Filmas: "Košmaras Guobų gatvėje"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai pamaniau, kad pristatysiu filmą, kuris tapo visų siaubo filmų šedevru „Košmaras Guobų gatvėje“ (A Nightmare on Elm Street) (2010 m.) Aišku, pirmasis šio filmo variantas pasirodė labai seniai dar 1984 metais ir tapo tikra kultine klasika. Tikriausiai visi esate jį matę arba bent jau apie jį girdėję, nes mano vaikystėje labai dažnai rodydavo jį per televiziją. Po to sekė ir daugiau dalių, tačiau pirmoji buvo nepranokstanti istorija apie Fredį Kriugerį, apdegusį žmogų, kuris ateina į sapnus atkeršyti savo skriaudėjų vaikams. Kažkodėl labai mažai akcentuojama, kad Kriugeris buvo pedofilas ir labiausiai ujo vargšelę Nencę ir savo mirties iš dalies sulaukė pelnytai.

Na, naujausioji filmo versija iš esmės yra pirmosios 1984 metų atnaujintas variantas. Nežinau, man nebuvo nė kiek baisu žiūrėt šį filmą, nė kiek nebaugino. Istorija ta pati, tiesa, taip ir nesupratau, kam perkurti seną gerą filmą ir nieko nepakeisti. Aišku, atsirado naujas garso takelis, kai kurie technologijos dalykai (kompiuteriai, ausinukai, filmo datos ir pan.) Filmas labiau dėl savo ryškesnio vaizdo ir kalbos pritaikytas šiandienos žiūrovui, tačiau iš esmės niekas nepakeista. Kvepia režisieriaus komercija arba net noru pranokti (prikelti?) klasiką.

Žiūrint šį filmo variantą, pagalvojau, kad šiuo metu yra kur kas baisesnių ir labiau intriguojančių siaubo filmų, ypatingai tie, kurie turi daug psichologinių motyvų. Tiesa, nustebino Fredžio Kriugerio kaukė, vietomis atrodė paprasta guminė amfibija, sakau, kaip naujesnei versija, galėjo pasirūpinti ypatingai apipavidalinti Fredį Kriugerį. Senesnis Kriugerio įvaizdis buvo tikroviškesnis ir tikrai baisesnis. Nepaisant daugumos trūkumų ir klaustukų, filmas vis vien išlieka įdomus dėl savo tematikos, savo sapnų ir gyvenimo pasaulio sugretinimo. Turi kažkiek įsisavinęs 1984 – ųjų filmo dvasios.

Siūlau ir Jums pažiūrėti ir savo akimi įvertinti, nes nuomonių apie šį filmą yra pačių įvairiausių. Kažkada žmonės pažiūrėję šį siaubą net bijodavo eiti miegoti, o dabar, kai pasaulyje tiek prigimdyta siaubų, net nežinau, ką ir besakyti, kaip begalima reaguoti į klasikos atgimimą.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "100 pėdų"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti amerikiečių siaubo filmą „100 pėdų“ (100 feet) (2008 m.) Kuo toliau, tuo skeptiškiau vertinu siaubo filmus, tačiau nesiliauju jų žiūrėti. Šis filmas iš tikrųjų sudomino savo gan padoriai išvystytu veiksmu ir šiek tiek originalesniu siužetu: mergina paleidžiama iš kalėjimo ir skiriamas ilgas laikas namų areštas, jai ant kojos užneriamas siųstuvas, kuris neleidžia išeiti iš namų, nes kitaip siųstuvas pradės siųsti signalus į policiją. Mergina kaltinama vyro nužudymu, taigi namuose jos jau laukia smurtaujanti velionio vėlė. Ant kojos esantis siųstuvas merginai taps ir prakeiksmu, ir galimybe gelbėtis. Tik kaip ji pasielgs?

