Knygynų euforija

Šiandien vaikščiojau po Vilniaus senamiestį. Jau ne paslaptis, kad beprotiškai įsimylėjau šį miestą, patinka gilintis į jo istoriją, praeinant pro senus pastatus, gera žinoti, koks baronas tame ar tame name gyveno, koks žydas per getą prie kokios sienos buvo sušaudytas... Žinote, užsukau į knygyną, na kur tau į knygyną, į visus septynis knygynus! Ieškojau vienos ypatingos knygos. Pats smagumas yra pati knygos paieška, kada žinai, kad knyga tikrai reta ir įdomi. Gaunasi knygmedžioklė.

Jau tikrai niekur taip gerai nesijaučiu kaip knygyne! Dar nuostabiai jaučiui vaikščiodamas po Antakalnio kapines, ten tokia ramybė ir gera energija užplūsta, kad nebesinori iš kapinių išeiti, bet juk kempingo ar namo nepradėsi ten statyti, žmonės nesupras. Gera žinoti, kad visada yra kapinės, kuriuose esi laukiamas, ironiškai skamba. Tas pats ir su knygynais! Jau nieko nėra geriau už jaukų knygyną, kada grindų danga išmušta kilimu – minkšta ir gera vaikščioti, skamba skoninga gera muzika, o ne kokia pilna reklamų muzikos stotis. Ir, Dieve, knygų kvapas. Puikus, nuostabus knygų kvapas. Nieko nėra skaniau... Regis, esu visai pakvaišęs dėl knygynų. Čia pajuntu, kad knygos niekada nesensta, sensta tik jų popierius.

O jei knygyne įsikūrusi dar ir jauki kavinukė – tai euforija! Knygos pirkimas – tai tikras malonumas, dabar iš dalies galiu suprasti ir pateisinti tas moteris, kurios mėgsta trintis po kitokias parduotuves, tampyti savo pirkinių maišelius, viena po kitos matuotis batų poras, staipytis prieš veidrodžius. Apsipirkinėjimas yra malonumas, kaikuriems kančia, nieko čia nepadarysi.

Taigi Vilniaus senamiestis pilnas knygynų. Neįsivaizduoju miesto be šių jaukių senovinių krautuvėlių. Visada maloniau knygą įsigyti tokioje krautuvėlėje nei prekybcentriuose, čia niekada nebūna eilių, pardavėjos dažniausiai šypsosi (vargšės „maximos“ kasininkės), jos visada paklaus, gal ko ieškote, o jūs naiviai vildamasis ištarsite knygos pavadinimą arba autorių. Ką čia ir bepridursi, tiesiog gera, kai kažkur senamiestyje egzistuoja ištisa knygynų virtinė, negyvų knygų mauzoliejai, kur kiekviena knyga laukia savo skaitytojo prikeldinimo. Juk tik skaitoma knyga iš tikrųjų tampa gyva.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

Sveiki,

Pristatau Jums talentingo prancūzų rašytojo Andrei Makine romaną „Prancūziškas testamentas“. Lietuvoje pirmasis jo leidimas (abu parengė Tyto Alba) buvo beveik nepastebėtas, knygos tyliai sau po truputį išpirktos, bet leidykla nesuklydo knygą ir vėl perleisdama, parengdama naują, daug geresnį viršelį ir formatą, taigi antrasis leidimas 2007 m. Ši knyga šiuo metu yra prie nukainuotų ir galite tikrai labai pigiai įsigyti tikrai neeilinę istoriją už prieinamą kainą. Ką gi pabuvau ir reklamuotoju.

„Prancūziškas testamentas“ man buvo mažytis atradimas, iki šiol po perskaitymo tebenešioju tą nostalgiją. Dabar, kai knyga keičia knygą, sunku pajusti tokią tuštumą, po kokios nors istorijos. Tuštuma galbūt netinkamas žodis, tai veikiau tos istorijos trūkumas, negi viskas tuo ir pasibaigia- galiausiai klausi savęs. „Prancūziškas testamentas“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas, siejantis anūko ir senelės gyvenimo istoriją. Šiame talentingame romane esti du pasauliai: vakarietiškas (Prancūzija) ir rytų (Rusija). Tai neapsakomo gražių žodžių ir minčių knyga apie žmogaus tapatybę. Ką reiškia būti ir rusu, ir prancūzų? Visą gyvenimą nešti kitoniškumo naštą. Ši istorija driekiasi nuo 20 amžiaus pradžios iki šių dienų. Istorijoje vaizduojamas sunkus Sibiro gyvenimas, tremtys, karo žiaurumai, tačiau tai tėra tik šalutiniai „karkasiniai“ pamatai, tikrasis „Prancūziškas testamentas“ lenda kur kas giliau, jis paliečia žmogiškumo gelmes.

