Albumas: Beyonce "4"

Sveiki visi,

Savu laiku čia pristačiau įspūdingą Christinos Aguileros albumą „Bionic“. Šįkart noriu pristatyti kitos amerikiečių atlikėjos Beyonce naujausią darbą „4“. Kuklus pavadinimas, tačiau ketvirtasis albumas turi ir savų nemažų užmojų. Paskutiniuoju albumu Beyonce pribaigė pasaulį, susišlavė gausybę įvairiausių apdovanojimų ir staiga atlikėja dingo. Pati Beyonce, kuriai tuoj sukaks 30 metų, prisipažino, kad nuo 15 metų neturėjo jokių atostogų, o šie metai, kuriuos ji pasiėmė atostogų, buvo geriausias dalykas jos gyvenime. Ir staiga ji sugrįžta su naujuoju soliniu albumu „4“ ir miniatiūriniu filmu apie save. Nutariau parsisiųsti „4“ ir įvertinti jos darbą. Prisipažinsiu, nesu Beyonce gerbėjas, todėl vertinti dainas bus smagu ir laikysiuosi neutralumo nuo asmenybės kulto. Pabandysiu vertinti kiekvieną dainą dešimtbalėje sistemoje. Sėkmės, klausantis dainų (iš albumo be deliux versijos):

1. „1 + 1“

Taigi pirmoji albumo daina labai keistu pavadinimu kaip ir pats albumas „1 + 1“. Pirmoji daina rami, mažai triukšmo, panašu į baladę, kurioje dominuoja tik atlikėjos dainas. Taip, atlikėja turi savotišką balsą, pastarasis pripažintas visame pasaulyje. Šiaip dainą praklausiau kokius tris kartus, pasirodė, tokia visai nieko, tik kažin ar labai klausyčiausi laisvalaikiu, nebent būčiau pamišęs atlikėjos fanas. Atlikimas įdomus, bandoma sukelti jausmingumo bangą, manau, savotiškai pavyko.

8/10

2. „I Care“

Jausminga daina. Vėl dominuoja balsas, o ne ritmas, nors turi, sakyčiau, pakankamai ryškų priedainį. Sakyčiau, stipresnė daina už pirmąją, galbūt net būsimas singlas. Gražūs ir prasmingi žodžiai, balsas ir įtikinamumas. Daina vedanti į finalą, ne monotoniška, o vienoje vietoje Beyonce taip suniūniuoja, kad pagalvojau, kad elektroninė gitara pragydo. Manau, stipri daina albume.

9/10

3. „I miss you“

„Pasiilgau tavęs“. Daina tikrai mane nustebino. Ne, ji nėra būsimas hitas, bet ritmas, muzika ir neperspaustas, švelnus Beyonce balselis – šitaip subtiliai prasideda daina ir išlaiko savo rimtį, dvasią. Ne, šita daina man patiko. Ji kitokia nei anos dvi. Tai daina, kurios paklausyčiau mielai ir laisvalaikiu.

9/10

4. Best thing I never had

Antrasis Beyonces singlas albume ir jam sukurtas video klipas – jis prieš jus. Kalbant apie klipą – tai švelni erotika, nieko įspūdingo, juolab, kad mes žinom, kokius klipus sukuria pop žvaigždės. Vietomis iš tikrųjų net lėkštas, o ypač tas momentas, kai, rodos, mėgėjiška kamera rodo besivelkantį suknelės šleifą, nors pabaigoje įtikinamai parodomi tikri jausmai – įvertinkite patys. Šiaip daina gal ir stipri būti hitu, tačiau ji manęs, švelniai tariant, nekabina, nors jau klausausi nebe pirmą kartą.

7.5/10

5. Party

Šįkart į pagalbą Beyonce pasikvietė ne Lady Gaga, bet Andre 3000 ir sukūrė įdomaus stiliuko dainelę „Party“. Čia maloniai Beyonces balselis skamba, sakyčiau, būtent daina sukurta jos vokalui. Ar patinka ši daina? Iš esmės nebloga, tačiau jos klausytis laisvalaikiu nenorėčiau arba bent jau pasilikęs vienas. Reperio intarpas į šią dainą sukuria dviejų stilių mišrainę, sakyčiau, visai derančią tarpusavyje, bet pati daina...

6/10

6. Rather die young

Daina įdomiu pavadinimu. Iš pradžių primena kažkurią Whitney Houston dainą iš praėjusio dešimtmečio, tik dabar negaliu prisiminti kurią. Šiaip visai nieko dainelė, tačiau pasigedau melodijos, išskirtinės, ypatingai nuteikiančios muzikos. Pati daina gal ir graži, bet man vis kažko vis tai trūksta – druskos, cukraus, garstyčių ir sirupo.

7/10

7. Sart over

Pasiklausius dainos aranžuotę, supranti, kad tai tipiška Beyonces daina, potenciali būti ir dar vienu singlu, nes turi visko ko reikia – kabinantį priedainį su aukštai tempiančiomis natomis, iškalbingas pavadinimas, nemenki žodžiai. Man asmeniškai visai nieko daina, matau gražiai realizuotą koncertinio turo metu – su vėju ir besiplaikstančiais Beyoncės plaukais.

