Knyga: Onė Baliukonė "Akmuva"

Sveiki visi,

Visai neseniai dovanų gavau Viktorijos Daujotytės knygą „Šokėja virš liepto per prarają“ apie Onės Baliukonės kūrybą. Na, širdis nelaido pradėti skaityti, kol neperskaičiau nė vieno Baliukonės poezijos rinkinio. Ir pagaliau mano rankose atsidūrė „Akmuva“. Didelė, stora, ir sunki poezijos knyga, į kurią įeina net aštuonių poezijos rinktinių eilėraščiai: Laikinės vaivorykštės, Viltis, Iš kelio dulkių, Tėve mūsų gyvenime, Žvaigždė žudikė, Bokštai, Elgetaujanti saulė, Neregio sodai ir naujas vientisas kūrinys Dangaus Akmuva. Šioje poezijos rinktinėje autorė negailestingai, kaip sako anotacija, atrinko eilėraščius ir juos truputį patobulino, kad apsijungtų į vientisą ir organišką visumą. Čia talpinami eilėraščiai nuo 1967 iki 2002 metų. 2004 metais Onė Baliukonė gauna Nacionalinę literatūros premija. Primenu, kas nežino, jog tai yra aukščiausias mūsų šalies literato įvertinimas.

„Ačiū Dievui, vėl nieko nebeišmanau. Nebemoku.“ Štai taip prasideda Baliukonės žodis ant knygos atgalinio viršelio skaitytojams. Apjungus visos savo gyvenimo kūrybos ratą į „Akmuvą“, staiga autorė prisipažįsta, jog vėl nieko nebeišmano. Manau, tai nuskaidrėjimas, susitaikymas su nueitu gyvenimo ir kūrybos keliu, kai sudeginti ir apjungti visi tiltai, apgludinti ir suvokti gyvenimo prasmės kraštais su pakylėjimais ir nuopuoliais. Onė Baliukonytė po 2000 metų save subrandina ir tampa Baliukone. Pavardėje tarsi veidrodyje vėl atsikartoja jos vardas ONĖ baliukONĖ. Neatsitiktinai rinktinių rinktinė pavadinta „Akmuva“, kuri reiškia akmenį, archetipinį jėgą, tai kas nedyla, kas nesensta, išlieka ant vieškelio. Šis akmens leitmotyvas atsikartos kone kiekvienoje jos eilėraščių rinktinėje.

Pirmieji Onės Baliukonės eilėraščiai dvelkia neoromantinėmis gairėmis. Labai daug gamtos, labai gražūs peizažai, kurie apjungia dvasinius Lyrinio subjekto išgyvenimus. Gamta ir žmogus, jų santykis, mano galva, poetės atsineštos iš kaimo. Jau tuose eilėraščiuose yra nemažai dedikacijų, daug svarbių poetei vardų ir žmonių, kurie šmėžuoja po eilėraščių pavadinimais tarsi dalgiai. Einant tolyn ir bręstant Baliukonės lyrikai, ima atsirasti ryšys su rytų kultūrą. Čia visai sąmoningai arba nelabai tarp lietuviškų buities ir gamtos simbolių šmėkštelį: karma, šilkas, Himalajai ir t.t. Ypatingai tai jaučiama rinktinėje „Bokštai“. Manau, po šios rinktinės įvyksta didysis Baliukonytės lūžis, nes „Elgetaujanti saulė“ pateikia visiškai kitokių eilėraščių. Čia labai daug vidinio skausmo, bet kartu ir nuskaidrėjimo. Ir galiausiai po visko karūnuoja „Dangaus Akmuva“, kuris man pasirodė misterinis pasakojimas apie žmogaus atėjimą ir išėjimą Žemėje. Papasakota su poetės plunksna, jausmingai, moteriškai ir subjektyviai per mitą, legendą, sakmę, tokiu būdu sugrįžtant į archetipinį pasaulį.