Kaip tai vyksta? Andrei Makine žino, kad pats galingiausias įrankis yra žodis, jis jį meistriškai valdo. Seniai neskaičiau tokio romano, kuris nebūtų romantiškai saldus ir kuris nebūtų pikto maišto, knyga atsisako sarkazmo, atsisako visų prieskonių ir ji vis vien išlieka stebuklinga. Makine atranda pasakojamosios istorijos esmę. Iš tikrųjų romane vyrauja du pasauliai: realusis, kuriame pilna karo, saulės, upių, kvepiančių stepių, tolių, žmonių ir yra kitas pasaulis, kuriame yra žmogaus matomas pasaulis, pastarąjį autorius įkūnija be žodžių, jog kiekvienas regi savo sukurtą pasaulį, bando jį analizuoti. Ta pati upė kitam gali atrodyti visai kito pasaulio upė. Ta pati geležinkelio stotis atsisveikinant kitam gali atrodyti kito pasaulio geležinkelis. Tai knyga, kuri kiekvienam prijaukina pasaulį iš naujo, prijaukina pasalį ne tokį, koks jis yra žiūrint iš šalies, bet tokį, koks yra kiekvienam iš mūsų – individualus.

Žinot skaičiau „Prancūzišką testamentą“ ir svarsčiau, ko manyje yra daugiau: Prancūzijos ar Rusijos? Šiais laikais, kai Lietuva visomis keturiomis lipa į Europos Sąjungą, knygoje aš pajutau būtent Rusiją. Tą stepių ir Volgos vagojamą žemę, tuos beprotiškas Sibiro platybes, užpustytas pirkias, sunkiai dirbančius žmones. Galbūt tai jau mūsų tautai į kraują įaugę, juk tiek laiko buvome Rusijos sudėtyje, tačiau, bet juk mano gyvenimas jau kaip ir „skaitosi“ vakarietiškas, tie madingi Prancūzų restoranai, ūsuoti vyrai, prancūziški batonai, meile kvepiantis Paryžius, Senos upė, parkai... Visa tai atrodė man taip toli. Ši knyga parodė tai, kuo netikėjau, manyje gyvena Rusija, ta magiška šalis, kuri kariavo, okupavo, kuri ir pati buvo nukariauta. Skaičiau tas beprotiškai nuostabias vietas apie Sibiro platybes, apie stepių platybes ir galėjau prisiekti, kad tikrai jutau tą stepių vėją, pučiant į Šarlotės balkoną, tiesą sakant, net ašarą išspaudė. Knygos audinys toks gyvas, kad pamiršau visiškai pasakoti, kas toje knygoje rašoma. O joje – anūko ir močiutės graudi, gyvenimiška istorija, kurios ilgai nepamiršite, ji aplipdyta jų tėvų istorijomis, fragmentais, brendimo laikotarpiais ir tik viskam susidėjus į vieną krūvą, gauname vientisą istoriją su daugybę gyvenimiškų apmąstymų. Įdedu ir man patikusią citatą:

„Tądien karštis buvo baisus. Šarlotė nusiavė savo espadriles ir, pasiraitojusi iki kelių suknelę, įsibrido į upę. Užsiropštęs ant vienos iš salelių, žiūrėjau, kaip ji vaikščioja palei krantą. <...> Ji braidžiojo po vandenį it kokia svajingai nusiteikusi nerūpestinga jaunuolė. Jos atversta knyga gulėjo palikta ant žolės po gluosniais. Staiga vėl išvydau, tik švystelėjusią akimirką, visą Šarlotės gyvenimą. Tai buvo it pulsuojančios, besikaitaliojančios šviesos: Prancūzija mūsų amžiaus pradžioje, Sibiras, dykuma ir vėl beribiai sniegynai, karas, Saranza... Dar niekada neturėjau progos iš taip arti stebėti kieno nors gyvenimą – nuo pradžios iki galo – ir tarti: šis gyvenimas baigėsi. Šarlotės gyvenime nebus daugiau nieko kita, tik ši Sanzara, ši stepė. Ir mirtis“ Štai taip anūkas kalba apie vandenyje braidančią senelę. Anūko ir senelis santykis irgi įdomus, šiltas, nepaprastas, brangus. Anūkui senelė graži netgi ir sena, tarytum jauna moteris, tai driekiasi per visą knygą. Juos sieja prancūzų kalba, su kuria niekur kitur Rusijoje nepabendrausi, jas sieja visa giminės istorija. Ak, kokia tai istorija, Jums tiesiog reikia ją perskaityti, tai žodžiais neapsakoma.

