Asmenybės: Lucy Lawless - amžina Ksena karingoji princesė

Visada jautėsi seksuali ir patraukli.

Ką ir besakyti, moteris pantera.

Po Ksenos vaidmens netikėtai pakeitė išvaizdą. Apie 2004 m.

2010 m., štai tokia dabar Lucy.

Dar visai jaunutė, bet jau tada sugebėjo tapti Mis Naująja Zelandija.

Senieji laikai, kada dar vaidino Kseną, pati prisipažįsta, jog šis vaidmuo jai pabodo, tapo nebeįdomus, o ir jaustis Ksena nebesinorėjo.

Sveiki,

Šiandien toliau tęsiant skyrelį „asmenybės“, nutariau pakalbėti apie žavią Naujosios Zelandijos aktorę Lucy Lawless. Apie pastarąja lietuvių kalboje nėra daug informacijos, todėl nusprendžiau viską susintezuoti ir pateikti viską jau gražiai supjaustytą. Taigi, Lycy yra aktorė, kuri atliko legendinį Ksenos (Xena) vaidmenį. Bet kol kas, manau, tai žino beveik kiekvienas, vos pažvelgęs į jos nuotraukas, tačiau, kas tokia iš tikrųjų yra Lucy Lawless?

Na, matyt, banaliau ir negalėjau pasirinkti, nes žinau, kiek daug žmonių nemėgsta „Ksenos“ ir nemažiau ją dievina. Pasirinkau šią asmenybę, kadangi tai mano vaikystės herojė. Seksuali moteris. Keista, ar ne? Kai tą serialą 1998 metais vasarą pradėjo rodyti Lietuvoje, dar buvau visai pyplys, o tais laikais fantastinių serialų nebuvo tiek daug prifilmuota ir ekranų nepasiekdavo. Tai TV3 tais laikais padovanojo sekmadienio vakarus su „Herakliu“ ir „Ksena“. Aišku, pirmieji sezonai dabar žiūrint atrodo labai nykūs, tačiau tąkart jie užvaldė televizijos ekranus. Na ir aš dar sėdėdamas kaime, nieko neveikdamas, spoksodavau į Kseną. Iš tikrųjų iš šio serialo išmokau labai daug antikinių pasakojimų, visus užsimerkęs galėjau išvardyti Olimpo dievus, žodžiu, kartu tai buvo labai gera mokomoji medžiaga, o kaip galėjau nemylėti Ksenos!? Juk tai pirmoji ekrano meilė! Štai todėl ir pasirinkau šiandien ją.

Nors serialas manęs jau nebejaudina, tarp kitko, jį rodė labai daug metų su pertraukom, o dabar nuolat kartoja TV6. Bet ne tame esmė. Esmė Lucy trumpa biografija. Gimė Naujojoje Zelandijoje, buvo tik viena mergina tarp šešerių brolių, nuo mažens kaip sako, išmoko „vyriškai“. Likimas lėmė, gimti po avino zodiaku, o tai dar labiau suteikė kovingumo. Lucy neslepia, kad ji niekada nebuvo panaši į Kseną charakteriu, nors atkaklumo jai netrūko. Dar visai jaunutė ji tapo Mis N. Zelandija. Tapusi grožio etalonu, greitai ištekėjo, bet santuoka truko neilgai, susilaukė dukrelės Deizės. Lucy turi nepaprastų gabumų kalboms. Itin greitai įsisavina žodžius ir tartį, todėl laisvai kalba vokiškai, prancūziškai ir itališkai. Dar prieš Ksenos karjerą, pozavo visiškai nuoga žurnalams, vedė kelias televizijos laidas, po to pradėjo vaidinti komedijų trupėse, bet įžymi nuo to netapo.

Ir štai 1993 – 1994 metais buvo pradėtas filmuoti „Heraklis“, Lucy gavo vienos serijos epizodinį vaidmenį, kur atliko karingos amazonės Ksenos vaidmenį. Ta pati kompanija greitai sugalvojo, jog reikia kurti serialą apie Kseną, o tuo labiau ir patys žiūrovai to pageidavo. Taigi, buvo rasta tinkama aktorė Ksenos vaidmeniui, tačiau tai nebuvo Lucy, bet pagrindinio vaidmens atlikėja sunkiai susirgo, teko nedelsiant keisti pagrindinę aktorę, toli žvalgytis nereikėjo, Lucy kuo puikiausiai tam tiko! Per vieną naktį buvo pritaikytas jai kostiumas, suteiktas scenarijus ir jau kitą rytą Lucy filmavosi Ksenos pirmojoje serijoje.

