Pavičiaus romane jis visiškai kitoks, jiedu niekada taip iš tikrųjų ir nesusitinka, tačiau Herą ir Leandrą labai daug kas vienija. Pasirinktas Milorado Pavičiaus pertransformuotas mito variantas yra kur kas platesnio mosto kūrinys. Be to, kad knygoje gausu daug samprotavimų apie gyvenimą, mirtį apie t laiką, jame yra viską apjungiančių dalykų t.y. visumos susiejimas ir padalijimas į dvi dalis. Pasaulis šiame romane visur turi savo antrąją pusę. Ir tas nuostabus pasakojimas apie vidinę vėjo pusę, aiškinimas, kada vėjas per lietų suskylą tarp lietaus lašų ir tampa vienoje pusėje šlapias, o kitoje sausas, šis dvelksmas išlieka visame romane. Ši dviejų pusių teorija ir yra vienas iš pagrindinių siūrų diksniuojančių istoriją. Herą ir Leandrą šiuo atveju skiria ne tik dvi nesueinamos pusės, bet ir žymi laiko ir epochų takoskyra, galiausiai Hera gyvena arčiau mūsų laikų, o Leandras Baroko epochoje, kada Europoje vyksta nesantaika, turkų invazija vidurio Europoje ir t.t.. Herojus gaubia tas pats magiškasis realizmas, jis ir vėl nenusakomas eilutėmis, jis pajaučiamas tik skaitant kūrinį. Iš realybės detalių Pavičius nulipdo magišką pasaulį, neįmanomus realybėje egzistuojančius dalykus.

Tiek Hera, tiek pats Leandras žino savo likimą, jį intuityviai nujaučia arba žino iš pranašų, išminčių ir būrėjų. Abu herojai miršta tą pačią valandą t.y. po 12 valandos penkių minučių, abu miršta ugnyje per sprogimą, miršta tokie vieniši, tokie pasimetę gyvenimo verpetuose, bėgę nuo savęs ir kartu bandę save atrasti, miršta skirtingame laike, skirtingose epochose ir net nežinoję apie vienas kito egzistavimą. Likimo neapgausi, štai ką sako Pavičius. Tai tikrai originali ir netradicinė literatūra, kai pagalvoji kiek žmogui reikia smegenų ir išmislo, kad galėtų sukurti tokį intriguojantį ir įdomios, aptakios kompozicijos knygą. Kuo toliau susipažįstu su tokia literatūra, tuo labiau norisi bėgti nuo šiuolaikinio popso, kuris pasirodo toks sausas, toks neįdomus ir toks siauras. Tačiau grįžkime prie knygos...

Knygos stilius įdomus. Skaitant apie Leandrą, jautėsi ta Barokinė suviduramžinta dvasia, tarsi skaityčiau kokį perpasakotą „Tristaną ir Izoldą“, tačiau jį daug kas koreguoja ir koreguoja esminiai dalykai, Pavičiaus išmonė, magiškasis realizmas ir t.t. Niekada iki šiol neskaičiau vidurio Europos rašytojų, todėl buvo įdomu pajusti Dunojaus milžinišką įtaką žmonių gyvenimuose. Čia upės kartu būna ne tik gyvenimo šaltinis (žvejyba), bet ir tas rimbas, kuris ir vėl dalija pasaulį į dvi dalis: katalikiškąją ir ortodoksus (stačiatikius). Į dvi dalis dalijamas ir žmogaus gyvenimas: mirtis ir gyvenimas. Įdomūs samprotavimai apie tai, kad žmogaus tikslas yra numirti ir kad jis gimė tam, kad siektų mirties. Dvi dalys kaip ir romano pavadinimas sietinas visur: laike, religijose, jausmuose, aistroje, meilėje. Žmonės tiesiog surėdyti iš dviejų dalių, net vyras ir moteris yra tarsi dvi dalys, kurios turi papildyti viena kitą. Knygoje daug simbolikos, kurios ne kiekvienas ir ne visus spės pagauti, todėl knyga dar tuo ir „protinga“, kad yra tarsi mechanizmas priverčiantis tave įjungti ir mąstymo mechanizmą, bet nesiginčiju, galima skaityti vien tik malonumui iš vis nieko negalvojant, tačiau ir knygos rezultatas bus kitoks. Simboliais persmelkta viskas – veikėjų elgesys, sprendimai, įvykiai, pastatai, istorinis ir kultūrinis kontekstas. Ir tai nenuostabu, juk Pavičius simbolizmo ir Baroko epochos specialistas.

