Knyga: Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti garsiojo čekų rašytojo Milan Kunderos romaną „Nepakeliama būties lengvybė“. Ši knyga Lietuvoje visai neseniai ką tik susilaukė trečiosios laidos. Naujas viršelis, pasiskolintas iš dailininko Wieslawo Rosochos paveikslų ciklo, geras įrišimas, nuostabi kokybė ir naujas dažų kvapas. Negalėjau neįsigyti šios knygos, nes apie ją jau girdėjau daug pasakojimų. Paskutiniuoju metu jau niekur nebebuvo įsigyti Kunderos knygų, jau buvo mintys atėjusios apie biblioteką, tačiau leidykla iškrėtė pokštą ir ji išleido trečią kartą „Nepakeliamą būties lengvybę“. Savo džiaugsmui radau knygą Europos šalių šventėje už labai gerą kainą. Taigi, sesijos metu pabaigiau ją graužti, skonis buvo saldus, jeigu taip būtų galima pasakyti.

Ši knyga išties puiki, nebanali, originali ir gili. Tai tik sąvokos, bet jas reikia patirti skaitant. O skaityti irgi šią knyga ne visada sekėsi. Kartais pagaudavau knygos pulsavimą, mintį ir jas sekdavau, nepaleisdavau, mėgaudavausi sakiniais, paralele, išvadomis, tačiau kai galvoje būdavo sumaištis, knygą mesdavau į šalį, nes paskaičius kelis puslapius suprasdavau, jog nieko nebesupratau, skaitymas neteikia man malonumo. Taigi, todėl iš dalies šios knygos skaitymas tiek ir užsitęsė, bet nieko, buvo verta prisiliesti prie čekų kūrybos. Belieka tik padėkoti dėstytojai Radzevičienei, kuri mums ir parekomendavo šį rašytoją. Dabar ir vėl sakau, kad ne veltui.

Milan Kundera – žymiausias čekų rašytojas, jo knygos gausiai išverstos į lietuvių kalbą, aišku, jų knygynuose jau nebėra: „Pokštas“, „Lėtumas“, „Tapatumas“, „Nemirtingumas“, „Juoko ir užmaršties knyga“, „Gyvenimas yra kitur“ ir t.t. Šis autorius yra sulaukęs pasaulinės šlovės, jis gavo aukščiausią literatūrinį prancūzų apdovanojimą ir yra verčiamas į daugelį pasaulio kalbų. „Nepakeliama būties lengvybė“, jau pats knygos pavadinimas sako, kad knyga yra filosofinio pobūdžio. Daug kalbama joje apie meilę, bet apie ją kalbama ne su pasaldintu patosu, bet ir nesubanalintu „skystalu“, autorius filosofiškai suranda terpę ir meilę įstato į tokią padėtį, kad ši esti kaip natūrali, paprasta, eilinė žmogaus prigimties jausena, bet kartu parodo jos sudėtingumą ir variantų begalybę.

Romanas persmelktas psichologinių momentų, siužeto linijos glaudžiai siejasi su autoriaus įterpiamais spontaniškais pasamprotavimais. Romanas sudurstytas kaip magnetas, paremtas priešingų polių teorija, kuri atsispindi ir romano pavadinime – „Nepakeliama būties lengvybė“. Pagal Kunderą, pasirodo taip, kad tai kas tampa mums labai lengva, iškart tai tampa nepakeliama našta ir, atvirkščiai, sunkume žmogus atrandą tą lengvybę. Ši teorija, o gal faktas, driekiasi per visą knygą, ji aptinkame kiekviename žingsnyje: herojų santykiuose, jų sprendimuose, darbuose, mintyse. Nepakeliamumas yra atsakomybė už savo būtį, savo sprendimus, tačiau atsisakę atsakomybės ir pasirinkę lengvybę, mes nežinodami pasiimame nepakeliamumą, nes pasirodo, žmogus negali egzistuoti be sunkumų, nes nepakeliama būties lengvybė jį sutraiškytų kaip vabalą. Gal ir tiesa.

