Filmas: "Paslaptis jų akyse"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Paslaptis jų akyse“ (El secreto de sus ojos) (2009 m.). Tai garsus argentiniečių filmas pripažintas visame pasaulyje. Šis filmas šiais metais triumfavo „Oskarų“ apdovanojimuose ir buvo pripažintas geriausiu užsieniu vaidybiniu filmu. „Paslaptis jų akyse“ – tai kriminalinis trileris su romantikos dvelksmu. Pasakojimas intriguojantis. Čia vyksta daugiasluoksnis pasakojimas. Vienas – prieš 20 metų įvykdytos žmogžudystės bylos tyrimas ir kitas – po 20 metų su pasenusiais veikėjais, kurie per novelės rašymo procesą grįžta į praeitį ir bando atsakyti į pagrindinius meilės ir mirties klausimus.

Man filmas išties paliko neblogą įspūdį. Gera aktorių vaidyba, neblogos režisūrinės užmačios. Istorija intriguoja ir kartu graudinama. Man patiko iškeltas klausimas – kaip žmogus turi ir gali susitaikyti su mylimosios merginos mirtimi? Kaip jis pajėgia visa tai ištverti? Po dvidešimt penkerių metų į šį klausimą atsako advokatas Esposito. Atsakymas labai paprastas – nesusitaiko. Tai lyg manija, kuri nešama kasdien tarsi sunki plytų krūva. Žmogaus praradimas neišgyvendinamas skausmas kaip ir su rankos ar kojos praradimu. Žmogus pasisėja savyje idėją, tamsų skausmu apėjusį daigą ir iš jo semiasi stiprybės. Iš pykčio ir neteisybės semiasi stiprybės, kol galiausiai tai pakeičia žmogų visam gyvenimui.

Šįkart Argentina pasauliui pasiūlė rimtą iššūkį. Filmas racionalus, siužetinės vingrybės jau kažkur ir matytos, tačiau yra ir kažkas naujo, kažkas nematyto. Visų pirma tai jausminė, dvasinė būklė stebint kino siužetą. Manau, jog šį filmą turėtų pamatyti kino gurmanai, europietiško kino gerbėjai, trilerių ir detektyvų mėgėjai. Rekomenduoju.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Idėja - gyvenimo impulsas

Sveiki visi,

Pagalvojau, kas žmoguje yra stipraus ir nusprendžiau, jog pati idėja. Idėja yra visagalė, ji žmogų įtikina, jog gyvenimas yra prasmingas, gyvenimas teikia džiaugsmo arba liūdesio. Idėja sukuria iš dalies ir visą pasaulį. Tikėjimas Dievu yra paremtas idėja, kad mus kažkas sutvėrė, kad mumyse yra Dievo vienoks ar kitoks atvaizdas. Šią tikėjimo idėja nebuvo vieno žmogaus, ji paplito, buvo kvestionuojama ir galiausiai neginčijama. Idėja mus užvaldo ir užsimaskuoja už kitų dalykų: svajonių, gyvenimo tiesų, tikėjimų, stereotipų, maištavimo.

Visais gyvenimo civilizacijos raidos etapais idėja buvo galingiausia jėga. Tuščią protą labai lengva užkrėsti nauja idėja ir jį užpildyti. Revoliucionieriai, anarchistai ir kitokio plauko maištininkai tiesiog degte dega idėjomis, „užkrėstomis“ idėjomis, kol galiausiai nieko nebelieka tik gyventi ir mirti tik dėl idėjos. Savitaiga ir giluminis žinojimas yra gi pažadinamas idėjų gairėmis. Tiesa ir ta kaip sąvoka ir reali abstrakcija yra tik idėjinė, kaip ir blogis ar melas. Viskas, kas abstraktu yra ant idėjos pamatų, kadangi mes apie juos kalbame, šnekame, bet negalime jų realiai įrodyti. Jie egzistuoja žmonijos vienos idėjos bendroje grandyje. Tokia sąvoka kaip siela, tėra įrodoma tik tikėjimu, o tikėjimas kyla iš idėjos, jog be materijos yra dar kažkas. Idėja yra grubus pamatas, tačiau baisiai reikalingas.

Ir kaip bebūtų keista, pagalvojau, kad idėja tėra tik įrankis, rakteliai atverti dvasiniams lobynams. Reikia tik žmogui suteikti idėjos jėgą ir jis nueis milžiniškus kelius, atras save ir Dievą. Vieni sako, kad Dievas yra meilė, sutinku, bet prie to galėčiau pridurti dar ir tai, kad Dievas yra idėja, aišku netotali, bet kažkiek idėja, kadangi, mes jį suvokiame, išjaučiame per įtikėtos idėjos prizmę. Pagalvojau, kad sudėtinga su ta idėja...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roberto Bolaño "Čilės noktiurnas"

Ką mes žinome apie Lotynų Amerikos grožinę literatūrą? Tikriausiai prieš akis iškyla kolumbiečio G.G. Marquez romanai, argentiniečio J. Cortazar knygos, čilietės I. Allande su „Dvasių namais“, meksikiečio J. Rulfo „Pedras Paramas“, tačiau iki mūsų knygų lentynų, o tuo labiau į skaitytojo rankas labai retai patenka šių egzotiškų šalių grožinės literatūros kūriniai. Unikalią progą mums padovanojo leidykla „Alma littera“, kuri išleido garsaus Čilės rašytojo Roberto Bolaño romaną „Čilės noktiurnas“ su gražiu ir skoningu viršeliu. Lietuva nelabai susidomėjo šiuo nauju Lotynų Amerikos stebuklu laikomu romanu, jis liko beveik nepastebėtas skaitytojų, o be reikalo.