Dar būtų galima kalbėti ir kalbėti apie šį romaną, bet geriau vieną kartą perskaityti ir pačiam pajusti, negu šimtą kartų išgirsti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Juan Rulfo "Pedras Paramas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, bet prieš tai noriu labai atsiprašyti dėl šio blogo šrifto, kadangi per internet explover kol kas blogas nėra pavaldus, todėl patartina straipsnius skaityti per kitas internetines naršykles ( Chroma, Mozilla, Opra ir t.t.). Dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių explover naršyklė blogspot tekstą iškraipo ir jį pateikia neproporcingai ir negražiai. Labai dėl to atsiprašau.

Taigi tęsiu apie knygą. Šį kartą mano akiratyje garsaus meksikiečių rašytojo Juan Rulfo romanas „Pedras Paramas“. Sunku kalbėti apie tokią legendinę knygą, kuri Lietuvoje nėra labai kam žinoma, tačiau knyga padarė tokį poveikį Lotynų Amerikoje, kad ji sukurpė naują literatūrinę pakraipą vadinama magiškąjį realizmą, kuriuo vėliau seks ir garsusis kolumbiečių rašytojas Grabrielis Garsija Marquez, indų rašytojas Salman Rushdie ir kiti pasaulio pripažinti rašytojai. Na išties apie patį Juan Rulfo žinoma labai mažai, gal dėl to, kad jis buvo paprastas meksikietis dirbęs 20 valandų per parą ir mažai turėjęs laiko rašyti. Štai kodėl per visą savo gyvenimą jis tebuvo parašęs vos dvi knygas. Vieną novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ ir kitas nelabai didelis romaniukas „Pedras Paramas“, pastarasis tapo pasauline sensacija ir tikra bomba. Knygą perskaičiau su malonumu, knygos anotacija nesumeluota, tikra ir skaidri – nenusivyliau. Keista net pagalvoti, kad žmogus, kuris parašė šitokį puikų romaną bijojo balto popieriaus lapo, tarsi rašymas jam būtų kažkokia baisi prievolė, o autorius pats manė, kad rašymas yra kone bergždžias dalykas, iš kurio neįmanoma pragyventi, na žinoma, jis buvo visiškai teisus dėl antros dalies teiginio. Pirmą kartą gyvenime teko skaityti kažką meksikietiško ir tikrai nepasigailėjau, juolab, kad literatūra ir televiziniai serialai negali būti vienas ir tas pats. Į lietuvių kalbą „Pedras Paramas“ jau išverstas antrą kartą (pirmasis leidimas 1979 metais). Tai knyga kurioje pulsuoja meksikiečių tautos dvasia, pulsuoja jos miesteliai, jos oranžinės dykumos, kaktusai ir patys žmonės. Šis romanas parašytas 1955 metais, joje atsispindi pirmieji trys Meksikos dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai. Pedro Paramo sūnus po motinos mirties grįžta į miestelį Komalą, kuriame gyveno jo legendinis tėvas Pedras Paramas. Aišku, sūnus nežino ko tikėtis, tikriausiai jo tėvas jau bus nebegyvas, tačiau čia autorius ir iškrečia pokštą, staiga jis Pedro sūnų įveda į Komalą kaip į išnykusį ir visiškai apleistą miestelį, sūnui pradeda rodytis anksčiau čia gyvenę žmonės, iš pradžių Pedro sūnus to nesupranta ir tik gerokai praėjus laikui, jis suvokia, jog jis bendrauja su vaiduokliais, praėjusių dešimtmečių įvykiai kartojasi vaiduokliškame mieste ir Pedro Paramo sūnus iš naujo per miestelėnų kuždesius gali išvysti savo tėvo gyvenimą. Neabejotina šio romano centrinė figūra yra pats Pedras Paramas, apie kurį gaivališkai pinasi visų miestelėnų gyventojai. Nejučia autorius praeities įvykius, vaiduokliškus šnaresius paverčia realiais įvykiais, kurie vyksta čia