Tenka pripažinti, kad šis siaubo filmas jau šiokia tokia atgaiva po daugelio šlamšto, kurių net nesinorėjo čia viešinti. Tai siaubo filmas, kuris jau turi kažko įdomesnio, kartais yra ir ko pakrūpčioti, žodžiu, atitinka visus siaubo filmui būdingus reikalavimus. Čia nėra nesveikų skerdynių, nėra milijardai kraujo upelių, gyviesiems nereikia ėsti žmogienos. Realybė ir mistika t.y. paranormalūs reiškiniai saikingai suderinti. Kartais teko stebėtis pagrindinės herojės narsumu gyvenant name su vaiduokliu ir išlikti prieš kitus gan stabilios psichinės būklės. Čia šiek tiek, mano galva, nemotyvuota. Nuostabiausia tai, kad dalis filmo net nekvepia siaubu, lyg vyksta intrigėlė tarp policininko ir kalinės, kaimyno, kuris atneša daržovių. Įdomu ir ją stebėti, analizuoti.

Na, tai nėra geriausias siaubo filmas, tačiau vis kažką turintis savy, todėl siūlau ir jums, ieškantiems kažko vidutinio siaubo filmo rojuje, pažiūrėti šį filmą. Tikiuosi, kad patiks ir nesigailėsite.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Vaidas: "Laisvė man - įsipareigojimai"

Sveiki visi,

Papildau savo primirštą rubriką „interviu‘. Šiandien svečiuojasi vienas mano pažįstamas – Vaidas, kuris mielai sutiko atsakyti į keletą gyvenimiškų klausimų. Aišku, gavęs pasiūlymą dėl interviu, šiek tiek sutriko, kaip ir visi, kurių paprašiau. Klausimas iš kitų – o ką aš galiu gero atsakyti? Kuo aš turėčiau būti įdomus? Atsakymas visiems – visi žmonės yra unikalūs, net ir patys pilkiausi žmonės savyje laiko nepaprastą pasaulį. Džiaugiuosi, jog Vaidas sutiko tuo pasidalyti.

Vaidai, gyveni Lietuvoje, įdomioje ir kontrastingoje šalyje. Nekyla noras emigruoti? Kokius minusus ir stipriąsias perspektyvas įžvelgi Lietuvoje? Kuria linkme reiktų (jeigu iš vis reiktų) judėti tautai?

Nesu iš tų, kurie išvykę į užsienį greitai pasiilgsta namų. Tikrai manau, kad galėčiau gyventi kitoje šalyje, nes neturiu patriotiškumo jausmo arba turiu jį labai silpną. Tikriausiai tėvai neišugdė. O gal jis buvo, bet jį susilpnino šių dienų situacija Lietuvoje? Neišvykstu, nes turiu mėgstamą ir pakankamai gerai apmokamą darbą. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris ir laiko čia. Brolis jau keletą metų gyvena Dž. Britanijoje kartu su žmona, neseniai tapau dėde. Jie visgi planuoja grįžti į Lietuvą, nes jiems trūksta paprasčiausių dalykų – juodos duonos, cepelinų ir pan. Man šių „lietuviškų gėrybių“ ir Lietuvoje nereikia, todėl kai buvau jų aplankyti, supratau, kad tikrai kitoje šalyje gyventi galėčiau. Lietuvoje jokių teigiamų perspektyvų nematau, viskas eina tik blogyn – žmonės pikti, suirzę, pavydūs, savanaudžiai, teisūs tik jie vieni, o kitokie ir kitaip gyvenantys – blogi. Tokios vertybės kaip nuoširdumas, atvirumas – seniai muziejuose ant lentynų. Nežinau, kaip reikėtų viską pakeisti, tikriausiai kaltas auklėjimas, arba tiksliau, jo nebuvimas. Baisu pagalvoti, kas laukia ateityje, kai dabar pusė Lietuvos vaikų auga be tėvų, nes jie uždarbiauja užsienyje. Vaikus auklėja televizija su filmais apie smurtą ir prievartą, vaikai neturi teigiamo pavyzdžio šeimose, todėl ir galvoja, kad tai, ką mato per televiziją yra gerai, ir kartoja per pertraukas mokyklose.

Manau, kiekvienas lietuvis, kad ir kiek jis draugų beturėtų, jaučiasi viduje daugiau ar mažiau vienišas, nesuprastas. Vienatvė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kaip tu „draugauji“ (kovoji? prisijaukini?) vienatvę? Koks tau priimtinas vienatvės ir žmogaus santykis?