8/10

8. Love on top

Patinka! Rimtai, tokia nuotaikinga, tokią mielai paklausyčiau ir ryte, eidamas į universitetą, nes nuteikia linksmai. Čia nereikia jokių reperio intarpų, daina auganti, einanti į kulminaciją, o labiausiai, sakyčiau, „veža“ pats dainos ritmas, norisi, po paraliais, šokti! Kodėl man vis primena Houston? Gal vis dar dėl vokalo.

10/10

9. Countdown

Keista daina. Ką Beyonce čia norėjo padaryti, man šiek tiek nelabai aišku, nes lyg primena ir repą, lyg ir pops‘ą. Tokia šiek tiek man neharmoninga baltoji mišrainė. Ne, šitos dainos nedėčiau į savo Mp3, bet ji visai neblogai atsiliepia su pirmuoju singlu, kurį dar tik pristatysiu. Daina gal ir charizmatiška, tačiau ji nė iš tolo manęs nepaėmė.

6.5/10

10. End of time

Išgirdau pirmuosius akordus ir pagalvojau – OMG, kažkuo priminė mūsų eurovizinę „Inculto“ gabaliuką, tačiau daina pasirodė kitokia. Iš esmės dainoje labai daug būgnų, dėl monotonijos pasmerkta netapti singlu, bet kažkaip ši daina ritmiškai keistai susisiekia prieš tai pakomentuota daina, sakytum, išlaiko tą keistą kareivišką ritmą. Ne, man ši daina nėra atradimas.

7/10

11. I was here

Po šitokių cirkų ateina švelni ir lyriška daina „Aš buvau čia“. Savotiškai graži daina, gražūs ir prasmingi žodžiai. Daina taip pat „auganti“, einanti į kulminaciją balso pakilimu. Ne, muzikos čia ypatingos per daug nėra, dominuoja emocija ir balsas. Sakyčiau, savotiškai stipri daina.

8.5/10

12 Run the world (Girls)

Matome, net sukurtas visai neblogas video klipas. Aišku, kažko pritrūko pačiam klipui. Kur kas labiau diskutuotina pati daina – pirmasis Beyonce šio albumo singlas, sukėlęs nemažai apkalbų ir diskusijų. Man asmeniškai, girdinčiam nebe pirmą kartą dainą, ima patikti, tačiau tai nėra daina, kurios klausyčiausi laisvalaikiu. Darbo daug į klipą įdėta – šokiai pokiai, daug judesių ir t.t., bet daina, tokia laukinė, tokia keista, tokia neįprasta, kad pasmerkta daugiau ar mažiau būti singlu.

8/10

Štai ir apžiūrėjau visą albumą. Išvadas reiktų pasidaryti patiems, nes nuomonės, tikiu, kad gali skirtis. Šiaip albumą vertinčiau kaip daugiau nei vidutinį, jis surinko 7.8 balus, padalijus dainų vertinimo sumą iš dvylikos dainų, jaučiasi naujų ritmų, būgnų, dominuoja daugiau kūrybine prasme ne muzika, ne ritmas, bet pats atlikėjos vokalas. Taip, jis ir turi dominuoti, juk šiaip ar taip Beyonce turi daug potencialo. Tiesa, galėjo jau geresnį albumo viršelį parinkti, dabar atrodo, švelniai tariant, skurdžiai. Kiek apdovanojimų šįkart ji susišluos – nežinia. Jeigu patiko albumas – parsisiųskite, bent jau būsiu pristatęs ne veltui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šaltasis kalnas"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau pamatyti filmą „Šaltasis kalnas“ (Cold mountain) (2003 m.). Ir ką mes čia sutinkame? Ogi mūsų seną draugę Nicole Kidman. Seniai ją bemačiau, berods, epinėje dramoje „Australija“? Gali būti. Čia ji nepaprastai miela ir graži, galbūt net gražiausias jos vaidmuo. Tiesa, gavusi „Oskarą“ už „Valandos“ niekaip jai negalėjau atleisti, kad iš Salmos Hayek, kuri atliko Fridos vaidmenį, ji atėmė apdovanojimą. Tačiau gerai aktorei reikia dovanoti, ar ne taip?

Šiaip ar taip čia sutinkam ir kitą neblogą Holivodo dievaitę – Renee Zellveger. Abi moterys susiėjusios daro tvarką ūkyje, kuris praktiškai per Pilietinį karą stovi bergždžias, bet pasakojimas „Šaltojo kalno“ yra ne apie tai. Visgi tai meilės istorija. Keista ta meilė, pagalvojau. Filmas gi statytas pagal knygą, ji tokia suromantizuota, poetiška, apipinta mitiniu laukimu, nelyginant Penelopė savojo Odisėjo belaukianti. Taip, pasakojimas iš tisų labai gražus, epinis, ilgesingas, toks, kurį mėgsta romantikai, meilės išsiilgusios širdys. Taip, velniai rautų, man filmas irgi patiko, nors ir tipiška Holivudinė epinė drama, su tipiška skaudžia herojų baigtimi ir tipiškas idiliškos pabaigtuvės prie svečių stalo su dar tipiškesniais apmąstymais apie gyvenimą – bet tai ir nuostabu! Žinot, žiūri filmus viena po kito ir vis pasigesti tų tokių ilgesingų meilės istorijų, prilygstančių „Kasablankai“, taip pačiai „Australijai“.

