Filmas: "Veidrodžiai 2"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu pristatyti filmą „Veidrodžiai 2“ (Mirrors 2“) (2010 m.). Tai – siaubo filmas, skirtas suaugusiems, bet labai jau juos pamėgo siaubo ir kraujo ištroškęs mūsų jaunimas. Nepamenu, ką rodė šio pirmo filmo dalyje, bet šiame vos neužmigau. Teko save iš miego blaškyti. Kaip siaubo filmas, manau, jis turi labai daug trūkumų, pabandysiu argumentuoti.

„Veidrodžiai 2“, nežinau ar visuose siaubo filmuose, bet šiame labai kliuvo į akis „juokingi, švelniai tariant, dialogai. Sūnaus pristatymas draugams, kai kas antras žodis buvo „sūnau“, juk taip tėvas kasdieniame gyvenime niekada nesikreipia į sūnų,. Aišku, čia norėta žiūrovus labiau supažindinti su veikėjais, bet toks būdas pats primityviausias, pokalbiai neišvystyti, labai dažnai net nemotyvuoti. Pusę filmo kaip siaubo žanrui trūko intrigos ir motyvacijos. Pradžioje parodomos kruvinos žmogžudystės, kurios ne tiek, kad nebaisios, bet šlykščios, siaubo efektą bando sukelti tik garso efektai. Žodžiu, bandyta eiti „Pjūklo“ keliais, sukuriant dar kažko iš klasikinių siaubo filmų arba mėginant kurti pagal pirmtaką, tikriausiai, irgi nevykusį „Veidrodžiai“.

Aišku, nuo pusės filmo jau pradeda kažkas vyniotis ir ryškėti pagrindinė siužeto linija, nes pradžioje buvo tikra „palaida bala“. Šioks toks įdomumas išgelbėjo mane iš filmo totalaus žlugimo, bet vis vien tenka pripažinti, kad tai kone vienas prasčiausių paskutiniu metu matytų siaubo filmų. Nepaisant daugumos trūkumų, manau, kad žmonės turėtų atrasti ir to siaubo, jeigu siaubu laikys tai, kas „taškoma kraujais“. Nieko negaliu pasakyti apie aktorius, visi nauji, nematyti, personažai keistai neišvystyti ir neišjausti iki galo. Tai yra mano subjektyvi nuomonė, tačiau siūlau Jums patiems tai pasižiūrėti ir įvertinti, bet jeigu nenorite gaišti laiko, geriau šito filmo ir nesirinkite.

Jūsų Maištinga Siela

Įvertinimas: 5/10

Filmas: "Susipynę išgyvenimai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Susipynę išgyvenimai“ (Personal effects) (2009 m.). Sakyčiau, keistokai išvertė pavadinimą į lietuvių kalbą, bet tebūnie. Filmas pasakoja dviejų žmonių istoriją: 24 metų vaikino sesers dvynės žmogžudystę ir vienos pagyvenusios moters vyro žūtį. Abiejų žmonių likimai labai panašūs, abu paskendę netektyje, jie susipina tarpusavyje ir gaunasi vienas totalus romanas tarp skirtingų kartų. Žinoma, kartu yra toks vienišų ir įskaudintų žmonių išsigelbėjimas, nes tik panaši meilė gydo žaizdas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka charizmatiškasis Ashton Kutcher iš „Drugio efekto“ ir begalės komedijų ir legenda jau tapusi Michelle Pfeiffer. Gera aktorių vaidyba, tiesa, Kutcheriu retkarčiais suabejodavau, nes buvo keista stebėti jį susimąsčiusį, piktą, retkarčiais flegmatišką, regis, vaidindamas buvo neužtikrintas savo personažu. Bet tik retkarčiais, ko nepasakysi apie Pfeiffer, ji viską atliko nepriekaištingai. Filmas – niūrokas, daug pilkų spalvų, pilko dangaus, drėgmės, pilko cemento ir šiukšlinos pakrantės. Filmas netinka romantiškiems vakarams, jame vaizduojami įvykiai neretai atsikartoja mūsų gyvenimuose. Tai – filmas, kuris atitinka visus šiuolaikinės dramos reikalavimus.

