Filmas: "Monstrų puota"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Monstrų puota“ (Monsters Ball) (2001 m.). Dievaži, tai išliaupsintas filmas su išliaupsintais aktoriais. Tai filmas, kuris iškart prasideda aprašymu – gavęs du Oskarus. Vienas iš jų – geriausia aktore pripažinta Halle Berry, kuri sukūrė charizmatišką vaidmenį būtent šiame filme. Heath Ladger – aktorius jau savo noru pasitraukęs iš gyvenimo, čia taip pat sukuria įspūdinga, kas kad trumpą vaidmenuką. Billy Bob Thornton buvo nepriekaištingas.

Pats filmas neprastas – pasakoja apie tėvą ir sūnų, kurie dalyvauja monstrų puotoje t.y. padeda mirtininkams iš kameros nueiti į elektros kėdę, mato ir žino, ką kiekvienas mirtininkas išgyvena paskutines gyvenimo valandas, kokia baimė apsėda juos. Dramos tema sukrečianti, tačiau ji nėra pagrindinė, veikiau, tai dviejų žmonių keista susitaikymo ir artumos istorija. Ne, ne meilės, bet artumos. Sadistui vyrui, netekus gero ir jautraus sūnaus, ima pasaulis keistis, jis palieka savo darbą ir ima bendrauti su juodaode mergina, kuri gyvenime neturi nieko, išskyrus problemas. Iki šiol neigiamas požiūris į juodaodžius herojui ima keistis ir jis pats ima keistis, nors filmo pradžioje nieko panašaus šiam personažui nežadama.

Filmas kalba apie žmogaus tapatybės ir charakterio virsmą, susitaikymą su gyvenimu ir praradimais. Pasakojimas – vientisas, bet kartais pateikia tokių aštrių įtampos momentų, tokių netikėtų siužetinių vingių ir sprendimų, kurie iš tikrųjų nustebina žiūrovą, tuo filmas ir žavus. Vaidyba – nuostabi, ypač H. Berry. Išlaikyta sava režisūrinė stilistika, savitas istorijos pasakojimas, savita veikėjų psichologija, kuri labai realistiška ir natūraliai besivystanti. Palūžę žmonės pridaro daug kvailysčių, o kai kurios tos kvailystės atveria kelią į išgijimą. Simbolinė ir keista filmo pabaiga irgi nustebino, tačiau ji ir yra tai, kas atvedė veikėjus iki noro atsitiesti gyvenimo kelyje.

Taip, tai nebloga drama, kurią rekomenduoju pažiūrėti dramų mėgėjams, gerų aktorių ir vaidybos fanams. Man šis filmas iš esmės patiko, nesukrėtė, tačiau patiko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maištingoji Džeinė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maištingoji Džeinė“ (Becoming Jane) (2007 m.). Tai filmas, kuris iš esmės pasakoja Jane Ostin, tokios legendinės anglų rašytojos, gyvenimą. Džeinė Ostin – skurstančiųjų tėvų duktė su lakia ir šmaikščia fantazija įsimyli į kaimo aplinką atvykusį jauną serą. O kas belieka, juk abu maištingi, laužantis tradicines visuomenės normas ir abu vienas kitam kandūs.

Filmas gal ir neblogas, tik jis manęs nelabai „užkabino“. Taip, atskleista laikmečio dvasia, manieringumas, tradicijos, vertybės, garbė, finansiniai atviri mainai ir diskusijos apie vaikų santuokas. Tokioje aplinkoje augo rašytoja Ostin, tačiau filmas, mano galva, yra neatkuriantis Ostin gyvenimą, bet sakyčiau, ją labiau interpretuojantis. Norima parodyti, kad Ostin buvo charizmatiška ir tokia nepaklusti nuostatoms kaip ir jos knygos herojai.

Vaidyba kas be ko gera, nes pagrindinį vaidmenį atlieka netikėtą amplua pasirinkusi aktorė Anne Hathaway. Tai filmas romantikos mylėtojams, Ostin romanų gerbėjams apie ją pačią, tačiau iš esmės per Ostin gyvenimas nebuvo labai išskirtinis, mano galva, istorijoje esama ir geresnių asmenybės ekranizacijų ir įdomesnių nugyventų gyvenimų. Aišku, pagrindinė ašis – meilė, einanti per pinigus ir visuomenės klišes – sakau, tikras Ostin romanas. Nors nesmerktina, juk daugelis rašytojų ir rašė taip, kaip gyveno. Ostin buvo ne išimtis. O iki šiol jos romanai laikomi neblėstančia anglų literatūros klasika, nemažai išversta ir į lietuvių kalbą, kaip antai „Puikybė ir prietarai“. Filmas daugiau ar mažiau patiks romantikų mėgėjams, kostiuminių dramų gerbėjams ir istorinių asmenybių ekranizacijų kolekcionieriams.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaulų kolekcionierius"

Sveiki visi,

Vakar naktį žiūrėjau tokį filmą, taip, atspėjote, su Angelina Jolie, su ta pačia – „Kaulų kolekcionierius“ (The bone collector) (1999 m.) Kadangi galvojau, kad filmas senas, nieko gero nesitikėjau, sakau, praleisiu smagiai laiką – nieko panašaus. Pagavo žvėriška įtampa ir filmas pasirodė superinis! Rimtai! Nesu kriminalinių filmų mėgėjas, bet šie mistiniai elementai, aktoriai ir visa kita filmą padarė nuostabiai puikų. Nežinau, kokius jis apdovanojimus yra nuskynęs, bet filmas iš tikrųjų mane nustebino.

Filmo siužetas sukurptas taip, kad būtų mįslė pačiam žiūrovui, o kai herojai sprendžia žudiko paliktą mįslę, pats žiūrovas ima po truputį mąstyti ir dalyvauti kriminale. Denzelis Vašingtonas praktiškai neišlipdamas iš lovos sukūrė įstabų ir charizmatišką vaidmenį, o ką jau besakyti apie A. Jolie – ji šįkart buvo puiki. Staiga šis filmas atgaivino man 1995 metų pastą filmą „Septyni“, kada žudikas žudė pagal septynias didžiausias žmogaus nuodėmes. Tebūnie tai mįslė ir paslaptis, bet filmas nei senas, nei pranokęs laikmetį. Kažkas jame yra, kažkokia keista įtampa, nenuspėjamumas.

Alma Littera 2010 metais pasistengė išversi „Kaulų kolekcionierių“. Knyga taip pat iš komentarų supratau, kad esanti neprasta, o gal net ir geresnė. Nesvarbu. Jei tik turėsite galimybės, tai pasinerkite į paslaptingą nuotykių ir apgalvojimų pasaulį. Kas bus greitesnis – žudikas ar tavo protas įminti jo paliktą mįslę? Manau, filmas daugiau ar mažiau patiks visiems.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Tolerancija sunaikina pati save

Sveiki visi,

Jau kuris laikas jaučiu musulmonų grėsmę tvyrančią Europoje. Be karų, be bombų, be didelio kraujo, sakytum, pačios europiečių tolerancijos ir nuolaidžiavimo dėka, kitatikiai tyliai užkariauja Europą. Manau, kad tai tik visos Europos kultūros dekadansas, labai realus saulėlydis, aišku, jeigu tolerancija ir toliau nebeturės savo ribų.

Pats visada pasisakiau už svetimų religijų toleravimą, nors pats savęs nepriskiriu nė vienai, tačiau ateina metas, kada besimaišančios kultūros ir religijos ima gožti viena kitą ir agresyviai reikšti dominavimą. Didžiulės masės radikalių musulmonų kasmet įžengia į Europą, nusėda mažų valstybių sostinėse, ima tuoktis su mūsų liberaliomis moterimis, o šios, apsvaigusios nuo vyriškumo ir pažadų, net nemirksėdamos tuokiasi už šeikų. Lietuvoje jau ne viena drama vyko apie motinas, kurios grįžta iš vyro ir po to veliasi į įvairius teismus, kad tik susigrąžintų savo vaikelius. Naivu tikėtis, kad iš musulmonų vyro bus atimtas vaikas, čia ne lietuviai vyrai, kurie vaikus palieka duobėje su moterimis, o moterys po to išdidžiai skundžiasi – vyrams neva visada lengviau, nes jie palieka ir pas kitą tarkuoti savo daikto lekia. Iš musulmonų vaikų neatgausi ir stenėdama, nes visų pirma vienintelis musulmonui teismas yra religija, o visos kitos utopinės demokratijos teisingumo apraiškos tėra tik kvailo žmogaus iliuzijos, kurios nieko nereiškia prieš Alacho galybę!

Tai mes, prasigėrę europiečiai, kurie didžiuojasi savo kultūros senumu, kurie didžiuojasi savo liberalizmu, laisvomis pažiūromis ir tolerancija, mes, smaguriai, apsirijėliai ir nuo komforto bei riebaus maisto nutukėliai, galime sau ir savo pūvančiai kultūrai kasti kapo duobę. Kodėl? Ogi dėl to, kad konservatyvieji rytiečiai visa galva aukščiau už mus – jie prižiūri save, savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir savo sveiką protą, kas, kad fanatišką ir kartais neracionalų. Tikras musulmonas niekada į burną nedės kiaulienos arba „Snikers“ batonėlio, jeigu gerai neišstudijuos etiketės ir ras gyvulinės kilmės riebalų. Pamirškit, mes sakom, kad jie kvaili babajai, bet tai babajai, kurie ateina į Europą kaip šeimininkai, nes jie žino, kaip tai daryti, žino, kada įsižeisti, žino, kada pagrasinti ginklu prieš nosį ir mums nieko nebelieka, kaip tik nuolankiai likti ištikimiems savo tolerancijos prioritetams ir sakyti, jog po saule gali taikiai sugyventi dvi svetimos kultūros. Akivaizdu, kad negali, nes viena kultūra reikalauja iš kitos ne tik pagarbos, bet, kad akivaizdžiai būtų pagal ją gyvenama. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti.

Skandinavijoje ima įsikurti islamas. Kuriamos įvairios mečetės, šventyklos, aplink jas ima gyventi gausios musulmonų šeimos su savo tiesomis ir konservatyviu požiūriu į pasaulį. Kas vijo juos iš jų nuostabiai tvarkingo krašto? Kokią teisę jie turi čia reikalauti kitų laikytis atėjūnų sukurtų įstatymų? Nežinia. Žodžiu, vienas vyras, kuris turi ten kelias žmonas, dešimtį vaikų ir visą kitą atributiką, išprievartavo vieną gražią ir dailę švedę. Ši savo ruoštu tik po kelių mėnesių kreipėsi į policiją ir nurodė asmenį – musulmoną. Jūs net neįsivaizduojate, koks įvyko sąmyšis, merginos šeima buvo persekiojama, vyras musulmonas svaidėsi prakeiksmais ir grasino paties Alacho žodžiais, teigė, kad vyks karas ir susidorojimas. Švedų teismai tokiais dalykais tuščiai nesišvaisto ir žino, kad vakarietiškas teismas musulmonui nieko nereiškia, nes pagal jų įstatymus, jeigu jo nesugavai nusikaltimo metu t.y. prievartavimo metu, tada jis esąs nekaltas. Teisme staiga susiduria dvi kultūros ir dvi tiesos. Negana to, už musulmoną stoja visas įniršęs islamistų klanas, kuris toli gražu neatrodo tolerantiškai nusiteikęs. Pripažinkim, padėtis ne iš gražiųjų, todėl sklinda kalbos, kad tokie dalykai Skandinavijoje tvarkomi jau ne teismų pagalba, žinoma, bijant įžeisti islamistus, bet tiesiog pripažįstant musulmonų tiesas. O kur aukos? Kaip prievartaujamos švedės? Nežinia. Teisingumas ištirpsta baimėje.

Prisiminkim nelemtą Danijos klaidą, kada savo spaudoje išspausdino karikatūrą su Alacho nukirsta galva. Kitą dieną degė Danijos ambasados vėliavos, buvo skelbiama nepaprasta padėtis, rodės, Rytai tuojau suris vargšę Europos valstybėlę. Mes taip pat turėjome su islamistais reikalų – toks Sigitas Geda išvertė Koraną į lietuvių kalbą, o vertimas susilaukė itin didžiulės kritikos iš Alacho pasekėjų, buvo sakoma, kad Geda iškraipė Koraną, ačiū Dievui, bet ne Alachui, mūsų šalies vėliavos nedegė ir granatos į Vilnių neskrido. Labai greitai galima įžeisti musulmoną, o šis patikėkite, ne glušas, žino savo teises, žino, ką gali ir ko negali daryti. Religija yra ir politika, ir teisingumas, ir gyvenimas. Susidūrus su tokia nelanksčia kultūra, žinoma, kad nelanksčioji ims viršų – šeimos visada bus tik musulmoniškos, religija bus ir duona, ir vanduo, ir druska. Ant tokių pamatų tolerantiška Europos kultūra ir ta pati utopinė demokratija sunyks akimirksniu, kai islamistai ims dominuoti tolerancija forsuojančioje Europoje.

Iš musulmonų tolerancijos mūsų kultūrai tikėtis artimiausią tūkstantmetį nė nesapnuokite. Tai jiems tolygų savo kultūros išdavystei, o štai, ką mums reiškia įsileisti juos į Europą, priimti ir toleruoti, gerbti jų kultūrą, aukojant savąją? Tai reiškia, kad esam tolerantiški, ne kokie barbarai. Mūsų pačių tolerancijai islamėjančiai Europai pribaigs pačią toleranciją. Kitaip sakant, ji pati save pribaigs nuo savo garbės ir orumo. Ką daryti? Trys ar keturios lietuvių kartos į priekį jau gali baigti net islamo mokyklas, mergaitės vėl atseikėtos nuo berniukų, o nepaklusus gali kilti realios riaušės, kas iš esmės kasdien vyksta tarp šiitų ir sunitų – skirtingų islamo atmainų. Religija – tai politika, rykštė Europos liberaliam pasauliui, žinoma, jeigu nieko nesiimsime ir toliau toleruosime islamistų tykų integravimąsi į mūsų kultūros guolį. Vieną dieną pabusime ir suvoksime, jog tai mes esame nebe savo guolyje.

Europos Sąjunga iš esmės yra suinteresuota spręsti šitą problemą, bet problema nebus problema, jeigu ES neleis jai įsisenėti – sakytum, primena mūsų Seimo politiką – sprendimus darome paskutinę dieną. Pas mus dar nesijaučia islamistų didelė įtaką, o štai Balkanų šalyse, toje pačioje Graikijoje, Italijoje, kada musulmonai jau kadais perlipo Europos slenkstį, ten kasdien susiduriama su musulmonų kultūros įtaka. Žinoma, kalčiausi lieka liberalieji europiečiai – jie arba priima musulmonų kultūrą, arba eina sau – sakau, iš islamo tolerancijos nesitikėkite. Aišku, tokius klausimus ima spręsti pačios šalys individualiai. Kol ES miega kaip sena Rusijos meška, Prancūzija uždraudė moterims musulmonėms nešioti burkas. Sakytum, mažytis žingsnelis, kuris stabdo islamo integraciją, paskui Prancūziją pasekė dar viena vakarų valstybė, kitos taip pat jau galvoja apie įvairius draudimus ir sankcijas. Regis, tolerancija Rytų religijai po truputį žūva, tačiau, kodėl mes einame mažais žingsneliai gindami europietiškąjį palikimą, islamistai nesnaudžia, jie reikalauja teisių.

Ne paslaptis, kad Didžioje Britanijoje esti nemažai įvairių islamo šakų. Visai neseniai islamas ėmė įvairiuose Londono ir kitų miesto kvartaluose kurti šariatus t.y. įvedinėti islamiško teisingumo politiką, vadinasi, kartu paminti tos šalies įstatymus ir imti elgtis pagal savo atsivežtus – toks elgesys prieštarauja D. Britanijos konstitucijai, bet įdomu, ar ką nors imsis perlamentas veikti savo šalies naudai, ar ir toliau leis plėstis islamistų įtakai. Aišku, islamistai nepėsti, jie sako, kad jų įstatymai pagelbės visai Britanijai, kadangi tai puikus būdas kovoti su pornografija, svaigalais ir prostitucija, kurie iš esmės kokioje Olandijoje yra laisvai legalizuoti. Islamistų triukas labai gražus – dangstytis „tvarka ir teisingumu“, o iš esmės tai yra noras gyventi pagal savosios religijos reikalavimus ir, žinoma, daryti įtaką Britanijai. Vadinasi, jeigu aš, nebūdamas musulmonu, užsirūkysiu būdamas netoli šariato, aišku, nieko apie juos nežinodamas, tai galiu sulaukti bausmės, galbūt net mirties, nes neaišku, kokiais būdais šariatas imsis vykdyti savo teisingumą, juk Korane prirašyta pačių baisiausių atpildo bausmių.

Kur mes nuėjome su savo tolerancija? Ogi prie pačios tolerancijos mirties. Toleranciją anksčiau ar vėliau pakeis islamiškas reiklumas ir nelankstumas. Nebent tolerancija jau turės savo ribas. Neužilgo jau metas, kada teks ginti savo kultūrą tautų arenoje. Ne, jau nebebus krepšinis Lietuva – Ispanija, ne, bus kultūrinis karas Europos Tautos - Islamo Tautos. Beje, turiu jus nuliūdinti, šis kėlinys jau prasidėjęs, o jo finalas dar toli gražu neaiškus, nes kol turime neapibrėžtą tolerancijos jausmą, tol tolerancija save pati žudys ir nužudys mirtinai. Kartą Osmanų imperija buvo užgrobusi Bizantijos imperiją, dalis Europos priklausė musulmonams, kažin, argi žmonėms buvo taip blogai? Tiesa, tąkart rūpėjo ne tiek kultūros integracija į okupuotas žemes, bet pačių žemės valdų plėtimas. Tai tikriausiai ir padėjo išlikti Europai, o šis karas, kitaip, dievaži, ir vėl nepavadinsi, iš esmės pakerta pačios žmogaus šaknis – jo kultūrą. Žmogus be šaknų arba su integruotomis svetimomis šaknimis praranda visą save, savo laiką, savo civilizaciją, savo mitą, santykį, protėvių palikimą. Ko Osmanai nepadarė tąkart, tą už juos daro ainiai – tyliai, kantriai, švariai, snaiperiškai, pasinaudodami mūsų tolerancija, atžygiuoja į Europą.

Jūsų Maištinga Siela

Kas yra bohema?

Sveiki visi,

Daugeliui iš mūsų nesuprantamas terminas bohema. Nebeieškokite vikipedijose ar dar kažkur. Geriausiai tai apibūdino gerbiama režisierė Dalia Ibelhauptaitė viename įdomiame interviu, kurį galite rasti ČIA. O šiaip pats bohemos suvokimas man labai patiko, toks savitas, artimas ir patogus apibrėžti laisvą, nepriklausomą žmogų, kuris galbūt bus ne visada suprastas, ne visada priimtas, tačiau visada išliks žmogumi.

Apie bohemas D. Ibelhauptaitė:

Jus labiausiai išgarsinęs projektas vadinasi „Bohemiečiai“. Ar pati jaučiatės bohemos atstovė – mėgstate linksmybes iki paryčių ar kaip tik to vengiate?

Esu vienintelė ir pagrindinė „bohemiečių“ trupės prodiuserė ir režisierė, idėjinis vadas ir šimtu procentų jaučiuosi „bohemietė“, bet manau, kad bohemos samprata, kurią pateikiate, yra labai pasenusi ir netgi karikatūriška. Bohemos asocijavimas su išgertuvėmis iki ryto, nusitašiusiais menininkais, užmigusiais po stalais, ir besaikiu lėbavimu iš tikrųjų yra žodžio „bohema“ nuvertinimas ir iškreipimas.

Istoriškai „bohema“ vadinami tie, kurie turėjo vidinę laisvę mąstyti kitaip negu visuomenės normos, gyventi netradicinį, nematerialistiniais pagrindais paremtą gyvenimą, kovoti prieš buržuazines vertybes, na, ir, aišku, turėti meninius ir intelektualinius polinkius kūrybai, atvirumą skirtingų pažiūrų žmonėms. Šitie „bohemiečių“ principai man labai artimi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anapus sienų"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Anapus sienų“ (Beyond borders) (2003 m.). Kaip jau sakiau, tęsiu Angelinos Jolie filmų peržiūros vasarą. Šįkart tai karinė drama „Anapus sienų“, jau kartą rodytą ir TV ekranuose, nes tik peržiūrėjęs filmą suvokiau, kad labai seniai jį visgi buvau kažkur matęs. Keistokas iš pradžių atrodo Angelinos vaidmuo – jokios charizmos, rimta, santūri ir visiškai kaip charakteris neįdomus žiūrovui. Toks, matyt, filmas.

Tai pasakojimas apie tuos, kurie toli nuo turtų ir kultūros, pasaulio pakraščiuose gelbsti alkstančius ir korupcijos prispaustus žmones. Vaizdai iš Čečėnijos, Afrikos ir Kambodžos, žodžiu, šis filmas iš esmės Jolie padarė gerosios vilties ambasadore kovoje prieš skurdą. Manau, kad šis filmas buvo jau pačiai nemenkas lūžis, nes kai kurie vaizdai, kaip antai mirtinai sulysęs berniukas, verčia iš kojų – kaip filmavimo aikštelėje sukiojosi ant mirties ribos vos leisgyvi žmonės. Taip, tie vaizdai gan sukrečiantys, tačiau grįžtant prie paties filmo – be žmogiškumo ir dosnumo, altruizmo pamokos, čia įsiplieskia keista meilės istorija, kuriai lemta įsipildyti, tačiau likimas paruošia visai kitus dalykus.

Nežinau, šiaip filmas tikrai neblogas, kai kas sako, kad visa ta istorija sukrečianti, tačiau man pasirodė pati istorija šiek tiek skystoka, neišlaikytas branduolys, nes norėta parodyti pasaulio kenčiančius žmones ir kartu papasakoti neeilinę meilės istoriją. Šios dvi pagrindinės gijos, mano galva, nebuvo išlaikytos, o režisierius pasirodė gan vidutiniškas, išlaikyta tipinė Holivudinė dvasia, nors norėta prie kažko „pritempti“. Žodžiu, tikėjausi, kad filmas mane paveiks emociškai, sujaudins, gal net sudrėkins akutes, tačiau nieko neįvyko. Aišku, tai labai individualu, nes tikrai šis filmas nėra toks ir prastas, tiesiog kartais atrodo, kad filmą reikėjo žiūrėti kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis. Manau, filmas daugeliui tikrai tiks ir patiks.

Įvertinimas: 7.3/10

Jūsų maištinga Siela

Vienatvė – ne privilegija, artumas – ne draugas

Sveiki visi,

Gyveni ir sutinki pačių įvairiausių žmonių. Atsidūręs tarp jų, supranti, kad esi kitoks. Ir visi mes esame kitokie. Turiu galvoje gyvenimo krypties pasirinkimo poziciją, arba, kad dar gražiau skambėtų, kaip mes mylimės ir mylime gyvenimą, kokią pozą ir santykį mes propaguojame su pačiu savimi ir aplink mus esančiu pasauliu. Mylėtis ir mėgautis savo gyvenimu – štai, ką po truputį skausmingai išmoksta daryti mūsų vidutiniosios klasės žmonės. Jeigu gerai prisimenu savo senelius, jie vis sakydavo, kad gyvenimas yra vargelis, ir kuo daugiau vargsi, tuo galbūt daugiau turėsi. Žinoma, jie turėjo galvoje užgyventą materialų turtą – tai buvo ženklas, kaip didelių vargų pabaigą. O mūsų kartai vis daugiau ir daugiau laiko lieka gyvenimui, žmonėms, kultūrai ir, žinoma, vienatvei. Kai kurie pasirenka darboholikų kelią ir tai yra viena iš gyvenimiškų pozų, paties žmogaus susikurta taktika, kaip „paimti“ šį gyvenimą.

Ne, nesu apatiškas vienišius, bet ir nesu tas atlapaširdis, kuris bet kam gali atverti savo duris į save. Tai sudėtinga, nes, kiek pas mane aplinkoje skirtingų žmonių, tuo labiau stebiuosi savimi ir savo pasirinkta pozicija. Turiu vieną draugą, kuris trykšta žaismingu naivumu, jis patinka visiems, visada ir bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku. Matyt, žmoguje kažkas įmontuota, galbūt tai dvasinė radiacija, kuri iškart prisijaukina žmogų. Aš, ačiū Dievui, niekam per daug žavesio nekeliu. Kitiems atrodau per daug kalbantis, o kitiems per didelis namisėda ir niurzglys, kitiems laisva ir bohemiška persona, o dar kitiems - keistas atsiskyrėlis, mizantropas. Tebūnie, kiek žmonių, tiek esti aplink mus santykių.

Mano laikas, skirtas man pačiam, yra ypač svarbus. Iš vaikystės savo kraujyje paveldėjau vienatvės radiaciją, žinoma, ta radiacija nėra jokia privilegija. Aplink mane esti žmonių, kurie tiesiog negali išbūti nė dienos vieni. Aš galiu išbūti dvi, tris, galbūt keturias dienas, bet tada pasiilgstu ryšio su kitais žmonėmis. Kur link aš vedu? Žmogus be kito žmogaus artumos negali išgyventi. Tai tarsi gyvybę palaikantys aparatai. Europoje dabar vyksta masiniai nusigėrinėjimai − apie tai rašė Algimantas Čekuolis viename vyrams skirtame žurnale − žmonės, o ypač jaunimo tarpe, vyksta juodas savaitgalinis iki komos nusigėrimas. Žmogus per technologijas nebeužmezga ilgalaikių santykių su kitais žmonėmis. Kodėl?

Spėju tam yra kelios priežastys. Pirma – žmogus per karjeros dalykus paprasčiausiai nebeturi laiko ilgesniam bendravimo virsmui su kitu žmogumi. Antra – žmogus, kuris fantazuoja, daug leidžia laiko interneto platybėse, nebegali pakelti tos pažinčių įtampos, o ją numušti padeda alkoholis. Trečia – žmogus patiria tiek daug streso, atsakomybės jausmo, kad geriausias vaistas užsimiršti, jog viskas ant tavo pečių – pasigerti! Tikiu, esama ir dar devynios galybės priežasčių, kodėl žmonės geria. Viena svarbiausių yra dvasinis žmogaus vystymosi atotrūkis nuo technologinės raidos, kuri žymiai atsiplėšė. Mes vis kalbame apie gerbūvį, apie tai, kaip reikia gerinti savo būtį, tačiau dvasinis klodas kažkur prasmegęs mumyse. Vakaruose apskritai nyksta religija, ji jau per maža absorbuoti mokslo ir proto amžiaus žmogų. Su religija išnyko ir santykis su dvasiniu pasauliu, o tai lėmė dekadansą paties žmonijos kultūros. Mes augame ant technologijų kaip ant mielių, tačiau žmogus vienas nuo kito tolsta tūkstančiais šviesmečių. Greitėjantis pasaulis padarė spragą tarp komforto ir žmogiškųjų vertybių.

Vertybių nebuvimą Vakaruose, o ir pačioje Lietuvoje, liudija žmogaus destrukcijos troškulys – skyrybų augantis skaičius, alkoholizmas, savižudybės, narkotikų liūnai ir kiti „vaistai“, kurie iš esmės priartina prie mirties. Mirtis čia labai svarbus faktorius, nes tai vienintelis „Dievas iš mašinos“, kuriuo visi be išimties tiki. Mirtis – tai apreiškimas, kuris vienintelis įrodo, jog iš tikrųjų egzistuoja. Mirtis kaip transcendentinis reiškinys, kuris aktualus kiekvienam iš mūsų – kaip baimė ir kaip išsigelbėjimas nuo beprasmio ir tuščio pasaulio. Žmonės tiki mirtimi, bet netiki Dievu.

Grįžkime prie to, kad dauguma žmonių patys savarankiai pasirenka vienatvės poziciją. Iš esmės vienatvė yra viena didžiausių jaunystės baimių, ypač senatvėje baimė likti vienam, sukriošusiam, nemylimam ir niekam nereikalingam. Vienatvės tokia didžiulė baimė, kad mes nelyginant Don Kichotas bėgame į ją ir sudūžtame, manydami, kad išsigelbėsime tik susirėmę su baime akis į akį. Sprendimas gal ir racionalus bei drąsus, bet padariniai lieka: žmonės nebesituokia, šeima nebelieka vertybė, todėl ją lengva palikti, sukurti kitą šeimą, dar vieną ir dar vieną – kiek tik norisi, žmonės keliauja, pažįsta kultūras, o viduje vienatvės nemažėja ir nemažėja. Vienintelė artuma vienišo žmogaus yra atsitiktinės pažintys, neįpareigojantis seksas ir kvaišalai, kurie padeda pamiršti faktą, jog esi vienas.

Kas trukdo nugalėti vienatvę? Ar ją reikia nugalėti? Sako, skirtingi žmonės traukia – nesąmonė! Didesnio absurdo gyvenime nesu girdėjęs, nes puikiai žinau, kad panašumai traukia. Žmonės, kurie turi bendrų poreikių, interesų, pomėgių, idėjų – visada buvo arčiau vienas kito, nei skirtingų sferų žmonės. Tačiau surask vandenynų platybėje panašų į save?! Adata šieno kupetoje. Iš esmės mes grįžtame prie to, kad žmoguje esti dvasinė krizė, vertybių krizė. Gerbūvis ir gerėjančios sąlygos pergyveno mus pačius ir aplink mus dabar tiek daug galimybių, kad net galva sopa nuo variantų gausos. O kas buvo prieš tai? Jonas pjovė prieš šimtą metų žolę ir jis žinojo, kad yra šienpjovys, kadangi tai geras darbas ir geresnio jis nebegaus. Žinojo, kad jam šiek tiek patinka Marytė ir jis ją ves – kito pasirinkimo nėra. Galbūt tos galimybės, ta laisvė iš tikrųjų ir pražudo dabarties žmogų. Mūsų tapatybė, kas aš dabar esu? Rašytojas? Rytoj galiu dirbti ledų pardavėju, o užporyt – vesti laidą televizijoje. Žmogus, kurio ribos ir tapatybės suvokimas išsiplėtė, pasikeitė. Mes kuriame kasdien save iš naujo, jeigu falsifikuota tapatybė sugriuvo, neišėjo, nesirealizavo – ne problema, nes sukursiu save iš naujo. Kasdien dabar žmogaus gyvenimas griūva ir kuriasi iš naujo, o prieš šimtą metų šienpjovio gyvenimas ir liko šienpjovio gyvenimu. Tik ne dabar.

Mes priartėjame prie Dievo sukurtos galimybės ir kasdien vis arčiau ir arčiau – galime kurti ne tik save, bet ir kitus. Kūryba yra dieviškoji substancija, mumyse glūdintis Dievo DNR kodas, tačiau arčiau prie jo artėjame galimybėmis, bet ne mokėjimu realizuoti, taip artėjant prie JO, atsiranda bedugnė. Bedugnė iškasta paties žmogaus.

Netikiu Danielio Defo utopine vizija ir jo sukurtu Robinzonu Kruzu, kuris negyvenamoje saloje išgyveno 28 metus. Netikiu. Žmogaus artumas ir civilizacija tiek įsismelkusi į mūsų kaulus, sąmonę ir suvokimą, kad be batonėlio „Mars“ daugelis pasiduotų saloje po savaitės, sukandžioti moskitų, supūliavę ir mirtinai išbadėję. Civilizacija irgi yra laukinė – tai savotiškos džiunglės, kuriose kiekvienas iš mūsų išsirenka savo santykį su vienatve: ne, nieko prie savęs neprisileisiu, arba, taip, noriu būti su kitais, tačiau niekas nenori būti su manimi. Ne paslaptis, kad vienatvė egzistuoja ir šeimoje, ir poroje, ir vienumoje. Nieko liūdniau ir skaudžiau už vienišą žmogų, nes jis kaip alkanas žvėris, kuris vis suka ratus aplink spąstuose įmestą mėsos gabalą. Patikėti, kad nesi vienišas taip pat yra pavojinga ir naivu, sakyčiau, savižudiškai naivu. Nes tai yra iliuzija, kuriai sugriuvus, mes tampame ties išnykimo riba. Kaip svarbu žmogui būti ne vienam ir suvaldyti vienatvę. Vienatvė – ne privilegija, o artumas – ne draugas, kadangi artumas vieną dieną baigiasi, o gyvenimas tęsiasi. Daug jaunų žmonių žudosi dėl artumos ir palaikymo stokos, dėl to, kad yra išstumti iš savo bendraamžių rato, iš jų tyčiojamasi. Kaip svarbu būti ne vienam ir kaip svarbu, subalansuoti vienatvės piliules, kad neliktum naivus ir neliktum perdozavęs.

Man vienišam neleidžia jaustis santykis su Dievu. Tebūnie mano paties sukurtu, tačiau tai yra santykis, kuris man neleidžia pamiršti – visko bus tavo gyvenime, oi, kiek visko buvo ir bus... Skamba taip, tarsi budelis galąstų savo ašmenis, bet tai tiesa. Sunkumai užgrūdina – tai viena iš pozų besimylint su gyvenimų. Sunkumai mane užmuša – tai irgi poza. Kas kurį dulkina – gyvenimas tave ar tu gyvenimą? Tai esminis, sakyčiau, filosofinis klausimas. Negalima nesistebėti ir A. Camus egzistencialistinėmis paraiškomis, kurios man artimos vienu labai ypatingu, tiesiog, nužudančiu aspektu artimos – žmogus yra sau. Taip, nieko be mūsų nėra, mes patys esame vieni kitiems, bet savyje, mūsų gelmėje nėra nei Jono, nei Petro, nei Grybauskaitės. Mes patys esame sau, savo gilumoje, savo vandenyje iki čiurnų. Prieinu prie to, kad vienatvės jausena yra įgimtas dalykas. Aš esu vienas savyje ir manyje daugiau nieko nėra – jei šauksiu į save, niekas neatsilieps. Tegu.

Jei vienatvė yra duotybės produktas, tai su kuo mes kovojame, ką bandome savyje užpildyti? Iliuziją? Šiais laikais jau nebegalime išlikti vienos tapatybės šienpjoviais, nebegalime likti ir žmonėmis, mes jau tampame dievais, kuriančiais dievais. Ką kuriame? Ogi prasmę, priežastį, pasekmę – kas aš esu, kodėl esu ir kodėl dar turėčiau būti? Egzistenciniai žmogaus klausimai, kuriuos laikas nebeuždavinėti ir nebekartoti kaip mantrų, o imti ir kaip dievams juos realizuoti savyje. Sunku. Labai sunku. Juk atotrūkis ir santykis su mūsų dvasiniu klodu, palyginus su mokslo pasauliu – milžiniškas. Turėčiau pasitelkti ironiją, nes sąmoningai ir racionaliai to aprėpti jau neįmanoma – juokingai graudu. Bet realybė ta, kad mes dieviškėjame, nelyginant užvalgę ambrozijos menkystos, tačiau atsakomybės kaip nemažėja, taip nemažėja, kaip ir atotrūkio, kaip ir pačios vienatvės. Net neabejoju, kad Dievas irgi buvo vienišas, apsėstas suicido ir nihilizmo manijos, tada galbūt jis pagimdė save, perlipo per kažką, kas liko tik besąlyginė Meilė. Jis sukūrė save, užpildė tuos egzistencinius klausimus, kuriuos vis uždavinėjam ir uždavinėjam. Priartėję prie dieviškumo, prie kūrybinių resursų, mums kaip pirmokams reikia iš naujo rašyti apie save ir savo gyvenimą, reikia kaip Dievui perlipti per save pačius ir sukurti, pagimdyti iš naujo – ne, nesufalsifikuotą laikiną tapatybę, bet sukurti save iš pagrindų. Vienatvė nėra privilegija, tačiau ir ne mūsų priešas.

Jūsų Maištinga Siela