2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Filmas: "Amaya"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Amaya“. Tai latvių – lietuvių režisieriaus Maris Martinsons kurtas filmas, pastarasis puikiai daugumai žinomas iš filmo „Nereikalingi žmonės“. Bet prieš tai ilga priešistorė. Na, neplanavau žiūrėti šio filmo, bilietą gavau visai atsitiktinai ir būtent premjeros dieną. Tai patikėkite, vien patekimas į salę buvo viena didžiulė komedija. Prie kino teatro, staiga mano pasipiktinimu atlekia nuostabiausia mašina žaliais numeriais ir sustoja prie pat įėjimo, nors ten draudžiama važiuoti, pasirodo iš jo turi išlipti „žvaigždės“. Kažkaip pirma juos prasmukau pro duris ir ką jūs galvojate, apakau, nes po mano kojomis raudonas kilimas ir nieko nematau, nes visi fotoaparatai pyškina į mane. Pasijutau kaip per Oskarus, deja, fotkino mane, o ne tuoj už manęs pasirodančias žvaigždes. Buvo juoko, nes ši diena buvo premjeros diena. Taigi prie stendo prisistatinėjo jau nepristatomi žmonės: Maris Martinsons, Andrius Mamontovas, Kaori Momoi, pastaroji ypač ryški pasaulio žvaigždė, vaidinusi „Geišos išpažintyje“ ir net dirbusi su Tarantino.

Filmo greitai nesulaukiau, nes pasirodė kostiumuotas Vilkončius ir pasijutau kaip „Žvaigždžių duetuose“, nes kas gali pakeisti jo legendinį balselį. Kone valandą procesijos, pristatymų ir visokiausių kalbų. Labiausiai jaudino Momoi pasirodymas ir labai draugiška šypsena, buvo pasiruošta kaip reikiant! O juk tik į filmą buvo eita. Pasisekė. Pristatymas buvo įdomus, nepaisant ten reklamos begalinio vardijimo ir juokingo vieno tikriausiai „pagėrusio“ vyruko šūksniai iš salės viršaus apie Kemzūros rinktinės pergalę. Nepasisekė ir tai, kad atsisėdau trečioje eilėje, prieš mus buvo fotografų eilė, šie atsisuko visi ir pradėjo pyškinti į mane ir aplinkinius, tai pasijutau labai pažeidžiamas, negalėjau sulaikyti juoko, nes pastarieji kaip kokie paparacai. Kažkoks siaubas, negalėčiau būti „žymus“.

Kalbant pagaliau apie filmą, sunku sulyginti jį su ankstesniu režisieriaus darbu. Filmas totaliai skiriasi, jeigu tąkart Martinsons nagrinėjo socialines problemas, vėlė intrigas, painią istoriją, tai šį kartą tema ir filmo kontekstas visikai kitoks. Visų pirma, kalba eina apie jausmus, apie tolimus žmones, kuriuos jungia globalizacijos pasaulis. Pasirodo, nieko negali būti neįmanoma. Filme labai daug gražių kadrų, sentimentalios simbolikos, poetikos. Smagu, kad režisierius nepamiršo ir humoro, jis tikrai egzotiškas, juokėsi visa salė, o, kaip žinia, rytietiškas humoras dažniausiai būna neįkandamas, bet Martinsons, apjungęs rytiečių ir vakariečių kultūras, sukuria tą tarpę, kurioje jautiesi beveik kaip namie. Filmas filmuotas Honkonge, ypač judriame mieste, kuriame verda nuolatinės kultūros ir jų gyvenimai, likimai. Labai įdomios kai kurios detalės, kurie daro filmą egzotišką ir savotiškai žavų: makaronų valgymas lazdelėmis, laikrodžių tiksėjimas, melancholiškas Amayos žvilgsnis, girgždantis dviratis, monotoniškas lietus ir gilus pagrandinės veikėjos skausmas už liūdnų akių. Filmas tikrai išskleistas, išbaigtas, gražus. Garso takelį kūrė Andrius Mamontovas, pastarasis labai tiko filmui.