Mano draugystė su vienatve man pačiam labai neaiškus dalykas – kartais atrodo, tai pastovi ir jau įprasta būsena, kartais atrodo, kad aš jos negaliu pakelti. Žinoma, ne visada ji buvo mano draugė. Buvo gyvenime laikotarpių, kada buvau su ja išsiskyręs ir galvojau, kad jau niekada nesusitiksiu. Tada kas vakarą išgirsdavau raktus namų duryse, ar grįždamas namo vėliau iš darbo išvysdavau šviesą lange. Tuo metu vienatvės neprireikdavo net trumpam laikui. Tikriausiai, ji nėra man būtina, o tik kai kuriais gyvenimo laikotarpiais priverstinė „sugyventinė“. Būna žmonių, kurie net gyvendami su kažkuo, jaučiasi vieniši. Gal dėl to aš ir ilgai ieškau, nes man reikia ypatingai artimo žmogaus, su kuriuo būtų daug bendro. Kai surandi tokią artimą sielą, nei dienos nesijauti vienišas.

Pakalbam ir apie mano mėgstamą literatūrą. Kokios knygos pakeitė tavo gyvenimą? Sukrėtė? Kokią vietą apskritai literatūra užima tavo gyvenime?

Knygos atsirado mano gyvenime kaip bebūtų keista, tik po vidurinės mokyklos. Skaitymas toks, kai skaitai tai kas tau įdomu ir aktualu suteikia malonumą, o ne toks, kai „reikia perskaityti“. Susiradau knygas, apie kurias buvau girdėjęs literatūros pamokose, bet kurių nebuvo laiko skaityti. Man atrodo kvaila brukti jas vaikui mokykloje, kuris paskubomis daro raštu namų darbus, nes kieme jau laukia draugai. Taip tik išugdomas neigiamas santykis su knygomis. Kad knyga sudomintų ir ją suprastum, reikia gyvenimiškos patirties. Galbūt dabartinė karta subręsta anksčiau, gal jiems jau įdomu, bet man reikėjo skaityti rimtąją literatūrą, kai mano gyvenime buvo tik mokykla ir namai, o galvoje buvo tik futbolo kamuolys J. Knygos, kurias skaičiau pamiršdamas pavalgyti ir su gailesčiu, kad neperskaitytų lapų vis mažėja buvo rusų klasikų kūriniai. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad rusai vadinami „nuoširdžia tauta“ ir tai jaučiasi jų kūryboje, o gal dėl to, kad ši literatūrą visame pasaulyje pripažinta, kaip turinti išliekamąją vertę. Pirmoji knyga – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ . Joje yra visko, kas man patinka knygose – žmogiškosios vertybės, mistika, ir žinoma, tikros pasiaukojančios meilės istorija. Kita knygą – F. Dostojevskio „Idiotas“. Man šis kūrinys – žmogiškųjų vertybių enciklopedija, pavyzdys, koks turėtų būti žmogus iš didžiosios raidės. Visa ironija tame, kad šis tobulas herojus visų šalia buvusių žmonių, besivadinusių draugais, yra sutrypiamas ir gyvenimą baigia psichiatrinėje ligoninėje. Tikriausiai čia autorius teisingai nuspėjo, kad ateityje pasaulis pasikeis taip, kad tokiam žmogui jame vietos neliks.

Iš lietuviškų knygų paliko įspūdį J.Ivanauskaitės „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ ir „Placebas“, taip pat labai artima pasirodė V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, tikriausiai todėl, kad tos „uždraustos“ meilės temą interpretavau savaip. Vaikystėje, žinoma, daug skaičiau Ž. Verno knygų, po to sekė E. M. Remarkas, Č. Dikensas. Vėliau nuo knygų atitolau, laiką užimdavo filmai ir naujos knygos, kurios dabar atsiranda mano „bibliotekoje“ tai tos, kurių pagrindu sukurti mano mėgstami filmai - W. Wharton „Paukštukas“, J. Boyne „Berniukas dryžuota pižama“, Ch. Isherwood „A single man“. Jose randu tai, kas netilpo į kino juostą, kas leidžia dar truputį pasimėgauti tuo, ką matei filme, panašiai kaip išlaižyti lėkštėje šokoladinio kremo likučius po suvalgyto torto J.