Kaip jau minėjau čia daug kalbama apie meilę. Pagrindiniai herojai Tereza ir Tomas yra suvedami šešių savo gyvenimo atsitiktinumų. Autorius nejučia kelia mintis apie likimą ir atsitiktinumą. Ar iš tikrųjų mūsų gyvenimą valdo atsitiktinumai. Nemažai romane vietos skirta politinės čekų realijoms. Romanas buvo parašytas 1984 metais, bet puikiai mena dar tuos laikus, kai komunistai buvo okupavę Čekiją. Tekstas daug kalba apie politinę propagandą, analizuoja paprasto žmogaus santykį su valdžia, žmogaus teises į savo tautą ir laisvę. Autorius daug dėmesio skiria kičo temai, pasak jo, pasaulis pilnas kičo, kur pažvelgsi, mes linkę idealizuoti, estetizuoti ir visaip kitaip iškreipti esančią realybę, mes susikuriame netikrą pasaulį ir joje gyvename atstumdami tai, kas mums iš pažiūros yra negražu, nepriimtina, tačiau tai vis vien egzistuoja. Tai kartu, mano manymu, yra ryškus kirtis komunistinei ideologijai, nes būtent komunistai atmetinėjo šūdo smarvę, juk jie buvo neva sukūrę tokį pasaulį, kur nebuvo blogio, juk tik pas komunistus buvo galima kivirčytis tik tarp gero ir dar geresnio dalyko. Autorius aiškiai piktinasi ir yra paveiktas šios ideologijos. Mano manymu, knygoje jis bando išlikti nešališkas, neparodyti savo tikrosios nuomonės apie politiką, tačiau tai jam sunkiai sekasi.

Nepaisant to, kad knyga byloja jau praėjusias istorijų dienas, daug politinių kičų galima atkapstyti ir pritaikyti nūdienos pasauliui, kaip antai populizmas, kada valdžios atstovai prisikviečia žurnalistų su kameromis, vaiposi prieš jas, žada daug, glosto vaikus, šypsosi, o už kadro tuoj pat surūgsta. Taip buvo visada, ką jau bepridursi. Kundera daug kalba ir apie seksą. Erotikos tema prisodrinti pilni puslapiai, sakyčiau, labai vyriškai kalba apie tai, neslepia savo fantazijų moterims. Moterys staiga tampa jo knygoje kaip daiktai, jas ima analizuoti, dievinti, garbinti, ieškoti tarp jų skirtybių, galiausiai jose ieškoti savęs. Mažai kalbama apie paties sekso teikiamą malonumą, jis egzistuoja tik tarp eilučių kaip savaime suprantamas dalykas, o štai seksas daugiau atskleidžiamas per filosofiją. Kas seksas yra moterims, kas yra seksas vyrams. Ir tik vienoje kitoje vietoje literatūriškai išeinama iš svarstymų, begalinių skirstymų, analizių ir prieinama prie literatūrinės estetikos. Kundera nepasižymi ornamentika, čia mažai sentimentalizmo, Baroko beveik nerasta, tačiau jo stilius vis tiek esti originalus, nesausas, tarsi patys žodžiai puoštų autoriaus polemiką, puoštų paties žodžio egzistenciją.

Taigi siūlau puikia proga paskaityti būtent „Nepakeliamą būties lengvybę“ kaip įdomų filosofinės ir grožinės literatūros sintezę. Knygai beveik 30 metų, tačiau jos realijos, mano akimis, nė kiek nepasenusios.

Jūsų Maištinga Siela

Apie ištikimybę ir pavydą

Sveiki mielieji, žinot, šiandien noriu pakalbėti apie ištikimybę ir pavydą. Na net nežinau kodėl į galvą šovė ši tema, tiesiog netikėtai vakar pietavau prie įjungto televizoriaus, kuris kalbėjo apie sniegines žąsis. Kažkaip paminėjo tokį atsitiktinį faktą, kad tos snieginės žąsys pasirenka sau porą visam gyvenimui. Man iškart galvoje iškilo posakis: „Ištikima kaip gulbė“. Ir tikrai ištikima kaip gulbė. Šie paukščiai nuostabiai gražūs, tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad gulbės yra labai ištikimos tikrąją šio žodžio prasme. Jeigu kas nors iš poros netikėtai žūsta, tai neretai gulbė ar gulbinas skrenda tiesiai į dangų, ten suklykia taip kaip niekada gyvenime niekas nėra suklykęs ir iš visų jėgų krenta žemyn, tai būna tragiška žūtis. Taip, gulbės savižudės, tačiau be antros poros jos nebegali gyventi. Tai ir gimė šios dienos tema.