„Čilės noktiurnas“, manau, yra tas romanas, kuris gali užimti neblogą poziciją „rimtos literatūros“ gretose. Tai pasakojimas apie sergančio kunigo kliedesius lovoje, tačiau tie kliedesiai nėra jau tokie paprasti. Per tuos kliedesius nupasakojamas vieno žmogaus gyvenimas ir pusę amžiaus Čilės istorija, kuri telpa į vos 150 puslapių romaną (pastarojo trumpumas yra tiktai pliusas). Autorius intensyviai ieško žmogaus ir jo šalies ryšio, žmogaus gyvenimo ir šalies egzistavimo paralelės. Juk dažniausiai, kai kenčia šalies žmonės, kenčia ir pati šalis, taip yra dėl to, jog tik mes, žmonės sąmoningai sukuriame savo įsivaizduojamos šalies likimą ir būvį. Kliedinčio kunigo prisiminimai sukuria įdomų knygos siužetą, kuris kartais atrodo siurrealistinis, išvarpytas kliedinčiojo „baltųjų dėmių“.

Pakvėpuoti Santjago miesto orų, pasigrožėti šio miesto kvartalais, pajusti gaivą, plūstančią nuo Andų kalnų! Štai ko pirma norėjos, perskaičius romaną. Be abejo „Čilės noktiurnas“ yra patriotinis kūrinys, tačiau jame esti visos civilizacijos. Autorius nevengia taip pat ir kritikuoti savo šalies, tautos vadindamas ją „silpnadvasiais tėvynainiais“. Išties kūrinys yra tarsi spalvotų vitražų koliažas, kartais net įkyriai kartojosi Čilės nusipelniusių žmonių pavardės, kurios lietuviams beveik nieko nesako, tačiau autorius neapsiriboja vien savo šalies kultūra, jis apjungia visą pasaulį. Neslepiamos simpatijos Italijai, Prancūzijai, Vengrijai ir kitoms senojo žemyno tautoms, kartais kliedesingai, bet genialiai nugrimztant į, rodos, visiškai bereikšmius istorinius pasakojimus. Tenka pripažinti, kad šie „nugrimzdimai“ įdomūs, turi novatoriškos istorinės interpretacinės vertės.

„Čilės noktiurnas“ neaplenkia ir Lietuvos, šiame egzotiškame romane atsidūrėme visai neatsitiktinai, o kaip Europos šalis, kuri nuo seno buvo svarbi senojo žemyno prekybos grandis: „Labai senais laikais lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo tarsi tiltas, arba upė, arba net upelis, per kurią buvo nutiesta daugybė juodų tiltų.“ ( p. 77) Akivaizdi tautų sintezė, kurios branduolyje atsidūrė melancholiškoji Čilė, jos tyras, iki skausmo mėlynas dangus ir didžiulis mėnulis.

Galbūt kai kas Lotynų Ameriką linkęs matyti kaip vientisą kultūrinį monolitą, tačiau čiliečio knygoje ryškiai parodomi Lotynų Amerikos šalių skirtumai. Tai ką padarytų venesualietis, to niekada nedarytų čilietis ar argentinietis. Nors beveik visas žemynas kalba viena kalba, tačiau kiekviena tauta turi savo charakterį, galbūt net žemesniuose socialiniuose sluoksniuose nemėgstama svetimšalių: „Tada donas Salvadoras susivokė rankose vis dar tebelaikąs gvatamaliečiui atneštą maistą: truputį arbatos, truputį cukraus, kriaukšlelę duonos ir pusę kilogramo ožkos sūrio, kurio nemėgsta joks čilietis ir kurį jis nugvelbė iš mūsų pasiuntinybės virtuvės...“ (p. 43)

Roberto Bolaño gyveno klajoklio gyvenimą, pažinojo daug tautų, po jas keliavo, todėl „Čilės noktiurnas“ yra tarsi gerai subrandintas čilietiškas vynas. Pasakojime esama ir subtilaus grotesko, ironijos, kurie pasireiškia savo taiklumu, nėra vulgarūs, neforsuoja. Tikriausiai dėka vertėjo Prano Bieliausko pats tekstas retkarčiais pasidaro labai „noktiurniškai“ eufoniškas, norisi jį skaityti tarsi eilėraštį. Vertėjas netingi išnašose paaiškinti ir vieną kitą tekste minimą pavardę, todėl susierzinimo dėl žinių stokos lieka šiek tiek mažiau.

