Visi jie - vagys!

Sveiki visi,

Žmonės yra vagys! Taip, vagys ir ne kitaip! Jie visi vagys, įskaitant ir mane patį. Užkniso politikai ir užkniso anarchistai. Anarchistai iki apsiputojimo aiškina, kokie jie laisvi, kokie jie „pochuistai“, bet pabandyk jiems žodelį tartį, tai apsipūtos kaip tie piemenys. Jokie jie laisvūnai. Visi jie vagys! „Vagys! Vagys! Vagys!“ – rėkė kartą girtas senelis, klausydamasis radijo. Priėjau prie jo ir draugiškai sakau: „O jei tu būtum valdžioj, ar tu nevogtum?“ – „Aišku, kad vogčiau!“ – atsako senelis. – „Tai ko čia dabar dejuoji, jeigu pats esi vagis? Arba bent jau tokiu tikrai taptum!“ Ir iš tikrųjų visi jie vagys, vagia iki soties, ne kartą ir aš apsivogęs buvau, na prisipažįstu, kaimynų obuoliai, braškės, žirnius ir tuos nuvalgydavau naktimis. Bet jeigu esi kaimynas, tu tiesiog negali, tu privalai karts nuo karto vagiliauti, kitaip, koks tu kaimynas?

Einu į parduotuvę, pradeda graužti sąžinė, kad esu per daug sąžiningas, reikia apsivogti. Bet kažkaip gėda, sarmata, dar kas nors pamatys... Bet juk oligarchai tai daro kasdien, ir jiems niekas nepasako ir pirštu nepagrūmoja, kad negalima. Kodėl mane, neturtingą žemės kirminą turėtų persekioti, kad ir dėl netyčia man į užantį įlipusio saulėgrąžų pakelio? Bet gi man negalima to, kas galima sušiktiems oligarchams, deja, tai ne Dievo įsakymas, tačiau taip jau yra, ką padarysi, kaip pasakytų mano mama.

Ir visgi, aš noriu vogti, aš sutvertas vagiliauti! Noriu vogti iš pykčio, iš neturėjimo ko veikti, iš pavydo, iš keršto ir galiausiai vardan geresnio gėrio. Žinot, manau, kad tai genai. Juk kitaip ir būti negali! Juk mūsų seneliai gyveno prie kulkozo, vogė kaip išmanydami – pašarus, šieną, pieną, rublius ir t.t. Vogė, nes jei nevogsi, neturėsi ko valgyti, o jei neturėsi ko valgyti, vadinasi, mirsi. Miręs sovietas niekam nereikalingas. Pavokit ir jūs penkiasdešimt metų! Tada vogs ir jūsų vaikai ir anūkai. Tiesa, jau nebe pieną ir nebe šiaudus, tačiau pinigus su malonumu. O dar žiūrėk apiplėš kokį butuką, dar senuką su karštu lygintuvu nukankins, tai iš vis šiuolaikinė karta buržujais vagių pataps. Ir visgi, manęs neapleidžia nuojauta, kad vieną dieną apsivogsiu, taip apsivogsiu, kad sėsiu į kalėjimą. Pamenu, kaip močiutė sakydavo: „Tu iš kalėjimo neišeisi!“ Bet juk tik tą kartą išvalgiau nuo manęs kruopščiai paslėptus saldainius. Juk policijai ir Dievui apie tai nebūtina žinoti! Ir visgi, jau kuris laikas, o vis dar ne kalėjime, matyt, pasišiukšlinau ir nieko nevogiau.

Virš Lietuvos nusidriekęs ilgas oligarchų vagysčių ir kitokių čiulpikų šleifas, jie vagiliauja į valias, nes turi ko vogti, o jei nevagia, tai laisvalaikiu grubiai apiplėšinėja. Toks gyvenimas, tačiau, kodėl aš būdamas paprastas civilis, na gal ir ne oligarchas, turiu nusileisti ir būti sąžiningas? Sąžinė man pavalgyti neduoda! O ar oligarchai turi sąžinę? Aišku, kad ne! Iš jų jau buvo pavogta sąžinė, bet užtat netrūksta nei pinigų, nei galybės. Todėl noriu prisiekti prieš visus, kad vieną gražią dieną aš ką nors pavogsiu ir tapsiu toks didis oligarchas, kaip mūsų Lietuvos nupenėtas slaptas bajoras didikas! Juk vagimis tampama, o ne gimstama! Žmonės, vokite, netinginiaukite, o vokite, nes jums prieš akis mūsų valdžios visa ko pavyzdys, būkime avinais, būkime asilais, būkime kuo tik norime, tačiau būkime banda ir sekime paskui oligarchus!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prekyba žmonėmis" arba "Vergija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Prekyba žmonėmis“ dar kituose šaltiniuose vadinamas "Vergija" (Trade) (2007 m.) Tai šokiruojantis filmas apie realų gyvenimą. Pagrindinis veiksmas vyksta Meksike, po to jis persikelia ir į JAV. Čia vaizduojama žiauri ir negailestinga prekyba žmonėmis. Kai kurios scenos ypač gali jautriai atsiliepti žmogaus psichikai, filme subtiliai, o kai kur labai drąsiai vaizduojami pedofiliniai santykiai, žmonių išnaudojimas, sekso vergija. Dažniausiai tai būna moterys ir vaikai, pervežami iš vienos šalies į kitą. Žmonės ir pinigai – tai valiuta, žmonės parduodami tam, kad kažkas išgyventų, čia nieko nereiškia smurtas ir skausmas, visiems reikia tik malonumų ir naudos.

