Kiekvienas esame sau, bet norime visko

Sveiki visi,

Vėl pagalvojau, kad gyvenimas yra nuostabus, kai atsikratai savo rūpesčiais ir palieki išsigryninęs. Pusę dienos su Sigitu Parulskiu praleidau lovoje. Bandau vis prisijukinti, skaitosi iš lėto, perprasti ir priverstinai stengiuosi jį pamėgti. Patikėkit, Parulskis nėra pats geriausias meilužis lovoje. Nuo knygos kažkaip nukrypo žvilgsnis pro langą ir nebemačiau nė vieno medžio, kuris būtų su lapais. Kur čia bus, jei prekybcentriai jau uždarbiauja kišdami Kalėdines dovaneles. Kas mane pažįsta, tas žino, kad velniškai nekenčiu Kalėdų.

Ir visgi prieinu prie išvados, kad esam kiekvienas sau. Ir kiti yra tik mums, kitaip sakant, kiekvienas ramstomės vienas kitą. O labiausiai mes patys esame sau. Tai kas buvo vakar, užvakar, pernai per Kalėdas, kas buvo lovoje su Parulskiu yra mūsų asmenybė. Atimk atmintį ir tavęs nebeliks, nebeliks tavo svajonių, troškimų, artimųjų, tavo mėgstamų knygų, filmų. Atimk atmintį ir pradings viskas, kas esi tu. Todėl darau išvadą, kad tai, kas yra šalia, visada kybo ant plaukelio, tik mes nejaučiame jokios įtampos. Aišku, atsiranda paranojikų, kurie žūt būt stengiasi visko vengti ir bijoti, nes turi praradimo baimę. Bijai prarasti – nieko neįsigyk. Tai verčiau nusišauti nei nieko neturėti. Kad ir kaip bebūtų, kalbu ne tik apie materialius dalykus. Atmintis yra toks galingas padaras, kad jei jo neturėtume būtume kaip gyvatės.

Kodėl gyvatės? Ją gali namuose auginti kad ir 12 metų, tačiau ji tau gali įgelti. Nes gyvatė, anot mokslininkų, neturi jausmų, neturi prisirišimo instinkto kaip šuo. Gyvatė yra pati sau. Gal todėl rytuose ir laikoma išminties simboliu, nes tik protinga būtybė geba laikytis tik už savęs, kaip visas aplinkinis pasaulis urmu bando remtis vienas už kito. Kad ir kaip ten bebūtų, gyvate nenoriu būti, nenoriu kaip Miunchauzenas įklimpęs į duobę, pats save iš pakarpos išsitraukti. Ne, nereikia. Tebūnie ir tas prisirišimas, tebūnie ta atmintis. Tačiau reikia tiek nedaug, kad prarastum save. Juk tai kone baisiausia, kas gali atsitikti su tavimi. Tai gali nutikti begulint su Parulskiu lovoje, belaukiant nelaukiamų Kalėdų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Jūsų Maištinga Siela

Dar keletas eilėraščių (2)