Ir iš ties, tai neprastas filmas vieno karto žiūrėjimui. Ar jis turi didesnės išliekamos vertės? Sunku pasakyti, kadangi tikrai yra sukurtų panašių filmų. Kartais stebindavo režisieriaus pasirinktos kryptys, filmavimo „kampų“ sprendimo būdai, tačiau visa tai tik praturtino filmą. Filme nemažai gestikuliuojama Amerikos gestų kalba, kadangi vienas iš pagrindinių herojų yra kurčias... Šiuolaikinė drama neapsiriboja viensiužetine linija, jai reikia nustebinti žiūrovą. Negaliu pasakyti, ar mane labai jau nustebino, tačiau buvo malonu žiūrėti, nors vidury filmo pagalvojau, ar nereikėtų nutraukti seanso, nes šiek tiek pritrūko intrigos, kaip drama tapo labai pilka ir monotoniška, tačiau išsėdėjau ir išžiūrėjau iki galo.

Rekomenduoju visiems dramų mylėtojams, sunkaus filmo mėgėjams, kurie domisi žmogaus santykiais, juos analizuoja, vertina ir jais mėgaujasi. Jiems turėtų patikti.

Įvertinimas 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Kino festivalis: „Ad Hoc: Nepatogus kinas“

Sveiki visi,

Džiugu Jums visiems, kurie besidomi kinu, pranešti, jog spalio pabaigoje vyks nemokamų filmų festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“, kuriame turėsite išvysti pačių įvairiausių filmų susijusių su žmogaus teisėmis. Šis festivalis vyks visuose didžiuosiuose mūsų šalies miestuose: Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Ukmergėje, Varėnoje. Daugiau apie vietas, kuriose vyks šis festivalis rasite oficialiame tinklapyje: http://www.inconvenientfilms.lt/lt/2010

Na, šiuo festivaliu labai susidomėjau, juolab, kad viskas nemokama, o nemokami dalykai žmones traukia kaip magnetas. Teisingai sako renginių organizatoriai, kad visgi filmai kainuoja, kaip ir reklama, patalpos ir kiti dalykai, todėl nebūkime „skrudžais“ ir įmeskime vieną kitą litą į renkamų lėšų skrynelę. Sakyčiau, vyks sveikintinas festivalis, deja, vienintelis Lietuvoje kino festivalis, kuris nagrinėja žmogaus teises. Teko peržiūrėti siūlomų filmų repertuarą, kuris beveik prilygsta „Kino pavasariui“ ir nustebau, kad laukia tikrai įdomūs kino filmai. Na, iš tikrųjų žmonės galės išvysti pačių įvairiausių filmų susijusių su žmogaus teisėmis, engiamomis socialinėmis, etninėmis, seksualinėmis ir t.t. grupėmis. Nagrinėjamas moters paveikslas šiandieninėje visuomenėje. Taip pat bus ištisa filmų virtinė apie žmonių skurdą. Vėlgi kino žanrai patys įvairiausi, nuo dokumentikos iki vaidybinių filmų. Iš tiesų filmas pasisako už visus tuos dalykus, kuriuos palaiko mano blogas.

Teko pamatyti vieną dokumentinį filmuką, kuriame bus vaizduojama ir Lietuva, ištraukos iš buvusių gėjų parado užkulisių ir pan. Visas šis festivalis yra nuostabus tuo, kad tai yra nukreipta prieš mūsų tautiečių agresiją, smurtą, patyčias. Šalyje, kur net valdžia turi savo autonomiją spręsti, kas gali būti viešumoje, kas turi būti pogrindyje, leisti įstatymus, kurie prieštarautų žmogaus teisėms, manau, menas (šiuo atveju kinas) yra ta galimybė šviesti ir skatinti visuomenę tobulėti. Menas yra ta ugdomoji galia, kuri paliečia kiekvieną iš mūsų ir teikia visokeriopos dvasinės ir socialinės atspirties. Tačiau būtent menas per šią krizę, kaip kažkada esu jau minėjęs, kenčia labiausiai. Jis mažiausiai finansuojamas, kultūra pirmoji turi merdėti, kad gyvuotu ne širdis, bet aplinkinės kraujagyslės. Tatai žmonės žino tokią tvarką, atsirenka, mano galva, pačius nereikšmingiausius prioritetus, kadangi menas mažai kai kam atneša pinigų. Taigi šis festivalis yra švietėjiška paskata integruoti laisvės kaip žmogaus idėjas į visuomenę. Ši injekcija manau daug ko nepasieks, nes puikiai žinau iš savo patirties, kad į tokius festivalius ateina tie žmonės, kurie šiaip yra jau pakantūs, švelnūs, tolerantiški, užjaučiantys. Abejoju ar ta visuomenės dalis, kuri šiaip yra ksenofobai, rasistai ir t.t. eitų ir žiūrėtų šių „didaktinių“ filmų. Jie tik jaustų agresiją, tačiau geriau šitoks šviesulys, negu jokio įnašo, skatinant gerbti kiekvieno žmogaus teises.

