Filmas: "Prisimink mane"

Sveiki,

Šiandien filmų skyrelyje svečiuojasi amerikiečių drama „Prisimink mane“ (Remember me) (2010 m.) Na iš tikrųjų vos tik pamačiau, jog yra galimybė pamatyti šį filmą lietuviškai, tai nieko nelaukiau. Tai iš tikrųjų toks filmas, kuris lygiuojasi į tokias gretas kaip: „A walk to remember“, „Notebook“ ir t.t. Pirmąją valandą išsigandau, filmas atrodė netgi nuobodus, sakyčiau, siužetas eilinis, nuvalkiotas, tačiau pabaigoje išspaudė nemenką emocijų dozę. O jei atvirai, įpusėjus filmui – užmigau. Pabudau, jau buvo pasibaigęs, draugas sakė, kad blovė nerealiai, tai supykau ant savęs, ir naktį užbaigiau seansą. Kaip sakant, pribaigiau žiūrėti filmą.

Neklydau, siužetas paprastas, režisūrinė išmonė vidutiniška, tikras amerikietiškas standartas. O ko daugiau reikia populiarumui pasiekti? Ogi gerų ir garsių aktorių! Režisieriui pavyko prisivilioti naujosios kartos aktoriuką Robertą Patinsoną, žymųjį „Saulėlydžio“ vampyrą. Galiausiai filmas išties neblogas, jame analizuojami žmogiški šeimos santykiai, meilės tema. Filmas tikriausiai nustebins ir pravirkdys ne vieną, labai jau sentimentalus tapo pabaigoje, o juk geras filmas neretai ir praverčia pravirkti, kalbu apie stereotipines dramas.

Manau, buvo verta man pratęsti ir pagaliau pamatyti visą filmą, kad susidėliotų aiškus vaizdas. Stipri „trilerinė“ filmo pradžia, ilgas filmo vidurys, kuriame nagrinėjama amerikiečių šeima ir vystoma meilės istorija iš pradžių atrodė nuobodoka, tačiau vėliau „susidraugauji“ su personažais ir galiausiai pabaigoje jų nebetinki.

Siūlau šį filmą įsimylėjėliams, kurie nori praleisti romantišką vakarą, sustiprinant santykius, rekomenduoju visiems, kurie mėgsta būti sugraudinti, pasiilgo geros melancholijos po filmo seanso, visiems kietaširdžiams ir romantikams. Kas žino, ką šis filmas atneš į jūsų namus. Galbūt daugiau nei trumpalaikes ašaras...

Jūsų Maištinga Siela

Vampyrai užvaldo pasaulį?

Sveiki,

Šiandien noriu pakalbėti apie vampyrus. Pastaruoju metu užplūdo masinė psichozė dėl tų visokiausių vampyrų, pigi literatūra karaliauja topų viršūnėse, kuriami filmai ir serialai, pastarieji vis nepraranda savo populiarumo ir yra labai mėgstami. O kur prasideda vampyrų ištakos? Kas juos sukūrė? Kokį poveikį turi ši būtybė? Apie tai ir dar daugiau papasakosiu čia.

Jeigu iš tikrųjų, tai anksčiau apie vampyrus nė iš tolo nebuvo galvojama gerai. Kai dabar pusę pasaulio pamišę dėl romantizuotų vampyro ir net jais laiko seksualiais sekso simboliais, tai anksčiau vampyrai nė iš tolo tokie nebuvo. Vampyro ištakos labai senos, neaiškus ir jo pirmapradis pavidalas, galbūt jo forma net nepriminė žmogaus, bent jau taip įsivaizduodavo vampyrą žmonės senovėje. Be jokios abejonės tai yra tautosakinis personažas, mitinė būtybė turinti antgamtinių galių. Tai kenksminga būtybė, kuri siurbia žmonių kraują, geba keisti pavidalą. Keista, bet daugiausiai tokių tautosakos pasakojimų aptinkama Rumunijoje, vampyro Vlado Drakulo tėvynėje. Taip pat jų esama ir slavų žemėse – Rusijoje, vidurio Europoje. Šie pasakojimai tvirtina, kad vampyrai neva būdavę savižudžio prisikėlusios pabaisos, labai nuodėmingų nusikaltėlių ar net raganių sielos ir kūnai. Šiurpūs pasakojimai nusidriekia net iki senovės Babilono, kur buvo paplitę pasakojimai apie moteris, kurios siurbia nėščiųjų kraują.