Kalbant apie jos kūrybą apskritai, man susidarė įspūdis, kad Onė Baliukonė buvo maištininkė. Stipri ir kartu labai pažeidžiama. Vienoje eilėraščių rinkinyje labai skaudžiai kalbama apie netektį mylimo žmogaus, skyrybas. Šmėžuoja dukrelės paveikslas. Maniau, kad Baliukonės lyrika, rami, išmintinga, tėkni kaip upė, tačiau ji nėra tokia, ji maištaujanti, skausminga, jautri, kartais net žiauri, forsuojanti. „Ši jovalą iš paauksuoti indo,/Apskretusio purvu ir ekskrementais,/ Tik angelas su elgetos ramentais/ Jau kužda: žvelk, tavy Erdvė suspindo...“ (p. 181) Be akmens, eilėraščiuose labai daug ugnies, daug geltono skausmingos ir kartu apvalančios stichijos: „Be galo didelis prilygs mažam be galo - / Ir okeanas tilps laše... Tebūna!/ O šį eilėraštį ir šį liguistą kūną/ Te ugnimi nematoma nuvalo. (p. 187) („Tiesa“).

Nemažai eilėraščiuose ir kraštutinumų, destrukcijos, savigriovos – „Į tave kaip į getą iš kurio gyva neištrūksiu/ prisisegus geltoną rožę slaptą ženklą neišvengiamos pražūties/ visad alkanam kito kūnui dar alkanesnei biseksualiai sielai <...>“ (p. 258) Daug skausmingo nuopuolio arba troškimo nupulti, prapulti, dingti. Tik pačioje pabaigoje jau juntamas kitoniškumo dvelksmas, tarsi susitaikymas su jau nugyventu gyvenimu, su išgyventais skausmais, vienatve. Eilėraščiai kinta ir struktūriškai ir dvasiškai. Manau, kad „Akmuva“ yra puiki knyga, kuri parodo viso žmogaus kūrybinio gyvenimo virsmą. Galiausiai beveik nieko nežinodami apie autorę, iš šios rinktinių rinktinės mes sužinome kuo ji gyveno, kokius ir kada patyrė praradimus, kokios vertybės skleidėsi jos gyvenime.

Iš esmės man buvo tikrai gražių eilėraščių, kuriuos norėjosi ir dar kartą perskaityti, kai kurie tiesiog praplaukdavo pro akis, pasirodė neypatingi, tačiau tai tėra subjektyvumo tendencijos. Tikroji Onė Baliukonė niekada nepasidavė, ji didvyriškai pasiruošusi dvasiškai kentėti. Ir atkentėjo iki paskutiniųjų, kai 2007 metais mirė nuo sunkios ligos, nesulaukusi nė 60 metų.

GERVĖS

Su žvyran įbestu ir pamestu medžiu našlaičius

Sergu ir aš tarp daugiaakių, bet aklų namų.

O glaudžiasi sparnai prie tolimų žalių pašlaičių,

Giliai alsuoja seno miško ramumu...

Bet siela siaubo stroncio kupina, ji merdi!

Tu mus kaip riešutus mašinų dantimis kramtai,

Baigtie... Ar įsileis rytoj į krištolinę erdvę

Švarus vanduo, ar neuždusins upių apšnerkšti krantai?

Šaukiu: o gervės, mūsų išmintingos dvynės,

Su tūkstantmečių vėjais, nebūties tyla sparnuos, -

Dar neapleiskite senosios ąžuolų šventų tėvynės,

Sugrįžkit nors į piešinį dukters manos...

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai

Katė

Mano katei stiklinę akį įdėjo

Kitą dieną pati išsikrapštė prarijo ir nebegalėjo tuštintis

Suprask nereikia man jokių dirbtinių implantų

Ir žmonių nebereikia

Jei šitaip su manimi elgiasi

Busiu pati sau šeimininkė

Kad ir luošė

Kad ir sena

Kad ir pikta

Kad ir burnojanti

Bet pati sau luošė

Į teisę būti stipri

Silpnumo nirvanoj

Pasivaikščiojimas

Pirštais perbėgau stalą –

Liko taukuoti pėdsakai,

Išmindžiotos dulkės,

Prilipusios prie pirštų pagalvėlių

Tarsi prie žirgo kanopų.

Perbėgsiu pasaulį.

Kas liks iš žemės,

Kai kojos suris dulkėtus kelius?

Kas liks iš manęs,

Kai visą save sunešiosiu?

Sutrinsiu metus tarsi į dildę nagų

Ir žemai kris dulkės

Mano būties atminimų,

Kris ir sklaidysis po Visatą

Tarsi pigios skrajutės.