Štai taip Lucy Lawless tapo pasauline žvaigžde. Ksenos reitingai pasaulyje aplenkė Heraklį, o pagrindinę atlikėją padarė viena geidžiamiausių pasaulio moterų. Serialas buvo rodomas kone visame pasaulyje. Jau vien JAV šis serialas išsikovojo tokius reitingus, kad buvo rodomas tokiu laiku kaip žinios. Šio serialo gerbėjai buvo net aukšto rango JAV pareigūnės, sekretorės. „Ksena – karingoji princesė“ tapo toks populiarus, kad imta kurti ir pardavinėti atributiką, kūrėsi įvairios už moterų teises kovojančios asociacijos. Iš tikrųjų šis serialas pakeitė ne vienam gyvenimą, pagal jį buvo kuriami žaidimai, rašomos knygos ir t.t. Serialas susilaukė šešių sezonų 1995 – 2001 m., po to Lucy ir jos kolegė Renne o‘Conor (Gabrielė) pareiškė, jog šeštasis sezonas bus paskutinis Ksenos pasispardymas. Tačiau dar iki šiol šio serialo aktorės rengia konferencijas ir prisimena ilgus šešerių metų darbus.

Filmavimo aikštelėje Lucy įrodė, kad yra tikra amazonė. Po pusmečio filmavimo, ji nukrito nuo arklio ir susilaužė koją, gydytojai pasakė, kad filmavimą atidėtų mažiausiai metams, bet kur tau, Lucy jau po pusmečio sėdėjo ant arklio ir toliau profesionaliai atliko užsispyrėlės vaidmenį. Aišku, Lucy nesnaudė, akimirksniu tapo šio serialo prodiuserio meiluže, o Oklendo spauda tik ir lojo liežuviais apie neva „pasileidėlės“ Lucy elgesį. Bet kur buvus kur nebuvus, Lucy greitai ištekėjo už šio prodiuserio ir iki šiol sėkmingai gyvena. Tiesa, viename sezone Lucy vaidina iš tikrųjų nėščią, ji net turėdama didžiulį pilvą neatsisakė pati atilikti kai kurių triukų. Galiausiai ir naujagimis, kurį laiko sukosi filmavimo aikštelėje, pastarasis atliko Ksenos dukters Ievos vaidmenį. Lucy buvo tikra darboholikė, bet šeima jai visada rūpėjo. Ir dabar ji augina tris vaikus.

Pasibaigus serialui, Lucy žvaigždė kažkiek prigeso, tačiau neilgam. Atliko kilmingos ponios vaidmenį „Tarzano“ seriale, o galiausiai 2004 metais, grįžo į JAV ir čia tapo dainininke! Beveik neatpažįstama, blondinė, bet nuostabaus balso savininkė Lucy pasiryžo dalyvauti muzikiniame realybeė šou, kuriame neliko nepastebėta, kadangi Lucy jau Oklende mokėsi dainavimo, o ir seriale „Ksena“ teko sudainuoti kai kurias arijas. Čia ji buvo laikoma viena iš favoričių. Aišku, šou ji nelaimėjo, tačiau Lucy buvo pastebėta ir įvertinta kaip dainininkė. Galiausiai Lucy surengė savo koncertus Londone ir kituose miestuose. Po to pasipylė nežymūs vaidmenys įvairiuose amerikiečių filmuose, galiausiai gavo vaidmenį „Galaktikos kovos“, bet ten ilgai neužsibuvo. Dabar visai neseniai Lucy pradėjo filmuotis labai sėkmingame ir specialiųjų efektų prisodrintame filme „Spartakas: kraujas ir smėlis“. Pastarąjį lietuviškai įgarsina torrentai.lt kartu su „Vampyro dienoraščio“ serialu.

