Sveiki visi,
Tikriausiai visi jau žino kultiniu rašytoju tapusį Sigitą Parulskį. Gyvenime taip susiklostė, kad teko skaityti jo romaną „Trys sekundės dangaus“, pastarasis pasirodė chaotiškas, sunkus, išvarpytas kone išmėsinėtas, bet teko pripažinti, kad rašytojas turi savo žavesio. Na, ir pagaliau po kelių metų t.y. visai neseniai įsigijau „Murmanti sieną“ – vieną iš naujausių jo romanų. Sakau, riekia prisijaukinti, kaip nors populiariausią Lietuvos rašytoją.
Nežinau, ar man tai pavyko, tačiau jau kilo įtarimas beskaitant, kad literatūros kritikai ir šiaip recenzentai mielai patraiškytų Parulskio kūrybą. Ne dėl to, kad ji būtų prasta, bet dėl populiarumo. Juk nieko nėra smagiau, nei peikti populiarius autorius (Ivanauskaitę prisimenant). Taigi paskaitinėjau keletą recenzijų ir šiaip protingų žmonių atsiliepimus ir dauguma jie nusiteikę prieš „Murmančią sieną“, daugelis juokingai bando tai motyvuoti, tačiau įtarimas kyla, kad tarp kritikų ir literatų esti keista populiarumo – pavydo konkurencija. Man pačiam „Murmanti siena“ padarė neblogą įspūdį, galiausiai ir lietuvių rašytojų būsiu perskaitęs nors vieną šeimos sagą! Ko iš visi pasigendu lietuvių literatūroje, nes visi kažkaip bando vienaip ar kitaip išsiskirti, sakyčiau, „išsigimti“ iš savo literatūrinių klišių ir iš adatos priskaldyti vežimą.
„Murmanti siena“ – tai pasakojimas apie prosenelį, senelį, tėvą ir vaiką. Taigi, net keturios kartos, jos knygoje netolygios, išvarpytos ir paženklintos ryškių kultūrinių – politinių įvykių kaip antai Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Sovietinė okupacija, partizanų kovos ir net šių dienų laisvoji Lietuva. Iš esmės „Murmanti siena“ turi savo neosimbolinės galios, ji plačiai interpretuojama, kadangi knygoje ji yra ir reali, ir dvasinė. Dėl savo plačių daugiasluoksnių, daugiakultūrių interpretavimo galimybių knyga tampa plataus mosto, juolab, kad šalia eina šeimos istorija, greta istorinis kontekstas įpinamas į herojų gyvenimus, jis nelieka kažkokia butaforinė dekoracija, žmonės susipina su svarbiais įvykiais ir dalyvauja jų vyksme. Negana to, intensyviai, spontaniškai rutuliojasi ir keista „bjaurasties estetikai“ prilygstanti filosofija, kartais piktybiškai prikaišiota vulgarybėmis. Nepaisant „kartais“, Parulskiui iš tikrųjų tą vulgarybę pavyksta paversti tikrąja tiesa, juk gyvenimas neįmanomas be vulgarybių, tuštybių mugių ir pan.
Chaotiškas romano siužetas kartais labai atitolsta nuo pagrindinės romano šerdies ir nuklajoja labai toli. Tenka sutikti su kaikuriomis recenzijomis, kad romanui pristigo siužetinės linijos motyvacijos. Perskaičius romaną lieka neaiškumų, kažkur pamestas siūlo galas, kartos labai skirtingos, nutolusios ir tarsi nebeturinčios vieno kito ryšio, vidinio motyvacinio ryšio – kam iš vis vaizduota šeimos saga, jei ji nebeturi bendros sąrangos? Aišku, galima parodyti, istorinio vyksmo galią ardyti gimines, tačiau tai būtų per daug tuščia, per daug paprasta ir nuspėjama.
Dar sykį pagalvojau, jog į šį romaną yra sugrūsta 100 metų mūsų istorijos, beveik kaip kone Marquez‘o „Šimtas metų vienatvės“, net ir Parulsiškame romane esti siurrealistinių motyvų, o dar tų Augusto vardų pasikartojimas, tiesiog nori nenori laipina tave į kolumbiečio romano ištakas. Tačiau esama daugiau originalumo ir lietuviškumo, aliuzijos kiekvieną iš esmės gali nuvesti labai toli. Pasigedau tik kitokio Parulskio, daug idėjų jau buvo atskleista ankstesniuose kūriniuose, gal todėl man jo eseistika yra daug stipresnė nei romanistika, bet nepaisant visų trūkumų, iš esmės romanas yra gan stiprus, vertas pretenduoti į geriausiųjų penketuką, kas ir buvo nutikę „Metų knygos“ 2009 m. rinkimuose.
Įdomus kartais tas Parulskio cinizmas, kartais toks grubus, kad pagalvoji, ar tai neįžeidžia skaitytojo, neįžeidžia etninių grupių ir panašiai. Juk Herkus Kunčius irgi nesiskaito su žodžiais, o juk dar prieš kokius kelis šimtus metų už tokį kūrinį grėsė net mirtis. Aišku, galima laisvai reikšti nuomonę, tačiau neskatinant kitų nesantaikų, nepažeidžiant teisių. Todėl skaitant Parulskį, dažnai tenka rasti pateisinimą jo beribiam sarkazmui, kuris be abejo yra „ant bangos“ ir labai priimtinas šiuolaikiniam skaitytojui, o juk jau „veisiasi“ kartos, kurios tiesiog ima gyventi sarkazmo filosofija, kuri, sakyčiau, labai panašėja į sofistų filosofiją. O „Murmančios sienos“ tekstas kartais būdavo tarsi gero sofisto ranka parašyta, tai liudija literatūrinę meistrystę, didelius užmojus, ambicijas ir vaizduotės galią. Džiaugiuosi, jog Parulskis ėmėsi šio romano, ypač šeimos sagos. Pažvelgti į istoriją ne iš Granausko ir kitų literatūrinių grandų varpinių, bet jau atitolusių filosofine prasme.
Tenka sutikti su Vanda Juknaite, kad pasakojimuose, kuriuose dominuoja kaimiška erdvė, jokiu būdu negalima sakyti, jog tai yra „kaimiška literatūra“. Ne, ji gali būti labai moderni. „Murmančioj sienoj“ esti dvaro aplinka, labiau agrarinė, tačiau tekstas yra grynai išplaukęs iš moderniosios literatūros ištakų. Taigi ir apie kaimą mes kalbam šiuolaikiškai, ir apie istoriją. Jeigu mes turėjome K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir pasakojimo stilius buvo arčiau istorinės sąmonės, tai Parulskio tekstas yra visiškai nutolęs nuo istorinių herojų mąstysenos, aišku, tai daro pats autorius per modernųjį pasakotoją. Iš tikrųjų tai labai pateisinama, kadangi pačios knygos pabaigoje išaiškėja, jog šią istoriją rašė paskutinysis šios giminių kartos palikuonis.
Apibendrinant noriu pasakyti, kad knyga verta dėmesio, tik reikia ją blaiviai suvokti, išgyventi ir patirti. Ne visiems ji patiks dėl savo chaotiškumo, ją geriausia skaityti iš lėto, mėgautis sarkazmo filosofija ir nuolatos suvokti, jog tai nėra gyvenimas, tai tėra tik literatūrinis žaidimas, bandymas žvelgti į istoriją pro visai kitokius akinius.
Jūsų Maištinga Siela