Žinot, skaitant apie kunigą, kuris blaškosi tarp literatūros ir savo kunigavimo, nejučia prisiminiau ir mūsų tautos šviesuolius: Maironį, Vincą Mikolaitį – Putiną, Vaižgantą, Motiejų Valančių ir t.t. Iš kur tas noras turėti daugiau nei savo celę, maldaknygę ar rožinį? Iš kur tas noras veržtis į pasaulietinį gyvenimą ir kurti? „Čilės noktiurne“ retkarčiais įžvelgdavau tapatumą su V. Mykolaičio – Putino „Altorių šešėliu“. Aišku, čilietiškame variante vietoj vyro ir moters aistrų slopinimo esama homoerotinių užuominų: „Farevelas: neraudonuokit, visi mes, čiliečiai, sodomitai. Aš: visi žmonės sodomitai, širdies gilumoje visi sodomitai, ne tik mūsų vargšai tėvynainiai, ir viena iš mūsų priedermių – sutramdyti tą sodomitą, nugalėti jį, parklupdyti ant kelių.“ (p. 63) Visgi kunigas išlieka kunigu, gyvena pagal savo religijos doktrinas, bet visoje knygoje jaučiama, jog tai tėra tik prieglobstis. Tikrasis kunigo noras, jo aistra yra ne kas kita, o būtent literatūra. Kaip niekad daug šioje knygoje rasite minčių apie literatūrą ir jos kritiką. Pamatysite, kaip žmogus myli literatūrą, kaip jai yra pasiryžęs nuolankiai tarnauti, nors pats Dievas šio talento kunigui ir pastokojo.

Blaškymasis tarp dvasinio ir pasaulietinio gyvenimų, kunigas Sebastianas Urutija Lakrua mus nuveda į Europą, kur jis keliauja po įvairias bažnyčias ir stebi, kaip naikinami miesto balandžiai, kurių išmatos griauna bažnyčios pastatus. Iš tikrųjų tai yra puiki aliuzija į tai, kad žmogus jau mėgina išsaugoti savo tvarinius, užuot puoselėjęs balandžius t. y. Dievo sutvertus padarėlius. Kunigas lyg ir ima abejoti tai, kas teisinga, atsiduria dualistinio ir pasaulietinio gyvenimų sankirtoje.

Tikriausiai neįmanoma kalbėti apie Čilę neaplenkiant politikos. Pastaroji žydi visu gražumu. Pats kunigas ryžtąsi mokytojauti ir dėstyti marksistines idėjas grupuotei, vis dar abejodamas ar tai daro teisingai: „O aš manau, kad vienas iš Krikščionių – demokratų partijos įkūrėjų galėtų bent Bibliją paskaityti, ar ne?“ (p 115) Štai tokiu taikliu ironijos būdu Bolaño kalba apie politinę veidmainystę. Perversmai, maištai, manifestai ir kiti visuomeniniai pasipriešinimai pagrindinio herojaus gyvenime lieka kažkur toli, tačiau vidinis išgyvenimas dėl tautos visada lieka skaudžiu kertiniu šio romano akmeniu. „O gal tai buvo istorija. Ką gali vienas prieš istoriją?“ (p. 148) Ir visgi, ką gali vienas žmogus prieš istoriją, kai ji nepavaldi jam? Kliedinčio kunigo prisiminimų akyse griūva ir vėl keliasi tautos, kuriama ir griaunama, keičiasi veidai, politinės jėgos, žmonių kartos ir vargšas žmogus nieko negali padaryti. Ta beviltiška bejėgiškumo jausena, kad pasaulyje esi tik dulkelė chaotiškame vėjyje, subjektyviai atsiskleidžia kūrinyje, tik reikia ją norėti pajausti, pajausti, kas slypi už teksto.

Taigi prieš jus „Čilės noktiurnas“ – tai čilietiškai išdainuotas pasakojimas, egzotiškai suplakta literatūros dozė skaitytojų gurmanams ir ne tik. Kokia doze jūs ją išgersite, priklauso tiktai nuo jūsų pačių. Šiuolaikiškai per prozos prizmę išdainuota vienos šalies istorija, apjungiant viso pasaulio civilizacijos raidą ir vieno žmogaus gyvenimą, leidžia mėgautis subtiliu pasakojimo stiliumi. Ši knyga jūsų asmeninės knygų kartotekos ne tik, kad nesugadins, bet ir praplės jos galimybes bei horizontus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lazdynų Pelėda "Klajūnas" ir kt.

