Filmas: "Baraka"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti filmą „Baraka“ (1992m.) Tai senas filmas, bet nepaprastai įdomus. Sunku nusakyti žanrą. Dokumentiniu filmu juo nepavadinčiau. Galite drąsiai siųstis visomis pasaulio kalbomis, nes šiame filme nėra kalbos! Šis filmas – tai meditacija, bent jau taip pasijutau jį žiūrėdamas. „Baraka“ jau beveik dvidešimt metų, bet rodos, kad jis būtų sukurtas dar vakar. Filmo vaizdai nuostabiai švieži ir tik ištraukos iš civilizacijos rodo, kad žmonės ne šio dešimtmečio.

Tai filmas paremtas dokumentika. Filmas, kuriame pilna prisodrinta gražių vaizdų apie mūsų Žemę su gera ir skoninga meditacine muzika, kuri, sakyčiau, neblogai tinka šiam filmui. Filmas prasideda nuo užtemimo, juo ir baigiasi, jame rodomi nufilmuoti kalnai, pirmapradžiai gamtos resursai, palengva pereinama prie žmogaus: filme daug įdomių pasaulio genčių, jų papročiai pririšti prie gamtos. Filmas labiau orientuotas į rytų šalis, jame mažai Europos, protarpiais šmėžuoja amerikiečiai, bet visas dėmesys sutelktas į nuostabią rytų gamtą, gentis ir azijiečius. Filmas lyg ir darytas egzotikos sumetimais, tačiau mėgautis tai netrukdo. Manau, tai puikus filmas įvertinant tai ką turime – Žemę, jos namus, resursus, turtus ir grožį. Taip, tai estetinis filmas ir tikrai ne tik tiems, kurie negali laisvai keliauti po pasaulį. Galiausiai tai puiki galimybė daugiau sužinoti apie mus supantį pasaulį.

Filme taip pat vaizduojami civilizacijos padariniai, markuojami viščiukai, kurie kelia net baimę, ką civilizacija daro su mumis pačiais. Filmas niekuo negrasina, nieko nemoka, viskas vyksta giliai žmogaus pasąmonėje. Filmas tiesiog nieko nesmerkdamas sugretina gamtos pasaulį ir civilizaciją, lyg ir bando juos parodyti jungtyje, manau, tai visai neblogai pavyko. Siūlau ir jums pasigrožėti šio filmo privalumais.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2010 po visko

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai. Nors jau prabėjo nemažai laiko po „Eurovizijos“, bet aš kažkodėl tik dabar ryžausi prisėsti ir išsakyti savo nuomonę ir mintis. Nors įspūdžiai, jaučiu, jau susigulėjo po Užkuraičio triumfuojančio posakio: „Gal kitais metais pasiseks“. Kai tai išgirstu, visada suparalyžiuoja mano ironišką šypsenėlę. Gal ir pasiseks , o gal ir ne. Šiemet „Euroviziją“ stebėjau kaip niekad ramiai, atsipalaidavęs, nieko nesitikėdamas ir nieko neprognozuodamas, sakau, bus kaip bus, juk tai tik pramoginis konkursas, o ne kažkokia olimpiada, kaip jau čia mes bandome šį gan banalų konkursą sudievinti.

Taigi „Inculto“... Negi dabar dėsi skersą? Na, šauniai visai pasirodė, nors nebuvau optimistas, kai juos išrinko, manęs jie nebuvo sužavėję, bet žinote, kai jų daina per dieną grojama po keliasdešimt kartų, tai nori nenori įsimini melodiją, priedainį ir. Mano nuomone, nieko tikėtis ir nereikėjo, energijos scenoje pritrūko. Matėte kaip jie šoko? Šoko taip kaip ir Lietuvoje per nacionalinę atranką. Šoko lėtai, kojas atmetinėdama į užpakalį, suprantu, gi dainuoti reikia, bet įspūdingo šou neparodė, bet sakyčiau, prie visų serbų ir moldavų „chebrytės“ visai tiko. Kur kas įdomiau buvo stebėti „Inculto“ dienoraščių įrašus po Europą ir spaudos rengiamas konferencijas Osle. Aišku, tie dienoraščiai buvo išpūsti šiek tiek, kadangi atrodė arba jau bandė įpiršti, kad jie čia vos ne nugalėtojai, norintys ir galintys būti trejetuke geriausių. Rožinėse lietuvio svajonėse. Aišku, dėmesys buvo atkreiptas, pačių žurnalistų, tačiau ne „Eurovizijos“ klausytojų ir žiūrėtojų. Bet atsitiko kaip atsitiko, į finalą nepatekom ir paskutiniai nelikome. Gal taip ir reikia, kai mes taip sudieviname šį konkursą.

