2010 m. gegužės 9 d., sekmadienis

Gėjų eitynės iš pirmųjų lūpų





Sveiki mielieji, oi koks „ilgai trumpas“ šis savaitgalis. Lietuva mirga visomis spalvomis tiek spaudoje, tiek ir gatvėje. O tai nutiko neatsitiktinai, bet todėl, kad Lietuvoje, Vilniuje, pagaliau įvyko pirmosios istorijoje mūsų šalies gėjų eitynės arba kaip visi mėgsta sakyti – paradas. Negaliu nepasidalyti savo pirmaisiais įspūdžiais iš tiesioginės įvykių vietos, todėl įtempkit ausis ir klausykit.

Iš pradžių buvo ne koks oras. Apsiniaukę, bet šilta, apsirengiau ir sakau, eisiu ir nieko nežinau. Greitai išsilaipinau netoli įvykio epicentro ir jau iškart išlipęs iš stotelės pastebėjau sąmyšį. Sakau nu nieko, taip ir turi būti. Pamačiau užbarikaduotą Baltąjį tiltą. Viptelėjau, tai pro kur dabar man reikės nukakti į kitą Nėries krantą, bet jaudintis nereikėjo, labiau reikėjo jaudintis dėl savo gyvybės, nes iš karto pasijutau mirtinai nejaukiai, lyg bet kurią minutę galėčiau gauti į dantis, už tai, kad plaukai garbanoti ar kelnės per siauros, žodžiu, dėl menkniekio. Gi žinai iš tolo jau šmėžavo skustos galvos, mėlyni apdėvėti treningai ir šiaip visokio plauko meteliūgos. Taigi vos išlipęs iš stotelės susidūriau su dviratininkų pulkeliu, kurie norėjo pravažiuoti Baltuoju tiltu, aišku, jie juo nepravažiavo dėl barikados. Cituoju: „Blet, per tuos pydarus nachui turėsim pro kitur varyt“. Perėjau gatvę ir pasijutau blogiau nei prie stoties besitrinančių „siemkininkų“ kultūros puoselėtojų būrelio. Greitai nusukau akis nuo metalu ir tatuiruotėm pasipuošusių liaudininkų.

Į kitą Nėries pusę man patekti buvo be prošvaisčių, todėl teko kartu būriuotis su pensininkais, kurie taip pat susidomėję nuo kranto nekantriai laukė ir stebėjo eitynes. Viena bobutė manęs klausia: „O tai iš kokios čia pusės TIE pasirodys?“ Baisiai žmonėm buvo smalsu. Religingesni fanatikai tai prie arkikatedros surengė viešas maldas (laimei ne inkviziciją), keliais šliaužė ir meldėsi už, anot jų, išsigimėlius. Gaila, kad vadinamieji forsai Dievu nepasikliauja, matyt, ir tai sąskaitos su juo nesuvedę, todėl visą savo pasitikėjimą atiduoda lazdoms ir rankų jėgai. Tačiau jų viltys nepasitvirtino, nes gėjai visgi sugalvojo kaip apsisaugoti nuo bet kokių riaušių. Todėl nuo kitos Nėries kranto forsai ir kiti piktai griežiantys dantis galėjo į juos žiūrėti tarsi katinai į lašinius. Priešingai nei kalbėjo patys homoseksualai, buvo tikėtasi didelių falų, transvestitų šou ar dar velniai žino ko, ir žmonės bijojo, kad vaikai netyčia nepamatytų ko nors nepadoraus, bent jau taip visą laiką buvo eskaluojama laidose. Tačiau žmonės kaip tyčia prie Nėries atsitempė savo mažamečius vaikus ir pirštais badydami rodė, kokie nesveiki žmonės ten žygiuoja.