Išties tai labai atviras ir naudingas filmas, paremtas tikru gyvenimu ir statistiniais duomenimis, filme vienai šeimai viskas baigiasi laimingai, tačiau pasaulyje tūkstančiai žmonių, kurie daugiau savo namų ir nebepamato. Filme pasakojama ir tokios lenkės Veronikos istorija, pastaroji po mėginimo pabėgti iš sąvadautojų nušoko nuo uolos ir užsimušė. Sunku žiūrėti į vaikus, kuriuos lies seniai ir visokie turtingi iškrypėliai. Tai kasdienybė, tas nuolatinis Meksikos ir JAV sienos kirtimas, moterų ašaros, daužomos viltys. Filmas geras visomis prasmėmis, gera žmonių vaidyba, tinkamai pasirinkta socialinė aplinka, jame kalbama ir angliškai, ir ispaniškai. Vaizdai, už širdies griebiančios ispaniškos baladės ir begalinis skausmas, manau, filmas pasiekė to ko norėjo, jis įtikino, parklupdė ir leido žiūrovą susimąstyti. Galbūt mes, gyvendami Lietuvoje ir jaučiamės saugūs, tačiau Meksikos lūšnynuose šimtai pagrobimų; viena mergaitė nusprendė į gatvę pasivažinėti, tik vieną vienintelį kartą, bet to pakako, kad ji būtų pagrobta ir internete paskelbta aukcione už atitinkamą kainą.

Filmas, kuris iš dalies tematika primena „Lilija amžinai“, tikriausiai jau ne kartą jūsų visų jau matyta ir apkalbėta. Šis filmas panašus savo tematika, bet režisūrine išmone galbūt stipresnis, primena „Babelį“ dėl savo tautų skirtybių ir režisūrinės spinduliuojamos dvasios.

Filmas sukurtas kilniais tikslais, vertą pamatyti ir prisiliesti prie ne visai gražių ir malonių gyvenimų, žvilgtelėti į kitų žmonių išgyvenamą skausmą. Prieš tokį filmą esu bejėgis.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo istorija"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti vieną matytą filmą. Tai „Namo istorija“ (Life as a house) (2001 m.). Nežinau, kaip Jūs sureaguosite į šį filmą, bet jis man giliai įstrigo. Tai vienas iš tokių „perliukų“, kurie ilgam įstringa į sąmonę. Nors filmui beveik dešimt metų, tačiau nė velnio jis man nepasenęs. Puiki istorija! Būtent dėl pastarosios filmas nuginkluoja bet kokį skeptiškumą. Filmo siužetas – puikus. Sakyčiau, nebanalus, paprastumas su banalybe nieko panašaus neturi. Tai filmas, kuriam nereikia specialiųjų efektų, kad būtų kartu ir pramoga, ir kartu pamokanti graudi istorija.

Tai pasakojimas apie pagyvenusį vyrą, kuris po dvidešimties darbo metų – atleidžiamas iš darbo, po to sužino, kad liko gyventi tik keturi mėnesiai. Keturi mėnesiai įgyvendinti svajonę – pasistatyti savo namą ant jūros kranto ir jį palikti sūnui. Tačiau sūnus svaiginasi narkotikais, vaizduoja hipius ir apie tėvo planus bei apie namą nė nenori girdėti... Išties tai graudi transformacijos prisodrinta istorija, kuri sako, kad žmonės nori būti mylimi, kad meilė viską keičia. Manau, šiam filmui nieko netrūksta, jis turi nelėkštaus humoro, turi sentimentalių scenų, gražių vaizdų į atvirą jūrą.