Aišku, žiūrint pusfinalius ir patį finalą kilo nekartą šypsenos. Buvo gaila Baltijos šalių atlikėjų. Estų daina net „per gera“ šiam konkursai, tą pasakė net pats šalies prezidentas, iš dalies sutinku su jo nuomone. Įdomi latvės daina taip pat „neužkabino“ Europos, nors man ji buvo viena gražiausių jos pusfinalyje, o gaila, jeigu tame pusfinalyje būtų buvusi ir Lietuva, manau, bendrom jėgom, diplomatiškai būtume pagelbėję vieni kitiems ir išsiritę į finalą. Tai ko nepadarėme, padarė Balkanų šalys. Gal ir nieko Serbijos daina, nors man asmeniškai ji nepatiko, kaip ir paties atlikėjo šukuosena, kuri priminė Laimą Vaikulę, bet matyt, Europai patiko (tiksliau kaimynams, kurie skyrė 12 taškų patiko). Iš esmės finale rungėsi ne tokios jau ir silpnos dainos, nors su pernykščiais gigantais nesulyginsi. Šiemet kaip niekad buvo atsisakyta kičo, tai yra pigaus šou elementų, lyrika liejosi laisvai. Ypač scenoje jėgas galėjo išmėginti jauni atlikėjai su gitaromis ir lyriškomis dainomis (UK, Kipras, Belgija), nemažai ir merginų (Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Portugalija ir t.t.). Scenoje sublizgėjo ir scenos grandai Islandija bei Albanija, tačiau aukštas vietas kaip visada paėmė ir kičas: Graikija, Moldova, kurių dainų nelabai išgirdau, nes negalėjau klausytis. Iš vis pribloškė, kad Turkija vos nelaimėjo Eurovizijos, ta mergina persirengusi metalu pjaustėsi venas – Europa kaip patyrusi ekspertė kaip mat įvertino ir prabalsavo už sadistinį pasirodymą. Gal galėjo ir už mūsų triusikus prabalsuoti?

Labiausiai mane „žavi“ „Eurovizijos“ konkurso nuspėjimas ir begalinė komercija. Paskutinį kartą mane nustebino Serbijos laimėjimas, jis buvo neprognozuotas, niekas nesitikėjo, o nuo jos laimėjimo viskas einama į komerciją, laimi nuspėjamos ir labiausiai išreklamuotos dainos. Jokio azarto žiūrint konkursą, viskas aišku, kaip ant delno. Dyma Bilanas? Pirma vieta. Aleksandras Rybakas. Pirma vieta. Tai buvo aišku ir prieš mėnesį. Šiemet tikėtai – netikėtai laimėjo Vokietija. Paskutinis jos laimėjimas buvo prieš 29 –erius metus, kai laimėjo Nicolė, atlikusi visiems žinomą dainą „Truputį laimės, truputį džiaugsmo“. Kad laimėjo Vokietija truputį stebino tai, kad iš didžiųjų, visada finale esančių šalių niekada niekas nelaimi, jos lieka gale, tačiau šiemet kaip netyčia Vokiečių daina buvo negyvai išreklamuota, vokietės dainų peržiūra „Youtube“ buvo rekordiška, net iki 9 milijonų, kai tuo tarpu kitų atstovų nesiekė nei milijono. Jos daina buvo leidžiama per radijas, buvo visose topuose ir kone per gerklę grūdama kaip įdomi ir originali daina. Na, dėl skonio nesiginčijama, kalba eina apie nuspėjamumą ir komerciją. Dainą laimi labiausiai išsireklamavusi. Juk pernai Vokietijoje nieko nebuvo girdėti apie Euroviziją, jos ten net nerodė, žmonės beveik net nežinojo apie šį konkursą, o šiemet stebuklingai Vokietija šį konkursą išreklamavo savo šalyje, nes turėjo jau vilčių, kad laimės dėl populiarumo, nors galiu drąsiai pasakyti, kad pažiūrėjus septynerius metus atgal, ši šalis buvo nusiuntusi daug geresnių, mano galva, dainų, tačiau jos visos likdavo gale. Komercijos galia yra įspūdinga, ką bepridursi.