Aišku, buvo momentų, kada pradėjo aktyviai, mano akimis, burbuliuoti homofobiškoji pusė. Tvoros tiesiog drebėjo nuo jų pykčio, kaip čia, Marijos žemelėj, gali tokia „veislė“ ropoti. Pasirodo gali ir dar kaip. Bet jų skandavimą „Gėda, gėda, gėda...“, fanfarai ir šiaip pasisakymai per garsiakalbius, juos visus nustelbė gigantiška homoseksualų parūpinta garso aparatūra, kuri leido itin skoningą muziką. Dėl pastarosios niekas nesiskundė ir ją gyrė paprasti gatvės praeiviai: „Bent jau muzika gera.“ Vilnius tiesiog aidėjo nuo muzikos, o aš vos užpakalio nepašalau, besėdėdamas ant žolyno, o dar vienu tarpu užėjo taip krapyti ir lyti, kad galvojau neištversiu ir trauksiu namo, nes ir pati eisena buvo iš toli labai jau ištęsta ir nuobodi, bet jos esme ir naudingumu net neabejoju. Galiu pagirti, kad eisena buvo tikrai spalvinga, daug balionų, vėliavų. Pats savo akimis mačiau Latvijos, Lenkijos, Europos sąjungos, Lietuvos ir, aišku, vaivorykštės vėliavas, tai matome ir nuotraukose. Mūsų pusėje buvo ten nespėję prisijungti slovėnai, jie nepabūgo forsų ir prieš jų snukelius iškėlė vėliavas. Visgi susidomėjimas iš aplinkinių buvo nemažas. Tiek šlavėjos sustingusios, ir tos žiūrėjo į eiseną. Jau maniau, kad viskuo tas ir pasibaigs, bet staiga prieš mano akis iškilo dūmų debesis, kažkas iš pasipiktinusiųjų per tvorą paleido dujas, laimei, iš eisenos dalyvių niekas nenukentėjo, jie buvo už kelių šimtų metrų, bet užtat žurnalistų pulkai prie dujų bėgo vos tik pamatę, buvo vos ne „užsienietiškasis“ paparacių konkuravimo lygis, kuris greičiau užfiksuos įvykį. Aišku, už barikados homofobiškiausi politikai skatino vos ne pilietinį karą, tarp jų aišku mūsų įstabioji ikona Petras Gražulis, kuris springdamas kaip velnias ragino ir skatino riaušes. Per jį buvo paleista dar viena dujų porcija, nuo kurios vienas policininkas buvo išvežtas į ligoninę, o pasipiktinusių ir kraujo ištroškusių homofobų banda jau laužė apsauginę tvorą. Sakytum gražu, o dar kažkoks žurnalistas su akmeniu nuo jų gavo į galvą ir dainelė jau buvo sudainuota.

Bene vienas išradingiausių homofobų pasipriešinimų būdų buvo gumine valtimi perplaukti Nėrį ir patekti į saugomąją teritoriją su prieštaringais plakatais. Aišku, vandenyje jau buvo patruliuojanti policijų valtis, beplaukiantys tautos „Dariaus ir Girėnas“ „Mozės“ buvo gėdingai sugauti ir sulaikyti. Taigi daugiau niekas ir neišdegė. Na kur tau išdegs, kai eiseną saugo apie aštuoni šimtai policininkų, o viršum dar skraido ir sraigtasparnis, vos ne metų įvykis. Bet realiai pagalvojus, nesvarbu kiek žmogaus teisės kainuoja, nes visi yra žmonės ir lygių teisių skatinimas, priminimas ar reikalavimas buvo vertas tokių eitynių. Po eisenos buvo garsiai sakomos žymių politikų ir ne tik jų kalbos, kurie dalyvavo eitynėse. Ir tą akimirką aš pagalvojau, kad esu tame Nėries krante, toje pačioje gatvėje, jo šaligatvių plytelės lygiai tos pačios, kurios buvo 1989 metais nutiesus Baltijos kelią, 2010 kitapus Nėries vyksta taip pat vyksta taikinga šventė, laisvės ir sąjungos šventė. Gaila, kad Nėris turi skirti mus. Patys sau tampame priešais, bet tikiuosi, kad to nebebus bent jau vieną gražią dieną. Taigi gėjų eitynės vis dėlto įvyko. Na, o aš galiu tik pasidžiaugti, ne daug žmonių išties pritaria šitai akcijai, visi kažkodėl matė tik trūkumus, o užuot suradę argumentų pateisinimui visi ieško pabrėžti, ką blogo ir kokią sumaištį atneš visos šios eitynės.

Galiu tik apgailestauti, kad pats nedalyvavau pačioje eisenoje, mat, pasirodo, ten reikėjo registruotis iš anksto, bet nesvarbu, aš palaikau šias eitynes ir palaikysiu, nors jau, aišku, dėl tokių savo pažiūrų turėjau ir išpuolių, ir milijoną kartų privalėjau aiškintis, dėstyti savo požiūrį. Todėl drąsiai ir dar kartą galiu visiems pakartoti. Jeigu Jūs gėjų eitynes matote kaip viešą pasidemonstravimą, tada jūsų intelekto lygis – prikepęs keptuvėje, kadangi eitynės yra laisvo žmogaus saviraiška, teisių reikalavimas, priminimas, pasisakymas prieš diskriminaciją ir homofobiją. Man juokinga kai kiekvienas homofobas vis aiškina, kad Lietuva yra neva pakanti. Manote būtų visos tos riaušės, jei nebūtų homofobijos? Na, aišku, tai kyla iš didelės meilės! Ak, kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus turi teisę būti tokiu, kokia yra jo prigimtis. O jeigu prigimtis, kažkam atrodo „nenatūrali“ tai pagaliau laikas per šias eitynes ir susimąstyti, kodėl tu ją laikai nenatūralia. Ar užtenka argumentų tik tokių, kas buvo parašyta Biblijoje, nors pats dažniausiai tos Biblijos nė lapo nebūna perskaitęs, ar užtenka argumento, kad jie negali susilaukti vaikų? Manau ne. Eitynės buvo puiki proga permąstyti ir patestuoti save, pamatyti kitas galimybes, o ne dar labiau užsiciklinti, galbūt kai kam tai ir pasiteisino. Duok Dievuli, kad taip ir būtų.