Filmas patiks daugeliui. Nepaisant tipiškumo, jame iš tikrųjų atsispindi „Šaltojo kalno“ mistika – šalta ir kartu karšta meilė, mylėti pačią meilės idėją yra gražu. Filme esti ir natūraliai išplaukusi mistika – žiūrėjimas į šulinį pro veidrodį, moteris indėnė slaugo sužeistąjį ir t.t. Mitas šalia, jis dar gyvas, nors aplinkui ir chaosas, ir karas, ir mirtis, ir badas. Žmogus ištveria tik dėka vilties, žinodamas, kad kažkur toli, kažkur už Šaltojo kalno, kur neprasimuša mintys apie netektį, dar yra kažkas gyvo, dar yra tai, dėl ko galima kentėti ir laukti.

Kaip tipiškame filme čia yra ir blogiukai, ir geriečiai. Tai metas, kada JAV visuomenės sluoksniai ima lygiuotis – karo metu nebesvarbus tavo išsilavinimas, nesvarbu, ar tu vergas, ar dezertyras, beraštis ar ūkininkas – visi dėl įvairiausių priežasčių yra aukos. Toks kuriamas pasaulis – kančios, laukimo ir idiliškos meilės, pastarąja žiūrovas nėra pajėgus nepatikėti. Aišku, gyvenime būna kitaip, tačiau filmas visų pirma yra kūrinys ir jį vertinti reikėtų kaip kūrinį, sakytum, realybės interpretaciją. Taip, šis filmas gražus, sako, kai kas pabaigoje ir verkė. Istoriniai faktai apjungti su išgalvota meilės istorija, nušviestas skaudus ir kartu didingas Amerikos istorinis laikotarpis, Pilietinio karo eiga, moters bejėgystė prieš skurdą ir prievartą. Manau, kad tai puikus darbas, ne, ne šedevras, bet tikrai labai puikus darbas, todėl nepagailėsiu skirdamas aukštus balus. Šis filmas daugiau ar mažiau patiks visiems be jokio išskirtinumo.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Alfonsas Nyka - Niliūnas ir jo eilėraščiai, jų fragmentai

Sveiki visi,

Alfonsas Nyka – Niliūnas yra vienas mano mylimiausių lietuvių poetų. Kas, kad išeivis žemininkas. Labiau nei Mačernis, arčiau nei Salomėja Nėris. Dėl ko? Dėl erozijos, griūties, dėl negalėjimo grįžti, dėl žodyno, magijos, mistikos, dėl to, kad jis toks trapus, skausmingas, žaizdotas, sunykęs, bet kartu intelektualus, savitas, dėl to. Jau seniai įstojau į Facebook‘e esančią grupę „Nika Nyliūnas“. Ten publikuojami jo eilėraščiai, nuotrupos, dienoraščio ištraukėlės. Labai trumpos, bet kartais perskaitai ir lieka kaip dienos sentencija, kaip kvapas. Siūlau ir Jums ten įstoti.

Sodoma

Sodoma pasmerkta. Visi tave palieka,
Ir šventos upės suka pro tave.
Tik aš kaip paukštis, teismo valandą parlėkęs,
Grįžtu namo tuštėjančia gatve.

Sodoma, mano tėviške. Aš noriu
Į tavo kūną sunktis kaip lietaus lašai.
Pakartos giesmės kybo medžiuose šventorių
Ir Dievo žodį išneša iš miesto pranašai.

Bet tavo gatvėse aš niekados nebūsiu vienas.
Iš džiaugsmo žemės suplūkta asla
Išgydys nepalaimintas žaizdas, ir veidrodis ant sienos,
Kartaus gimimo liudininkas, ims tada

Dainuoti apie deimanto akis ir plaukus
Ir vėl šypsotis: skausmo nė žymės.
O nepalaimintoji upė plauks kaip plaukus
Ir nukryžiuoti ąžuolai šlamės.

Tubingen, 1946

TŪKSTANTĮ METŲ

Laikas gimsta ir miršta
Tarp kas aš esu ir kur aš esu,
Atgimsta mirtyje ir vėl gyvena
Mirtim akimirkos ir skausmo

Lygybės lygtyse.

Todėl aš apsisprendžiau
Ieškoti savo paskirties
Ir rolės būtyje,
Pasikliaudamas susitikimų
Ir išsiskyrimų dialektikos
Ritmu, kuris yra
Niekada nesibaigiąs dialogas
Neišgirsima kalba:

Tūkstantį metų lauksiu
Sekančio ir paskutinio
Tavo žodžio.

Rehoboth Beach 1981

TYLI DAINA

Nieko neliko tyloj.
Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,

Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj.
Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus.
Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų.
Nieko neliko tyloj.
Tavęs nebuvimas,
Šnarantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

Sūnui

Visa, kas gimsta ir nenori
Mirti, sūnau, yra legenda.
Mes esame legenda. Už mūsų sienų
Tykančio barbaro mes niekad

...Nelaikėme žmogum ir savo tiesą
Vadinome vienintele. Tvirtoves
Statėme tik prieš save,
Prieš savo neapykantą ir skausmą.
Bet barbarų visad tiesa.
Vandens tiesa. Ugnies tiesa.
Mirties tiesa. Ir mūsų kraujas
Buvo mitas, nes gyventi, ne statyti ...