Tiesiog norėjau pabrėžti, kad taip norėtųsi kažko iš „Eurovizijos“, kažko tokio, kas iš tikrųjų nustebintų savo pergale. Bet, matyt, neverta per daug dėti vilčių ir rūpintis, kaip ir atlikėjų siuntimais į šį „neprognozuojamą“ konkursą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalo užrašai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti visai neblogą filmą „Skandalo užrašai“. (Notes on a Scandal) (2006m.) Tai skandalingas knygas sukurtas pagal dar skandalingesnę knygą „Skandalo užrašai“, ši knyga išversta ir į lietuvių kalbą, neblogai įvertinta ir pačių skaitytojų. Nors knygos pačios neskaičiau, tačiau filmą nepraleidau progos pažiūrėti ir teko nenusivilti. Filmas pateisino mano lūkesčius; jis mane sudomino, suintrigavo ir sudirgino.

Tai pasakojimas apie seną mokytoją, į kurios mokyklą ateina dirbti nauja dailės mokytoja, jos vaidmenį atlieka nuostabioji Cate Blanchett. Iš pradžių filmas atrodo nekaltas, senyva moteris pasakoja su ironija ir pasipiktinimu apie naująją mokytoją. Pati vakarais rašo dienoraštį, o mokykloje jos biografija esti nepriekaištinga, visada griežta, pasitempusi ir geležinė. Naujoji dailės mokytoja – jos priešingybė, ji nesusitvarko su vaikais, chaotiška ir t.t. Staiga dingteli, kad senyvos moters požiūris į naująją mokytoją ima keistis, tarsi ji – lesbietė. Ir aš neklydau. Bet tai dar ne pabaiga. Vieną dieną senoji pamato santykiaujant naująją dailės mokytoją su penkiolikmečiu...

Filmas šiurpina ir kartu atveria naujas tiesas. Kraupu žiūrėti, kai ištekėjusią moterį, kuri turi vaikų, suvedžioja kažkoks penkiolikmetis, taip, ne mokytoja, bet penkiolikmetis suvedžioja mokytoją. Keista žiūrėti, kaip jaunuolis taip susižavi mokytoja ir perima „vadžias“ į savo rankas, bet gudrioji senyva moteris reikalaudama iš dailės mokytojos meilės imasi šantažo. Padėtis tampa komplikuota, kai nusikamavusi dailės mokytoja atsiduria tarp senos lesbietės, penkiolikmečio meilės ir savo šeimos. Ryški šeimyninė krizė, socialinis ir visuomeninės spaudimas. Žmogus yra įvelkamas į klaikius marškinius „o ką žmonės pasakys“. Kažkodėl aš visai pateisinu tą moterį, kuri atsidūrė šioje situacijoje, ji nusikamavusi, meilės ištroškusi, naujų vėjų ir veiklos, rutinos uždusinta trokštanti laisvės. Galbūt tai ir kriminalinis nusikaltimas, filmas neieško nusikaltusių, patys žiūrovai teisia arba pateisina filme vaizduojamus įvykius.

