Cirkas, kuris niekada nesibaigia arba Petro Gražulio "Gulbių ežero" partija

Sveiki visi,

Ar kada baigsis visi Petro Gražulio cirkai? Kartą, prieš paskaitas, sėdėjau virtuvėje ir netyčia įsijungiau TV, sakau, paklausysiu, ką gero „telikas“ rodo. Ir tąkart čiut nuo kėdės nenuvirtau, kai vėl parodė legendinį krikščionybės šalininką Petrą Gražulį, kuris, kaip ir visai tikėtai, turi vėl nešvarumų dėl savo automobilio, kuris vėl buvo pastebėtas viršijant greitį. Anksčiau ponas Gražulis jau Lenkijoje yra turėjęs nemalonumų dėl greičio viršijimo, tačiau ponas niekaip nepasimoko ir iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų raliuoja ant „gazo“.

Bet esmė ne tame. Esmė, kad pats Gražulis Seime balsavo už pataisas, kad pareigūnai galėtų reikalauti iš vairuotojo asmens dokumentų ir sugriežtinti baudas už greičio viršijimą. Ir čia staiga įvyksta didžiausias absurdas – dabar žinau, kaip gimsta anekdotai – žurnalistė paklausia pono Petro Gražulio, ar šis, kaip Seimo narys, kuris balsavo už su griežtinimą, neturėtų rodyti pavyzdžio Lietuvos piliečiams? Atsakymas galiausiai mane pribaigė, nes Gražulis atsakė, kad tas, kas be nuodėmės, tegu meta į jį akmenį. Suprask, net Seime sėdi paprasti nuodėmingieji. Staiga Gražulis pasisuka ant kito kulno ir į kitą kamerą aiškiną visišką priešingybę – homoseksualizmas yra baisi gėda, kuri griauna tradicinę krikščionišką šeimą ir visus reikia bausti be pasigailėjimo.

O kur moralas? Nuo pačios krikščionybės atsiradimo žmogus moka savo religiją pritaikyti tik taip, kad pats prispyrus bėdai galėtų iš balos išlipti (suprask, aš gi viršijau greitį, nes esu nuodėmingas), o prireikus priešingam reikalui – susidoroti su kitais (juk pagal krikščionybę homoseksualizmas yra blogai – užmušt nuodėminguosius). Šaunuolis Petras Gražulis, nes ir vėl eilinį kartą įrodė savo ištikimybę tikrosioms krikščioniškosioms vertybėms – chamizmui ir dviveidiškumui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodosios gyvatės dejonė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu labai trumpai pristatyti kino filmą „Juodosios gyvatės dejonė“ (Black Snake Moan) (2007 m.). Tai amerikiečių vaidybinis filmas su garsiu bliuzo dainininku Samuel L. Jackson ir žaviąja Christina Ricci, čia taip pat pasirodo ir dainininkas J. Timberlake. Jau kuris laikas vis norėjau pažiūrėti šį filmą dėl Ricci nepaprastai išliaupsintos vaidybos šiame filme. Tai mažaūgė, bet labai talentinga aktorė, kuri pirmą kartą išgarsėjo prieš gerą dvidešimtmetį, kai atliko Trečiadienės vaidmenį juodojo humoro filme „Adamsų šeimynėlė“, po to tokiuose filmuose kaip „Monstras“, „Prozako karta“, „Gyvenimas po mirties“ ir „Raitelis be galvos“. Šįkart Christina atlieka Rėjos vaidmenį. Tai stebėtinas vaidmuo, kuris jai tinka prie skandalingosios asmenybės.

Pats filmas pasakoja apie žmogaus įgytas baimes, iš vaikystės atsineštas silpnybes, su kuriomis suaugę nepajėgūs patys susidoroti. Tai pasakojimas apie merginą, kuri pasiduoda kekšės vaidmeniui ir vos vaikinui išvažiavus tampa bloga, nors širdyje ir myli, tačiau dėl vaikystės traumų, ji yra tokia, kokia yra. Moteris kaip gyvatė, štai ką Christina gerai įkūnijo, gyvatišką aistringą moters prigimtį, kuri elgiasi ne pagal protą, bet instinktyviai. Galiausiai vienas vaikino draugas ją sumuša ir ji atsiduria senuko juoduko namuose, kuris ją apsiima gydyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, todėl prirakina ją prie grandinės, kad ši negalėtų rujoti. Prasideda moters prigimties dvikova, kuri labai įdomiai baigiasi, bet daugiau sužinosite pažiūrėję šį filmą.

