Šio dienos daina: Britney Spears "Oops!... I Did It Again"

Sveiki visi,

Vieno gero draugo padedamas, pagalvojau, jog reiktų pareklamuoti jau nebeįreklamuojamą veidą – Britney Spears. Nesu super jos gerbėjas, bet tiesiog vieną vakarą klausiausi vieno jos seno singlo ir negalėjau atsiklausyti. Pagalvojau, jog verta pristatyti ir Jums, kad prisimintume, kas sena, kas įrašyta mūsų MP3 ir Winamp takeliuose.

"Oops!... I Did It Again" – mega hitas, atliekamas pop princesės Britney Spears, iš jos antrojo albumo tuo pačiu pavadinimu „Oops!... I Did It Again“. Tai pirmas jos singlas iš pastarojo albumo, išleistas 2000 metais kovo 27 dieną. Daina sukurta ir prodiusuota Max Martin ir Rami Yacoub. Singlo skambesys labai panašus į keletą jos dainų iš debiutinio albumo „...Baby One More Time“ (1999).

Singlas susilaukė daugybės teigiamų atsiliepimų iš pop muzikos kritikų ir buvo nominuotas Grammy apdovanojimų kategorijoje „Geriausias Moters Pop Vokalo Pasirodymas“. „Oops!“ tapo Britney „autografu“ spaudoje ir viešoje erdvėje. Hitas pasiekė didžiules aukštumas, pasiekęs lyderio pozicijas daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Australiją, Naująją Zelandiją, Jungtinę Karalystę, bei Europos žemyną. Sukurtas vaizdo klipas atnešė Britney dar didesnę šlovę ir paskleidė naują jos seksualumo erą, nepaisant to, kad tuo metu jai dar buvo tik 18 metų.

#1 vietą užėmė šių šalių topuose: Australijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV.

#2 vietą užėmė šių šalių topuose: Austrijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Airijoje.

#4 vietą užėmė šių šalių topuose: Kanadoje, Prancūzijoje. Albumas tapo platininiu: Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir dukart Švedijoje. Albumas tapo auksiniu: Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sofi Oksanen "Valymas"

(Rašytoja Sofi Oksanen)

Sveiki visi,

Jau kuris laikas ketinau perskaityti garsiosios suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną „Valymas“. Pagaliau pavyko. Leidykla „Versus aureus“ išvertė šį romaną ir paleido į knygų rinką. Interneto platybėse jau pasklido nemažai nuomonių apie šį romaną, kurios dažniausiai baigėsi liaupsėmis. Teko pačiam įsitikinti šio romano poveikiu. Paragauti, atsikąsti, kaip sakant, išliaupsinto vaisiaus. Iš tikrųjų apie šį romaną jau girdėjau labai seniai, kai jis dar net nebuvo verčiamas į lietuvių kalbą. Išgirdau apie suomių rašytoją – maištininkę – feministę ir kaip ši Skandinavijoje išgarsino Estijos vardą. Aišku, po to ėmė rodytis įvairūs straipsniai internete, galiausiai pati autorė svečiavosi Vilniuje ir dar svečiuosis ateinančioje Knygų mugėje. Ir galiausiai, po dviejų didelių premijų Runebergo ir Finlandia, šis romanas dar iškovojo ir tarptautinį apdovanojimą – „Femina“, Prancūzijoje vykstančiuose kasmetiniuose apdovanojimuose už geriausią užsienietišką romaną. Nusprendžiau nebedelsti ir perskaityti.

Žinot, kai skaitai knygą su nuotaika, kad knyga bus stipri – prarandi dalį aštrių pojūčių. Kai knyga į rankas patenka beveik nežinoma, papildomai dar patyri nustebimo katarsį. S. Oksanen „Valymas“ – smagus romanas, stiprus, įtaigus, ambicingas, talentingai parašytas. Galbūt rašymo stilius ir nėra kažkuo labai ypatingas, nėra jis įmantrus, originalus, tačiau paprastais žodžiai „užmušamas“ skaitytojas. Iš pradžių pasirodė netgi pedantiškas – tik pamanykit, kažkokios musės aprašymas apima net kelis puslapius. Tačiau, kai ši musė atsikartoja kaip leitmotyvas visoje istorijoje ir skirtinguose laikotarpiuose, atrodo kažkas įdomaus, intriguojančio. Romano įtaigumu niekas tikrai neabejos. Mane tik stebino autorės asmenybė. Autorė gotė, ryški, ekspresyvi, maištaujanti (įdedu nuotrauką viršuje), tačiau visus kaimo dalykus aprašo tarsi pati ten dalyvautų. Ar kartais pati nėra gyvenusi kaime? Dabartinis „miestietės – gotės“ įvaizdis visiškai suklaidina, romano aplinkos ir detalių įtaigumas prasilenkia su įvaizdžiu. Įdomu.