Tai va tiek, sausai kalbant apie Lucy, aišku, galima dar prikrauti įvairių smulkmenų, pikantiškų paskalų ir pletkų, tačiau tai kažin ar atspindės tikruosius Lucy Lawless darbus. Kad patys įsitikintumėte, kaip Lucy dainuoja, pridedu visagalio youtube įrašų:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Witi Ihimaera "Banginių vadeliotoja"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti nuostabų literatūros perliuką Witi Ihimaera „Banginių vadeliotoja“. „Naujoji Zelandija. Žemės pakraštys. Žmonijos įsčios. Vieta kurioje karaliauja mitai ir legendos. Mitinė maorių gimtinė, kurios paslaptys užgniaužia kvapą...“ Patikėkit, mane tai „pagavo“ ir tikrai užgniaužė. Po šios knygos dar kartą įsitikinu, kokios esminės knygos man patinka. Witi Ihimare yra pirmasis maoris rašantis anglų kalba, o „Banginių vadeliotoja“ yra laikomas Naujosios Zelandijos šedevru. Knyga nėra didelė, kas keisčiausia, kad šią nuostabią knygą išleido „Obuolys“, mano akimis, tai ne geriausia Lietuvos leidykla, bet ir tokios leidyklos kartais geba išversti ir, sakyčiau, visai gerai išversti, perteikti knygos esmę.

„Banginių vadeliotoja“ iki ašarų pasakojanti istoriją apie mažą maorių mergaitę, kuri turėjo gimti berniuku, nes tik tokiu būdu ji būtų tapusi savo genties vadu, bet likimas lėmė, kad Kahu tapo mergaitė, o jos genties vadovas senelis, labai jos nemėgo, todėl Kahu nuo mažens teko įrodinėti savo pašaukimą būti tikrąja genties vadove ir mitine banginių vadeliotoja. Tai jaudinanti istorija su tikrų banginių gyvenimo istorijomis, jų nuostabi jausena supersonifikuota žmonių pavidalais, leidžia tinkamai įsijausti į banginių gyvenimą. Tiesa, buvo vietų, kur net verkti norėjosi, ypač, kai šimtai banginių išplaukė į seklumą savo noru, žmonės varnelėmis, skirtomis pjauti medžius, puolė mėsinėti merdinčius banginius. Kadangi pats mačiau internete kaip pjaustomi gyvi delfinai, tai žiauru... tačiau kažkur visada esama žmonių, kurie skuba padėti banginiams, tačiau net žmogus kartais būna bejėgis, kai gyvūnas savo noru stengiasi numirti.

Rašytojas nedaugžodžiauja, renka tikslius žodžius nusakančius esmę. Manau, tai nuostabus kūrinys, pagal pastarąjį pastatytas ir kino filmą, kurį jau siunčiuosi ir, manau, artimiausiu metu jį jums pristatysiu. Ką aš begaliu pasakyti, mano visi žodžiai prieš „Banginių vadeliotoją“ tampa beprasmiai, tiesiog reikia griebti ir skaityti, kol dar galima kur nors įsigyti. Tai puiki galimybė savotiškai prisiliesti prie „žmonijos įsčių“, pačių maorių, jų savivokos, jų mitologijos. Knyga turi neabejotinai gydančiąją jėgą, alsuoja sakralumu ir yra apipinta magišku realizmu. Po tokios knygos, taip ir norisi parašyti kažką panašaus apie Baltijos jūrą ir lietuvius, kurie kažkada galbūt kalbėjosi su gyvūnais, bet laikui bėgant, atitolo ir prarado šią dovaną...

Jūsų maištinga Siela

Knyga: Anne Rice "Kastratai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią skaičiau, rodos, visą amžinybę. Nežinau kodėl taip sunkai, gal dėl knygos formato ar teksto apimties. Šįkart tai garsioji amerikiečių rašytoja Anne Rice ir jos romanas „Kastratai“, tikrasis knygos pavadinimas „Cry to heaven“. Net neįsivaizduoju, kas paskatino leidėjus pakeisti pavadinimą. Gal skandalingas pavadinimas turėjo didesnės komercinės naudos? Apskritai, antrą kartą skaičiau „Eridano“ leidyklos knygą. Kažkada labai seniai Stepono Kingo „Širdys Atlantidoje“, bet savo fantastika „Eridanas“ manęs iki šiol nežavi. Romanas „Kastratai“ – tai unikalus kūrinys, šio romano ne iš tolo nepavadinčiau „fantastika“, veikiau tai istorinis romanas. Pati Anne Rice, jums gerai žinoma, ji parašė „Interviu su vampyru“ ir yra pagarsėjusi kaip gotikinių siaubo – fantastinių romanų talentinga kūrėja. Knygą „Kastratai“ ji ruošė net du metus t.y. domėjosi ir studijavo senąją Europos istoriją, domėjosi kastratais ir kitais „biesais“, kol galiausiai pribrendo reikalas parašyti „ale šokiruojantį“ romaną.