Kaip jau žinome, žmonės taip pat ne robotai. Jie ir žudosi iš meilės, ir nekenčia, ir visko pridaro gyvenime. Būti ištikimam... Ką tai reiškia santykiuose? Ne kartą esu sulaukęs priekaištų dėl pavydo, nu nepavydžiu, o ką aš galiu padaryti. Giluminis žinojimas, kad bet kokiu atveju žmogus išliks su tavimi ir tu su juo, nubraukia bet kokį pavydą. Bet esti ir tokių žmonių, kurie pavydi visko: žmogaus žvilgsnio, komplimento kitam. Besąlygiškas pavydėjimas ir noras, kad kitas žmogus priklausytų tik jam, mano galva, yra chroniškas ir nesveikas. Dažniausiai tai neretai ir būna skyrybų priežastis, bet mes nepasimokome, ieškome vis kito, o reikalavimų, bei pretenzijų vis neatsisakome. Ištikimybė negali būti susieta su pavydu, kaip ir meilė, jeigu myli tai ir pavydi, netiesa, manau, šie monolitai gyvena kas sau.

Kitas klausimas ar pavydas yra yda, ar ir šiokia tokia dorybė? Sako, pavydulingas žmogus moka suveržti taip, kad antroji pusė nepabėgtų, kitaip sakant, moka tai „prižiūrėti“. Tačiau taip pavydas būna tarsi antrankiai, junga ant pečių kitam asmeniui. Nepavydulingam žmogui turėti pavydulingą žmogų tikriausiai be proto sunku, na, suprantu, kad dėl meilės galima ir kentėti, tačiau negi prikentėsi visą gyvenimą? Juk meilė yra laisva, neturiu galvoje poligaminių santykių, tiesiog kartais atrodo, kad pavydas esti kaip destruktyvi lavina, kuri anksčiau ar vėliau sunaikina save patį, palaužia ir paverčia nelaimingą. O ir neretai pavydulingi žmonės nėra linkę prisipažinti, kad būtent jų pavyduliavimas trukdo jųdviejų santykiams. Lieka kalti tik kiti.

Apskritai žiūriu į jaunus žmones, į savo bendraamžius ir galvoju, kokie jie KVAILI. Na, nepykit, bet taip jau yra. Pagalvokit, vaikinas neparašė tądien sms, maža kas galėjo būti: sąskaita tuščia, labai užimtas, telefonas sugedo, gal šiaip kam nelaimė atsitiko ir pamiršo, bet koks skandalas dėl to kilo, mergina jį kone gyvą surijo. Atrodė, kad tai buvo vos ne pasaulio pabaiga, vaikinas buvo aprėktas, apšauktas ir buvo prieita iki to, kad mergina su juo visą dieną nebebendravo. Ir vien dėl to, kad neparašė sms žinutės. Tokie suvaržyti ir tamprūs santykiai, mano galva, nėra sveikintini. Ir kaip Jūs manote ar tokia pora potenciali dėl savo ateities? Na, aišku, galima būti optimistais ir tikėtis, kad tokia pora dar subręs. Bet neretai tas kvailumas atneša ir skyrybas, po to daugybę ašarų ir galiausiai kai kam net savižudybę.

Pastebėjau tokią keistą tendenciją. Žmonės, kurie sudievina ištikimybės jausmą, dažniausiai būna apgaudinėjami. Kodėl taip yra? Sakysite pasaulyje neegzistuoja kokie dėsniai, bet aš taip nemanau. Kaip ir rašė Sergėjus Lazerovas „Karmos diagnostikoje“, viskas atsigręžia prieš tai, ką tu smerki ir ko neapkenti. Aišku, kad ištikimybei priešingybė yra neištikimybė. Žmonės, kurie dievina ištikimybę, jos besąlygiškai siekia, neretai burnodami prieš paleistuves ir prostitutes, sulaukia likiminio antausio, pastarasis atsiunčia antrą pusę su pažymėta neištikimybės nematoma etikete. Aišku, taip yra ne visiems, tačiau visgi neretai pasitaiko. Šita taisyklė tik patvirtina, kad nesmerk kitos pusės jų nepažinodamas, apskritai nieko nesmerk, jei nenori pats sulaukti atsako į savo mentalinę agresiją ir būti smerkiamas.