Tai filmas kuris sudrebina, priverčia krūpčioti, verkti... Galiausiai susimąstai, kokie paties asmeniniai santykiai su šeima. Man patiko, taip, iš tiesų man patiko visa ta namo statymo atmosfera, patiko humoras ir, žinoma, vykusių aktorių vaidybą. Šiame filme sutinkame Robin Kimball, aktorę iš filmo „Anglas ligonis“, taip pat Ian Somerhalder, šis aktorius žinomas iš serialo „Dingę“ ir „Vampyro dienoraštis“ (ten jis atlieka Deimono vaidmenį), apstulbau sužinojęs, kad pastarasis pats yra viešėjęs Lietuvoje „Kino pavasaryje“. Labai įtikinamai pasirodė ir Kevin Kline suvaidinęs pagrindinį herojų Džordžą.

Manau, filmas patiks visiems, kurie pasiilgo arba dievina prasmingas dramas, su pamokančiomis, liūdnomis arba nelabai pabaigomis. Išties tai labai graži istoriją, kurią rekomenduoju nuo širdies ir jeigu turite galimybę, parsisiųskite ir pažiūrėkite, nusiplaukite šiame „gėryje“, kaip sakant. Dešimt balų!

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pomirtinis gyvenimas"

Sveiki,

Visai neseniai teko pamatyti amerikiečių kino filmą „Pomirtinis gyvenimas“ arba „Po gyvenimo“ (After life) (2010 m.) Tai visai šviežias filmas, dar šiais metais pristatytas JAV, bet jaučiu iki Lietuvos kino teatrų neateis. Sunku įvertinti šį filmą. Iš dalies jis man patiko dėl savo šaltumo, nepriekaištingos Christinos Ricci vaidybos, (tai išties nepakartojama aktorė), bet kažko man pritrūko, galbūt suinteresuotumo su manimi pačiu. Viskas su tuo filmu gerai, siužetas neprastas, tiksliai ištęstas ir akcentuotas ten, kur ir reikia. Man patiko pati šio filmo mintis – žmogaus gyvenimas jam numirus, kuris tęsiasi iki jo paties laidotuvių.

Tai filmas apie lavonų grimuotoją, kuris turi sutvarkyti lavonus, juos tiesiogine ta žodžio prasme paruošti mirčiai, kadangi dažniausiai numirusiems žmonėms reikia reabilitacijos, suvokimo, jog jis iš tikrųjų yra negyvas. Tai nebloga įdomi interpretaciją, sužaidimas su erdvėmis ir realybėmis. Manau, labai patiks visiems, kam patinka mistiniai filmai. Man asmeniškai gal pats filmas nelabai užkabino, tai priklauso nuo skonio, tačiau nesigailiu žiūrėjęs, sakau, vien dėl Ch. Ricci buvo verta.

Filmas suklaidina žmogų, provokuoją žiūrovą, štai kas man dar patiko šiame filme, kad filmas iki pat galo nepateikia aiškaus atsakymo, ar iš tikrųjų laidotuvių organizatorius laidoja gyvus ar mirusius? Gal jis iš tikrųjų nusikaltėlis su „reginčiojo“ dovana. Tai filmas, kuris beabejos verčia mąstyti, siaubo jame beveik ir nėra, tai psichologinis – mistinis filmas, į kurį lengva pasinerti. Manau, turėtų daugumai patikti, siūlau pažiūrėti ir įvertinti savomis smegenimis.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Negyvųjų šnabždesiai"

Sveiki,

Visai neseniai teko pamatyti filmą „Negyvųjų šnabždesiai“ (White noise) (2005 m.). Tai mistinis – siaubo pasakojimas apie vieną vyruką, kuris neteko mylinčios žmonos, žinomos rašytojos. Galiausiai jo gyvenime atsiranda toks vyrukas, kuris pasakė, kad jo žmona susisiekė su juo... iš Anapus. Na, ir prasideda. Filmas dviprasmiškas, vieniems, jis gali pasirodyti labai neįtemptas, lėtas, man jis visai patiko, įsijaučiau ir „pagavau“ įtampos gyslelę. Vietomis net krūptelėdavau, kai tos numirusiųjų dvasios pasirodydavo.

Filmas, mano akimis, nėra kažkuo ypatingas, nėra jis ir labai geras, esu tikrai matęs daug geresnių siaubo filmų. Labai jau didelis režisūrinis standartas, primena iš dalies „Skambutį“. Ir iš vis kažkaip su tomis dvasiomis labai jau bendraujame per žmonijos sukurtus prietaisus: telefonus, televizorius, visokias įrašymo įrangas. Atsibosta vien tas per tą patį. Tačiau sakau, nors filmas ir standartas, jis visai tiks tuo atveju, kai norisi žiūrėti siaubo kiną, bet nėra ko žiūrėti.