(Baltimore, 1960)

SVETIMA ŠALIS

Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš
Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant
Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės
Užnuodydavo kraują, ir rankas

Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo,
Man geriant, tapdavo piktai geltonas
Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo
Užsidegdavo burna kaip prerijų žolė, ir medis,
Man sustojus, nebeduodavo šešėlio ...

Baltimore, 1974

DABAR MAN BŪTŲ LAIKAS

Dabar man būtų laikas
Namo, bet kur aš imsiu naują
Veidą, naują kaukę,
Kad ją pažintų

Tavo apkurtę akys,
Tavo apakusi ranka.

Ir aš grįžtu į savo
Leisgyvį pasaulį,
Kur, žodžių nužudyti, guli
Daiktai ir aklas rytas
Tebekovoja su būties
Fonetika ir morfologija.

Baltimore, 1975

Diena

Granitas yra arčiau
Vasaros ir laiko
Negu įdegęs saulėj tavo kūnas.

Silurinėje būtyje
Aš kantriai laukiau
Vandens gyvūnais
Knibždančio pasaulio
Antplūdžio,

Kol vėl atėjo sunki
Diena negyvos
Žuvies akimis.

Rehoboth Beach, 1984

PAKELIUI Į DAMASKĄ

Jei tu esi iš mano krašto,
Kodėl kalbi? Žinok, kad mūsų
Kraujo kalba yra tyla.

Bet būk kantrus, nes jei ne tu,
Tai tavo palikuonys
Prabils. Nes mes dar vis tebesam
Tik pakeliui į Damaską.

Baltimore, 1994

KNYGOS

Ši prieblanda - lyg senas mano draugas,
Ateidavęs į tamsą pakalbėt,
Kasdien, kaip netekimas jos manyje auga,
Seniai sapnuojančios grabe.

Net nuostabu, kad ir tos knygos lentynėlėse pavargo,
Ir supanti jas prietema jau nebe ta.
Prie jų ir aš - kaip bendro kapo sargas,
Kur guli nišose nežinomi vardai greta.

Nemeikščiai, 1939

AUKŠTAITIJA

Aukštaitija - mergaitė
Kruvinais nuo vyšnių
Dantimis ir lūpomis.
Žaliais kanapių

Spalvos ir šiurkštumo plaukais:
Tavo krūtys, kurias aš glosčiau
Alksnio luobu sutepta ranka,
Dvelkė išskalbtu žlugtu
Ir pakelės ramunėm.
<...>
Baltimore, 1977

KELIAS

Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu,
Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius.
Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių,
Man plėšė drabužius skurdžius.

Laukai man šaukė: - Kur eini!
Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau.
Nejau ir ši pavasario diena švelni
Nuves tenai! - Ir aš ilgai verkiau.

Kaunas, 1938

MELANCHOLIŠKA ŽIEMA

Galvoju: tavo žvilgsnis tąsyk
Buvo pilnas Vilniaus gatvių ir namų,
Ir tavo juodas siluetas
Pleveno sienoje po medžiais.

Bet dabar, kai sniegas
Krinta ant mirusių rausvų blakstienų
Ir gelsvo rankų pergamento,
Nebežinodama, ar skausmas yra žodis,
Ar žodis yra skausmas,
Ar kūnas yra žodis,
Ar žodis yra kūnas, tu eini
Be tikslo užsnigta Šv. Onos gatve

LAIKAS

Nežiūrint laikrodžių,
Dienotvarkių ir darbo valandų,
Lig šiol dar niekam nepavyko
Sukontroliuoti laiko ir suvokti,

Kas gimime yra pradžia
Ir kas mirtyje pabaiga.

Herakleitas gali būti ramus:
Abiejų krantų
Dar niekam nepavyko
Sujungti tiltais.

Baltimore, 1973

MOKINYS

Aš vis dar tebeieškau rakto
Lašo ir akmens
Kalbai, paukščių tylai
Tartaro alksnynuose,

Mirusio balandžio
Nuobodulio žaizdai iššifruoti –
Kaip tąsyk Kartaginoje,
Kaip tąsyk Vilniuje.

Aš vis tebesimokau
Savo paties istorijos iš niekad
Neparašytos knygos,
Kurios lapus
Kažin kas ciniškai plėšo
Iš pabaigos.

Turiu skubėti,
Nors visko ir nesužinosiu.

Baltimore, 1973

LAIVAS MANO MOTINOS AKYSE

Mano motina dainavo dainą:
Jos akyse plaukė laivas.
Aš pasirėmiau aukštai ant stiebo,
Ir daina įsišaknijo širdyje.

Mano motina dainavo dainą:
Jos akyse skrido paukštis,
Ir didžiulis ąžuolas, kovojantis su vėjais,
Paslėpė tą paukštį sutemoj.
<...>
1946 Lapkričio 24

Cante JONDO
Aš tau padovanosiu
Niekas niekados
Nesibaigiantį liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,

Kad tavo kraujas -
Nieka niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klyksmas naktį:
Niekad niekados.