ir dabar, o Pedro Paramo sūnus išnyksta iš šios realybės ir susilieja su pasakotojo lūpomis. Išties nepaprasta idėja išreikšti Kamalos gyventojų pasakojimą ir visos meksikiečių tautos tradicijas. Juk būtent šis laikas buvo revoliucijų ir diktatūros laikas, knygoje šios politinės idėjos neišvengiamos kaip ir pati religija, pamaldžios moterys, meksikietiškos laidojimo tradicijos, dykumų lietūs ir neapsakoma meksikietiška žmonių dvasia romaną padaro nepaprastu ir įdomiu audiniu, kurį nuostabu skaityti. Nors knygoje apstu religijų, tačiau paties romano idėja, sakyčiau, yra kur kas senesnė už pačią krikščioniškąją religiją, ji paremta senaisiais magiškais Meksikos indėnų motyvais. Tai puikiai rodo pomirtinio gyvenimo supratimas, kuris ryškiai atseikėtas nuo krikščioniškoje, o kai kur net labai sutapatintas. Pasirodo Juan Rulfo padarė taip, kad žmogaus siela po gyvenimo eina į dangų arba į pragarą, tačiau kas yra tie visi žmonės, kurie slankioja mirusio miestelio gatvėmis ir gyvena įprastą gyvųjų gyvenimą kasdien jį imituodami? Atsakymo aiškaus nėra, tačiau autorius pabrėžia atsiminimus, jie tarsi gyvi, susigėrę su krauju į meksikietišką žemę, į tuščius namus, daiktus, kurie visi byloja vieną ir tą patį, kad nieks niekur po mirties nepasibaigia. Takoskyra tarp atsiminimų dvasių ir tikrųjų sielų – ryški, galiausiai suteikiama viltis, kad ir pačios atsiminimų dvasios galiausiai gaus palaiminimą ir nutrauks savo egzistavimą, savo žemiškojo gyvenimo būvį, o tai padaryti nėra labai lengva, nes reikia susitaikyti ir pamiršti, kas sunkiausiai ir sekasi knygos herojams. Knygoje nėra labai ilgų aprašymų, jie dažniausiai monolitiniai t.y. vienos pastraipos, bet juose nepaprastai įdomiai ir taikliai nupasakojama Meksikos gamta kartu surišta su kiekvieno meksikiečio tikėjimu ir gyvenimu savoje žemėje. Čia ir noriu labiausiai akcentuoti, kad magiškasis realizmas tai nėra kažkas tokio išgalvoto ar mirtinai fantastiško, tai yra savo šaknų atgaminimas per kitokį požiūrį į realybę, kitaip sakant surandant takoskyrą tarp realiojo pasaulio ir savo protėvių šaknų neskiriant realybės plotmių, kartu apimant istorinį ir kultūrinį tos šalies ar tautos kontekstą ir net konkrečius įvykius. Tuo mane ir žavi magiškasis realizmas, jų knygos būna nepakartojamos, jos išmuša tave iš vėžių, priverčia tave mąstyti kitaip, prarasti savo tapatybę, mąstymo ir literatūros stereotipus, todėl nenuostabu, kad pasirodžiusi Juano Rulfo „Pedras Paramas“ knyga padarė milžinišką įtaką literatūros raidai. Nors man mielesnė knyga buvo Marquez‘o „Šimtas metų vienatvės“, tačiau ir ši knyga suteikė nepaprasto malonumo, įaudrina vaizduotę ir sukelia daugybę minčių. Šioje knygoje glūdi du pasauliai – klasikinis t.y. to meto literatūrinės galimybės ir šiuolaikinė proza, todėl romanas yra universalus dokumentas suliejantis šias priešingybes į visumą. Todėl kartais jeigu išgirsite šnabždesius, nenumokite į juos ranka, įsiklausykite į juos ir galbūt prieš jus atsivers kur kas galingesni pasaulio klodai, kaip moko Juan Rulfo romanas, bet visada turėkime galvoje, kad nesvarbu koks galingas ar vargšas bebūtų žmogus (kaip ir Pedras Paramas) vis vien teks atsigulti į tą pačią žemę, kol galiausiai liks tik prisiminimai, ir kol galiausiai, ir tie patys išsibarstys ir išdils pučiant sausam vėjuj.