Sveiki visi,

Šiandien mūsų akiratyje garsioji lietuvių literatūros klasikė Lazdynų Pelėda. Po šiuo gražiu pseudonimu slepiasi dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija ir Marija. Abi seserys rašė tikriausiai iš gyvenimo būtinybės, aišku, pastūmėtos garsiojo talentų „kalėjo – prodiuserio“ Povilo Višinskio. Garsiausi ir žinomiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai sukurti Sofijos Ivanauskaitės – Pšibiliauskienės. Na, kas žinote, o kas ne, Vilniaus senamiestyje galima aptikti dviejų seserų skulptūras, jau senas, tačiau vis dar palaikančias Vilniaus literatūrišką dvasią. Šios dvi seserys rašė lietuviškai, ypač Sofija, vėliau iš lenkų į lietuvių kalbą perėjo ir Marija. Abi kilusios iš nuskurdusių bajorų giminės, todėl sunkus gyvenimas, luomų nykimas ir irstančio, blogo dvaro gyvenimas atsiskleidžia jų kūryboje.

Apsakymas „Klajūnas“, kurį nemažai kas laiko ir romaniuku, jau iš esmės kalba sukasi apie 20 amžiaus Lietuvos luominę situaciją. Apsakymo sūkuryje atsiduria jaunas, ką tik prakutęs Juozukas, kuris palieka savo mylimąją Barbelę bei tėvus ir stoja į ponų dvarą dirbti viršininku. Patiklus, naivus ir materialiųjų gėrybių, geresnio gyvenimo ištroškęs Juozukas atsiduria dvaro zonoje ir jį, tiesiogine to žodžio prasme, sugadina. Ten jis pradeda gerti, nors buvo nepratęs ir atsisakydavo bet kokio „lašo“. Čia jį apspinta merginos ir baisioji Viktė, kuri apvynioja jį aplink pirštą ir bando įteisinti jį kaip būsimojo kūdikio tėvą.

„Klajūnas“ klastosi nekaip, kadangi Juozukui ilgainiui vis pasiilgsta namų, grįžta aplankyti namų, tėvų ir Barbelės, bet iš paskos jau velkasi dvaro šliundrelė Viktė. Galiausiai Juozukas išgirsta pasakojimus apie Ameriką ir užsidega noru išvažiuoti ten uždarbiauti. Suviliotas gražios vizijos ir materialiųjų gėrybių, jis po tėvų mirties ryžtąsi keliauti į JAV. Bet ten jam nenusiseka. Grįžta nuskuręs, be vienos rankos ir baisiai sugniuždytas, tačiau nei namai, nei mylimoji jo jau nebelaukia, todėl ir tragiškai, kaip ir beveik visose Lazdynų Pelėdos kūriniuose būdinga, miršta niekieno nemylimas.

Iš esmės Lazdynų Pelėda kone viena iš pirmųjų, kuri nesąmoningai bando pretenduoti į Dostojevskį, kadangi jau pina, kad ir nelabai tvirtą, tačiau apčiuopiamą psichologizmą. Pritrūko tik vientisumo ir geros redaktoriaus rankos, kad būtų „sukaltas“ geras, sensacingas kūrinys. Šiaip tekstas skaitosi tikrai lengvai, sultingai. Čia nerasi beveik nereikalingų detalių aprašymų, viskas paprasta, daug dialogų ir užslėptos šiokios tokios ironijos, kuri nepasiduoda taip paprastai išlukštenama. Aišku, kai kada trūksta logikos, nesuprantama veikėjų padėtis ir įvykiai, kurie neatitinka realybės, kas mano galva, svarbu atstovaujant realizmui. Bet žinant Lazdynų Pelėdos sunkią padėtį ir tai, kaip buvo kuriami kūriniai, galima sakyti, kad ir tai visai neblogai sulipdyta. Tenka pripažinti, kad talento seserys šiokio tokio visgi turėjo.

Kiti apsakymukai, gal net ne apsakymai, o veikiau novelės kaip antai „Stebuklingoji tošelė“, tai iš vis primena stebuklinę siaubo pasaką. Lazdynų Pelėda labai mėgo tragizmą, jos personažai dažniausiai visi miršta. Ji mėgo įpinti mistikos, vaiduoklių. „Stebuklingąją tošelę“ sulyginčiau su pasaka apie stebuklingąją fleitą, tik čia įsivelia kraupi meilės istorija, pakaruokliai ir magiškasis realizmas. Novelė „Motulė paviliojo“, kuri iki šiol laikoma Lazdynų Pelėdos kūrybos viršūne, man asmeniškai, buvo kone geriausias kūrinys dėl savo realios tematikos, savo „suktybės“ ir šiokio tokio netikėtumo, tačiau ne su kūrinio pabaiga, čia ir vėl pritrūko motyvacijos, kitaip sakant, vėl išsimuša iš loginių vėžių. Pati istorija labai graudi, nemylimi vaikai netenka motinos, jie nesusitaiko su tuo faktu ir tiki, kad ji gyva. Čia ir padvelkia psichologizmas. Galiausiai vaikai ujami godžiosios Strypeikienės, o vėliau išeina vienas paskui kitą ir nusiskandina ežere, kuriame po ekete buvo palindusi motina. Finalą karūnuoja tai, kad žaibas trenkia į Strypeikienės trobą, jos veikus sudegina, pati išprotėja ir t.t. Žodžiu, visi laimingai ir gražiai miršta kaip ir būdinga Lazdynų Pelėdai.