Meilės peizažas

Aš tau popierėlį nuo kramtomosios gumos

Daviau kai tau buvo šešeri

Tu jį įdėjai į mamos knygą

O jis vis dar kvepia

Kaip prieš dvidešimt metų

Kai tą dieną

Sode sūpuodami vienas kitą

Pūtėme kramtoškių burbulus

Negalvodami

Kas bus rytoj −

Popierėlis nuo gumos

Bilietas be persėdimo

Visam gyvenimui

Procesas

Prarasto laiko beieškant

Žaidžiu stiklo karoliukais

Stiklo šalyje bandau įžiūrėti

Jaunojo Verterio kančias

Per metamorfozės vienuolika minučių

Marti stebi jaučio aukojimą

Vėtrų kalne kvėpuodama į marmurą

Su peteliške ant lūpų

Žalčio žvilgsniu murma į sieną

O sename dvare Mėlynbarzdžio vaikai

Tarią vardą tamsoje Faustas

Nors Dėdės Tomo trobelėje

Meistras ir Margarita neturėjo geros motinos

Tačiau šimtas metų vienatvės

Dievų miškuose ar Paryžiaus katedroj

Nepakeliama būties lengvybė ta pati

Tėvas Gurjo priešaušrio vieškeliuose

Sodybų tuštėjimo metu skaito Lietuvos metraštį

Ieškodamas Da Vinčio kodo

O tuo tarpu lietuviai prie Laptevų jūros

Kaitindami Ameriką pirtyje laukia Mobio Diko

Prie didelio kelio miškais ateina ruduo

Vizijų šermenys pragiedruliauja blogio gėlėmis

Ir tik altorių šešėly robotas su peteliške

Šuns širdį placebo būdu anarchistiškai išpažįsta

Apdainuoja Rolando giesme

Petras Kurmelis baigia žymėti traukinius

Ir ilgą kaip šimtmečiai dieną

Raganius buria obuolio sėklom raudoną ir juodą

Ir spindi ledynmečio žvaigždės

Šėtoniškos eilės liejas fontanais

Ir džiūsta drobulė balta

Ant amžinai žaliuojančio klevo

Tiesa

Bitės geluonimi

Tuksenk Morzės alfabetu

Ilgiausią erezijos odę

Į sūrius akies obuolius

Apie gyvenimo tiesas

Kurių nepasidalinome

Arba pasidalinome per daug

Kobros dantimis

Gremžk nuo mano nugaros tinką

Atimk kas nebeatimama

Grąžink kas negrąžinama

Ir būsim atsiskaitę

Sėklos

Vaikystėje rinkau obuolio sėklas

Obuolių mažai valgiau

Tačiau rinkau iš senelio nuograužų

Kruopščiai apipjaustytų peiliuku

Bėriau jas į degtukų dėžutes

Vėliau į stiklainius

Į stalčius

Į maišus

Į aruodus

Į priekabas

Į aikštes

Į miestus

Į Lietuvą

Į pasaulį

Tačiau nė viena sėkla

Iki šiol nesudygo

Užaugau pats

Prieš gimstant

Rausvais lūpų teptukais

Suskaičiuok kiek pas mane kaukių

Ir surask tikrą mane

Už nesudužusio porceliano

Neįveikiama mano paties galimybė

Niekieno nepažinta

Nepaliesta mano paties rankų

Atpažink mano nuotaiką

Ir tikriausią iš jų išsirink

Lūpų teptukais apibrėžk mano ribas

Naują formą suliek mano esybei

Ir suteik vardą

Pagimdyk mane

Mama

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (1 dalis)

Sveiki visi,

Vakar netyčia pasirašė šis tekstas. Ir pagalvojau, kad galbūt iš to kas nors gali vėliau ir išeiti, todėl nusprendžiau po gabalėlį publikuoti „Maištingos sielos“ bloge. Tekstas lengvai skaitomas – internetinis reikalavimas. Jame nėra pasakotojo, viskas vyksta dialogo principu. Pirmoje dalyje susitinka Monika ir Andrius, kurie pradeda aiškintis savo santykius. Kol kas viskas atrodo kasdieniška, elementaru, bet nei Monika, nei Andrius nežino, kad jų jau tyko Virsmas.

- Ko čia mane pasikvietei?

- Norėjau tave pamatyti. Sėskim prie stalo, pasikalbėkim.

- Monika, atrodai juokingai.

- Žinau, aš visada juokinga, kai stengiuosi būti rimta.

- O man tu visada atrodei juokinga.

- Nes vyrams visos moterys atrodo juokingos, nes manote, kad mes – naivios.

- Ko tu iš manęs nori?

- O ko gali norėti moteris iš vyro?

- ???

- Kaip laikosi tavo mama?

- Gerai. Jau atsigauna po operacijos.

- Vaikščios?

- Neaišku.

- O gaila, buvo tokia gera moteris... Ji vienintelė norėjo vaiko.

- Tai dėl vaiko čia mane pasikvietei?

- Aš noriu naujo vaiko.

- Tai tipo, man dabar tau jį „užtaisyti“? Nebūk durna, Mon!

- Aš noriu vaiko!

- Netrankyk stalo. Kam tau tas vaikas? Ir dar nuo manęs? Ar neužteko aborto?

- Tu nenorėjai vaiko! Gyvenom gražiai, kodėl išlėkei paskui tą stervą?

- Nepradėk...

- Jei ne tu, nebūčiau jo atsikračiusi.

- Tai aš dabar kaltas lieku?! Nereik man tos tavo arbatos, einu...

- Palauk. Na, pakalbam dar truputį, prašau. Kodėl tu niekada nenori kalbėti apie tai? Kodėl mane palikai?

- Nes motin susirgo, pati žinai.

- Todėl ir nebegrįžai? Ar tau ta labiau tiko?

- Nei tiko, nei ką...

- Tai kodėl?

- Juk sakiau, mama sirgo, reikėjo ją prižiūrėti. Ir dabar reikia...

- Tai grįši dar čia?

- Nežinau...

- Ir vėl krapštai panages. Visada taip darai, kai nenori kalbėti.

- Ko tu nori iš manęs? Likai viena, susirask kokį pridurką, atsitempk jį čia gyventi, pasidaryk vaiką ir gyvenk sau į sveikatą.

- Andriau, tu manęs nebemyli.

- Nebemyliu.

- ...

-...

- Man reikia nuo tavęs vaiko.

- Kad po to man nuo galvos liptum? Ačiū, nereikia. Pridek ir man cigaretę. Kokius berūkai?

- Tuos pačius. „L&M“, tamsiai mėlynus.