Na, kad ir kaip ten bebūtų, pasaulis visgi gražus, mes gal ir nesame gulbės, gal ir nesame robotai, tačiau turime dėl ko gyventi. Tik gaila, kad kartais susikurdami vertybių skalę instinktyviai kažkodėl paskubame pasmerkti tuos, kurie jos neatitinka. Tai vadinama netolerancija, kuri neretai perauga į neapykantą. Bet juk taip pasaulyje jau sutverta, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Todėl prieš pavydėdami arba sudievindami ištikimybę, verta apsižiūrėti ar neužlipome kam nors ant galvos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aklumas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris mane tikrai įaudrino. Ir šį kartą tai filmas „Aklumas“ („Blindness“) (2008m.). Net nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo pačių paprasčiausių žodžių: vauuu. Pagaliau ir vėl geras filmas, kuris ilgam neišeina iš minčių. Daugybė aliuzijų, daugybė nuorodų į dabarties egzistencijos, globalizacijos, tikėjimo ir humaniškumo apraiškas. Tai filmas, į kurį įaugau žiūrėdamas ir tapau vienas iš tų aklųjų, kurie regi.

Siužetas gan paprastas ir realistiškas: žmonės pradeda apakti gatvėje, darbe, namuose, žodžiu, savo įprastiniame gyvenime, bet jie apakę mato ne juodą šviesą, bet baltą. Galiausiai aklumas plinta tarsi virusas ir tie žmonės izoliuojami, prie jų bijoma prisiartinti. Pasaulyje vyksta masiškas chaosas, o pirmieji ligoniai grumiasi bunkerį primenančiame pastate dėl savo vietos po saule. Jie, būdami akli, sukuria savo žaidimo taisykles, kurios neretai praranda viską, kas yra žmogiška. Tarsi vėl reikėtų akliesiems siekti naujo civilizacijos lygio, pradėti viską vos ne nuo akmens amžiaus, tačiau tarp jų yra viena moteris su savo vyru, bet ši yra reginčioji, ji neapakusi ir tik nedaugelis tai žino. Šiai moteriai tenka susidurti su daugybe sunkumų, nepalūžti, ištverti savo pačios kančią, savo tikėjimo ribas ir nepasimesti tarp reginčiųjų, jiems padėti.

Galima tik diskutuoti, kodėl ji neapako, bet tai per daug akivaizdi režisūrinė išmonė. Pasaulis apakęs baltoje šviesoje, kurie yra ne kas kitas, o apvalančioji, gydančioji šviesa. Tai paaiškėja filmo pabaigoje, kai žmonės tiesiog jau ima susitaikyti su savo aklumu, ima tiesiog džiaugtis šia diena. Taip, tai giliai motyvuotas, įdomus filmas, kuris apakina žiūrovą dviem valandom savo gilia fikcija. Aklumas yra tarsi žmonijos sąmonės užtemimas, mes viską esame įpratę matyti vien akimis, tyrinėjame pasaulį akimis ir vienas toks blyksnis ir ši dovana atimta. Atimtas tik vienas pojūtis, tačiau tai pasaulinė katastrofa: žlunga transportas, pramonė, visi ryšiai ir nieko nebelieka. Tušti miestai ir badaujantys žmonės.

Aklumas tampa ir gėdos pašalinimo priežastimi. Nuogumas, šlapinimasis ar mylėjimasis viename kambaryje – na kas čia tokio, juk niekas nieko nemato, visi akli? Aklumas sulaužo visus stereotipus, žmonės tampa arčiau vienas kito, priklausomybė, sąlytis, bet kartu pagimdo ir kitus. Labiausiai tampa pažeidžiama žmonijos kaip civilizacijos didybė, rodos, kokie galini, bet tik užbaltink akis ir nieko iš jų nebeliks, sunyks kaip rudens lapai. Sakau, jums tiesiog reikia pamatyti šį filmą. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta nepaprasta aktorė Džiulija Mūr. Nežinau kaip jums, tačiau man šis filmas buvo tarsi lašas narkotiko į kraują, sunku atsitokėti. Baisiausiai rekomenduoju visiems.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujoji dukra"

Sveiki mielieji, šiandien noriu labai trumpai pristatyti ir pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Naujoji dukra“ (The new daugther). Tai mistinis trileris apie vyrą, kuris atsikrausto į naują namą su dviem vaikais. Bet staiga čia ima vykti siaubingi ir nepaaiškinami dalykai. Filmas įdomus, nes ne iš tos kategorijos, kad name ima eilinį kartą vaidentis, filmas turi savo specifinį audinį, kuris kažkiek skiria jį nuo serijinių „siaubekų“. Filmas pagrįstas psichologiškumu; vargšas tėvas bando visais įmanomai būdais pateisinti dukters paauglės pokyčius. Juos iš pradžių aiškina labai paprastai: sunkus amžius, taip ir turi būti, viskas praeis. Tačiau darosi keisti dalykai, nes prie namo egzistuojanti kalva nepaprastai traukia jo dukrą ilgoms žaidynėms, iš po kurių visada grįžta purvina ir pikta.