Vampyrų apraiškų esama visame pasaulyje, pasakojimai apie kraują siurbiančias ir geriančias būtybes pasitaiko visur, tik jie skirtingai vadinami. Pvz.: vien Pietų Amerikoje siautėjanti mitinė būtybė Čiupakabra, kuris skerdžia ir geria avių kraują, padarė stulbinamus nuostolius, tačiau iki šiol niekas realiai čiupakabros nėra užfiksavę, tik kol kas manomi, jog aptikti gyviai galbūt yra mitinės čiupakabros. Neseniai delfyje net pakraupau, kai pasirodė miniatiūrinis pranešimas apie vieną šeimą gyvenančią berods kažkur prie Biržų. Ši pasakojo, jog vaikai mato kažkokią pabaisą keturkojį, kuris neprimena jokio žvėries, šis pasirodo užpuolęs penkiolikmetį berniuką, įkandęs į ranką, prieš tai buvo papjauti galvijai. Vietiniai jau kuždasi, jog Lietuvoje pasirodė čiupakabra, nors tuoj atsirado skeptikų, kurie tvirtino, jog tai tikriausiai koks usūrinis priklydęs šuo ar kažkas panašaus. Nors čionykščiai sako, kad tokį iškart atpažįstantys, pastarasis kraujasiurbys nebuvo į nieką panašus. Pasirodo ir Lietuvoje siaučia kažkokia neatpažinta gyvybės forma. Tiesa, tik kol kas neatpažinta.

Panašių parazitų ir kraujasiurbių pasitaikoma visame pasaulyje, jų turi net tokios atokios vietos kaip Malaizija, Romiojo vandenyno salos, Meksikiečiai, Kubiečiai, Kanadiečiai, Australai. Vieni vampyrą apibūdina kaip plaukuotom kojom grobuonį, kiti kaip kaulų neturinti žmogystą, bet mums arčiausiai širdies esti Rumunų pasakojimai, kurie kildinami iš vietinių čigonų. Čia 19 amžiuje atsirado garsusis Bremo Stoukerio siaubo romanas „Drakula“, pastarasis buvo pasirėmęs tautosaka. Ir čia pirmą kartą vampyras yra pavaizduotas žmogiškas ištvirkėlis, kuriam patinka jaunos ir seksualios damos. Bet visgi vampyras dar kelia kraupulį. Kas galėjo pagalvoti, kad vampyrai neišnyks ir dar ilgai įsikūnys ne tik literatūroje, bet ir visame mene. Gotikinio stiliaus rašytoja Anne Rice sukuria romaną „Interviu su vampyrų“, nuo to karto vampyras yra tiesiog sužmoginamas, čia jau atsiranda vampyrai „geriečiai“ ir vampyrai „blogiečiai“. Dabar tai iš vis turime visokius „Saulėlydžius“ ir „Vampyro dienoraščius“, kuriuos masiškai šluoja nuo knygų lentynų.