- Blet, jie niekad man nepatiko, bet duok vieną... Aha, dėkui.

- O man niekada nepatiko tavo cigaretės. Ko tu juokiesi?

- Todėl ir sumetėm skudurus, kad cigaretes galėjom savas rūkyt.

- Būčiau metusi, dėl vaikelio...

- ...

- O kaip tau su darbu? Tebepjauni grybą?

- Nebeturiu jokio darbo. Praspyrė. Toks ir būčiau buvęs tėvas. Gerai, kad to vaiko ir neliko.

- Aš būčiau jį auginusi sau.

- Tai ko bėgai pas daktarus? Reikėjo augintis.

- Būtų tikriausiai buvęs tavo kopija. Dar vienas Andrius šeimoje... Ko tu juokies?

- Dar vienas nevykėlis kaip aš.

- Tikrai taip blogai?

- Na, jo... Nė cento kišenėj. Bizniukus kartais nešvarius prakalinėju, žinai, retkarčiais būna.

- Vis tą patį verslą sukat?

- Jo. Surenkam kales, prigąsdinam, kad šūdą iš jų padarysim, o tos ir bijo. Vežam pas vokiečius.

- O varge...

- Toks tas gyvenimas, Mon. Pasikart, o ne gyvent. O jei jau gimei, tai ir kentėk į sveikatą. Pjauk kitus arba pats būsi papjautas.

- Bet ir mane išvežt norėjot.

- ...

- Ar ne taip?

- Buvai seksova boba, būtume brangiai prasisukę. Bet turėjai bašliaus ir pati patikai. Kažkaip galai buvo tavęs, neįsukau tavęs į šią nesąmonę...

- Visada tai žinojau.

- Ką žinojai?

- Kad iš gailesčio su manim tampaisi. Ir dėl pinigų.

- Nebūk durna. Juk žinai, kad patikai.

- Patikau, bet nemylėjai. Velniop tave ir tuos vyrus. Nieko iš jūsų... Paduok peleninę.

- Kad pačios ir kaltos. Džiaukis, kad tąkart tave ištraukiau, būtum kokiem turkam savo „putką“ pastačius. O dabar turėjai mane, pinigų. Buvai patenkinta.

- Tu nesveikas. Kas tau pasidarė? Kur gėlės? Kur tavo saldus liežuvis? Viskas prapuolė.

- Ai, ai, ai... mažiau serialų veizėk. Vyrai kitokie!

- Būna ir normalių.

- Pederastų.

- Ai, Andriau, nenusišnekėk. Tai duosi ko prašiau?

- Spermos? Pasvajok. Tau galvoj negerai.

- ...

- Nu tik nepradėk žliumbti. Ei... Žinai, ką mes darom su mergomis, kai jas auklėjam? Kai tik pradeda žliumbti, į snukį, kad sau žinotųsi.

- Andriau! Aš tau ne-ne šliundra!

- Tai ko baubi čia atsisėdus? Pažiūrėk kaip atrodai? Kaip kūtvėla! Pasidažytum, susišukuotum, išeitum į miestą. Nustotum čia žliumbti per dienas ir naktis.

- Iš kur tu žinai, kad aš verkiu?

- Monika, aš viską žinau.

- Žinai ir tai, kad...

- Žinau ir tai.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Indrė Valantinaitė "Žuvim ir lelijom"

Sveiki visi,

Jau kuris laikas galvoje vis sukosi internete perskaityti Indrės Valantinaitės eilėraščiai, bet, deja, poezijos knygelės, kuri buvo išleista 2006 metais taip niekur ir negavau. Ir visai neseniai, senų. „dėvėtų“ knygų parduotuvėje aptikau šią knygutę. Ir pasiėmiau. Ir nesigailiu. Velniop tą recenziją, kuri dar sėkmingai tupi rašyk.lt, kuri išpeikia Indrės Valantinaitės poezijos rinktinę „Žuvim ir lelijom“. Tebūnie tai papeikimas kaip nesupratimas poezijos, o mane šios eilės pavergė!

„Žuvim ir lelijom“ – neįprastas ir originalus pavadinimas, vienas iš eilėraščių fragmentų. Tikriausiai tai yra tinkamiausias kvapas nusakyti visų eilėraščių bionergetikai. Žuvim ir lelijom. Vandens stichija dominuoja eilėse. Tikriausiai neatsitiktinai, nes Valantinaitė savo moteriškas eiles sieja su vandeniu kaip gyvybės pradu, bet kartu vanduo reiškia ir liūdesį: „Kada nors aš pagimdysiu./ Kada nors aš įmesiu žuvelę į ryklių akvariumą“ (p.16)

Įspūdinga knygelės pradžia. Ištrauka iš „Alisa ir stebuklų šalyje“ apie kvaišas, kurios čia (į stebuklų šaly) ateina. Tai tarsi įvadas, toks gan makabriškas; skaitytojas tarsi įvedamas į poezijos pasaulį ir jam suteikiamas kvailio statusas, suprask va taip. Šmaikštu ir įdomu! Eilėraščiai „kabina“ nuo pat pradžių. Jie, kaip sakiau, yra labai moteriški, aišku, juose jaučiama, kad poetė yra jauna ir kitoniška nei ankstesniosios poetinės kartos atstovai. Nemažai eilėraščių yra, rodos, paimti iš gyvenimo, atrodo fragmentuoti, priartėję prie prozos, tačiau poetiški.

