Filmas: "Splice"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai apie filmą „Splice“ (2009 m.) Net nežinau, kaip išversti pavadinimą, bet tikriausiai tiktų „Sukryžminta“ arba „Sudurta“. Tai amerikiečių mokslinis trileris su siaubo elementais. Filmas tikrai neblogas, jau viena ką reiškia Adrien Brody iš tokių filmų kaip „Pianistas“, „Lėlė“, „Kaimas“, „Tramdomieji“; jis šįkart sukuria visai neblogą vaidmenuką mokslinės fantastikos filmuke.

Na, filmas kaip filmas, tikriausiai patiks daugeliui, ypač fantastikos mylėtojams. Tai istorija, kuri sukasi mokslininkų laboratorijoje, kur intensyviai dirbama su naujos gyvybės pavyzdžiais. Staiga vienai pakvaišusiai mokslininkų porelei šauna į galvą paeksperimentuoti ir sukryžminti žmogaus genus su kitos gyvybės pavyzdžiu. Rezultatas gaunasi tikrai įdomus, pusiau žmogus, pusiau amfibija, kuri geba keisti lytį. Filmas saikingai išnaudoja specialiuosius efektus, ačiū Dievui, jų nepersūdo, todėl suteikia realumo įspūdį. Smagu ir įdomu žiūrėti augančios ir besikeičiančios žmogystos raidą. Kartais net baugu, bandoma „prigauti“ siaubo filmų euforijų, sakyčiau, gana sėkmingų.

Filmas neatrodo „nukabintas nuo lempos“, jis pilnas motyvacijos, mokslinės ir visokeriopos. Kas žino, pasaulis dar nematė, kokie iš tikrųjų realiame gyvenime yra atliekami eksperimentai su gyvūnais ir žmonėmis, todėl šis filmas tėra iš dalies įdomus tų paslėptų eksperimentų interpretavimas. Režisūrinė plotmė, sakyčiau, gan paprasta, iš tikrųjų šis filmas neparodo nieko naujo, nieko tokio, ko anksčiau nebuvo vaizdavęs filmas, tačiau įdomumo dėlei turi savo „kabliuką“, stiprioji be jokios abejonės ir yra fantastinės – mokslinės studijos vaizdavimas.

Siūlau pažiūrėti visiems fantastikos ir mokslinių filmų mėgėjams. Visiems, kurie domisi gamtos mokslais, turi arba neturi lakios vaizduotės. Taip pat rekomenduoju saikingo ir „protingo“ siaubo filmų mėgėjams ir visiems, kas nori vidutinio „sunkumo“ filmo vienam vakarui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienišas žmogus" / "A Single Man"

Sveiki, 

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių kino filmą „Vienišas žmogus“ (A single man) (2009 m.) Tai pasakojimas apie vidutinio amžių perkosį vyrą dėstytoją, kuriam kiekviena diena yra nesibaigianti kančia, grumtynės su savo skausmu ir vienatve. Visą filmą lydi verksmingo smuiko garso takelis, suteikdamas filmui melancholijos, kuri užplūsta ir filmui pasibaigus. Dėstytojas visai neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, pastarasis žuvo autoavarijoje. Visą skausmą vyras stengiasi užslopinti darbu arba alkoholyje. Galiausiai vieną dieną jis nusprendžia nusižudyti, tačiau likimas pakiša koją ir viskas gaunasi atvirkščiai.

Gražus filmas. Nepriekaištinga vaidyba, garso takelis ir iš numirusiųjų prikelti 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Kostiumai, šukuosenos ir visos kino dekoracijos atgaivina šiuos laikus, kartu dar labiau suteikdamas melancholiškumo. Malonu šiame filme ir vėl sutikti Džiuliją Mūr (Julianne Moore), pastaroji pagarsėjusi įtint stiprių filmų vaidmenų atlikėja. Filmas iš pirmo žvilgsnio kaip ir nagrinėja homoseksualius santykius, bet nieko panašaus. Visas dėmesys sutelktas į vienišo žmogaus kančią, kuri tokia beribė, kad kiekvienas filme užfiksuotas judesys yra būtent glūdančios žmoguje kančios išraiška.