Filmą žiūrėjau su pasimėgavimu, negalėjau atsistebėti istorijos įdomumu, jos perteikiama interpretacija ir pačios istorijos daugiasluoksniškumu, begaliniu interpretavimu. Šis filmas, manau, būtų neblogas išmėginimas jūsų humaniškumo, mokėjimo pateisinti arba pasmerkti, kas yra gražūs santykiai, kas yra vertybės, ar jos nėra nepakeičiamos. Kas apskritai svarbiau šeimos vertybės ar žmogaus individuali laisvė? Šis filmas parodys ir atsakys į daugelį klausimų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elena Kurklietytė "Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija"

 

Elena Kurklietytė

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti naująjį Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“. Tai antrasis autorės romanas, kuris pasirodė ne taip ir seniai 2009 metų pabaigoje ir, galima sakyti, tebėra „ant bangos“. Nežinau kaip šią knygą pastebėjo ir įvertino patys skaitytojais, tačiau aš į ją žiūrėjau iš pradžių skeptiškai. Sakau, gražus viršelis, įdomus intriguojantis pavadinimas, tik bijojau, kad pats knygos turinys nebūtų tuščias. Tačiau mano baimė nepasitvirtino. Tiesiog vieną dieną užėjo ir vėl noras „kažką“ paskaityti iš lietuvių autorių ir taip jau nutiko, kad į mane nukrito „Šešėlių verpėja“. Visos mano skaitytos knygos turi savo „miniatiūrinį“ pasakojimą, kaip ateina iki manęs.

Sunku patikėti, kad tokią knygą kaip „Šešėlių verpėja“ galėjo parašyti garbaus amžiaus moteris Elena Kurklietytė. Ši knyga tikrai išmoninga. Nieko panašaus lietuvių literatūroje nesu skaitęs. Ir apskritai susidurti su magišku skoningu realizmu lietuvių literatūroje retas įvykis. „Šešėlių verpėja“ yra viena iš tų knygų, kurios tikrai nesinorėjo paleisti iš rankų, todėl jeigu ne sesija, tikriausiai būčiau skaitęs ją ištisai. Kurklietytė sugeba įdomiai apjungti dvi istorijas: viena vyksta šiais laikais, archeologas iškasa paleolito laikotarpio moters griaučius ir juos, galima sakyti, įsimyli, pradeda kurti magišką istoriją, kaip ji galėjo gyventi tais matriarchatiniais laikais, kai žmonės garbino Saulę, gentį valdydavo moterys – tai antroji šio romano siužetinė linija. Autorė išmoningai sugretina šias dvi nutolusias epochas. Knygos paantraštė „Laukinės Todės istorija“ būtent ir yra autorės meninė viršūnė, ji nuostabiai įsivaizduoja paleolito moterį, puikiai pavaizduoja atsigimusių vaikų problemą, juk tada broliai ir seserys susilaukdavo neretai vaikų, genčių klajoklės, meilės ir pagoniškosios šaknys tiesiog kvėpuote kvėpuoja romane apie Todę.

Kurklietytė pasitelkia mitologiją. Kas mane ir patraukė pirkti šią knygą, nes turiu silpnybę lietuvių mitologijai. Magiško realizmo apraiškos ryškiai sumitologintos, Benediktas (pagrindinis herojus) savo realųjį pasaulį tiek sumitologina, kad nebėra jokio atspirties taško, kur jinai baigiasi, kas yra tiesa, o kur yra pramanai. Galiausiai mitas užvaldo Benedikto pasaulį ir jis tampa jos auka, o gal tai jis mitą padaro auka? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Čia mes sutiksime mums lietuvių mitologijoje įprastą laumę, kuri vis dar grobia vaikus, verpia, audžia ir verda magiškus viralus. Kurklietytė nejučia atranda savąjį receptą tarp šiuolaikinio pasaulio ir mūsų tautos protėvių pamatų, sakyčiau, ši įstabi jungtis romaną daro nepaprastai įdomų. Įdomu žvelgti ir į tą pasaulį, kada tiesiogine to žodžio prasme, Pasaulį valdė moterys. Ir jis, anot autorės, buvo žymei geresnis, o atėjęs patriarchaliniam valdymas tapo žiauresnis.