Taip jau būna, kad festivalis būna tiems, kurie ir kovoja už teises, o ne tiems, kurie yra nusiteikę prieš jas. Ką čia ir bepridursi, todėl skatinu jus visus apsilankyti nors viename „Nepatogaus kino“ seanse, atsivesti bent po vieną rasistą, materialistą, homofobą, ksenofobą, feministę, moterų skriaudėją, nepakantų, nekantrų (ir kt.) ir pasižiūrėti, kas dedasi ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje. Sakau, yra ko pamatyti.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai iš mano rinkinio "Pasistačiau sau paminklą"

Šuva

Mano rudos šuns akys.

Lyg du vaiduokliai ėjo su manimi per gyvenimą.

Palikau tave, kai dar buvai mažytis.

Kiek žiemų, kiek pavasarių

Aš keliavau per Europą, po miestus, po epochas...

Ir kaip velnias kryžiaus vengiau savo šuns rudų akių.

Grįžtu namo pusiaunakčiais iš Europos viešnamių ir barų,

Grįžtu aplinkkeliais, visai nenoromis lyg svetimas klajūnas.

Mane pasitinka senas šuva,

Aploja tarsi Biliūno Brisius, bet išgirdęs mano lūpų caktelėjimą,

Ima vizginti uodegą tarsi Londono viešbučių kambarinės valydamos dulkes.

Kur mano namai, kai pasaulis liko vienas?

Namai nebe namai. Miestai nebe šalies paveldas, o visų tautų uostai ir užeigos.

Mano seno šuns akys mane atpažįsta,

Nors aš savęs nebematau.

Tiek kelių jau išvaikščiota, nors dar senatvės nepatyriau.

Senatvė. Patirsiu ją. Kaip orgazmą. Kaip gyvenimo pumpurus.

Mano šuva jau senas, bet tebeturi savo liūdnas kaštono akis,

Įstrigusias nuo paties gimimo, kai atako netyčia žysdamas jaunos kalės spenį.

Palikau tave, šunyti, o tu šitiek metų vis laukei,

Kai niekas manęs nebelaukė...

Mano šuva. Mano draugas. Mano ištikimybė.

Kai aš savęs neatpažįstu,

Atpažįsta mano senas šuva

Prie Europos vieškelio dulkėto.

Marmuro lopšys

Mano marmuro lopšys,

Puoštas sniego fosilijų freskomis

Ir Dzeuso žaibais.

Susprogo šis akmuo.

Mama, kodėl guldai mane į šaltą lopšį?

Nepasakius sudie, paleidi mane į gyvenimą?

Tarsi dūmą, kurį išsklaido vėjai

Ir nelieka nieko, tik tušti lopšiai,

Perduodami iš rankų į rankas,

Kol sunyksta, nebelieka prasmės.

Ant marmuro rasoto,

Žaidžiam iš gyvenimo „kryžiukais ir nuliukais“,

Kūdikių sparnais,

Mes augame atgal į priekį.

Mano marmuro lopšys.

Iš kartos į kartą.

***

Maža smiltelė, tokia kaip aš,

Iš dykumos vidurio,

Prisigėrusi saulės ir kaitros,

Bet visada trokštanti į jūrą.

Pasmerkta ilgai klajoti vėjo šuorais,

Ir Dievas vis stebi viena akim,

Jos tylią gražią kančią,

Kančią, kuri neturi ribų, neturi vardų.

Karšta smiltelė.

Apie jūrą.

Vidury dykumos.

Visai kaip ir aš.

Pelenų sopranas

Kreivomis liesomis kojomis,

Klipatos elegancija išeinu iš barakų,

Į žiemos šaltį.

Ledu spengiantys skersvėjai –

Lediniame duše,

Kuris, velniai rautų, niekaip manęs nenužudo,

Bet gelia tarsi gyvatės,

Svilindamos kaulus aptrauktus pilka plėve.

Ar esu žmogus?

Nežinau. Nemačiau. Neprisimenu.

Ši žiema – man paskutinė.