Žinau apie tavo aistrą kino filmams. Kuo ši meno šaka tave traukia? Kokio pobūdžio filmai tau patinka? Turi savo gyvenimo režisierių? (Laikas pareklamuoti ir savo „veiklą“.)

Kinas mano gyvenime? Ar gyvenimas mano kine ? J Jis tikrai užima daug laiko mano laisvalaikyje. Kaip ir visi žmonės, susipažinau su kinu dar vaikystėje, mama dažnai vesdavosi į kino teatrus. Pamenu laikus, kai Vilniuje būdavo apie 10 kino teatrų, buvo kino teatras skirtas tik filmams vaikams „Pionierius“ J. Pamenu skaniausią pieno kokteilį „Pergalėje“ (dabartiniame „Pramogų banke“). Augant, įgaunant gyvenimiškos patirties, mėgstami filmai keitėsi. Kine ėmiau ieškoti prasmės, atsakymų, tikrųjų vertybių. Neturiu laiko ir noro žiūrėti kino apie sugalvotą realybę, sukurtus spec. Efektus, tariamai egzistuojančius pasaulius, nes man dar daug klausimų ir šioje realybėje. Nežiūriu filmų apie ateivius, nusikaltėlių pasaulį, ir kt. Dalykus, kurių nėra mano gyvenime. Mane domina man aktualus kinas – žmonių santykiai, silpnybės, vertybės. Nesunku suprasti, kad mėgstamiausias žanras – drama. Kartais pažiūriu gerą komediją.

Prieš keletą metų susipažinau su vienu žmogumi, kuris laisvalaikiu subtitruoja filmus. Man ši veikla pasirodė labai įdomi ir aktuali, nes tie filmai, kuriuos žiūriu, dažniausiai nėra labai komerciniai, jų niekas neįgarsina lietuvių kalba. O taip pat pačiam sau smagu kai mėgstamą filmą „prakalbini“ lietuviškai, antra – pasitobulinu ir pats savo anglų kalbos žinias (nes mokiausi tik prancūzų). Šis hobis reikalauja laiko, nes reikia ir žodyne pasitikslinti, ir kartais sklandesnės minties paieškoti, ir glaudesnės. Kurį laiką išverstais subtitrais naudojausi tik pats, bet neseniai ėmiau jais dalintis internete. Facebooke įkūriau grupę „kinas be po(pco)rno“, kurioje pristatau savo subtitruotus filmus. Žinoma, verčiu tik man pačiam patikusius filmus, kitaip ši veikla nekeltų pasitenkinimo. Grupės pavadinimas visai neblogai nusako tuos filmus, kuriuos žiūriu ir mėgstu – filmus, kurie įtraukia, jaudina, verčia susimąstyti ir nėra laiko juos žiūrint kažką kramtyti J.

Kalbant apie režisierius, tikriausiai neturiu vieno mėgstamo, kurio visa kūryba žavėčiausi. Galiu tik paminėti Stephen Daldry, kurio paskutiniai trys ilgo metražo filmai visi man padarė didelį įspūdį ir buvo įvertinti žiūrovų ir kritikų – „Billy Elliot“, „The Hours“ (Valandos) ir „The Reader“ (Skaitovas).

Kokiais principais vadovaujiesi gyvenime? Ar jų apskritai reikia?

Šiuo klausimu tikriausiai, nieko naujo nepasakysiu, pagrindiniai principai – „nedaryk nieko blogo kitiems“ ir „elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“. Banalūs ir šimtus kartų girdėti žodžiai, bet, deja, ne visiems jie yra gyvenimo taisyklės. Daug teko gyvenime sutikti savanaudžių, grubių, bejausmių žmonių, kuriems svarbiausia, kad jiems būtų gerai, patogu ir jie to siekia nepaisydami ir nekreipdami dėmesio į tai, kaip jie elgiasi su aplinkiniais. Taip, sutinku, kad galbūt tai ir yra teisingiausias gyvenimo būdas šiuolaikinėje visuomenėje, nes kitaip neišgyvensi. Tada jie šaunuoliai. Tik labai tikiuosi tokių žmonių išvengti, deja, nemoku dar atskirti jų iš pirmo žvilgsnio ar žodžio ir kartais keliai susipina.