Viena gražiausių kino vietų yra beprotiškos maudynės jūroje, kur herojus nejučia persilaužia, jis vėl mėgaujasi gyvenimu, vėl nuoširdžiai juokiasi ir mėgaujasi gyvenimu, tačiau viskas tėra iliuzija šio žmogaus džiaugsmai tėra trumpalaikiai. Senoji meilė neišeina, ji vis stimulingai sugrįžta retrospektyviniais prisiminimais. Herojus be abejonės gyvena praeitimi, tačiau jį suvilioja jo jaunas studentas, kuris, galima sakyti, jį ištraukia iš duobės ir leidžia pajusti šio gyvenimo ir dabarties brangumą, tačiau kai susitaikoma su dabartimi, likimas pakiša koją...

Tenka pripažinti, jog filmas išties yra brandus, europietiško filmo gerbėjai turėtų suklusti, nes pagaliau dar vienas filmas iš JAV užgimė kaip stiprios, psichologinės dramos perliukas. Jeigu renkate savo filmų kartoteką, manau, kad šis filmas jums tikrai patiks, ypatingai kino gurmanams. Aišku, nerekomenduoju tiems, kurie į filmą žiūri tik kaip į smagią atrakciją, pramogą, nes ši dozė bus nesuprasta, tačiau pamėginti verta. 

  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Tariamas iš tamsos"

Sveiki visi,

Neseniai teko progos įsigyti dar vieną Vandos Juknaitės knygą „Tariamas iš tamsos“, pastaroji išleista 2007 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Na, iš tikrųjų labai džiaugiuosi, jog ši knyga pagaliau atsidūrė mano jau nebe mažoje namų bibliotekėlėje. Pabandysiu pasakyti, kodėl ši knyga taip sujaudino mane.

Po „Stiklo šalies“ ir „Šerminių“ Juknaitė į literatūrą sugrįžta naujais keliais. Sunku apsakyti kūrinio žanrą, tikriausiai nėra tokiam žanrui sugalvotas pavadinimas, tiksliausiai tai apibūdina knygos paantraštė „pokalbiai su vaikais“. Tai tarsi būdas eiti žurnalistiniu keliu, nes bandyta atskleisti autentiškas vaikų mintis. Knygos viršelio anotacija sako: „Ši knyga unikali. Nėra su kuo lyginti.“ Na, tenka sutikti, kad nėra su kuo lyginti, bet man nejučia mintyse iškyla „Mažojo princo“ lietuviškasis variantas, pagaliau turime tai, kas prilygsta „Mažajam princui“. „Intervinių“ knygų jau esama ir iki tol, kaip antai Jurgos Ivanauskaitės „Švelnūs tardymai“, kuri susilaukė nemažos sėkmės. Dabar neseniai išėjo „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“, tačiau Vandos Juknaitės knyga kitokia.

Visų pirma Juknaitė kalbina sunkių likimų paliestus vaikus. Cituoju iš anotacijos: „Žinoma rašytoja Vanda Juknaitė kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdančiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo“. Iš tikrųjų visa kolekcija nelaimių paliestų vaikų, bet geriausia yra tai, kad sunkume vaikai pasako tiesą, neįtikėtinai pozityvius dalykus. Kad ir kokie bebūtų vaikai nuskriausti, neįgalūs ir pan. jie savyje turi šviesos. Skaičiau, stebėjausi ir išgyvenau kartu su Vandos Juknaitės kalbinamais vaikais. Kai kurie pokalbiai išties labai apstulbina, ypač tai, kad vaikai geba mąstyti ir reikšti tokias mintis, kurios neretai būdingos suaugusiam žmogui. „Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą“ – sako vienas iš pašnekovų.

Labiausiai buvo neįtikėtina skaityti pokalbius su kurčiaisiais, kada Juknaitei iš gestų kalbos vertė į šnekamąją. Įsijausti ir suprasti, kokį gyvenimą gyvena kurčiasis, kuris niekada nėra girdėjęs garso, jam beveik nesuvokiamos raidžių reikšmės, nes niekada garsai nėra išgirsti ausimis. Visi kažkada buvome vaikais, bet tik suaugęs gali pažiūrėti ir įvertinti tą sudėtingą laikotarpį, ypatingai į likimo skriaudžiamus vaikus. Kad ir kokia knyga atrodytų skaudi, kad ir kokia ji beatrodytų pesimistiška, joje glūdi labai daug šviesos. Tos vaikų mintys – nuostabios! Gal ir iš tikrųjų, jei gyvenimas tave „nuskriaudžia“, kažko tau neduodamas arba atimdamas, iš tikrųjų jis tokiu būdu tave „apdovanoja“ galimybe būti laimingam ir mylėti gyvenimą, artimuosius, savo būtį. Vaikai vienaip ir kitaip atsako į pagrindinius Vandos Juknaitės klausimus – ko reikia, kad žmogus būtų laimingas, kas apskritai yra meilė ir gyvenimas?