Žinot, romano tematika irgi nėra nauja. Moters smurtas. Sakyčiau, apie šiuos dalykus Jurga Ivanauskaitė net įdomiau ir dar įteigiau rašė. Ir kyla klausimas, kodėl ši knyga šluoja visus apdovanojimus? Na, gerai, apie laikmetį, apie laikmečio tendencijas, žiaurumus. Renata Šerelytė ne ką blogesnė. Tačiau lietuviški kūriniai vis tiek neprasimuša. Kvepia internacionaline politika. Mat, suomė aprašė apie Estiją, o ne estė apie savo šalį. Įtariu, jog populiarumui tai turi nemažai naudos. Grįžtant prie paties romano, noriu pasakyti, jog čia susipina dvi pagrindinės temos – sovietų sąjungos valdymo laikotarpio tendencijos, padariniai su smurtu prieš moteris. Knyga moteriška, apie moteris, siužeto centre moterys. Na, ką daugiau gali rašyti moteris rašytoja, femenistė, jeigu ne apie moteris? Tačiau romanas man patiko. Padarė neblogą įspūdį. Įdomi fabula, istorinių ir siužetinių įvykiu chronologija, laikotarpis. Iš tikrųjų labai įtaigiai atskleista Estijos (kartu ir visu aneksuotų šalių) bejėgystė. Žmogus mušamas, persekiojamas, tremiamas už tai, kad kelia savo tautos idėją. Dabarties kosmopolitiniams vakarams tai beveik nesuvokiamas fenomenas – kaip galima mirti dėl tėvynės, dėl garbės, dėl savo kalbos ar idėjų. Manau, ši knyga savo švietėjiška veikla sėkmingai prasimuš t.y. pasimušė į Vakarus. Mums tai nieko naujo, nieko per daug nuostabaus, kas bent kiek skaitė lietuvių rašytojų rašiusių šia tematika.

Knyga kartu yra ir trileris. Alydė ir Zara, dvi skirtingų kartų moterys, sėdi kaimo sodyboje ir laukia atvažiuojančių sutenerių, kurie tikrai nužudys Zarą, nes ši pabėgo nuo vergovės. Abi moterys jaučia artėjančią mirtį, bet kartu autorė greitai rekonstruoja ir abiejų merginų praeitį. Kas ir kodėl turėjo įvykti, kad pasaulis tapo toks žiaurus? Sovieto laikmečio tendencijos sužlugdo žmogų kaip asmenybę, kaip laisvą individą. Tas žlugdymas pavaizduotas įvairiapusiškai: skundais, tardymais, kankinimais, įvairiomis baimėmis, slėpimu ir partizanine veikla miškuose. Žodžiu, viską, ką išgyveno ir Lietuva. Ir kyla įdomi tendencija, jog tuokart mes su estais buvome kur kas vieningesni, artimesni savo likimais, bet dabar, atgavus Nepriklausomybę, einame, sakyčiau, visai skirtingais keliais. Estijos kaimas, tolumoje visada esantis Talinas, kažkuo primena mūsų Lietuvą ir Vilnių.

Tiesa, kažkam nepatiko knygos apipavidalinimas. Mano nuomone, viršelis – nuostabus. Peržiūrėjus užsieniečių vertimų variantus, pagalvojau, kad mūsų geriausias. Viršelyje – senoji Alydė, mano galva, puikiai atspindi valymo padarinius. Senas, pavargęs, bet įtaigus ir daug matęs veidas. Kodėl „Valymas“? Tai simbolinis pavadinimas, bet kartu turintis ir tiesioginę reikšmę. Visi tie tremtinai, noras išvalyti žmonių maištingumą, jų prigimtines teises yra vykdomos valdžios valymas.