Jūsų Maištinga Siela

Likimo ironija arba Pasaulis išprotėjo

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Tikriausiai jau spėjote per pastarąsias dienas pasidžiaugti atėjusiu pavasariu? Na, dabar nereikia verkti dėl apniukusios Lietuvos padangės, kadangi Islandijoje netikėtai, o galbūt ir visai tikėtai, išsiveržęs ugnikalnis padarė savo. Šis įvykis tik dar kartą patikrino, kad mes esame mažos Žemės bluselės, nepajėgios kovoti su motinos Žemės „byzūnu“. Belieka tik skaičiuoti nelaimes, prieš tai Maskvoje vykęs sprogimas, dar šią savaitę, visai atsitiktinai, o gal ir ne, žuvo Lenkijos prezidentas su pirmąją šalies ponia. Kokia kita nelaimė? Koks kitas gedulas? Sakysite čia vien tik atsitiktinumai ir aš su jumis iš dalies sutikčiau, tačiau visai ne veltui čia, bloge, uždaviau klausimą apie pasaulio pabaigą 2012 metais (Jei dar neprabalsavote, dar galite suspėti tai padaryti), kadangi kaip ir daugelis šaltinių sakė ir teigė, tas metas, tas pikas iki 2012 metų bus ypač aktyvus ir audringas. Turiu galvoje buvo pranašauta, kad pakils didžiuliai audros debesys, bus nebesuvaldomos stichijos ir kiti gamtos reiškiniai, tačiau, kažkaip, mano akimis, dar labai ramu, o iki pačių 2012 12 23 metų neliko taip jau ir daug. Na, tiesa, mus ištiko gili stagnacija, pasaulinė krizė, bet iš jos jau šiaip ne taip pagiriojamės, tai kitas klausimas – kas toliau? O toliau, mano mielieji, kaip jau minėjau, Islandijos ugnikalnio sprogimas. Galbūt tai vienas iš nelemtų atsitiktinumų, bet aš nebūčiau aš, jeigu nepasidomėčiau ir kitais išsiveržimais. O pasirodo, kad išsiveržimai pagausėjo visame pasaulyje! Jau vien per pastaruosius metus jų padaugėjo kone dvigubai, dideli išsiveržimai užfiksuoti Galapaguose, Japonijoje, Pietų Amerikoje. Jau nekalbu apie žemės drebėjimus, kurie kartojasi tarsi nesibaigiantis ciklas vis grėsmingiau, toli žvalgytis nereikia, prisiminkime drebėjimą Haityje. Regis, visai atsitiktinumas, kad pati Žemė sugalvojo pagaliau pabusti iš miego, o busdama ji atsineša iš savo gelmių karštį, lavą, išsiveržimus, drebėjimus. Aišku, galima galbūt atrasti ir sąsajų su tuo, kad miršta ir Lenkijos galva. Viduramžiais būtų sakyta, kad tai ne kas kita kaip Pasaulio pabaiga, bet mes juk ne viduramžiuose ir net nemėginame sutapatinti nesutapatinamų dalykų. Bet yra pasaulyje žmonių, kurie žino, kas vyksta ir dėl ko visa tai vyksta, bet net nebando užkirsti tam kelio, paklausite kodėl, ogi todėl, kad neįmanoma užkirsti kelio tam kas jau seniai vyksta. Sako nuo likimo nepabėgsi ir tai įrodo vienas puikus pavyzdys, kada prieš metus ar daugiau nukrito į vandenyną lėktuvas, kuris berods skrido iš Brazilijos į Prancūziją ar atvirkščiai, ir visų nelaimei, visi keleiviai žuvo. Jūs bent įsivaizduojate, kokia buvo dėkinga Dievuliui viena moteris pavėlavusi į šį lėktuvą? Per plauką ji liko gyva, bent jau kelėtai valandų, nes jos automobilis galbūt ir vėl to nelemto atsitiktinumo dėka pakliuvo į avariją – moteris žuvo vietoje. Taigi, nepaisant pelenų patalais virš mūsų dangau, noriu paraginti išeiti rytoj į gamtą, galiausiai rytoj vyksta akcija „Darom!