Laiškai

Palikau tavo laiškus gatvėje

Per naktį lijo ir smarkiai šalo

Jie paliko po ledu

Po tyliu kilimu

Kurį pakelti reikia didelių pastangų

Adresai dabar tarsi pro stiklą

Vaidenasi mėlynu pablukusiu rašalu

Ir jų įskaityti nebegaliu

Ir nežinau kas tu esi

Niekad tavo veido nemačiau kaštono blizgėjime

Tarsi velykiniam marguty

Pateptam aliejais kad blizgėtų

Neskaitysiu tavo laiškų

Tegu guli po ledu tarsi miegančios žuvys

Kai pamiršiu pyktį ir skriaudas

Aš pakelsiu kilimą

Ir rasiu tavo žodžius

Be atgalinio adreso

Iš stiklinio karsto

Ašaros

Pasigrakštinau dinozauro dantimi

Ir verkiu

Ledynmečio šaltumo ašarom

Į tavo skęstančią valtį

Kurioje nieko nebeliko

Sukūrimas

Aš tavo veidą, Dieve,

Po lelijos žiedlapį skabydamas išbarsčiau

Ir nebepamenu, kaip tu atrodai.

Sukursiu tave, kaip sukūrei mane

Kaip vaikas moko savo seną tėvą

Iš naujo žengti žingsnį,

Kartoti paprastus žodžius.

Aš tavo veidą į vėjuotą skverną

Rūko siūlais prisiuvau debesims

Ir išlydėjau į neatsimainomą tikėjimą,

Į tiesos ir melo tuoktuves.

Aplink visą pasaulį

Be trupinėlio ieškoti kelio

Kur nyko tavo veidas, Dieve?

Aš pradėjau kurt tave iš naujo,

Pamiršdamas, kad mane sukūrei pirmas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patricia Duncker "Haliucinuojantis Foucault"

Sveiki visi,

Beveik prieš dešimt metų t.y. 2002 metais, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido anglų rašytojos Patricia Duncker romaną „Haliucinuojantis Foucault“. Iki tol ši rašytoja buvo Lietuvoje beveik niekam nežinoma. Kodėl atkraipiau į rašytoją dėmesį? Dėl to, kad kalbėdamas, negaliu nesistebėti rašytojos talentu. Visa knyga parašyta tokiu stiliumi, kad atrodo, jog ją rašė talentingas, viską išjautęs ir supratęs homoseksualas, bet pasirodo moteris gali perteikti autentišką žvilgsnį šia tematika. „Moralės namų laužymas, lytinis iškrypimas ir beprotybė, - svarbiausios iškilaus prancūzų filosofo Michelio Foucault darbų temos, - įkvėpė Duncker parašyti aistringą istoriją apie amour fou ir neįprastus akademinio elito santykius.“ Štai taip ant knygos viršelio pristatomo knyga.

Autorė kūrė romaną, grožinį kūrinį, tačiau fiktyviai pabrėžė, jog toje istorijoje esti garsūs tikri personažai. Ir tie personažai, savaime suprantama, homoseksualai. Tai yra subjektyvus autorės mėginimas sugretinti dvi prancūzų personas ir iš jų padaryti saulėgrąžų aliejų. Ir jai, velniai rautų, tai pavyko! Autorė remiasi dviejų personų Michel Foucault (kuris parašė „Seksualumo istoriją“) ir Paul Michel autobiografiniais faktais ir sužaidžia su jų asmenybėmis pokerį. Tas pokeris drastiškas, tvirtas, įdomus, intriguojantis, kartais gniaužiantis kvapą. Pagrindinės temos šios knygos – beprotybės ir meilės analizė. Nemažai kalbama apie žmogaus prigimtį, bet perskaičius šį romaną paaiškėja, kad teisingos prigimties nėra. Yra tik individuali prigimtis ir ji iš esmės jau yra teisinga, kadangi ji jau egzistuoja.

Iš pradžių galvojau, kad romanas yra destruktyvus, tokio vertinimo atsisakiau. Kai kas porino, jog knyga šokiruojanti, gal ką ir šokiruos, tačiau man ji buvo lengvas, tyras, skaidrus ir gilus oro gurkšnis. Duncker rašo keldama įtampos kartelę vis aukščiau ir aukščiau. Viskas iš pradžių gali atrodyti banalu, kažkoks ironiškas meilės romanas – nieko panašaus. Čia, šalia meilių, rutuliojasi beprotybės gija, kuri, pasak romano, ir gimė iš meilės. Nėra aiškus vieno iš pagrindinių Paul Michelio, garsaus rašytojo, meilės pozicija. Kartais atrodo, jog jis iš tikrųjų beprotis, bet beprotis tik todėl, kad jis įsimyli pačia meilės idėją, bet kartu jisai myli vaikinus pačia grubiausia seksualine energija. Tik romano pabaigoje, Duncker sužaisdama itin jautrų psichologinį žaidimą, skaitytojams išaiškina jo homoseksualizmo priežastį. Jis iš tikrųjų kadaise mylėjo vienuolikmetį berniuką, kuris nebuvo berniukas, tačiau jam pasąmonėje užsifiksavo berniuko prototipas, kuris persekiojo jį likusį gyvenimą ir tikriausiai nuvarė iki mirties.