Žinot, romanas labai realus, bet retkarčiais prasimuša ir bauginanti mistika, paslaptis, magiškasis realizmas. Šie komponentai labai nuspalvina kūrinį, pvz.: Ingelės vaidenimasis Hansui, ją ir dukrą ištrėmus, NSO pasirodymas kaime ir visa ta tyla, nekalbėjimas tardymo metu, sukuria vieną stipriausių „kabliukų“ šiame kūrinyje. Verta. Verta perskaityti. Verta žinoti. Verta prisiminti. Verta ir vėl apie tai kalbėti. Juolab, kad istoriniai įvykiai, anksčiau ar vėliau, mėgsta atsikartoti. Kodėl? Todėl, kad pamirštam apie juos kalbėti. Nepraleiskime šios progos ir vėl pakalbėti apie mūsų ir visų tų, kurie buvo ištremti nuo nepriklausomybės 50 metų. Kad nepamirštume. Verta.

Jūsų Maištinga Siela

Juozas: "Patinka aistringas seksas, kuris prasideda nuo krentančių rūbų"

Sveiki visi,

Tęsiu interviu tradiciją. Ir šį kartą pakalbėsim apie seksą. Tokį visiems labai gerai suprantamą dalyką, be to, manau, bus šiek tiek pikantiškiau praskaidrinti mūsų temas. Pokalbiams apie seksą daug pažįstamų nereikėjo ieškoti. Pasiūliau pirmam pasitaikiusiam žmogui, kuris panoro būti pavadintas Juozu. Klausimai gan atviri, todėl labai tikiuosi, kad tokiu būdu išmoksime gerbti ir kito žmogaus nuomonę, gyvenimo būdą, nesvarbu, kad ji yra kitokia, kertasi su Jūsų vertybėmis, nuomone ir gyvenimo būdu. Kaskart įsitikinu, kad žmonių pasaulyje yra pačių įvairiausių ir kiekvienas yra toks įdomus, autentiškas ir savitas, kad kitokio pasaulyje nerasite. Taigi, paklauskime Juozo apie jo seksualinį gyvenimą ir požiūrį.

1. Pakalbėkim apie seksą, Juozai. XXa. 7 - ajame dešimtmetyje įvyko Pasaulinė seksualinė revoliucija. Lietuvoje šis proveržis, sakyčiau, įvyko visai neseniai. Prieš geroką dešimtmetį. Kaip tu manai, ar Lietuvoje šis proveržis atnešė naudos ir žalos? Kokios? Ir apskritai, koks tavo požiūris į seksualinį išlaisvėjimą? Mėgaujiesi jo padariniais?

Sunku pasakyti ar apskritai tas proveržis Lietuvoje įvyko. Ypač paklausius daugelio mūsų politikų kalbų, turint omenį menką dėmesį seksualiniam švietimui, atkreipiant dėmesį į viešoje erdvėje dažnai akcentuojamas "krikščioniškas" vertybes ir t.t. Manau, šis procesas vis dar tebevyksta ir dar reikės gerų dešimties ar dvidešimties metų, kol į seksą žiūrėsime kaip ir daugelis vakariečių. O kol kas pastebiu tik kraštutinumus - arba labai konservatorišką požiūrį, arba labai laisvą. Nors aš asmeniškai pritariu Olandijos pavyzdžiui. Manau, kad turėtume nebijoti apie tai kalbėti. Nes kai tai nebus paslaptingas ir uždraustas vaisius, tai mažiau bus neigiamų pasekmių. Tuo labiau, kad, mano nuomone, seksas yra vienas iš natūralių žmogaus poreikių.

2.Ar apskritai krikščioniškasis pasaulis ir seksualinis pasaulis yra suderinami? Kuris turėtų pasitraukti į šoną? O gal kūną ir sielą laikas sujungti? Kuri pozicija Tau pačiam yra svarbesnė - kūnas ar siela? Kodėl?