Jūsų Maištinga Siela


2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Knyga ir asmenybė: Janina Degutytė "Neužpūsk pienės pūko"






Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie Janiną Degutytę ir jos kūrybą. Šiandien kaip tik perskaičiau jos nuostabių eilėraščių rinkinį „Neužpūsk pienės pūko“. Likau tiesiogine to žodžio prasme „apšalęs“. Nuostabi poetė ir nuostabi asmenybė! Aišku, ne tiems, kurie jau iš „prigimties“ nusiteikę prieš neoromantikus ir jų kūrybą ir šiaip yra gimė kvėpuoti avangardu, tačiau ši anksčiau neatrasta poetė mane pakerėjo! Tai atsitiko visai atsitiktinai, kai vakar nagrinėjau Sigito Gedos eilėraščius ir užsinorėjau kažko moteriško, kažko aistringo, kažko maištingo ir artimo, o interneto vandenyne aptikau keletą Degutytės eilėraščių, sakau, užsisakysiu iš bibliotekos. Taigi grįžęs iš paskaitų guliausi į šiltą lovą ir skaičiau iki pamėlynavimo. Katarsis buvo nenormalus, ir verkiau, ir juokiausi. Jaučiausi toks sentimentalistas, tačiau ta gauta dozė galbūt buvo tai, ko šį pavasarį taip trūko.
Prieš jus mano autentiškos nuotraukos iš jos 1985 metais išleisto rinkinio. Knyga nuostabiai gražiai parengta, iliustruota dailininko Rimanto Gibavičiaus piešiniais ir, žinoma, pačios autorės nuotraukos, keletą pateikiu ir jums, kad bent įsivaizduotumėte, kas ji per moteris. Ne kartą Antakalnio kapinėse teko praeiti pro jos kapą, vis kukliai nudelbdavau akeles nuo jos, tarsi negalėčiau pabūti su dar neatrastu savyje žmogumi. Taigi dabar šito nebebus. Keletas faktelių apie Janiną Degutytę: gimė 1929 06 06 – mirė 1990 02 06 (sakyčiau ant paties laisvos Lietuvos slenksčio). Tai poetė klajoklė, kur tik ji negyveno, bet antrąją gyvenimo pusę praleido kurdama ir dirbdama Vilniuje, Antakalnyje. Galbūt labiau žinoma, kaip vaikų poetė, tačiau be reikalo, jos sunkioji artilerijos būta ir suaugusiųjų poezijoje. Iš tikrųjų jį tarsi pratęsia Salomėjos Nėries poeziją, tačiau kartu yra visiškai kitokia, lietuviškai savita ir kaip niekas kitas, kaip tik Degutytei būdinga kūrybos charakteristika.
Visą gyvenimą sunkiai grūmėsi, pavardė atskleidžia, kad taip ir neištekėjo, bet kaip asmenybė liudija turėjo „nežmoniškai“ daug meilės objektų, galbūt visos jos platoniškos. Tai mylintis žmogus, maksimalistas iki pat plaukų šaknų, nors vaikystėje ji kaip ir daugelis maištininkių (Salomėja Nėris, Jurga Ivanauskaitė) buvo labai tyli ir mąsli. Taip nutiko dėl sunkios šeimyninės padėties, motina skendėjo alkoholizme, brolių seserų neturėjimo, visą tai paveikė Janiną, o dar sunki širdies liga kamavo ją visą gyvenimą. Dėl ligos ji daug gydėsi Maskvoje, kituose Tarybų Sąjungos miestuose. Ta liga, dabar galvoju, kaip tyčia ją dusino, nors ir taip buvo jai per ankšta šiame gyvenime. Kiek teko girdėti, jai sunkiai sekdavosi vos į ketvirtą aukštą užlipti, širdis plazdėdavo kaip drugys. Dirbo bibliotekoje, baigė literatūrą ir lietuvių kalbą, todėl be vargo pasinėrė į literatūros pasaulį. Tai pripažinta poetė, gavusi ne vieną literatūros premiją.
Begalinis vienišumas, begalinis noras smarkiai kentėti arba labai labai mylėti, niekada vidurio ji neturėjimo, šie faktoriai tiesiog trykšta jos eilėraščiuose. Daug rudens, daug skausmo arba jaukių vaikystės prisiminimų, gamta – vienintelis prieglobstis, kur iš tikrųjų Degutytės lyrinis subjektas jaučiasi saugus. Keli eilėraščiai tiesiog sudrebino mano pasaulį, tai buvo nuostabu! Štai ką ji sako savo rinktinėje „Neužpūsk pienės pūko“ įvadiniame straipsnyje: „Visi mes nešamės norą, troškimą, geismą – surasti savyje tą eilėraštį, vienintelį, kuris mus išlaisvintų, sudaužytų kasdienybės grandines. Ko tik žmogus nedaro, ieškodamas savo požemiuose ir labirintuose to šviesos šaltinio! Kur tik jo neieško! Ir kartais kiek reikia parašyti eilėraščių (vis ne tų ir ne tų), kol prieini prie to vienintelio. Kaip jį pavadinti? Nežinau. Tik žinau, kad už jį reikia sumokėti gyvenimu. Kad ir ne pompastika, ne dideli ir gražūs žodžiai, pajunti