Labai įdomus žvilgsnis apskritai į skaitytoją ir rašytoją, į tą erdvę. Kas gi yra tas rašytojas, kuris neturi savo skaitytojų? Arba kas yra tas rašytojas, kuris turi tuntą skaitytojų, bet juos visus prarado, mano, kad yra praradęs? Neapsakomai aštriai, tačiau subtiliai autorė smūgiuojama romano pabaigoje, kada atidengiamos visos kortos. Atidengiamos ne tokios detektyvinės, bet sakyčiau, psichologinės kortos, kodėl ir kas įvyko su herojų gyvenimas ir ko iki tol skaitytojas galbūt nežinojo, nepastebėjo arba net negalėjo pastebėti. Žinot, net susigraudinau gale, supratęs, kad buvo verta skaityti, verta palyginti, išlaukti momento, kada sukonpaktuoji į visumą kūrinį ir iš jo išgauni pasitenkinimą, katarsį.

Romanas daugiasluoksnis, psichologizuotas, taiklus. Jame be intymumo, meilės, skaitytojų ir rašytojų santykių yra analizuojama dviejų vyrų meilė. Ir kokia ta subtili meilė, kada jiedu nėra kalbėjęsi vienas su kitu. Duncker jų meilę sugretina per jų literatūrą. Iš tikrųjų šie du vyrai rašė romanus, knygas, esė ir kitus veikalus vienas kitam. Visuomenė buvo jų skaitytojai, bet svarbiausias skaitytojas buvo oponentas t.y. tas vyras, kuriam buvo rašomas visas romanas. Kaip atsaką kitas rašytojas parašydavo knygą kitam ir nedelsiant jį išleisdavo. Tik labai subtili akis gali pastebėti, jog visi parašyti „vieši laiškai“ buvo iš begalinės meilės, aistros, tylėjimo, skausmo, konkuravimo, dusinančio dialogo... Pagalvojau, kokia keista ta meilė, tas žavesys, kada tu myli, gerbi per atstumą ir tave gerbia ir myli per atstumą, nors šie žmonės galbūt sutverti būti kartu. Galbūt. Nepretenduoju savo postringavimais į vienintelę tiesą.

Iš anglų kalbos tekstą vertė Violeta Tauragienė. Sunku įvertinti darbą, kai pats angliško teksto prieš nosį neturi, tačiau vertimas pasirodė neprastas, stengtasi perteikti stilių, kuris kartais panašėjo į Albert‘o Camus „Svetimą“. Iš esmės pajutau tai, ką rašė knygos anotacija – aistrą, meilę, beprotybę. „Tu grąžini mano vaikystės skoni, petit. Aš renkuosi vienatvę ir jos pačias giliausias dimensijas, man tai neišvengiama ir būtina. Aš pasmerkiau save atsiskyrimui ir vienišystei. Tai buvo vienintelis įmanomas man būdas dirbti, tai buvo mano saviginos būdas. Buvau įpratęs rašyti visiškoje tyloje. Buvau įpratęs leisti laiką klausydamasis vienas.“ (p. 182)

Na, ir šiaip romanas yra tikrai stiprus dėl savo daugiasluoksnių klodų, tačiau labiausiai dėl to, kad jis yra labai smarkiai diskutuotinas. Manau, labai daug žmonių nesutiktų su tokiu gyvenimu, jo interpretacijomis, nes jie yra savyje nusibrėžę ribas, savo vertybėmis apsistatę save tarsi bunkeriais. Žinot, ši knyga laužia tuos bunkerius, ir žmogus gali piktintis, gali nesutikti, gali pasmerkti, tačiau abejingas neliks. Jam patiks ši knyga arba ne. Jis ją supras arba supykęs, kad nesupranta – pasmerks. Viskas priklauso nuo tolerancijos, liberalumo ir mokėjimo ne smerkti, bet pateisinti kitą žmogų, jo prigimtį ir gyvenimo būdą. Reikia būti šiek tiek bepročiui, kad tai padarytum, bet kai perskaitęs knygą pamatai, jog beprotybė ir meilė beveik eina išvien, padarai kitokias išvadas savo gyvenimui. Ar teisinga yra pasmerkti beprotybę ir garbinti meilę. Kiek daug dalykų mes šiame gyvenime dar nesuprantame.