Filmas, sakyčiau, bando remti į mokslinę fantastiką, saikingai į ją įpina senovės indėnų mitą, kuris, mano galva, tik tai tarp kitko, trūko man geresnio paaiškinimo. Mistiką tuojau keičia pabaisos, kurios primena skruzdžių gyvenimą ir valdymą. Na, iš tikrųjų tai nenuobodus, įdomus filmas, kadangi viskas pavaizduota realistiškai, gera seno veterano Kevino Kostnerio vaidyba. Žinot, filmą žiūrėjau labai įdomiai, bet po kokio mėnesio vargiai prisiminčiau, kad jį žiūrėjau, jis kažkaip mano atmintyje labai greitai išgaruoja, tarsi visi patirti filmo metu potyriai būtų jau eilinį kartą išgyventi tie patys, todėl niekas nebestebina.

Bet nepaisant mano užmaršumo, filmą laikyčiau pusėtinu, žiūrėti tikrai galima, galima žiūrėti ir įdomiai, juk visgi tai mistika. Mistikos grandams tai gali būti ir neblogas perliukas filmų rikiuotėje. Galiausiai pagrindinė mintis yra žmonių santykiai apgaubti mistikos. Kaip tėvas vis dar gali žiūrėti į naująją dukrą, kai ši viduje jau nebėra jo dukra, tai yra kažkoks šaltas ir svetimas gyvis. Kalba ir kūnas tas pats, bet dukra kita. Ir vienintelė galimybė išsigelbėti yra paaukoti savo dukrą, tačiau ar tėvas bus toks monstras ir taps žmogžudžiu? Atsakymą sužinosite tik pamatę filmą.

Jūsų Maištinga Siela.

Filmas: "Kuždesių sala"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną filmą. Bet iš pradžių apie tai, kad man darosi baisu, kad šis saitas tampa panašėti į kitus saitus, kuriuose tiesiog aprašomi filmai, bet tikiuosi, kad tai problemų nesukelia, kadangi, mano galva, filmai yra vienas tas blyksnis, į kuriuos mes galime žiūrėti tarsi į gyvenimo atšvaitus. Koks įdomus dalykas yra filmas! Kartais aš pats to neįvertinu, nes tai taip subanalėjo ir tapo įprastu reiškiniu, kad filmas čia geras ar blogas jau nieko nebereiškia, tačiau yra visai priešingai. Filmų daugybė, mes galime ir turime teisę juos pasirinkti, mes turime teisę mėgautis jais, analizuoti, vertinti ir gyventi su jais, patirti tai, ko galbūt realiame gyvenime niekada nepatirsime, nepatirsime to ir knygose.

Taigi apie filmą... „Kuždesių sala“ (Shutter island) 2010 metų kūrinys su legendiniu Leonardo DiCaprio. Paskutinis filmas matytas su juo buvo „Nerimo dienos“, stebėtinai gerą vaidybą demonstravo vyrukas, ko, aišku, mažiau atsiskleidė jo „kietuose“ trileriuose. Iš tikrųjų ir apie „Kuždesių salą“ buvau susidaręs panašią nuomonę. Ir jeigu ne „grupiokas“ Donaldas, tai šis filmas taip ir būtų praslydęs pro mano akiratį, o visai be reikalo.

Filmas tikrai įdomus. Siužetas iš pradžių klaidinantis ir apgaulingas, panašiai kaip „Infiltruoti“, tačiau čia nagrinėjamos visai kitokios žmonių peripetijos. Visų pirma filmas atrodo nieko neišsiskiriantis, tačiau gilus psichologizmas ir žaismas padaromas įdomus kičas su pačiu žiūrovu, tai neabejotinas režisieriaus įdėtas darbas. Kino režisūros meistrystė puikiai atsiskleidžia per filmo aranžuotę, žiūrovui įteikiamas netikras placebas, kurį žiūrovas daugiau kaip pusę filmo „grumuliuoja“ t.y. kramto sau laimingas netikrą viltį, ir štai tik filmui einant į pabaigą, jau darosi nebeaišku, kur yra tiesa, o kur priešai.