tada, kai jau sumokėta. Pasižiūrėjus į savo knygų eilę, darosi gaila, kad jų per daug. Gaila, kad neparašyta tik tiek, kiek reikia. Kad gerai nepersijota. O tas vienintelis eilėraštis – dar neparašytas. Tik artėjama prie jo. Tik žvilgsniu paliečiami kontūrai. Jo dvasia. Bus didelė paguoda, jei Skaitytojas supras, pajus, koks turėtų būti tas vienintelis. Neparašytas. Ir savo širdyje jį parašys. Už mane“ J. Degutytė. Gražūs žodžiai, jie galbūt visai kitaip skambės žmonėms, kurie rašo, kurie bando iš savęs kažką išgauti, jie tikrai supras tai, ką norėjo pasakyti Degutytė. Ir iš tikrųjų prie to vienintelio eilėraščio niekada ir neprieinama, tai jau suprantama iš potekstės ir pačių eilių.
Pabaigai man baisu. Baisu, kad būtent liga kaip piktas šuo puola vis stiprius (silpnus?) žmones. Kartais permąstai, kad visi maištininkai, visi garsūs menininkai, kurie visą savo gyvenimą ėjo prieš srovę, buvo palaužti ligų arba neaiškių tragiškų likimų: Frida, Salomėja Nėris, Jurga Ivanauskaitė, Žana d‘Arc, Janina Degutytė, Kernagis, Miščiukaitė ir t.t. Negi iš tikrųjų stoti su širdimi prieš gyvenimą negalima? Negalima trokšti ir norėti daugiau nei davė likimas? Kartais dėl to net baisu būti savimi. Bet geriau būti savimi, nei gyventi ilgą ir nesavą gyvenimą? Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis.
Tegul mano „pliurpalizmą“ pakeičia nuostabios Janinos Degutytės eilės:
* * *
Nešu tau eilėraštį,
tą mažytį balto debesio namą,
kur gali užėjęs sušilti
ar pabūt su savim.
Čia nepaduoda ant stalo
sidabrinių šaukštų.
Čia neiškloti
raudoni kilimai.
Bet aš nenoriu,
kad liktum
šiąnakt
be pastogės.
ANTIGONĖ
Lik sveikas, sužadėtini, — nebučiavau dar tavęs.
Lik sveikas, sūnau, — kuris niekados nebūsi.
Meilė mane čia atvedė — meilė išves . . .
Taip virpa pratiestoj saujoj paryčio vėjo gūsis . ..
Aš grįšiu.
Aš tūkstantį kartų grįšiu —
Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių.
Per ugniavietes,
per smėlio raudoną,
Per lietum pritvinkusį molį —
Grįšiu.
Aš ateisiu basa.
Mano rankos beginklės ir tuščios,
Mano rankos — tik meilei .. . Daugiau jos nieko nemoka.
O jie —
ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,
Ir tūkstantį kartų teis.
Daugiau jie nieko nemoka.
Jiems kaip vaiduoklis —
eisiu per žemę sūrią —
Tą mūšio lauką —
laidoti brolių — baltų ir juodų . ..
Kol tironiškos rankos šešėlis
žemę slegia ir jūrą,
Kol vergo vardas
gėda tebedega ant veidų . ..
Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu — tūkstantį kartų! —
Tamsa,
tavo kūną užklojusia
alsuot. . .
Tavo galvą bejėgę priglausti,
prie šono padėti kardą, —
Tūkstantį kart pasmerkta —
Antigona —
tavo sesuo!
TĖVIŠKĖS KLEVELI
Stovi čia visą šimtmetį.
Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,
lapai tolydžio keičia savo spalvą:
nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais
ligi tamsaus kraujo spindėjimo.
Lengva man prie tavęs -
viskas atslūgsta, nutolsta,
tavo paveikslas visada man akyse.
Stovi čia visą šimtmetį,
o aš ir nepaklausiau,
ar tau lengva su manim...
Istorija eina pro tave,
keisdama vėliavas ir vardus,
tik žemė ta pati po mūsų kojom...
Nežinau, ką tu galuoji,
ką kalbiesi su paukščiais,
su prisiminimais...
Klausiu, savęs, katras labiau
mes vienas kitą pažįstam...
1978
Sausis.
Jau toil spalvoti vasaros sodai.
Jau seniai išblėso raudonos šermukšnių pašvaistės.
Žaisti prisiminimais užtenka. Ant rankų
Paimk tą laukinį žvėriūkštį – savo likimą –
Ir pasakyk jam, kad vis tiek,
Kas bebūtų, jis tavo.
Pasišildykit abu prie geležinių vamzdžių.
(Širdis pasiilgo gyvos –
Raudonos mėlynos geltonos
Ugnies. Neliesk šito ilgesio.)
Pildosi viskas iš lėto,
Kas palinkėta buvo prie lopšio.
Kietai sukandi dantis. Akys sausos.
Sausis.
1973
Upės
Teka upės per baltą gruodį…
Tokios juodos ir tokios sunkios…
Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias…
Per baltą gruodą – ižo luženos…
Žuvys užnuodytos, pelekai žali…
Paukščių sparnai nukirsti…
Gruodžio upės – per mano širdį…