Dūsauja ir Lietuvos skaitytojai bei leidyklos. Visgi esama leidyklų ir žmonių, kurie teigia, kad žmonių daugiau nieko nebesudominsi tik tai kraugeriškais suromantizuotais vampyrais. Ypač jaunimas daugiau nieko nesidomi. Ateinanti masinė bandos literatūra išstumia, tiesą sakant, jau seniai išstūmė iš rinkos gerą ir rimtą literatūrą. Jūs pasižiūrėkite, kas karaliauja topuose. Ne tik knygų lentynose, bet ir filmuose. Sakysit, kas čia blogo, mums įdomu ir kas mums rūpi. Tačiau dešimtmečiai praleisti prie vampyrų gali tikrai atnešti savų padarinių. Jau dabar vien JAV atsiranda visokių „kuoktelėjusių“, kurie save laiko nuostabiausiais vampyrais – miega dienomis, naktimis vaikšto po miestą, panašiai kaip gotai, bet įkvėpti populiariosios literatūros ir kino filmų. Tiesą sakant, nesmerkiu vampyrų, kiekvienas darosi sau biznį kaip išmano, juk reikia kažkaip gyventi, o ir kitiems nuo to neblogiau. Aš ir pats pažiūriu visus tuos filmus ir serialus, taip, įdomu, bet manau, visada reikia turėti balastą, saiką ir domėtis ne tik sumistifikuotu pasauliu, bet ir realiuoju. Pasaulis nėra ir negali būti toks pilkas kaip vampyrai, neapasiribokime vien tik mistiniais Hariais Poteriais ir vampyrais, praturtinkime gyvenimą kažkuo kitu.

O jei reliai, tai patys žmonės kaip vampyrai. Ką jums sako kraujiniai vėdarai? Skerstuvių kraujo jukos, kada skerdikas geria kiaulės kraują dar šiltą ir garuojantį. Ar tai ne pats vampyrizmas? Galbūt. Tiesa, esama ir energetinių vampyrų, galbūt jie neturi didesnių antgamtinių galių, tačiau puikiai maitinasi jūsų emocijomis ir jėga. Kadangi turime biolauką, kuris nuolatos kontaktuoja su žmonėmis, todėl visai nenuostabu, kad kažkieno susilpnėjęs biolaukas staiga ima ieškoti iš ko pasisavinti ir atsiauginti trūkstamą jėgą. Taip susiformuoja energetiniai vampyrai. Jeigu jaučiatės blogai darbe, mokykloje ar šiaip šalia kokio žmogaus, visai realiai tikėtina, kad šalia esti energetinis vampyras, nors ir pats vampyriautojas to nežino.

Na ir keletas įdomybių, kuriuos pavyko atkapstyti internete apie vampyrus, galbūt susidomėsite ir privers vienaip ar kitaip susimąstyti:

2009 m. kasinėdamas Lazzaretto Nuovo saloje Venecijoje esančią masinę kapavietę, kurioje Viduramžiais buvo laidojamos maro aukos, Florencijos universiteto archeologas Matteo Borrinis aptiko moters skeletą. Jos burnoje buvo įdėta nedidelė plyta. Pasak archeologo, šis atradimas svarbus tuo, kad pavyko rasti iki šiol seniausią kapą, liudijantį apie atliktas apsisaugojimo nuo vampyrų apeigas. Minėtose kapinėse buvo laidojami nuo 1576 metais Venecijoje kilusio maro mirę žmonės. Tais laikais, pasak mokslininkų, daugelis tikėjo, kad marą platina vampyrai, kurie, užuot gėrę žmonių kraują, ligą platino kramtydami savo įkapes. Todėl duobkasiai, laidodami tariamus vampyrus, į jų burnas įdėdavo po plytą, kad sutrukdytų jiems tai daryti. Manoma, kad tikėjimą vampyrų egzistavimu Viduramžiais skatino iš kai kurių mirusiųjų burnos prasisunkęs kraujas.

Centro duomenu bazeje - tukstanciai vampyru, kurie gyvena JAV ir Kanadoje. Tos salys siuo poziuriu pirmauja, bet vampyru esama ir Didziojoje Britanijoje, Meksikoje, Brazilijoje, buvusios Jugoslavijos Respublikose, Tailande, Australijoje, Kolumbijoje, Filipinuose, Rusijoje, Izraelyje, Japonijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje ir t. t. Centras buvo ikurtas uz privacias subsidijas 1972 metais. Is pradziu svarbiausia buvo irodyti, kad sie nepaprasti zmones egzistuoja. Mat tikri vampyrai labai skiriasi nuo savo literaturiniu prototipu: jie mirtingi, juos galima fotografuoti ir matyti veidrodziuose, dienos sviesa jiems nera prazutinga, nors ir kenkia (ilgainiui oda igauna rausva atspalvi), jie nemiega karstuose. O svarbiausia - jie nejaucia nuolatinio kraujo troskulio. Tiesa, is pradziu, kol nebuvo parengta testavimo sistema, buvo sunkoka. I Centra pludo ne tik buriai tikru vampyru, bet ir tukstanciai psichikos ligoniu, satanistu sektu nariu, maniaku, vampyru gerbeju, sadomazochistu ir pan. Taciau atlikus tyrimus paaiskejo, kad apie 20 000 amerikieciu arba linke kartais pasielgti kaip vampyrai, arba yra vadinamieji vampirionai, t. y. zmones, kuriems bent karta yra ikandes vampyras. Apie šią istoriją daugiau: http://www.signofluck.com/lt/123.drakulos_vaikai_gyvena_salia_musu.html