„18 a. pradžioje Italijoje „meno vardan“ per metus buvo kastruojama apie 4000 berniukų.“ Rice gerai žarstosi faktais, matosi, kad knyga rašyta su užsidegimu, turint žinių bagažą. Knyga „Kastratai“ šiurpiai atpasakoja iš vieną iš galimų kastrato gyvenimų. Rice visai neblogai suderina istorines detales, neblogai piešia istorinį laikotarpį, kas, aišku, labai panašu į „Interviu su vampyru“. Tai autorė, kuri ištikima savo stilistikai, manau, tai minusas, kadangi antrą kartą skaityti tokios ar panašios knygos nenorėčiau. Nežinau kaip „Eridanui“ su vertimu, bet knygos tektas atrodo vidutiniškai perteiktas, aišku, būna ir tragiškesnių vertimų.

Knyga vietomis atrodė labai jau sausa, ištęsta, esame nereikalingų lyg ir pasikartojančių pagrindinio herojaus Tonijaus vidinių išgyvenimų ir apmąstymų sintezė. Aišku, kai Rice priartėja prie skubresnių įvykių ir siužetų, dėmesys iškart nukrypsta ir tu vėl įsijauti į knygos turinį. Nepaisant kai kurių trukumų, pats romanas gan stiprus, teikiantis daug negirdėtų istorinių faktų, nuskaidrinantis kitokią istorinę realybę. Anne Rice nemažai išmano apie muziką, sočiai žarsto įvairius terminus, bet juos paaiškina žmonių suprantama kalba. Rice nevengia erotikos, na kokios ten erotikos, tai beveik pornografiniai intarpai. Sodomos ir Gomoros tragediją, meilė tarp tų pačių lyčių, ilgai nenutrūkstantys poligaminiai santykiai, Rice pasakoja be skrupulų ir nepateikia savo asmeninio vertinimo. Susitelkdama į kastratų gyvenimą, Rice perteikia kastruoto žmogaus jauseną, jų kūno proporcijų „didybę“ ir „išsigimimą“, kadangi negaminantis testosteronui, berniukai kastratai užaugdavo nepaprastai aukšti, lankstūs, aukštais sopranais, kone „šaltais“ monstrais, ateiviais. Visą gyvenimą jie jautė nepasotinamą sekso alkį, už kurio, mano akimis, slepiasi meilės, saugumo perdėtas troškimas.

Knygoje esama triuškinamos įtampos, ją pajutau skaitydamas ir įsijausdamas į operos tuometinių grandų konkuravimą. Prisiekiu, kad skaitydami šią knygą, kartu bijosite lipti ant scenos su knygos herojais, jausite perdėtą scenos baimę, nebūsite užtikrinti herojaus stebuklingai vertinamu balsu. Šią knygą rekomenduoju skaityti tada, kai atsiranda daugiau laiko (galbūt vasaros metu), nes romanas nėra tas, kuris „susivalgo“ per dieną ar vieną naktį. Sakau, jame rasite: intrigos, aistrų, sekso (kuris, tikriausiai, toks, koks yra pavaizduotas knygoje, bus nepriimtinas), rasite istorijos, Venecijos, skausmo, vidutiniškų apmąstymų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anglas ligonis" / "The English Patient"

Sveiki visi,

Labai džiaugiuosi pagaliau pamatęs nuostabų filmą - „Anglas ligonis“ (The English Patient) (1996 m.). Šis filmas tikriausiai jau neabejotina klasika, kažkada susišlavęs net devynis Oskarus. Net gėda prisipažinti, jog anksčiau šio filmo nemačiau. Nebijokite žiūrėti senus, laiko patikrintus filmus, nes šių dienų kinas tikrai nėra dar pranokęs klasikos. „Anglas ligonis“ tik įrodo, jog filmai nesensta, sensta tik žmonės ir jų suvokimas.