Valantinaitė nemažai dėmesio skiria kūnui, ir apskritai griebiasi už visko, kas apčiuopiama. Svarbiausia yra daiktas, nes tik per daiktus yra nusakomos lyrinio subjekto jausenos ir išgyvenimai. Apčiuopiama ir jaunatviška ironija, tam tikra gyvenimo filosofija, įdomus požiūris į dabartį ir gyvenimą. Lyrinis subjektas turi tamprų ryšį su vyriškuoju pradu, su juo beveik nekonfliktuoja. Keliuose fragmentuose moteris (lyrinis subjektas) susiduria su sūnumis ir gimdymu, noru gimdyti vyriškąjį pradą, o tai rodo taikingą sutaikymą su vyriško ir moteriško prado gyvenimu. Kai kuriose eilėraščiuose kaip ant tai „Bėglė“ ir „Laukimas“ išduoda vienatvės ir artumo problematiką, jis yra netolygus, banguojantis, priklausantis nuo nuotaikų.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad „Žuvimi ir lelijom“ yra ta lyrika, kuri bando įsitverti į save pačią, nepamirštant artimųjų (esamo – būsimo vyro, vaikų, šeimos, draugų). Tai jaunatviškas, novatoriškas gyvenimo būdas, kurį žmogus gali pasirinkti kaip geriausia, nedominuoja neišvengiamybė ir kraštutinumai, kuriuos taip mėgo neoromantikai. Pasikeitęs pasaulis ir žmonių karta leidžia iš esmės būti čia ir dabar t.y. gyvenimo akimirkose ir tuose žmonėse, kurie supa tave patį. Indrė Valantinaitė būtent ir absorbuoja tokią lyriką.

P.S. Indrės Valantinaitės „Žuvim ir lelijom“ knyga yra literatūrinis debiutas. Ši knyga laimėjo 2006 metais Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos skelbto konkurso „Pirmoji poezijos knyga“.

Venecija. 2002

Venecija. Kavinė. Šalia žuvų turgus.

Tamsiaplaukės padavėjos įrudusi bamba
šypsosi man į akis.

"Ko norėsite?"

Auskariukas − žuvis.
Suprask, gimusi kovą.

Pagalvoju, kaip ji kvepia −
silke ir lelijom.

Kai lyja

Kai lyja,
Įmerki mane į kiaurus batus,
Kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau

Kantriai lauki, kol subręsiu
iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę
iš jaunos į senesnę
iš senesnės į seną
iš senos į mirusią

Žinau, kad iš aukštai mane stebi
Visa žinantis vyras,
Tad išleidžiu musę pro langą −
Iš šilto kambario į šlapią pasaulį

Ir vėl grįžtu į tavo lovą,
Kad mane pervystytum

Nesiliauja lyti

APIE TĖVUS

Kai jie susitiko pirmąsyk

Ji pasakė:
"Tu sugėrei mane
kaip palietą rašalo dėmę
savo naujo švarko alkūne"

Ji pasakė:
"Tu įsisėdai į mane
kaip į gumą,
paliktą ant kėdės"

Ji pasakė:
"Tu pažymėjai mane
kaip autobuso bilietą
iki amžių galo tik sau"

Jis tylėjo,
gavęs nuolatinį.
Tylėdavo visada.

***

Iki manęs jie miegojo
Po viena antklode

Po manęs
Mama labai išstorėjo

Tik itin plonos moterys
Mano tėvui patiko

Tad jis pasakė:
"Šiandieną švarką nunešiau valyklon"
Pasakė ir išėjo.

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai 2010!

Sveiki visi,

Kaip ir kiekvienais metais vyksta didžiulis lietuviškų knygų įvykis t.y. „Metų knygos rinkimai“. Iš daugybės atrinktų knygų šiemet į kiekvieną pogrupę (suaugusių, paauglių ir vaikų) pateko po penkis laureatus, iš kurių bus renkamas „Metų knygos“ tituluotas nugalėtojas. Primenu, jog pernai 2009 m. suaugusiųjų kategorijoje metų knyga tapo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (Daiktų miškas), paauglių kategorijoje – Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“, o vaikų – Kęstučio Kasparavičiaus „Kiškis Morkus Didysis“.