2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Filmas: "Broliai"

Šiandien dar trumpai norėčiau pristatyti filmą „Broliai“ (Brothers). Tai gan šviežia drama (2009m.), kurią turėjau progos savaitgali išvysti, kadangi patikėjau, jog tai geras filmas. Na, žmonės iš dalies manęs neapgavo. Ši drama nebloga, bet didesnių įspūdžių nepaliko. Labiausiai įspūdį paliko gera aktorių vaidybą, net įsižiojau, kai stebėjau garsios aktorės Natalie Portman vaidybą, kai ši pakėlė telefoną ir sužinojo, jog jos vyras vis dėlto yra gyvas. Filmas iš tikrųjų yra dvinaris siužetų prasme, nors iš esmės labiausiai susikoncentruota į šeimos tragišką istoriją, jos likimą, tačiau šalia vystosi ir kita daug ką pasakanti tema – karas Afganistane. Siužetas jau kažkur matytas ir girdėtas, apie vyrą, kuris neva žūva kare, šiek tiek primena net „Gelbstint eilinį Rajaną“, tačiau čia įdomiausia yra šeimos gyvenimo situacija, staiga iš kalėjimo išėjęs brolis užima žuvusio brolio vietą šeimoje. Jį labai pamilsta vaikai ir net pati brolienė, viskas būtų lyg ir gražu, tačiau vieną dieną visi sužino, jog Afganistane žuvusysis brolis visgi nežuvo, ten jis buvo laikomas įkaitu, kankinamas ir verčiamas žudyti. Visi, aišku, labai apsidžiaugia, kad jis liko gyvas, tačiau grįžęs vyras visiškai kitoks, tarsi kas būtų jam išplovę smegenis, jis tampa agresyvus, o baisiausia, sužino, kad brolis pavergė jo žmonos širdį... Taigi eilinė – neeilinė drama, sakyčiau, kažkur tarp viduriuko, skirta visiems, kurie ieško neblogo filmo vienam vakarui. Filmas kelia amžinus klausymus: ką žmonės daro vieni su kitais? Kur dingsta meilė? Kokią įtaką padaro žmogui karas? Filme dar, sakyčiau, visai švelniai pavaizduoti rytų karo žiaurumai ir jo padariniai. Geras aktorių kolektyvas padaro filmą įtaigiu ir neprastu. Iki šedevro tikrai dar, mano akimis, kažko trūksta.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Pierre Corneille "Sidas"

Sveiki mielieji,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią sukrimtau mokslams. Nors retokai dedu knygas pagal universitetinę programą, tačiau kartas nuo karto pagalvoju, kad visai be reikalo. Šį kartą tai prancūzų dramaturgas Pjeras Kornelis (Pierre Corneille) ir jo tragedija (kai kur įvardijama kaip tragikomedija) „Sidas“. Taigi trumpai porą faktelių apie patį Kornelį: dramaturgas gyvenęs 1606 – 1684 metais, pats gal dar nenutuokdamas tapo klasicizmo teatro revoliucijos galva. Na iš tikrųjų tai autorius kūręs „ant Šviečiamojo“ amžiaus laiptelio. Kol po Europą dar sklido Barokas, šalia jau rimtai ėmė formuotis klasicizmas. Sunki ir griežta, tiesą sakant, man nelabai patinkanti meno ir kultūros srovė. Taigi Kornelis buvo visame tame sūkuryje, iš kurio išsirutuliojo naujas standartas, nauji dramų bruožai ir reikalavimai.

Plačiau kalbant apie „Sidą“ būtų galima pasakyti, kad kūrinys mane nustebino, kadangi iš pirmo žvilgsnio nė neprimina klasicizmo, bet tai ir nenuostabu, nes jame esti dar labai daug ne klasicizmo apraiškų, kuriuos net pats autorius vėliau senatvėje įvardys kaip „netobulumą“, šitai suprantama kaip dramos nepaklusnumas klasicizmui. Nepaisant tuometinių septynioliktojo amžiaus kritikų, šią dramą be galo mėgo valstiečiai ir visa kita likusi liaudis dėl to, kad ji ir nebuvo standartas. Ši keturių veiksmų drama tiesiog iš naujo prikėlė Prancūzijoje teatro susidomėjimą, juk iki tol Prancūzijoje į teatrą buvo žiūrimą kaip į juodžiausią darbą, kas ir buvo labai apskritai populiaru tuomet Europoje. „Sidas“ kalba apie senąsias žmogaus vertybes dar nuo „Rolando giesmės“ laikų, drama teigia, kad mirti negarbėje yra pats didžiausias žmogaus pažeminimas. Dramoje taip pat nemažai yra ir antikos dramų apraiškų: donas Rodrigas minimas kaip karo dievas Marsas, Saracėnų arba maurų priminimas ir nemažai kalbama apie valdžią, kas buvo nemažai būdinga Sofoklio tragedijose. Kornelio dramoje tenka kitoks vaidmuo meilei, ji čia kone vienas iš svarbiausių faktorių stumiančių veiksmą į priekį. Veikėjai pilni paradokso, Rodrigas ir Chimena apsėsti dviejų susipriešinusių dalykų: jausmų ir racionalių visuomenės primestų vertybių. Visuomenė ir žmogaus individualus jausmas tiesiog pjaunasi kaip katė su šunimi. Paklausite, kas visgi laimi? Aišku, kad veikėjų viršų ima visuomenės nuostatos, teisingo keršto poreikis gniaužia pirminius žmogaus jausmus, bent jau iki tragedijos atomazgos.