Įdomiausia tai, kad filmas parodo iš pradžių priešišką pasaulį, daugybę aliuzijų į antrąjį pasaulinį karą ir žmogų apsėstą geradarystės manijos, tačiau filmo esmė yra tame, kad žmogus dažniausiai būna sau priešas. Taip yra dėl to, kad ilgą filmo dalį vilkinama bepročio realybė, jo siauras pasaulis, kada jis sau susikuria nereikalingas iliuzijas ir jomis kaip sėkmingas mizantropas sau gyvena. O kam? Tam, kad apsisaugotų nuo realybės. Jis įtiki savo sukurtu pasauliu, savo misija ir leidžiasi į gyvenimą, tačiau, realiai jis tėra paprastas potencialus beprotis, kurį aplinkiniai tik bando apsaugoti nuo jo paties iliuzijų, nes šios galinčios jį pražudyti.

Galbūt per daug atskleidžiau čia taukšdamas, tačiau nepraleiskite progos pažiūrėti šį filmą, nes po jo lieka toks labai keistas jausmas, kad galbūt ir mes individualiai esame potencialūs bepročiai, savo sukurto gyvenimo – žaidimo valdovai, o iš tikrųjų mūsų realybę valdo visai kitos personos. Galiausiai kas nuo ko turi apsisaugoti? Ar įmanoma išgyti nuo beprotybės? Kartais tas pagijimas reiškia totalų žmogaus susinaikinimą, tiesa ne tik gali žeisti, bet ir būti labai pavojinga. Kad išliktume, mes gebame ne tik fiziškai, bet ir psichiškai prisitaikyti ir susikurti adaptuojančią savo gyvenimo versiją. Filmas būtent apie tai. Siūlau jį Jums pažiūrėti!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veronika nusprendė mirti"

Sveiki mielieji, šiandien netikėtai prisiminiau, kad pamiršau pristatyti dar vieną filmą „Veronika nusprendė mirti“ (Veronika Decides to die). Gal atsitiktinis paradoksas, o gal ir ne, tačiau taip jau nutiko, kad beveik visi mano komentuojami filmas yra pastatyti pagal knygą. Šis filmas turi ir savo knygą, lietuvių kalboje labai panašiu pavadinimu Paulo Coelho „Veronika ryžtasi mirti“. Prisipažinsiu, kad knygos neskaičiau, ir apskritai man pakako vienos knygos įlįsti į autoriaus bibliografija, tai buvo panašaus pajučių knyga „Vienuolika minučių“. Manau, kad „Veronika ryžtasi mirti“ yra panašios ausenos ir stiliaus knyga, kalbanti apie viena ir tą patį.

Taigi apie filmą. Filmą laikyčiau vėlgi visai neblogu. Režisierius, aišku, labai jau susikoncentravo į vidinį Veronikos pasaulį, pritirštino, mano nuomone, melancholiškos spalvų. Galiausiai filmas, tiek, manau, ir pati knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą, apie jo vertinimą ir branginimą čia ir dabar. Na, bet pabaigoje režisierius visgi suderina šį jausmą ir atskleidžia gyvenimo troškimą. Gražios scenos puošia filmą: bepročių namai, lietus, pianinas, netikėta masturbacija tik parodo, kad toks veiksmas visgi gali būti estetizuotas ir suprastas kaip išsivadavimas, savo kūniško prado ir gyvenimo malonumų pripažinimas.

Trumpai apie siužetą: pradžia stebinanti, Veronika nusprendžia mirti, tvarkingai suvartoja tabletes ir vos nemiršta, tačiau atsibunda jau bepročių namuose, ji intensyviai gydoma pagal neįprastus metodus – jai pasakoma, jog savaitės bėgyje ji vis vien mirsianti, nes jos širdis pažeista... Veronika dar kartą ryžtasi mirti, tačiau kažkas ją sulaiko, galiausiai ji įsimyli beprotį, su kuriuo visiems laikams pabėga iš beprotnamio, tačiau ji nežino, kad jos būsima staigi mirtis kiekvieną akimirką yra tik išgalvotą. Jai niekas to nepasako ir pabėgusi ji džiaugiasi kiekviena diena, džiaugsi taip, lyg kiekviena valanda būtų paskutinė...