“, tvarkoma aplinka, kurioje mes gyvename. Galime nusišluoti sau takelį, kuriuo vaikštome, apsigrėbti, nurinkti šiukšles ir pagaliau galbūt bent Žemei padarysime mažytę šventę ir taip ant mūsų nebepyks. Galiausiai juk sakoma, kad šaukštas deguto sugadina visą medų bačkoje, tačiau jeigu įdėsime šaukštą medaus į deguto statinę, manau, nuo to blogiau niekam nebus, atvirkščiai, tamsa ir mūsų aplinka nebebus tokia karti ir tamsi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rasa Žalynaitė "Haiku"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu aptarti visai atsitiktinę knygutę, kurią perskaičiau knygyne tiesiog su vienu atsidūsėjimu, sėdėdamas ant oranžinio „puiko“, skirto palypėti į aukštesniąsias lentynas. Nesu linkęs į poetiką, nepaslaptins, kad mėgstu prozinius kūrinius, tačiau ir poezija kartais patenka į mano rankas. Vis atsiverčiu paskaityti nuostabios žodžio meistrės Vidmantės Jasukaitytės eilėraščius. Tiesa, ne visada manyje ateina ištroškęs poetas, kuris mielai suprastų ir pajustų eiles, todėl belieka tik mėgautis tomis atvirumo valandėlėmis, kada tai įvyksta. Tąkart knygyne skaičiau keliautojos, jeigu taip galima pasakyti, japonų kultūros skleidėjos Rasos Žalynaitės knygutę „Hauku“. Knygutė jau išėjusi prieš gerus kelerius metus, tačiau jūs gi žinote kaip pas mus su ta poezija, ji nemirusi, tačiau ir neklestintis reiškinys. Poezijos tiražai, jeigu tai galima pavadinti tiražais, leidžiami po kelis šimtus ir jie lentynose užsibūna ypač ilgai, kadangi retas kas savo malonumai renka ir perka poezijos knygeles. O Rasos Žalynaitės „Haiku“ labai tinkama laikyti knygele, joje nėra labai gausu haiku, tačiau ir tie patys yra kruopščiai parengti, gražiai iliustruoti ir puikiai apipavidalinti. Nesu poezijos ekspertas, todėl pamėginsiu tik išreikšti savo nuomonę. Pastaruoju metu ir aš pradėjau kurti haiku, teko ir čia publikuoti, maniškiai haiku prisigėrę Lietuvos, vakarietiškojo pasaulio ir dar kažko, o štai Rasos Žalynaitės haiku kitokie. Skaičiau juos ir pagalvojau, kad autorė tikriausiai labai jau įklimpusi į japonų tradicinius hauku, juose glūdi ta senoji japonų dvasia, galbūt aš jos neišjaučiau ir neišvirpėjau iki galo, tačiau man pasirodė, jog jie šiek tiek šabloniški, milijonai haiku sukurti apie tuos pačius sakuros lapelius, apie aprasotą voratinklį, kurių Žalynaitė neatsisako ir savoje poezijoje. Nepaisant šito, haiku pasirodė nepaprastai skaidrūs, pilni optimizmo ir tik vienas kitas dvelkė dramatizmu, tai rodo, jog pati autorė kurdama jautėsi labai laiminga, sakyčiau, labai jau harmoninga asmenybė, juolab jei tikėsime teorija, kad tobuliausia kūryba atsiranda iš kančios, tai Žalytei ši teorija netinka. Apskritai sveikintina, kad ji pabandė kurti haiku, tokį, mano akimis, šablonišką rytietišką haiku, kuris man iš dalies labai ir patinka. Paprasti atsitiktiniai sudėlioti žodžiai staiga įgauna nepaprastą prasmę, jūs patys pamėginkite jį sudėlioti, pajausti žodį, kad ir veiksmažodžio bendratį sujungti su daiktavardžiu, pajusite, kokia prasmė slypi už žodžių semantikos. Tikriausiai poezija tuo ir nuostabi, kad svarbu ne tekstas, ne erudicija, tačiau pats jausmas, jo potyris ir išgyvenimas. Belieka tik sveikinti Rasą Žalynaitę, kuri ne tik kūrė haiku, tačiau paleido savo jausmus ir į plačiąją rinką, parodė juos Lietuvai savo gimtąja kalba.

Jūsų Maištinga Siela