„Anglas ligonis“ – tai stiprus pasakojimas, stiprus režisūrinis užmojis sukurti gerą filmą. Pastarasis pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą. Filmas tikrai nėra lengvas kąsnelis, beveik trijų valandų trukmės, gera aktorių vaidyba ir intriguojanti meilės istorija leidžia visiškai atsipalaiduoti ir įsijausti į filmo siužetą. Filme taip pat šmėžuoja gražūs vaizdai, karšta dykuma, oranžinis smėlis, dykumų klajoklių skurdūs namai ir miesteliai.

Filmas apima mūsų konkretų istorinį laikotarpį – Antrąjį pasaulinį karą, pastarasis vyko ne tik įsiplieskusioje Europoje, bet ir toli dykumoje. Filme yra visko: subtilių meilės žaidimų, erotikos, šiurpių karo vaizdų. Filmas perteikia natūralią gyvenimišką patirtį, bet kartu jis yra ir poetizuotas, susentimentalintas. Sentimentalizmą puikiai perteikia gera muzika, garsiai išreikštos mintys apie meilę, mirtį, baimę ir drąsą. Filmas patiks tiems, kuriems patiko filmas „Australija“, „Šaltasis kalnas“, „Amelija“ ir t.t.

Nežinau kaip knyga, bet įtariu, jog ši ekranizacija visai nebloga. Filmas apie neblėstančią meilę su nelabai linksma pabaiga, kuri pareikalauja iš žmogaus gero emocinio kalibro. Sakau ir sakysiu, jog išties negaila laiko tokiam geram filmui kaip „Anglas ligonis“.

Jūsų Maištinga Siela

Ateivis mano skype'je

Sveiki,

Vakar kaip tyčia per skype susirašiau su ateiviu. Nežinau, kaip jis atsidūrė mano kontaktuose, juk ateiviai daug ką gali padaryti. Paklausiau iš kokios jis planetos, o jis man sako – iš Seimo. Ne, ne seimo, o Seilių planetos, kur daug lojama ir mažai dirbama. Jis man pradėjo porinti apie tai, kad gyvenimas yra gražus, nuostabus ir puikus. Aš ir pats tai žinojau, nieko naujo naujasis kosmoso gyventojas nepapasakojo, bet kad tas gyvenimas nė iš tolo nėra gražus. Sakau, kad ir negražus nėra. Iš tikrųjų net nežinau koks jis, niekada nemažiau Gyvenime, nemažiau nei jo nuotraukos, nei dar kokio atvaizdo. Taip, aš mėgstu vertinti dalykus tik juos matydamas, o dar labiau mėgstu vertinti tai, ko negaliu nei pamatyti, nei suprasti. Juk tai lengviausia. Nesupranti, vadinasi, blogas.

Jeigu mano skype‘s ateivis būtų netyčia išlindęs iš monitoriaus, kas visai panašu, kad įmanoma, būčiau čiupęs fotoaparatą ir būtinai su juo nusifotografavęs. Ne šiaip sau, ne atminčiai, o dėl įrodymo, kad tikrai mačiau ateivį. Žmonėms reikia įrodymų, ką aš žmonėms nesąmones pasakosiu? Jie netikės, tol, kol nepamatys įrodymų. Bet kartais, kaip žinia, neužtenka net įrodymų, žmonės netiki net tik tuo ko nėra, jie netiki ir tuo, kas egzistuoja. Jie tiki tik tai, ką turi savo galvoje, tiki tik tuo, kas jiems duoda naudos. Tai pats natūraliausias būdas apsaugoti save, sako man ateivis per skype. Na ir gerai, sakau jam, o kas čia blogo? Ateivis šypsosi.