Jūsų Maištinga Siela

Žvilgsnis į fatališkuosius rašytojus

(Jurgis Kunčinas)

(Jurga Ivanauskaitė)

(Ričardas Gavelis)

(Gintaras Beresnevičius)

Sveiki visi,

Jau kuris laikas galvojau kažką pakeverzoti apie fatališkuosius lietuvių rašytojus. Taip jau susiklostė, kad rašytojų likimai tiesiog atšvaitais atsikartoja mūsų literatūros horizonte. Šįkart mane domina ta fatališkoji rašytojų karta, kuri susiformavo atsikūrus Lietuvos Nepriklausomybei. Šiai bundančiai rašytojų kartai priskirčiau Ričardą Gavelį, Jurgą Ivanauskaitę, Jurgį Kunčiną, Gintarą Beresnevičių. Visi šie rašytojai, be kurių tikriausiai jau nebeįsivaizduojami šiuolaikinės literatūros pamatai, buvo fatališki savo gyvenimo ir kūrybos įkaitai.

Esama ir ankstesnių pirmtakų, tokių kaip pagarsėjęs hipis Rimas Burokas, kuris praktiškai buvo sunaikintas kalėjimuose, fatališkasis Julius Janonis, savo noru palindęs po traukiniu, kadangi nenorėjo būti savo draugams, busimiems bolševikams našta dėl mirtinos ligos. Prie pirmtakų priskirčiau ir maištingąją Salomėją Nėrį, kuri savo likimą baigė tikrai dar jauna ir gan mistiškomis aplinkybėmis. Galiausiai ir poetas Paulius Širvys, buvo palytėtas fatališkosios likimo rankos.

Neatsitiktinai išskyriau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, kai į knygynus pažiro visai nauja, maištinga, fatališka, destruktyvi lietuvių literatūra. 1993 metais pasirodo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“, kuris iki šiol laikomas mažyčiu lietuvių literatūros šedevru. Toje knygoje vyrauja susinaikinimo tendencijos, destrukcija, maištas ir nežabotas gyvenimo, laisvės bei meilės alkis. Pažvelgus į Jurgio Kunčino asmeninį gyvenimą, mirė nesulaukęs nė 60 metų, nors dar galėjo gyventi mažiausiai 20 metų. Dar jaunesnis mirė Ričardas Gavelis, parašęs legendinius kūrinius „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“. Pasak Vandos Juknaitės, šis rašytojas po kiukių 20 metų bus vienas garsiausių ir žinomiausiu lietuvių literatūros veidu. Kol kas dar reikia laiko, dar reikia susiprotėti. Na, ir Jurga Ivanauskaitė, iki tol pagarsėjusi kaip ypatinga maištininkė. Jos romanas „Ragana ir lietus“ kaip ir Kunčino „Tūla“ pasirodė 1993 metais ir sukėlė literatūrinį šoką. Jau nekalbu apie Gintarą Beresnevičių ir jo postmodernius kūrinius, kurie visiškai išplaukia iš sąmonės ribų ir lieka kažkokie haliucinuojantys.

Žinot, įsitikinau, kad rašymas ir asmenybė yra neatsiejamos dalys. Ši rašytojų karta turėjo nepaprasto potencialo, tačiau jis buvo fatališkas, destruktyvus, kadangi patys rašytojai buvo savo likimo įkaitai. Jūs tik pažiūrėkit, visų šių rašytojų mirtys nevienareikšmiškos, kažkokios tragiškos, savigriaunančios. Manau, kad kūryba ir rašytojų gyvenimai be abejonės buvo suverti ant vieno ir to paties Moirų likimo siūlo. Literatūriškai eita savigriovos, bet labai talentingais, keliais, būta prieita iki visiško susinaikinimo. Jūs tik paskaitykite šių autorių tekstus, jie pilni parako, degantys, aistringi, maištingi, liepsnojantys žibalu, gyvastimi, bet visi jie kalba apie beprotybę, laisvę, apie menininko sunkią lemtį. Ypač „Ragana ir Lietus“ turi inertiško, sakyčiau, branduolinio susinaikinimo sprogmenį, kurį vėliau, aišku, ir ištiks realiai vieną ryškiausių lietuvių literatūros rašytojų Jurgą Ivanauskaitę.