Na, apžvelgiant praėjusių metų suaugusių pogrupę, kas labiausiai mane ir domina, buvo neįtikėtinai didelė konkurencija. Lietuvių literatūra seniai vienoje vietoje neturėjo tokios stiprios literatūros per vienerius metus. Bet lėmė, kad Sabaliauskaitė nuskynė laurus, šiemet suaugusiųjų pogrupėje, net gėda prisipažinti, tačiau dėl laiko stokos neperskaičiau nė vienos knygos. Bet kažkodėl įtariu, kad Jolitos Skablauskaitės romanas „Sado sindromas“ gali būti laimėtoju, kadangi girdėjau visai gerų atsiliepimų apie šią knygą. Ir šiaip Jolita Skablauskaitė yra viena išskirtinių lietuvių literatūros kūrėjų tiek savo pasauliu, tiek savo mąstymu ir gyvenimo būdu. Kaip gyveni, taip ir rašai. „Sado sindromas“ vienoje recenzijoje, kuri buvo itin subjektyvi, buvo sakoma, kad net geriau už Ivanauskaitę, bet tai turėta sekso prasme, nes anot recenzento, veikėjai mylisi kas penkis puslapius t.y. dažniau už Ivanauskaitės herojus. Ar reikalinga tokia literatūra? Tikriausiai taip, kaip ir kiekviena literatūra atspindi savo laikotarpio aktualijas. Matyt, kalbėti apie seksą nepaliausime dar ilgai, nes vis dar yra kažką pasakyti.

Apie kitas knygas nelabai ką ir galiu pasakyti, nes dauguma yra naujų, visai ką tik pasirodžiusių ir nedaug apie jas teko girdėti. Turiu vilties, kad galbūt jūs kažką skaitėte ir savo simpatijas galite atiduoti už kokią nors mėgstama knygą ar autorių. Todėl raginu apsilankyti http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?1862522453 ir tiesiog pasidomėti, prabalsuoti ir apsišviesti, kaip sakant. Metų knygos finalas kaip visada vyksta per knygų mugę, joje ir skelbiami nugalėtojai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Žemaitė "Autobiografija" ir "Laimė nutekėjimo"

Sveiki visi,

Kas nežino garsiosios rašytojos Žemaitės, tikriausiai nebaigė net dešimties klasių. Tai viena garsiausių ir įtakingiausių mūsų klasikių, rašytojų ikona, kuria žavėjosi tokios asmenybės kaip poetė Judita Vaičiūnaitė, Bitė Vilimaitė ir t.t. Šiandien noriu pristatyti jos žymiausius kūrinius: „Autobiografija“ ir apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“. Nepaprastai įdomūs kūriniai ir pati Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė, Žemaitė esanti nepaprasta asmenybė. Kieta žemaitiško tipo moteris, ką ir bepridursi. Savo garsiausius kūrinius jau parašė eidama į senatvę, užauginusi septynis vaikus, praradusi vyrą. Žodžiu, Višinskio atrastas talentas, kuris amžiams pakeitė lietuvių literatūros raidą.

Kalbant apie „Autobiografiją“, nebaigtą Žemaitės pasakojimą, negaliu nesižavėti įdomių faktų gausa. Manoma, kad Žemaitė šį kūrinį nemažai rašė būdama JAV (ten ji išgyveno net 7 – erius metus). Štai tau ir kaimo boba! „Autobiografija“ – tai pasakojimas apie pačios Žemaitės gyvenimą nuo pat mažų dienų iki pat gyvenimo su vyrų t.y. pirmųjų spaudimo draudimo ryškių epizodų, kuriais ir baigiasi pasakojimas. Na, griūk negyvas, kokių tik istorijų nesą šioje „Autobiografijoje“! Labiausiai šokiravo didysis pasakojimas apie Žemaitės vyro gyvenimo nuo pačių mažų dienų, kada jis buvo atiduotas į dvarą ganyti žąsų, kaip miegojo su šunis, mėšlais gydė nušašusią nuo utėlių ir blusų galvą. Žodžiu su tokia realizmo ugnele papasakota istorija verčia iš klumpių ir susimąstai, kaip tai galėjo būti natūralu. Dabar mes dejuojame, kad žmonės neturi teisių ir panašiai, o štai baudžiavos laikais, tai iš vis su žmogumi nesiskaitydavo.