Baltomore, 1974

KOVAS
Aš vis dar tebeieškau tavo
Mirusiame lange apleisto silueto,
Tavo lūpų lietuje ir tavo balso
Vaikystės šulinio vienatvėj; tavo pėdų

Juodabrasčių smiltyse,
Kur aklas slėnio aidas rauda
Juodalksnio viršūnėje, prie tako,
Vėjo pašarvotos pilnaties.

Baltimore, 1969

KAI LAPAI KRIS

Kai lapai kris – ir vėl aš iškeliausiu;
Nedaug dienų beliko čia sėdėt.
Išeidamas aš prie kiekvieno medžio prisiglausiu
Ir šauksiu paukščiui kiekvienam: sudie!

Nes būsiu viską atidavęs vienumai ir tau. Tik namo sieną
Lietus su vėju plaus ir per naktis
Po mano langu vieniša budės sidabro mėnesiena
Ir veidrody virpės įšalus pilnatis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas
Nemeikščiai, 1940

AŠTUNTOJI VIENATVĖ

Kuomet tu išdavei mane, apleidęs
Namų dievus, ir mūsų džiaugsmą tamsai
Visatos tuštumoj, lazdynas šaukė
Užkimęs dauboje: palauk,

Aš tave apginsiu.

Dabar - dabar, kai tūkstančiai
Dienų ištirpo nebūty, kai raukšlės
Išdavė rankas (akys ir plaukai
Mirė dar anksčiau), kai mano kūnas
Suteptų tavo lūpas,
Sugrįžk ir nusileisk į šniokščiantį Mergaitės slėnį...
<...>
Baltimore 1964

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų puota"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Monstrų puota“ (Monsters Ball) (2001 m.). Dievaži, tai išliaupsintas filmas su išliaupsintais aktoriais. Tai filmas, kuris iškart prasideda aprašymu – gavęs du Oskarus. Vienas iš jų – geriausia aktore pripažinta Halle Berry, kuri sukūrė charizmatišką vaidmenį būtent šiame filme. Heath Ladger – aktorius jau savo noru pasitraukęs iš gyvenimo, čia taip pat sukuria įspūdinga, kas kad trumpą vaidmenuką. Billy Bob Thornton buvo nepriekaištingas.

Pats filmas neprastas – pasakoja apie tėvą ir sūnų, kurie dalyvauja monstrų puotoje t.y. padeda mirtininkams iš kameros nueiti į elektros kėdę, mato ir žino, ką kiekvienas mirtininkas išgyvena paskutines gyvenimo valandas, kokia baimė apsėda juos. Dramos tema sukrečianti, tačiau ji nėra pagrindinė, veikiau, tai dviejų žmonių keista susitaikymo ir artumos istorija. Ne, ne meilės, bet artumos. Sadistui vyrui, netekus gero ir jautraus sūnaus, ima pasaulis keistis, jis palieka savo darbą ir ima bendrauti su juodaode mergina, kuri gyvenime neturi nieko, išskyrus problemas. Iki šiol neigiamas požiūris į juodaodžius herojui ima keistis ir jis pats ima keistis, nors filmo pradžioje nieko panašaus šiam personažui nežadama.

Filmas kalba apie žmogaus tapatybės ir charakterio virsmą, susitaikymą su gyvenimu ir praradimais. Pasakojimas – vientisas, bet kartais pateikia tokių aštrių įtampos momentų, tokių netikėtų siužetinių vingių ir sprendimų, kurie iš tikrųjų nustebina žiūrovą, tuo filmas ir žavus. Vaidyba – nuostabi, ypač H. Berry. Išlaikyta sava režisūrinė stilistika, savitas istorijos pasakojimas, savita veikėjų psichologija, kuri labai realistiška ir natūraliai besivystanti. Palūžę žmonės pridaro daug kvailysčių, o kai kurios tos kvailystės atveria kelią į išgijimą. Simbolinė ir keista filmo pabaiga irgi nustebino, tačiau ji ir yra tai, kas atvedė veikėjus iki noro atsitiesti gyvenimo kelyje.

Taip, tai nebloga drama, kurią rekomenduoju pažiūrėti dramų mėgėjams, gerų aktorių ir vaidybos fanams. Man šis filmas iš esmės patiko, nesukrėtė, tačiau patiko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maištingoji Džeinė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maištingoji Džeinė“ (Becoming Jane) (2007 m.). Tai filmas, kuris iš esmės pasakoja Jane Ostin, tokios legendinės anglų rašytojos, gyvenimą. Džeinė Ostin – skurstančiųjų tėvų duktė su lakia ir šmaikščia fantazija įsimyli į kaimo aplinką atvykusį jauną serą. O kas belieka, juk abu maištingi, laužantis tradicines visuomenės normas ir abu vienas kitam kandūs.