Iš filmo neįsiminė nei aktoriai, nei vaidyba. Viskas atrodo ant tiek „vidutiniška“, kad po metų duodu plauką nukirpti, šio filmo neprisiminsiu. Va tokių filmų mėgėjus, kurie mėgsta filmus, kurie nepalieka savo kraičio ir greitai užsimišta, rekomenduoju. Nors nesiginčiju, kai kam šis filmas gali ir labai patikti. Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nebrendylos"

Sveiki,

Žinot, po visų dramų ir siaubo filmų vėl pasiilgau komedijos. Visai neblogą teko pamatyti kino teatre. Net pats neįsivaizduoju, kokiu būdu sutikau eiti į komediją, bet jau taip nutiko, kad kino teatre totaliai nieko gero nerodė, repertuaras, mano akimis, miręs. Todėl sutikau su draugu, velniai nematė, eisiu į tą „Nebrendylos“ (Grown Ups) (2010 m.) Žinot, arba mano neuronai atprato nuo lėkštų amerikietiškų komedijų, ar kas pasidarė, bet man ši komedija patiko. Žvengiau!

Tiesą sakant, visai neseniai žiūrėjau ir „Saulėlydžio“ parodiją „Vampyrai užkniso juodai“, pusę filmo net nesijuokiau, priminė „Paties baisiausio filmo“ parodiją, seni atsibodę juokeliai. O štai „Nebrendylos“ sukėlė tikrą juoko bangą, žiūrėjau ir „lūžau“ iš tų subtilių ir gerai apgalvotų banalybių. Kitą vertus, ar juokingi dalykai gali būti ne banalūs? Svarbu viską kaip tu pateiksi ir priimsi. „Neprendylos“ priminė seniai matytą komediją „Pagirios Las Vegase“. Juoko porcija garantuota, dievaži, net prablaškė nuotaiką.

Šiame filme pasirodo ir garsioji mano numylėtinė Salma Hayek, kuri ir vėl atliko meksikietės gražuolės partiją. Nepaisant to, filmas labai sąmoningas. Man patiko, kad filme kaip niekad mažai amerikiečiams būdingo nešvankumo, bet ir be jo neapsieita. Užuot apie tai kalbėjęs, pridedu tailerį. Tiesa, rekomenduoju visiems, kurie liūdi arba pasiilgo juoko:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "45 kalibras"

Sveiki,

Šiandien noriu Jums pristatyti filmą „45 kalibras“. Angliškai šis filmas vadinasi tiesiog „45“. (2006 m.) Tai filmas su garsiąja Mila Jovovich. Sunku atsispirti tokiai pagundai nepažiūrėti dar vieno filmo, kuriame filmavosi ši mano mylima aktorė. Pastaroji pagarsėjusi kaip „kietų“ merginų vaidmenų atlikėja, šįkart ji ir vėl buvo „kieta“, bet kieta jau kitomis prasmėmis. Šįkart Jovovich buvo kieta ne fiziniu pranašumu, bet moterišku gudrumu. Jos vaidmuo „45“ išties stebina, čia ji drastiškai apsinuogina, tiesiogine to žodžio prasme, „laižosi“ su labai nesimpatingais vaikinais, su jais mylisi, mylisi ir su moterimis.

„45 kalibras“ – tai drama, kuri savu stiliuku pasakoja vieną istoriją apie rajono nusikaltėlį ir jo merginą. Prieš pastarąją smurtaujama, esama net prievartos scenų. Milos vaidyba nepriekaištinga, vis tiek ši aktorė turi savos „smarvės“, kurios įneša į filmą. Įspėju, kad kitiems šis filmas gali visai ir nepatikti, siužetas išties banalokas, iš filmo mažai minties. Čia belieka mėgautis tik vaidyba, bet ir ją gali jums užgožti nesimpatingas siužetas ir veikėjai, tačiau, jeigu deramai įsijausite ir pagausite azartą, tai net nesinorės, kad filmas baigtųsi. Tai filmas, kuris atskleidžia sunkų nusikaltėlių gyvenimą, konkuravimą ir savotiškos „garbės“ ginimą.

Filmas pasakoja apie skaudžius dalykus, kaip jie pakeičia žmogų, jog šis gyvenime nieko nebemato ir ima gyventi vien tik sau. Būtent tokia pagrindinė šio filmo ir herojės mintis. Išsikapanojusi iš sunkumų, ji ima gyventi vien tik sau, kartais tenka perlipti ir perspjauti kitus, kad galėtum būti laimingas, sako filmas. Režisūrine prasme šis filmas netgi priminė kitą Milos Jovovich darbą – „Milijono vertas viešbutis“, kuris pasakoja apie dviejų bepročių meilę. Nepaisant visų pliusų ir minusų, filmą vertinčiau teigiamu, man jis patiko.

Jūsų Maištinga Siela