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra įkvėpiantis, įdomus kiekvienam, kurie ieško gyvenimo prasmės. Filmas tik parodo, kad prasmė yra kartais daug arčiau, negu mes jos ieškome. Mūsų laimė slypi mūsų buvime, ne visada priklausoma nuo aplinkybių. Filmas parodo, kad žmogui kartais reikia placebo, netikro tikėjimo, kad jis pasijaustų išties laimingas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytinti žvaigždė"

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną filmą „Švytinti žvaigždė“ (Bright star). Tai talentingo režisieriaus dar vienas kūrinys, sakyčiau, labai jau neproduktyvus režisierius, bet turintis savo stilių ir skonį. Teko matyti jo itin jaudinantį filmą „Pianinas“ 1993m. Senas buvo filmas, tačiau nepaprastai jautrus, įžvalgus ir įdomus, panašus laikmetis pavaizduotas ir „Švytinčioje žvaigždėje“.

Kaip jau sakiau filmas labai jautrus. Visai nenuostabu, nes filmas yra paremtas autobiografija, čia pasakojama garsiojo romantinio poeto Džono Kytso meilės drama. Režisieriui puikiai pavyko pastatyti filmą interpretuojant savo diktuojamą stilių, kuris, mano nuomone, tiko šiam filmui. Romantinis žavesys ir filmo gracija sunkte sunkiasi, nors iš kart užbėgu už akių, kad tai tėra tik mano filmo vertinimas. Šiaip filmas kitiems pagrįstai gali atrodyti labai nuobodus, ištęstas, visiška beprasmybė, bet, manau, kad tokį negailestingą įvertinimą prilipintų vienažanrinių filmo etatininkai, kuri taip ir neišsilukštena iš savo begalinių trilerių, siaubekų ir amerikietiškų komedijų. Filmas rizikuoja neįtikti daugumai, tačiau, mano akimis, jis turi nemažai ir privalumų.

Filmas persmelktas laiko dvasia, Kytso gyvenimo peripetijomis, jo beviltišku skurdumu, ligomis, meilėmis ir idealizavimu. Net sunku patikėti, ką tais laikais reiškė poezija, tai buvo vientisas darbas, monolitas, o dabar ką daro poetas? Dirba penkis darbus, kad prasilaikytų, o poezija lieka tik antraeilis dalykas. Bet jau ir tuometiniai poetai klimpo skolose, Kytso atvejis tik leidžia dirstelti į skirtingas epochas ir viską susintezuoti. Filmo grožis savotiškas. Iš šių dienų žvelgiant, jį galima laikyti net banaliu, per daug saldžiu, per daug idealizuotu, tačiau, kas galvelėje turi bent kiek išmonės ir supratimo apie laikmečio tendencijas, supras, kad tai puikus būdas atskleisti romantizmo idėją. Man asmeniškai tas nepaprastas naivumas buvo gražus, tie drugiai, žydinčios obelų šakos... Na, tiesiog gražu. Pasaulis tarsi pilnas romantikos, bet filme parodoma, kad tojau už šio idealistinio šydo slypi visai kitoks pasaulis: skurdas, badas, ligos, blogos gyvenimo sąlygos, rutina ir kasdienybė.

Pasirinkti neprasti aktoriai. Kytso vaidmenį atliko Ben Whishhaw, pastarasis jau buvo atlikęs stulbinantį vaidmenį filme „Kvepalai“. O ir merginos Fani vaidmenį atliko neprasta aktorė Abbie Cornish. Meilė pavaizduota iki beprotybės, saldi, nežemiška, beprotiška, bet kartu ir reali, pavaldi visuomenei, žmogiškosioms riboms. Režisierius – detalių meistras, jam rūpi sukurti filmo nuotaiką, aurą, jo siužetas neįtemptas, ramus, tarsi tekantis laikas. Manau, kad „Švytinčią žvaigždę“ puikiai įvertins romantikai, gero filmo gurmanai, žmonės mėgstantys poeziją arba šiaip žmonės, kurie domisi literatūra, istorija ir giliais žmonių jausmais.

Jūsų Maištinga Siela