Žiaurūs aprašymai apie baudžiauninkų plakimą su nagaikomis, kada iki kaulo nuplakdavo, išlupdavo mėsas ir žmogus geriausiu atveju, jeigu likdavo gyvas, tai likdavo invalidu visam gyvenimui. Žiaurūs dalykai dėjosi Lietuvoje, o svarbiausia, kad tai tikri ir autentiški prisiminimai. Pavyzdžiui apie vieną tokį ryškų atvejį prisimenama, kai merginos valė langus ir viena jauna mergina iškūlė stiklą, ponia pasiuto ir liepė nuplakti. Tai dvaro „plakdarys“ tiek nupliekė, kad ši po kelių dienų ir numirė. Tokia ta žmogaus ir gyvybė, kad dėl lango stiklo galėdavai nudaigoti. Na, sakau, žiaurių atsiminimų papasakota per Žemaitės vyro portretą. Pati Žemaitė puikiai mena antrojo 19 amžaius sukilimo laikus, kada lenkai su lietuviais ėjo į miškus mušti maskolių (rusų). Tai ir vėl ten blusos ir kraujai, badas ir žaizdos, daugybė nesusipratimų, nežinojimo ir vilties, kad šis sukilimas su prancūzų pagalba bus laimėtas ir Lietuva pagaliau nusimes maskolių jungą. Bet nė velnio.

Žemaitės „Autobiografiją“ smarkiai rekomenduoju paskaityti visiems lietuviams ir ne tik, kurie nors kiek geba skaityti lietuviškai. Na, tai neįtikėtino įdomumo kūrinys, ir juoko, ir ašarų ir viso, ko reikia pažinti savo autentiškai „iš pirmų lūpų“ pasakojamai istorijai. Tai vienas įdomiausių kūrinių 19 amžiaus pradžioje, patikėkite manimi, yra ko pamatyti ir sužinoti. Va, vis tik gaila, kad Žemaitė taip ir nebaigė šio kūrinių, užklupo mirtis.

„Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiką, pasigailėjimą; norėjau jį paguosti. Jis taipgi mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieiti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti.“ (p.148) Na, iš šito mes suprantame, kodėl Žemaitė ištekėjo už Lauryno, už to žąsiaganio. Jai rūpėjo, kad žmogus yra nuoširdus ir moka gerai istorijas pasakoti, net nesvarbi socialinė padėtis, bet kaip pati prisipažins, nuo vestuvių su tuo vyru vien tik vargo prityrė, kol pats išėjo Anapilin.

„Laimė nutekėjimo“ ciklą sudaro šeši apsakymai: Neturėjo geros motinos, Marti, Petras Kurmelis, Sučiuptas velnias, Topilys, Sutkai. Na, tai literatūrinė klasika. Dauguma iš jūsų esat susidūrę su apsakymu „Marti“, teko iki kraujo ją nagrinėti, aiškintis visus realizmo principus. „Laimė nutekėjimo“ centre, kaip bebūtų nekeista, dominuoja moterys, bet kai kurie apsakymai itin atpasakoja vyro dalią kaip antai Petras Kurmelis, kuris dėl savo geros dūšios nesugebėjo sutramdyti tinginės pačios ir nuėjo alkoholiko keliais. Iš tikrųjų visas ciklas pasakoja apie laimę po vestuvių, šeimos gyvenimas, kuris neretai buvo pačiai Žemaitei labai artimas. „Neturėjo geros motinos“ - tai iš vis kone autobiografinė novelė – apsakymas. Įdomu ir kartais sunku skaityti apsakymus, kadangi jie dvelkia žmogaus neteisybe ir nelygybe, ima pyktis. Žmogus neretai yra skriaudžiamas likimo, susiklosčiusių dažniausiai dėl socialinių ir neapgalvoto skubaus vedybinio gyvenimo.

Ne visuose apsakymuose viskas baigiasi blogai, kaip antai legendinėje „Marti“. Pavyzdžiui „Sučiuptas velnias“ kone vienas gražiausių apsakymų, kad ir žmonės bėdoje, bet čia Žemaitė ypatingai išaukština meilę, kone eina net apčiuopti romantines idėjas. Na, tikrai tai vienas gražiausių apsakymų, kad ir koks skurdus gyvenimas, kad ir koks jis pilkas, bet kai žmogus turi kitą stiprią atramą, viskas yra pakeliama ir ištveriama, anot Žemaitės.

Noriu parekomenduoti pradėtą leisti Lietuvos rašytojų sąjungos knygų serija „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“. Šiame cikle jau senokai išleista ir Žemaitė, todėl jei dar matėte kur nors knygynuose, rekomenduoju įsigyti, nes šiame rinkinyje rasite ir „Autobiografiją“ ir „Laimė nutekėjimo“ ciklą ir dar papildomus garsius apsakymus. Įvadinis straipsnis su Viktorijos Daujotytės pastebėjimais leis dar labiau suvokti Žemaitės įtakos mastą Lietuvių literatūros raidoje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "La loba. Kas už nieko"

Sveiki visi,

Tiesiog pridedu šią savo recenziją apie Vidmantės Jasukaitytės poezijos rinktinę „La loba. Kas už nieko“ spausdintą „Literatūra ir menas“ laikraštyje. http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3304&kas=straipsnis&st_id=17187