Mėnesiniame žurnale „Metai“ profesorė Viktorija Daujotytė buvo paskelbusi nuostabų straipsnį, kuriame lygino Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės lemtį. Buvau šokiruotas, kiek šios moterys savo likimu, asmeniniu gyvenimu bei kūryba yra panašios. Panaši maištautojos lemtis nusinešė ir Tautos Lakštingalą. Kyla išvada, kad likimas nemėgsta maištininkų ir juos smarkiai už pasipriešinimą ir už pernelyg aistringą gyvenimą nubaudžia.

Šioji karta savo gyvybės bateriją buvo suformulavę dar sovietiniais laikais. Visa ta destrukcija, laisvės apribojimas, lyg ir turėtų būti su tuo susitaikyta, juk niekas tos tikrosios laisvės nebuvo paragavę. Šie rašytojai ragavo. Jie savyje turėjo nesugriaunamą pasaulį, kuris veržėsi iš jų tarsi syvai, tačiau atgavus Nepriklausomybę, jų kylantis maištas peraugo į kitokį lygį. Jie vis tiek vienokiais ar kitais būdais jautėsi nuskriausti, nelygūs, nelaisvi. Visų šių rašytojų tekstai analizuoja žmogų kaip intymų darinį, mėsinėja jo dvasinį lygį ir tokiu būdu prasilenkia su realybe. Jų visi tekstai sudvasinti, jų aistros ir stabai sudievinti, pvz.: Kunčino Tūla arba Ivanauskaitės herojės nežabota meilė kunigui. Tas fatališkas metimasis į kraštutinumus, noras paneigti pasaulį, maištauti prieš kanonus, kurie, regis, įskiepytas pačių rašytojų prigimtyje.

Ir visi šie maištininkai mirė pergalėti savo maišto. Juk tas nesusitaikymas su esama padėtimi, beprotiškas dvasios alkis ne vieną vertė sovietiniais laikais savo skausmą skandinti alkoholyje, kūryboje, spardyti beprasmius akmenis. Susitaikymas su esama padėtimi, su esama dvasios būsena šiuos rašytojus, mano galva, būtų išsaugojęs gyvybę, tačiau jie pasirinko maištininko kelią. Baisu galvoti, kad visiems maištininkams anksčiau ar vėliau baigiasi blogai. Netgi šiais liberaliais laikais.

Noriu pasakyti, kad Gavelis, Ivanauskaitė, Kunčinas bei Beresnevičius savo laiku padarė neįmanomus dalykus. Ši karta visa jau miega Antakalnio kapinėse. Vieną dieną esi tarp gyvųjų, pasirašinėji knygas, grįžęs namo atsidūsti ir pagalvoji, kad kažkas negerai. Kūryba juos visus, neįtariant savo panašumų, mano galva, nešė į priekį, galbūt net gelbėjo nuo staigios mirties. Vieną dieną esi, kitą dieną jau nebe. Vieną dieną tave skaito ir prisimena, o kitą jau nebe. „Ir visatoje nėra suvokėjo“ – tokiais Andriuškevičiaus žodžiais ir užbaigsiu šį žvilgsnį į maištininkų literatų kartą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilgos sužadėtuvės"

Sveiki visi,

Pristatau Jums prancūzų filmą „Ilgos sužadėtuvės“ (Un long dimanche de fianailles) (2004 m.). Tai garsaus prancūzų režisieriaus Jean – Pierre Jeunet vaidybinis filmas, pastarasis labai gerai žinomas iš „Amerlija iš Monmarto“, jau tikra klasika tapusiu filmu, režisierius. Šį kartą režisierius po trijų metų pertraukos sukuria filmą „Ilgos sužadėtuvės“ pagal romaną „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“. Knyga, jeigu neklystu, prieš kokį dešimt metų išversta ir į lietuvių kalbą.

Šiame filme vėl sutinkame bene garsiausią prancūzų aktorę Audrey Tautou. Šiam režisieriui vėl teko kviestis šią mūzą, pagalvojau, kad panašiai kaip ispanų režisierius Almodovaras savąją atrastą mūzą Penelope Cruz. Na, bet nesvarbu, Tautou savo darbą atliko puikiai, bet kažkodėl šiai aktoriai nejaučiu ypatingo žavesio. Nesužavėjo per labiausiai ir „Amelija iš Monmarto“, bet tenka pripažinti, kad tai gražus ir skoningas filmas, kaip ir „Ilgos sužadėtuvės“. Pastarasis paliko neblogą įspūdį, įdomus pasirinkimas vaizduoti Pirmąjį Pasaulinį karą. Esama žiaurių vaizdelių, bet jie įdomūs, ironizuoti savu prancūzišku stiliumi.

Filmas neprailgo, buvo gražus, sodrus, spalvingas. Ypač įdomus tos merginos – luošės personažas, jos lipimas į švyturį, dangus, jūra. Na, tikrai gražu ir žavu. Filmas perteikia daug dvasios. Atrodo pasakojama apie paprastus, kasdieniškus dalykus, tačiau režisierius sukuria siurrealizmo, magiško realizmo įspūdį. Jeigu panašus filmas tematika buvo „Anglas ligonis“, tai „Ilgos sužadėtuvės“ pranoksta realybės kontekstą ir išplaukia iš jo ribų. Tikriausiai tai ir daro filmą ypatingu. Aišku, knygos dėka, fabula ir išvarpytas siužetas tampa labai gyvas, paslaptingas, surenkamas kaip detektyvas po gabalėlį. Tenka pripažinti, kad tai stiprus filmas. Jautrios sielos žmogui gali pabaigoje susitelkti ir ašaros.

Rekomenduoju visiems romantikos mėgėjams, kino gurmanams, „Amelijos iš Monmarto“ gerbėjams. Filmas turi savitą stilių, kuris yra kitoks nei įprastas europietiškas kinas, bet ir ne Holivudo šablonų prototipas. Toks savitas, kurį suprasite tik pažiūrėję.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Pasirodys K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum II"

Sveiki gyvi,

Yra gera žinia knygų skaitytojams ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ gerbėjams. Pasirodys antroji šio romano dalis, kuri iš esmės pratęsia Norvaišų giminės liniją. Spaudoje jau kuris laikas eina ir eina žinios apie pastaruoju metu legenda tapusią knygą – „Silva Rerum“. Pastarosios jau parduota daugiau nei 10 tūkstančių egzempliorių! Susilaukė keturių perleidimų ir tikriausiai dar bus kartą perleista. Manau, tokios sėkmės, kai knygų tiražai leidžiami tik iki 2 tūkstančių ir daugiau nebesulaukia savo laidos, šios knygos pasiekimai – didelis triumfas. Iš esmės, manau, kad netgi Sigitas Parulskis su savo romanu (bet kuriuo) nėra pasiekęs tokių rezultatų, nors jis laikomas, kaip žinia, dabartinės lietuvių literatūros karaliumi, iš Ivanauskaitės perėmęs populiarumo skeptrą.

Iš įvairių interviu su Sabaliauskaite jau sužinojom, jog knyga taip ir vadinsis – „Silva Rerum 2“ (Daiktų miškas 2). Iš esmės, ką pasakojo rašytoja, tai paminėjo, jog ši knyga bus kitokios „dvasios“, daugiau jame žiaurumo, karo, maro ir bado, kadangi iš esmės pasaulį pradeda valdyti karvedžiai ir monarchai, vyksta karai. Tokiame fone atsidurs ir trisdešimtmečiai bei jų likimai. Pati Sabaliauskaitė prisipažino, jog jau labai svarbios aplinkos detalės ir istorinis peizažas, o tai atsispindės ir antrosios knygos dalyje. Paklausta apie trečiąją sagos dalį, autorė linkusi tik šypsotis ir tylėti, nemėgstanti kalbėti apie savo ateities planus.

Įkvėpta Lietuviško baroko, knyga atskleis jau brandųjį šios epochos laikotarpį. Vienas iš Vilniaus objektų, kuris įkvėpė rašytoją kurti – Švento Petro ir Povilo bazilika. Iš pastarosios bazilikos ir vėl bus panaudota detalė knygos viršeliui. Kokia bus knyga, kokie likimai toliau klostysis veikėjams, sužinosite perskaitę romaną. Kas neskaitėte pirmosios, rekomenduoju tai padaryti. Ypač mūsų šalies istorijos mylėtojams.