Nereikia būti žmogumi ar išminčiumi,

Kad tai suprastum pamatęs savo skeletą

Lango stikle.

Tas lango stiklas,

Kuriame atspindėjo ne vienos akys,

Atsispindėjo tolimi laukai,

Kuriais žygiavo mūsų moterys ir vaikai,

Žygiavo į raudonų plytų namą,

Iš kurio kamino niekas nebesugrįžta atgalios.

Mūsų moterys ir vaikai,

Jų pilki pelenai priekabom supilti laukuose,

Vėjas juos neša į laukus tarsi sėklą,

Tarsi dulkes.

Tos dulkės, kurios kadaise klykė, meldė ir valgė.

Ar esu žmogus?

Nežinau. Nemačiau. Neprisimenu.

Laimė - tai procesas

Sveiki visi,

Kaip jūs gyvenate? Aš, kitaip sakant, vis dar literatūros pasaulyje. Šiandien teko turėti visai įdomią psichologijos seminarą, per kurią kilo pačių įvairiausių minčių. Tema buvo labai plati, tarkim, apie žmogų ir ką jis turi daryti, kad būtų laimingas. Tenka sutikti, kad laimė yra ne tikslas ir ne būsena. Laimė – tai yra nuolatos cirkuliuojantis procesas, kitaip sakant, virsmas. Tai gali skambėti sudėtinga, tačiau, kiekvienas, kas įsigilina į žodžių esmę, tą pajunta ir suvokia.

Gyventi čia ir dabar yra didžiulė laimė, o tikslas nėra vien tik taškas tolumoje, prie kurio mes einame, nes tikslas turėtų būti ir pats judėjimas link to taško, nes kitaip mes nepatirsime laimės arba patirsime jos labai mažai. Taigi, darome išvada, kad gyventi čia ir dabar apsimoka. Svarbiausias dalykas, mano galva, yra motyvacija, jei jos nėra, šis laimės struktūra subyra kaip kortų namelis. Motyvacija, dėl ko aš turiu džiaugtis čia ir dabar. Iš esmės tai yra apie tai, ką rašiau „Ir tai yra stebuklas“ poste. Imi analizuoti savo santykį su aplinkiniu pasauliu ir pajunti, kad didžiausia laimė yra ne siekis, bet dabarties būsena, kada tavo vidinis pasaulis kaip „puzle“ ar „lego“ prisitaiko prie aplinkinio pasaulio. Ta būsena galima mėgautis, jausti pakylėjimą, dvasinę atsvarą materijos apsuptyje.

Nesutinku su tuo, kad žmonės persisunkę materijos, nes tikiu, kad mumyse yra kur kas daugiau dvasios negu primityvių, kad ir kaip tai viduramžiškai beskambėtų, kūniškųjų ir egoistinių paskatų. Dvasia mumyse gyvena, jeigu dvasią įvardinsime mumyse glūdintį pasaulį, tai pastebėsime, kad tas pasaulis yra toks pat platus, toks pats sunkus ir sudėtingas kaip ir išorinis, kuriame vyksta visuomeniniai bruzdėjimai, gamtos kaita ir pan. Tas pasaulis prieš aną pasaulį. Ar tikrai PRIEŠ? O gal SU? Laimė, bent jau man, dalinai yra šių dviejų pasaulių susiliejimas, tebūnie tas racionalusis ir iracionalusis pasaulis, jų konjunkcija atveda nepaprastai intensyvius išgyvenimus.

Tai nėra kalbėta per paskaitą, tačiau šios mintys mano individualios, kurios kilo iš kitų temų. Kaip atrasti raktą, kuris atrakintų duris tarp šių dviejų pasaulių? Čia tikriausiai ir yra sudėtingiausia, nes kiek žmonių, tiek ir tų raktų. Laimės procesas yra trūkinėjantis, jis negali (o gal gali?) gyvam esant, trukti 24 valandas per parą ištisus metus. Rakto neturėjimas turi dvejopus padarinius: žmogus tampa agresyvus šiame pasaulyje ir jis nesistengia jo ieškoti, todėl prievartaują visumą savo piktumu; žmogus gali tapti nepaprastai liūdnas, jam gali neberūpėti nei jo, nei kito žmogaus gyvenimas. Esama ir tarpininkų, kurie ieško, kažką atranda laikino ir po to vėl ieško, neranda, nebeieško ir vėl ieško, tokie žmonės yra balansuojantys. Kuriam Jūs save patys priskirtumėte?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Motiejus Valančius "Paaugusių žmonių knygelė"