Nemanau, kad reikėtų būtinai priešinti seksualinį gyvenimą ir krikščionybę. Žinoma, pasaulietinis ir krikščioniškas požiūris į tai gana skiriasi. Bet čia jau kiekvieno asmeninis apsisprendimo reikalas - laikytis religijos kanonų ar ne. Net nemanau, kad kūnas ir siela šiuo požiūriu atskirti, gal tik skiriasi pats požiūris į lytinį aktą.

3. O koks Tavo požiūris į lytinį aktą?

Nežinau kaip suformuluoti, nes pagal praktiką, tai turėtų būti tiesiog hedonistinis aktas, siekiant malonumo sau, kai tai darai su vos pažįstamu žmogum... Tuo tarpu, tai tampa nuostabia bendravimo forma, kai tikrai dvi sielos susijungia, kai tai darai su tau brangiu žmogumi. Panašiai ir su kūnu bei siela. Visų pirma pastebi žmogaus kūną, šmėsteli klausimas – ar norėčiau su juo permiegoti, žvėriškai nuplėšęs rūbus ar ne. Bet pradėjus bendrauti, tas klausimas po truputį išnyksta ir atsiranda kiti klausimai - ar noriu dar kartą su tuo žmogum susitikti, ar man su juo gera ir pan.

4. Tai seksas Tau yra ne tik pasitenkinimo, bet ir pirmoji pažinimo pakopa? Skamba tikrai NEkonservatyviai. Kaip ir kada nusprendi "seksuodamas" su žmogumi, kad nori jį ir toliau pažinti?

Ne tai norėjau pasakyti. Tiesiog seksualinis potraukis arba jo nebuvimas yra vienas pirmųjų dalykų susipažįstant su žmogumi, tai tarsi tam tikras instinktas. Bet neretai būna, kad daugiau pabendravus su žmogumi, tas pirmas pojūtis nebebūna toks svarbus, nes bendravime svarbi ne vien išvaizda, bet ir žmogaus asmenybė, pomėgiai, kiti dalykai.

5. Kiek Tau pačiam yra svarbus seksualinis gyvenimas? Kokią vietą ir reikšmę Tu jam skiri?

Na, nors man tai nėra pats svarbiausias dalykas, bet, manau, tai yra viena iš sudėtinių dviejų žmonių santykių dalių. Nors kartais tai tėra tik tam tikras poreikis, kuriam reikia kito žmogaus.

6. Kokiais būdais mėgsti save seksualiai tenkinti?

Geras. Patinka aistringas seksas, kuris prasideda nuo krentančių rūbų, bučinių, aistringų glamonių ir noro kuo greičiau pajausti nuogą partnerio kūną prie savęs, o baigiasi abipusiu orgazmu, po kurio norisi tik apsikabinus gulėti ir nieko daugiau nesakyti.

7. Įmanoma patirti tokį atsipalaidavimą su visiškai nepažįstamu žmogumi?

Sakyčiau, kad įmanoma kokiais čia 80%. Likę 20% būna, kai jau pažįsti žmogų, žinai kokius mygtukus nuspausti ir jis juos žino. O su nepažįstamu žmogumi tarsi loterija, nors kartais azartas irgi įdomu.

8. Su kuriuo žmogumi būna didesnis pasitenkinimas? Su pažįstamu? Ar vienkartiniu? Kodėl?

Žinoma su pažįstamu. Tuomet nori ne tik pats gauti malonumų, bet gera ir kitam suteikti tą patį.

9. Papasakok savo patį nesėkmingiausią sekso patirtį.

Nesėkmingiausią... Nesėkmingiausia turbūt būtų vienas vakaras su vaikinu iš interneto, su kuriuo ilgą laiką bendravau internete. Ir vieną vėlyvą vakarą sutikau jį priimti į svečius. Tačiau pasirodė, kad jis ne tik nėra mano skonio (nuotraukos kartais meluoja), bet ir buvo gerokai padauginęs kvepalų, nuo kurių mane vėliau pradėjo pykinti. O pradėjus išdykauti, paaiškėjo, kad jis visiškai netikęs šioje srityje. Galiausiai teko viską nutraukti, o jis įsižeidęs iš karto išdūmė namo.

10. Iš pasakojimo paaiškėjo, jog esi homoseksualus. Turėjai kada nors lytinių santykių su mergina? Kaip žiūri į moters seksualumą?