Man asmeniškai filmas patiko savo pastatymu, stengtasi išlaikyti balansą tarp meniškumo ir pačios istorijos, tai ne komercinis filmas, tačiau turintis gan atvirą intrigą. Manau patiks tiems žmonėms, kurie mėgsta rimtesnį filmą, kurie mėgsta analizuoti, kas ir kodėl yra pasakyta.

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus cerkvės: Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

Sveiki visi,

Toliau tęsiu dar nepamirštą reportažą apie Vilniaus šventyklas, tad šiandien skubu pristatyti Vilniaus šv. Konstantino ir Michailo cerkvę, dar kitaip vadinama Romanovų cerkve, kuri įsikūrusi Vilniaus Naujamiestyje, Basanavičiaus gatvėje. Mano galva, tai viena jauniausių didelių šventyklų Vilniuje pavyzdžių, kurio žali svogūnus primenantys bokštai matomi iš daugelio Vilniaus kalvų. Ši cerkvė yra gan arti mano paties namų, tad nusprendžiau, jog šitą grožį reikia aplankyti ir padaryti savo mini foto reportažiuką.

Na, cerkvė iš esmės skiriasi nuo mano aprašytos barokinės šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje. Apskritai žengti į cerkves man nėra taip drąsu kaip į bažnyčias, kadangi stačiatikių šventykla arba dar vadinama cerkvė turi visai kitokią aurą. Visų pirma, ten renkasi rusų kilmės tikintieji, moterys ten vaikšto su skarelėmis vos ne kaip musulmonės, o ir žegnojimo, pamaldų tradicijos skiriasi nuo Romos katalikų ir protestantų. Žinoma, ir cerkvių kvapas būna savotiškas, toks kitoniškas, prisodrintas ortodoksų (nes stačiatikei jie nelabai nori būti vadinami), kuris skiriasi nuo mūsų bažnyčių. Ortodoksų tikėjimas nelabai kuo ir skiriasi nuo musiškių, nes krikščionybė pirmą kartą skilo 1054 metais, dar tada vadinamoji Bizantijos imperija pasuko su visa Rytų Europa kita linkme, o Vakarai nuėjo sau. Ortodoksai save vadina tiesioginiais Naujojo Testamento paveldėtojais, nes būtent jie ale išsaugojo senąjį krikščioniškąjį tikėjimą, o vakarietiškasis pakrypo kitokia linkme, kuri vėliau dar skils į kitas šakas. Taigi beveik visa Rusija yra paveldėjusi šią tikėjimo atšaką, bet ir jie yra vadinami krikščionėmis, o vietoj savo Popiežiaus turi savo Popą. Bet dabar ne apie tai...

Lietuvoje nuo seno maišėsi rusai t.y. rytų slavai, todėl natūralu, jog Lietuvoje taip pat ėmė šalia bažnyčių augti ir pravoslavų šventyklos – cerkvės. Štai taip iki Pirmojo Pasaulinio karo čia užaugo ir šv. Konstantino ir Michailo cerkvė su nuostabiais žaliais bokštais. Ši cerkvė pastatyta apie 1913 metais ir ji siejama su paskutiniąja Rusijos carų Romanovų dinastija, nes jos garbei ir buvo sumūryta cerkvė. O po to, kaip patys žinote iš istorijos, carai ir visa hierarchija neužilgo žlugo. Sunku apsakyti pačios cerkvės architektūrinį stilių, tikriausiai kūrėjai laikėsi specialiųjų senovinių cerkvių statymo stilių, nes nieko panašaus Lietuvoje (nors tiek po tas cerkves ir tevaikštau) neteko matyti. Vikipedija architektūros stilių nurodo kaip neobizantinį moderną. Žinoma, kad modernizmo apraiškų esti šioje cerkvėje, tai diktuoja pats pastatymo laikotarpis. Jūs tik pagalvokite, kokia jaunutė cerkvė palyginus su Vilniaus baroko bažnyčiomis! Bet visgi cerkvė žavi ne tiek savo vidumi, ten gan po restauracijos kuklu, bet kiek savo eksterjerine išvaizda. Bažnyčia visai neseniai remontuota, tačiau dar daug kur reikia kapitalinio remonto, nes vaikštant aplinkui kai kur matosi visai neužbaigti makiažiniai eksterjero darbai, tačiau tikriausiai tam trūksta lėšų.