Pasakojau, kaip dar tais laikais, kai www.one.lt buvo mirtinai populiarus, net populiaresnis už facebook‘ą, atėjo į mano anketą tokia nuotrauka (tipo įvertinti), mergina plikais papais, o po nuotrauka parašyta: „ne erotika“. Ateivis atsiuntė „žvengą“. Suprask, papai ne erotika ir gink Dieve ne pornografija. Dar kartą įsitikinau, kad realybę kuria pats žmogus. Jei žmogus tiki, kad pliki papai yra ne erotika ir ne pornografija, bet, švelniai tariant, „Ievos kostiumėlis“, tai vadinasi, tokia ir yra tiesa. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ateivis susimąstė, švystelėjo: „o ką, ar melas gali būti tiesa?“. Žinoma, sakau jam, juk 99 procentų melo tampa tiesa, jeigu juo patiki ir vadovaujiesi. Mano naujasis draugelis staiga dingo, regis, toks faktas „išinstalino“ visą jo skype, o gal net susprogdino kompiuteris.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas : "4 - asis lygmuo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „4 – asis lygmuo“ (The fourth kind) (2009 m.). Tai siaubo ir mistikos žanro filmas. Lietuvos vadinamieji kino kritikai jau šį filmą spėjo nuteisti, kad jame įžvelgia pernelyg daug bandymų įtikinti žmones. Velniai rautų, man jis tuo ir patiko, kad įtikina, manau, kiekvieno siaubo filmo tikslas ir yra įtikinti žiūrovą, įsijausti.

Šis filmas patiks visiems, kuriems patiko „Paranormalus aktyvumas“, po pastarojo kelias naktis negalėjau ramiai miegoti. Man patinka siaubo filmai, kuriuose nėra skerdynių ir nesveiko pasitenkinimo žmonių kankinimo vaizdinių. „Ketvirtasis lygmuo“ yra pasakojimas apie ateivius. Filmas dviprasmiškas, iš vienos pusės jis turi ir dokumentinių, tikrų faktų bruožų ir iš kitos tai vaidybinis filmas. Į filmą įtraukta tikros istorijos, tikri šokiruojantys faktai ir tikras ateivių pagrobtos ir iškamuotos moters interviu su psichologu. Pasakojimas išties įtikina, aišku, nebloga ir meninė pusė, šmėžuoja gražūs Aliaskos gamtos vaizdai, kas iš tikrųjų taip retai pasitaiko siaubo filmuose. Motyvuota ir psichologinė pusė. Primaną siaubo filmus „Byla 39“, „Našlaitė“, „Dėžė“.

Pagrindinį vaidmenį atlieka garsioji ukrainiečių kilmės aktorė Milla Jovovich. Pasirodo Milla nė iš tolo neketina grįžti prie Žanos d‘Arc vaidmenų ir mieliau renkasi siaubo žanro vaidmenis. Nepaisant to, ji viena iš mano mėgstamiausių amerikiečių aktorių, o jos vaidmuo „Ketvirtajame lygmenyje“ taip pat įdomus. O jau tos didelės šviesios akys, tai niam niam...

Manau, filmas patiks daugeliui šio žanrų mėgėjų, visiems, kas be išimties domisi ufonautais, NSO statistika ir faktais. Kas žino, gal ir pas jus naktį ateina ateiviai, tik tu jų negali prisiminti ir tik tai palikta netyčia beįrašinėjanti juostelė gali palikti liudijimą, jog naktį kažkas su tavimi vyksta.

Jūsų Maištinga Siela

Savaitgalis prie ežerų!

Nauotr.: Baltieji Lakajai

Sveiki visi,

Kaip Jūs begyvenat? Tikiuosi, kad gerai ir ši vasara dar ilgai neišblės iš atminties per ateinančią žiemą. Aš tai galiu pasidžiaugti, jog manoji vasara eina tik geryn. Atostogos suplanuotos tokios, kokių ir norėjau. Per ilgąjį savaitgalį teko pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus ir pakeliauti po Aukštaitiją. Aišku, tai buvo nuostabu, kadangi visai neblogai esu apsipratęs su Žemaitijos kraštovaizdžiu, tai Aukštaitija buvo visai kas kita, netgi egzotika. Iš dalies tokie patys dulkėti vieškeliai, tokia pati žolė ir medžiai tik miestelių parduotuvėlėse, pvz.: Inturkėje kalbama ne žemaitiškai, bet paprasta bendrine kalba.