Dabar daug kalbama apie laisvę. Ar esi laisvas? Ką tau apskritai reiškia laisvę?

Laisvė man, kaip bebūtų keista ir paradoksalu – įsipareigojimai. Pabandysiu paaiškinti. Tai, kas varžo mano veiklą, elgesį, laisvalaikį, yra norėjimo nebuvimas, prasmingumo trūkumas, per mažas pasitenkinimas toje veikloje. Visa tai atsiranda tik tada, kai turiu artimą žmogų ir tai darau kartu su juo, kai atsiranda tęstinumas, perspektyva į ateitį, kažkoks prasmingas pagrindas, tada atsiranda laisvė - galiu daryti viską, viską galiu, noriu visur būti, viską pamatyti, visur dalyvauti. Tikrai nesu vienišius, toks, kurie moka gyventi patys sau, dėl savęs ir yra patenkinti tokiu gyvenimu ir laimingi. Matau gyvenimo prasmę tik poroje, šeimoje, dėl kito žmogaus. Tada ir esu laisvas.

Na, laikas ir pačiam banaliausiam klausimui. Tavo nuomonė apie „Maištingos Sielos“ blogą? Skaitai jį? Ar iš vis toks puslapis turi reikšmės savo būvimu interneto vandenyne, jei taip, tai kokią?

Turiu prisipažinti – užsuku retokai. Bet užsukęs paskaitinėju beveik viską J. Nežinau, kodėl taip įvyksta, gal todėl, kad laisvą laiką užima visokios kasdieninės smulkmenos – skype, facebookas, TV ir pan. Manau, blog‘ą reikėtų plačiau ir dažniau pareklamuoti, nes sekti įrašus dažnai nepakanka laiko. Žinoma, kad toks dienoraštis turi prasmę, dar didesnė jo prasmė išryškėja, kai apibrėžiame „prasmę interneto platybėse“, nes šioje erdvėje didžiąją dalį sudaro visai beprasmiai dalykai. Tokie dalykai, kurie skatina domėjimąsi menais, knygų skaitymu, ekologiška veikla, turi dominuoti ne tik virtualioje erdvėje, bet ir gyvenime.

Dėkui už atsakymus ;)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ruduo Niujorke"

Sveiki,

Šiandien dar trumpai pristatau seną filmą „Ruduo Niujorke“ (Autumn in New York) (2000 m.) Na, iš tikrųjų šį filmą rodo ne kartą ir pats esu matęs ištraukas per LNK, bet šį kart nusprendžiau pažiūrėti visą. Žinot, susidarė toks įspūdis, kad vienu metu buvo sukurta labai daug filmų su panašiu siužetu kaip šis, suserga mergina ir ji pabaigoje miršta. Panašūs filmai kaip antai „Saldus lapkritis“, „Namo istorija“ ir t.t. Ir vienu metu greitai ši tema išsisėmė, nes reikėjo kino rinką užversti naujais romantinės dramos siužetais. Aš tikiu, kad tuo metu t.y. prieš daugiau nei dešimt metų buvo norėta sugraudinti žmogų ir tokiu būdu įteikti, kad filmas yra geras, nes jis sukrečia savo jautrumu.

Žinot, kartais to jautrumo pasidaro per daug ir žmogus ima į atsikartojančius siužetus nebereaguoti, žodžiu, atbunka. Štai kodėl mums sunku iš dalies žiūrėti į senesnius filmus, nes jie mums atrodo nuobodūs, bet savo metu jie buvo geriausi. Turėkim omeny, kad ir mūsų filmai taps po dešimtmečio atgyventomis dienomis. Tokia ta kino industrija. Taigi... „Ruduo Niujorke“, na, ką galiu pasakyti? Gražus, jautrus kino filmas. Atskleista pati esmė – žmogiškieji jausmai, ryšys tarp skirtingų amžių, kuri realizuoja ne stereotipinę, „ne klasikinę“ meilės sampratą. Šiaip filmas gan lengvas, „popsinis“, nors esama stiprių estetinių peizažų: geltoni lapai Niujorke, upė, tiltas, artėjančių Kalėdų dvelksmas, pirmasis sniegas... ir gamtos apsuptyje, civilizacijos branduoly – Niujorke rutuliojasi užgimusi meilė.