Smarkiai rekomenduoju šią knygą visiems, kurie iš literatūros nebesitiki nuoširdumo. Ši knyga unikali dėl to, kad palikta autentiška vaikų leksika, per kurią atsiskleidžia kiekvieno vaiko mąstymas, temperamentas ir likimas. Unikali leksika leidžia suprasti, ką mąsto ir sako vaikas, ko dažniausiai negali pasakyti garsiai aplinkiniams dėl savo „vaiko“ statuso. Tokiu būdu Vanda Juknaitė atveria neregėto mąsto vartus į tą literatūrą, kuri iš prigimties jautriai tarsi nervą maigo žmogaus gyvenimo ir būties esmę. Juk žinia, kad vaikai yra kartu ir baigštūs, jie neprisileidžia iš karto kalbėtis ir atsiverti save, todėl autorei teko ilgai juos „prisijaukinėti“, kol galiausiai iš visko išsirutuliojo šie nepaprastai įdomūs pokalbiai. Tikiuosi, kad niekas nesupyks, todėl paviešinsiu pacituodamas kai kuriuos kūrinio fragmentus, kad pajaustumėt, kokią gyvenimo jėgą duodą šie pokalbiai.

LORETA Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, 7 kl.

V.J. Tau, mažai mergytei, gyvenimas suteikė tiek daug skausmo. Ką tu apie jį galvoji?

Loreta: Aš galvoju, kad jis yra tikrai gražus. Tie žmonės, kurie nusivilia gyvenimu, gal nepatyrę, nežinau. Bet yra tokių žmonių, kurie nusivylę gyvenimu.

V.J. Tokių žmonių tikrai netrūksta.

Loreta: Iš tikrųjų gyvenimas yra man brangesnis už visa, o jau kas gyvenime brangiausia, tai pati brangiausia man dabar yra mama.

V.J. Kodėl?

Loreta: Dėl to, kad mama vis dėlto davė gyvenimą ir augino mane, ir prižiūri.

V.J. Nori pasakyti, kad ji yra tavo gyvybės dalis?

Loreta: Taip, mano gyvybės dalis kol kas. Nors aš jau pati perimu po truputį jos vaidmenį.

V.J. Tampi ta, kuri globoja savo mamą?

Loreta: Taip. Dabar jau aš tokia panaši tampu. Ir dar dėl to ji man pati brangiausia.

<...>

V.J. Ar sesuo tau buvo vienas iš brangiausių turtų, kuriuos turėjai?

Loreta: Jinai buvo mano pati geriausia draugė. Aš ją vadinu antrąja mama. Dėl to, kad ji rūpestingiau, galima sakyti, mane prižiūrėdavo negu pati mama. Mano sesuo buvo vyresnė dešimčia metų.

V.J. Ji buvo reginti?

Loreta: Buvo reginti. Ji mane labai globodavo, tvarkydavo kambarius, nors jos dienoraštyje buvo parašyta, kad taip ji iškrauna skausmą iš širdies.

V.J. Koks skausmas buvo jos širdy?

Loreta: Gal ji nujautė savo mirtį. Ką aš žinau. Ji nepasakė. Kažkodėl labai dažnai verkdavo.

V.J. Bandei ją guosti?

Loreta: Norėdavau. Bet svarbiausia, kad mano mama su mano seserimi darėsi vis šiurkštesnė. Ir mano sesuo darėsi uždaresnė.

V.J. Ar mama tuo metu pradėjo gerti?

Loreta: Ji po sesers mirties labai pradėjo gerti. Na, žinoma, ir prieš tai.

V.J. Mirė sesuo, mirė tėtis, mama palūžo, tu likai visiškai viena. Ką tu širdyje išgyvenai?

Loreta: Skausmą. Ir tokį skausmą, kad aš nežinojau, ką man daryt. Norėdavau likti viena, kalbėdavausi su magnetofonais, su stalais. Ir dainuodavau, ir laukdavau, man atrodo, kad čia iš skausmo. I iš vienatvės galbūt. Taip buvo skaudu.

V.J. Kaip įmanoma tai ištverti mažam vaikui, kai nebėra kam paimti jo į glėbį, priglausti, nuraminti?