Netikėtai šią padėtį pataiso teisingasis valdovas donas Fernandas, kuris tarytum šioje dramoje atlieka Tėmidės funkciją, sprendžia, kaip nubausti arba kaip pataisyti padėtį, kad „saviškiai“ būtų laimingi. Čia slypi ir valdovo protas, kadangi jis mato, jog skilinėjanti tauta, nesantaikoje esanti liaudis ir pavaldiniai nebus pajėgūs apsiginti nuo priešų. Tai be jokios abejonės yra absoliutinės monarchijos pavyzdys, karalius žino kaip reikia stiprinti savo tautos šaknis ir valdymą. Galiausiai jis žaidimo būdais numalšina visuomenės primestą „madą“ ir pagrindiniams herojams įteikia mintį, jog viskas yra atkentėta, kad svarbiausia yra ne kentėti, o kur kas prasmingiau yra gyventi meilėje, kad garbės siekimas negali būti nesubalansuotas su meile. Taigi, karalius išlygina Tėmidės svarstykles ir tuo baigiasi tragedija. Sakysite, tragedija ir viskas baigėsi gerai? Neapsirikite, nes pats Kornelis savo tragediją matydavo ne nelaimingoje atomazgoje, bet žmogaus vidinėje sumaištyje, kai herojus turi pasirinkti savo viduje, išsirinkti didžiausią vertybę, iš esamų paaukojant mažesniąją.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Kornelio „Sidas“ yra tikra psichologinė įtampos drama, kurioje iš tikrųjų nežinai, kaip teisingai pasielgti, bet jauni, aistringi žmonės susidūrę su savo aistromis ir visuomenės normomis visgi ryžtąsi elgtis pagal tėvų valią ir pavyzdį. Šįkart tėvai yra didžiausias ir neginčijamas autoritetas, tai, aišku, antikinių dramų bruožas. Įdomu, koks būtų spektaklis?

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Eilinę dieną Rojuje

Sveiki mielieji, ilgai laukti nereikėjo, dar viena pasaulinė katastrofa prieš mūsų akis. Atrodo tokia nutolusi ir tokia neaktuali mums lietuviams, kad ji praeina tik pro mūsų laikraščių antraštes kaip eilinis įvykis, tačiau tai tikrai nėra eilinis įvykis, kadangi labai nukentėjo gamta. Matyt, ji jau persisotinusi kančios. Aš, pasisakantis už ekologiją, negaliu taip ramiai į visa tai žiūrėti, todėl nutariau brūkštelti porą žodelių apie Meksikos įlankoje įsiliejusią naftą, kuri šiaip jau priskiriama prie vienų didžiausių gamtinių katastrofų.

Net nežinau ar beįmanoma atstatyti jūrą tokią, kokia ji buvo prieš išsiliejimą, mat, mes žmonės, čiulpdami naftą iš žemės visiškai kartais pamirštame aplinką, gamtą, augaliją, gyvūniją. Sakysite ir vėl kaip koks pastorius Donelaitis pilu savo nepaliaujamą didaktiką, tačiau aš nesu pastorius, nereikia man pamokslauti, esu paprastas žmogelis, kuriam pikta, kad dėl žmogaus savanaudiškų tikslų turi kentėti visa Žemė! Jūs bent įsivaizduojate, kiek naftos ištryško į atvirą jūrą nugriuvus platformai? 5000 tūkstančių barelių per parą, pabandykite pagalvoti kiek tai galėtų būti. Ekologinė katastrofa dėl žmonių veiklos, nors kitą vertus nemažai žmonių vis šiepia man dantis ir sako: tai ką naftos tau nereikia? Nevažiuoji automobiliu, autobusu? Atsakymas vienareikšmiškas, važiuoju ir naudojuosi tuo, ką teikia žmonija, bet jau niekam nepaslaptins, kad jau seniai galime gaminti naują transportų kartą, kuriai visiškai nereikia degalų, tačiau pasaulio galingieji, kurie minta nafta, tyčia neleidžia ir stabdo naujos eros atėjimui, kadangi nafta jiems yra naudinga! Tai bent žinote, kiek jie pastangų ir pinigų deda į tai, kad mūsų technika neišeitų iš naftos amžiaus? Nepatikėsite ką gali pinigai! O štai sulaukėme „ta proga“ ir katastrofinės nelaimės, naftos dėmė tokia didelė, kad tikriausiai jau matoma iš kosmoso giedrą dieną, net baisu pagalvoti, kokia žala padaryta, net neabejojama, kad tai pakenks šimtams tūkstančių rūšių gyvūnams. Žuvys ir visa gyvūnija jau sprunka iš Meksikos įlankos, „ta proga“ meksikiečiai ir žvejybos pramonė bus visiškai parklupdyta, juk populiariausias maistas trečiosiose šalyse tebėra žuvis, ją valgo kas penktas pasaulio gyventojas, o štai tokia gausi tauta kaip meksikiečiai, bus tiesiog priversta smarkiai bankrutuoti, ieškoti naujų kvotų (jei jų liks) arba dar blogiau – badauti.