Sveiki visi,

Jau tradicija tapo, kad reikia pristatyti kokią nors knygą šio blogo skaitytojams. Ir taip nedažnai būna, kad pristatau lietuvių rašytojus klasikus. Šiandien noriu pakalbėti apie Motiejų Valančių. Ne, ne, nesubėkite perversti šios temos, pasirodo, net ir Motiejus Valančius gali būti įdomus! Visai neatsitiktinai teko perskaityti vieną jo beletristikos veikalą „Paaugusių žmonių knygelę“, pirmą kartą išleistą 1868 metais Berlyne. Aišku, grynai tarmiškai knygos nebūčiau beveik paskaitęs, tačiau yra ir „adaptuojantis“ variantas, kurį šiuolaikiškame literatūros konteksto pasaulyje galima visai neblogai su pasigardžiavimu skaityti.

Tikriausiai jau nebereikia minėti visų žemaičių vyskupo Motiejaus darbų, Blaivybės sąjūdžio steigėjo, nusistovėjusio svieto drebintojo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2003 metais išleido pirmąjį „Motiejaus Valančiaus raštų“ tomą, jame ir galite atrasti „Paaugusių žmonių knygelę“, pastaroji buvo parašyta skaitymo malonumui, kadangi paprastam vargdieniui ūkininkui (Valančiaus laikais) lietuvių kalba skaityti šventuosius raštelius, maldaknyges, katekizmą buvo jau per daug nuobodu, todėl Motiejus Valančius matydamas, jog reikia kaip nors paprastą žmogelį sudominti, ėmė ir parašė ne vieną beletristinį didaktinį rinkinuką. „Paaugusių žmonių knygelė“, kaip ir pats pavadinimas jau byloja, yra skirtas suaugusiam skaitytojuj.

Nereikia jau pasakoti, kad būdamas vyskupas, jis puoselėjo dievobaimingas pasaulio ir gyvenimo vertybes, tačiau neskubėkime nuvertinti. Valančius tikrai nebuvo religinis fanatikas ir tikrai Jėzaus Kristaus ir Dievo apvaizdos į kas antrą sakinį nekišo. Tekstas kaip niekad yra racionalus, logiškas, prisodrintas žmonių kasdieniniais gyvenimais, vargais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Kas būta 19 amžiuje, dabar galbūt nelabai tinkamai ir suvokiama, ypač kasdienis gyvenimas, juk 19 amžių mes suvokiame kaip romantizmo klestėjimo laikotarpį, kaip maištų epochą ir lietuviškos spaudos draudimo tarpsnį. Valančiaus raštuose pamirškite tai, jame yra, sakyčiau, puiki didaktika, kuri nėra grūdama per gerklę, išvadas, kaip sakant, pasidaro pat skaitytojas, ko galima, o ko negalima daryti.

Įdomiausias dalykas yra mūsų kultūros užfiksuoti likučiai. Galbūt dabar tie dalykai nebeaktualūs, tačiau Valančiaus laikais, kai daktarų būdavo prasimokslinusių labai mažai, siautėdavo šarlatanai. Jūs neįsivaizduojate, kokių ten tik dalykų nerašoma, tiesiog „griūk negyvas“. Pvz.: kaime susirgo vienas vaikelis siaubingais niežais, viena davatka palojusi, kad niežus puikiai gydo gyvsidabris. Grįžusi moteris gyvsidabrį sumaišė su sviestu ir ištepė savo vaikelį, suvyniojo į devynis pledus ir liepė laukti. Na, aišku, po mėnesio tas berniukas ir mirė. Arba kita istorija, kaip skauduliais nusėtą galvą vaikui aprišo žmogaus išmatomis, troba visa prismirdo, o rezultatas buvo dar blogesnis. Tais laikais buvo dar labai daug naivių žmonių, įvairiausių prietarų, kalbų ir net legendų metas. Cituoju: „Tverų parakvijoj įsimetė skaudulys į gerklę. Boba patarė paprastas toj ligoj žoleles – šuns mėšlą. Liepė virinti, sriubą gerti, o išvirs su tuo pačiu tverti. Visa tai padarė, tačiau skaudulys nusmaugė ligonį.“ (p. 207) „Vieną kartą atėjusi moteriškė meldė žolių sūnui savo, drugiu sergančiam. Šis, įėjęs į kamarą, primyžo butelką, davė ir liepė sergančiam gerti.“ (p.207) Tais laikais žmonių nežinojimas darė savo. Skaitant Valančiaus raštus, toks įspūdis, kad žmonės tais laikais buvo nepaprastai naivūs, juos taip lengvai galėjai apgauti, jog tik reikėjo svarbiausia turėti gudrią galvą ir smailų liežuvį.