Cerkvė įsikūrusi netoli Tauro kalno, tikrai labai prieinamoje ir patogioje vietoje. Joje vyksta mišios, neaišku, kiek čia ateina tikinčiųjų, bet cerkvė atrodo prižiūrima ir lankoma, nors iš praeivio pozicijos gali atrodyti nuolatos uždaryta, nes nėra labai didelis nei turistų srautas kaip antai prie katedros, nei pačių tikinčiųjų varstomos durys.

Šią cerkvę aplankiau saulėtą gegužės dieną. Viduje buvo vos vienas ortodoksas diedukas, kuris greitai pasišalino. Nutariau pafotografuoti. Nuotraukas demonstruoju čia, saite. Šalia grindinį siurbliavo ortodoksė su skarelė, o kita moteris budėjo prie šventų pardavinėjamų paveikslėlių. Iš esmės nieko per daug nesiskiria nuo paprastos katalikiškos bažnyčios. Pastovinėjau, pažiūrinėjau ir, sakau, gana. Man patinka tos šventyklinės erdvės, jos visos tokios keistai apvalančios savo energetika. Gali būti ir netikintis, gali būti ir ateistas, tačiau buvimas šventykloje kažką duoda keistai nepaaiškinamo. Gal dėl savo meniškumo, o gal dėl tikinčiųjų paliktų maldų? Kas dabar žino. Taigi siūlau ir Jums apsilankyti šv. Konstantino ir Michailo cerkvėje, galbūt taip pat kažką pajusite keisto ir įdomaus.

Jūsų Maištinga Siela

Viduje nėra labai daug vietos, tačiau jauku. Prieš Jus durys, pro kurias įeina tikintieji.

Šitą seną nuotrauką aptikau internete, kuri liudija, jog kažkada cerkvė atrodė kiek kitaip.

Na, o čia matome, jog toks mini altorėlius būdingas ortodoksams - stačiatikiams. Kirstaus kojos nukryžiuotos dviem vinimis.

Cerkvę puošia ikona, kuri šiais laikais turi ir kitokios reikšmės.

Štai taip atrodo cerkvės pagrindinis altorius.

Nors cerkvės stilius neobizantinis, tačiau jaučiama kažkokia keista viduramžiška aura.

Cerkvės išorė iš kitos gatvės pusės.

Cerkvės bokštai proklevų viršūnes.

Šalia stovint pasijauti labai mažas ir menkas.

Šoninės durys, kurios jau visai sutrunijusios liudija, jog pro jas nevaikštoma.

Įėjimą puošia reljefinė Dievo imitacija.

Šoninių durų laiptai, kuriuos išmynė pats Laikas.

Šalia cerkvės - modernus stiklinis pastatas, kuriame atsispindi cerkvė.

Galinė cerkvė primena pilį, o kartu prašosi ir makiažinio remonto užbaigtuvių.

Na, o šią nuotrauką dariau prieš kelis metus, tiesiog patiko baltos ir juodos spalvos kontrastas.