Pažįstu tris Vidmantes Jasukaitytes: pirmoji yra nepailstanti kovotoja, maištautoja, visuomenės dulkių drumstėja, tokią ją pažįstu iš romanų „Kai mes buvome vilkai“, „Po mūsų nebebus mūsų“. Antroji Jasukaitytė –­ švelni kaip šilkas, nuolanki ir gyvai įtikėjusi Dievą, gyvenimo prasmės ir šilumos ieškanti moteris, kurią atradau knygose „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“ ir „Senis, arba laiškai Antikristui“. Galiausiai atradau ir trečiąją Jasukaitytę – poetę. Šioje sferoje moteris atsiskleidžia įvairiapusiškai, joje mistiškai susijungia maištas, vienatvė ir tikėjimas, kurie neretai ir yra moters gyvenimo kertiniai akmenys. „La Loba. Kas už nieko“ – naujausia V. Jasukaitytės poe­zijos rinktinė, kurią man teko prisijaukinti tiesiogine šio žodžio prasme. Jau prieš gerą pusmetį paimdavau šią knygą praeidamas pro knygynų lentynas. Pirmas įspūdis –­ sunki, labai sunki, kone nepakeliama. Visai kaip vilkė, laukinė moteris, prie kurios reikia priprasti, apšilti, prisijaukinti („La Loba“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vilkę). Kaskart, užsukęs į knygyną, perskaitydavau ir po keletą eilėraščių, kol galiausiai įsigijau.

Po vienu viršeliu glaudžiasi dvi knygos: „La Loba“ ir „Kas už nieko“. Abi rinktinės – brandžios moters patirtis šiuolaikiniame intensyviai greitėjančiame pasaulyje. V. Jasukaitytė intuityviai pagauna žodžius ir ne parašo, bet tarsi staltieses nuaudžia tekstus, persmelktus beribio moteriškumo. Moterys yra visa ko gimdytojos, visa ko kūrėjos. Nežinau, ar žodžiai turi lytį, bet, skaitydamas eilėraščius, jaučiau senos išmintingos moters kuždesį, iš kartos į kartą perduodamą gyvenimo išmintį.

V. Jasukaitytės eilėraščiuose ieškoma ryšio tarp tradicijų ir jų atsisakymo globaliniame pasaulyje, kur žmogus nebeatstovauja savo tautai, virsta monopolijos gyventoju, kur namais tampa bet kuri gentis, bet kuri tauta, bet kuri šalies sostinė. O kur senos indėnų moters La Lobos namai? Ji pasiklydusi tarp senojo ir naujojo pasaulio. V. Jasukaitytė prisimena legendas, mitus, sakmes, visa, kas kyla iš tautosakos ir ją atgaivina, prikelia iš senų knygų, pasakojimų ir įvelka į šiuolaikinio pasaulio aktualijas. Pašėlusios identiteto paieškos tarp to, kas buvome, kas esame ir kas būsime, parodo, kokį kelią žmonija nukeliavo per tūkstančius metų. Kur toliau nukeliausime tokiais tempais?

Proistorija iriasi per Europos sąjungą, per senus žemėlapius,
Per pakeistus tautų vardus, per gentis, apsimetančias valstybėmis,
Per tūkstantmetės raidos strategiją ir taktiką,
Kad atsilaikytų prieš rytojaus terorizmą.

p. 29

Eilėraščiuose išryškinamos moters funkcijos visuomeniniame gyvenime, jos santykis su Dievu, moters ir vaiko ryšys, moters ir vyro meilė, moteris ir kintantis pasaulis, moteris ir gamta, moteris ir jos kūnas, moteris ir jos senatvė. Moteris esanti visur ir visada, kur yra gyvybė. Kalbama apie baltų ir Balkanų moteris, apie indėnių, amazonių likimus. Neatrodo, jog kalbama reiškiant nepasitenkinimą patriarchaliniu pasauliu. Neužčiuopiau ir radikalaus feminizmo idėjų. Regis, poetei poreikis kalbėti apie moterį ir jos dalią kyla iš savęs pačios, iš individualaus santykio su pasauliu.

Glostysi kada nors mano kūną
Savo beprotiška kantrybe,
Paleisi vadžias ir nuimsi kamanas, –
Balnai tarpusavyje kuždėsis greta sumesti,
Sidabrinės pušys supsis
nuo skriejančio vėjo...