Filmas gal ir neblogas, tik jis manęs nelabai „užkabino“. Taip, atskleista laikmečio dvasia, manieringumas, tradicijos, vertybės, garbė, finansiniai atviri mainai ir diskusijos apie vaikų santuokas. Tokioje aplinkoje augo rašytoja Ostin, tačiau filmas, mano galva, yra neatkuriantis Ostin gyvenimą, bet sakyčiau, ją labiau interpretuojantis. Norima parodyti, kad Ostin buvo charizmatiška ir tokia nepaklusti nuostatoms kaip ir jos knygos herojai.

Vaidyba kas be ko gera, nes pagrindinį vaidmenį atlieka netikėtą amplua pasirinkusi aktorė Anne Hathaway. Tai filmas romantikos mylėtojams, Ostin romanų gerbėjams apie ją pačią, tačiau iš esmės per Ostin gyvenimas nebuvo labai išskirtinis, mano galva, istorijoje esama ir geresnių asmenybės ekranizacijų ir įdomesnių nugyventų gyvenimų. Aišku, pagrindinė ašis – meilė, einanti per pinigus ir visuomenės klišes – sakau, tikras Ostin romanas. Nors nesmerktina, juk daugelis rašytojų ir rašė taip, kaip gyveno. Ostin buvo ne išimtis. O iki šiol jos romanai laikomi neblėstančia anglų literatūros klasika, nemažai išversta ir į lietuvių kalbą, kaip antai „Puikybė ir prietarai“. Filmas daugiau ar mažiau patiks romantikų mėgėjams, kostiuminių dramų gerbėjams ir istorinių asmenybių ekranizacijų kolekcionieriams.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaulų kolekcionierius"

Sveiki visi,

Vakar naktį žiūrėjau tokį filmą, taip, atspėjote, su Angelina Jolie, su ta pačia – „Kaulų kolekcionierius“ (The bone collector) (1999 m.) Kadangi galvojau, kad filmas senas, nieko gero nesitikėjau, sakau, praleisiu smagiai laiką – nieko panašaus. Pagavo žvėriška įtampa ir filmas pasirodė superinis! Rimtai! Nesu kriminalinių filmų mėgėjas, bet šie mistiniai elementai, aktoriai ir visa kita filmą padarė nuostabiai puikų. Nežinau, kokius jis apdovanojimus yra nuskynęs, bet filmas iš tikrųjų mane nustebino.

Filmo siužetas sukurptas taip, kad būtų mįslė pačiam žiūrovui, o kai herojai sprendžia žudiko paliktą mįslę, pats žiūrovas ima po truputį mąstyti ir dalyvauti kriminale. Denzelis Vašingtonas praktiškai neišlipdamas iš lovos sukūrė įstabų ir charizmatišką vaidmenį, o ką jau besakyti apie A. Jolie – ji šįkart buvo puiki. Staiga šis filmas atgaivino man 1995 metų pastą filmą „Septyni“, kada žudikas žudė pagal septynias didžiausias žmogaus nuodėmes. Tebūnie tai mįslė ir paslaptis, bet filmas nei senas, nei pranokęs laikmetį. Kažkas jame yra, kažkokia keista įtampa, nenuspėjamumas.

Alma Littera 2010 metais pasistengė išversi „Kaulų kolekcionierių“. Knyga taip pat iš komentarų supratau, kad esanti neprasta, o gal net ir geresnė. Nesvarbu. Jei tik turėsite galimybės, tai pasinerkite į paslaptingą nuotykių ir apgalvojimų pasaulį. Kas bus greitesnis – žudikas ar tavo protas įminti jo paliktą mįslę? Manau, filmas daugiau ar mažiau patiks visiems.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Tolerancija sunaikina pati save

Sveiki visi,

Jau kuris laikas jaučiu musulmonų grėsmę tvyrančią Europoje. Be karų, be bombų, be didelio kraujo, sakytum, pačios europiečių tolerancijos ir nuolaidžiavimo dėka, kitatikiai tyliai užkariauja Europą. Manau, kad tai tik visos Europos kultūros dekadansas, labai realus saulėlydis, aišku, jeigu tolerancija ir toliau nebeturės savo ribų.

Pats visada pasisakiau už svetimų religijų toleravimą, nors pats savęs nepriskiriu nė vienai, tačiau ateina metas, kada besimaišančios kultūros ir religijos ima gožti viena kitą ir agresyviai reikšti dominavimą. Didžiulės masės radikalių musulmonų kasmet įžengia į Europą, nusėda mažų valstybių sostinėse, ima tuoktis su mūsų liberaliomis moterimis, o šios, apsvaigusios nuo vyriškumo ir pažadų, net nemirksėdamos tuokiasi už šeikų. Lietuvoje jau ne viena drama vyko apie motinas, kurios grįžta iš vyro ir po to veliasi į įvairius teismus, kad tik susigrąžintų savo vaikelius. Naivu tikėtis, kad iš musulmonų vyro bus atimtas vaikas, čia ne lietuviai vyrai, kurie vaikus palieka duobėje su moterimis, o moterys po to išdidžiai skundžiasi – vyrams neva visada lengviau, nes jie palieka ir pas kitą tarkuoti savo daikto lekia. Iš musulmonų vaikų neatgausi ir stenėdama, nes visų pirma vienintelis musulmonui teismas yra religija, o visos kitos utopinės demokratijos teisingumo apraiškos tėra tik kvailo žmogaus iliuzijos, kurios nieko nereiškia prieš Alacho galybę!