Prezidentas Obama jau ėmėsi visų reikalingiausių priemonių valyti jūrą, su adata jau bado ministrus, kurie imtųsi veiklos, kad ateityje neįvyktų nieko panašaus. Kol kas man ta jų kova panaši į posakį „pasišikai ir tapšnok“ nei kvapo, nei paliktos krūvelės plika ranka taip nepaimsi, gamta jau geria mūsų krūvelę kiekvieną akimirką. Šimtai laivų sukiojasi apie plintančią dėmę, gelbėjami paukščiai ir kita gyvybę, bet dar gražiausia, jog kažkas sumanė dar tą dėmę padegti. Liepsnojanti jūra! Ar tai ne apokalipsės ženklai? O šiaip dar priedu Dievulis pasiuntė didelį vėją ir prastą orą, todėl žmogus prieš savo reikaliuką visiškai tampa bejėgiai, net neabejoju, jog tai prilygsta nemenkam Černobylio sprogimui, tačiau kiek įmanoma bus slepiami tikrieji katastrofos padariniai ir tie patys suinteresuotieji tai daryti bus naftos pramonės magnatai.

Mano nuomone, ši katastrofa tik įrodo, jog pasaulį valdo pulkelis žmogelių, o mes tik linksmai apie pasaulį galime sužinoti tik iš spalvotojų ekranų, o padėti ir keisti pasaulio koncepciją gerąja linkme negalime, bent jau radikaliai. Skaudu ir pikta, jog niekas nepriklauso nuo daugumos, madą ir valdžią diktuoja kiti. Ak, kaip lengva pridalyti katastrofų, bet kaip jas sunku likviduoti. Ir kiek tai tęsis? Gaila, kad patys gyvūnai ir augalai negali prabilti ir papasakoti apie tikrąją Pasaulio padėtį, nes tik jie žino, kokia ši padėtis yra iš tikrųjų. Na, kol nafta teka, mes galime tik pasimėgauti gražiu ir tobulu pasaulio nebent filmuose apie ateitį.

Kartais net man trūksta optimizmo.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 30 d., penktadienis

Mama, kas tas didžiulis sliekas?