Deja, turiu pripažinti, kad niekada neturėjau. Žinoma, man merginos atrodo patrauklios, gražios, bet, tiesą sakant, tiesiog "nestovi".

11. Daugelis pasakytų, jog reiktų tiesiog pamėgti ir nuo „pederastizmo“ pasveiksi. Ką tokiems atsakytum?

Tą patį galima pasakyt ir nemėgstantiems grybų ar alyvuogių. Tačiau pabandymas nepadeda. Žmonės yra skirtingi su skirtingais poreikiais, polinkiais.

12. O ką vis dėl to manai, apie orgijas, apie privačius sekso vakarėlius, svingerininkus? Ar padorumas yra saugotina vertybė Tau pačiam?

Manau, pats žodis orgija turi neigiamą konotaciją ir tai rodo visuomenės požiūrį į tai. Bet mano nuomone, tai kas vyksta už uždarų durų nėra mano ar kitų reikalas. Svarbu, kad viskas vyktų savo noru ir saugiai. Man patinka hipių šūkis: "Make love, not war". Apskritai padorumas yra mūsų pačių sugalvota sąvoka, kuriai patys suteikiame prasmę, pvz.: musulmoniškuose kraštuose moterims nepadoru eiti nedengiant viso kūno šydu.

13. Bet laisvėjantis seksualinis gyvenimas ardo šeimas, vaikai ima vis daugiau ir daugiau augti be tėvų. Padorumo praradimo sąvoka irgi turi savo kainą, ar taip nemanai?

Manau, tai vyksta dėl daugelio kitų pokyčių visuomenėje. Taip pat esu tikras, kad šeimos būtų daug stabilesnės, jei seksualiniu švietimu būtų pakankamai rūpinamasi dar mokykloje. Tuomet jaunimas galbūt atsakingiau žiūrėtų į seksą, žinodamas visas galimas jo pasekmes. Tuomet būtų mažiau vienišų motinų, paliktų vaikų ir pan.

14. Suvoki, jog neatsakingas požiūris į seksą neatneša nieko gero. O Tu pats visada buvai labai atsakingas už savo seksualinį gyvenimą?

Čia atsakymas būtų trumpas. Visuomet svarbiausias dalykas yra saugumas. O toliau galima mėgautis.

15. Visada esi saugus su nepažįstamu partneriu?

Taip. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų kitaip. Manau, čia galioja principas - nepasitikėk niekuo.

16.Kokių dalykų netoleruoji sekse?

Sekse netoleruoju to, kas man ir mano partneriui būtų nepriimtina, nes, mano nuomone, seksas turi abiems teikti malonumą. Nors man asmeniškai patinka švelnus ir aistringas seksas, bet sadistinių ar mazochistinių polinkių neturiu. Ir galiausiai nepriimtinas nesaugus seksas.

17. Ką manai apie dorovinguosius, kurie smarkia tokį "palaidą" hedonistinį gyvenimą?

Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, požiūrį, gyvenimo sprendimus. Tik man nepriimtina, kai žmonės savo požiūrį nori primesti ir kitiems. Kaip jau sakiau, geriau žmonės tegu mylisi nei pykstasi.

18. Mylisi ir myli. Ar nemanai, kad mylėdamiesi žmonės tik bando užpildyti meilės trūkumą?

Manau, tame yra dalis tiesos. Nors nemanau, kad seksu galima užpildyti tai. Nors ir jauti šalia savęs karštą kito žmogaus kūną, bet meilės trūkumo taip neužpildysi. Tam reikia gilesnių dalykų. Kartais po sekso gali pasijausti tik dar labiau vienišas, negalėdamas apkabinti ir kartu miegoti su žmogumi.

19. Ar esi priklausomas nuo sekso? panašiai kaip nuo narkotikų? Kasdien apie tai galvoji? Papasakok apie tai.

Manau, kad nesu. Žinoma jaučiu tam poreikį, neretai apie tai pagalvoju, ypač matydamas patrauklų vaikiną. Bet neretai galvojimu tai ir pasibaigia. Galbūt esu šiek tiek išrankus, nenoriu su bet kuo ir bet kaip. Tai galbūt todėl ir viskas užsibaigia tik galvojimu. O kartais „apturėjus“ gero sekso, vėliau kurį laiką jo visai nesinori.