Šioje knygoje išryškėja ir dar vienas tuometinis opus dalykas t.y. Lietuvos tautinės mažumos. Valančius nelabai teigiamai žiūri į juos, ypač į čigonus, čia jis kuo puikiausiai suregistruoja įvykius, kada čigonas ką nors blogą padaro. Įvykiai matome nėra išgalvoti, nes Valančius užfiksuoja net metus ir parapijas, kada šis atsitikimas yra nutikęs. Čigonai jam asocijuojasi su arklių vagimis, gudriomis čigonėmis, kurios iš valstiečių išvilioja maistą ir drabužius. Čigonai jau tais laikais labai buvo engiami, šiandienos kontekste ši tauta, manau, nelabai ką ir tepasikeitė. Kur kas kontrastiškiau su žydais. Valančius iš vienos pusės juos ir gina, sakydamas, jog jie reikalingi Lietuvai, nes moka visokiausių amatų, kurių derėtų išmokti ir lietuviui. Jis net ragina pasinaudoti žydais, perimti jų gebėjimus, užuot plempiant sustatytas arielkas. „Žydai, mėsą parduodantys, pelnos kaip įmano. Mėsą gyvulio sveiko vadina košerna ir parduoda žydams, nesveiko kiša katalikams.“ (p. 195)

Valančius be jokios abejonės gina katalikybę, nors protestantai (liuteronai) ir ortodoksai (stačiatikiai) yra tų pačių šaknų, tačiau Valančius savo katalikus ragina jokiu būdu nesusidėti su kitos šakos krikščionimis, kadangi viskas blogai baigsis dėl tikėjimo klausimo. Čia jis pateikia porą pasakojimų, kada jaunos šeimos iširdavo grynai dėl nesuderinamumo. Šiais laikais, kaip žinia, šios tikybos žmonės geba sugyventi kuo puikiausiai, Valančiui tai atrodė neįmanoma. Jis nesmerkia kitatikių, toks jausmas, kad tai jų pasirinkimas, bet labai neigiamai žiūri į savo tikybos parsiviliojimą nekaltą kataliką. Dar vienas pasakojimas apie vargdienę Agatą tiesiog pribloškė. Tai pasakojimas apie tai, kaip jauna kaimo mergelė susižavi žalnieriumi (karininku) ir paskui jį trekiasi į mūšį prie Turkijos, pakeliui ji tampa nėščia, pasiilgsta namų ir galiausiai pagimdo prie Minsko vaikelį, kuris sušąla ir miršta. Nuo kitų vyrų pasigauna sifilį ir eina per Lietuvą namo kurvaudama su pūvančia nosimi. Galiausiai dukra paklydėlė grįžta namo, bet jos tėvai nelabai ir beatpažįsta, visa subjaurota ir prie stalo ji jau neprileidžiama. Yra ir kitas pasakojimas, apie merginą, kurią nuo kūdikystės motina įmetė į vieną lovą su broliais, neatsižvelgdama lyčių. Beaugdami broliai kirkino ir prievartavo sesę, galiausiai ji pati pradėdavo „duoti“, visi jos nekentė, bet galiausiai jį Kalvarijoje patyrė kažką panašaus į nušvitimą, persikėlė į kitą parapiją ir tapo nepaprastai dora ir darbšti, nors prieš tai ir vaikelio buvo netekusi ir kaimo kekše buvo vadinama. Pagal Valančių matome, jog žmogus gimsta geras, tik gyvenimo sąlygos priverčia jį nusidėti, išeiti klystkeliais. Dažnai dėl to būna kalti netinkami tėvai, jų girtuoklystės ir t.t.