Kaip jau minėjau, kultūrų ryškus sąlytis byloja ir apie globalizacijos reiškinius. Martinsons filmu parodo, kad šis reiškinys gali turėti ir gerų dalykų, žmonės gali labiau vienas kitas suprasti, atrasti skirtingose kultūrose, surasti panašaus likimo žmogų, kurio negalėjai surasti savoje terpėje. Be abejo, viskas atsitrenkia į žmogiškumą. Esminis pasirinkimas buvo filmą atskleisti anglų kalba, nors nemažai kalbama ir vietine, anglų kalbos reikalingumas, anglikonų invazija vis sėkmingai tebesitęsia ir kalbų mokėjimas yra kaip papildoma ranka vienišam žmogui, kuris eina per pasaulį ieškodamas laimės. Filmą kūrė tautų katilas, aktoriai taip pat įvairiausių tautybių, tačiau visi suranda bendražmogiškuosius sąlyčius ir išmoksta išgyventi naujausiais laikais neprarandant poetikos, jausmų ir romantikos, tai kas maitina sielą ir teikia džiaugsmo gyventi šiam pasauly.

Galbūt kai kas pasiges filme dinamikos, veiksmo, nes jau teko girdėti išeinant iš po kino seanso, kad viskas buvo liuks, bet jau siužetas, tai niekam tikęs. Manau, tai netiesa, estetiniai niuansai atidirbti per europietišką kino prizmę, bandant kartkartėmis gal net nelabai natūraliai išspausti egzotikos, kurios ir taip netrūko, tačiau siužetas yra labiau jausminis, kasdieniškas, natūralus, kuris kompensuoja tuos „persistengimus“. Siužetas yra poetiškas, galbūt jis ir patiks žmonėms, kurie labiau pripratę prie poetikos, simpatizuoja poezijai, sentimentams, simboliams. Taigi, siūlau ir Jums pasižiūrėti šį neeilinį filmą, prie kurio nemažai prisidėjo ir Lietuva.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Druska"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Druska“ (Salt) (2010 m.). Tai amerikiečių tipinis veiksmo trileris su garsiąja Angelina Jolie. Ką aš galiu pasakyti, na, nesusilaikiau ir pasisiunčiau, nors į kino teatrą nebūčiau ėjęs. Išties, nieko naujo nepamačiau ir nepatyriau, tačiau filmas patiko savo įtemptu siužetu. Buvo įdomu kartu si pagrindine heroje narplioti Rusijos ir JAV politinius ir korupcinius santykius, atskirti tiesą nuo melo. Žinojau, ko iš šio filmo tikėtis, tą ir gavau. Neblogai praleidau laiką.

Angelina Jolie – puiki, talentinga aktorė, bet bijau, kad užuot sukūrusi iš tiesų puikų ir įspūdingą vaidmenį per daug užsiangažavo ties veiksmo filmų herojėmis. Žinau, kad Jolie yra nepailstanti ekstremalė, jai patinka ginklai ir pavojingi triukai, todėl galbūt ir vaidmenys pasirenka visada panašius. Panašiu keliu yra užsiangažavusi ir mano mylima Milla Jovovich, nors yra sukūrusi ir kitų gerų vaidmenų. Jolie darbas „Laumės vaikas“ buvo nerealus, čia aktorė pasireiškia įvairiapusiškai, tačiau, kaip supratau, pati aktorė nelabai norėtų vaidinti panašių vaidmenų, todėl ir vėl suvaidino veiksmo trileryje. Nieko nepakeisi, dirbi tai, kas patinka, o kai dar gali rinktis, tai iš vis įmanoma.