Amazonė neturi lanko,
Amazonė nebepagimdys vaikų nuo mylimo belaisvio, –
Pasaulis seniai pripildytas ir perpildytas,
Amazonių kultūra pasitraukė atgal,
Už pažinimo ribos.

p. 60

Sankirta tarp epochų atveria spragą, kurią jaučia ištisa žmonių karta, bėganti paskui kintantį pasaulį, bet nepaliekanti ir senojo. Ta spraga – tuščiavidurė, ji juntama beveik kiekviename eilėraštyje. V. Jasukaitytės žmogus yra vienišas, įspraustas pasaulyje kaip krešulys, kuris stabdo nuolatinį laiko cirkuliavimą, todėl kabinasi į praeitį, į tradicijas, vertybes. Tačiau praeitis labai nutolusi nuo vidurinės kartos žmonių ir jų atžalų, o vaikų ir tėvų ryšys poetei nepaprastai svarbus. Poetei svarbu išlaikyti (gal net perduoti?) tradicijas vaikams, šiuolaikiškai jas perteikti, neprarandant senųjų magiškų – pagoniškų žodžių esmės.

Eilėraščiuose neretai egzistuoja ne viena tauta, ne vienas laikas, ne viena karta, ne viena patirtis, tad skaitant tenka tarytumei reinkarnuotis iš vieno kūno, vienos būsenos – į kitą. Toks intensyvus judėjimas leidžia pajusti žmonijos istorijos tėkmę.

Ryšys su esamu pasauliu ne visada harmoningas. Moteris eilėse jaučiasi svetima, sakyčiau, ateivė, ne šio pasaulio gyventoja, kuri nespėjo adaptuotis globalizacijos epochoje. Numanoma erdvė ir pasaulis slypi anapus, ir, žinoma, yra tobulesnis – dėl stabilios vertybių sistemos, reikalingumo, pilnatvės, žodžiu, visko, ko stinga realiame pasaulyje. Realiojo ir anapusinio pasaulio jausenas išryškina magiškasis realizmas, siurrealistinės, iškreiptos (pagražintos?) tikrovės ir individualios ideologijos sintezė. V. Jasukaitytė tarsi Pasaulio Motina palaiko ryšį tarp gamtos, senojo ir šiuolaikinio pasaulio kultūrų. Gerumas, meilė, supratingumas, užuojauta – jausenos, atsineštos iš neoromantikų, prigyja ir V. Jasukaitytės eilėraščiuose.

Rinkinyje „Kas už nieko“ jaučiamas minimalizmas, skausmingas asmenybės nuskaidrėjimas, susitelkimas ties savastimi. Eilėraščiai primena sentencijas, byloja apie moters išmintį. Čia jau nebėra globalių potyrių, apsiribojama namų erdve, nepakeliama vienišumo tema, kalbama apie suaugusių vaikų išleidimą į pasaulį, savo gyvenimo saulėlydžio pradžią – senatvę.

Tad kas slypi už nieko? Už žvakės liepsnos? Už debesies? Kas slypi už apčiuopiamos materijos? Niekas? Neįspėjote. Racionaliu protu suvokiamas „niekas“ dažniausiai yra daikto nebuvimas, tačiau V. Jasukaitytė filosofiškai žvelgia į nebūtį, kurią užpildo neapčiuopiama ir nematoma, bet egzistuojančia būtimi, išreikšta visa gama žmogiškų jausmų. Tai, kas žmogiška, įsikūnija ir į daiktus, tad V. Jasukaitytės eilėse žvakė, debesis arba bet kuris kitas daiktas sužmoginami. Daiktai su siela – štai kas slypi už nieko. Neaprėpiamas, daug didesnis, daug platesnis, daug šviesesnis pasaulis, kurio šešėlyje, įkalintoje materijoje mes gyvename, ilgėdamiesi fundamentaliųjų – amžinųjų vertybių.

Tavo ir mano gyvenimai –
Tik neįskaitomos natos
Vasario sniege,
Parašytos sniegenų kojomis –

p. 226

Paprastas kasdienis žodis poezijoje gali tapti galingas ir magiškas. Pamirškite įmantrybes, sudėtingą šiuolaikinę leksiką ir pasinerkite į archajišką kalbėjimą, išreiškiantį kiekvieno mūsų savastį. Rinktinėje randame ne tik istorinių procesų konjunkcijų, bet ir akivaizdžią teksto formų kaitą. Kartais poetė apsiriboja minimalistinėmis eilėmis (ypač „Kas už nieko“ rinktinėje), o kartais neužtenka net kelių puslapių. V. Jasukaitytė kuria daug prozos, tad šiuos įgūdžius pritaikė ir poezijai. Eilutės retkarčiais plaukia tarsi ilgi romano sakiniai, bet jie estetiški ir poetiški. Šiuolaikinis verlibras puikiai praplečia poetinių išgyvenimo patirtis, leidžia atvirai ir nevaržomai filosofuoti, diskutuoti. Ši poezija vizualiai ir semantiškai aprėpia labai daug meno srovių: tautosaką baroką, simbolizmą, estetizmą, romantizmą, modernizmą, postmodernizmą. Tad po vienu viršeliu, dviejose poezijos rinkiniuose „La Loba. Kas už nieko“ gyvena menų sintezė, išreiškianti ir integruotą Laukinės moters savastį.

Jūsų Maištinga Siela