Pats autorius Andrei Makine taip pat yra sibirietis, šita jo knyga yra autobiografinė. Jis taip pat turėjo senelę Šarlotę, jis taip pat emigravo į Prancūziją, daug skurdo, bet 1995 m., pasirodžius „Prancūziškam testamentui“, staiga išpopuliarėja, susišluoja prestižiškiausius apdovanojimus ir tampa labai žymus. Makine 2009 m. lankėsi ir Vilniaus knygų mugėje, davė ne vieną interviu, teko ir man jį matyti, tai tikrai paprastas, nuoširdus žmogus. O kai pagalvoji, kad šitas romanas yra visas jo gyvenimas, net pašiurpstu, ir visgi tai tiesa, kiekvienas iš mūsų pasaulį susikuria tokį, kokį jį norį matyti.

Jūsų Maištinga Siela

Mano batai dingo

Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu, viena koja kažkur nusisuko. Bandžiau surinkti tuo pačiu ir savo slenkančius plaukius, vonioje, prie veidrodžio juos klijuoti su lipnia juosta. Ne, ne sau, bet veidrodžiui. Suprantama, kad galėtų atspindėti mane, kai manęs paties veidrodyje nebus. Juk ir nuslinkę plaukai, kažkodėl vis tiek priklauso man, JIE GIMĖ IŠ MANĘS! Derėtų džiaugtis, bet manęs neapleidžia paikos mintys, jog noriu nusiskusti galvą plikai, maištauti su savo kūnu. Padovanočiau visus plaukus veidrodžiui, kad galėtų dar daugiau manęs atspindėti. Tai ne egoistiška, tai paguodžia, kitaip sakant, teikia drąsos, juk svarbu gyvenime susikurti tikslą, sako visokie išminčiai.

Slenka plaukai, slenka ir laikas, tik laikas niekada tarytum slibinas ir chimeros galvos nebeatauga. Sako, kad reikia užfiksuoti kiekvieną gyvenimo akimirką, gal ir tiesa, todėl kaip beprotis ir lakstau su fotoaparatu, bandau sugaudyti tas akimirkas, bet staiga pagalvoju, kad tai tampa butaforiniu, reprodukciniu gyvenimu, gyvenimu prieš fotoaparatus, o ne sau. Paslėpkite nuo manęs fotoaparatą, bet ne tiek, kad negalėčiau jo surasti. Nors ir tąkart, Kernavėje, išsigandau, kad pamečiau akinius, širdis tąkart apšalo: „Negi ir vėl pamečiau?“, staiga suvokiau, kad akiniai man ant galvos, bet per storas garbanas jų nepajutau. Dingtelėjo, kad baisu sirgti Alzhaimeriu, todėl jau paskubėjau nusipirkti triuškinantį romaną panašiu pavadinimu, sako, niekas jos nebaigia skaityti neapsiverkęs. Dar sykį pagalvojau, kad ta knyga sutverta man, ne tam, kad prisiminčiau, kad akiniai ant galvos, bet tam, kad eilinį kartą išprievartaučiau savo sielą pririštą prie stulpo. Taip, esu mazochistas, dievinu ir myliu tragiškas, sukrečiančias istorijas, kurios, ačiū Dievui, neatsikartoja mano gyvenime. Sukrečiančios istorijos, literatūra, filmai mane dirgina, tiksliau dirgina smegenų neuronus, jeigu tikėsime, kad žmogus tėra tik smegenų dėžutė, smegenys tolygu sielai.