20. Ką manai apie 12-14 metų vaikus, kurie pradeda užsiiminėti seksu su vyresniais žmonėmis? Kada pats patyrei sekso džiaugsmus ir vargus? Jau turėjai pakankamai žinių apie lytinį gyvenimą?

Manau, tokio amžiaus vaikai dar yra per jauni tuo užsiimti. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia slėpti nuo jų informaciją. Kaip tik reikia juos šviesti apie galimas pasekmės, nuimti nuo to paslapties šydą, kad tai nebebūtų uždraustu vaisiumi, kurio taip norisi paragauti. Manau, lytinio gyvenimo pradžia turėtų būti tada, kai žmogaus asmenybė yra galutinai susiformavusi, o pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Aš asmeniškai pirmuosius potyrius patyriau būdamas 15-16 metų su bendraamžiu kaimynu. Ir turiu pripažinti, kad tikrai tada trūko informacijos. Tikriausiai būčiau to nedaręs, jei apie tai būtų buvę kalbėta mokykloje, šeimoje. Tuo metu net nelabai žinojau kaip funkcionuoja visas žmogaus kūnas. Ką jau kalbėti apie pačius veiksmus, ką taip norėjosi išbandyti pagal internete rastus vaizdus. Žinoma, iš klaidų mokomės. Dabar į viską žiūriu daug atsakingiau ir stengiuosi įvertinti galimas savo veiksmų pasekmes. Manau, niekad nereikėtų pamiršti, kad sekse yra ir antras žmogus, į kurio jausmus, poreikius reikia taip pat atsižvelgti.

21. Kaip manai, ar ištikimybė ir seksas suderinamas dalykas? Nepasiilgsti nuolatinio partnerio, ištikimybės ir stabilumo?

Čia gana sudėtingas klausimas, apie kurį galiu daugiau pasakyti tik teoriškai ir iš kitų patirties, nes neteko dar turėti tikrai ilgalaikių santykių. Manau, kad jei tikrai myli savo partnerį, tai nekyla klausimų: ar būti ištikimam, ar ne. Nors iš kitos pusės galbūt toks vyrų įgimtas dalykas - apsėklinti kiek galima daugiau patelių ir pratęsti giminę... Bet kuriuo atveju, manau, santykiuose svarbiausia atvirumas. Aš asmeniškai tikrai mieliau turėčiau vieną pastovų partnerį, bet kol kas gyvenimas ne visada duoda tai, ko norėtųsi. :)

Dėkui Juozui už atsakymus ir atvirumą!

Pokalbį iniciavo Maištinga Siela, atsakinėjo Juozas.

Filmas: "Kamino" / "Kelias" / "Camino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą, kurį visai neseniai, tikriausiai, jau penktą kartą matytą. Tai „Kamino“ (Camino“) (2008 m.). Lietuviškai išvertus reiškia „Kelias“, t.y. mergaitės vardas. Filmas statytas talentingo ispanų režisieriaus Javier Fesser. Šis filmas yra susišlavęs net šešis „Gojos“ apdovanojimo statules.“Gojos“ apdovanojimai yra nuostabus ispaniškojo „Oskaro“ prototipas, kur kasmet išrenkami geriausieji. Jau nereikia sakyti, kad ispanų kinas išgyvena aukso erą. Ispanai moka kurti stiprius, originalius ir sukrečiančius filmus. Myliu ir dievinu ispanišką filmą! Tad labai džiaugiuosi, jog galiu Jums trumpai papasakoti apie „Camino“.

2009 metais, pavasarį, „Camino“ Kino pavasaryje iškovojo labiausiai lietuvių žiūrovų simpatijas pelniusį apdovanojimą. Taigi filmas neaplenkė ir Lietuvos. Pats savo kailiu patyriau, ką reiškia sėdėti apsiverkus ir nepakilti iš kino teatro ložės. Tokia buvo salė, einant kino pabaigos tekstui. Salė buvo sukrėsta. Manau, kad filmas tikrai vertas visų šešių „Gojos“ apdovanojimų. Galbūt net „Oskaro“, nes pirmą kartą, kai pamačiau šį filmą, buvau šoke. Filmas talentingai sukurptas, intriguojantis, provokuojantis, sukrečiantis. Nuostabūs ispanų aktoriai. Džiaugiuosi, jog čia vėl išvydau Manuela Velles, kuri 2007 metais sukūrė „Maištingosios Anos“ vaidmenį. Gaila, jog ši jauna, talentinga aktorė dabar užsiciklino televizijos serialuose ir apleido rimtus filmus.