Ką gi, tenka pripažinti, kad tikrai nesitikėjau tokio įtaigaus, įdomaus ir psichologiškai motyvuoto romano. Pats tekstas taip pat turtingas, nemažai mitologinės poetikos, sveikos poetikos, kuri neišsigimsta ir nevirsta patetika. Tekste įžvelgiau, jog autorei buvo svarbu rašyti šį romaną, jis jai patiko, gyvenimo bagažas, leksikonas taip pat švyti: daug archeologinės ir mitologinės terminologijos, kuri rodo, kad autorė rimtai ruošėsi šiam romanui, rašė ir kūrė ne šiaip sau „iš lempos“. Manau, „Šešėlių verpėja“ yra puikus romanas, kuris pagaliau nuskaidrina lietuvių literatūros padangę, pagaliau užmirškime postmodernizmą, žiaurųjį ir sekso prisodrintą pasaulį ir pasinerkime į „Šešėlių verpėją“. Labai norėčiau tikėti, kad ši knyga nebus šiaip sau užmiršta, norėčiau tikėti, kad žmonės, skaitytojai, kurie ieško kažko įdomaus, ypatingo atkreips dėmesį į Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prestižas"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Prestižas“ (The Prestige) (2006m.). Tai amerikiečių filmas apie negailestingą magijos pasaulį. Stop, čia nėra jokių specialiųjų efektų, šis filmas apie buvusių draugų konkurenciją, kurie rengė magijos triukų pasirodymus. Vieno draugo žmona miršta vandens kapsulėje per kito draugo klaidą, nuo tada išyra trupė, tačiau išsiskyrę draugai neatsisako savo pasirodymų, jie ima jas rengti atskirai. Galiausiai atsitinka taip, kad jie bando vienas kitą pranokti, susidaro prestižo reikalas, persirengti ir ateiti į priešininko pasirodymą ir jį sužlugdyti. Tačiau filmo vingiai netikėti, pagauna tokį pagreitį, kuriame greitai išnyksta žmogiškumas ir lieka tik žvėrys, draskantys vieną kitą.

Iš pradžių suabejojau filmo įdomumu, filmas kaip filmas, priminė matytą „Iliuzionistą“, tačiau laikui bėgant filmas pagauna kitokį pagreitį, atspalvį ir jis tampa netikėtas, painus ir tenkinantis mano kino aistras. Filme jūs taip pat išvysite nemažai magijos triukų subtilybių, matysite triukus, po to sužinosite kokia kaina ir kaip jie atliekami. Viskas realu ir jokios mistikos, filmas pagrįstas mokslu, tačiau pabaiga iš tikrųjų šokiruoja. Vis iki šiol mąstau ir mąstau, kaip žmogus gali aukoti save kaskart, kad jo kluonas pratęstų pradėtą „prestižinį karą“. Filmas nagrinėja žmogiškumo tematiką, nemokėjimą susitaikyti su netektimi, mylimų žmonių praradimais. Filmas prisodrintas netikėtų situacijų, kas ir daro šį filmą įdomų, kad visas filmas taip pat yra prestižinis karas, tarsi žiūrėjimas vieno didelio triuko, kurio finalas atsiskleidžia tik filmo pabaigoje.

Filme vaidina neblogas australų kilmės aktorius Hugh Jackman, jis puikiai jau žinomas iš tokių filmų kaip „Australija“, „Versmė“, „X-menai“, „Van Helsingas“ ir t.t. Taigi, sakyčiau, savas veidas ir vėl neblogame filme. Siūlau šį filmą visiems, kurie trokšta būti apgauti, kuriems patinka magijos subtilybės, kurie nori intrigos ir šiaip iš prigimties yra šiek tiek avantiūristai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Memento"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti filmą „Memento“ (Memento) (2000m.) Na, galiu ramiau atsidusti, nes ir aš pagaliau pažiūrėjau šį visų be galo rekomenduotą filmą. Na, ką gi tenka pripažinti, jog tikrai neblogas darbas. Filmui jau dešimt metų, tačiau savo režisūrine išmone tikrai nenusileidžia nūdienos filmams. Filmas kažkiek priminė „Aklumą“, tik šį kartą vyksta ne masinis aklumas, tačiau vieno žmogaus atminties netekimas.

Įdomi istorija paremta ligų charakteristika ir režisieriaus fantastine išmone. Tai filmas apie vyruką, kurio žmona buvo nužudyta, o jis po to įvykio praranda atmintį. Jis prisimena visus įvykius iki žmonos žmogžudystės, o po to jo atmintis jį paveda. Jis tegali prisiminti įvykius tik valandų bėgyje, ryte atsikėlęs jis jau neprisimins, kas nutiko vakar. Ir taip diena iš dienos. Tačiau jis turi tikslą – surasti žmonos žudiką. Kas rytą jis pabunda motelyje, skaito savo tatuiruotes, paliktus raštelius, nuotraukas ir bando susekti žudiką. Visas pasaulis jį apgaudinėja, bet jis vis vien sugeba susekti žudiką.

Įdomus psichologinis filmas, pasirodo, kad jis kas kartą vis medžioja ne žudiką, bet... Tebūnie tai intriga, kurią sužinosite ir išnarpliosite pamatę šį įdomų filmą. Taigi, mano akimis, šis filmas yra gan sudėtingas, jis paremtas deja vu panašumais. Kai žiūrėsite šį filmą, nuolatos patirsite puikų šį daja vu jausmą, kurį meistriškai sukurpia režisierius. Šis filmas yra tik įrodymas, kad kino pasaulyje ribų nėra, galima kurti ir kurti netikėčiausius siužetus, o svarbiausia, jie yra ne banalūs, bet įdomūs, originalūs ir kaskart vis nustebinantys.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Milorad Pavič "Chazarų žodynas"

Sveiki mielieji, šiandien pristatau dar vieną Milorad Pavič'iaus romaną "Chazarų žodynas. Tiesiog neaušindamas burnos prisegu savo straipsnį spausdintą "Literatūra ir menas" laikraštyje. Pagaliau pasirodė ir kompiuterinis variantas: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3285&kas=straipsnis&st_id=16554

Pagaliau galime lengviau atsidusti, nes ir Lietuvoje pasirodė garsiojo serbų rašytojo Milorado Pavičiaus romanas „Chazarų žodynas“. Iki tol lietuviškai jau buvo išleisti du M. Pavičiaus romanai „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“ (2006) ir „Antrasis kūnas“ (2007). Tie, kam teko bent kiek prisiliesti prie šio autoriaus kūrinių, tikriausiai sutiks, kad tai – neeilinis talentas ir išskirtinis postmodernistinės literatūros proveržis. Jo romanuose visada apstu magiškojo realizmo, kuris skaitytoją įtraukia į uždarą pasaulį, kur sunku atskirti tikrovę nuo magiškų dalykų.

„Chazarų žodynas“ – pirmasis M. Pavičiaus romanas-leksikonas. Jis glaudžiai sujungia tikrovę ir mistifikuotą pasaulį. „Chazarų žodynas“, kaip išduoda ir pavadinimas, yra parašytas žodyno forma, bet tuo autorius neapsiriboja. Jis parašo tris žodynų variantus: raudonąją knygą (krikščioniškąją), žaliąją knygą (musulmoniškąją), geltonąją knygą (hebrajiškąją). Taigi turime tris religijas ir tris pasaulio suvokimo atšakas. „Chazarų žodynas“ leidžia įsijausti į kiekvieną iš šių pozicijų ir jas perprasti, nes kiekviena religija gina savo vertybes ir savo supratimą apie Dievą ir pasaulį.

Romano siužeto atskaitos taškas yra tarp šių trijų banginių atsidūręs tas pats taikinys – paslaptingoji chazarų tauta, egzistavusi VII–IX a. prie Kaspijos jūros ir Kaukazo. Šiai turkų klajoklių genčiai staiga prireikė priimti tikėjimą, bet teisingas chazarų karalius nusprendžia surengti trijų religijų varžytuves. Į rūmus pakviečiami jų atstovai, kurie prašomi įrodyti savo religijos naudingumą, teisingumą ir našumą, tad ten vyksta polemika, kurios faktai, mitai, legendos ir įvairūs pasakojimai nusidriekia per visą romaną-leksikoną. M. Pavičius sukuria daugiasluoksnį pasakojimą, kurį sudaro fragmentai, t. y. žodyno leksika, tad romaną galima skaityti įvairiai. Iš pradžių autorius pateikia kelis romano-leksikono skaitymo pavyzdžius, bet galutinį variantą pasirenka pats skaitytojas. Taigi knyga kartu tampa tarsi azartinio žaidimo įrankiu. Sakyčiau, laimės dalykas, kokią istoriją pats susidėliosi.

„Chazarų žodynas“ apima ir platų laiko spektrą. M. Pavičius – baroko specialistas, tačiau, kalbėdamas apie chazarų tautą, jis puikiai suderina ir viduramžius, baroko ir mūsų laikų istorinius kontekstus. Visos jo minimos epochos turi vieną panašumą: jas vienija mistifikuota erdvė. Autorius panardina skaitytojus į užburiantį magiškojo realizmo transą, tačiau ši knyga kartu yra ir sudėtingas mechanizmas, kurį perprasti reikia nemažai istorinių ir teologinių žinių, kitaip sakant, M. Pavičius pateikia heterogenišką romaną, tinkantį įvairių pomėgių skaitytojams, arba, kalbant paprastai – jį skaitydamas, kur šausi, ten ir pataikysi.

Mane labiausiai žavi „Chazarų žodyne“ užfiksuotos žmonijos susiskaldymo ir karų priežastys. Trys knygos – tai trys pasauliai, kuriuose atsiskleidžia kiekvienos religijos bandymai vienokiais ar kitokiais būdais užsidėti laurų vainiką. Tiek musulmonai, tiek krikščionys linkę tvirtinti, kad tai jų religiją chazarai priėmė kaip pačią geriausią ir išmintingiausią. Autorius sužaidžia istorinėmis kortomis, primena religinius konfliktus, kilusius dėl vieno ir to paties Dievo, kurį skirtingos religijos pateikia tik skirtingomis formomis. Sunku pasakyti, kiek M. Pavičius pateikia istorinių duomenų ir faktų (jų esti ne tiek ir mažai), o kiek – savo kūrybinės fantazijos. Romane-leksikone įterpiama ir istorinių šaltinių: ikonų, autentiškų rankraščių kopijų, simbolių atvaizdų. Minima nemažai ir mums žinomų istorinių asmenybių, jie romane kitokie nei skaitome vadovėliuose ar istoriniuose šaltiniuose. „Chazarų žodyne“ nerasime neigiamų personažų, nes neutralus, faktografinis dėstymas – kiekvieno žodyno stilistikos ypatybė, tad bet kuriame jų skaitydami apie Hitlerį ar Staliną neturėtume pajusti autoriaus vertinimo. Vis dėlto M. Pavičius meistriškai išlaviruoja tarp sausų faktų ir literatūrinio sentimentalumo, sakyčiau, „įvelka“ literatūrą į tam tikrus leksikonui būdingus marškinius, žavingai ir virtuoziškai priverčia žodžius atrasti savo vietą ir laiką.

Ryškiausias, mano galva, šiame romane yra chazarų princesės Ateh charakteris. Skirtingose knygose ji vis kitokia, kol galiausiai iš tų fragmentų susideda aiškus jos paveikslas. „Ateh buvusi neišpasakytai graži ir pamaldi, tos raidės jai labai pritiko, o ant jos stalo visada stovėjo septynių rūšių druska, prieš imdama gabalėlį žuvies, ji visada pamerkdavo pirštus į kitą druską. Šitaip ji melsdavo“ (Raudonoji knyga, p. 29). Ateh yra tarsi kiekvienos religijos globotoja polemikoje su chazarų valdovu. Žaliojoje knygoje tvirtinama, kad tai ji paveikė chazarų valdovą priimti musulmonų religiją, geltonojoje knygoje žydai tvirtina, kad Ateh buvo jų tikėjimo šalininkė. „Ateh galėdavo pasirodyti už save tūkstančiu metų jaunesnio žmogaus sapne, nusiųsti bet kokį daiktą ją sapnuojančiam žmogui lygiai taip pat patikimai, kaip ir su pasiuntiniu ant vynu girdyto žirgo, tik nepalyginti greičiau...“ (Žalioji knyga, p. 146) Tai bene labiausiai mistifikuotas personažas, kiekvienos religijos spektras išryškina vis kitokias jos savybes ir antgamtines galias. „Todėl Ateh nereikėjo ragauti savo meilužio sėklos, kad sužinotų, gims berniukas ar mergaitė, nes išminties paslaptyje dalyvauja visa, kas yra aukštai ir žemai, ji nepaklūsta apskaičiavimui“ (Geltonoji knyga, p. 217). „Chazarų žodyne“ pilna simbolikos, ji įpinta net į princesės Ateh vardą, kiekviena jos vardo raidė įkūnija jos charakterio savybę. Pavičiui apskritai yra būdingas simbolizmas, o chazarų princesė Ateh yra viso to puikiausias pavyzdys.

Per visas knygas eina ir ištisa sapno linija, pateikiama kaip paraleli mūsų pasaulio realybė. „Jie mokėjo aiškinti svetimus sapnus, gyventi juose tarsi savo namuose ir sugauti jiems užsakytą grobį: žmogų, daiktą ar gyvūną“ (p. 98). Sapnai apskritai yra labai svarbūs chazarų tautai, ten būta net sapnų gaudytojų sektos, kurią rėmė ir chazarų princesė Ateh. Sapnas yra tarsi gyvenimas, pasak M. Pavičiaus, visi mes esame sapnuojami, todėl ir gyvename, bet ir mes sapnuojame tam, kad kažkas gyventų. Viduramžiais sapnai taip pat būdavo mistifikuojami, o Biblijoje jie užima svarbias pozicijas. Romane sapnai tampa apsireiškimų vieta, kartais jais tikima daugiau nei realiu gyvenimu. Autorius, kalbėdamas ne vien apie sapnus, bet ir apie visus įvykius, linkęs perlenkti tikrovės lazdą, sakyčiau, „Chazarų žodyne“ gyvena Pantagriuelis, bet čia nėra nieko nešvankaus – pantagriueliška tik sakinių konstrukcija, pilna prieštaravimų, paralelizmo, kurie tampa magiško realizmo įrankiu.

M. Pavičiaus kūryba – tai iššūkis standartinėms romano formoms, ji pranoksta beveik visus romanui būdingus stereotipus. Nauji skaitymo horizontai, žaidybiniai teksto pasirinkimai yra M. Pavičiaus sukurta nauja postmoderni literatūra.

Kodėl verta prisiliesti ne tik prie netradicinio, bet ir lietuvių kalba prabilusio „Chazarų žodyno“? Sakyčiau, vertėja Laima Masytė padarė nemažą įnašą, perteikdama autentišką M. Pavičiaus stilių: pagauti subtilūs vidurio Europos slavų kalbėsenos niuansai kaip aukščiausias egzotikos egzempliorius. Tą pat galima pasakyti ir apie ankstesnį jos vertimą – M. Pavičiaus romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“. Abu kūriniai pulsuoja gerai parinktais žodžiais, jų semantika nevienalytė, konkretus gerai parinktas žodis, atsidūręs daugiaprasmiame M. Pavičiaus įžvalgų kontekste, tampa neišsemiamu šuliniu, suteikiančiu skaitytojui ypatingą skaitymo malonumą. „Chazarų žodynas“ įrodo, kad ne tik pasakojimas gali būti įdomus, bet ir pats tekstas. Šis romanas – tai nesibaigiančios kūrybos rezultatas, nes autoriui pavyko sukurti tokį mechanizmą, modelį, kuriuo sekdamas skaitytojas pratęsia kūrybos procesą, pats kurdamas savo pasakojimą, jo likimą ir pabaigą. Todėl ir verta pasinerti į šį nuostabų kultūrų, epochų, realybių, religijų pasaulį. Norisi tikėti, kad kas nors taip parašys ir apie lietuvius, –­ tuomet jau kiti ir kitaip skaičiuos laiką, suvokdami save kaip istorijos užaugintus vaikus, kaip kad mes dabar žvelgiame į mistinį chazarų tautos paveikslą.

Jūsų Maištinga Siela