JAV mokslininkai tiria viename Teksaso ūkyje aptikto nežinomo gyvūno audinius, siekdami jį identifikuoti ir patvirtinti arba paneigti prielaidą, kad tai gali būti legendinis keturkojis vampyras – čiupakabra. Nuotraukos ir video: http://www.alfa.lt/straipsnis/10289125/?Rastas.vampyras.ciupakabra.=2009-09-07_08-44

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas" / "Mr. Nobody"

Sveiki,

Na, ką, pagaliau ir man teko pamatyti filmą Ponas Niekas (Mr. Nobody). Dėkoju iš anksto Donaldui ir Gintarei, kurie man parekomendavo šį filmą. Tai tikrai neblogas kino šedevriukas visame dabartinių filmų sraute. Iš vienos pusės, mano nuomone, šiam filmui pritrūko geresnės vaidybos, režisierius labiau susitelkė ties siužetu, efektais ir viskuo kitu, toks įspūdis, kad pamirštas pats žmogus, pagrindinis herojus ir įtikinamesnė vaidyba. Ypač ten vienos iš trijų merginų. Tačiau tai tėra tik silpnoji šio filmo pusė, kurią galbūt ir ne visi išjaučia, nes vaidybą tikrai užgožia pribloškiantis siužetas.

Filmas kažkuo priminė ištisą filmų vilkstinę: „Drugio efektą“, „Denį Darko“, „Galutinį tikslą“, „Atsargiai, durys užsidaro“, „Kauliukų žmogus“, „Dirbtinį intelektą“. Na, iš tikrųjų siužetas ir pagrindinė šio filmo mintis nėra labai nauja, ji atsikartoja daugiau ar mažiau kituose filmuose. Tikėjausi, kad filmas visai „susuks“ smegenis, tačiau, mintis labai skaidri – kol nepasirinkai vieno ar kito, tavo gyvenime esti begalybė, neribotos galimybės. Tai filmas, kuris mėsinėja būtį – „kas būtų jeigu būtų“, t.y., kodėl vienus ar kitus dalykus mes esame priversti pasirinkti, kodėl įvyksta atsitiktinumai. Filmas nagrinėja du pirminius variantus: berniukas turi pasirinkti su kuo gyvens – tėvu ar mama. Šis pasirinkimas po to turi dar kelis atsišakojimus, o kai šie dar susiplaka su mamos ir tėvo pasirinkimais, tai gaunasi gyvenimas tarsi beprotybė. Galbūt net visai galima mūsų gyvenimų realybė – beprotybė.

Man šis filmas patinka, iš tikrųjų visada patiko filmai, kurie išeina iš paprastos žmogaus būties ribų. Ne, ne grynai fantastika, nors ir jos šiame filme esti, bet magiškas realizmas. Filmas pateikia ir daug ezoterinių interpretacijų – drugio efekto motyvaciją, apie pastarąją rašė pati Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Neva vienas drugelio sparnų plastelėjimas atogrąžų miškuose gali kitoje planetos pusėje sukelti taifūną. Filmas pristato ir dokumentinę medžiagą, todėl žanro įvardyti negalima vienareikšmiškai kaip fantastinio ar dramos filmo. Kažkiek priminė ir legendinį ispanų filmą „Chaotika Ana“, kuriame kalbama apie reinkarnacijos teoriją.