Loreta: Liko tokia sukaustyta širdis. Aš pasikeičiau po sesers mirties. Pati pradėjau viską daryti. Mamos neprisileisdavau. Pati maudydavausi. Mane sesuo dažniausiai ir šukuodavo, tvarkydavo. Šukuojuosi dabar visą laiką pati. Nebent prieš koncertą kas nors pažiūri. Prisimenu sesers rankas, ir visai kitaip viskas yra. Pasikeičiau visai, savarankiškesnė pasidariau.

V.J Ar negalėtum pasakyti, kad kentėdama tapai stipresnė?

Loreta: Nelabai. Jaučiuosi tokia bejėgė.

V.J. Kodėl tu mamai atleidi ir nepriekaištauji, kad ji tavimi nepakankamai rūpinasi?

Loreta: Nepriekaištauju, nes ją labai myliu. Ir vis dėlto nėra taip, kad ji manęs visiškai neprižiūrėtų. Jinai mane prižiūrėjo ir išlaikė, mes bendravom. Nėra, kad vien tik blogai ir blogai. Jeigu jinai ir blogai elgiasi, tai gal ne iš blogos valios. Ji sakė, kad ją močiutė skriausdavo vaikystėj, gerdavo labiau. Ir į namus negrįždavo. Virdavo makaronus ant kėdės užsilipė penkerių metų vaikai.

V.J. Vis dėlto kaip tau pavyksta susitvarkyti?

Loreta: Būna, kad pykčio nesutvardau. Bet aš pati sau pasakau, ne vietoj tu čia, ne vietoj. O ašarų aš netvardau, kad jos ir dabar byrėtų, būtų gerai. Man atrodo, kad vis tai sapnas. Aš pabusiu, ir bus viskas gerai. Aš netikiu, kad mano artimųjų nėra. Iki šiol nesusitaikiau su tuo, nors man psichologai sakė susitaikyti.

V.J. O apie džiaugsmą tų ką nors žinai?

Loreta: Kas jis yra?

V.J. Kas jis yra?

Loreta: Džiaugsmas... Džiaugsmas yra įvairovė.

V.J. Įvairovė?

Loreta: Kaip čia paaiškinus? Tai yra ir liūdesys, ir malonumas, ir baimė, ir juokas, viskas kaip difuzijoj.

V.J. Įvairiausi išgyvenimai visi kartu?

Loreta: Jeigu liūdesio trupučiuką per daug, tai tada jau bus liūdesys. Bet jeigu visko po trupučiuką lygiomis dalimis, tai jau tada džiaugsmas. Man pats gyvenimas yra pilnas džiaugsmo.

V.J. Justo klausiau, kuo skiriasi matančio ir neregio pasaulis. Jis pasakė, kai žiūri į gėlę, gal negali matyti, kokia ji švelni. Tu turėtum žinoti, kas pasaulyje švelniausia?

Loreta: Iš dvasinių dalykų tai muzika. <...>

Loreta: Aš pabandžiau jums paaiškinti, kas yra aklas žmogus. Nes daug žmonių galvoja, jei jau aklas, tai jis nieko nemato, nieko nesupranta ir nieko nežino. Buvo toks atvejis troleibuse, kai man nebuvo kur atsisėsti. Močiutė sako, leiskit invalidei atsisėsti. Aš įsižeidžiau. Aš galvojau, kas tas invalidas. Dar buvau maža. Aš, sakau, taigi aš ne be kojų, ne be rankų. Visi žmonės pradėjo juoktis. Sako, invalidas yra tas žmogus, kuris turi negalią. Aš sakau, aš viską galiu, ir vaikščiot, ir kalbėti.

V.J. Mes kiekvienas ko nors neįgalim.

Loreta: Aš taip maža atsakinėjau.

V.J. Ar tokių žmonių dažnai pasitaiko?

Loreta: Nedažnai. Dauguma žmonių supranta.

V.J. Kaip tu manai, kodėl taip daug žmonių nevertina gyvenimo?

Loreta: Gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą. Bet už gyvenimą daugiau nieko nėra. Nėra nieko daugiau.

AIVARAS. Veliučionių specializuoti globos namai „Verus“ vasaros stovykla

V.J. Čia peilio žymės?

Aivaras: Kur?

V.J. Nugaroj.

Aivaras: (linkteli)

V.J. O kas tuo peiliu?

Aivaras: Nedaug trūko.

V.J. Iki ko?