Filmas graudus, gražus, užpildytas, palikta vietos pamąstymams, ne viskas pasakyta lūpomis. Širdies yda ir augliais serganti 22 metų mergina įsimylį 48 metų vyrą, savo mirusios motinos kavalierių. Na, ir žodžiu, pusė filmo skirta kanonų laužymams ir bylinėjimams. Po to susitaikymams, o kai įvyksta jau susitaikymai, tada atsitinka skaudžiausi dalykai. Žodžiu, stereotipas, bet gal jums to ir reikia. Pagrindinius vaidmenis atlieka amžinas Holivudo princas Richard Gere ir mistiškoji Winona Ryder. Savo darbą atliko gerai, be priekaištų, bet filmas į mano topus dėl savo eilinės stagnacijos, stereotipinių dėsnių. Nors kas žino, gal ir būtų, jeigu jis būtų pasipainiojęs tarkim prieš 7 metus. Šiaip rekomenduoju visiems romantikams ir mėgstantiems filmo pabaigoje paverkti. Sentimentalu ir su amžinosiom vertybėm.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų maištinga Siela

Filmas: "Absoliutus blogis: Pomirtinis gyvenimo"

Sveiki,

Kitas filmas, kurį neseniai teko pamatyti „Absoliutus blogis: pomirtinis gyvenimas“ (Resident Evil: Afterlife), (2010 m.) Tai ketvirtoji, pati šviežiausioji „Absoliutaus blogio“ dalis (serija?). Matome, kad Milla Jovovich sensta ir gal net savotiškai gražėja. O šiaip jau beveik dešimt metų nuo pirmosios dalies, ką galiu pasakyti? Daug kas koneveikia, kad kuo toliau, tuo blogesnės dalys, nenorėčiau su tuo sutikti. Nors nesu matęs visų dalių tik pirmąją, antrąją iki pusės, nes užmigau ir dabar ketvirtoji dalis. Nėra jau taip blogai, iš dalies buvo smagu žiūrėti į sugrįžusius iš pirmosios dalies šunis, į zombių jūrą, kuri nori įsiveržti į tvora aptvertą pastatą...

Nors iš kitos pusės – nieko naujo, istorija ta pati, tik perpilta iš tuščio į kiaurą, tai iš dalies gerai, nes gali žiūrėti ketvirtą dalį, nematydamas kitų ir žinoti kas vyko visose dalyse. Toks filmas yra kuriamas „užkalinėti“ pinigą, komercijos tikslai ir, aišku, pramogai, o ne meniniais tikslais. Per dešimt metų atsirado daugiau specialiųjų efektų, aišku, kokybiškesnių. Milla Jovovich kaip visada savo darbą daro puikiai, pati yra sakiusi, kad mėgsta aštraus siužeto filmus, mėgsta vaidinti kietas merginas, nors iškart priduria, kad gyvenime yra visiškai kitokia nei filmo personažai. „Užpakalių spardytoja“ ir šįkart pasidarbuoja neblogai.

Filmas kuria šiokią tokią siaubo trilerio įtampą, bandoma vėl aiškinti „Umbrelos“ moksliniu stiliumi, kad istorija nepasirodytų nuo lempos nukabinta, tuo pačiu pratęsiant pirmosios dalies istoriją. Vietomis panašėjo į „Matricą“, ypač, kai pabaigoje „tvarkė“ tą vyruką juodais akiniais. Ar bereikia ką daugiau pasakoti? Na, nėra jau taip blogai su „Absoliučiu blogiu“, maniau, kad užmigsiu, bet matot, kad ne. Netgi visai patiko, įsijaučiau. Siūlau ir jums pažiūrėti, ypač siaubo ir įtemptų trilerių mėgėjams, nors ir jie dabar tampa išrankesni, gali ir nepatikti, tai tebūnie jūsų pasirinkimas, o man visai patiko, aišku, dėl Millos atlikimo, ji man nepaprastai žavi.