Tai filmas, kuris sukėlė daugybė interpretacijų, priminė daugybė filmų, bet visgi filmas turi savitumo, savo originaliąją pusę, kuri liudija apie žmogaus fantazijos tobulumą ir gero bei įdomaus kino galimybes perteikti šią fantaziją. Rekomenduoju visiems skeptikams, visiems, kurie ieško kažko kine nepakartojamo ar šiaip išliekamos vertės. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Tai ko nežinojote apie Kiniją

Sveiki visi,

Kartais pagalvoju, kiek nemažai žinome apie savo šalį Lietuvą. Vieni daugiau, vieni mažiau. Per tokią kultinę laidą „Klausimėlis“ teko įsitikinti, ten žmonės apie Lietuvą tokių įdomybių prisakė, kad iki šiol riečiu šypseną, negaliu atsigauti. Ir, aišku, man tai buvo pamoka, kadangi daug naujo sužinojau apie Lietuvą iš gatvės praeivių, pvz.: Lietuva yra Afrikos žemyne, bet kažkodėl įstojo į ES; Žalgirio mūšis vyko tarp Rusų ir JAV netoli Juodosios jūros, Kaukaze; mūsų šalies plotas neva 300 milijonų kvadratinių kilometrų; mūsų kaimynės yra Vokietija, Latvija ir Marokas, o Lietuvos krantus skalauja Atlanto vandenynas.

Ko tik tie žmonės nežino apie tą Lietuvą, pagalvojau. Ir visai neseniai kelionėje įsigijau labai sveiką ir įdomų žurnalą vyrams „A – Zet“. Gal žurnalas nesupyks, tai pacituosiu vieną straipsnį t.y., jo punktus, kurie kalba apie Kiniją. Sakau, kad jau tiek daug žinome apie Lietuvą, tai nepakenktų šį bei tą sužinoti ir apie milžinę Kiniją. Tiesiog pridedu faktus, kurie ne tik suglumina, bet verčia pakrutinti smegenis, įsivaizduoti visus to mestus ir padarinius:

1. Dėl pagerėjusio kinų siekio žūtbūt susilaukti sūnaus ir „vieno vaiko“ politikos, jau šiuo metu kinų vyrų yra 39 milijonais daugiau nei moterų.

Kinijos pietuose, Dongguane, yra didžiausias pasaulyje prekybos centras, tačiau nuo atidarymo 2005 – aisiais 99 proc. jo ploto yra tuščias ir neišnuomotas.

Apie 10 000 Kinijos piliečių kasmet patenka į slaptus „juoduosius kalėjimus“. Tai neoficialios įstaigos, kuriuose kalinami politiniai kaliniai, garsėjančios žiaurumu, kalinių prievartavimu ir marinimu badu.

Jei visas savo metines pajamas vidutinis Pekino gyventijas skirtų būstui įsigyti, jis galėtų nusipirkti tik vieną kvadratinį metrą ploto.

Būsto perpardavinėjimas per pastaruosius trejus metus Kinijoje išaugo 11,9 proc., o BVP kreivė kilo beveik vertikaliai.

Kinai augina daugiau kiaulių nei visos 43 daugiausiai kiaulienos pagaminančios šalys kartu sudėjus (tokios kaip JAV, Brazilija, Vietnamas, Vokietija ir kt.)

Kinai surūko po 3 milijonus cigarečių per minutę.

Per pastarąjį dešimtmetį Šanchajuje buvo nutiesta daugiau kaip 2 400 kilometro kelio.

Kinija planuoja traukinių sistemą, kuri sujungtų Londoną su Pekinu, o nukakti iš vieno didmiesčio į kitą pakaktų 2 dienų, keliaujant 200 km/h greičiu.

Milžiniška Kinijos Gobio dykuma yra Peru dydžio ir dėl nuolatinio vandens mažėjimo, spartaus miškų kirtimo ir per intensyvaus ganymo kasmet dar išsiplečia 3 600 kvadratinių kilometrų – tai devyni Vilniaus miestai!

Pekine vykusios olimpinės žaidynės buvo brangiausios per visą istoriją – kainavo 40 milijardų USD. Tačiau šiuometinė Šanchajaus paroda „Expo“ atsiėjo dar daugiau 45 milijardus.