Panašiai ir jos novelėje „Pavasario rytmetį“, kuri man priminė Andersono pasaką „Mergaitę su degtukais“, patariu paskaityti tiems, kurie mėgsta gailėti žmonių, paverkti prie knygos. Personažas – maža mergaitė, kuri pardavinėjo basa ant pavasarinio cemento gėles, kad galėtų pati ir girtuoklius tėvus pavalgydinti. Pasakojimas vertas Oskaro, čia prasimuša ir vėl Pelėdos tragizmas. Beje našlaičių tema taip pat plėtojama daugelyje kūrinių. Štai „Prie pat dvaro“ mes vėl sugrįžtame į dvaro aplinką, anot L. Pelėdos, dvaras kone yra blogio irštva, iš kurio paprastam žmogeliui eina visos nelaimės. Šioje novelėje moteris netekusi vyro, kad nebūtų išvejame iš dvaro, buvo priversta vėl susituokti, kad išsaugotų darbo kontraktą. Primenu, jog tai visai „švieži“ laikai, neseniai panaikinta baudžiava ir dvaras su darbininkais vis dar glaudžiai surištas. Ši tema, kaip ir našlaitystė, yra viena iš pagrindinių Lazdynų Pelėdos juodųjų arkliukų.

Šiaip rekomenduoju L. Pelėdos raštus skaityti visiems, kuriems patinka „popsinė“ literatūra. Stilius kartais dvelkia laikraštiena. Siekiama sąmoningai sukelti sensaciją, baisumą, šoką, tačiau žiūrint iš dabartinės pozicijos, tai atrodo šiek tiek juokinga. Efektyvumas išliko, kaip ir realūs užkonservuoti istoriniai įvykiai, pvz.: dvarų nykimas ir pan. Dėl savo lengvo skaitymo, manau, suteiks nemažą malonumą mėgstantiems skaityti ir besidomintiems lietuvių literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurgis Kunčinas "Tūla"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakalbėti apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, kuris iki šiol laikomas pačiu geriausiu jo darbu. Na, nereikia tikriausiai sakyti, kad Jurgis Kunčinas yra atsikūrusios Lietuvos rašytojas, atėjęs su Ivanauskaitės ir Gavelio antplūdžiu. Iš esmės su Gaveliu abu labai, sakyčiau, kone fanatiškai ir savotiškai mylėjo Vilnių. Šis miestas persisunkęs abiejų rašytojų kūryboje, jo neišvengia ir romanas „Tūla“.

„Tūla“ – tai neįmanomos meilės regimybė, pasakojama pagrindinio herojaus akimis. Tikriausiai menkai lietuvių literatūroje nagrinėjama meilės tema girtuoklio, prasigėrusio, valkatos, bomžo akimis. Tūla esti paprasta, vidutinio sluoksnio mergina, kurios šeimos nariai labai nepalankiai vertina santykius su prasigėrusiu valkata, kuris be galo be krašto įsimyli Tulą ir regi tarsi deivę ją iki grabo lentos.

Romanas rašytas 1991 metais, prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Iš esmės jame atsispindi degradavęs miesto žmogus. Jeigu Granausko tekstuose mes aptikdavo degradavusią kaimo liaudį, tai čia mes turime Vilniau bohemą. Teisingai, bohemą, gyvenimo filosofą, kuriam nebėra vietos šiame pasaulyje, žmogus pradeda egzistuoti tik sau, kadangi jo meilės siekiai dėl socialinių dalykų yra neįmanomi. Kartais toks blaškymas leidžia tikrai pateisinti degradavusį žmogų, kurį nusmukdė sovietinė valdžia. Nemąstantis, neaktyvus ir gyvenimu nusivylęs žmogus turi jausmus. Iš visų jėgų pagrindinis herojus stengiasi išsaugoti tą bohemiškos meilės antplūdį, išsaugoti savo aistringos, beprotiškus meilės likučius, užkonservuodamas juos alkoholyje, toje būsenoje, kuri mus nuneša į onirinę, sapno erdvę.

Tekstas labai jausmingas, labai poetiškas ir gražus. Siužetas menkai išvystytas, kadangi Kunčinas telkėsi ties atstumto ir nebereikalingo žmogaus jausena, kryžminti jį su nepasiekiama svajone – mylėti Tūlą. „Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltame ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi į ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kakės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus.“ (p. 10-11). Matome, kad leksika atitinka poetišką Kunčino rašymo manierą. Net žodžių inversija tai liudija. Romanas tarsi vienas nesibaigiantis nelaimingos meilės eilėraštis. Tai iš tikrųjų labai jautrus, sultingas ir kartu destruktyvus tekstas. Manau, šį romaną puikiai išjaustų asketiškos personos, gyvenimu ir meile nusivylę žmonės, gyvenimo prasmės ieškantys jautruoliai. Tai puiki dozė norintiems nusiristi į dugną ir savaime išgyventi nihilizmu dvelkiančias Jurgio Kunčino poetiškas mintis.