Jūsų Maištinga Siela

Šis bei tas apie bla bla ir lia lia

Sveiki visi,

Parašyk, kai nieko nesirašo, kai nėra burnoje raidės, prasmės nėra smegenų rievėj. Parašyk rytoj ką nors į blogą, kad skaitytojų daugėtų, kad maitintų jų akis raidžių kratiniais, sąvokomis, vaizdiniais ir asociacijomis. Sako draugė man, parašyk ką nors į blogą, neapleisk, nepadėki taško, bus smagu toliau skaityti, bet rašyti nėra ko, todėl ir rašau apie patį rašymą, apie tai kaip reikia rašyti ir kaip nereikia. Sako, ir poryt dar ką nors parašyk į blogą, nesvarbu, kad nieko neturi rašyti, šiaip, parašinėk truputį, ką nors, apie orą, dulkes, vandenį stiklinėje, apie dar šį bei tą, apie bla bla ir lia lia, žinoma, tai visada padeda, nes žmonėms patinka skaityti lia lia ir bla bla, žinot, tai baisiai prasminga. Palaukit, juk žmonės patys susikuria prasmę, jei žmogus moka kurti, o ne tik pirkti jau sukurtą pieną plastmasiniuose maišeliuose, vadinasi, jis yra Dievas, nes tik Dievas moka kurti. Vadinasi, dievų yra pasaulyje milijardai, nes ir paukštis moka susisukti lizdą, o kurmis išrausia piramidės formos kurmiarausį, o pasak Pitagoro, Visatoje nėra tobulesnės geometrinės figūros už trikampį, vadinasi, kurmis yra dievas, nes jis – tobulas, kuria tobulybę.

Bet juk tai apie bla bla ir lia lia, apie čia čia ir ten ten ten, žodžiu, kaip pasakytų koks devintas Kubiliaus palikuonis, čia yra apie nieką ir viską. Prasmės nėra, tuštybės irgi, nes jos persipynusios, o tikriausiai visur Lietuvoje jau vyšnios nužydėjo, o štai Argentinoje ruduo, bet girdėjau kaip popiežius per telefoną kalbėjosi su žmogumi kosmose, ne, nemeluoju, skaičiau delfyje ar dar kažkur siaurapročių žiniasklaidos centre. Bet juk tai susiję! Tu verki ar šypsais, o kiek žmonių šiaurėje šiandien paskerdė karvių Magdonaldams, sako, jas užmuša elektra, bet nesu tikras, niekad nemačiau, bet pasakoja, kad jas varnele kaip medžius supjausto gyvas, o po to su visu kailiu į mėsmalę. Bet nėra kuo stebėtis, juk čia tik lia lia ir bla bla, kuriam žmogus įdeda jausmų ir jaučia pasišlykštėjimą arba užuojautą, kuri yra arba gali ir nebūti. Visi dar žino legendą apie čeburekus ir kačiukus, kurių vis gatvėje aplink kebabinę ar čeburėkinę ėmė mažėti. Sako, kažkas juos išgaudė ir tai nebuvo gyvūnų inspekcija ar dar koks nors policininkas, sako jų nuluptus kailius sąvartyne valkatos aplinka, bet aš nieko nemačiau, nieko nežinau, todėl viskas yra tik lia lia ir bla bla. O prasmę susikurkite patys!

Jūsų Maištinga Siela

Esė: Pelnyta pasaulio pabaiga

Sveiki visi,

Pasaulio pabaiga ne už kalnų. Ji vis slenka kas akimirką ir nė vienas nenutuokiame, kada ji iš tikrųjų įvyks. Žmonėms patinka laukti pasaulio pabaigos, jos visada laukiama įdomiomis datomis – 2012 12 21; 2000 01 01; 1900 01 01 ir t.t. Sako, majų kalendorius baigėsi, tačiau nesibaigiame mes. Na, velniai rautų, niekaip mes nepasibaigiame, o juk esame tik produktas šioje žemėje. Netikite? Na, ir netikėkite, tačiau žvelgiant biologiškai, tai esame kiaušialąstės ir spermatozoido rezultatas, vadinasi, produktas. Žinoma, produktas yra tam, kad jis kam nors tarnautų, o kai baigiasi galiojimo laikas, jį reikia pašalinti, štai kodėl ateina nelaukiama arba net labai laukiama senatvė. O jeigu mūsų planeta, kuo aš net neabejoju, kad ji taip pat yra gyvas, jaučiantis ir mąstantis produktas, taip pat paseno ir turi išeiti anapus. O kas slypi anapus, reikėtų paklausti Skali ir Malderio iš serialo „X – failai“, jie mums deramai viską paaiškintų.

