Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti filmą „Amaya“. Tai latvių – lietuvių režisieriaus Maris Martinsons kurtas filmas, pastarasis puikiai daugumai žinomas iš filmo „Nereikalingi žmonės“. Bet prieš tai ilga priešistorė. Na, neplanavau žiūrėti šio filmo, bilietą gavau visai atsitiktinai ir būtent premjeros dieną. Tai patikėkite, vien patekimas į salę buvo viena didžiulė komedija. Prie kino teatro, staiga mano pasipiktinimu atlekia nuostabiausia mašina žaliais numeriais ir sustoja prie pat įėjimo, nors ten draudžiama važiuoti, pasirodo iš jo turi išlipti „žvaigždės“. Kažkaip pirma juos prasmukau pro duris ir ką jūs galvojate, apakau, nes po mano kojomis raudonas kilimas ir nieko nematau, nes visi fotoaparatai pyškina į mane. Pasijutau kaip per Oskarus, deja, fotkino mane, o ne tuoj už manęs pasirodančias žvaigždes. Buvo juoko, nes ši diena buvo premjeros diena. Taigi prie stendo prisistatinėjo jau nepristatomi žmonės: Maris Martinsons, Andrius Mamontovas, Kaori Momoi, pastaroji ypač ryški pasaulio žvaigždė, vaidinusi „Geišos išpažintyje“ ir net dirbusi su Tarantino.
Filmo greitai nesulaukiau, nes pasirodė kostiumuotas Vilkončius ir pasijutau kaip „Žvaigždžių duetuose“, nes kas gali pakeisti jo legendinį balselį. Kone valandą procesijos, pristatymų ir visokiausių kalbų. Labiausiai jaudino Momoi pasirodymas ir labai draugiška šypsena, buvo pasiruošta kaip reikiant! O juk tik į filmą buvo eita. Pasisekė. Pristatymas buvo įdomus, nepaisant ten reklamos begalinio vardijimo ir juokingo vieno tikriausiai „pagėrusio“ vyruko šūksniai iš salės viršaus apie Kemzūros rinktinės pergalę. Nepasisekė ir tai, kad atsisėdau trečioje eilėje, prieš mus buvo fotografų eilė, šie atsisuko visi ir pradėjo pyškinti į mane ir aplinkinius, tai pasijutau labai pažeidžiamas, negalėjau sulaikyti juoko, nes pastarieji kaip kokie paparacai. Kažkoks siaubas, negalėčiau būti „žymus“.
Kalbant pagaliau apie filmą, sunku sulyginti jį su ankstesniu režisieriaus darbu. Filmas totaliai skiriasi, jeigu tąkart Martinsons nagrinėjo socialines problemas, vėlė intrigas, painią istoriją, tai šį kartą tema ir filmo kontekstas visikai kitoks. Visų pirma, kalba eina apie jausmus, apie tolimus žmones, kuriuos jungia globalizacijos pasaulis. Pasirodo, nieko negali būti neįmanoma. Filme labai daug gražių kadrų, sentimentalios simbolikos, poetikos. Smagu, kad režisierius nepamiršo ir humoro, jis tikrai egzotiškas, juokėsi visa salė, o, kaip žinia, rytietiškas humoras dažniausiai būna neįkandamas, bet Martinsons, apjungęs rytiečių ir vakariečių kultūras, sukuria tą tarpę, kurioje jautiesi beveik kaip namie. Filmas filmuotas Honkonge, ypač judriame mieste, kuriame verda nuolatinės kultūros ir jų gyvenimai, likimai. Labai įdomios kai kurios detalės, kurie daro filmą egzotišką ir savotiškai žavų: makaronų valgymas lazdelėmis, laikrodžių tiksėjimas, melancholiškas Amayos žvilgsnis, girgždantis dviratis, monotoniškas lietus ir gilus pagrandinės veikėjos skausmas už liūdnų akių. Filmas tikrai išskleistas, išbaigtas, gražus. Garso takelį kūrė Andrius Mamontovas, pastarasis labai tiko filmui.
Kaip jau minėjau, kultūrų ryškus sąlytis byloja ir apie globalizacijos reiškinius. Martinsons filmu parodo, kad šis reiškinys gali turėti ir gerų dalykų, žmonės gali labiau vienas kitas suprasti, atrasti skirtingose kultūrose, surasti panašaus likimo žmogų, kurio negalėjai surasti savoje terpėje. Be abejo, viskas atsitrenkia į žmogiškumą. Esminis pasirinkimas buvo filmą atskleisti anglų kalba, nors nemažai kalbama ir vietine, anglų kalbos reikalingumas, anglikonų invazija vis sėkmingai tebesitęsia ir kalbų mokėjimas yra kaip papildoma ranka vienišam žmogui, kuris eina per pasaulį ieškodamas laimės. Filmą kūrė tautų katilas, aktoriai taip pat įvairiausių tautybių, tačiau visi suranda bendražmogiškuosius sąlyčius ir išmoksta išgyventi naujausiais laikais neprarandant poetikos, jausmų ir romantikos, tai kas maitina sielą ir teikia džiaugsmo gyventi šiam pasauly.
Galbūt kai kas pasiges filme dinamikos, veiksmo, nes jau teko girdėti išeinant iš po kino seanso, kad viskas buvo liuks, bet jau siužetas, tai niekam tikęs. Manau, tai netiesa, estetiniai niuansai atidirbti per europietišką kino prizmę, bandant kartkartėmis gal net nelabai natūraliai išspausti egzotikos, kurios ir taip netrūko, tačiau siužetas yra labiau jausminis, kasdieniškas, natūralus, kuris kompensuoja tuos „persistengimus“. Siužetas yra poetiškas, galbūt jis ir patiks žmonėms, kurie labiau pripratę prie poetikos, simpatizuoja poezijai, sentimentams, simboliams. Taigi, siūlau ir Jums pasižiūrėti šį neeilinį filmą, prie kurio nemažai prisidėjo ir Lietuva.
Įvertinimas: 9/10
Jūsų Maištinga Siela