„Tautų katilu“ vadinamose JAV yra kalbama 175 kalbomis, o Kinijoje suskaičiuotos 292 individualios kalbos.

Dėkui „A – Zet“

O štai panaršęs po internetą aptikau dar tokių stulbinamų faktų apie Kiniją: Istorikų teigimu ledai ir makaronai atsirado būtent Kinijoje; iki 2025 – ųjų Kinijoje iškils dešimt tokių miestų kaip Niujorkas; Kinai sunaudoja per metus 45 milijardus valgomųjų dazdelių.

Jūsų Maištinga Siela

Natalia Oreiro palaiko LGBT Argentinoje

Visai neseniai garsi argentiniečių serialų ir kino aktorė Natalija Oreiro nusifilmavo reklamoje, kurioje remia homoseksualių asmenų judėjimą. Natalija Oreiro puikiai žinoma ir Lietuvoje iš tokių serialų kaip: „Laukinis angelas“, „Kačiora“, „Esi mano gyvenimas“.

Dar visai neseniai Argentinoje buvo įteisintos gėjų santuokos, bet iki tol vyko ilgos diskusijos ir ginčai tarp opozicijų. Šalyje virė ilgos kalbos, žmonės taip pat neturi vieningos nuomonės dėl gėjų ir lesbiečių santuokų. Vieni tvirtina, kad gėjų santuokos jų šalyje yra blogis, kuris išves jų vaikus iš doros kelio, sugriaus tradicines šeimas, kiti tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi teisę mylėti tą, kurį norį.

Natalija Oreiro nusprendė pasisakyti už homoseksualias santuokas Argentinoje: „Man visiškai nerūpi, kokia žmonių seksualinė orientacija, - teigė ji, - tik noriu, kad Argentinoje būtų daugiau mylimų ir mylinčių žmonių“.

Jūsų Maištinga Siela

Ar žiūrėjai, ką dedi į burną?

Pasididinkite viršutinę nuotrauką ir pažiūrėkite, kokie skanėstai keliauja mūsų venomis. Tikras skanėstas tie "E"!

Sveiki,

Prisimenu, kad blogas atlieka ir mano dienoraščio funkcijas. Dievaži, tai prisimenu vis dažniau ir dažniau. Rodos, galėčiau čia pripilti pilnus pranešimus, tik vis klausiu, kam to reikia, kam čia „draskytis“. Todėl patyliukais, vis įmetu vieną kitą pasisakymą ar mintelę „prigautą“ kasdienybėje.

Štai ir šiandien. Susinervinau. Pasaulis pastatytas ant konkurencingumo pamatų. Žiauru? Ir galvoju, kas bus toliau? Jau prieš kelerius metus, kai žmonės įsisąmonino, kad ant pakuotės rašomi „E“ tikrai nėra vitaminai, dabar maisto rinka sugalvojo paprasčiausiai, kad žmonės neieškotų „E“, rašyti pinu pavadinimu visas savo dervas, gliukozes ir rūgštis. Aišku, mes ne kvaili, ne kokios kiauros asilų šiknos, žinome, kokie gudrūs tie maisto tiekėjai! Nekenčiu „E“, nežinau, kažkaip visada pradėjau žiūrėti į tai, ką valgau, nebegaliu pakęsti, kai nebėra pasirinkimo ir tenka ryti maistą su konservantais. Kažkaip net skaniai nebesivalgo. O ką daryti?