Sakau, Valančių būtų sveika paskaityti, ne vien tik „Palangos Juzę“. Dėl savo kartais „griūk negyvas“ palyginimų Valančius net sukeldavo juoko isterijas. Kaip Jums šie palyginimai: „Petronėlė per nelaimę išsigimė labai graži“ (p. 267) Kalbama apie grožį, bet šiandienos kontekste žodis „išsigimė“, na, visiškai netinkamas. Arba mešką pavadinti Lietuvos krūmų paukščiu, na, ne kiekvienam tai šautų į galvą. Taigi, užbaigdamas noriu pasakyti, kad Motiejus Valančius tikrai nėra toks nuobodus, tik reikia jį atrasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Kartais tereikia gauti paskatinimą skaityti. Su šia intencija ir parašiau ale kažką panašaus į recenziją, kurią galbūt kas atras ir susidomės. Tebūnie tai internetinei tingiųjų kartai, kaip sakant. Gero skaitymo, mielieji!

Jūsų Maištinga Siela

Muzika: Grupė "Westlife"

Sveiki visi,

Kol dar už lango viešpatauja ponas ruduo, siūlau jaukiai įsitaisyti savo namuose su karšta arbatėle ir pasiklausyti ko nors malonaus. Taigi šiandien, ta proga, noriu pristatyti garsią visame pasaulyje muzikos grupę „Westlife“. Westlife – tai airių pop muzikos grupė, tikriausiai viena žinomiausių ir geidžiamiausių Airijos pop atlikėjų visame pasaulyje. Pastaroji susikūrė 1998 metais ir per daugiau nei dešimt metų yra išleidusi 10 albumų, Anglijoje tapo topo viršūnių ereliai, bet viską apie truputį.

1998 – 1999 metai t.y. grupės formavimosi pradžia. Kas įdomiausiai pradžioje visi keturi (pradžioje buvo 4 atlikėjai) susiformavo Airijoje, kilę iš vieno miesto Sligo. Pirmasis jų albumas buvo nepaprastai sėkmingas, net septynios jų dainos iš eilės buvo topo viršūnėse t.y. Anglijoje rekordas, nes niekas nėra sulaukęs tokių serijinių hitų sėkmės. Po kelių albumų vaikinai sugalvojo užkariauti ir Amerikos rinką (2002 m.), tačiau nuo jų sėkmė tąkart nusigręžė. Po trečiojo albumo „Turnaround“, po kurio grupę paliko vienas atlikėjas ir pradėjo solo karjerą. Po šio albumo, galima sakyti, grupė patyrė didžiąją šlovės viršūnę, laikui bėgant, dainos įsiliejo ir į JAV rinką. 

Westlife labiau žinoma kaip ne savo dainų atlikėjai. Jie buvo pagarsėję kaip mega hitų perdainuotojai, pritaikant grupės vokalus ir šiuolaikiškesnę dainos versiją. Dabar grupė įrašinėja tik savo dainas, paskutinis jų albumas „Where we are“ (2009 m.) buvo originaliosios kūrybos padarinys, kelios dainos tapo hitais. Westlife atlikėjai prisipažino, jog praeityje jie labai klydo ir, žvelgdami į praeitį, mato nemažai dainų, kurių dabar nė už ką neįtrauktų į albumą. Tačiau tos dainos būtent ir atnešė airių grupei pasaulinę šlovę. Aš pats asmeniškai turiu parsisiuntęs nemažai jų albumų ir karts nuo karto paklausau, nemažai jų yra ir Lietuvos dainų rinkoje, perdainuotų (neretai sugadintų) iš visokių „Kelias į žvaigždes“ ir kitų muzikinių projektų.

Westlife nemažai yra painiojami su kita grupe „Boyzone“, kuriame taip pat yra panaši vaikinų sudėtis ir vokalai, kartais net dainos būna panašios, tačiau po Westlife iškilimo įvyko ir transformacijos pokyčiai. „Boyzone“ apsiėmė vadovauti Wetlif‘ams, prie pastarųjų prisijungė dar vienas vokalas. Taigi grupės narių skaičius beveik nekito, jis liko pastovus. Tiesa, visai neseniai vienas vokalas Mark Feehily prisipažino esąs homoseksualus (kas nekeista) ir taip visame pasaulyje sukėlė dar vieną diskusijų bangą. Tačiau grupės nariai į tai reagavo labai puikiai ir net sukūrė video klipą, kuriame atskleidžiama, jog meilė neturi jokių lyčių priklausomybės. Mark tvirtino, jog buvo labai sunku pripažinti šią tiesą viešai, tačiau viskas jau praeityje ir dabar jis sėkmingas susižadėjęs su savo gyvenimo partneriu Kevin McDain. Po pastarojo skandalo į gretas įstojo ir puerto rikietis Rikis Martinas, kuris nusimetė naštos grandis.