Filmas nėra labai stiprus, jis nieko nesiskiria praktiškai nuo ankstesniojo Jolie darbo „Ieškomas“, kai kurie triukai, pvz.: ant sunkvežimio stogo, tiksliai atsikartoja. Bet toks filmas, tiesa, visada suras savo šeimininką ir numylėtinį. Man tai buvo visai neblogas laiko praleidimas. Įtemptas siužetas, nemažai sugrūsta pinigų į filmą, padarė jį populiariu, bet vis tiek daugiausia šiam filmui žavesio duoda Angelina Jolie. Verta jau vien dėl jos charizmatiškos asmenybės pažiūrėti į galingą moterį.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Filmas: "Kuprotas kalnas" / "Brokeback Mountain"


Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, tai Oskaru apdovanotas amerikiečių filmas „Kuprotas kalnas“ (2005 m.) (Brokeback Mountain). Pirmą kartą šį filmą pamačiau prieš gerus tris metus ( o gal ir daugiau). Tai buvo rudens pradžia, kaip ir dabar. O šiandien tiesiog nusipirkau spragėsių ir nusprendžiau kažko gero pažiūrėti iš savo sukauptų filmų kartotekos, kažkodėl pagalvojau apie „Kuprotą kalną“. Taigi teko vėl ir vėl prisiminti šią nepaprastą istoriją.
Aišku, dėl nemažos homofobijos, šis filmas tebėra smerkiamas, tačiau, manau, jis gavo Oskarą ne dėl savo tematikos, bet dėl visos koncepcijos. Tas filmas – fantastika! Jau vien vaidyba ką reiškia (Vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų yra garsusis Heath Ledger, sukūręs vaidmenis tokiuose filmuose kaip: „Broliai Grimai“, „Tamsos riteris“, „Keturios plunksnos“ ir net filmavosi australų seriale „Be namų negerai“, gaila, kad savo šlovės akimirkoje aktorius 2008 m. mirė. Kitas vaidmuo atiteko Jake Gyllenhaal, kuris sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip: „Persijos princas“, „Diena po rytojaus“, „Broliai“, „Denis Darko“, „Zodiakas“ ir t.t. Čia išvysime ir Anne Hathaway iš „Princesės dienoraščio“, „Ir velnias dėvi pradą“, „Alisa stebuklų šalyje“ ir t.t.), o jau ta dvasia, kuri pulsuote pulsuoja pro Vajomingo kalnynus, ežerus, upes nieko nepaliks abejingą. Tai nuostabaus laikotarpio filmas, kuriame tipologiškai pavaizduotas laiko virsmas 7 – 8 dešimtmečiai. Didelis katutis grimuotojams, kurie pasendino ir kai reikėjo atjaunino filmo herojus. Na, aišku, man labiausiai gniaužė kvapą kalnai, tos avys, ta beviltiškai vieniša atmosfera, kelio dulkės, papilkęs dangus, vaikų skalbiniai... Išties buvo nepakartojama vėl viską išgyventi iš naujo.
Tematika nė kiek neglumino, netgi intrigavo, sugraudino. Dviejų vyrų meilė, kuri pavaizduota įvairiapusiškai: nuo gyvuliškos aistros iki subtilių jausmų, kuriuos gali išreikšti tik vyras vyrui, manau. Girdėjau daug kalbų apie vos nė gėjų porno, nieko panašaus, viskas nufilmuota skoningai, nieko per daug nepersūdant ir išlaikant puikią novelės ir filmo herojų kūniškųjų ir dvasinių vertybių distanciją. Labai įdomūs dešimtmečiai, socialiniai sluoksniai, žmonių sukurptos gyvenimo taisyklės. Tai filmas, kuris kelia gailestį ne tik pagrindiniams filmo herojams, tačiau ir jų žmonoms, kurios taip pat kenčia. Toks tas gyvenimas. Tai filmas, kuris parodo, kad kartais žmonės negali būti tokie, kokie yra gimę (tapę?), dėl visuomenėje nustatytų normų. Gerai, žmogus ryžtasi gyventi pagal visuomenę, išsižadėdamas savo asmeninės laimės, tačiau nuo to kenčia jų žmonos, jie patys, vaikai. Galiausiai tik bandymas parodijuoti ne savo gyvenimą, herojus nuveda ties bedugne, iš kurio kelio daugiau nebėra.
Filmas tikrai gražus tiek vaidyba, tiek savo gamta, istorija, mintimi ir nuoširdumu. Siūlau pažiūrėti visiems, kurie nieko gero iš Holivudo nesitiki, bet nori jam suteikti šansą pasitaisyti. Tai filmas, kuris tikrai nepretenduoja pradžiuginti, tačiau gali kai ką sukrėsti, pakeisti ir „pasotinti“ išalkusią jausmų sielą.
Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Kaip lėlė Lietuvoje sukėlė isteriją!