Pirmąją dieną teko pabūti beveik šalia Vilniaus Skarbelelio (Skarbelelis) ežerą. Aišku, prie šio ežerėlio praleidome visą dieną, buvo nuostabus oras, tik nuošalaus ežero vanduo buvo nepaprastai rudas, netgi bauginančiai juodas. Taip tikriausiai yra nuo neatsinaujinančių vandens telkinių, vanduo užsilikęs nuo ledynmečio laikų, išgraužtas ledynmečio luito, o vanduo pajuodęs dėl medžių šaknų ir nuolat į jį bekrentančių pūvančių lapų. Tikrai nelabai jauku jame maudytis, o dar kai aptikome nuostabiai riebias dideles dėles, tai iš vis mažai kas drįso į šį vandenį lipti, todėl saugojomės plaukiodami ant pripučiamo čiužinio. Ežerėlis pasirodo nesąs toks didelis, todėl su malonumu jį patyrinėjau. Išties Aukštaitijoje daug pušų, daug samanų ir mažai tikros žolės miškuose, ne taip, kaip pas mus Žemaitijoje.

Kitą dieną jau susiruošėme su palapinėmis ir nakvyne į Aukštaitijos ežerą, tiesa, nežinojome į kurį, teko ilgai maklinėti vieškeliais, aplankyti devynias galybes ežerų, kol galiausiai suradome savo ežerėlį Baltuosius Lakajus. Teko pabuvoti Švenčionių rajone ir beveik įsikurti prie ežero, bet mums nelabai patiko Pailgio ežero vanduo, o ir gerąsias vietas kažkodėl savavališkai pasisavino kažkokie poilsio namai. Būtų mano dėka, niekada neprivatizuočiau jokių didesnių vandens telkinių, jie priklauso visiems žmonėms, todėl per Inturkę, Joniškį keliuku patraukėme į Molėtų rajoną, ten ežerų už kiekvieno vingio. Apsistojome prie Baltųjų Lakajų. Tai nepaprasto grožio vieta su smėlėtais skardžiais, senomis pušimis ir skaidžiu vandeniu. Ten praleidome nemažai laiko – su nakvyne ir naktiniais laužais. Buvo smagu pasimaudyti tokiame skaidriame vandenyje, aišku, baugino ežero gylis, bet tai nebaisu. Šis ežeras iš tikrųjų įspūdingas, tęsiasi net 8 kilometrus, o didžiausias jo gylis siekia net 45 metrus. Žmonės ten žvejoja, plaukioja valtimis, kaip išmanydami „brūžina“ ežerą savo užpakaliais. Šis ežeras taip pat susiformavo per ledynmetį, bet į jį įteka ne viena upė, todėl vanduo nuolat atsinaujina, jame gausu žuvų ir salų.

Aišku, buvo smagu pamedituoti saulei leidžiantis, saulei tekant, tas ežero bangavimas ir visa kitą iš tikrųjų teikia gamtinės pirmapradės jėgos, kurios taip kartais pasigendu mieste. O jau laužo naktinio tai iš vis buvau pasiilgęs. Gyva ugnis tai čia jums ne kokia sintetinė medžiaga aplieta degiu skysčiu, tai natūralus patrešęs medis, kurį ryja gyva ugnis, į kurią negalima nežiūrėti ir nesimėgauti. Aišku, mus ryte rijo uodai, tie kraujasiurbiai taip puolė, kad net baisu apsakyti, tik prie ugnies galėjai būti ramus. O štai šlaitai raudonuote raudonavo žemuogėm, šių gėrybių galėjai ryti saujomis, aišku, tik atsargiai, nes niekada negali būti tikras kas ir kur atliko savo gamtinius reikalus. Bet visgi... Miegas palapinėje mane pribaigė, miegojau blogai, į palapinę pribėgo šlapių skruzdžių, naktį atėjo liūtis, palapinių brezentas sušlapo, bet ir mes savo noru vaikščiojom po lietų, bet visgi nepaisant visko, buvo smagu ir vėl paragauti gamtos ir garsiuosius Aukštaitijos ežerus. Na, o dabar manęs laukia savaitė kelionė prie jūros, iš pastarosios tikiuosi visiško atsipalaidavimo, meditacijų prie saulėlydžių, gražių eilėraščių, knygos skaitymo, smėlio, saulės, bangų ir vandens. To linkiu ir Jums.

Jūsų Maištinga Siela