Visai neseniai Estijoje vienas vyrukas miške aptiko vieną toną dešros. Tai irgi produktas! Kokia būrėja iš Azerbaidžano ar Gruzijos pasakytų, jog tai neabejotinas Pasaulio Pabaigos ženklas, galbūt joms linktelėdama pritartų ir vengrų kilmės akla aiškiaregė Vanga. Ar viena tona dešrų Estijos miškuose ar vienas milijonas mirusių žmonių kur nors Tanzanijoje, koks gi čia dabar skirtumas, juk esmė ta pati – tiek gyvuliai dešroje ir tiek audiniai ant mūsų kūnų yra ta pati mėsa, kitaip sakant, produktas.

Kas atsitinka, kai produkto pasidaro perteklius, kaip antai žmonės? Aš nekalbu apie sielą ir kitas amžinąsias tiesas, bandau tiesiog stačiai žvelgti į žmogų racionaliu bejausmiu veidu, kaip tikriausiai žvelgė estas aptikęs toną dešros miške. Žmonija yra kenksmingas produktas, kaip antai pesticidai, kuriuos mes mielai patys dedam į maistą. Mes ėmėme ryti pensininkę Žemę nelyginant kokios bakterijos ėmėme daugintis jos žaizdoje – nafta, kalnakasyba, geležies paieškos, laivyba ir visa virtinė darbų, kur žmogus vis kenkė ir kenkė Žemei ir jos ekosistemai. Ką mes darome, kai ima smirdėti tualetas? Bėgame pirkti „Domestos“ arba užpilam į kakapuodį posovietinės chlorkės. Kad ramiau būtų, kad smarvė dingtų. Kokia dezinfekuojamoji priemonė gali sunaikinti žmonijos produktą t.y. pačius žmones? Pensininkė Žemė neapsikentusi žino, kad žemės drebėjimai, ugnikalnio išsiveržimai gali šiek tiek pagąsdinti žmoniją, tačiau ji įspęsta į kampą, mes ją deginame lygintuvu kaip tikrą bute užkluptą močiutę. Akivaizdu, jog Pasaulio Pabaiga privalo būti. Tik laiko klausimas, kiek mes dar kvosim Žemę, gręšim ją, imsim jos turtus, supirkinėsim miškus, juos kirsim... Vardan geresnio gyvenimo.

Pasaulio Pabaiga yra laukiama. Laukiama bausmė už visas padarytas nuodėmes. Kiti sako, kad ateis Kristus mūsų teisti. Ir teateinie, nes jau graudu žiūrėti, kaip viskas sumautai pakrypo. Žmonijos produktų būklė ir kokybė apgailėtina, dvasinio vystymosi – nulis, ištekliai baigiasi, ekonominės krizės alins ir alins visą civilizaciją. Nebent Kristus iš tikrųjų yra gudročius kaip antai Stalinas ar Hitleris, kurie mėgavosi, kol tauta pati save susinaikina. Taip ir civilizacijos pabaiga bus savidestrukcijos kelias. Negi jūs iš tikrųjų esate tokie naivūs ir tikite, kad Kristus suteiks tokią laimę save išvysti danguje ir jums suteikti pragaro kančių? Nė negalvokite, Kristus kur kas gudresnis, jūs ir toliau smuksit ir toliau degraduosit nė nežinodami ar yra Kristus danguje ar jo ten nėra, o gal pasiėmė amžinas atostogas ir savo biure paliko raštelį – „grįšiu po amžinybės“. Tai plano dalis – temiršta žmogus baisioje agonijoje nežinodamas ir abejodamas, juk tai ir yra didžiausia kančia!