Filmas „Camino“ kažkuo panašus į filmą „Mano sesers globėjas“, tik šis pasakojimas yra paremtas tikrais įvykiais. Šiame filme ypatingai sukompromituota bažnyčios veikla žmogaus gyvenime. Praktiškai, mergaitė buvo nukankinta motinos tam, kad ši būtų paskelbta šventąja. Filmas skelbia šeimos ir meilės idėją, iškelia šią vertybę aukščiau visko. Aišku, visa istorija paimta iš realaus gyvenimo. Kai kam šis filmas gali sukelti didelį gailestį, kai kam pasipiktinimą. Iš tiesų tai labai kontraversiškas filmas, drąsi vizija, užmojis sugluminti žiūrovą, priversti mąstyti. Kai kurie kadrai iš tikrųjų glumina, trikdo. Kas yra gyvenimas ir vertybė? Kur yra krikščioniškasis Dievas, kai žemėje vyksta tokie dalykai? Gausių ašarų dozę garantuojantis ispanų filmas „Camino“. Rekomenduoju.

Daugiau įdomybių apie filmo kūrimą, vertimą ir šiaip pikantiškas naujienas, rasite lietuviškai ČIA.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Džiaugsmas arba kažkieno galvos skausmas

Sveiki visi,

Šiandien ėjau valgyti picos su draugu. Kalbėjom apie kelionę į Veneciją ir jo didžiausia nelaimei... užėjome į knygyną. Su manimi negalima eiti į knygyną. Į šį stebuklą turiu eiti vienas. Tai mano silpnybę. Nemažai pinigų išleidžiu knygoms ir, velniai rautų, niekada nesigailiu. Kiekvienas už savo aistrą susimoka sava kaina. Pastaruoju metu imu vis daugiau atsisakyti knygų – piniginė neišneša tokių kainų. O ir literatūros yra geros prirašytos ir priverstos, nes yra nemažai ir šlamšto.

Iki šiol niekaip nepamirštu draugo, kuris „zyzia“, jog greičiau eitume iš čia. Jis žino, jeigu užėjau į knygyną, man laikas ištirpsta – teks palaukti, kol su kiekviena knyga pakalbėsiu. Tikriausiai moterys panašiai rūbų parduotuvėje. Primena „Parduotuvių maniakės išpažintį“, kurį neseniai ir vėl žiūrėjome. Kartais galiu prastovėti prie vienos lentynos valandą, kol pajaučiu nuovargį kojose. Negaliu atsitraukti. Sako, knygos tos pačios. Netiesa. Kaskart, kol knygos neperskaičiau ir neįsigijau, ji vis kitokia. Į knygynus man reikia vaikščioti vienam. Arba su bendraminčiais, kurių taip ir neturiu. Ką darysi, kai kam tenka ir už tai atkentėti.

Eilinį kartą peršalau. Nosis varva. Ir vėl. Žiemos padariniai. Sesija ant nosies. Alkanas blogas, knygos, mintys, aš pats. Ką padarysi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skaitovas" / "The Reader"

Sveiki visi,

Dar vienas filmas, kurį būtinai turėjau pažiūrėti. Tai „Skaitovas“ (The Reader) (2008 m.) Tai talentingo režisieriaus darbas, už kurį Kate Winslet gavo „Oskarą“ kaip už geriausios moters vaidmenį. Tai trečiasis režisieriaus Stephen Daldry darbas. Iki tol jis buvo sukūręs du stiprius filmus – „Bilis Eliotas“ ir „Valandos“, pastarąjį jau esu čia pristatęs. Filmas „Skaitovas“ taip ir nepasiekė Lietuvos kino teatrų. Labai apmaudu, nes Kate Winslet vaidyba – nuostabi. Taip genialiai suvaidinta, jog vien dėl jos vėl ir vėl norisi žiūrėti šį filmą. 