Na, ir iš filmo pabaigos buvo galima spręsti, kad laukite kitos serijos. O kiek dar Milla valios filmuotis šiame (seriale?) filme neaišku. Girdėjau, kad jau šiemet „Pjūklo“ dalis paskutinė, o gaila, nepritempė iki 10 – osios serijos. Laikui bėgant gali atsibosti tas pats per tą patį, nors...

Įvertinimas: 8/10

Jūsų maištinga Siela

Filmas: "Tarp sienų"

Sveiki visi,

Visiems gero europietiško filmo gerbėjam turiu žinią. Pristatau jums prancūzų filmą „Tarp sienų“ (Entre les murs) (2008 m.) Filmas iš tiesų nustebino savo gyvumu ir aktualumu. Rekomenduoju visiems pažiūrėti, kas nors kiek žavisi šiuolaikine pedagogo profesija. Po filmo galite ir persigalvoti. Na, iš tiesų šis filmas tarsi nebloga tąsa iš ciklo „mokyklos gyvenimai“, jeigu prisimenate estų filmą „Klasė“, tai šis ne ką mažiau įdomesnis. tik daugiau rasite ryšių tarp mokinio ir mokytojo.

Tai pasakojimas apie mokinių ir mokytojų santykius, kada mokytojas mokykloje nebeturi jokios teisės kelti balso, nori išlikti tolerantiškas, demokratiškas ir pakantus, o paaugliai žiauriai tyčiojasi tiek iš bendraamžių, tiek iš pedagogų. Kiekviena diena mokytojams yra ištvermės diena, tarsi ėjimas į karą ir nenuostabu, kai klasėje susirenka „sunkūs“ paaugliai, kurie turi savų bėdų, interesų ir stengiasi provokuoti konfliktus. Tai puikus filmas parodantis, kaip mokytojui sunku išlaviruoti sudėtinguose santykiuosi, kaip lengva pratrūkti, išeiti iš darbo ir kaip sunku nepasiduoti. Įžūlūs paaugliai, tiesiog, akiplėšiškai elgiasi pamokų metų, viskas vaizduojama labai gyvai. Režisierius pasistengė filmą sukurti taip, lyg atrodytų, jog klasę stebi vaizdo kameros, o ne vyksta kino filmavimas.

Aišku, šis filmas nagrinėja mokyklos tvarką, vidaus politiką, todėl labai puikus būdas žvilgtelti į užsienių mokyklos situaciją, pamatyti, kaip vedamos pamokos ir kaip stengiamasi sudominti paauglius, kurie iš pirmo žvilgsnio su mokslais nebeturi jokių interesų. Taip išsilepinama karta, kuri kratosi visko, o dar mes dejuojame, kad mūsų mokyklos košmariškos, ten dar baisiau, nes pedagogas taip pat gali gauti per galvą. Bet filmas nesiekia parodyti vien tik mokyklos ir mokinių ydas, atvirkščiai, filmas susitelkia ties dialogu – mokytoju ir mokiniais. Psichologinė įtampa filme kuria staigaus protrūkio atmosferą, įdomu nagrinėti abipusių „šalių“ interesus ir kartais beviltišką mokytojo norą susikalbėti su vaikais.

Rekomenduoju visiems, kurie mokykloje jaučiatės nuskriausti, rekomenduoju jauniems pedagogams, rekomenduoju tėvams, kurie leidžia savo vaikus į mokyklas, rekomenduoju besidomintiems užsienių mokyklomis ir šiaip Prancūzija. Žodžiu, visiems, kurie nors kiek turi šia tema interesų, manau, tai geras didaktinio turinio filmas, pasakantis daugiau negu daug.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Apmąstant dieną

Sveiki,

Šiandien turėjau poetišką dieną, nes kur tik pasisukdavau, rodos, poezija virpa už kiekvieno daikto. Visų Šventųjų dieną lėkiau į Antakalnio kapines, pakelėje nusipirkau kažkelioliktą pirštinių porą. Aišku, ėmiau pačias pigiausias, neverta į pirštines investuoti, jas vis tiek pamesiu, tokia jau ta karma, kad ir kaip stengčiausi, pirštinės mane palieka, o ne aš jas. Užlėkiau į Švento Petro ir Povilo bažnyčią, tą pačia, po kurio slenksčiu pasilaidojęs bazilikos kūrėjas. Stebeilijausi į cementą ir bandžiau užčiuopti mirusio žmogaus kapą, bet vangiai tai pavyko. Dėkoju žmogui tam, kuris paliko praviras bazilikos duris, sėdėjau ir meditavau, o pro duris leidosi saulė, gintaro šviesa kaip trynys tryško ant altoriaus ir raudonmedžio suolų. Nu, gražu, ką čia ir bepridursi.

Pakeliui į kapines sutikau moterėlę, kuri visa dėl ligos drebėjo, jos rankose drebėjo „Maximos“ maišelis. Vienišas ir šaltas. Tolėliau ant suolelio jauna porelė dalinosi karštu kebabu ir šis lapkritis, ir šis pilkas metas bei cementas tapo neregėtai gražus ir romantiškas. Na tikrai, mes atrofuojamės ir bandome niūrumą prisijaukinti, įžvelgti jame grožį ir kai kada tai nuoširdžiai pavyksta!

Antakalnio kapinės pasitiko visu gražume. Lietuvos televizijos autobusas laužė medžių šakas, nes kažkas sumanė rengti transliaciją. Kažkaip surado vietą, tarp paminklų, nors tikslas geras ir gražus – neprikiši! Taigi teko aplenkti LRT autobusus ir lipti į kalną. Žinot, pasijutau kaip gotas, švaisčiausiai sutemose tarp paminklų ir prietemoje, jau žvakėms ryškėjant skaičiau mirusiųjų pavardes. Na, kas gali būti gražiau už tokią dieną? Ir žinoma kapinės nebūtų kapinės, jei jose nesutiktum savo pažįstamų, kurių nematai ištisus metus arba neturi progos susitikti, taigi kapinės suveda su jais ir gyvieji kalbasi apie gyvenimą šalia mirusiųjų. Na, apie ką galima daugiau kapinėse kalbėtis, jeigu ne apie gyvenimą? Mirusieji pavydi gyviesiems, o gyvieji pavydi net patys sau, tik patys dar to nežino.

Dėkui „renginio organizatoriams“, kurie prie kapinių jau antrus metus iš eilės pastato tualeto būdeles. Gyviesiems. Ne mirusiems. Poetiška, tačiau mirusieji negali nustelbti minčių ir apie kasdieniškas gyvųjų reikaliukus. Na, nereikia sakyti, kad žvakių gražumas naktį yra neapsakomas. Gražu ir romantišką. Grįžtant namo buvo jau šaltą, šventinę dieną troleibusai kažkur amžinai vėluoja, stotelėje gūžiasi žmonės, iš burnų veržiasi buliaus garai ir pirmosios žvaigždės – pusę septynių! Vieną ir aš pamačiau, mirtinai šaltą ir įstrigusią tarp troleibusų laidų. Per Antakalnio kapines jau kilo vakarinei lėktuvų reisai ir gyvenimas tęsiasi. Bet gerai, kad metuose yra diena, kada nors 5 minutes galima skirti išėjusiems. Bet ir tą pačią bando užgožti iš Vakarų atėjęs Helovynas (Hel – vynas? – Pragaro vynas?).

Dar šįryt išgirdau kažką beldžiant į duris. Nuskubėjau, o už durų vaikiukas persirengęs baisia kaukia, sako kaip per filmus: „pokštas arba saldainis“. Sakau: „pabučiuok tu duris“. Na, ne iš piktos valios, tiesiog ši diena kažkada buvo šventa, mirusiųjų diena, kada turėtume kažkaip prasmingai susikaupti. Taigi. Lieku senamadis, ištikimas tradicijai. Kaput.

Jūsų Maištinga Siela