Ir visgi manau, kad tai labai stiprus ir įtaigus romanas. Pasakotojas panardina į absoliučiai jaudinantį Vilniaus gyvenimą. Personažas susitapatina su skaitytoju, Vilniaus peizažai labai įdomūs, iš jų matome, kad autoriui Vilnius nepaprastai brangus miestas, bet kartu jame yra labai daug askezės, daug skausmo ir liūdesio. Dėl to liūdesio, Vilnius tampa dar gražesnis. Jeigu Gavelis Vilnių ir peikė, ir dievino, tai Kunčinas Vilnių vaizduoja kaip neatsiejamą savasties dalį, kur realizuojasi pagrindinio herojaus gyvenimas. Vilnius kuriamas asociatyviai, žygiuojant konkrečiomis gatvėmis, aptariant užrašus ant sienų, prisimenant nugyventą laiką ir santykius su Tūla. Jurgis Kunčinas sukuria Vilniaus skaudžią aplinką, kadangi ji atliepia pasakotojo t.y. pagrindinio personažo neįmanomos meilės jauseną. Vilnius plius herojus lygu „žmogmiestis“. Sunku įsivaizduoti, kaip šį kūrinį turėtų skaityti ne vilnietis, kuris nepažįsta Užupio, kuris neįsivaizduoja tų kalvų, alyvų skardžio, Bekešo kalno ir kitų subtilybių. Įdomu ir kaip šiuos aspektus supranta lenkai, rusai ir švedai, į kurių kalbas ir buvo išverstas romanas „Tūla“.

Laikmačio peizažai, sielos peizažai, Vilniaus peizažai ir t.t. Tačiau nekinta tik nelaimingos, skaudžios meilės peizažai, jie gludinami ir narpliojami, pertapomi kaskart vis kitaip literatūroje. Manau, kad Kunčinas nutapė labai gražiai, labai stipriai, labai vaizdžiai. Verta paskaityti, kai kurios vietos išties net įkvepia gyvenimui, avantiūrai. Gyvenimo melancholija, savęs suvokimas irstančios imperijos, kuri tėra tik fonas, rankose – „Tūla“ nuneša mus į pačią žmogaus branduolį, atsako į pagrindinį alkoholizmo klausimą, kuris ir dabar tebėra labai aktualus visoje šalyje. Sakau, knyga yra brandi, subtili, aktuali, poetiška ir sukurta ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie iš literatūros galbūt nesitikėjo, kad galima šitaip išgyventi lietuviškąją pilkąją savastį. Knyga nėra labai konkreti, jame yra iracionalumo, magiško realizmo, kuris kyla iš neištransliuotos meilės galios, žmogaus vertybių susprogdinimu, kada likimas iš žmogaus atima ir tolimą viltį būti reikalingu, būti žmogumi. Knygoje pamatysite, kai likimas atima ir viltį, žmogus gyvendamas be širdies, susikuria sau dirbtinę viltį ir ją pavadina tikrąją. Ir galutinai sunaikintas žmogus geba kurti sau netikrą pasaulį, nes tik „netikrovė“, iliuzija jam padeda išlikti gyvam.

„Paspyriau negyvą varną. Ne, valkata privalo gyventi kitaip negu jie, valkatiškai... Nėra laiko krimstis, graužtis, susiėmus galvą sėdėti. Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, kur gyvensi, kur nakvosi...“ (p. 73)

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (4 dalis)

- Ir tu. Būk. Sveikas.

- Kažkaip neša nuo to viskio galingai. Matyt, nieko nevalgęs buvau, tai susiurbė ir greitai suveikė.

- Mane irgi. Blemba, tik išgeriu, tai taip ir rūkyti norisi. Žinai, surūkau viską, kas namuose būna, kitaip negaliu. Cha, cha, cha...

- Slėpdavau cigaretes po čiužiniu.

- Niekada nerasdavau...

- Kur tu rasi, kai girta ir griuvinėjanti. Cha, cha... Saugodavau tave.

- Kurgi ne! Duok, įpilsiu dar!...

- Ištašysim visą butelį.

- Dar kitas yra!

- Tu visada turėdavai atsarginį...

- Apie kurį tu nieko nežinodavai... Nu, būk sveikas!

- Ir tu...

- Andriau, ko nutilai?

- Ai, nieko. Kažkaip į galvą kerta ir liūdesys ima.

- Ir dėl ko gi?

- Nu, kad nežinau. Kažkaip prisiminiau viską.

- Viską?

- Jo... Viską.

- Kas tas viskas?

- Nu viskas yra viskas, kas vyko šiuose namuose. Nu žinai, kaip mes gyvenom ir panašiai.

- Ir ko tau gaila?

- Kad nieko neliko.

- Bet juk viską gali susigrąžinti, Andriau. Visada gali tai padaryti.

- Cha, cha, cha... Pamiršk. Nieko nebebus.

- Bet kodėl?

- Nes tavęs nemyliu. Supranti, ilgiuosi ne tavęs, bet šių namų, šios lovos, virtuvės. To sušikto paveikslo, kuris kabo virš stalo. Čia tavo teplionė, ar ne?

- Draugės. Aš niekada tapyt nemokėjau...

- Nu, aišku. Bet aš čia nebegrįšiu. Žinokis tai...

- Sakai taip, lyg norėtum grįžti.

- Eik velniop!

- ...

- Įpilk dar. Pilną... Iki kraštų.

- Kas matė, kad moteris visą laiką pilsto?

- Aš gi tavo svečias, velniai griebtų.

- Noriu tave nužudyti. Noriu tave papjauti su peiliu.

- Būk sveika!

- Ir tu būk.

- Dabar lenda kaip vinis! Viską išdegino...

- Ar girdėjai, ką aš tau sakiau?

- O ką sakei, Mon?

- Noriu tave nužudyti!

- Tai ir žudyk! Vis tiek gyvenimo nėra! Žudyk, blet!

- ...

- Ko išsproginai čia akis?

- Kai apgirsti, visada tampi karštakošis.

- Tipo pati ne kitokia. Tai ar užmuši mane?! Vis vien gyventi nesinori.

- Nu, ką čia šneki. Turi gyventi...

- Pati ką šneki? Ką tik užmušt mane norėjai, o dabar kalbi paguodžiamai. Nesuprasi, ko tu iš tikrųjų nori.

- Meilės noriu! Ir kai jos tu man neduodi, noriu tave nužudyti! Nugalabyti! Iškastruoti! Supjaustyti tave gabalais!

- Meilės? Geriau nužudyk mane.

- Baik. Štai, įpyliau dar.

- Ko taip greitai mane girdai?

- Tai, kad pats tokiu tempu mauki. Nu, būk sveikas.

- Ir tu. Būk sveika.

- Velnias, noriu rūkyti.

- Jokių man balkonų! Dar tikrai išlėksi pro turėklus.

- Lyg tau būtų gaila manęs... O gal ir gaila? Juk taip? Juk tau manęs gaila?

- Nenusišnekėk.

- O aš noriu tavo gailesčio. Kai negali man duoti meilės, tai duok nors gailesčio. Elkis su mani švelniai, apkabink, guosk, sakyk, kad viskas bus gerai.

- Nu baik. Nėra ir nebus nieko gerai! Susitaikyk!

- Bet Andriau, greitai Kalėdos... Ir aš... aš... tokia vieniša.

- Ir vėl tu apie tą patį.

- Padėtis be išeities.

- Pati pasidarei, kad nebūtų jokios išeities. Liaukis būti sumauta egoiste ir nors kartą pagalvok apie mane.

- Bet juk tu buvai su manimi laimingas!

- Tai tu buvai laiminga. O aš buvau tik šiaip sau! Buvai boba, kurią krušau. Tik tiek! Įsikalk į savo sumautą galvelę.

- Nešnekėk taip, Andriau, nesakyk... Žinai, kad mane tuoj pravykdysi. O tu juk nenori, kad aš verkčiau.

- Tai kriok į sveikatą, vis tiek mano paguodos nebesulauksi. Per ilgai mane savo ašarom manipuliavai.

- Niekada to nedariau.

- Visada taip darei. Visada buvai truputi kalė intrigantė. Man buvo gana...

- Kaip gali man dabar tai sakyti?

- Tokia ta tiesa. Priimk ją ir mėgaukis. O ko tu tikėjaisi? Kad gražias daineles atėjęs giedosiu? Įpilk dar!

- Butelis baigėsi. Atidarysiu kitą.

- Atidaryk. Gal užkandos turi?

- Neturiu!!!

- Ir vėl tu su ožiais. Todėl ir palikau tave, nes amžinai šitaip ožiuodavaisi.

- Aš tokiu būdu trokšdavau tavo meilės.

- Užuojautos ir dėmesio tau reikėjo, o ne meilės.

- Pats žinai, kad ne! Duok stiklinę, įpilsiu dar.

- Visada mane norėjai prie savęs laikyti pririštą. Bet...

- Bet nepavyko. Būk sveikas!

- Ir tu būk sveika.

- ...

- ...

- Na, ko tyli? Nieko nebepasakoji.

- Kad vėl pradėsi apie tą patį. Apie savo nepakeliamą meilę man...

- Kartais atrodai toks cinikas ir beširdis, kad Dieve mano...

- Nereikia čia jokio Dievo. Seniai jis mane apleido.

- O tu ir tikintis buvai?

- O kaip kitaip. Močiutė viską sutvarkė. Iki šiol prisimenu pirmąją Komuniją ir krikšto žvakę. Ar žinai, kad krikšto žvakę vėl reikia uždegti per šventąją Komuniją? Manoji dar galės degti per laidotuves.

- Regis, ne aš viena nebenoriu gyventi.

- Durnelė, dar nesuprato. Aš noriu gyventi, bet man gyvenimas atimamas.

- ???

- Monika, aš ilgai nebegyvensiu.

- Ta prasme?

- Turiu ligą. Durna liga, kurią galėjau išsigydyti, bet neturėjau pinigų. O ir mama serganti, jai visko reikėjo, gi žinai.

- Velniai rautų... O merginų versliukas?

- Viską išsidalina vyresnieji makleriai, mums juodadarbiams lieka tik centai. O gydymui reikia daug. Labai daug. Ir tai neaišku, ar padės. Nors žmonės atsigauna ir gyvena toliau, bet pamačiau juos ligoninėje ir man pasidarė bloga. Aš nenoriu į jų vietą. Geriau mirsiu toks, koks esu...

- Andriau...

- Žinau, bliaunu kaip ožys...

- Andriau... Bet reikia... Reikia gydytis. Reikia...

- Nereikėjo man nieko sakyti. Bet viskis atvėrė burną.

- Gerai, kad pasakei, o aš būčiau taip ir nesužinojusi.

- Matai, dabar tu manęs gailiesi.

- Aš pritrenkta. Man dar galvoj netelpa... Pasakyk, jog tai netiesa.

- Tiesa. Aš mirsiu.

- Bet kaip?

- Paprastai. Mirsiu nuo ligos. Ei, kodėl stojiesi? Kur eini?

- Man reikia atsigauti. Man reikia gryno oro.

- Tik sėsk, sakau! Aš dar nebaigiau.

- Negaliu tuo patikėti. Negaliu...

- Tau reikia dar vaiko nuo vėžininko? Vaiko, kuris neturės tėvo?

- Andriau...

- Štai ką aš tau pasakysiu.

- Prašau, liaukis! Andriau! Tai netikrai, tai sapnas, ar ne? Aš apkvaitusi nuo viskio užmigau ir sapnuoju, jog mes tebekalbam.

- Aš visą tą laiką buvau vedęs. Monika, aš jau turiu vaikų. Mano žmona gyvena Airijoje su dviem mažais vaikais ir ketinu paskutines dienas praleisti su jais.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Eurythmics "Sweet dreams"

Sveiki visi,

Šaltą žiemos vakarą norisi kažko šilto. Ir šilumą gali suteikti saldžios svajonės, todėl kaip tik šiandien noriu pristatyti legendinės grupės „Eurythmics“ dainą „Sweet dreams“, pastaroji turi ir kitą pavadinimą – Are made of this. Pirmą kartą ši daina išleista 1983 metais su tuo pačiu pavadinimu kaip ir albumas. Na, ir iš tikrųjų ši daina buvo tikras pop grupės proveržis į pasaulio populiarumo viršūnes. Ši daina kaip ir Dž. Lenono „Imagine“ yra įtraukta į geriausių 500 dainų istoriją ir užima 356 vietą. 1991 metai daina „suremiksuota“ ir iš naujo pateikta pasauliui, tačiau šlovės tokios nebesusigrąžino, topuose pasiekė tik 48 vietą. Tačiau 2006 metais daina vėl atgimsta ir tampa tikru šokių (erotinių ir šiaip) hitu.

1983 metais pasirodė ir skandalingasis grupės video klipas, kurioje sublizgėjo solistė Annie Lennox su labai trumpais raudonais - oranžiniais plaukais ir tapo to meto madų diktuotoja. Iš tikrųjų šis klipas sukėlė tikrą MTV audrą ir šis kanalas tapo labai populiarus, grupės daina įnešė į muzikos industriją naujų vėjų, be kurių šiandieninis popsas nebeįsivaizduojamas. „Sweet dreams“ JAV buvo numeris 1, o Airijoje ir Dž. Britanijoje užkopė į antrąją vietą. Kitose šalyse taip pat užėmė gan aukštas vietas.

1995 m. ši legendinė ir kino filmo pamėgtų garso takelių daina buvo perdainuota ekstravagantiškojo Merilyn Manson. Aišku, savu stiliumi ir taip pat gavo savo mėgstamą vietą klausytojų širdyse. Manson versija buvo panaudota ir Britney Spears „Circus“ pasaulinio turo metu kaip „intro“.

Sweet dreams are made of this
Who am I to disagree?
Travel the world and the seven seas
Everybody's looking for something
Some of them want to use you
Some of them want to get used by you
Some of them want to abuse you
Some of them want to be abused

Sweet dreams are made of this
Who am I to disagree?
Travel the world and the seven seas
Everybody's looking for something
Some of them want to use you
Some of them want to get used by you
Some of them want to abuse you
Some of them want to be abused

I wanna use you and abuse you
I wanna know what's inside you
(Whispering) Hold your head up, movin' on
Keep your head up, movin' on
Hold your head up, movin' on
Keep your head up, movin' on
Hold your head up, movin' on
Keep your head up, movin' on
Movin' on!

Sweet dreams are made of this
Who am I to disagree?
Travel the world and the seven seas
Everybody's looking for something
Some of them want to use you
Some of them want to get used by you
Some of them want to abuse you
Some of them want to be abused

I'm gonna use you and abuse you
I'm gonna know what's inside
Gonna use you and abuse you
I'm gonna know what's inside you

1983 metų klipas ir daina:

Merilyn Manson versija

Jūsų Maištinga Siela