Tai mes, prasigėrę europiečiai, kurie didžiuojasi savo kultūros senumu, kurie didžiuojasi savo liberalizmu, laisvomis pažiūromis ir tolerancija, mes, smaguriai, apsirijėliai ir nuo komforto bei riebaus maisto nutukėliai, galime sau ir savo pūvančiai kultūrai kasti kapo duobę. Kodėl? Ogi dėl to, kad konservatyvieji rytiečiai visa galva aukščiau už mus – jie prižiūri save, savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir savo sveiką protą, kas, kad fanatišką ir kartais neracionalų. Tikras musulmonas niekada į burną nedės kiaulienos arba „Snikers“ batonėlio, jeigu gerai neišstudijuos etiketės ir ras gyvulinės kilmės riebalų. Pamirškit, mes sakom, kad jie kvaili babajai, bet tai babajai, kurie ateina į Europą kaip šeimininkai, nes jie žino, kaip tai daryti, žino, kada įsižeisti, žino, kada pagrasinti ginklu prieš nosį ir mums nieko nebelieka, kaip tik nuolankiai likti ištikimiems savo tolerancijos prioritetams ir sakyti, jog po saule gali taikiai sugyventi dvi svetimos kultūros. Akivaizdu, kad negali, nes viena kultūra reikalauja iš kitos ne tik pagarbos, bet, kad akivaizdžiai būtų pagal ją gyvenama. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti.

Skandinavijoje ima įsikurti islamas. Kuriamos įvairios mečetės, šventyklos, aplink jas ima gyventi gausios musulmonų šeimos su savo tiesomis ir konservatyviu požiūriu į pasaulį. Kas vijo juos iš jų nuostabiai tvarkingo krašto? Kokią teisę jie turi čia reikalauti kitų laikytis atėjūnų sukurtų įstatymų? Nežinia. Žodžiu, vienas vyras, kuris turi ten kelias žmonas, dešimtį vaikų ir visą kitą atributiką, išprievartavo vieną gražią ir dailę švedę. Ši savo ruoštu tik po kelių mėnesių kreipėsi į policiją ir nurodė asmenį – musulmoną. Jūs net neįsivaizduojate, koks įvyko sąmyšis, merginos šeima buvo persekiojama, vyras musulmonas svaidėsi prakeiksmais ir grasino paties Alacho žodžiais, teigė, kad vyks karas ir susidorojimas. Švedų teismai tokiais dalykais tuščiai nesišvaisto ir žino, kad vakarietiškas teismas musulmonui nieko nereiškia, nes pagal jų įstatymus, jeigu jo nesugavai nusikaltimo metu t.y. prievartavimo metu, tada jis esąs nekaltas. Teisme staiga susiduria dvi kultūros ir dvi tiesos. Negana to, už musulmoną stoja visas įniršęs islamistų klanas, kuris toli gražu neatrodo tolerantiškai nusiteikęs. Pripažinkim, padėtis ne iš gražiųjų, todėl sklinda kalbos, kad tokie dalykai Skandinavijoje tvarkomi jau ne teismų pagalba, žinoma, bijant įžeisti islamistus, bet tiesiog pripažįstant musulmonų tiesas. O kur aukos? Kaip prievartaujamos švedės? Nežinia. Teisingumas ištirpsta baimėje.

Prisiminkim nelemtą Danijos klaidą, kada savo spaudoje išspausdino karikatūrą su Alacho nukirsta galva. Kitą dieną degė Danijos ambasados vėliavos, buvo skelbiama nepaprasta padėtis, rodės, Rytai tuojau suris vargšę Europos valstybėlę. Mes taip pat turėjome su islamistais reikalų – toks Sigitas Geda išvertė Koraną į lietuvių kalbą, o vertimas susilaukė itin didžiulės kritikos iš Alacho pasekėjų, buvo sakoma, kad Geda iškraipė Koraną, ačiū Dievui, bet ne Alachui, mūsų šalies vėliavos nedegė ir granatos į Vilnių neskrido. Labai greitai galima įžeisti musulmoną, o šis patikėkite, ne glušas, žino savo teises, žino, ką gali ir ko negali daryti. Religija yra ir politika, ir teisingumas, ir gyvenimas. Susidūrus su tokia nelanksčia kultūra, žinoma, kad nelanksčioji ims viršų – šeimos visada bus tik musulmoniškos, religija bus ir duona, ir vanduo, ir druska. Ant tokių pamatų tolerantiška Europos kultūra ir ta pati utopinė demokratija sunyks akimirksniu, kai islamistai ims dominuoti tolerancija forsuojančioje Europoje.