Prieš šimtą metų buvo pagrindiniai konservantai: cukrus ir druska, kurie užmarinuoja maistą, kad šis laikytųsi. Šiam amžiuje jų turime šimtus. Atriekta pagal nustatytą normą, dedama maxsimumas neva, tačiau pavalgai vieną produktą, kitą ir suvoki, kad „E“ maksimumai renkasi ir jau gaunasi perteklius. O vaikams dozės neskiriamos mažesnės. Taigi gyvenam sveikam amžiuje! Tačiau dėl to ir maistas pigesnis. Kažkokia organizacija jau pranešė, kad iki 2020 metų maistas visame pasaulyje pabrangs 40 procentų, vadinasi, padaugės skurstančiųjų, padaugės ligų ir t.t. Siaubas ta maisto pramonė, nueini ir nežinai kurio šiandien nuodo bepasiimti. Gerai, kad jie dar skanūs, tik padariniai būna visokie išbėrimai, astmos, kepenų cirozės, vėžiai ir t.t. O juk prieš šimtmetį, duona buvo tokia sveika, kad amen Juzė, duona ne kokiam celofane, o tiesiog turguje po atviru dangumi pardavinėjama. Buvo pražuvo, ką čia ir bepriverksi.

Gerai, kad esame ne JAV, o Lietuvoje, čia bent jau turgūs populiarūs, sekmadieniais galima įsigyti mėsos, daržovių ne su kokiais pesticidais. Neįvertiname ką turime. Štai skaičiau Čekuolio straipsnį apie maisto racioną ir senėjimo problemą. Pasirodo ilgiausiai gyvena japonai, o gyvena dėl to, kad į skrandį deda daug žuvies ir žalumynų. Klimatas pas jų irgi normalus gan. Pažiūrėkim į Kiprą, idealios sąlygos, bet kipriečiai gyvena beveik 12 metų trumpiau, nevalgo salotų, žuvies Viduržemio jūroje beveik nėra, seniai išgaudyta. O štai Europoje ilgiausiai gyvena islandai, klimatas tai atšiaurus, bet jie valgo žuvį, o ir ekologinėm daržovėm neabejingi. Matome, kad ne tiek klimatas lemia sveikatą ir ilgaamžiškumą, bet tai, ką dedi į skrandį. Kol pirksime ir grūsime į save visokius „E“, tai žinote, ne tik nutuksim kaip begemotai, bet ir greitai dvėsime kaip skėriai.

Štai kodėl pasisakau totaliai už Žaliuosius ne tik gamtosaugininkus, bet ir maisto pramonės sergėtojus. Tik sveikas, natūralus maistas, o ne šūdas „E“ mus padarys sveikus ir laimingus.

Jūsų Maištinga Siela

Dėl visko kalta karma?

Sveiki,

Šiandien pagalvojau, kad dėl visko kalta vargšelė karma. Taip, vargšelė karma. O kas daugiau dėl visko gali būti kaltas? Taip, vargšelė karma. Juk kitaip būti ir negali. Gerai, kad dėl kažko yra kažkas kaltas. Galbūt tokiu būdu ir atsirado sąvoka karma? Taip, kai norėjome save pateisinti, pateisinti savo nesėkmes ar trūkumus.

Turiu vieną baisų trūkumą. Šiandien tai patvirtinau kone šimtąjį kartą. (Kalta, be jokios abejonės karma). Parduotuvėje visada išsirenku trumpiausią eilę prie kasos ir visada užtrunku dvigubai ilgiau nei būčiau stovėjęs ilgojoje. Tai sugenda aparatas, tai senutė ginčijasi dėl centų, tai kasos aparatas kam nors neišmuša kainos, tai kasininkei kas nors paskambina, tai dar dar dar kas nors. Padariau bandymą, ne kartą tyčia ėjau jau į ilgesnę eilę ir ką jūs galvojate, mažoji eilė ten tris kartus prasisuko greičiau, o manojoje vėl nesklandumai. Tas nutinka ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Kiaulystės dėsnis, sakyčiau. Ir aišku, kalta mano karma. Visada noriu kaip greičiau, o gaunasi š... Bet tai ir kiti žmonės gal skuba, juk reikia gyventi, ne tik prie kasos eilėse stovint.

Aišku, kur kas geriau sekasi prie šviesoforų, ten kartais užsidega žalia vos tik prieinu prie šaligatvio. Bet ir tai ne visada. Turiu chronišką baimę šviesoforams. Nepatinka jie man. Matyt, ir aš jiems, todėl kartais įjungia žalią šviesą, kad greičiau mane praleistų.

Taip, dėl visko gali būti kalta vargšelė karma.

Jūsų Maištinga Siela