Baigėsi sesija, pasijutau tarsi įkopęs į Everestą, nors pačios sesijos metu net Marianų įdubos nepakaktų apibūdinimui. Ateina kūrybinių minčių, nenoriu tikėti, kad tas kūrybinis potencialas kyla iš smegenų dėžutės, tai turėtų būti dar ir kažkas daugiau... Žinot, ką? Netikėkite mano žodžiais, nes viskas, ką čia dabar parašiau tėra tiek fantazijos, tiek ir realių momentų išgyvenimų sintezė. Bet argi nenuostabu, kad žodžiais galima nuausti skirtingų tiesų kilimėlius? Kiekvienas iš žodžių nusimezga, nusineria, nusiaudžia, susilopo savo tiesos kilimėlius ir pasideda ant jų batus, kurie vieną gražią dieną dingsta ir tik kilimėlis dar prisimena, kad ant jo stovėjo batai... Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gitara"

Sveiki,

Šiandien kaip ir visada, (jau tapo ceremonija), pristatysiu dar vieną filmą. Šįkart tai muzikinė drama „Gitara“ (The Guitar) (2008m.). Žinot, keistas šis filmas. Filmų industrija niekaip nepaliauja manęs stebinusi, o ir šį kartą filmas taip pat tapo šioks toks atradimas. Tai pasakojimas apie likimo gniuždomą moterį, kuriai konstatuoja piktybinį gerklės vėžį. Nepagydoma. Mirtis – po dviejų mėnesiu, sunkus kvėpavimas, balso praradimas, uždusimas. Moteris sužino, kad yra atleista iš darbo, ją palieką vyras... Ir pati vos nepersipjauna venų, bet staiga ji pasikeičia, palieka namus, išeina gyventi į prabangų butą, ten perka įvairiausius daiktus, susipažįsta su naujais žmonėmis, žodžiu, mėgaujasi gyvenimu. Po trijų mėnesių sužino, jog vėžys dingo...

Tai jaudinantis pasakojimas su vaikystės intarpais, puiki režisūrinė išmonė, vaidyba. Tai pasakojimas apie moterį, kuri vaikystėje labai norėjo gitaros ir tik jau būdama brandaus amžiaus, ji sugeba įgyvendinti šią svajonę. Galiausiai viską praradusi, ji gauna naują gyvenimą pilną džiaugsmo, muzikos, spalvų, savęs. Ji gavo save. Principas panašus kaip filme „Veronika nusprendė mirti“, tik šis filmas labiau mane sužavėjo savo „keistumu“, savo originalumu, ne komercija. Matosi, jog filmą kūrė laisvos valios žmogus, kūrė dėl to, kad įprasmintų šį gyvenimą. Tai tiesiog reikia pajausti ir pamatyti. Tą ir siūlau padaryti.

Jūsų Maištinga Siela

Mintys vaikštant po Vilniaus senamiestį

Žinot, šiandien pagalvojau, kad iš tikrųjų šis pasaulis tėra vienas didelis laiškas, komunikacijos priemonė tarp mūsų ir Dievo. Aišku, jeigu tikite Dievu, aukštesniąją jėga, tai suprasite apie ką aš kalbu. Kažkaip ėjau keistai miestu, amžinai užsigalvojęs apie literatūrą, apie žmonės, kurie dabar sėdi darbuose, tamsiose aludėse arba tiesiog yra palinkę prie popieriaus, savo kompiuterių, ieško vienintelio to prarasto ryšio su Dievu, bando nesąmoningai užmėgsti ryši su esybe, kad būtų pilnatvėje, kad mylėtų, kad turėtų prasmę, kad tikėtų, užpildytų nesibaigiančią tuštumą. Galvojau apie žmones, kurie rašo, kurie negali nieko kito galvoti tik apie rašymą kaip apie vienintelį tikrąjį pašaukimą. Ir staiga man dingtelėjo, kad yra ir visai kitokių žmonių šiame nuostabiame Vilniaus mieste. Tie, kurie kasdien negali sustoti galvoti apie tapybą, apie naujas technologijas, įstatymus, šiukšles, sinoptines prognozes, ežerus, seksą, naujas madas...

Žmonės pilni savo aistrų, kiekvienas jų turi. Šis begėdiškas pasaulis, o tiksliau mūsų racionalus protas bando nesąmoningai įtikinti, kad aistra, troškimai yra blogis, kad tai yra kas mus pražudo. Nejučia pagalvojau, jog rašau savo ketureilius, po metų gal jau jų neberašysiu, jie išliks, juos atspausdinsiu kaip savo sielos ir savo asmenybės egzistavimo dokumentą, liudijimą, jog manęs dar būta šiame laike. Bet tai ir yra mano aistra, mano ketureiliai, tie tušti, pilni egoizmo, aistros, pilni manęs ketureiliai. Staiga, manding, kad ne tik tie ketureiliai yra aistra, aš pats esu aistra, destruktyvi ir kartu pozityvi, kartu deginanti ir šaldanti. Galiausiai kiekvienas žmogus yra sudalytas į dalis, kurie konkuruoja, pešasi, dera, harmonizuoja, kontrastuoja. Ak, na kas gi tai, jeigu ne pats gyvenimas. Dar sykį pagalvojau: ak, kaip gera gyventi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elena Kurklietytė "Lyla"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną Elenos Kurklietytės romaną „Lylą“ (2004 m.) Perskaitęs jos naujausią romaną „Šešėlių verpėja“ nesugebėjau atsispirti pagudai perskaityti ir jos kitą išgirtą romaną „Lylą“. Tai rytų motyvais parašytas romanas, iš atsiliepimų galvojau, kad iš tikrųjų primins Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokštus“, bet nieko panašaus. Stilius ir polėkis ne tas. Jeigu Ivanauskaitės romanas buvo labiau intymus, nagrinėjantis žmonių santykius, linkęs į fatališkumą ir kraštutinumus, tai Kurklietytės „Lyla“ yra visai kitokio pobūdžio kūrinys, čia vyrauja asketizmas, žmogaus ir savasties ieškojimas pamirštant destruktyvią praeitį ir atrandant save šiandienoje.

Lyla – tai dieviškasis žaidimas gyvenimu, visos kuriozinės situacijos, viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose yra tik lyla, pokštas, žaidimas, tvirtina autorė. Knyga pilna induistinių dievybių, Krišna, Šyva, Indra ir t.t. Tai rodo be galo didelį autorės išsilavinimą, Rytų kultūra yra jos arkliukas, tačiau ji nėra sausa, ji sąmoningai sietina su mūsų tautos mitologija. Knygoje it vaiduoklis šmėkščioja sumitologinta pagrindinio herojaus Ramūno gyvenimo praeitis. Dabar jis gyvena Indijoje, yra skurdesnis už benamį, glaudžiasi šunyne – kvepia Indija. Netikėtai persekiojamas savo žmonos mirties įvykių ir sunkios vaikystės, jis bando atsikratyti savęs, kelionė į Indija ir buvo jo pabėgimas nuo savęs, bet kaip žinia, nuo savęs taip lengvai nepabėgsi. Ramūnas susidomi šunyno guru mokymu ir išeina į pasaulį persirengęs moterimi tam, kad išsivaduotų nuo savasties. Galiausiai Kurklietytė Ramūną įvelia į kuriozines situacijas, darosi juokinga, tačiau romanui persiritus į antrą pusę, matome, kad dingo visas humoras, Ramūnas įklimpsta į kalėjimą, yra kaltinamas terorizmu.

Didžioji dalis knygos būtent ir vyksta tame purviname kalėjime, kur Ramūnas vėl prisimena Lietuvoje turėtą gyvenimą. Diena iš dienos yra tardomas, tačiau Ramūnas tampa tarsi mankurtu, po truputį tampa abejingas aplinkiniams įvykiams, skendi savo praeityje. Laimei už grotų atsiduria šalia jogo Nagos, kuris imasi mokyti Ramūną dvasinių tiesų. Moko jį atrasti neribotos laisvės platybės būnant už grotų. Laisvė gimsta nelaisvėje, galiausiai Ramūnas nušvinta, jis suvokia savastį. Jau kaip meistriškai įpinta rytų doktrinų tiesos į grožinį tekstą, jis trykšte trykšta dialoguose, apmąstymuose ir paprastose situacijose.

Elena Kurklietytė Ramūno gyvenimą sieja netgi su lietuvių liaudies pasakojimais apie trečią kvailį brolį ir Eglių žalčių karalienę. Ramūno gyvenimas pilnas mistikos, simbolikos, perifrazių, metaforų. Bet tas patirtas nušvitimas Indijos kalėjime amžiams pakeis Ramūno gyvenimą. Autorė taip pat išmano sanskrito kalbą, ji tyčia renka žodžius, sakinius tokias siužetines linijas, kur galėtų susidurti lietuvių ir sanskrito kalbų panašumai. Regis, autorė nori pasakyti, kad su šia tolima egzotiška tauta turime labai daug ryšių. Lietuva ir Indija tarsi tolimos seserys. Tiesiogine to žodžio prasme vietomis „kaifuodavau“, kai tekdavo skaityti rytų išmintingus palyginimus su žmogaus gyvenimu, apie žmogaus tapatumą su tėvyne ir tuo kas jį identifikuoja, išskiria iš kitų. O jau tos vietos apie individualybės atsisakymą, apie gyvenimo ir būties laikinumą, tiesiog meistriškai sudėliota ir sukurpta istorija. Aišku, kartais ne viską tinkamai suvokdavau, kartais tekstas tiesiog praplaukdavo pro akis ir galvodavai, o Dieve, o ką aš dabar perskaičiau? Tai nėra lengvas ir pigus romaniūkštis, čia reikalaujama ir šiokių tokių teologinių žinių apie pasaulio religijas. Autorė gale romano pateikia trumpą žodynėlį, kuriame rasite induistinio leksikono santraukėlę.

Elena Kurklietytė tėra išleidusi vos du romanus, tačiau ir dabar jau džiaugiuosi, jog galėjau prisiliesti prie dar vienos įdomios lietuvių literatūros ekstazės. Mitas, realybė, tautosaka ir dabartis – tai kas niekada nesibaigia ir neužsimiršta. Ačiū autorei padovanojus šias knygas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elžbieta. Aukso amžius"

Sveiki mielieji, 

šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Elžbieta. Aukso amžius“ (Elisabeth. The golden age) (2007m.) Visai nebloga kostiuminė - istorinė drama, sakyčiau, galbūt daugiau nei drama. Įdomi, didinga Elžbietos, anglijos karalienės karaliavimo pradžios istorija. Pagrindinį vaidmenį atlieka garsioji Cate Blanchett, kuri sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Paslaptinga Bendžamino Batoro istorija“, „Babelis“, „Skandalo užrašai“. Ji taip pat filmavosi ir pirmoje Elžbietos juostoje (1998m.). Puiki aktorinė meistrystė, o jau Elžbietos vaidmuo kaip jai tiko, kad net neįsivaizduoju, ką bepastatyčiau į jos vietą...

Filmas visiems patiks, kam nors kiek patiko „Žana d‘Ark“, iš tikrųjų tai panašaus pobūdžio filmas, prisodrintas tikėjimo tiesų, nepriklausomybės kovų. Elžbieta kaip žinoma išvaldė apie 50 metų, jos valdymo laikais, Anglija buvo taikos ir klestėjimo šviesoje, aukso amžiuje. Elžbieta gynė menus, valstiečius ir buvo tikra Anglijos motina. Gimusi valdyti. Nors pati, kaip pavaizduota filme, niekada savo vaikų neturėjo, buvo neištekėjusi, valdinga, paprasta, bet kartu emocionaliai pažeidžiama. Tokia moteris troško mylėti, jos pareigos jausmas atitolino jos intymius jausmus, ji buvo tarsi izoliuota nuo viso pasaulio, visame filme vaizduojamas ilgas jos susitaikymo kaip Anglijos motinos virsmas.

Nuostabiai puikūs kostiumai, perukai ir visai neblogai pavaizduotos rūmų intrigų klastos, pusseserės galvos nukirsdinimas, galinga Ispanijos grėsmė, jūrų laivynų mūšiai, konkistadorų užkariautojų dvasia. Žmogaus ir įstatymų kova, praradimas ir atradimas. „Elžbieta. Aukso amžius“ nėra paprasta eilinė kostiuminė istorinė drama, ji visgi man paliko neblogą įspūdį, nežinau, gal dėl įtikinamos Blanchett vaidybos, ar dėl režisūrinės meistrystės, bet pajutau įsikūnijusią tikrąją Elžbietos dvasią, jos norą būti laisvai ir nepriklausomai. Manau, tai neblogas filmas vakarui, kai norsi žvilgtelėti į mūsų žmonijos civilizacijos išnašas.

Jūsų maištinga Siela