Nežinojimas Pasaulio Pabaigos tikslios datos taip pat yra bausmė. Kvailumas yra bausmė. Nesupratimas yra bausmė. Ir viskas yra bausmė, kas netingi ir tingėti nenori. Protas irgi yra bausmė. Nes protingi gali suvokti tikrojo tragizmo ir produkto žlugimo bausmę. Ir visgi, Meksikoje jau parduodami bilietai prie majų piramidžių, pasitinkant 2012 metų Pasaulio Pabaigos datą. Net už mirimo vietą, žinoma, jei tikėsime pranašyste, reikia makabriškai susimokėti, nors pinigai niekam Pasaulio Pabaigoje nebebus reikalingi, bet biznis gyvuoja, kurį tikriausiai savo produkto genuose iki grabo lentos paveldėjome, kuris mus verčia apsirūpinti net ir Ten, danguje ar pragare. Bet juk tai dalis nežinojimo bausmės, kuri nuo pat mūsų išlipimo nuo medžių, jei tai buvome primatai beždžionės ar Rojaus Adomo ir Ievos pažinimo medžio, seka mus visą vystymosi kelią ir vedą į neišvengiamą Pasaulio Pabaigą.

Šarlatanas ar pranašas? Žmogus ar produktas? Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, nes žodžiai niekada negali nusakyti tai, kas iš tikrųjų yra, nes esmė ir suvokimas visada lieka kažkur anapus žodžių. Taip ir Pasaulio Pabaigos jausena, ji lieka kažkur toli, kažkur už Žemės, už Visatos, už Estijoje aptiktų dešrų miškuose, ji lieka tik juntama. Tai bus ar nebus ta Pasaulio Pabaiga? Galima kaip nekaltai mergelei skabyti batą ramunėlę ir to savęs klausinėti, galima ir neklausinėti, galima pjaustytis venas ir spėti iš kraujo lašų arba kavos tirščių, galima skaityti delfi.lt kliedesius arba tiesas, kiekvienam pagal nuotaiką ir supratimą, tačiau nenuslėpsi fakto – Pasaulio Pabaiga artėja lik mūsų visų. Ji artėjo tada, kai nuskynėm obuolį nuo Pažinimo medžio ir užsitraukėme bausmę nieko nežinoti. Pasaulio Pabaiga artėja kas sekundę su mumis pačiais, su ta terpe, kurią mes iš nežinojimo susikūrėme nelyginant pasaulinį lagerį ir nebeįsivaizduojame kitos visuomeninės santvarkos, neįsivaizduojame nedirbančio, dvasingo ir savimi bei kitais patenkinančio lietuvio, paprasto žmogaus. Ar tai ne ženklas, kad jau seniai vyksta Pasaulio Pabaiga? Vyksta civilizacijos pabaiga? Vyksta mūsų, mieli produktai, pabaiga? Nykstame mes...?

Vienaip ar kitaip, ši Pasaulio Pabaiga yra pelnyta. Patys pasistatėm namą ant popierinių pamatų, todėl natūralu, kad drebant žemei, mūsų namas griūva su mumis pačiais. Nusiraminkite. Atsisėskite. Atsigerkite pieno, vandens, kavos, konjako, ko tik širdis geidžia. Nebespėliokite, kada ta Pasaulio Pabaiga įvyks. Galiu dabar jus visus nuraminti. Pasaulio Pabaiga jau vyksta, tad sveikinu visus jus sėkmingai sulaukus Pasaulio Pabaigos!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kelias atgal"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių kino filmą „Kelias atgal“ (The way back) (2011 m.). Na, jau seniai norėjau pamatyti šį filmą. Priežastis buvo paprasta – domėjausi viena gera naujosios kartos aktore Saoirse Ronan, kuri žinoma iš tokių filmų kaip „Atpirkimas“, „Numylėtieji kaulai“ ir t.t. Visai neseniai teko pamatyti ir vieną naujausių jos darbų „Kelias atgal“, kuris iš esmės pasakoja istoriją, paremtą tikrais įvykiais apie Sibiro kalinių pabėgėlius. Šis filmas yra skirtas jiems. Tai jaudinantis pasakojimas apie būrelį Sibiro kalinių kelionę pėsčiomis per Sibirą, Mongolijos dykumą, Himalajų kalnus iki pat Indijos. Kelionė buvo žiauri, teko mirtinai badauti, valgyti medžio žievę, šalti ir kaisti dykumoje... Išties, tai yra nepakartojama istorija, kuri, sakyčiau, kažkiek primena ir filmą apie paliktus sniego šunis „Palikti sniegynuose“. Sunku pasakyti, kuris dabar filmas jaudina labiau.

Kalbant apie patį filmą, na, iš tikro režisierius pasistengė, nes subūrė labai gerai žinomų aktorių trupę, kurie vyko specialiai filmuotis į Sibirą ir Aziją. Filmas įspūdingas savo vizualumu, tikra gamta, įtaigumu, kadangi filmas siekė atkartoti tikrus 1940-1941 metų pabėgėlių įvykius. Nemaža pabėgėlių dalis taip ir mirė, dalis visgi išgyveno. Ryški kova už gyvybę, norą vėl atsidurti saugioje šalyje, tačiau kelias namo gali pasirodyti mirtininkai alinantis.

Nežinau kaip Jums, bet man šis filmas paliko gerą įspūdį. Tai stiprus savo meniškumu, gera vaidyba, įtaigumu ir pačia idėja – koncentruotis ne į politinius to meto vaidus ir ideologijas, bet į žmogaus būtinybę išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Kartais alinanti kelionė namo gali būti kur kas baisesnė nei gyvenimas konclageryje. Ar daugelis iš mūsų ryžtųsi tokiai kelionei namo, jei žinai, kad Sibire visgi yra galimybė išgyventi, o pabėgus yra galimybė mirti arba taip pat išgyventi. Mirtis ir gyvenimas laisvėje tampa svarbiau nei gyvenimas žiauriame konclageryje. Dalis personažų yra gan kontraversiškų ir įdomių. Vienas iš tokių – Colino Farello sukurtas personažas, kuris dėl Stalino kaltės buvo įkalintas, tačiau gerbia ir dievina jį kaip Dievą dėl gražios sovietinės ideologijos – atimti iš turtingųjų ir atiduoti vargšams. Jis mylėjo iš tikro ne Staliną, bet pačią idėją, kad gyvenimas gali būti geresnis ir visiems lygiavertis.

Na, kitas aspektas – filmas sukaltas iš labai paprastų gijų – kraupinti, manipuliuoti ir šiurpinti, emociškai pakrauti žiūrovą. Šituos amerikietiškojo manipuliavimo tendencijas filmas visgi išlaiko, bet nepaisant to, visgi, mano galva, verta pamatyti šį filmą, nes pamatęs, jautiesi kartu su personažais perėjęs tūkstančius kilometrų kojomis. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka tikrais įvykiais paremti filmai.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Kaip Lietuva susirado draugą "Eurovizijoje"?

Sveiki visi,

Be drebėjimų per Europą praslinko ir kiti „stebuklai“. Šįkart „Eurovizija“ ir toliau kaitino aršių lietuvių kraują, kai tuo tarpu didžiosios šalys – Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, pusė gyventojų tikriausiai nieko nė žinot nežino apie šį konkursą arba žiūri į tai kaip į juokingą žaidimą. Aišku, mums, mažos valstybės atstovams, tai yra kaip Olimpinės žaidynės, kurioms mirtinai svarbios, nes visada, kaip ir pats Užkuraitis sako, svarbu, kad mus PASTEBĖTU.

Aš visgi galvoju, kad „Eurovizija“ yra iš esmės dainų konkursas, atmetus visas politines draugystes ir baisų kičą su blizgučiais ir falsifikuotas šypsenas, suvaidintas emocijas. Daugelis iš mūsų nusiminė, kad Lietuva išrinko, jog Evelina Sašenko turi važiuoti į „Euroviziją“. Keiksmai nerimsta iki šiol, tai rodo internetiniai komentarai, kurie dažniausiai atlieka „skundų knygos“ funkciją ir tik vienas kitas komentaras šmėžuoja gerais palinkėjimais. Man asmeniškai labai tiko ir patiko Lietuvos sprendimas siųsti Eveliną į šį konkursą, nes dar prisimenant Lietuvoje buvusį atrankos finalą, tai nebuvo praktiškai iš ko rinktis, nes Rūta Ščiogolovaitė šįkart krito į standartus ir visai niekuo nebežavėjo, Linas Adomaitis būtų nesuprastas ir Evelina kaip „Dainų dainelės“ atstovė su fantastišku balsu turėjo važiuoti į šį konkursą. Aišku, daug kas putojosi, tačiau rinktis ir nebuvo iš ko. Išrinko geriausią, ką tąkart turėjome. Tiesa, ir nors vienais metais išrinko tai, ko aš pats iš tikrųjų norėjau.

Kitas klausimas yra pačios Europos pozicija, kokios dainos patenka į finalą ir už kurias balsuojama. Ar laimi tikrai tas, kas turi laimėti? Daug lemia kaimyninių šalių santykiai – Balkanai už Balkanus, posovietinės šalys už saviškius. Aišku, Evelina gavo iš Lenkijos 12 taškų, na, ir gerai, ko čia dabar daryti tragediją? Juk ji pati lenkė, pelnytai gavo, nors Lenkija niekada ir nebalsuoja už Lietuvą, kaip ir Lietuva už Lenkiją. Iš tikro prieš penkerius metus ar ketverius Lietuva susirado draugę – Gruzija, dabar vis iki šiol svaidosi aukštais balais viena kitai. Gruzija pelnytai tapo Lietuvos sąjungininke. Ką jau ką, o draugams gruzinams Lietuva negaili balų, kaip ir patys gruzinai. Latvija visada mums duoda neblogus balus, o savo ruoštu mes tą patį. Jau nešneku apie UK ir Airija, kai jau penketas ir daugiau metų situacija „Eurovizijoje“ praktiškai nesiskiria. Na, ir šaunuoliai, na ir gerai, kam dabar viską sureikšminti?

Noriu pasakyti, kad kas daugiau, jei ne mes, lietuviai, turime atsisakyti kičo, turime kelti „Eurovizijos“ konkurso lygį. Ką šiemet padarė Prancūzija? Ji nusiuntė talentą, ką padarė praktiškai ir Lietuva, ir ačiū Dievui, nes neįdomu žiūrėti tą baisų kičą, tą pasikraipymą. Suprantu, jei talentas yra suderintas su šou, tada viskas puiku, bet tik balsuoti už plaukų spalvą, už rūbą ar apnuogintas lanksčias kojas, man tai atrodo labai juokinga. Taigi, reikia patiems kelti „Eurovizijos“ lygį, boikotuoti tą siaubingą kičą, kas kad niekas nebalsuos, bet visada profesionalai, geros muzikos mėgėjai žinos ir atpažins iš „brūdo“ auksinius išmuštus dantis. O šiuometinėje „Eurovizijoje“ mes pasirodėme nuostabiai, aišku, daug diskusijų kėlė Evelinos suknelė, man tai juokinga, juk ne nuoga dainavo, apie dainą, žmonės, gal padiskutuokit, o ne apie suknelių ar kojinių spalvą ir dydį. Matot, „Eurovizija“ jau įsikirto lietuviams į galvą, kad tai spalvingas šou, reikia išsiskirti ir bla bla. Patys kuriate savo suvokimą ir mentalitetą. Kas lapei pakels uodega, jei ne ji pati? Dar kartą džiaugiuosi, jog Evelina pakėlė „Eurovizijos“ lygį.

O čia mano favoritai, kurių dainų norėtųsi paklausyti ir laisvalaikiu.

1. Puiki graikų daina, bet etniniam, dvasingam išskleidimui, mano galva, repas buvo per banalus. Bet puiki daina.

2. Patiko Azerbaidžano daina. Tokia švelni, lyrinė, labai vakarietiška. Tai tas atvejis, kai kičas dera su daina.

3. Pagaliau Suomija atsisakė savo roko įvaizdžio. Ir gerai padarė. Daina su mintimi ir užmojais, ta, kuri nori ir turi ką pasakyti. Ko daugiau reikia “Eurovizijai”?

4. Prancūzija. Ar bereikia komentaro?

5. Danija. Daina, kuri visiems kažką priminė. Sakot, plagiatas? Bet vis tiek gražu.

Austrija. Tiesiog gražu.

Jūsų Maištinga Siela