Tai pasakojimas apie skirtingų amžių savotišką meilę – penkiolikmečio ir trisdešimtmetės susitikinėjimai, kurie vaizduojami itin subtiliai, atvirai ir jausmingai. Iš pradžių filmas glumina savo atvirumu, nesuvokiama, ką reiškia šis perdėtas intymumas ir kas už viso to slepiasi, tačiau viskas išaiškėja filmo pabaigoje. Kodėl moteris kiekvieną kartą prieš pasimylėjimą prašo, kad berniukas jai paskaitytų? Kodėl ji sutinka su visais nusikaltimais, kurių pati nepadarė? Kas slypi akyse ir skaitymo procese? Žmogaus troškimuose? Sakau, tai jaudinantis pasakojimas, pastatytas pagal knygą, tuo pačiu pavadinimu. Knyga 2004 metai išversta ir į lietuvių kalbą. Nebuvo labai pastebėta, tačiau pasirodžius ekranizacijai, kažkodėl visi ją prisiminė.

Filmą rekomenduoju visiems be jokio išskirtinumo. Manau, jis patiks tiek erotikos, tiek karinių, tiek romantinių, tiek fantastinių filmų mėgėjams. Verta kartą pamatyti ir paragauti tikros „Skaitytojo“ duonos, kaip sakant. Filmas labai įtraukia, dvelkia paslaptimi, intymumu, jaukumu ir brandina apčiuopiamos tragedijos vaisių, kuris galiausiai filmo pabaigoje skausmingai sprogsta. Gero žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šindlerio sąrašas"

Sveiki visi,

Yra tokių filmų, prie kurių visada anksčiau ar vėliau norisi sugrįžti. Džiaugiuosi, jog šį laikotarpį pavyko sugrįžti prie kelių gerų filmų ir iš naujo juos apmąstyti bei įvertinti. Šį kartą tai „Šindlerio sąrašas“, sukurtas 1993 metais. Režisierius Steven Spielberg tikriausiai jau kino istorijoje. „Dirbtinio intelekto“ režisierius prieš maždaug 20 metų sukuria vieną garsiausių savo darbų „Šindlerio sąrašas“, kurio pagrindinė tema yra žydų genocidas per Antrąjį Pasaulinį karą.

Filmas statytas pagal tikrus faktus ir tikrus nutikimus. Pašlovintas Šindleris, kuris išgelbėjo daugiau nei 1000 žydų, iš kurių išaugo nauja palikuonių karta. Mano galva, filmas yra didingas kino epas, apimantis beveik 200 minučių t.y. daugiau nei 3 valandos gero filmo. Nors filmas nufilmuotas beveik prieš 20 metų, bet jį žiūrint nesijaučia laiko distancija. Geri filmai, matyt, nesensta. Režisierius pasirinko nespalvotą filmo variantą, kuris geriausiai įkūniją vieną juodžiausių žmonijos egzistavimų laikotarpių, kur prarandamas bet koks žmogiškumas, bet kokios vertybės, bet kokios santarvės.

Filme apstu žiaurių kadrų, bet jie identifikuoti, realūs, tikroviški, ne kokie nors iš piršto laužti. Apskritai, manau, kad tai vienas geriausių filmų, kuris yra sukurtas apie žydų genocidą. Jo esmė yra ne tik parodyti žydų naikinimo mechanizmą, kaip tai mėgsta su pasimėgavimu daryti daugelis filmų, bet ir atskleisti žmogiškumo kruopelytę iš vokiečių pozicijų. Tokioje terpėje atsiduria „biznierius“ Oskaras Šindleris, staiga praturtėjęs žmogelis, kuris visą savo turtą paaukoja tam, kad būtų išgelbėta kuo daugiau žydų. Jautrus ir įspūdingas filmas. Geneliai pastatytas, įdėta daug laiko ir darbo. Jeigu jums patiko tokie filmai kaip „Berniukas dryžuota pižama“, „Velnio aritmetika“, „Dievų miškas“ ir t.t. siūlau pažiūrėti šį kino perliuką, kuris pranoksta juos visus.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela