Filmas: "Vanduo drambliams" / "Water for Elephants"

Sveiki visi,

Šiandien rubrikoje „Filmas“ noriu pristatyti prieš kelias dienas matytą amerikiečių kino filmą „Vanduo drambliams“ (Water for elephants) (2011 m.). Na, tai filmas neabejotinai statytas pagal knygą, kurią Tyto Alba yra išvertusi ir išleidusi į lietuviškų knygų rinką. Kiek teko girdėti apie knygą atsiliepimus, tai jie visada būdavo labai geri, todėl nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją.

Ir ką mes čia sutinkame? Ogi mega jaunosios kartos populiarų aktorių Robert Pattison. Žinoma, tikėjau iš šio vaidmens nemažai ir net nežinau ar jis mane nuvylė ar ne. Kol kas savo superinio vaidmens filme „Mažosios dulkės“ apie Salvadoro Dali gyvenimą neaplenktas. O „Vanduo drambliams“, sakyčiau, vaidmuo buvo toks vidutiniškas. Tiko, bet niekuo nesužavėjo. Šiaip pati istorija tokia nebloga. Beveik pusė filmo manęs niekas ypatingai nedomino. Įvykiai savaip plaukia, bet jie tokie niekuo, kaip sakant, „nekabinantys“. Aišku, kol klajojantis cirkas nenusprendžia įsigyti dramblio Rauzės...

Kai žiaurus cirko direktorius ir savininkas imasi smurto prieš gyvūnus, mėto žmones iš traukinių ir šie žūva, tada įsijungia žiūrovo gailestingumas ir žmogiškumas – filmas staiga tampa įdomus. Kuo visa tai baigsis? Jaunas vaikinukas įsimyli žiauriojo cirko direktoriaus daug jaunesnę žmoną, bet kelią pastoja įvairios kliūtis, tačiau jautrumas, gailestingumas ir teisingumas galiausiai laimi. Ne, filmas nėra absurdiškas ar banalus, tačiau tikiu, kad knyga buvo visgi geresnė, o filmas toks išėjo „pusė velnio“, nors negaliu taip spręsti, kadangi knygos pats neskaitęs.

Žiūrint filmą, prieš akis tuojau man iškildavo Christinos Aguileros vaizdo klipas „Hurt“, nes pagrindinė aktorė filme labai jau panaši iš profilio ir šukuosenos į ją, tačiau tai tokios asociacijos. Šiaip manau, kad filmas patiks daugeliui ir daugelis jį įvertins labai gerai ir puikiai, tačiau man jis labai didelio įspūdžio nepaliko. Visgi tai komercinis filmas – masinės scenos, istorija, kuri nutolusi nuo tikro realaus gyvenimo vaizdavimo, perdėtai romantizuota ir t.t., bet tai yra tie dalykai, kurie ir patinka žiūrovams, todėl ir manau, kad filmas tiks ir patiks daugeliui.

Įvertinimas: 7.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tikras kraujas"

Sveiki visi,

Labai seniai žiūrėjau tokį serialą, tikriausiai protas buvo pasimaišęs – galvoju dabar. Galbūt. Po „Vampyrų dienoraščių“, galima sakyti, „užsikabliavau“ už „Tikro kraujo“ (True blood), kad ėmiau ir per pora vakarų sužiūrėjau pirmąjį sezoną. „Tikras kraujas“ – tai šiuo metu Amerikoje labai populiarus serialas, kuris atvirai atsiduoda erotizmu, ištvirkimu ir vampyrais. Tai serialas skirtas suaugusiems, bet Lietuvoje leidžiamos knygos tomais, kurių net galo nesimato, tikiuosi nežaloja mūsų paauglių ir vaikų galvų, nes tai, kas vaizduojama seriale visgi privertė susimąstyti.

„Tikras kraujas“ – tai tamsus serialas, aišku, labai greitai pagaunantis ir įtraukiantis į siužetą, tą padarė ir su manimi pačiu, kad ėmiausi žvalgytis net antrojo sezono, tačiau abejoju ar verta bežiūrėti. Rimtai sakau, tai laiko švaistymas. Aišku, tai įdomu, atitolina nuo mūsų realybės, kažkiek praplečia fantaziją, tačiau, kas lieka pasąmonėje, štai kas įdomiausia. Žavūs ir gražūs aktoriai, kaip sakiau, daug erotikos, kuri priartėja prie pornografijos. Apskritai tai serialas, toks liberalus, beveik nebėra jame vertybių, bent jau tai, kad iš tikrųjų įsirėžtų į pasąmonę ir išliktų kažkas pozityvaus. Sakau tai be jokios ironijos, nes serialas ne tik kad propaguoja laisvą gyvenimą – juk tai tik seksas – laužo tradicinius supratimus apie Meilę ir ištikimybę, bet net retkarčiais skatina tai daryti. Nesakau, kad tokia produkcija yra blogai, ji mažiau kenksminga suaugusiems, kurie turi savo tvirtą suformuluotą vertybių skalę, tačiau vaikai ir paaugliai, kurie prisižiūri tokių serialų, kurie, tiesiai šviesiai sakant, iškreipia realybės ir savų ribų jausmą, nieko gero iš to neatsineša.

Aišku, „Tikrasis kraujas“ bandė puoselėti ir tikruosius jausmus, tačiau kas didesnį įspūdį padaro ir kas giliau krenta į sąmonę? Keista vampyro ir mirtingosios meilės ar eilinės orgijos, kurių per vieną seriją buvo tiek, kad sočiai gali pretenduoti į pornografijos lentynas ir jų „Oskarus“.

Pats serialas ir jo siužetas „vežantis“ – burtai, mistika, politiniai dalykai ir t.t. Visuomenė toleruoja tokį gyvenimą, kodėl tai neperkėlus į realybę? Teko skaityti, kad jau Rusijoje susikūrė organizacija, kuri gins vampyrus ir kitus realiai galbūt net neegzistuojančius, bet save vadinančius žmones. Kas žino, gal greit net pase nurodysime, kokiems mitiniams personažams save priskiriame ir kiekviena organizacija kovos už savo teises. Taip, taip, tai iš tikrųjų vyksta, o koks filosofas iš praeities nė pagalvoti negalėjo, kad galbūt žmonės pradės kuoktelėti nuo romantizuotų vampyrų.

Visgi antro sezono nežiūrėsiu. Bloga įtaka daro savo. Tačiau galbūt Jūs ir žiūrėsite, tai yra kiekvieno pasirenkamas dalykas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Milorad Pavič "Antrasis kūnas"

Sveiki visi,

Pagaliau perskaičiau ir neskaitytą garsaus serbų rašytojo Milorad Pavič romaną „Antrasis kūnas“. Primenu, jog lietuvių kalboje jau turime „Vidinę vėjo pusę“ ir „Chazarų žodyną“. Žinoma, kuris laikas mane domino „Antrasis kūnas“ dėl to, kad pats autorius šį romaną laiko pačiu savo geriausiu darbu. Apskritai tai vienas iš paskutinių M. Pavičiaus kūrinių, kuris, kaip skelbia anotacija, buvo žaibiškai išverstas į lenkų ir rusų kalbas.

Nesinori pradėti recenzijos žodžiu „nusivyliau“ arba „tikėjausi daugiau“ – skamba mokykliškai, tačiau „Antrasis kūnas“ mane nustebino savo nepaprastu paprastumu, daugiausia raiška. Pati romano pradžia labai daug žadanti, staiga ir vėl atpažinau nuostabų „Chazarų žodynų“ stilių, vingrius semantinius sakinių laukus – „Šios knygos autorius yra išgalvotas, dauguma kitų personažų tikri.“ (p. 7), skelbia įvadinis autoriaus žodis. Na, kaip neužkibsi? Kaip ir moteris, kuri važiuoja autobusu per miestą, iš jos pavagiamas telefonas, bet ji atpažįsta savo garsą ir vagis pasako, jog jai skambino JOS VYRAS t.y. velionis vyras.

Iš esmės, šiame romane Pavičius labiau kliaujasi tradiciniu pasakojimu, tačiau retkarčiais prasiveržia ryškus magiškasis realizmas. Autorius tiesiog paskandina mus savo istorijoje, kuri prisodrinta istorinių elementų, keistų (girdėtų ir negirdėtų) legendų ir mintų, kuriuos prikelia ir sukurpia įdomias istorijos erdves ir sanklodas. Akmeninis žiedas – visa ko variklis, kuris vertas visko ir nieko nevertas – teigia romanas. Ką tai primena? „Žiedų valdovą“? Ne. Retkarčiais tas mistinis kriminalas, kuris eina per „Antrąjį kūną“ mane vertė prisiminti „Da Vinčio kodą“, kuris man paliko ne pačius geriausius prisiminimus, tačiau Pavičius šį „metafizinį trilerį“ sukuria ypatingai, nebanaliai, apjungia kažkokia keista mistine aura, kuri apskritai būdinga jo kūrybai. Manau, ta aura, tos baroko ir viduramžių žinios, kurias turėjo profesorius M. Pavičius ir labai tiko šiai įdomiai metafizinei – istorinei mozaikai.

Romane susiduria žmonijos istorija ir krikščionybės biblijiniai pasakojimai. Jie taip suvelti ir perpinti, kad sunku atsekti, ar personažai gyvena pagal mūsų istorinę evoliuciją ar pagal biblijinius pasakojimus, bet tai romaną būtent ir daro drąsų ir žavų. Ilgai ir aš spėliojau, kas tas ANTRASIS KŪNAS, manding, pradžioje tai reiškėsi kaip siela, žmogaus dvasia, tačiau tik romano pabaigoje, kada trigalvis velnias susapnuoja pagrindinį personažą - sakyčiau, labai jau „Faustiškas motyvas“, - ima aiškėti, kad antrasis kūnas yra visai kas kita. Numiręs žmogus pasineria su antruoju kūnu į save patį, o savastyje yra Visata, nauja, nepažinta Visata. Taigi, vadinasi, jeigu mes gyvename šį gyvenimą ir matom šios Visatos kraštelį, tai tėra tik vieno žmogaus sielos visata. Paraleliai kiekvienas iš mūsų turime po tokią Visatą. Žinau, romano erdvės nepaprastai didelės ir jas suvokti nėra lengva, kadangi autorius atvirai žongliruoja mūsų žmogaus sąmonės suvokiamomis sąvokomis ir, įtraukęs į filosofinę polemiką, sukuria didelio masto avantiūrą pačiam skaitytojuj.

Žinoma, romano raiška lengvesnė nei „Chazaro žodyne“, tačiau užmačios – didelės ir nemažai jų įgyvendinta. Juolab, kad autorius save laiko ir nelaiko pagrindiniu knygos herojumi, tai galima suprasti iš tokių detalių: jis mėgstamas ir garsus rašytojas, dėstytojas, parašęs „Vidinę vėjo pusę“, kuri įstringa tarp laidų, kai knygos ima skristi iš jo namų. Nėra tikros realybės, ji sumišusi su tuo, kas vyksta čia ir dabar ir tai, kas vyksta XVIII amžiuje, mistikos ir paslapčių, politinių karų eroje. Vientisas siužetas ir skirtingos erdvės. Vieni personažai pratęsia savo istoriją, o paraleliai šių dienų personažai ją lyg ir vėl atgaivindami tęsia savąją. Romanu laikyčiau užbaigtu, talentingai surėdytu, tačiau jį galima labai lengvai perskaityti, tačiau nesuvokti arba suvokti paviršutiniškai. Tai nėra lengvas skaitalas, kaip pasirodė galbūt ir man pačiam, pabaigus skaityti, tačiau, kai imi konstruktyviai jungti istoriją, detales, idėją į visumą, tada pamatai, kad tai gali sukurti tik genialus protas, manau, toks protas ir buvo Miloradas Pavičius.

Turiu ir aš priekaištų dėl vertimo. Labai trūko išnašų, kuriose būtų verčiami itališki bei kirilica užrašyti išsireiškimai. Apskritai šį romaną vertė kitas žmogus – Vytas Dekšnys, tai jaučiasi ir kita kokybė. Nenoriu sakyti, kad prastesnė, tačiau kartais reikėtų paieškoti kito žodžio, kito išsireiškimo ir nepatingėti paaiškinti. Per visą knygą – nė vienos išnašėlės! O juk tiek kultūrinių, tiek simbolinių dalykų knygoje, kuriuose ne kiekvienas skaitytojas gali ir susigaudyti!

Šiaip romaną rekomenduoju visiems magiško realizmo mėgėjams ir tiems, kurie pasiilgo avantiūros, sudėtingų erdvių ir prasmės laukų. Jums turėtų romanas patikti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Idealus pabėgimas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Idealus pabėgimas“ (A Perfect getaway) (2009 m.). Tai amerikiečių mistinis trileris be specialiųjų siaubui kelti efektų. Filmą iš tikrųjų žiūrėjau dėl Millos Jovovič vaidybos – nenusivyliau ir šįkart. Šis beprotiškas vaidmuo priminė jos ankstesnį vaidmenį filme „45 kalibras“ – toks pat nenuspėjamas ir beprotiškas.

Šis filmas skirtas daugiau pramogai. Įtemptas siužetas tikrai mane nustebino, kitaip sakant, „išdūrė“, nes nesitikėjau, jog scenarijuos toks neprastas. Iš tikrųjų patinka filmai, apie kuriuos nieko nežinai ir tave „išduria“, nes palieka nuostabos įspūdį, leidžia lengviau filmui į tave įtekėti.

Siužetas iš pradžių atrodo labai trileriškas ir paprastas – jauna sutuoktinių pora atvyksta į Havajų salyną ir čia praleidžia turistaudami medaus mėnesį, tačiau šioje saloje jau prieš tai buvo nužudyta jauna jaunavedžių pora. Džiunglėse jie, žinoma, sutinka dar dvi „keistas“ jaunavedžių poras, na, ir tada prasideda įtarinėjimai, ima augti įtampa ir t.t.

Žinot, filmas man tikrai patiko. Toks lengvokas ir toks netikėtas. Manau, jis „sueis“ visiems kaip vasariški vitaminai. Filmas tinka žiūrėti ir vienam, ir kompanijose. Keista, nesu girdėjęs, kad pasaulyje vyktų tokie kriminalai, bet ko tik nesugalvoja žmogaus laki fantazija... Siūlau ir Jums pažiūrėti „Idealų pabėgimą“.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Išsiduosi. Balsu"

Vanda Juknaitė

Sveiki visi,

Pagaliau ir man atėjo metas pabaigti skaityti Vandos Juknaitės paskutinę neskaitytą knygą „Išsiduosi. Balsu“ (2002 m.). Labai džiaugiuosi, jog šios knygos neskaičiau anksčiau, nes ji atsidūrė mano rankose būtent tuo momentu, kada man jos labiausiai reikėjo. Didžiojo lūžio ir permainų metu. Paantraštė nurodo, jog tai esė rinkinys, tačiau skubu greitai paprieštarauti, jog knyga neturi vieno žanro. Čia skyla trys knygos atšakos – „Išsiduosi. Balsu“, kuri kalba laisva esė forma, bet labiau primenu autobiografinius atsiminimus, sumišusius su autorės refleksija, autorės esė ir įvairūs apmąstymai skelbti įvairioje spaudoje ir galiausiai Vanda Juknaitė kalbina įvairių likimo savaip „apdovanotus“ žmones.

Knyga – sukrečianti. Neslepiu savo susižavėjimo, nes tai tikriausiai stipriausia, ką teko paskutiniuoju metu skaityti. Kas galėjo pagalvoti, kad po lietuviškai blankaus ir solidaraus knygos viršelio iš tikro slepiasi tiek daug skausmo, minčių apie gyvenimą ir vienatvę. Nors knyga yra daugiasluoksnis rinkinys, tačiau viską jame apjungia skaudi bendražmogiškųjų vertybių Everestas, jeigu galima būtų šitaip pasakyti. Bendrumas, žmogaus artumas, štai kas man išryškėjo šioje knygoje, kad be mūsų ir už mūsų nieko daugiau nėra, nėra daiktų, nėra kitų vertybių, pinigų, viskas yra ŽMOGUS, kitaip sakant, mes patys esame kiekvienas kiekvienam kaip dovana.

Taip jau atsitiko, kad Vanda Juknaitė palietė vieną iš skaudžiausių žmogui Lietuvoje stygų – socialinį gyvenimą. Daug kalbama apie benamius vaikus ir man čia prieš akis iškyla E. Malūko romano „Šiukšlyno žmonės“ veikėjų realijos, tačiau Juknaitės patirtis yra autentiška, nes ji viena iš pirmųjų po Nepriklausomybės pradėjo socialinį darbą – kūrė benamių vaikų vasaros stovyklas, aišku, ir pati yra dėl to nukentėjusi morališkai ir teisiškai, apie visa tai rasite pačioje knygoje. „Ar gali semtis jėgų pats iš savęs?“ – klausia galiniame viršelyje Vanda Juknaitė. Šis klausimas mane vedė per visą skaitymo procesą. Vienaip man atrodė pačioje pradžioje – sakau, gali. Bet perskaičius man visgi paaiškėjo, kad mes, žmonės, be kitų esame kažkokie nebe žmonės. Mums žūtbūt reikalingas ryšys su kitu žmogumi. Kam? Dėl saugumo. Socialinis gyvenimas daug ką nulemia ir nesutinku su A. Camus, kuris teigė, jog viskas priklauso nuo paties žmogaus. Taip, nuo jo labai daug kas priklauso, tačiau V. Juknaitės knyga įrodo, kad kartais, kai esi mažas vaikas, besiformuojantis, neturintis teisės pasirinkti namų, šeimos, mamos – artimiausio žmogaus ir gyveni gatvėje, valgai bananų žieves, tave seksualiai prievartauja... Tada pagalvoji, ar tikrai tas vaikelis pats pasirinko tokį likimą? Tokiame negailestingame skausme, manding, atsiveria kažkas skausmingai aštraus ir pjudančio, tai, kas užgniaužia kvapą ir kartu suteikia kitokį, gyvesnį kvėpavimą ir supratimą, jog tavo paties gyvenimas dar nėra tokioje katastrofinėje padėtyje.

Knyga rašyta pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, į ją sukrautą daug refleksijų apie laisvę. Nuolat autorė užduoda klausimą, kokia laisvės kaina? Nuolat narstomas žmogiškumo klausimas, susvetimėjimo, istorinių (tremčių, žydų naikinimo, emigrantų) patirčių permąstymas. Kas mes esame dabar? Kas yra laisvas žmogus? Kokią kultūrą mes pasisėmėme iš Vakarų? Nejučia išaiškėjo visai kitos tiesos, kad žmogus ujamas Rytų ir Vakarų vis vien kažką paaukoja. Laisvė reikalauja aukų. Labai įdomios Vandos Juknaitės mintys buvo esė „Tarp dviejų mėgintuvėlių“, kurioje autorė svarstė, ką reiškia būti moterimi ir vyru. Net šiurpas nukrėtė, aišku, feminisčių nenaudai, tačiau Juknaitė intuityviai įspėjo, jog vyras visada yra nesaugus, visada yra smarkiai pažeidžiamas, nes visada iš jo reikalaujama kovos, atsakomybės, jėgos, griežtumo, reiklumo. Visada reikalaujama. Kitoks žvilgsnis į vyrą ir moterį, kurio niekur kitur dar nebuvau aptikęs, tiesą sakant, netgi šokiravo, nes visada nujaučiau, jog niekada ir neturi būti kovos tarp lyčių, tai tėra visuomeninis išmislas, politiniai žaidimėliai, tačiau jie YRA ir nieko nepadarysi. Žinot, verta paskaityti ir prisiliesti.

Visa knygą apjungia ir keista nuojauta – Pasaulis keičiasi ir nei prastėja, nei blogėja. Jeigu kažką įgyjame, kažko netenkame, kažką atrandame, kažką užmirštame. Ir tai yra ne vieno žmogaus patirtis, autorė per viską atskleidžia pačios tautos virsmą, o svarbiausias virsmo pjūvis – tautos, žmonių patirtis. Patirtis čia svarbiausia ir ji toli gražu nėra glostanti, maloni ir šilta, tačiau kažkuo ta skaudi patirtis visgi turi apvalančiąją ugnį. Ugnį, kurią reikią pereiti kiekvienam individualiai ir kartu su visais. Niekur autorė nesmerkia besikeičiančių tendencijų, rodos, autorė susitaikiusi, jog pasaulis keičiasi, tai evoliucijos dėsnis, naujų technologijų era ir naujovės turi ateiti, aišku, po dešimties metų nuo knygos išleidimo, mes matome, kaip pakito Lietuva ir žmonės, kokios naujos problemos kamuoja tautą, bet tuose tekstuose jau tada glūdėjo nujaučiamas sunkmetis ir išbandymas, kurie iš esmės niekada ir nepasitraukia. Jie visada šalia žmogaus.

Tekstas gilus. Sakiniai trumpi ir aiškūs, kartais „užmušantys“, verčiantys sustoti trumpam, pažiūrėti į dangų ar lubas ir viską suvokti. Buvau pasižymėjęs labai daug įdomių vietų, kurių galėčiau čia pricituoti, tačiau pagalvojau, jog neverta, nes knyga yra neįkainojama, ją reikia perskaityti kiekvienam, o ypač savo krizės momentu. Džiaugiuosi atradęs „Išsiduosi. Balsu“ reikiamu momentu. Tai knygą apie tai, kad gyvenimas tęsiasi net ir atsispyrus nuo dugno.

Jūsų Maištinga Siela

Knygyne "Faber Fortunae" - Jaunimo dainuojamosios poezijos vakaras

Sveiki visi,

Galvojate, kad Vilnius vasara miega? Blogai manote. Nors už lango vyksta tikti potvyniai, teko ir man viename iš jų išsimaudyti – baltai žlagsėjo kaip dumplės. Neveltui, skubėjau į knygyną Faber Fortunae, įsikūrusį sostinės Pylimo g. 38/1, kur vyko Jaunimo dainuojamosios poezijos vakaras. Faber Fortunea – tai mažas, bet jaukus knygynėlis su senamiesčio dvasia. Labai džiugu į tokį užsukti, kadangi privačiuose knygynėliuose, kuriamuose su savita dvasia, kažkaip pasijauti kitaip nei tarkim komercijos gigantų sukurtuose knygynuose. Tokių knygynėlių senamiestyje, tiesa, jau ne vienas, kartais tenka nutipenti į savotišką atmosferą skleidžiantį ir „Rūdninkų knygyną“...

Lietus ir potvynių skalaujamos gatvės visgi neatbaigė klausytojų turiningai praleisti vakaro. Kas su skėčiais, kas be jų, pro praviras knygyno duris vis rinkosi į Jaunimo dainuojamosios poezijos vakarą. Čia kiekvienas turėjo galimybės susipažinti su atlikėjais, įsigyti 10 procentų pigiau knygų ir pabūti tiesiog jaukioje atmosferoje. Iki renginio pabaigos į knygynėlį prigužėjo nemažai žmonių. Renginį pradėjo jau ne pirmą kartą gyvai matyta ir klausyta dainininkė Kristina Muravjova iš Klaipėdos. Mergina atiliko savo kūrybos dainą „Dingo“, kuri labiausiai man įsiminė iš jos repertuaro, taip pat neslėpė savo simpatijų Salomėjos Nėries poezijai, pagal kurią taip pat mums padainavo keletą dainų. Kristina prisipažino, jog šis lietingas vakaras Vilniuje – tai paskutinis vakaras sostinėje, mergina grįžta į Klaipėdą, iš kurios trauks į Suomiją studijuoti.

Gražių dainų mums pažėrė ir Goda Zovaitė, kuri padainavo man asmeniškai labai patikusią dainą pagal poeto Antano A. Jonyno eiles. Mergina taip pat ištikima savo senelio eilėms, pagal kurias atliko nė vieną dainą, priminė Dzūkijos atokius kampelius. Galiausiai mane labai nustebino Vygantas Šimkus, pasirodė labai gerai įvaldęs gitarą, iš kurios liejosi muzika su energija. Sėdėjau gan arti, todėl net šiurpas nuėjo, net pagalvojau: kaip va, žmogus šitaip sugeba. Atliko keletą dainų, tiesa, nemažai jos apie jauno žmogaus skausmą kaip antai krentantys žmonės pro langą, o iš paskos pats langas dar lekia žemyn. Bet Vygantas mums liūdėti neleido ir užbaigė gyvybinga daina savo įspūdingą pasirodymą.

Pačioje pabaigoje pasirodė grupė „23 - as ąžuolas“ (Justina Semaškaitė ir Domantas Dragūnas). Atliko keletą vaizdingų dainų, kuriomis mintyse nupiešė urbanistinius rudeniškus vaizdinius. Justinai pritarė Domantas su gitara, o pabaigoje renginio organizatorė paprašė, kad jie atliktų ir dar vieną papildomą dainą vakaro pabaigai. Galiausiai knygynas Faber Fortunae dalyviams padovanojo po knygą. Visi buvom patenkinti turiningai praleidę laiką.

Rekomenduoju ir Jus prisijungti Facebook‘e prie Faber Fortunea knygyno grupės, stebėti renginių tvarkaraštį ir kitą kartą patiems ateiti į jaukų knygyną, papuošti savo gyvenimą vienu kultūringu, turiningu ir jaukiu vakaru. Šis knygynas yra puikus tuo, kad jame save gali realizuotis mažosios leidyklos, kurios sunkiai prasimuša didžiuosiuose knygų platinimo tinkluose. Čia rasite mažiau žinomų, o gal ir visai nežinomų mažų leidyklėlių produkciją, taip pat galite įsigyti ir įvairių rankdarbinių papuošalų, suvenyrų. Rekomenduoju apsilankyti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ugnė Barauskaitė "Dešimt"

Sveiki visi,

Jau kuris laikas norėjau perskaityti Ugnės Barauskaitės romaną „Dešimt“, išleistą 2006 metais. Ugnę Barauskaitę dažnai mes girdime per radiją, jos sodrus balsas provokuoja ir intriguoja visus radijo klausytojus, net gaila, kad ši žurnalistė visgi nutolo nuo rašymo. Romanas „Dešimt“ – tai antrasis šios žurnalistės romanas, kurį drąsiai galime vadinti „žurnalistiniu romanu“, sakyčiau, visai neblogai sukaltu ir ne dėl to, kad pati autorė žurnalistė, tačiau dėl gruboko ir ironizuoto žurnalistinio stiliaus ir dėl eksperimentinio romano leitmotyvo.

Romanas „Dešimt“, nežinia, kiek jis autobiografiškas, bet šito dvelksmo tikrai neįmanoma nuslėpti, pasakoja apie moterį, kuri pastoja ir visą savo nėštumo laikotarpį suskirsto į dangaus kūnus, kurie pagal astrologiją formuoja vaikelio charakterį ir likimą, o kartu intensyviai lemia pačios nėščiosios psichologinę atmosferą. Žinot, skaičiau knygą ir pagalvojau, jog knygą labiau visgi turėtų skaityti vyrai, o ne moterys. Moterys ir taip puikiai žino, nujaučia, o šis romanas dar labiau padėtų jos „užriesti“ nosis prieš vyrus, kadangi ir taip aišku, kad jos privilegijuos būti gimdančiosiomis, o vyrai tik nelemti sėklos donorai. Romanas ir šmaikštus, ir kartais erzinančiai isteriškas, žinant, kad tai nėščiosios tekstas, tai sakyčiau pateisina užfiksuotą moters mąstyseną. Tai smagus skaitalas vyramas, kadangi pati moteris nėra puritoniška asmenybė ir laisvai svaigsta apie skanų bei saldų pasidulkinimą, atvirai kalba apie seksą, svarsto apie vyrų seksualinius niuansus ir nusimeta visus, sakyčiau, konservatyvumo pančius. Taip, toks romanas turi turėti paklausą rinkoje, kiek žinau, „Dešimt“ buvo mėgiamas ir skaitomas.

Jei paimtume apskritai literatūrą prieš dvidešimt metų, moteris nieko panašaus negalėjo rašyti. Erotizmas ir nėštumas bei kiti moteriškumo dalykėliai buvo nutylimi, o apie erotizmą liberalesnė buvo išeivė Birutė Pūkelevičiūtė, aišku, kaltinta pornografija, kaip ir Lietuvoje ledus pralaužusi Jurga Ivanauskaitė. Aišku, Ugnės Barauskaitės romanas jau tokio šoko nesukėlė, nes moteris yra laisva ir gali, ačiū Dievui, rašyti į valias apie ką tik nori, bet kuo toliau, tuo darosi nuobodžiau ištisa moters angažuota savita kompleksuota moterystė, kuri šiame romane pasireiškia kaip nuolatinis moters bylojimas prieš vyriją. Jeigu paimtume vyrų literatūrą, niekur jau neberasime kažkokio kandaus konflikto su moterimi, o štai moterų literatūroje, šiuo atveju ir romane „Dešimt“, tas jau įsišaknijęs noras pasakyti „Dieve, aš moteris, aš nuostabi ir aš turiu būti apspista vyrų, juk aš moteris ir aš silpnesnė už vyrą, todėl ir esu stipresnė!“. Taip, knyga dvelkia angažuotu feminizmu, netgi sakyčiau, arti radikalaus feminizmo – „Kai kalba vyras, iš anksto tikima jo Postringumu. Kai prabyla moteris, jai dar reikia paneigti savo Moteriškumą.“ (p. 189) Ir taip ištisai per romaną eina toks moters kompleksuotumas, kuris vyrą stato aukščiau, bet kartu parodo, kad jis yra eilinis bukas besidulkinantis eržilas. Iš esmės, manau, kad toks autorės požiūris mane kaip vyriškosios lyties atstovą šiek tiek siutina. Ne, ne dėl to, kad jausčiausi užgautas dėl vyriškos genties, sakyčiau, net labai didelė dalis, kuri sakoma apie vyrus knygoje yra tiesa, bet dėl angažuoto ir perdėto skaidymo „AŠ MOTERIS“, o „JIS VYRAS“ – tai amžinos stovyklos šiuolaikinių moterų romanuose.

Žinoma, romanas smagus ir bravūkiškas, tokį jį daro iškart autorės pasirinktas ironiškas stilius. „Protestuoju prieš klizmas: atvažiuoji žmogus, visas sąrėmių suimtas, o tau dar klizmą stato!“ (p. 63) Tokia, sakyčiau, banaloka, bet smagi ironija liejasi per kraštus visame romane. Keliuose vietose tikrai juokiausia garsu, o kartais tokios stačiai radikalios mintys primindavo nemirtingos anarchistės Dalios Jazukevičiūtės romaną „Anarchistės išpažintis“. „Ak taip, jūs teisūs: juk kito žurnalo puslapiuose vienuolikmetės geidžia tikro sekso, nes oralinis jau nusibodo, o trylikametės skundžiasi niekaip nepatiriančios orgazmo, tad gal vertėtų darsyk pakeisti partnerį?“ (p. 60 – 61). Na, iš tikro intensyvi raiška, daug hiperbolizacijos, tačiau tai tėra tik jautrios ir nėščios moters elgsenos ir mąstysenos pavyzdys. Taip, jautrumas knygoje ypač jaučiamas, patikėkite, čia taip pat nėščioji nori ir saldumynų, ir braškių, ir kitų nėščiosioms būdingų dalykėlių, kurių matėte amerikietiškose komedijose. Skaitant kartais atrodo, kad pagrindinė herojė, kurios vardas taip ir neįvardintas, save bando priedanga pateisinti nėštumą, suprask, aš nėščia, o tai yra kažkas panašaus į ligą. Kitą vertus, galime romanu pamatuoti, kokį atotrūkį padarė nėštumas šeimoje t.y. įvykio svarbos suvokimą nuo ankstesnių tėvų kartų. Seniau žmonės pagimdydavo po dešimt vaikų ir nėštumas nė nebuvo sureikšmintas, tai ir likdavo už uždarų durų, nesakau, kad ir dabar taip turi būti, tačiau dabar, kaip sakoma romane, moteris statistiškai pagimdo pusantro kūdikio, vadinasi, vieną – du vaikelius ir kiekvienas nėštumas yra įvykis! Žinoma, labai sureikšmintas įvykis, o kaip dabar lepinami mūsų mažieji pupuliukai, kad nenuostabu, jog tokia meilės išraiška, gali žmogų ištižinti gyvenimui. Tokie dabar tatai tėvai, tokios ir nėščiosios. Žinoma, tenka viskuo rūpintis, tai velnioniškai svarbu, tačiau tos nėščiosios paranojos, vaizduojamos romane, verčia kilstelėti antakius – Dieve, juk esi protaujanti boba, ko tu čia „stradalini“ dėl to ar ten matys tavo išangę, kai gimdysi, ar nematys? Tačiau, kitą vertus, toks romanas iš tikro leidžia suprasti moteris nėštumo metu, todėl pirmiau „Dešimt“ duočiau paskaityti jaunam tėveliui, o tik po to nėščios moters vadovą, nes „Dešimt“ kuo puikiausiai apibūdina šiuolaikinės moters elgseną nėštumo periodu.

Šalia visų nėščiųjų reikaliukų, kūdikio laukimo, aišku, rutuliojasi ir keistas meilės trikampis. Teofilis ar senas draugas Rokas? Du vyrai. Pagrindinė veikėja laukiasi nuo Teofilio, tačiau nuolatos prasimena saldžias akimirkas su jaunystės draugužiu Roku, o dievai, Rokas jos nėštumo eigoje net išsiskiria ir palieka savo du vaikus. Ar ji paliks Teofilį ir pasirinks Roką? Įdomūs, sakyčiau, paaugliški Roko ir herojės bendravimo būdai, kur dera kandumas ir užslopinta simpatija, noras būti su mylimu žmogumi ir nenoras pripažinti, jog sukurta dabartinė laimė tėra jauki butaforija. Tačiau visa tai atrodo ne išpiršto laužta, viskas kasdieniškai dera. Autoriai nereikia galvoti didelių ir super šokiruojančių siužetinių vingių, viskas išeina organiškai ir kasdieniškai, todėl įvykiai atrodo gyvi ir tikri.

„Dešimt“ – tai romanas, kuris prisidėjo prie intensyvios lietuvių moterų literatūros raidos. Tai romanas, kuris patiks visiems. Aišku, daugeliu klausimų galima polemizuoti, tačiau tam ir yra neblogas romanas, kad keltų apkalbų apetitą. Knyga turi įdomios medžiagos apie nėštumo periodą, taip pat ir meninės raiškos vertės – ironija ir vietomis prasiveržęs cinizmas, liberalus požiūris į kūniškumą nubrėžią naują moters padėties suvokimą šiuolaikiniame gyvenime ir kūryboje.

Jūsų Maištinga Siela