Sveiki visi,

Kaip Jūs gyvenate? Kurį laiką buvau šiek tiek apleidęs blogą, tačiau pabandysiu ir vėl jį užversti naujienomis. Paskutiniuoju metu Lietuvoje aidi ne tik krepšinio džiaugsmo aidai, bet ir skandalai. Lietuva yra nepaprasta šalis, kaskart tuo įsitikinu, atsivertęs spaudą. Galbūt ir šį kartą čiut nenukritau nuo kėdės, kai visai neseniai Lietuvą tiesiog šokiravo vienas toks incidentas, nuo kurio pusę dienos nedingo šypsena. Cituoju: „Močiutė, norėdama pradžiuginti savo anūkėlę, jai nupirko naują lėlę. Kai mergaitė su ja pradėjo žaisti, pamatė, kad iš po gražios, tačiau labai trumpos suknelės kyšo berniuko lytinis organas. Aiškintis situacijos ji atlėkė pas tėvą, o šis, nieko nelaukdamas, griebė lėlę ir atvežė ją tiesiai į Seimą. Pakeliavusi po komitetus galiausiai lėlė buvo išsiųsta vaiko teisių apsaugos kontrolierei su nurodymu ištirti: tai gamybinė klaida, sąmoningas veiksmas ar net tarptautinis sąmokslas.”

Lėlė „transseksualas“ sukėlė neregėto masto isteriją šalies valdančiųjų elite. Jūs tik pamanykit, mergaitė pervystė lėlę ir pamatė „pimpaliuką“, kuris pasak internautų komentatorių galėjo būti liejyklos brokas, ar net didžiulis klitorius ir lėlė joks transseksualas, tačiau valdantiesiems viskas pasirodė sudėtingiau. Mergytės tėvai lėlę greitai pristatė seimūnams, kurie lėlytę kruopščiai patikrino ir įvertino lytį. Lėlė buvo pripažinta berniuku, nors atrodė kaip mergaitė. Visi tiesiog juodai pasiuto – na kaip gi čia gali būti lėlė berniukas! Ir sukėlė neriboto masto skandalą, pasirodo, lėlė tapo mega žvaigžde, nors dar neseniai buvo tik mergytės rankose. Vienas seimūnas lyg patyręs tikras ekspertas tuoj įrodė, jog tai gėjų – transseksualų „pasaulinis sąmokslas“. Jūs tik pagalvokite, seimūnai kone visą dieną stovėjo prie tos brokuotos vargšės lėlės ir kaip kokie debilai, bilti veršiai apsimetantys orakulais spėliojo, kas čia per lėlė. Gerai, kad jos neiškastravo ar neperskrodė, kas žino, tokie sąmokslai ne kasdien pasitaiko, gal viduje ir dinamito būtų radę.

Vargšė mergytė, nebegau savo lėlytės, nes ši turi „pimapiuką“. Kur tai matyta! Cituoju gerbiamo seimūno, lėlių lyties eksperto žodžius: „Seimo audito komiteto narys Kazimieras Uoka, taip pat dalyvavęs lėlės perdavimo ceremonijoje, jau spėjo pasiaiškinti, kad lėlė pirkta viename iš Kauno urmo bazės sandėlių. „Vieta žinoma, savininkas – taip pat. Bandėme aiškintis – savininkas sąmoningai pirko šias lėles ar netyčia. Jis nenoriai atsakinėja į klausimus, mums nepavyko to išsiaiškinti. Tačiau žinoma, kad jis užpirko net dvi šių lėlių partijas. Taigi pirko du kartus. Kažkokia tarnyba visgi turėtų šį atvejį ištirti“, - įsitikinęs parlamentaras. K. Uoka pripažino, kad pritaikyti verslininkui nuobaudą bus sudėtinga, kadangi įstatymai tokių atvejų nereglamentuoja. Pašnekovas taip pat nežino, kiek tokių lėlių jau galėjo pasklisti po Lietuvą ir kiek jų dar pasklis. Savininkas šios informacijos neteikia. Mes įtariame, kad tai pasaulio sąmokslo skleidimas – griauti tradicijas, šeimas, bet ar tų lėlių savininkas prie jo prisidėjo sąmoningai – nežinau,“ –tikino konservatorius.

Nežinau, kaip jums, brangieji, tačiau, kai šalyje yra tiek alkstančiųjų, yra milijonai bėdų ir kitokių problemų, mūsų seimūnai turi aiškintis lėlės lytį ir po visą Lietuvą ieškoti kaltų, pataikauti tautai ir skelbti apie šeimos vertybes erezijas. Populizmas ir ne kitaip! Durnesnio ir kvailesnio įvykio šiandien Lietuvoje dar tektų gerai paieškoti. Tačiau kokia valdžia, tokia ir tauta, pastaroji jau po šiuo straipsniu pakomentavo tiek, kaip po gerų krepšinio rungtynių. Visgi tai domina žmones! Nu nieko čia nepadarysi, liurbių politika ir viskas. Juokas pro ašaras!

Kad būtų dar linksmiau pridedu labai taiklius ir nelabai tautiečių – internautų komentarus:

LT:

Valdžia turi prisiimti atsakomybę.

Moteris:

Ale koks mažiukas tas pimpaliukas, nėra reikalo triukšmauti...

Amerikos balsas:

Geriau lėlė su skylute būtų, tėvui daug naudos būtų buvę.

ES:

Labai norėjom, veržėmės į Europos Sąjungą – dabar turim rezultatąJ Gėjų eitynės (Briuselyje jų irštva, todėl gėjų teisės iš ten ginamos ir primetamos visoms ES šalims), pedofilijos skandalai ES šalyse, bet jų metu nukenčia tik keli konkretūs iškrypėliai, o klanas klesti toliau... Visi nesveiki gina vienas kitą. Dabar lėlės su sysalais... Sodoma ir Gomora.

Rasa:

Panašu, kad kai kurie nebeturi progos parėkauti dėl „šeimos vertybių“, tai užsisakė naują skandalą. Dabar bus galima isterikuoti, kad juos puola J Puiki proga apie save priminti, kai daugiau nieko nebesugeba.

Pirkėjas:

Šiandien radau parduotuvėje lėlę berniuką. Ir ką jūs manot?! Pimpaliuko tai nėra! Ar galėčiau kreiptis į DJ gerb. Uoką, kad išsiaiškintų kodėl taip griaunamos mūsų vertybės ir šeimos? Kas blogiausia, nei viena lėlė berniukas parduotuvėje neturėjo pimpaliuko. Tiesiog pasibaisėtina.

Lele:

Su broku,, įdomu, o ar papai dideli? Kodėl neparodė?

Boske:

Šitie išsigimėliai transseksualai kuria šitas lėles specialiai, kad patrauktų jau mažus vaikus į savo ratą, nes jauną žmogų lengviau įtikinti nei suaugusį, kad „tai“, ką jie daro yra normalu. Bepročiai!!! Šaudyt šituos išsigimėlius!!!

Siūlau Uokai vežti visas lėles – berniukus, kuriems nėra prikabinto pimpaliuko. Kur tai matyta – berniukas be pimpaliuko. Vištgaidis ir ne kitaip. LR Seimas turėtų išsiųsti peticijas visiems lėlių gamintojams, kad lėlytės berniukams būtinai turi būti užkabinti pimpaliukai. Antraip, traumuojasi Lietuvos vaikai, griūva šeimos <...>

Darbo liaudžiai:

Taip, gali suklysti girtas kinietis. Bet kai tų lėlių pilnos dėžės, kas tada? Ar vis dar klaidos? Ir kodėl tokį šlamštą mums turi kišti?

Dddddd:

Tai labai didelis ir sukrečiantis įvykis, kuris griauna mūsų valstybės pamatus. Be abejo mūsų Seimui tai didelis ir sunkus uždavinys. Dieve, Dieve, kokie mes apgailėtini veršiai.

Čia:

Čia perderastas tėvų rūpestis. Tas tėvelis tikrai, matyt, nepilno proto, kad su Lėlė po Seimą lakstė. Jaučiu, kaip jis ten durnai iš šalies atrodė. Turbūt ne vienas jį palaikė bepročiu.

Kas žinote?:

Tai gal čia Grybauskaitė?

Kaip matote, net lėlė gali pasirodyti kaip ginklas. Jeigu žmogus neįprastiems daiktų pavidalams turi tiek agresijos, tai baisu pagalvoti, koks tikrasis pakantumo – neapykantos lygis mūsų šalyje „kitokiems“ žmonėms. Propaganda tai ar ne propaganda, bet patys, vaikeliai, darykitės išvadas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Primo Levi "Jei tai žmogus"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti italų rašytojo Primo Levi‘o romaną „Jei tai žmogus“. Primo Levi – tai italų žydas, patyręs nacistinės Vokietijos lagerio baisumus. Autoriui pavyko išgyventi nepaprastai baisiomis sąlygomis ir išsaugoti didžiausią savo turtą – gyvybę ir žmogiškumą. „Jei tai žmogus“ norom nenorom asocijuojasi su lietuviškuoju šedevru Balio Sruogos „Dievų mišku“, tačiau rašymo koncepcija labai skiriasi. Literatūroje žvelgiant į lagerius iš kitokio motyvacinio kampo, matome, jog ši 20 amžiaus vidurio žmonijos kaip civilizacijos katastrofa yra neišsemiama ir neužlopoma istorinė žaizda.

„Jei tai žmogus“ lietuviškai išleista Lietuvos rašytojų sąjungos 2001 m. Šią knygą įsigijau už tris litus vieną rugpjūčio dieną, sakau, paimsiu, juk kaina juokinga. Knyga visgi patiko, radau joje daug įdomių dalykų, pamąstymų, meilės ir nuolankumo. Nepaprasta visgi Levi asmenybė, knyga apie baisumus, kančią ir išlikimą, o autorius pasakoja su nuolankumu. Per visą romaną neradau nė kruopelytės neapykantos vokiečiams, jų ideologijai, žiaurumams. Levi nepaprastai nuoširdus savo knygoje, visai kaip vaikas, netgi vietomis labai naivus, kadangi į koncentracijos stovyklą Lenkijoje pateko labai jaunas. „Ten mūsų laukė traukinys ir kelionės palyda. Ten patyrėme pirmuosius smūgius; ir tai buvo taip nauja ir beprasmiška, kad nejautėme jokio skausmo, nei fizinio, nei dvasinio. Tik baisiai nustėrome – kaip galima mušti nepykstantį žmogų?“ (p.14) Švelnumas autoriui ir pasakotojui nepaprastai būdingas, ko nepasakytume apie humoristinį Balio Sruogos išgyvenimų koncepciją.

Knyga žiauri, faktų kratinys labai autentiškas, nes autorius nelinkęs idealizuoti nepatirtų dalykų, pasakoja iš širdies ir tik tai, ką pats išgyveno, matė, užuodė, patyrė. Lagerio pasaulis esti visiškai kitoks nei mūsų civilizuotasis rojus, čia Levi negailestingas savo atvirumu. Keista skaityti ir jausti pasakotojo nepaprastą koncentraciją ties savo dvasios ir kūniškųjų galimybių sinteze. Autorius – nepaprasta asmenybė, galbūt jo nuolankumas, naivumas, nuovokumas ir padėjo išgyventi baisiomis sąlygomis. Iš tiesų, šioje knygoje nėra nieko naujo apie koncentracijos stovyklą, netgi leksika keistai atsikartoja: esesininkas, krematoriumas, barakai, elektra varomi apjuosti laidai, šalti dušai, žaizdos, išsekimas. Tiesa, Levi nenaudoja žodžio „klipata“, o tarp eilučių visada jaučiama nuojauta, kad visa kančia dar turi prasmės, kad visi dar turi labai didelės vilties išgyventi fašizmo akivaizdoje.

Paties romano pavadinimas „Jei tai žmogus“, sakyčiau, yra labai taiklus, nes skaitant knygą kyla toks jausmas, kad visi lagerio „draugai“ esti vien skeletai aptraukti papilkusia oda. Žmogiškumo nebelieka, lieki tik pats sau; ir tik pats save priverstas tausojanti (mintis, judesius, kvėpavimą), nes tik tokiu būdu gali išgyventi. Ši knyga dar kartą įrodo, kad ko išmoksti civilizuotame pasaulyje, tas praverčia ir mirties stovykloje. Netgi mokėjimas vokiečių kalbos, chemijos ir t.t. padėjo autoriui išgyventi lageryje, nors buvo knygoje tokių kritinių vietų, kad pagalvoji, dieve, kaip jis atsilaikė prieš badą, mušimą ir šaltį. „Keletas esesininkų, gal išsibarsčiusių, bet ginkluotų, įsigavo į tą apleistą stovyklą. Rado ten aštuoniolika prancūzų, kurie įsikūrė SS-Waffe valgykloje. Visus juos metodiškai užmušė, smūgiu į pakaušį, paskui suguldė susirietusius jų kūnus ant kelio sniego, tada išėjo. Tie aštuoniolika taip ir liko gulėti iki ateinant rusams, niekas neturėjo jėgų jų palaidoti.“ (p.207)

Gal net romaną nustelbiantis ir dar įdomesnis yra „priedas“ – tai 1976 metais sukurtas apties Primo Levi klausimynas. Po romano sėkmės, autorius daug keliavo ir bendravo gyvai su skaitytojais, šie uždavinėdavo daug klausimų, jie daug kartodavosi, todėl Levi nusprendė juos atsakyti raštu. Iš priedo mes atpažįstame nesunaikintą lagerio žmogų, su neišrauta širdimi, su neištrinta atmintimi. Lageris nenugalėjo žmogiškumo, neužkrėtė neapykanta vokiečiams ir kankintojams. Levi nepaprastai atsiskleidžia pabaigoje kaip intelektualas, jis suvokia, kad žmogus tėra sistemos parankus vienetas, kaip pats teigė, kad ir neturiu neapykantos, tai nereiškia, kad viską jiems atleidau. Priede analizuojama žydo nekentimo (antisemitizmo) klausimas, kalbama apie fašizmo blogį, apie jo santykius su buvusiais lagerio kaliniais ir, aišku, apie patį žmogiškumą. „Jei tai žmogus“ – tai knyga tarp monstro ir žmogaus. Ar galima laikyti žmogų, kuris savo padermei atnešė tiek blogio? Ar galima laikyti žmogų žmogumi sugrįžusį iš stovyklos? (Net ir Levi pripažino, kad labai mažai, kuriems pavyko išgyventi, grįžus namo, jie užsikrėtė neapykanta, norėjo keršto ir pan.) Ar tai reiškia, kad jie supanašėjo su esesininkais? Ar tai reiškia, kad jie vis dar žmonės? Ką reiškia būti žmogumi? Apie tai ir dar daugiau Primo Levi knygoje „Jei tai žmogus“.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Degrado socialinė esė apie racionalumą ir postmodernizmą


Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu.

Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu.Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu.

Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugsėjo 7 d., antradienis

Nuopuolis

Nuopuolis yra mano draugas. Nežinau, kaip jį prisijaukinti, nes jis ištiko mane šiame gyvenime pirmą kartą (kitų neprisimenu). Kad ir kaip bebūtų keista, bet kiekvienas nuopuolis yra pats didžiausias ir nežinai, kaip su juo „susidraugauti“. Nuopuolis yra ne kas kita, kaip mūsų idealių gyvenimų sužlugdymas, kritimas žemyn, pažeminant savo įsitikinimus, prioritetus, nesibaigiančią vertybių skalę. Kaskart atsidūręs ant bedugnės, suvokiu, jog sudaužiau savo vertybių termometrą. Na, ir velniop. Tad, atšvęskime kaip Adomas ir Ieva nuopuolį, kuris tikriausiai pasitaiko kiekvieno gyvenime.

Ir visgi, kaip su juo „susidoroti“- ar iš vis reikia „susidoroti“? Iki šiol šio klausimo nenagrinėjau, tačiau, rodos, kad nuopuolis yra tarsi antibiotikai, sveiki, bet kartais, tenka pripažinti, dozuojantys antibiotikai mūsų racionaliems įsitikinimams. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad racionalumas yra ėdri baisi liga, principai ir nuostatos yra balastas mūsų ir kitų laisvei, kuri, iš pirmo žvilgsnio, turėtų būti nevaržoma, tačiau taip nėra. Liaukimės kaip avinai apsimetinėti, kad, sukurdami sau taisykles, gyvensime geriau ir laimingiau. Taisyklės ir normos nėra blogai, bet kaip jų pasidaro per daug, tada patys save menkiname, veikime save per dvasios ir racionalumo atstumą ir prievartaujame savastį. Nuopuolis prasideda ties tuo, kad sugriūna savirealizacijos centras: svajonės, geri santykiai, ketinimai, tikslai, žodžiu, nebelieka nieko prasminga. Kai kas tai dar vadina depresija, bet depresija yra įsisenėjusi ir labai progresavusi nuopuolio ūmi atmaina.

Ir galbūt blaškausi tarp nuopuolio su sudaužytų vertybių termometrų – skalių nebematau, išduodu viską, kas esti šventa, vertinga, anksčiau laikyta idealais, teisingu ir saugiu gyvenimu. Galbūt tenka save kaip guolius išderinti ir pakeisti, o nuopuolis yra to puikiausias antibiotikas, vaistas perkeisti savo vertybių skalę, savirealizuoti nuopuolio dugne kaip žmogų praradusį viską, tačiau dar turintį galimybę sugrįžti į atspirties tašką, kada ir vėl norisi gyventi. Balansuojant tarp nuopuolio ir depresijos yra labai didelė tikimybė, kad nuopuolio antibiotikai nesuveiks ir tu paslysi ant labai banalios žievės ir stačia galva pasinersi į juodumą, iš kurio ne visi išsikapanoja.

Žaidžiu, su nuopuoliu bandau save pažinti, savo juodžiausiais momentais, išsiderinusį, luošą, sutrikusį, pasimetusį, praradusį viską ir t.t. ir t.t. Tai puiki konkurencija su nuopuoliu, jis mano draugas, kompanionas, kuris veda mane į naują rytojų. O tas naujas rytojus, kaip žinia, neaišku, ar pasirodys, nes jis priklauso nuo nuopuolio konjunkcijos su manimi. Kiek aš žemai galiu save įstumti į bedugnę? Panašiai kaip parašiutininkas, kuris vis dar nesiryžta skleisti parašiuto, nors mato artėjančią žemę. Su nuopuoliu irgi panašiai, dažniausiai būna pilnos kelnės, tačiau nėra kur kratyti, nes apsidairęs pamatai, kad esi save visą nuo dantų iki kojų nagų amputavęs, atidavęs savo nuopuolio budeliams, kurio teismas dažniausiai, deja, nebūna atleidimas.

Jūsų Maištinga Siela