Aivaras: Į raktikaulį grynai buvo įlindęs. Nuvežė į ligoninę, o paskui aš nieko nebeprisimenu, tik draugai pasakoja.

V.J. Dėl ko mušėtės?

Aivaras: Ai, dėl visko.

V.J. Nenori sakyti?

Aivaras: Buvo garbės reikalas.

V.J. Savo garbė turėjai gint ar kieno kito?

Aivaras: Nu ir savo, ir motinos.

V.J. Nuo ko?

Aivaras: Ai ten buvo toks bachurėlis, kuris dėjosi labai daug žinantis.

V.J. Jis ką nors blogo kalbėjo apie tavo motiną?

Aivaras: Nu. Draugai pasakė, pradžioj netikėjau, aiškinomės. Ir reikėjo tada. O paskui po pusmečio motina mirė.

V.J. Seniai Veliučionyse?

Aivaras: Jau yra pusmetis.

V.J. Motina gėrė?

Aivaras: Retkarčiais.

V.J. O tėvas?

Aivaras: Gerdavo, kiek žinau, nors tiksliai nežinau.

V.J. Jie ne kartu gyveno?

Aivaras: Motinai mirštant tėvui nusiunčiau telegramą. Motinos brolis iš Volgogrado, tas atvažiavo. Iš tėvo atėjo atsakymas: aš negaliu, kitą šeimą turiu.

V.J. Kur tėvas gyvena?

Aivaras: Alytuj. Norėjau kalbėtis, kad apsiimtų mane globoti, bet neatvažiavo, nusprendžiau – ir nereikia.

V.J. Tu irgi vogdavai?

Aivaras: Aš vogdavau, bet atvežė už valkatavimą. Aš už vagystę buvau gavęs lygtinai, man tik tiek ir tereikėjo.

<...>

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Džeimsas Džoisas "Dubliniečiai"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai „ant smūgio“ noriu pristatyti airių rašytojo Džeimso Džoiso (James Joyce) apsakymų rinktinę „Dubliniečiai“. Na, Džoisui turime būti dėkingi už sąmonės srauto plėtotę apskritai literatūros istorijoje. Jo garsusis dviejų dalių romanas „Ulisas“, tikriausiai yra vienas sunkiausiai skaitomų klasikinių kūrinių dėl savo veržlaus sąmonės protrūkio. Kurk kas paprastesnės raiškos yra „Dubliniečiai“.

Šiame apsakymų rinkinyje airių rašytojas nagrinėja savo tautos genetinius bruožus, aprėpdamas savo laikotarpio t.y. 20 amžiaus pradžios politinį klodą. Jis neapčiuopiamai jaučiamas skaitant apsakymus. Keblūs santykiai ir apskritai požiūriai tarp anglų ir pačių airių. Viskas yra labai konfliktiška, kas nors kiek skiria šias tautas t.y. net religiniai klausimai. Airiai nevaržomi savo šalies patriotai, anglofilų nekentėjai. Džoisas vaizduoja žmogaus, šiuo atveju, airių (dubliniečių) ydas, jas psichologiškai realizuoja per veikėjus ir paprastas, kasdieniškas situacijas.

Vienas ryškiausių apsakymų yra „Mirusieji“. Tai pasakojimas apie Kalėdas, per kurias susirenka giminės su skirtingais tikėjimais, pažiūromis į politiką ir skirtingais patriotizmo lygmenimis. „Mirusiuose“ jaučiama nuolatinė kirbanti įtampa, išryškinama šeimoje glūdinti girtuoklystės problematika, įvairūs papročių niuansai, kurie atskleidžia airių charakteristiką. Realistinio esteto akimis, nepersūdant sentimentalizmu, labai vaizdžiai ir įtikinamai nupasakojama šeimos hierarchinė padėtis, jaučiamas slogutis ir šventinė dvasia.

Viską vainikuoja pagrindinio herojaus Gabrieliaus santykiai su savo paties žmona, apmąstymai apie mirtį, apie dabartį ir kas apskritai yra žmogus ir kokiu niuansu jis geba mylėti, užimti mirusios meilės, žmogaus poziciją kito asmens gyvenime. Tenka pripažinti, kad motyvacijos neapsakomai daug, labai gražiai aprašymas geismas, nepavartojant beveik jokių „sekso leksikonui“ būdingų žodžių. Subtilumas, konkretumas ir kartu santykių grožis nuskaidrina vyro ir moters situaciją, juos atitolina vieną nuo kito, bet kartu ir suartina. Tenka pripažinti, kad tai viena gražiausių meilės vietų apskritai literatūros pasaulyje. Esama ir nemažai filosofinių minčių, kuriuos pasakotojas atskleidžia iš Gabrieliaus pozicijos: „Kodėl visi šie žodžiai man atrodo tokie banalūs ir šalti? Ar ne todėl, kad kalboj nėra tokio švelnaus žodžio, kuriuo tiktų pavadinti save?“ (p. 219)

„Mirusieji“ nejučiomis skaitytoją per Gabrielio žmoną grįžtama į praeitį, nusakoma ilgesingos meilės istorija, aišku, ji problematiška, tragiška, tačiau tas santykių, realybių sugretinimas supurto Gabrielio pasaulį, jis pasineria kone į šoką, transą, kuris verčia žaibiškai permąstyti savo paties poziciją žmonos gyvenime. Vėlgi Džoisas parodo jau naują sutuoktinių santykių „kaip draugai“ ryšį. Juk iki tol literatūroje moteris vis dar buvo kažkas TOKIO! Kartu „Mirusieji“ leidžia suvokti tiek Gabrieliui, tiek skaitytojui gyvenimo laikinumą, gyvenimo trumpumą: „Net sau pačiam jis nenorėjo pripažinti, kad jos veidas nebe toks gražus, tačiau žinojo, jog tai jau nebe veidas, dėl kurio Maiklas Fjuris nepabūgo mirties.“ (p. 227) Jaunystė yra gyvenimo viršūnė, pats zenitas, bet pagrindiniai veikėjai jau perkopė savo ekliptiką, jie jau eina vakarop ir tik dabar Gabrielis jau ima suvokti save kaip laikiną būtybę, kurį palaiko tik fundamentaliausios gyvenimo vertybės: meilė, artuma ir pats gyvenimas.

Jūsų Maištinga Siela

Mauk prezervatyvą ant galvos!

Sveiki visi,

Šiandien važiuoju namo su troleibusu. Košmaras tiems, kurie nekenčia miesto troleibusų ir autobusų, tačiau man juose patinka ir nė kiek nesibodėjau. Juk būtent viešajame transporte ir pamatai kokia yra tikroji kultūra. Dvilypė kultūra egzistuoja tarp paprastų žmonių: gali pasirinkti būti amžinai abejingas ir svajingai žiūrėti pro dulkėtą langą, maigyti telefoną arba prie ko nors intensyviai ir įkyriai kabinėtis, rėkti rusiškai kam nors į ausį. Kitokios pozicijos ir nėra. Aišku, paaugliai ir jaunimas apsvaigę nuo ausinukų, atsiriboję nuo šiuolaikiškos gadynės, negirdi net pavasarinių paukščių čiulbesio, šiuo atveju varnų karksėjimo, bet viešajame transporte ausinukai visai tinka ir patinka. Tada pats savaime užsihipnotizuoji ir užsikonservuoji, tampi sterilus nuo aplinkos. Aišku, tave gali „pakybinti“ kontrolierius ar šiaip keleivis, paprašyti pasitraukti ar valandų, bet koks pažadinimas iš „komos“ tave priverčia vėl sutelkti dėmesį į gyvenimą ir aplinką.

Šiandien viešajame transporte sudomino reklama. Įmontuotas ekranas įkyriai į snukį ploją virpančią įvairiaspalvę reklamą. Griūk negyvas. Jos niekur neišvengsi. Net pasislėpęs po ausinėmis. Tenka užsimerkti, tačiau šį kartą neužsimerkiau, o spoksojau bukai į ekraną ir gėriau informaciją apie prezervatyvus, kurių pasirodo esama šviesoforo spalvų. Prieš reklamą sėdėjo dvylikametės ir tyliai kikeno žiūrėdamos į ekraną. Atsidusau, aha, šis pasaulis nuostabus, bent jau tėvams nebereikia aiškinti, kas tie prezervatyvai, „pasigoglini“ ar šiaip pirmokų berniukų pasiklausi ir viską sužinai. Žmonės dalijasi ne tik informacija, bet ir paslaptimis, taip buvo per amžius. Kartais, kad apsisaugotum nuo atakuojančios aplinkos nepadeda net ausinukai, reikia ant galvos apsimauti prezervatyvą! Amen.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keleiviai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „Keleiviai“ („Passengers“) (2008 m.). Tinklapis obuolys šį filmą įvardija kaip siaubo trilerį, tačiau norėčiau labai su tuo nesutikti. Siaubo jame beveik nėra, o ir trileriu iš tolo nekvepia. Tai labiau mistinė romantinė drama, ir gerokai nustebinusi mane patį. Filmą buvau nusiteikęs žiūrėti be jokių iš ankstinių nusistatymų, tiesą sakant, net nežinojau apie ką jis. Galiausiai teko nenusivilti.

Filmas įdomus savo siužetinėmis vingrybėmis. Žiūri į jį ir jauti intrigą, ypač ją pajaus tie, kurie mėgsta įsijausti į filmus, pastebi detales ir šiaip mėgsta analizuoti ir ne tik ryti „popkornus“. Žiūrėdamas filmą jausi, kad su juo kažkas negerai, nuo pačių pradžių pajusi, kad kažkur yra pakastas šuo ir kažkas čia netikra. Tačiau, kai jau gauni tokią nuorodą, kaip aš dabar ją išplepėjau, filmas jau praras savo pusę efektingumo. Siužetas gan banalokas: mergina bando rengti psichologinius seansus žmonėms, išlikusiems gyviems po lėktuvo katastrofos. Tačiau viskas pagrindinei herojai slysta iš rankų. Ji įsimyli vieną iš lėktuve buvusių keleivių ir su juo įsivelia į romantišką romaniuką, pažeisdama savo profesijos dėsnius... Viskas būtų labai gražu, jeigu ne vienas labai didelis ir riebus BET, kurį sužinosite pažiūrėję šį filmą.

Turiu pagirti filmo vaidybą, šįkart neturiu jokių priekaištų. Ypač Anne Hathaway ( iš tokių filmų kaip „Kuprotas kalnas“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Princesės dienoraštis“, „Ieškokit Gudručio“, „Nuotakų karai“ ir t.t.), pastaroji matosi atidavė šiam vaidmeniui nemažai savęs, o ir režisierius pasistengė, jog žmonės pagautų ne tik romantiškus pagrindinių veikėjų jausmus, bet ir justu intrigą, kažkokią netikrumo paslaptį, kuri gaubia visą filmą. Nenatūraliai išnyrantys personažai, per daug maloniai bendraujantys, neaiški motyvacija tėra tik šio jausmo išraiška, padaryta tikslingai ir būtent taip kaip reikia.

Filmą rekomenduoju visiems romantikams, visiems mistinių filmų gerbėjams, gyvenimo prasmės besivaikantiems, įsimylėjėliams ir vienišiams, ypatingai nuolatos skubantiems ir mažai galvojantiem apie kitus, taip pat visiems, kuriems patiko „Kuždesių sala“. Geras filmas!

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: William S. Burroughs "Nuogas kąsnis"

Sveiki visi,

Šiandien Jums pristatau amerikiečių rašytojo William S. Brroughs romaną „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch) (tuo pačiu pavadinimu sukurtas ir kino filmas). Burroughs priklauso bitninkų kartai, iš kurios kilo ir Selendžeris su Keruaku. „Nuogas kąsnis“ iš tikrųjų labai sunki knyga, skaičiau ir, tiesiogine to žodžio prasme, springau! Tokio įmantraus ir chaotiško rašymo stiliaus reikėtų paieškoti, tai modernizmo viršūnė su labai intensyvia ir ryškia siurrealizmo atmaina. Romanas iš dalies kalba apie narkotikus ir homoseksualizmą. Knyga iš dalies pilna nešvankybių, bet tai dar nieko. Sunkiausia yra sujungti siurrealizmą į visumą. Gerai, kad knyga nėra labai didelė, viso labo tik 190 puslapių, tačiau nuo chaotiškumo net „apsinarkašinti“ galima.

Nėra siužeto! Knyga, kuri neturi aiškių siužetų, primena Gintaro Beresnevičiaus „Vagabungo nuotykius“, tačiau šįkart dar sunkiau sukaupti dėmesį ir išjausti tekstu perteikiamą patirtį. Knyga iš pirmo žvilgsnio labai brutali, grubaus prado, permirkusi begaliniu kūniškumu, narkotikais, svaigimu. Tačiau apsvaigimas, narkotinių medžiagų vartojimas ir yra dvasinė patirties būsena, kuri ir atspindi išdarkytą siužetą. Kartais tikrai apčiuopdavau siužetą ir juo mėgaudavausi, net tuo siurrealizmu, kuris vietomis atrodė tikrai sultingais su visais „bybiais ir dziunzėmis“, apie kuriuos rašė knygoje. Tačiau kartais būdavo sunku suprasti apie ką ir vardan ko, dėl labai paprastos priežasties, nes trūksta kultūrinių ir istorinių to meto (kai rašyta knyga 1959 m.) žinių.

Kad ir kokia brutali atrodytų knyga, ji yra pilna dvasinio skausmo. Žmogus yra vienišas tarp daiktų, kurie slegia jį tarsi presas. Žmogus nori dvasios, bet jis neieško jokio kontakto su Dievu, jis egzistuoja tik pats sau, bet kartu nori pabėgti nuo realybės, todėl tai daryti padeda narkotikai ir seksas. Vertėja Gabrielė Gailiūtė labai brutaliai nė nemirksėdama verčia į „gatvinių forsų“ kalbą. Tenka sutikti su recenzijų rašytoju Mindaugu Paleckiu, kad toks vertimas išnaikina dalį Brurroughs ironijos, tačiau reikėtų pagirti, kad tai drąsus pasirinkimas. Tekstas, švelniai tariant, pilnas nešvankybių, jo apstu kiekviename puslapyje, tačiau yra svarbu ne tai. Geras skaitytojas suvoks vardan ko visa tai. Sakau, knyga išties sudėtinga. Kartais tekstas žydi vadinamąja „bjaurasties estetika“, kurią taip mėgo Ričardas Gavelis, tačiau čia ją turime dar kitokesnę: „Mano šiknaskylė nuostabesnė už Luvrą! Aš perdžiu ambrozija ir šiku gryno aukso luitais! Mano pimpis ryto saulėje trykšta deimantais!“ (p.65)

Sunku ir nusakyti teksto polėkį, kadangi maišosi ne tik žanrai, bet ir literatūros rūšys. Staiga vidury teksto atsiranda dramos bruožai su visomis remarkomis. Teksto pasakojimas netolygus, laužiant modernizmą, jis trykšte trykšta iracionalumu, nelogiškumu, siurrealizmu. Mes įpratę skaityti vientisą istoriją, čia būtų didžiausia klaida, jeigu bandytumėt logiškai kažką aiškinti. Pamirškite. Aišku, kažikurie įvykiai susiriša, tačiau lieka daug „palaidos balos“, kuri turėtų sukelti nerealaus pasaulio pasitenkinimą, asociacijas. Įžvelgiau, kad visa ši destrukcija ir nihilizmas, kurie čia ypatingai forsuoja yra nukreipti prieš biurokratiją, prieš socialinius luomus, prieš nelygybę ir viską, kas išskiria žmogų kaip geresnį už kitus. Galbūt tai kartu ir idėjos prieš vartotojiškumą, juk knyga parašyta 20 amžiaus viduryje, kai vešėjo hipiai, buvo nusivilta civilizacijos vartotojiškumu, manifestas prieš pinigą ir materiją.

Iš vertimo sunku pasakyti ar pats autorius yra nusistatęs prieš homoseksualizmą ar ne. Daug apie jį rašoma šmaikščiai, brutaliai ir siaubingai groteskiškai. Kalbama apie gydymą, tačiau kartu jaučiama ir gynyba už žmogaus prigimtinę laisvę. Knygoje beveik neradau tikėjimo kažkuo geru, atvirkščiai, krikščioniškos vertybės visiškai sunaikintos ir pamintos po padu, netgi išjuoktos. Tokia stipri siurrealizmo dozė tiesiog pranoksta bet kokius lūkesčius, „sąmonės srauto“ pagalba skaitytojas beveik visiškai pasimeta tarp erdvių, realybių, herojų ir idėjų. Daugiasluoksniškumas ir simbolika, kurios irgi yra pakankamai daug, leidžia skaitytojui laisvai interpretuoti ir suvokti šį kūrinį. Tai tekstas iš serijos, kaip noriu taip ir rašau, ir man „dzin“, ką pagalvosite. Neveltui leidykla „Baltos lankos“, kurios pagarsėjo paskutiniu metu kaip rimtos literatūros leidėja, sugalvojo būtent tokių maištautojų – nepritapėlių knygų seriją „juoda avis“. Siūlau ir jums paskaityti „Nuogą kąsnį“, kuris, manau, „nuraus stogą“, ypač, jeigu nesate pratę prie rimtos modernistinės ir postmodernistinės literatūros.

Jūsų Maištinga Siela