2005 metais albumas „Face to face“ sulaukė taip pat neregėtos šlovės. Pagrindinis Westlife varžovas yra Robbie Williams, pastarasis per vieną dieną pardavė 40 tūkst. albumų, o Westlife net 65 tūkst. Tai buvo neregėti mastai, juolab, kad dabar išeinantys albumai tepasiekia vos 3 tūkst į savaitę ir pan. Per penkis metus situacija rinkoje labai pasikeitė, interneto prieigos leidžia puikiai piratauti, siųstis nemokamai ir albumų pardavimai be paliovos krenta. Kartais pagalvoju, jog po dar dešimties metų albumų tiražai bus gaminami tik tiek, kad jas galėtų įgyti tik kolekcionuojantys gerbėjai.

2008 metais grupė turėjo atšvęsti savo dešimtmetį. 2004 metais grupę palikęs Brian Mcfadden buvo nepageidautinas. Westlife buvo paklausti, kodėl jis nedainuos, šie atrėžė, jog Brian paliko grupę ir ją nebegrįš, (neva tegu) klykia viduje, žiūrėdamas jų koncertą, ir gailisi palikęs grupę.“ Iš to buvo suprantama, jog Westlife vis dar išgyveno dėl Brian netekimo, galbūt net buvo kilęs konfliktas, tačiau tai grupės nesuardė, ji gyva dar ir šiandien. Tiesa, vienais metais vos nežuvo visi Westlife nariai, kai lėktuvas, skridęs iš Pietų Afrikos Respublikos ėmė ir užsidegė. Bet lėktuvas galiausiai buvo saugiai nutupdytas. Grupė sakė: „Mums labai pasisekė, kad likome gyvi.“

Grupei nereikia skandalų. Dauguma atlikėjų per dešimtmetį labai suaugo, iš vaikėzų tapo vyrais, beveik visi susituokė, dauguma turi jau savų vaikų, tačiau dainavimo nė neketina atsisakyti. Koncertiniai turai ir nuolatinės kelionės vyrus vilioja į sceną ir nuolatos kurti. Grupė neatsisako savo lyrinių dainų skambesio ir toliau graudina visų pasaulio merginų širdis. 2010 metais t.y. dar šiemet turėtų pasirodyti vienuoliktasis studijinis albumas „Safe“. Jau šiomis dienomis po internetą plintą to paties pavadinimo singlas, tuo patvirtinantis, jog Westlife neketina sustoti. Iš perdainuojamų dainų perėję į originaliąją kūrybą Westlife ir toliau drebina pasaulį.

Čia pridedu man labiausiai patikusių dainų video klipus ir dainų įrašus, tikiuosi, kad galbūt ir Jums jie pats ir susigundysite parsisiųsti jų albumus. Nuolatines naujienas galite sekti oficialiame grupės tinklalapyje: www.westlife.com

 

„You raise me up“. Šios dainų versijų pačių įvairiausių. O štai ir Westlife versija. (man iš pradžių nepatiko, po to negalėjau atsiklausyti).

„The season in the sun“. Klipe matome, jog grupėje esti penki nariai. Tai vienas iš westlife nemirtingų hitų.

„The rose“ Na, kas gali pamiršti Bonnie Tyler „The rose“? Už širdies griebianti daina, kurią perdainavo ir Westlife.

„My love“ tebėra vienas iš mėgstamiausių žmonėms hitų. Iš triukšmingų paaugliukų berniokų jau tampama vaikinais.

„I have a dream“ yra, mano galva, labai vykusi ABBOS dainos versija.

„Flying without wings“ – mega hitas, tikriausiai pats populiariausias ir žinomiausias Westlife „gabalas“.

„Uptown girl whit“ – vienas pirmųjų singlų. Dar visai vaikėzai, tačiau jau tada sugebėjo pritraukti vokiečių super modelį Claudia Schiffer.

„Total eclipse og the heart“ – manau šiai dainai reikėjo ir video klipo, nes labai jau stipru.

„Nothing‘s gonna change my love for you“. Gražu, ką ir bepridursi.

„Home“ tuo pačiu pavadinimu ir albumas susilaukė didelio populiarumo.

„What about now“ – hitas iš paskutiniojo albumo (originaliosios kūrybos), matome, kokį kelią nuėjo vaikėzai, kol tapo vyrais.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com