Jūsų Maištinga Siela

Negandos - mums tik į naudą!

Sveiki visi,

Iš galvos niekaip neiškrenta žodžiai, jog už gyvenimo nieko daugiau nėra. O mes vis kažko norime, vis kažko siekiam, ardomės, vis nelaimingi, vis kažkas negerai. Žinot, jau kuris laikas vienatvę imu paversti savo sese. Ir su ja susigiminiuoju. Aš vedu prie altoriaus vienatvę. O dažniausiai norime kažko daugiau, bet už gyvenimo daugiau nieko nėra. Esi tik tu vienas.

Žinoma, yra ryšys. Yra kiti žmonės, bet viskas, ko tau reikia esi tu pats, tavo mintys, tikėjimas, tavo požiūris į žmogų kaip į stebuklą, galiausiai tavo sukaupta meilė. Nejučia prisimenu baltą paukštį, skrendanti virš jūrų į namus. Aplinkui nieko nėra. Paukštis – vienas. Ir tai vėl yra stebuklas. Vienuma yra stebuklas. Būna momentų, kada norisi išlaikyti savyje archetipinę atmosferą, jog pasaulis yra nesibaigiantis stebuklas. Žinoma, kad jis toks ir yra. Bene pirmą kartą gyvenime pajutau, jog visas pasaulis yra mano rankose, nes tik nuo manęs priklauso kaip aš mylėsiu, kaip pyksiu, kaip nekęsiu, kaip degraduosiu, kaip tobulėsiu. Pasikeitimo stebuklas yra neįkainojamas. Sako, kad žmonės nesikeičia. Nesutinku. Žmogus keičiasi nuo sąlygų, nuo savo pasiryžimo ir valios. Svarbiausia, ką jis gali pakeisti tai savo požiūrį ir santykį su pačiu gyvenimu ir tuo, kas tą gyvenimą sudaro – žmonės, gyvūnai, žemė, knyga.

Branginimo akimirka yra neįkainojama. Viskas, ką turi gyvenime yra prarandama, esi tik tu. Tavyje yra santykiai, žmonės, mintys, atmintis, prisiminimai, išmintis, patyrimai... Gali turėti namus, bet jie gali sudegti su visais tavo kauptais užrašais, visu turtu. Ir praradimo kaina yra teisinga. Sutinku, kad gyvenimas yra žiaurus, bet sutinku, kad tas žiaurumas yra teisingas. Praradimo kaina mes nusiperkame vertybes, džiaugsmą, pokyčius. Myliu praradimą, myliu viską, kas mane supa, nes viskas yra prarandama. Myliu praradimo ir vienatvės jausmus, kadangi jie išmokina būti savimi - žmogumi, susitelkti į save, savo atmintį. Ir supranti pagaliau, kad visas užderėjęs turtas esi tik tu pats, tavo galvoje ir širdyje kaip kompiuterio dėžėje yra visas pasaulis, kuris nesudegs gaisre, joje yra milžiniška atminties ir jausmų kartoteka, kurio nesunaikins virusas, neatims antstoliai ir kiti. Viską nusineš tik mirtis.

Ir ką aš tuo noriu pasakyti? Žmonės bijo būti vieni, bijo senti, bijo vienatvės, bijo prarasti. O be reikalo, nes būvimas su savimi pačiu, suvokiant, jog viskas yra prarandama, tave padaro nenugalimą, praradimas yra teisingas tave nenubaudžiant, bet tavo progresavimui į naudą. Patyriau tai savo paties kailiu. Svarbiausia yra nenužudyti savo ryšio, savo meilės. Mylėti galima ir praradus žmogų, namą, turtą, nekaltinant likimo, Dievo. Visa, kas nutinka mūsų gyvenime skaudaus, nutinka tik iš didžiulės laimės. Nelaimė yra laimė, nes ji pakeičia tave ta linkme, kurią tu gali pasirinkti. Visada sakau, kad nėra didesnio priešo už mane patį. Bet ir nėra geresnio gyvenimo patarėjo už mane patį. Visada gali rinktis kaip žiūrėti į negandas. O aš imu žiūrėti pozityviai, myliu savo negandas ir nelaimes, nes per jas atrandu visiškai kitokį santykį, išgrynintą santykį su gyvenimu, savimi ir Dievu.

Jūsų Maištinga Siela