Iš musulmonų tolerancijos mūsų kultūrai tikėtis artimiausią tūkstantmetį nė nesapnuokite. Tai jiems tolygų savo kultūros išdavystei, o štai, ką mums reiškia įsileisti juos į Europą, priimti ir toleruoti, gerbti jų kultūrą, aukojant savąją? Tai reiškia, kad esam tolerantiški, ne kokie barbarai. Mūsų pačių tolerancijai islamėjančiai Europai pribaigs pačią toleranciją. Kitaip sakant, ji pati save pribaigs nuo savo garbės ir orumo. Ką daryti? Trys ar keturios lietuvių kartos į priekį jau gali baigti net islamo mokyklas, mergaitės vėl atseikėtos nuo berniukų, o nepaklusus gali kilti realios riaušės, kas iš esmės kasdien vyksta tarp šiitų ir sunitų – skirtingų islamo atmainų. Religija – tai politika, rykštė Europos liberaliam pasauliui, žinoma, jeigu nieko nesiimsime ir toliau toleruosime islamistų tykų integravimąsi į mūsų kultūros guolį. Vieną dieną pabusime ir suvoksime, jog tai mes esame nebe savo guolyje.

Europos Sąjunga iš esmės yra suinteresuota spręsti šitą problemą, bet problema nebus problema, jeigu ES neleis jai įsisenėti – sakytum, primena mūsų Seimo politiką – sprendimus darome paskutinę dieną. Pas mus dar nesijaučia islamistų didelė įtaką, o štai Balkanų šalyse, toje pačioje Graikijoje, Italijoje, kada musulmonai jau kadais perlipo Europos slenkstį, ten kasdien susiduriama su musulmonų kultūros įtaka. Žinoma, kalčiausi lieka liberalieji europiečiai – jie arba priima musulmonų kultūrą, arba eina sau – sakau, iš islamo tolerancijos nesitikėkite. Aišku, tokius klausimus ima spręsti pačios šalys individualiai. Kol ES miega kaip sena Rusijos meška, Prancūzija uždraudė moterims musulmonėms nešioti burkas. Sakytum, mažytis žingsnelis, kuris stabdo islamo integraciją, paskui Prancūziją pasekė dar viena vakarų valstybė, kitos taip pat jau galvoja apie įvairius draudimus ir sankcijas. Regis, tolerancija Rytų religijai po truputį žūva, tačiau, kodėl mes einame mažais žingsneliai gindami europietiškąjį palikimą, islamistai nesnaudžia, jie reikalauja teisių.

Ne paslaptis, kad Didžioje Britanijoje esti nemažai įvairių islamo šakų. Visai neseniai islamas ėmė įvairiuose Londono ir kitų miesto kvartaluose kurti šariatus t.y. įvedinėti islamiško teisingumo politiką, vadinasi, kartu paminti tos šalies įstatymus ir imti elgtis pagal savo atsivežtus – toks elgesys prieštarauja D. Britanijos konstitucijai, bet įdomu, ar ką nors imsis perlamentas veikti savo šalies naudai, ar ir toliau leis plėstis islamistų įtakai. Aišku, islamistai nepėsti, jie sako, kad jų įstatymai pagelbės visai Britanijai, kadangi tai puikus būdas kovoti su pornografija, svaigalais ir prostitucija, kurie iš esmės kokioje Olandijoje yra laisvai legalizuoti. Islamistų triukas labai gražus – dangstytis „tvarka ir teisingumu“, o iš esmės tai yra noras gyventi pagal savosios religijos reikalavimus ir, žinoma, daryti įtaką Britanijai. Vadinasi, jeigu aš, nebūdamas musulmonu, užsirūkysiu būdamas netoli šariato, aišku, nieko apie juos nežinodamas, tai galiu sulaukti bausmės, galbūt net mirties, nes neaišku, kokiais būdais šariatas imsis vykdyti savo teisingumą, juk Korane prirašyta pačių baisiausių atpildo bausmių.

Kur mes nuėjome su savo tolerancija? Ogi prie pačios tolerancijos mirties. Toleranciją anksčiau ar vėliau pakeis islamiškas reiklumas ir nelankstumas. Nebent tolerancija jau turės savo ribas. Neužilgo jau metas, kada teks ginti savo kultūrą tautų arenoje. Ne, jau nebebus krepšinis Lietuva – Ispanija, ne, bus kultūrinis karas Europos Tautos - Islamo Tautos. Beje, turiu jus nuliūdinti, šis kėlinys jau prasidėjęs, o jo finalas dar toli gražu neaiškus, nes kol turime neapibrėžtą tolerancijos jausmą, tol tolerancija save pati žudys ir nužudys mirtinai. Kartą Osmanų imperija buvo užgrobusi Bizantijos imperiją, dalis Europos priklausė musulmonams, kažin, argi žmonėms buvo taip blogai? Tiesa, tąkart rūpėjo ne tiek kultūros integracija į okupuotas žemes, bet pačių žemės valdų plėtimas. Tai tikriausiai ir padėjo išlikti Europai, o šis karas, kitaip, dievaži, ir vėl nepavadinsi, iš esmės pakerta pačios žmogaus šaknis – jo kultūrą. Žmogus be šaknų arba su integruotomis svetimomis šaknimis praranda visą save, savo laiką, savo civilizaciją, savo mitą, santykį, protėvių palikimą. Ko Osmanai nepadarė tąkart, tą už juos daro ainiai – tyliai, kantriai, švariai, snaiperiškai, pasinaudodami mūsų tolerancija, atžygiuoja į Europą.

Jūsų Maištinga Siela