Sveiki mielieji! Kaip jūs begyvenate? Labai nepykite už tai, kad šiek tiek apleidau blogą ir nepatalpinu jokių naujienų, kažkaip sakau, geriau tegu pabūna kažkaip tuščia, nei šiaip bereikšmiai pridedi ir iš interneto nukopijuoti straipsniai. Šįkart tai ir norėjo padaryti, bet sakau, geriau aprašysiu savais žodžiais. Aną savaitgalį buvau sulaukęs svečių, todėl kaip įmanydami „trankėmės“ po Vilniaus senamiestį. Kažkodėl merginoms buvo nesuvokiama, kaip Vilniuje gali egzistuoti tokia skulptūra, kuri parodyta viršuje. Taip, tai viena „žymiausių“ Vilniaus skulptūrų, už pastarąją buvo sumokėta 276 tūkst. lt. Nenoriu nieko įžeisti, bet ar jums šitas metalinis vamzdis yra gražus? Suprantu, meno saviraiška yra labai svarbi, jo formos ir išmonė – beribė, galiausiai net, galbūt pasakysiu negražiai, bet nepykit, padėtam musės šūde iš vienos pusės galima įžiūrėti didžiules meno perspektyvas, tačiau, kai pagalvoji, jog tokių žmonių, kurie tokį meno aprašką iš tikrųjų supras teisingai, savaime suprantama, bus mažuma, todėl vargu ar derėtų integruotis į viešąją rinką, tas pats šiuo atveju ir su vamzdžiu – skulptūra. Nežinau kaip reaguoja patys užsieniečiai pamatę mūsų meno galimybes prie Nėries upės, bet patiems vilniečiams ši Mindaugo Navako, Roberto Antinio ir Vlado Urbanavičiaus skulptūra nepatinka, anot gyventojų, šis „šedevras“ darko miesto grožį. Šiaip, mano nuomone, nelabai skiriasi, kaip įmanydamas bandau savyje rasti jėgų ir pateisinti kaip menininkų saviraiškos būdą, bet ką aš žinau, man ši skulptūra primena naftos gręžinį, dujų ar srutų vamzdį, kuris sukelia ne kokias emocijas. Sakyčiau, net tame pačiame Užupyje, akmeninis falas ar akmeninė savotiška skalbimo mašina, atrodo kur kas gražesni meno kūriniai. Bet menas menui nelygus, kaip žinome. Bet tokie pinigai sukišti į šią skulptūrą, ir dar „padėta“ labai matomoje vietoje, provokuojančiai prie Nėries upės, kažkodėl nori nenori sukelia ne tokias asociacijas, kokių norėtųsi. Visai kita diskusija apie jau autentiškus istorinio laikotarpio paminklus ant Žaliojo tilto. Man tai jau yra istorinis palikimas, suteikiantis Vilniui autentišką, brandaus ir seno miesto įvaizdį, bet būta siūlymu jas pašalinti, nes tai primena Sovietinę valdžios okupaciją. Būtą mėginimų vieną statulą susieti net su homoseksualizmu, bet tai žmonės, matyt, iš neturėjimo ko veikti prisigalvojo nebūtų dalykų. Kažkodėl vamzdis – skulptūra labiau toleruotinas atvejis, galbūt dėl to, kad žmonės dažniausiai net nežino, kur randasi „Krantinės arka“, „Puskalnis“, „Dviaukštis“ (tokie oficialų kūrėjų pavadinimai) vadinamoji skulptūra, taip yra dėl vienos svarios priežasties – tiesiog žmonės jos nepastebi, nes palaiko jį eiliniu nutekamuoju vamzdžiu. Taigi, mielieji, noriu Jūsų paklausti, kas jums yra menas, kur yra jo ribos, afišavimas ir suvokimas? Ar toliau turėtų ta skulptūra stovėti? Čia labai diskutuotinas dalykas, nes tikrai yra žmonių, kurie šį meno kūrinį palaiko. Todėl klausimas visiems: ar iš vis derėtų šalinti tai, kas didžiajai daugumai nepatinka? Jei taip, tai galioja ne tik menui, bet ir žmonėms ir apskritai tolerancijos klausimas suvirpa tarytum styga. Vienareikšmiško atsakymo nėra.


Jūsų Maištinga Siela

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Filmas: "Titanų susidūrimas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris dar visai neseniai pasirodė Lietuvos kino ekranuose ir užėmė pirmąją vietą pagal lankomumą ir populiarumą – „Titanų susidūrimas“. Kažkodėl manęs visiškai nestebina geri filmo reitingai, nes filmas, mano nuomone, yra toks standartinis, kad žmonės ateina pasižiūrėti ne intrigos, ne vaidybos, bet tiesiog gražių elektronika sukurtų piešinukų. Na, sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet dažniausiai mums dėl to ir patinka ginčytis. Tenka tik dėkoti draugui, kuris nusitempė į kino teatro salę, kad pažiūrėčiau 3D filmą, būtent dėl specialiųjų efektų, kurie manęs nejaudina. Nežinau, bet ir tie patys specialieji efektai „Titanų susidūrime“ man pasirodė blankoki, kadangi pati 3D reklama buvo daug įspūdingesnė, nei pats filmas. Filmas tikrai nėra labai sėkmingas. Aišku, labai madinga rinktis antikinius motyvus ir pastatyti specialiųjų efektų prisodrintą filmą, tačiau man šis filmas tikrai nesužavėjo, kur kas antikiniais motyvais statyti filmai buvo įspūdingesni „Aleksandras Makedonietis“ ir tas pats „Troja“, o dabartiniai antikiniais motyvais filmai tipiniai štampuoti pašto ženklai, kurie nieko vienas nuo kito nebesiskiria. Pasakysiu taip: iš filmo buvo bandoma padaryti puikų antikinį pasakojimą, bet viskas per daug susitelkta į specialiuosius efektus ir filmas gavosi tas, kurį užmišti po mėnesį. Visai nekeista, kad čia ir vėl vieną iš pagrindinį Persėjo vaidmenį atlieka tas pats žymusis „Įsikūnijimo“ aktorius Semas Vorfingtonas. Aišku, filmo negalima su „Įsikūnijimu“ net sulyginti, pastarasis keliom galvom aukštesnis dėl siužeto originalumo, dėl jo suderinamumo su specialiaisiais efektais. Bet kokiu atveju net neabejoju, kad „Titanų susidūrimo“ gerbėjų tikrai atsiras, atsiras efektų ištroškusiųjų vampyrų ir tai yra natūralu, kadangi ir vėl įsitikinau, kad žmonės mene ieško atsipalaidavimo ir malonumų, o ne savęs, ne kažkokių ištakų, ne filosofijos, ne minties. Bet dėl to niekas nekaltas, kadangi pats menas „pasigimdė“ sau žiūrovus, bet tai visai kita tema, apie kurią dar daug verta diskutuoti.



Jūsų Maištinga Siela